Aušrinė Armonaitė: Ar šalies nacionaliniam saugumui gali vadovauti „marozas“?

Tikriausiai visi tie, kas gyveno ar augo 1990-ųjų postsovietinėje erdvėje, žino, kas yra marozas arba forsas. Tai toks nemandagus chuliganas, kuris paprašo kieme pavažiuoti su dviračiu ir jį pavagia, ateina nekviestas į aikštelę ir spardo krepšinio kamuolį, supjausto kaimyno automobilio padangas, pavagia močiutės pensiją, spjaudo prie laiptinės semkas ir visaip kitaip lipa savo kaimynams ant galvos. Aš augau 1990-ųjų Justiniškėse, aš gerai žinau, kas yra marozai.

Visgi tik šio apibrėžimo gali nepakakti, todėl pažiūrėkime, ką siūlo žodynai. Žodynas.kriu.lt sako, kad marozas yra „piktybiškas asmuo, ieškantis problemų ten, kur jų nėra ar bent nebuvo prieš jam atsirandant“. Žodynas.lt marozą apibrėžia taip: 1) agresyvus sportinio stiliaus jaunuolis, dėvintis sportinį kostiumą, trumpai kirptas 2) kvailys, mulkis, netikėlis 3) policininkas.

Atsižvelgus į tai, kaip koronaviruso krizės akivaizdoje elgiasi Seimo narys valstietis, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas D.Gaižauskas, man atrodo akivaizdu, jog ir politikoje esama rimtų maroziško elgesio apraiškų.

Visų pirma, D.Gaižauskas vartėsi, kai buvo klausiama, ar jis turėjo kontaktą su savo patarėja, kuriai buvo patvirtintas COVID-19 (ir kurios pačios taisyklių nesilaikymas reikalauja atskiro dėmesio). Jis viešai iki šiol tvirtina, kad kontakto neturėjo. Tačiau paskambinęs į Karštąją liniją kažkokiu būdu sugebėjo sušnekėti, kad kontaktas Seime buvo.

Antra, D.Gaižauskas iš viešų paaiškinimų, atrodo, neatitiko tuo metu galiojusio algoritmo sveikatos patikrinimui: 1) nebuvo užsienyje per 14 dienų 2) neturėjo, kaip jis aiškina, kontakto su patvirtintu atveju 3) nekarščiavo, bet jautė kažkokius tai gerklės skausmus. Tai va to gerklės skausmo pakako, kad jis Marijampolėje būtų patikrintas. Visi, kas karščiavo, kosėjo ir slogavo Lietuvoje pastarąjį mėnesį, žino, kad šis atvejis yra toli iki koranoviruso testo. Bet šiam Seimo nariui pavyko.

Trečia, pasitikrinus nuo koronaviruso visiems yra privaloma 14 dienų saviizoliacija. Ir kolega jos nesilaikė – dalyvauja Seimo posėdžiuose bei kituose susitikimuose. Kažkokiu mistiniu būdu išnyko ir „simptomai“ po neigiamo testo rezultato.

Ketvirta – ir gana apgailėtina – D.Gaižauskas tvirtina, kad jis dėl saviizoliacijos ir kitų savo veiksmų konsultavosi su Sveikatos ministru A.Veryga. Kas čia per žanras? Nuo kada dėl ligos konsultuojiesi ne su savo šeimos gydytoju, o su aukštas pareigas užimančiu draugu? Na, gal 1990-ųjų postsovietinėje erdvėje tai ir buvo priimtina, bet ne dabar.

Penkta – ir nedovanotina – žiniasklaida skelbia, kad po visos šios istorijos buvo pakeista koronaviruso mėginių tepinėlių paėmimo tvarka, asmenų izoliacijos taisyklės – nebereikia izoliuotis 14 dienų po neigiamo testo rezultato (kas gali lemti tolesnį viruso plitimą), pakeistas mobiliųjų punktų darbo tvarkos aprašas, ir net COVID-19 apibrėžimas. Ministras turėtų pagrįsti, kodėl šie staigūs pakeitimai buvo priimti būtent dabar.

