A.Armonaitė. Palikime žmonėms galimybę nemokamai gydytis privačiose ligoninėse

Prezidentė vetavo Seime paskutinę sesijos dieną patvirtintą sveikatos reformos įstatymų paketą, nes šis gali prieštarauti Konstitucijai. Akivaizdu, kad valstybinei sveikatos sistemai reforma būtina: reikia mažinti biurokratiją, taupyti resursus, didinti medikų atlyginimus. Tačiau tai, kas valdančiųjų buvo pasiūlyta ,,pakeliui” su reforma, tiek kertasi su konstituciniais principais, tiek ir įtvirtina išimtai valstybinės medicinos viziją, mažinančią galimybes pacientams pasirinkti paslaugos teikėją antriniame ir tretiniame lygmenyje.

Regioninių ligoninių pertvarką lydėjo Sveikatos draudimo įstatymo pataisos, numatančios privilegijuoti valstybinių ligoninių tinklą ir tik tuo atveju, jeigu šis tinklas neužtikrina sveikatos paslaugų teikimo, sudaryti galimybę privačioms gydymo įstaigoms, atitinkančioms bendruosius reikalavimus, teikti paslaugas pasitelkiant teritorinių ligonių kasų, tai yra, valstybės, finansavimą.

Ši iniciatyva turi dvi dideles problemas, dėl kurių teikiau savo pasiūlymą, o taip pat vėliau iniciavau kreipimąsi į Prezidentę dėl veto. Čia plačiau jas ir aptariu.

Problema nr. 1. Pacientai netektų galimybės privačiose ligoninėse gauti nemokamas paslaugas

Šiuo metu kai kurios privačios ligoninės turi sutartis su Valstybine ligonių kasa, o tai leidžia žmonėms jose paslaugas gauti nemokamai. Atrodytų logiška – juk visi mokame įmokas į Privalomąjį sveikatos draudimą (čia pasirinkimo neturime), taigi turėtume turėti teisę bent pasirinkti, kur gauti geriausią paslaugą.

Dažnai girdėjau, kad valstybės lėšomis naudojasi ir paslaugas nemokamai teikia tik 1 proc. ligoninių (kiti duomenys rodė, kad 6 proc). Skaičiai neva maži – pacientų palies nedaug, ligoninių nedaug (kai kurie teigia, kad viso labo dvi), vadinasi, galima įtvirtinti tokią nuostatą. Be to, valstybinėse ligoninėse yra laisvų lovų.

Aš manau, kad toks argumentas yra logikos klaida. Tai, kad valstybinis sektorius turi išsikerojusią biurokratiją ir nepanaudojamus resursus, turi būti argumentas reformuoti neefektyvų valstybinį sektorių, bet ne jį palaikyti (ir gal net plėsti) privataus sektoriaus diskriminacijos sąskaita.

Nors žmogui laisvės pasirinkti paslaugų teikėją sveikatos srityje ir dabar yra nedaug, ši galimybė būtų apribota ir įtvirtinta įstatymu. Valstybė pradeda geriau žinoti ne tik į kokią įstaigą turi nukeliauti tavo mokami pinigai, bet ir kur tau geriau gydytis.

Problema nr. 2. Privačioms įstaigoms įtvirtinami kriterijai, valstybinėms – kriterijų nėra

Įstatymu įtvirtinta, kad privačios ligoninės, norinčios teikti nemokamas paslaugas pacientams, turi atitikti reikalavimus, o pastarieji nėra taikomi valstybinėms ligoninėms. Kai kurie kriterijai yra pamatuojami, kiti, manau, gali sudaryti terpę ne tik plačiai interpretacijai, bet ir korupcijai.

Tiek teikdama pastabas Vyriausybei, tiek ir viešojoje erdvėje Konkurencijos taryba atkreipė dėmesį į gydymo įstaigų diskriminaciją nuosavybės pagrindu. Jos teigimu, visoms gydymo įstaigoms turėtų būti taikomi vienodi atrankos kriterijai, o priimtu įstatymu įtvirtintos sąlygos ir kriterijai yra taikomi tik privačioms, tad toks diskriminacinis ribojimas yra labai žalingas visai sveikatos sistemai.

