Seimo dauguma trukdo savo Vyriausybei pertvarkyti universitetus

,,Pagaliau planas pasieks Seimą ir vien stebuklas gali jį išgelbėti”, – socialiniuose tinkluose apie universitetų pertvarką rašė Vilniaus universiteto docentė Nerija Putinaitė.

Stebuklų, kaip ir sutapimų, politikoje būna retai. Taigi Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktas planas, žinoma, Seime buvo ,,nulaužtas”. ,,Nulaužtas” taip, jog plane neliko nieko konkretaus, o tai, žinoma, beveik visiems pasirodė tinkamas sprendimas. Visi šiek tiek nusiramino, visi šiek tiek laimėjo. Visi, bet ne Lietuvos mokslo ir studijų pasaulinė perspektyva.  

Į Seimo diskusijas dėl aukštojo mokslo ateities galima žiūrėti dvejopai. Viena vertus, labai gerai yra tai, kad pagaliau buvo pristatytas pakankamai konkretus Vyriausybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymas dėl universitetų jungimo. Pagaliau diskusija pasisuko apie tai, kaip efektyviau valdyti aukštojo mokslo resursus, kaip sutelkti juos ten, kur jų labiausiai reikia.

Kita vertus, neįtikėtinai prastai atrodė procesas Seime. Valstiečių deleguotai švietimo ministrei jos programą įgyvendinti trukdė ne opozicija, o pati valdančioji Seimo dauguma: iš plano dingo konkretumas, liko bendros frazės, kurios iš esmės gali reikšti bet ką. Negana to, registruojami pasiūlymai (po kuriais pasirašo net pats premjeras) konkrečius įstatymų projektus parengti ne šiems metams, o kitų metų birželiui, kai sprendimų reikia čia ir dabar.

Šių diskusijų kontekste nuolat aidėjo nuomonės, kad negalima iš viršaus ,,nuleisti” reformos, kad reikia leisti aukštųjų mokyklų bendruomenėms pačioms spręsti ir jungtis. Tačiau ne visai suprantu vieno – kas trukdė universitetams jungtis visus šiuos dešimtmečius? Kas ribojo, draudė, neleido? Aišku, kad niekas. Tiesiog buvo patogu taip, kaip yra.

Turime porą konsolidacijos sėkmės pavyzdžių: 2010-uosius, kai susijungė Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, o taip pat panašiu metu atsirado Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija, prie VDU prisijungus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetui. Daugiau reikšmingesnės konsolidacijos nebuvo. Tapo akivaizdu, kad kol nebus užduotas tonas pertvarkai, tol universitetai apie jungimąsi retai tesusimąstys.

Universitetų skaičiaus mažinimas yra gera priemonė sutaupyti ir atlaisvinti daugiau lėšų ir kitų resursų, kuriuos ateityje būtų galima investuoti į studijų kokybę, mokslo plėtrą, dėstytojų atlyginimus. Dėl to aš manau, kad nors ir vėlyvas, bet Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymas buvo geras. Gaila, kad Seime jis buvo ,,išprievartautas”.

Vis dėlto šis planas kalbėjo tik apie universitetų skaičių. Šių diskusijų nebuvo kalbama apie profesinio ugdymo tinklą, mažai apie kolegijas. Diskusijose nepakankamai kalbėta apie aukštojo mokslo kokybę ir prieinamumą, nekalbėta ir apie tai, jog valstybė jau šiuo metu turi visus įrankius kontroliuoti neracionalų studijų programų dauginimąsi, gali kontroliuoti joms keliamus kriterijus.

Tačiau apie ką mes labai daug kalbėjome ir ką girdėjome – tai priežastis, kodėl negali užsidaryti silpnesni universitetai, kodėl jie turi likti. Kai kas netgi keistai matė, jog universitetų buvimas regionuose yra regioninio atsigavimo sąlyga. 

Žinoma, kalbant apie švietimą regionuose reikia pripažinti, kad čia jo turi būti pakankamai: tai ir stiprus profesinis mokslas, ir populiarėjantis kolegijų tinklas, ir trečiojo amžiaus universitetai, kurie leidžia mokytis visą gyvenimą. Vis dėlto, kai kalbame apie pasaulyje konkurencingą aukštąjį mokslą, turime suprasti, kad jį vystyti reikia tikslingai, efektyviai ir koncentruotai – ten, kur telkiasi daugiausiai resursų. Universitetuose augančios žinios, pasiekimai ir protai gali atgaivinti regionus. Tačiau tikrai ne jų sienos, lubos, grindys, tuščios auditorijos ir nomenklatūra.  