Pasaulinė pandemija yra grėsmė ne tik mūsų sveikatai, ekonomikai, bet ir nacionaliniam saugumui. Akivaizdu, kad tokiam svarbiam komitetui dabar vadovaujantis pareigūnas neatskleidžia tiesos dėl galimo piktnaudžiavimo savo padėtimi, be to, akivaizdžiai pats nesilaikė tuo metu galiojančios tvarkos. D.Gaižauskas turi paviešinti savo pokalbio su Karštąja linija įrašą arba atsistatydinti iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pareigų.

Maroziškas elgesys dar gali būti sutinkamas Rytų kaimynių politikoje, bet jo neturėtų būti 2020 m. Lietuvoje. Ne vieta čia niekšeliams, kurie lipa žmonėms per galvas ir dar yra atsakingi už svarbiausių nacionalinio saugumo klausimų sprendimą.

Iškelkime Seimą į internetą

Neseniai užregistravau Seimo statuto pakeitimus, atveriančius galimybę organizuoti Seimo plenarinius posėdžius nuotoliniu būdu elektroninių ryšių priemonėmis. Negali būti taip, kad Seimas stovi nuošalyje didžiausios krizės akivaizdoje – parlamento veikla privalo tęstis.

Prašome žmonių likti namuose, saviizoliuotis, todėl ir patys savo pavyzdžiu turime praktikuoti nuotolinį darbą. Be to, gali nutikti taip, jog nustačius virusą vienam ar keliems Seimo nariams turės karantinuotis absoliuti dauguma Seimo narių, sustos Seimo darbas, o parlamento veikla negali būti pertraukta jokiomis aplinkybėmis. Iki šiol nuotoliniu būdu posėdžiavo tik Seimo komitetai ir komisijos.

Šiuo metu turimi tiek Seimo, tiek valstybės elektroninių ryšių pajėgumai leidžia sklandžiai suorganizuoti ne tik 141 asmens posėdžius, identifikavimą ir sprendimų priėmimą, bet ir kur kas didesnių grupių susitikimus. Taigi elektroninių plenarinių posėdžių organizavimas yra politinės valios, o ne techninio įgyvendinimo klausimas.

Elektroninėje erdvėje vykstantys plenariniai posėdžiai nebūtų naujas fenomenas ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Vilniaus miesto savivaldybės taryba šios savaitės trečiadienį jau posėdžiavo ir sprendimus priėmė elektroniniu būdu. Tarybos narių tapatybę, registraciją ir balsavimą registravo elektroninių valdžios vartų pagalba. Ties elektroninių parlamento plenarinių posėdžių įgyvendinimu jau dirba Estijos ir Latvijos parlamentai.

Mano pataisa numato, jog elektroniniu būdu Seimo nariams dalyvaujant ir balsuojant posėdyje, turi būti užtikrintas Seimo nario tapatybės ir jo balsavimo rezultatų nustatymas, taip pat daromas garso įrašas ir posėdis transliuojamas Seimo interneto svetainėje.

Aušrinė Armonaitė: Tarp atvykusiųjų iš užsienio galėjo būti bet kuris iš mūsų

Lietuva pasidalino į dvi stovyklas – tuos, kurie sako, kad grįžę iš užsienio – nesvarbu, atostogų ar emigracijos – „užvežė” virusą, ir tuos, kurie didžiausios pastarojo meto globalios nelaimės akivaizdoje norėjo grįžti namo. Kaip greitai pamiršome, kad tarp karantinuojamųjų galėjome būti bet kuris iš mūsų, strigęs oro uoste.

Nekalbėsiu apie tuos, kurie veikia piktybiškai – triukšmauja, mušasi, smurtauja. Su šiais žmonėmis – karantinas ar ne – turi tvarkytis teisėsaugos pareigūnai. Tačiau šiuo metu visi mūsų piliečiai, vakar grįžę iš užsienio, tarp jų mažamečiai vaikai, buvo priverstinai izoliuoti ir laikomi sudėtingomis sąlygomis. Žinau, kad dedamos visos pastangos, kad sąlygos pagerėtų ir pasikeistų.

Ar buvo kitokių alternatyvų? Žinoma. Atvykusius žmones galima izoliuoti laikinai, kol jiems bus padaryti koronaviruso testai. Ir jie išleisti namo saviizoliacijai (jeigu testai neigiami) arba nugabenti į gydymo įstaigas (jeigu teistai teigiami).