Tokia diskriminacija prieštarauja mūsų konstituciniams pamatams. Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog „žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir teisė į sveikatos priežiūrą turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į kitose Konstitucijos nuostatose įtvirtintas įvairių konstitucinių vertybių apsaugos garantijas“ bei „įstatymų leidėjas gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą, tačiau tai darydamas jis negali paneigti Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio pagrindų“ (46 straipsnis I dalis: ,,Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”).

Vietoje išvadų

Nemanau, kad diskusija dėl šios pertvarkos turi būti traktuojama, kaip kova ,,valstybinė medicina prieš privačią” (ar atvirkščiai). Manau, visi sutiksime, kad kiekviename sektoriuje veikiančiose įstaigose yra puikių specialistų, pasiekimų, o taip pat kartais problemų.

Vis dėlto formuojant politiką yra svarbūs patys principai. Ir šiuo atveju aš jaučiu pareigą apginti privačios iniciatyvos ir paciento laisvės pasirinkti principus. Jeigu Vyriausybė nuspręstų neištaisyti šios klaidos, o Seimas atmestų Prezidentės veto, šie principai būtų paminti.

Ką tik įstojome į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Jos narių gerosios praktikos rodo, kad privačios gydymo įstaigos gali padėti sutaupyti valstybės resursų, nes valstybei nereikia atsakyti už įrangos įsigijimus, nusidėvėjimą, investicijas, gydymo įstaigų įvairovė taip pat leidžia mažinti pacientų eiles.

Atrinkome panašesnes gyventojų skaičiumi į Lietuvą EBPO nares ir palyginome jose veikiančių privačių ligoninių skaičių su visu tinklu. Nors valstybinis sektorius visur lenkia privatų, niekur jis taip nedominuoja privataus atžvilgiu kaip Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad ir toliau turime gilinti tą prarają tarp valstybės sveikatos politikos ir privataus sveikatos sektoriaus? Priešingai – manau, tai argumentas iš esmės permąstyti santykius, ypatingai kilnių sveikatos reformos tikslų kontekste.

  aa

Reklama

90 proc. LGBT* moksleivių svarsto apie emigraciją pabaigus mokyklą

42144479671_e74a94deb1_o

Šiandien Tarptautinės dienos prieš homofobiją, bifobiją ir transfobiją proga surengtoje spaudos konferencijoje dalyvavę žmogaus teisių aktyvistai teigė, kad nors Lietuvoje ir pastebimas nuosaikus progresas žmogaus teisių srityje, pagrindiniai iššūkiai išlieka, o LGBT* žmonės ir toliau susiduria su diskriminacija.

„Valdantieji vis dar blokuoja vieną aktualiausių klausimų LGBT* bendruomenei – partnerystę. Nors šią mintį palaikančių parlamentarų, balsuojančių pagal sąžinę, o ne pagal botagą, daugėja, tačiau teigiamiems pokyčiams jų vis dar nepakanka.“, – teigia Seimo narė liberalė A. Armonaitė.

Jos teigimu, sprendimų priėmėjų žvilgsniai taip pat turėtų nukrypti į tai, kas vyksta mokyklose. ,,Pristatyti LGBT bendruomenei save priskiriančių moksleivių apklausos rezultatai sukrečia: net 90 proc. moksleivių dėl patyčių nemato savo ateities Lietuvoje. Taigi emigracija yra ne tik ekonomikos, bet ir emocinio klimato pasekmė”, – kalbėjo A. Armonaitė.

90 proc. netradicinės orientacijos moksleivių savo ateities Lietuvoje nemato

LGL komunikacijos koordinatorė Eglė Kuktoraitė pristatė moksleivių tyrimą, kuris parodė, kad daugiau kaip pusė LGBT* moksleivių mokyklose jaučiasi nesaugiai dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.

„Traumuojančias patyčių patirtis moksleiviai yra priversti išgyventi vieni, mokytojai ir kiti mokyklų darbuotojai neretai ne tik nežino kaip reaguoti į tokio pobūdžio patyčias, bet ir patys tampa patyčių iniciatoriais. Vos 5 proc. LGBT* moksleivių mokymosi aplinkoje niekada nesusidūrė su homofobine, bifobine ar transfobine neapykantos kalba. Nesulaukę tėvų ir mokytojų paramos LGBT* moksleiviai nemato savo ateities Lietuvoje – 90 proc. LGBT* moksleivių svarsto galimybę emigruoti į užsienį po mokyklos“, – tyrimo duomenis pristato E. Kuktoraitė.

