Medikai sveikatos sistemos šešėlyje

Didelis krūvis ir įtampa, psichologinis smurtas darbe, veiksmingos emocinės ir psichologinės pagalbos stoka – tai Lietuvos medikų realybė, į kurią dėmesį Lietuva atkreipė tik sumokėjus didžiausią kainą – savo noru iš gyvenimo pasitraukus jaunam gydytojui.

Dažnas apie tai žino ir yra patyręs (ne tik sveikatos, bet ir švietimo įstaigose), bet priima tai, kaip natūralų „paprotį“, su kuriuo gyvenome ir ilgai gyvensime. Tačiau šiandien mes gyvename kitame laikmetyje – tie žmonės, kurie gelbsti mūsų gyvybes ir rūpinasi mūsų sveikata, neturėtų būti sveikatos sistemos paraštėje.

5 dalykai, kuriuos būtina keisti:

1. Sveikatos įstaigoms turėtų vadovauti pirmiausiai geri vadybininkai

Kažkodėl priimta, kad būtinai medikas turi būti sveikatos įstaigos vadovas. Vadovai-medikai ne visada daug dėmesio skiria vadybai. Jeigu esi sistemoje užaugęs medikas, kuris nuo pat studijų patiria patyčias ir vėliau mobingą darbe bei ilgainiui tampi įstaigos vadovu, keisti stilių ir atmosferą nėra jokių prielaidų ir paskatų. Nesakau, kad nėra išimčių, bet grįžkime prie principo – let managers manage. Leiskim vadybininkams vadybinti, o gydytojams gydyti!

2. Turime sukurti nulinės tolerancijos aplinką psichologiniam terorui ir priekabiavimui

Jeigu seksualinis priekabiavimas iš „normos“ labai greitai Lietuvoje tapo blogo tono elgesiu ir netgi smurto forma, turime nustoti toleruoti psichologinį terorą darbe. Aš girdžiu, kad sveikatos sistemoje tokį elgesį paprastai sau leidžia kai kurie aukštesnes pareigas užimantys medikai.

Anoniminė pranešėjo (angl. whistleblower) sistema turi veikti, nustatyti tokius atvejus ir numatyti sankcijas. Mokyklos Lietuvoje žingsnis po žingsnio kovoja su patyčiomis, suaugusiųjų organizacijos irgi į tai turėtų atsisukti. Tačiau čia, kaip ir švietime, reikia sistemiškumo. Neužtenka vienerius metus taikyti sistemą, ji turi veikti visą laiką ir jai dėmesį turi rodyti įstaigos vadovai. Ir čia sugrįžtame prie vadovybės temos.

3. Atlyginimas ir darbo krūvis turi keistis

Darbas 1,5 etato vienoje įstaigoje ir papildomas krūvis poliklinikoje ar privačioje įstaigoje, naktiniai budėjimai, darbas savaitgaliais – tai nėra normalios darbo sąlygos gelbstint gyvybes.

Akivaizdu, kad adekvatus darbo užmokestis leistų daugiau laiko praleisti su šeima. Sveikatos ministras liepos mėnesį pasirašė susitarimą su medikų organizacijomis dėl nuoseklaus atlyginimų kėlimo. Tačiau spalio mėnesį atneštame biudžete to nematyti. PSDF rezervas – virš 200 mln. eurų. Pasirašiau pasiūlymą panaudoti 100 mln. eurų medikų atlyginimų kėlimui 2020 m. Nuoseklus augimas turi būti, ypatingai turint omenyje augančias PSDF pajamas.

4. Gydytojų-rezidentų išnaudojimas turi baigtis

Ar normalu, kad rezidentai po naktinių budėjimų toliau eina atlikti užduotis skyriuje – apžiūri pacientus ir tvarko popierius? Didžiausios gydymo įstaigos gali ir turi sudaryti normalias sąlygas rezidentams dirbti ir nelaikyti jų „pigia darbo jėga“. Ir tik nereikia sakyti, kad nėra resursų.

5. Amžina ir gili, kaip vandenynai, tema – švietimas

Akademija ne tai, kad turi būti supažindinta, kad priekabiavimas ir mobingas yra blogai, jie turi būti apmokyti kaip įveikti psichologinį smurtą ir priekabiavimą. Jie turi pažinti tokius reiškinius ir padėti tiems, kurie juos patiria. Studentas universitete turi mokytis, o ne klausytis kažkokių nesąmonių, kaip jis ar ji nieko nesugeba.

Suprantu, kad pasakyti yra lengviau negu padaryti. Suprantu, kad pasipriešinimas didelis. Bet nesutinku, kad turime nuleisti galvas ir toleruoti esančią situaciją. Verskime naują puslapį, kad nereikėtų grįžti prie ligoninių ir Sveikatos apsaugos ministerijos su žvakelėmis.

Lenkija tampa kanapių produktų čempione. Ar taps Lietuva?

Lenkija žingsnis po žingsnio tampa maisto papildų ir kitų gaminių iš kanapių čempione. Tai galima nesunkiai pajusti Varšuvoje, kur ant kiekvieno kampo sutiksi po kanapinę parduotuvę.

Tai ne linksmųjų pyragėlių kavinės ir ne vaistinės – tai maisto papildų parduotuvės, kurios laisvai prekiauja ne tik kanabidiolio (dar vadinamais CBD) aliejais ir e. skysčiais, bet ir kitais kanapių produktais, kuriuos jau galima laikyti gyvenimo būdo gaminiais – nuo kojinių iki saldainių. Čia nepardavinėjami produktai su psichoaktyvia medžiaga tetrahidrokanabinoliu (THC).