Namuose esančių saviizoliacijai užtikrinti yra šiuolaikinių technologijų siūlomi sprendimai, kurie yra būtini – mobiliosios programėlės (kaip Lenkijoje), telefonų operatorių duomenys (kaip Pietų Korėjoje), pagaliau – policijos turimos apykojės. Be to, dr. Vytautas Kasiulevičius siūlė trumpesnį – ne 14 d, o 7 d. terminą, o savivaldybės pradėjo išleidinėti šeimas su vaikais. Kitaip tariant – alternatyvų yra ir jų buvo.

Tačiau buvo pasirinktas kitas kelias, kuris gali kainuoti šiuo metu dar sveikų, bet jau kartu grupėje izoliuotų žmonių sveikatą. O taip pat pažeidžia žmogaus teises. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽTK) 5 str. leidžia teisėtai sulaikyti asmenis, kurie „gali platinti užkrečiamas ligas“ tačiau:

1) Pagal nusistovėjusią EŽTT praktiką toks sulaikymas turi būti pagrįstas konkretaus asmens situacija, o ne masinis. Tai reiškia – sulaikant asmenį dėl to, kad jis „gali platinti užkrečiamas ligas“ institucijos privalo turėti įrodymą, kad konkretus asmuo yra užkrato nešiotojas.

2) Atrodo, kad kriminaliniai nusikaltėliai turi daugiau teisių, nei šie šiuo metu karantinuojami žmonės. Sulaikant asmenį dėl nusikaltimo padarymo, jis privalo būti pristatomas teisėjui vėliausiai per 48 valandas. Taikant analogiją, įtariant asmenį „užkrečiama liga“, jis taip pat maksimaliai per 48 valandas galėtų būti ištirtas ir paleistas. Na gerai, simptomams pasireikšti gali prireikti – 72 val.

3) EŽTK 5 str. 4 dalis numato, kad kiekvienas sulaikytas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Tik laiko klausimas, kada dabar uždarytų žmonių skundai pasieks teismus.

4) Dėl atvykusių vaikų priverstinio karantinavimo – Vaiko teisių apsaugos konvencijos 37 straipsnis leidžia sulaikyti vaikus „tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui“, todėl negalėjo būti net jokios kalbos apie vaikų izoliavimą 14 dienų.

Šiuos ir kitus argumentus išsiunčiau Premjerui ir Sveikatos ministrui. Kaip A.Veryga dažnai sako – „mes visi esame šiame laive kartu”. Sutinku 100 proc. Tačiau bandydami išsaugoti mūsų „laivą”, nepamirškime, kad jame plaukia ne akmenys, o žmonės.

Lietuva gali iškart parsigabenti visus reagentus iš Kinijos pakėlus Boeing C-17 Globemaster III

Pirmadienį mus pasiekė nuostabi žinia dėl Vyriausybės susitarimo su „Thermo Fisher Scientific“ dėl testų gamybos. Aleliuja! Ačiū visiems, kas prisidėjo prie šio gyvybiškai svarbaus sprendimo. Tačiau mums dar reikia atsigabenti tuos testus, dėl kurių pasirašėme sutartis Kinijoje. Ir tą Lietuva gali daryti iškart į Kiniją pasiuntusi savo ir dar 11 sąjungininkių valdomus karinius lėktuvus Boeing C-17 Globemaster III.

Praėjusios savaitės pabaigoje A. Veryga informavo: yra šimtai tūkstančių Kinijoje užsakytų testų, dėl kurių jau pasirašytos sutartys, o jų atgabenimas tampa problema.

Žinau, kad tiek Vyriausybėje, tiek visuomenininkų gretose žmonės nėrėsi iš kailio, kaip juos atgabenti, kad nenutrūkstamai galėtume tikrinti žmonių sveikatą. Mes – Laisvės partija – taip pat neformaliai susisiekėme su savo draugais iš valdančiųjų partijų Nyderlanduose, Belgijoje, Suomijoje, bandydami pasitarti – galbūt galima Lietuvos krovinius prijungti prie šių šalių krovinių.