Nors Lietuvos įstatymai reikalauja švietimo srityje užtikrinti lygias galimybes seksualinės orientacijos pagrindu, diskriminacija šiuo pagrindu taip pat draudžiama įgyvendinat sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programos nuostatas, tačiau lytinė tapatybė ir jos raiška nei įstatymuose, nei Vyriausybės programoje nėra minimos.

LGL komunikacijos koordinatorė teigia, kad siekiant efektyviai spręsti patyčių dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės problemų Lietuvoje, būtina imtis kompleksinių pokyčių: teisės, politikos, mokytojų rengimo, informacijos rinkimo, švietimo programos srityse.

Anoniminę apklausą LGL atliko 2017 metų vasarą, joje dalyvavo daugiau kaip 600 14-18 metų moksleivių iš Lietuvos.

Tarptautiniame „Vaivorykštės indekse“ Lietuva pakilo dviem pozicijom į viršų

Tarptautinės organizacijos „ILGA-Europe“ kasmet rengiamame „Vaivorykštės indekse“ (angl. „Rainbow Index“) šiemet Lietuva pakilo į 37-ąją vietą tarp 49 Europos valstybių. Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL vadovo Vladimiro Simonko teigimu, šį progresą sąlygojo ne pažangus politikų požiūris, o ryžtinga nacionalinių teismų pozicija užtikrinant translyčių asmenų žmogaus teises.

„Lietuvoje įsitvirtinant „draudimų kultūros“ fenomenui svarbu nepamiršti pasidžiaugti pasiekimais bei teisingai identifikuoti ateities iššūkius. Mūsų organizacijos atliktas homofobinių patyčių Lietuvos mokyklose tyrimas atskleidė, kad LGBT* paaugliai švietimo sistemoje susiduria su psichologine ir emocine prievarta. Šioje srityje gerąją praktiką tikslinga perimti ir iš strateginių Lietuvos partnerių, nes būtent darbas su jaunąja karta leis sukurti tokią šimtmečio Lietuvą, kurioje būtų gera gyventi visiems“, – sako V. Simonko.

Pradedama formuoti pozityvioji praktika, kai translyčiai asmenys gali pakeisti asmens tapatybės dokumentus be chirurginės lyties keitimo operacijos. „Kartu su teismų praktika jau galime suteikti translyčiams asmenims pasirinkimą ir viltį“, – džiaugiasi LGL vadovas.

Itin reikšmingas – mokytojų švietimas apie LGBT* moksleivius ir jų seksualinę orientaciją

Vietiniams žmogaus teisių ekspertams antrino ir svečias iš JAV, organizacijos GLSEN tyrimų ir strategijos vadovas dr. Joseph G. Kosciw. Organizacija yra surinkusi duomenis, kad LGBT* moksleiviai dažnai patiria smurtą ir diskriminaciją, skaičiai palaipsniui mažėja, o situacijos gerinimui padėtų mokytojų švietimas.

„Nerimą kelia dideli LGBT* asmenų, kuriems tenka būti tokiose nedraugiškose mokyklų aplinkose, skaičiai. Vis dėlto, tai Lietuvą sieja su JAV ir su dauguma šalių, kuriose dirba GLSEN. Pedagogams reikėtų rengti mokymus apie LGBT* moksleivių patirtis ir kaip jie turėtų įsikišti, kai vaikai susiduria su homofobinėmis ir transfobinėmis patyčiomis. Be to, praverstų ir pozityvių LGBT* temų reprezentavimas mokymosi programoje“, – gerąja praktika dalinosi žmogaus teisių ekspertas.

Jo manymu, teigiamas atstovavimas LGBT* moksleiviams – labai svarbus. Taip pat labai svarbu finansuoti LGBT* organizacijų darbą, kad Vyriausybė prisidėtų, rinktų duomenis apie LGBT* narius, jų persekiojimą ir diskriminavimą.

Šiandien Vilniuje bus atidaryta pirmoji vaivorykštinė perėja, o Vilniaus savivaldybė jau suteikė leidimą kitais metais birželį vyksiančiam „Baltic Pride 2019” renginiui.