Tenka apgailestauti, kad visų šių kalbų ir ginčų kontekste mes prarandame laiką. Brangų laiką, kurio metu šimtai Lietuvos moksleivių, abiturientų, perspektyvių studentų naršo internetines Didžiosios Britanijos, Olandijos ir kitų valstybių universitetų svetaines ir planuoja savo studijas ten. Lietuva kol kas negali jiems pasiūlyti lygiaverčių galimybių.

Laikas tiksi, o Seime dar ne visiems aišku, kad studijos ir mokslas pirmiausiai yra skirti ne pastatų išlaikymui, ne įdarbinimui, ne nomenklatūroms, o mūsų Lietuvos pasiekimams, protui ir intelektui auginti.

Seimo sesijos pabaigoje priimami sprendimai dėl aukštojo mokslo yra tuštoki, bendromis frazėmis konstatuojantys tai, kas pamažu ir taip vyksta. Tai nėra ambicinga ir palieka vakuumą. Jį užpildyti gali arba reformatorių ryžtas, arba status quo norinčių išlaikyti pastangos.

Rašytojas Romualdas Granauskas rašė, kad turime pakelti akis nuo bliūdo, iš kurio valgome. Seime kai kam to padaryti neišeina. Tikiuosi, kad Vyriausybei užteks kantrybės įtikinti savus ir tuščių frazių rinkinėlį ji pavers realia reforma.

Lietuva turi daryti viską, kad Jungtinė Karalystė liktų kuo arčiau Europos

Liberalė Aušrinė Armonaitė ir grupė parlamentarų Seimui siūlo priimti rezoliuciją „Dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos“, kuria ragina užtikrinti Lietuvos ir Jungtinės Karalystės piliečių teises bei naudingą ekonominį, saugumo ir gynybos bendradarbiavimą.

Rezoliucijoje pažymima, kad Jungtinė Karalystė, nepaisant savo sprendimo išstoti iš ES, išlieka strateginė Lietuvos partnerė.

„Piliečių teisės ir interesai turi būti centrine ašimi, planuojant Jungtinės Karalystės pasitraukimą ir naujus ES-Jungtinės Karalystės santykius. Žinoma, pirmiausia Lietuva yra suinteresuota mažiausiai 170 tūkst. savo piliečių teisių apsauga Jungtinėje Karalystėje. Lietuva savo ruožtu turi dėti visas pastangas tam, kad Jungtinės Karalystės piliečių, gyvenančių mūsų šalyje ir kitur ES, teisės būtų užtikrintos. Esame suinteresuoti, kad Didžioji Britanija būtų kuo arčiau Europos ir Lietuvos – tiek ekonomiškai, tiek saugumo ir gynybos prasme. Norime pakviesti nepasiduoti pagundai bausti Britaniją, priešingai – visi laimės daugiau, jeigu ji išliks kuo arčiau ES“, – sako rezoliucijos iniciatorė Seimo narė A. Armonaitė.

Statistika rodo, kad 2016 m. už Jungtinės Karalystės ribų ES šalyse gyveno 1,2 mln. britų.

Seimui teikiamoje rezoliucijoje pažymima, kad derybų dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES procese svarbiausia – piliečių teisės ir interesai. Dėl šios priežasties Lietuva kviečia Jungtinę Karalystę užtikrinti Lietuvos piliečių, gyvenančių, dirbančių, studijuojančių ir kuriančių savo gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, teisių apsaugą bei užtikrina, kad dės visas pastangas, jog Jungtinės Karalystės piliečių teisės Lietuvoje ir ES būtų tinkamai apsaugotos.

Rezoliucijoje projekte taip pat atkreipiamas dėmesys, kad ES ir Jungtinės Karalystės ekonominiai bei politiniai santykiai turi tiesioginę įtaką Lietuvos ekonomikai. Jungtinės Karalystės įmonės yra vienos didžiausių investuotojų Lietuvoje, o Didžiosios Britanijos rinka yra gyvybiškai svarbi Lietuvos eksportui. Dėl šios priežasties Lietuvos interesas yra išlaikyti bei stiprinti sukurtus ekonominius Jungtinės Karalystės ir ES ryšius.