Tačiau Lietuva dar neišnaudojo labai svarbaus savo resurso. Tai bendrai su dar 11 valstybių valdomų karinių lėktuvų Boeing C-17, kurie, kaip suprantu, yra dislokuoti Vengrijoje. Juos valdome, nes esame pasirašę NATO „Strateginių oro transportavimo pajėgumų“ susitarimą.

Kartu su NATO narėmis – Bulgarija, Estija, Vengrija, Nyderlandais, Norvegija, Lenkija, Rumunija, Slovėnija, Jungtinėmis Valstijomis bei NATO partnerėmis Suomija bei Švedija susitarimą pasirašėme dar 2008-aisiais. Jis numato, kad šalys šiuos karinius orlaivius gali naudoti įvairių tipų NATO ir Europos Sąjungos vadovaujamoms tarptautinėms operacijoms – karinėms, humanitarinėms ir kitoms.

Boeing C-17 yra milžiniški galingi kariniai lėktuvai, galintys atgabenti gausius būtinus krovinius ilgus atstumus. Kiekviena sutarties valstybė turi savo kvotą gabenant krovinius. Žinau, kad dažnai šių pajėgumų mes neišnaudodavome ir perleisdavome kitoms šalims.

Gali būti, kad Lietuvos užsakytas testų ir medicinos priemonių kiekis fiziškai nėra toks didelis, kad būtų išsiųstas šis lėktuvas. Tačiau vis dėlto – tam ir yra kolektyvinis susitarimas, kuriame dalyvauja mūsų kaimynai – suomiai, estai, pagaliau norvegai – nedidelės valstybės. Galime juk krovinius gabenti bendru lėktuvu kartu. Laikas pandemijos suvaldymui yra aukso vertės.

Nesitaupykime, pakelkime tuos lėktuvus į Kiniją pargabenti mums mūsų reagentus. Ir pagaliau matysime mes šviesą tamsaus tunelio gale.

Aušrinė Armonaitė: Kovo 11-oji mus moko – nešvaistykime brangaus laiko

Sauliaus Žiūros nuotrauka

Įvykiai prieš 30 metų buvo puikūs ir įkvepiantys.​ Tačiau negalime gyventi vien praeities šlovėje ir prisiminimuose. ​​Švęsdami Kovo 11-ąją atkurtą Nepriklausomybę, turime galvoti apie kitus trisdešimt metų.

Tai turėtų būti svarbu daugeliui mūsų kartos žmonių. Juk kiti trisdešimt metų bus didžioji mūsų suaugusio gyvenimo dalis. Kai pagalvoju, kad po 30 metų man bus jau 60, suprantu, kad šis laikas tiesiog negali būti prarastas ir iššvaistytas vėjais.

Ir aš nenorėčiau, kad kitus tris dešimtmečius mes kapanotumės, bėdavotume, rymotume, ar tenkintumėmės, kai pagal kokius nors parametrus „pasivejame Europos Sąjungos vidurkį“.

Nesinori, kad Lietuva būtų uždara, kompleksuota, policinė valstybė, aiškinanti savo žmonėms ​ką valgyti ir gerti, ką ir kur pirkti ir su kuo miegoti. Nepriklausoma – taip, bet ar laisvų piliečių – didelis klausimas. Taip savo gyvenimo laiko gaišti aš tiesiog nenoriu. ​

Mes turime visas galimybes pasiekti daug pergalių. Pergalių kuriant geriausią išsilavinimą mūsų vaikams, pergalių žmogaus teisėse, užtikrinant pagarbą kiekvienam, pergalių kuriant ateities, o ne praeities ekonomikos perspektyvą.

Pagaliau kuriant pasaulio Lietuvą, kuri nebijo eksperimentuoti ir išbandyti naujas idėjas, kuri užduotų toną ir rodytų Europai lyderystę, o ne džiaugtųsi vidurkiais. Lietuvą, kurioje savo gyvenimą kurtų 5 ar 6 milijonai žmonių ir kuri neskaičiuotų išvykstančių ir parvykstančių trupinius.

Dėkodama Kovo 11-osios Nepriklausomybės mamoms ir tėvams-kūrėjams duodu ir sau asmeninį pažadą siekti Lietuvai daugiau. Nešvaistykime mums skirto brangaus laiko, kaip jo nešvaistė Lietuva 1918 m. ir 1990 m.