Dirbtinio intelekto galimybės Lietuvoje šiandien ir rytoj

20180409_1004, _MG_3947

Seimo narė Aušrinė Armonaitė kartu su dirbtinio intelekto ekspertais ir vystytojais praėjusį pirmadienį kvietė visuomenę į atvirą dviejų dalių renginį ir diskusiją apie dirbtinį intelektą (DI) ir jo panaudojimo galimybes. DI siūlomi sprendimai pasaulyje įgauna pagreitį ir jau šiandien keičia daugelio kasdienybę. Lietuvos verslas ir mokslas taip pat vis sparčiau vysto dirbtinio intelekto įrankius, ieško naujų galimybių ir laužo nusistovėjusius standartus.

„Girdėdami žodžius „dirbtinis intelektas“ daugelis įsivaizduojame įvairius humanoidus ir robotus, kurie neretai kelia daugybę etinių klausimų. Vis dėlto, DI sprendimai jau šiandien veikia padėdami žmogui, o ne jį eliminuodami. Lietuvoje įmonės jau šiandien kuria įrankius, kurie keičia pasaulį ir padeda žmonėms geriau atlikti jų darbą – medicinoje, logistikoje, švietime ir kitur“,- sako parlamentarė A. Armonaitė.

20180409_1012, _G4A5437„Google“ atstovas viešajai politikai Tomas Gulbinas pristatė „Google“ misiją – susisteminti informaciją ir padaryti ją prieinamą pasauliui. Jo teigimu, DI bus aukščiausia „Google“ versija.

„DI terminas apibrėžia labai plačią sritį, dalis jos – negyvo daikto išmanumą ir mokymąsi. Dažnai yra painiojami du dalykai – DI kai kuriems žmonėms reiškia robotus, tačiau tai tėra programinė įranga. Teoriškai ir praktiškai įmanoma situacija, kad DI gali neturėti jokio fizinio kūno, o robotas – neturėti DI. Pirmiausia reikia suvokti, kad DI – tik priemonė, o ne tikslas. Tai – papildomas įrankis sudėtingų problemų sprendimui, DI – intelektualinės arklio jėgos, kurias mes įgauname“, – savo pranešime kalbėjo T. Gulbinas.

20180409_1037, _G4A5454„Oxipit“ bendraįkūrėjo ir vadovo Gediminas Pekšio įmonė kuria įrankį, kuris palengvintų radiologų darbą. Gydytojo-radiologo užduotis – aprašyti matomą vaizdą. Tokių gydytojų trūksta visoje Europos Sąjungoje (ES), pvz.: Didžiojoje Britanijoje trūksta 5 tūkst. radiologų – nėra paruošiama gydytojų, kurie galėtų tai daryti. Dėl to šias nuotraukas peržiūri seselės, kurios dėl žmogiškojo faktoriaus gali nepastebėti pakitimų.

„Bandome spręsti problemas radiologijoje DI pagalba. Krūtinės rentgenogramų analizė atima daugiausiai laiko, užima didžiausią gydytojo laiko dalį. Taip pat – tai gana nuobodi ir varginanti užduotis. Mūsų sukurta programa veikia DI pagalba, sugeba nustatyti pakitimus ir požymius tiksliai ir be klaidų. Programa nustato pakitimus tam tikrose vietose ir iš vizualių požymių milijoninėje duomenų bazėje atranda, pavyzdžiui, 10 panašiausių atvejų, kurie turi aprašytą ligos atvejo istoriją. Pagal ją galima taikyti gydymą, skirti tyrimus ir pan.“, – pasakojo G. Pekšys.

20180409_1058, _G4A5470UAB „Rubedo sistemos“ vadovas Dainiaus Karkausko nuomone, robotus galima laikyti ketvirtąja pramonės revoliucija. „Rubedo sisemos“ orientuojasi į mobiliąją robotiką: skraidančius, antžeminius ir plaukiojančius robotus, o pagrindinis įmonės tikslas – sukurti tokią programinę įrangą, kad robotas galėtų suvokti aplinką ir atitinkamai adaptuoti savo elgesį: suvokti, interpretuoti ir tik po to veikti.