„Jungtinės Karalystės prekybos, paslaugų bei pramonės įmonės yra ir toliau laukiamos Lietuvoje. Taip pat tikimės, kad Jungtinės Karalystės, septintos pagal dydį Lietuvos eksporto rinka, išliks atvira ir prieinama mūsų verslui“, – pabrėžia liberalė A. Armonaitė.

Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. paskutiniame ketvirtyje Jungtinės Karalystės investicijos Lietuvoje siekė 213,48 mln. eurų.

Rezoliucijoje pažymima, kad Jungtinės Karalystės vaidmuo yra svarbus geopolitinio saugumo garantas, todėl jos dalyvavimas formuojant Europos saugumo ir gynybos politiką bei užtikrinant Baltijos šalių saugumą yra esminis ir nepamainomas. Numatoma, kad parengtoji rezoliucija bus svarstoma Seimo posėdyje šį ketvirtadienį.

Seimo nary K. Pūkai – atsistatydinkite

Šventinę Kovo 11-osios savaitę mūsų dėmesys nukrypo, deja, ne į tai ką pasiekėme per šiuos metus nuo 1990-ųjų, ne į darbus, kuriuos ruošiamės nuveikti vardan Lietuvos ateityje, tačiau į kelias liūdnas istorijas.

Pirmoji – tragiška Ievos Strazdauskaitės mirtis, sugrąžinusi mus prie diskusijų, ką galime padaryti, kad mūsų žmonės, užaugę nepriklausomoje Lietuvoje, taptų gerais žmonėmis, o ne žiauriais šaltakraujais žmogžudžiais. Antroji istorija susijusi su buvusiu Seimo vicepirmininku Mindaugu Basčiu, jo ryšiais Rusijoje bei galimomis grėsmėmis mūsų nacionaliniam saugumui. Trečioji istorija – tai Kęstutis Pūkas ir jo seksualinis priekabiavimas.

Tokiame įvykių fone trečioji istorija gali būti greitai užmiršta. Nesinorėtų, kad taip ir įvyktų – štai kodėl.

Pirma, K. Pūko atsiprašymas nebuvo nuoširdus. Seimo nariai ragino kolegą atsiprašyti už tokį elgesį, tačiau tai, ką išgirdome, buvo tik kelios nenuoširdžios šabloniškos frazės. Neva tai buvo vienas įvykis – klaida, neva kažkas galėjo ne taip suprasti Seimo nario žodžius ir už tai Seimo narys atsiprašo. Kur kas garsiau skambėjo įvairios sąmokslo teorijos.

Deja, dešimtys jaunų moterų liudijimų mums sufleruoja, kad tai buvo ne viena klaida, o visa dabartinio parlamentaro elgesio sistema. Yra pagrindo manyti, kad dviprasmiški komentarai ir netgi tiesioginės užuominos, jog padėjėjos užduotis yra aptarnauti Seimo nario asmenį – tvarkant jo namus, lydint į renginius ir galbūt net suteikiant seksualines paslaugas, buvo norma.

Kai kas lygina K. Pūko elgesį su D. Trumpu. Vis dėlto iki prezidento D. Trumpo šis atvejis yra toli. Pirmiausiai dėl to, kad po viešumon iškeltų komentarų D. Trumpas vienareikšmiškai pasakė, kad tai iš tiesų buvo jo negarbingi žodžiai, kad jis yra netobulas žmogus, kad kiekvieną dieną jis mokosi būti geresnis. Nieko panašaus mes iš K. Pūko negirdėjome, priešingai – skambėjo kaltinimai Seimo moterų grupei, kad mūsų vieningas balsas yra kabinėjimasis.

Antra, K. Pūko atveju Seimo narių reputacija buvo sutrypta. Lietuvoje pasitikėjimas politikais ir partijomis yra itin žemas. Žmonės politikų veiklą dažnai laiko neskaidria, o nuo šiol dalį politikų galės laikyti dar ir žmogaus negerbiančiais gašlūnais.

Seime yra daug idėjiškų ir darbščių politikų, įvairiose partijose. Mūsų parlamentui tenka kasdien įrodinėti, kad esame verti pasitikėjimo, kurį mums parodė rinkėjai. Nesame tobuli ir darome klaidų, pykstamės tarpusavy, nes nesutariame, kas geriausia Lietuvai. Bet absoliuti dauguma mūsų nori įrodyti, kad Lietuva gali mumis tikėti ir pasitikėti.