„Roboto kūrimas susideda iš trijų etapų. Pirmiausia sukuriama kompiuterinio matymo sistema, kurios metu naudojamas optinis matymas. Viduje yra galingas procesorius, kuris mato trimatį vaizdą. DI gebėjimas klasifikuoti ir atpažinti objektus, žmones, matuoti atstumus priklauso nuo to, kaip ir iš kokių duomenų jis bus apmokomas. Taip pat galima pasitelkti autonomijos variklį – programinę įrangą, kuri vykdo misijas: važiuoti iš taško A į B ir C ir grįžti atgal, atpažinti visas kliūtis ir jas sėkmingai apvažiuoti. Tokie robotai gali ne tik judėti, bet ir skristi, plaukti, viską daro automatiškai, žmogui nebereikia jo valdyti. Tokių robotų pagalba žmonės gali atsisakyti rutininių darbų. Reikia pažymėti, kad nėra atsisakoma žmogaus darbo – jis tiesiog palengvinamas“, – įžvalgomis dalijosi D. Karkauskas.

20180409_1122, _MG_3992Prie diskusijos prisijungė Ūkio viceministras Gintaras Vilda ir „Infobalt Lietuva“ vadovas Paulius Vertelka. G. Vilda teigė, kad Ūkio ministerija su „Infobalt“ prieš keletą metų pradėjo kalbėti apie industrijas, kurios kuria kietąjį produktą (robotus) ir minkštąjį produktą (programinę įrangą).

„Mums, kaip politikams, belieka šalinti kliūtis ir sukurti paskatas, kad judėjimas vyktų greičiau. Vieną iš pagrindinių užduočių išskirčiau valstybės informacinių technologijų (IT) konsolidavimą vienoje ministerijoje. Dabar keturios skirtingos ministerijos yra pasidalinusios IT sektoriaus politikos valdymą, dėl to ji kurį laiką buvo pasidaręs sunkiai prieinamas. Planuojame skaitmeninimui skirti 80 mln. eurų“, – žadėjo G. Vilda.

20180409_1136, _MG_4009.jpg„Infobalt Lietuva“ vadovas pažymėjo, kad pagrindiniai du dėmenys, kurie varžo DI plėtrą ir vystymą Lietuvoje yra duomenų prieinamumas ir specialistų trūkumas. „Būtent šiose srityse matome daugiausia įmonių ir valstybinio sektoriaus bendro darbo atveriant duomenis“, – akcentavo jis.

Parlamentarės A. Armonaitės nuomone, didesnis dėmesys švietimo kokybei, atviri valstybės valdomi duomenys, pažangių sprendimų įsigijimai per viešuosius pirkimus ir politinė lyderystė skaitmeninės ekonomikos srityje leistų Lietuvai pasiekti proveržį ir tapti šalimi, kuri sparčiau žengia į priekį.

Ligoninių vaistinės padidins valstybės išlaidas, bet vaistų neatpigins

30171562_10156391714429445_4021014929459378385_o

Valdantieji imasi iniciatyvos steigti ligoninės vaistines, kurios turėtų sveikatos įstaigas aprūpinti vaistais bei galėtų vaistus parduoti fiziniams asmenims, kitaip tariant – pradėtų dalyvauti vaistinių versle.

Pagrindinis argumentas, kurį girdime viešojoje erdvėje – naujas rinkos žaidėjas turėtų atpiginti vaistų kainas. Vis dėlto, vaistų kainos šiandien yra reguliuojamos valstybės vaistų kainynuose, o rinkoje tokie nauji valstybiniai žaidėjai veiktų turėdami nesąžiningą pranašumą – galimybę naudoti valstybės finansuojamų ligoninių resursus vaistinių verslui.

Valstybinės įstaigos – ligoninės – prisiima sau nebūdingas prekybos vaistais komercines funkcijas, o tai sukuria prielaidas ligoninių vadovybei didinti veiklos išlaidas ir rūpintis pirmiausiai ne pacientų gydymu ar ligoninės valdymu, bet užsiimti verslu visų mokesčių mokėtojų sąskaita.

Praėjusių metų pabaigoje Seimas leido gydymo įstaigoms įsigyti vaistus ne tik lietuviškose pakuotėse. Tai įstaigoms leis sutaupyti bent kelias dešimtis tūkstančių eurų per metus. Tačiau iki šiol galiojanti tvarka reikalauja, kad vaistinėse parduodamų vaistų pakuotės ir toliau būtų paženklintos būtinai lietuvių kalba.

Atsisakius tokio reguliavimo būtų sukurta daugiau prielaidų pigesniems vaistams: Lietuvos rinka taptų atviresnė vaistams iš didesne rinka ir pigesniais medikamentais pasižyminčios Lenkijos. Žinoma, vartojimo instrukcijos turėtų ir toliau būti verčiamos į lietuvių kalbą, kad pirkėjai būtų informuoti apie vaistų poveikį.

Valdančiųjų noras leisti steigti ligoninėms vaistines yra de facto valstybinių vaistinių tinklo įgyvendinimas. Tokios vaistinės nesumažins vaistų kainų, nepagerins vaistų prieinamumo, o tik sukurs prielaidas didesniam išlaidavimui ir mažesniam skaidrumui.

 

Laužyti tylą yra prasminga

29598182_10156355903109445_7124063075015576129_n

Šių metų Oskarų įteikimo ceremonijos vedėjas komikas Jimmy Kimmel ironizavo, kad visiems susitelkus ir įveikus seksualinio priekabiavimo problemą darbo vietoje, moterims beliks susitvarkyti su seksualiniu priekabiavimu visur kitur.

Ir jis yra teisus. Pastaruoju metu daug diskutuojama, kas yra #metoo atvejai ir kas nėra: ar nepageidaujamas elgesys ir seksualinis priekabiavimas ne darbo ir studijų vietoje patenka į #metoo judėjimo lauką, ar ne?

Mano nuomone, nėra vieno vienintelio apibrėžimo, kas patenka ir kas nepatenka į #metoo ir, ko gero, tai neturėtų būti pagrindinis mūsų diskusijų objektas. Viskas, apie ką šiuo metu taip gausiai diskutuoja Lietuva ir pasaulis #metoo šviesoje, iš esmės kyla iš vis dar giliai glūdinčio požiūrio į moterį ir jos vaidmenį.

Nereikia net seksualinio priekabiavimo ar prievartos temos – būkime atviri, daugelis moterų yra susidūrusios su situacijomis, kai netiesiogiai, nebyliai ir kartais net nesąmoningai, tarp eilučių joms yra pademonstruojama, kad jos iki galo nėra lygiavertis, savarankiškas ir autonomiškas asmuo.

Simboliška, kad šiemet sukanka šimtmetis, kai Lietuva viena pirmųjų šalių pasaulyje pripažino moterų politines teises, o mūsų beatsikuriančios valstybės tėvai kūrėjai ir visuomenės veikėjai siekė kuo geresnio moterų švietimo bei įtraukimo į kultūrinį gyvenimą.

Nors tarpukario Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime būta ryškių moterų, tokių, kaip Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir kitų, tačiau Lietuvos tarpukario visuomenė didele dalimi išliko stipriai patriarchalinė.

Net ir šviesiausiems mūsų valstybės protams moterų įtraukimas pirmiausiai buvo svarbus dėl išsilavinusių šeimos moterų – žmonų ir mamų – ugdymo. Sovietų Sąjungoje buvo tik pagilinti stereotipai apie moterų vaidmenį – melžėjų, mezgėjų, namų šeimininkių.

Turint galvoje visą šią požiūrio į moteris istorinę eigą, nereikėtų stebėtis, kad šiandien #metoo merginų ir moterų pasakojimai bei liudijimai yra sutinkami sudėtingai. Daugelis negaili kritikos: ,,Kas jos tokios, kad kalba? Ko pačios lenda?”

Visa tai, kas dabar vyksta – viešos istorijos ir liudijimai – iš tikrųjų stoja prieš ilgus metus gilintus stereotipus ir prietarus, o kartais ir toleruotus (ar iki šiol toleruojamus?) priekabiavimo ar net prievartos „papročius“.

Mes, liberalūs politikai ar žmogaus teisių entuziastai, dažnai džiaugiamės tokiais liudijimais ir sakome, kad jie keičia visuomenę. Vis dėlto viešai kalbėti nėra nei pareiga, nei prievolė. Sprendimas pasakoti savo išgyvenimus yra individualus. Reikia daug drąsos tai padaryti.

Tačiau laužyti tylą yra prasminga. Tai prisideda prie visame pasaulyje vykstančio milžiniško lūžio. Kiekviena individuali istorija ir liudijimas yra žingsnis į priekį, griaunantis prietarus ir stereotipus, keičiantis moterų ir merginų gyvenimą. Tokia drąsa kuria prielaidas tikrai atvirai ir lygiavertei visuomenei.