Toks K. Pūko elgesys vienu ypu sugriovė visas kitų Seimo narių, taip pat Premjero ir Vyriausybės pastangas. Jis gilina žmonių nepasitikėjimą politika ir politikais. Tokie pasibjaurėtini veiksmai yra absoliučiai nesuderinami su politine veikla ir Seimo nario mandatu.

Trečia, Seimo narys paniekino pačią kovos su seksualiniu priekabiavimu idėją. „Eurobarometro“ duomenimis, net 35 proc. moterų susiduria su seksualinio priekabiavimo problema. Tik drąsių ir principingų jaunų moterų dėka šie įvykiai iškilo viešumon.

Joms reikėjo didelės drąsos, tačiau iki šiol jų teisės nebuvo apgintos. K. Pūko akivaizdus tiesioginis kėsinimasis daryti nusikaltimą – pirkti seksualines paslaugas, išnaudoti žmogų, paminant jo orumą ir teisę į autonomiškumą kol kas nesudomino teisėsaugos, tai yra, prokuratūros.

Tačiau lieka du iš trijų demokratijos stulpų – laisva žinasklaida ir parlamentas. Ne tik parlamentinė Moterų grupė smerkia K. Pūko veiksmus. Absoliuti dauguma Seimo, šimtai tūkstančių žmonių Lietuvoje.

O tai siunčia vieną vienintelę žinią: jei kas nors Lietuvoje vis dar siūlo ir ateityje siūlys karjerą per lovą, tai nebus toleruojama. Seimo nary K. Pūkai – nelaukite apkaltos, atsistatydinkite.

Nepasiklyskime „dvasingumo“ beieškant

Šis straipsnis nėra teologinis rašinys, tai politinis tekstas apie klasikinį liberalizmą, plačią tarptautinę liberalios demokratijos šeimą bei tai, ką NATO karių batalionai iš tikrųjų veikia Baltijos šalyse.

Koks liberalizmas?

Liberalizmas skirtingais mūsų istorijos periodais turėjo ką pasiūlyti pasauliui. Štai, pavyzdžiui, šalys, neturėjusios didelių gamtinių išteklių savo gerovę susikūrė būtent laisvos ekonomikos ir individualios atsakomybės, kuri pasireiškė per bendruomeniškumą, pagalba. Tai buvo pagarbos privačiai nuosavybei, laisvų mainų tarp žmonių, laisvos prekybos įsitvirtinimo metas.

Liberalizmas pasauliui taip pat atsiskleidė kaip individualumą ir įvairovę puoselėjanti idėjų sistema. Individualumas visada ėjo greta liberalizmo, tačiau XX-XXI amžiuose būtent pagarba žmogui – tokiam, koks jis yra, atvėrė kelią moterų teisėms, LGBT lygiateisiškumui, apskritai pagarbai įvairovei. Kai kurie pastarąsias idėjas laiko kairiosiomis, o man tai paprasčiausiai nuoseklus klasikinis liberalizmas, kai laisvė yra nedaloma, neskaldoma ir nepasirinkinėjama, kaip retkarčiais pritrūkstamas ingredientas.

Tokia laisvė ir liberalizmas yra taisykles ir įstatymą mėgstanti ideologija, nes tik esant aiškioms taisyklėms ir visų lygybei prieš įstatymą galima įgyvendinti šias idėjas. Tai neturi nieko bendra nei su kairiuoju anarchizmu, nei su ,,laukiniu kapitalizmu”, nei apskritai su betvarke.

Ir dar svarbiau – tai religijos ir Dievo nenuneigianti idėja. Kas jau kas, bet lietuviai žino, kad sovietiniais metais būtent Bažnyčia buvo laisvo oro gurkšnis, komunistų sutryptos žmogaus asmeninės atsakomybės, bendruomeniškumo ir atviros visuomenės daigas.

Šeima, suvienijusi skirtingas partijas

Liberali demokratija yra platesnė sąvoka. Šiai bendruomenei priklauso visi, kas pripažįsta žodžio laisvę, pamatines žmogaus teises, rinkos ekonomikos principus, laisvą prekybą ir judėjimą. Tiek krikščionis demokratas, tiek socialdemokratas, tiek liberalas priklauso šiai šeimai. Mes iš tikrųjų matome skirtingas politines priemones tikslams pasiekti ir reformoms, tačiau pamatiniai liberalios demokratijos elementai mums visiems yra artimi.

Dėl to Angelą Merkel, kuri vadovauja Vokietijos krikščionių demokratų partijai, mes galime priskirti tai pačiai liberalių demokratų šeimai, kaip ir kairįjį kadenciją baigusį JAV prezidentą Baracką Obamą, Kanados premjerą centro-kairės liberalą Justiną Trudeau ar Olandijos premjerą centro-dešinės liberalą Marką Rutte.

Nors Lietuvoje dažnas politikas priešina liberalią demokratiją su krikščioniška, nemanau, kad pastaroji yra pirmosios priešprieša. Tai veikiau viena jos sudėtinių dalių. Savo sunkaus darbo ir iniciatyvos dėka mes esame šios bendros šeimos nariai, tarptautinės liberalios bendruomenės dalyviai.

Autoritarinis pasaulis kaimynystėje

Būdami liberalios demokratijos dalyviai mes iki šiol liekame visiškai priešingų dalykų liudininkai savo kaimynystėje. Persekiojama opozicija, užgniaužta žiniasklaida, gerai organizuotas korupcijos tinklas, mirties bausmės ir žmogaus teisių pažeidimai yra kasdiena už kelių dešimčių kilometrų nuo Vilniaus. Dar daugiau – čia pat, šalia mūsų, 2017-ųjų Rusijoje smurtas artimoje aplinkoje tapo dekriminalizuotas. Kitaip tariant, suduoti žmonai, trenkti vaikui, apskritai – muštis – tampa leistina.

Tai, kaip valdžia nusavina turtą ir nuosavybę, ir visus paverčia lygiais vargšais, mes jau matėme. Bet kai dekriminalizuojamas smurtinis pasikėsinimas į kito asmens sveikatą ir autonomiją, tai yra naujovė. Labai liūdna naujovė, neturinti nieko bendra su šeimos vertybėmis ar privačiu šeimos gyvenimu. Ir nieko bendra su dvasingumu, tikėjimu ir Dievu. Ir ne, jokių ,,puikių dalykų” pasimokyti mes čia negalime.

Lietuvoje mes einame vakarietiška kryptimi – atsakomybės ir bendruomeniškumo keliu, nors tas kelias ne rožėmis klotas. Kai kurie Lietuvos politikai šiandien dedasi esantys dvasingesni už Romos popiežių Pranciškų, kuris ne kartą sakė – „kas aš toks, kad teisčiau“.

Vis dažniau mes tampame liudininkai pažodinio (!!!) Biblijos interpretavimo Seimo salėje ar specialiai sušaukiamų spaudos konferencijų tam, kad be jokių argumentų sudirbtum viską, kam atstovauja tarptautinė liberalios demokratijos bendruomenė. Kad beveik pažodžiui (tikriausiai nesąmoningai) atkartotum tai, kas kalbama autoritariniame pasaulyje greta mūsų.

Liberalios demokratijos idėjų sargyboje

Dirbu Seimo Užsienio reikalų komitete ir pastarosiomis savaitėmis teko daug bendrauti su kolegomis politikais iš Vakarų. Jie dažnai sako, kad jų žmonėms kyla natūralių klausimų, kodėl jauni kariai iš, pavyzdžiui, Kanados, Vokietijos, Olandijos ar Belgijos turi vykti į banguojančio saugumo šalis, kaip Lietuva, Latvija, Estija.

Atsakymas yra paprastas ir Vakarų bendruomenėje gerai suprantamas. NATO batalionų buvimas mūsų regione yra taikos ir liberalios demokratijos saugojimas. Mes nekariaujame geografinių karų ir neturime vien geografine prasme grįstų konfliktų. Teritorija svarbi, nes tai nuosavybė, istorija ir sentimentai.

Tačiau mes dalyvaujame daug platesniame vertybių ir dorybių mūšyje. Mūšyje, kuriame rungiasi liberalios demokratijos idėjos su autoritarizmu ir despotija. Vienos šalies palinkimas nuo liberalios demokratijos į autoritarizmą yra praradimas visai tarptautinei liberalų demokratų šeimai ir visiems atviros visuomenės nariams.

Liberalizmas ir liberali demokratija priprato prie kritikos. Iš dalies būtent jų dėka ši kritika apskritai įmanoma. Ir nors kritikai dažniausiai skamba garsiau už pačius liberalus, būtent liberalios demokratijos idėjų sargyboje šiandien stovi Lietuva. Svarbiausia, kad politikai ieškodami ,,dvasingumo“ kitur, ne mūsų tarptautinėje šeimoje, nepasiklystų.