Tyrimai rodo, kad CBD aliejus yra veiksmingas pagalbininkas įvairių sveikatos sutrikimų kamuojamiems žmonėms. Jis mažina uždegimus ir pykinimus, stiprina imunitetą onkologiniams ligoniams, ypač per ir po chemoterapijos. Padeda gydyti migreną, padeda pagerinti miego kokybę, veiksmingas mažinant nerimą, streso, depresijos sutrikimus. Gali padėti gydant Alzhaimerį ir Parkinsoną. Naudojamas Autizmo sutrikimų turintiems žmonėms. Gali sumažinti diabeto simptomus, alkoholizmo simptomus, mažina epilepsijos priepuolių dažnumą.

Taigi Lenkijoje yra galimas ne tik pluoštinių kanapių auginimas, bet ir jų produktų su CBD gamyba. Tad nenuostabu, kad Lietuvos žmones pasiekiantys maisto papildai dažniausiai būna būtent iš Lenkijos.  

Lietuvos Seimo komitetuose kelią skinasi du įstatymo projektai, galintys leisti šią pluoštinių kanapių produkciją ir Lietuvoje. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija ir Aurelijus Veryga nesiveržia rodyti lyderystės, o juk būtent ministro įsakymuose yra nugulęs šios medžiagos draudimas.

Kol Lietuvoje gamyba neleidžiama, viskas, kas vyksta su kūną veikiančio CBD prekyba, priklauso nuo kontroliuojančių institucijų geranoriškumo. Leidžiama parduoti tuos papildus, kurie yra patikrinti ir notifikuoti pagal Europos Sąjungos maisto papildų sąrašą. Tačiau esant valiai ir norui – kabinėjimuisi ribų nėra: nuo ženklinimo iki kaltinimų kontrabanda ar neleistinų medžiagų platinimu. Paradoksalu, kad viešai keliant klausimą, kas legalu ir kas ne – viskas tampa nelegalu.

Nauja Europos Komisija čia irgi galėtų pridėti ranką ir parodyti lyderystę laužiant ledą užšalusioje sistemoje. CBD buvo įtrauktas į ES „naujo maisto“ (angl. novel food) katalogą, kaip neva tai praeityje nevartotas ir nežinomas produktas.

Gaila, kad už sveikatą ir šiuos sprendimus Europos Komisijoje atsakingas Lietuvos komisaras Vytenis Andriukaitis nepasidomėjo, jog dar tarpukario Lietuvoje ir Vilniaus universitete Lenkijos okupacijos metais iš kanapių buvo gaminami ekstraktai ir vykdomi tyrimai. ES teisė CBD produktų nedraudžia, tačiau ir kol kas neįtraukia į „naujo maisto“ reguliavimą, kuris apibrėžtų, kas galima, ir kas ne.

Lenkijos valdančiosios daugumos politika yra tikras įkvėpimas Lietuvą valdantiems valstiečiams. Čia ir noras pareguliuoti žiniasklaidą, ir lenkų pavyzdžiu įvesti vaiko pinigai, ir dažni šalies vadovų vizitai. Tačiau į priekį Lietuvą galinčios išvesti temos, nesiimama. 

O juk aiškiai sutvarkius teisinę bazę, leidus gamybą ir pardavimus, laimėtų ne tik Lietuvos žmonės, kuriems tokie preparatai reikalingi. Atsiranda erdvė ir naujos galimybės investicijoms, naujoms darbo vietoms, ir mūsų taip mylimam žemės ūkiui bei regioninei politikai.

Dabartinės Lenkijos valdžios liberalumu neapkaltinsi. Jeigu socialkonservatyvios politinės jėgos valdoma Lenkija gali, vadinasi gali ir Lietuva. Tik būtų gerai, kad šįkart neapsikrikštytume paskutiniai.

Liberalams ir ne tik

Susipriešinimas ir susiskaldymas, draudimai ir baudimai pastaruoju metu Lietuvoje yra tapę “new normal”, tai reiškia – nauja nuolatine situacija, prie kurios pripratome ir kurioje gyvename. Dar daugiau – liberalios sielos žmogui ši situacija ypatingai nelengva. Atrodo, kad einama prieš viską, ką palaikai. Nesvarbu, ar priklausai politinei partijai ar tiesiog esi liberalus žmogus, neturintis ir neieškantis partinio ryšio.

Prasidėjus naujam politiniams sezonui, dalinuosi savo įžvalgomis, į ką, manau, turėtų atkreipti dėmesį liberaliai mąstantys žmonės

1. Demokratijos ir Konstitucijos sargyboje

Žodžio laisvė, lygybė prieš įstatymą, laisvi rinkimai, privati nuosavybė, žmogaus teisės – tai šiuolaikinės demokratijos pamatai, neatsiejami nuo Europos ir Vakarų civilizacijos. Jie priklauso įvairių politinių pažiūrų žmonėms, kurie nors ir turi pažiūrų skirtumų, sutaria dėl demokratinių taisyklių, pripažįsta ir gerbia minėtus universalius principus.

Šiandien Lietuvoje pastebime norą nubraukti demokratijos pamatus: Vyriausiosios rinkimų komisijos tyrimų šališkumas, politinis nacionalinio transliuotojo tyrimas, puolimas prieš individualius žurnalistus, opozicinių partijų ir jų lyderių puolimas, nuolatiniai tyrimai ir komisijos (pereinantys į persekiojimą už kritiką ir siekiantys silpninti kai kuriuos kandidatus į prezidentus), smulkus sukčiavimas parlamente žongliruojant taisyklėmis – visa tai ardo demokratijos pamatus. Dar daugiau – tokiu keliu žengiantys valdantieji netruks ateiti prie totalinio valstybės aparato pajungimo savo politiniams tikslams.

Turime atsistoti demokratijos ir Konstitucijos sargyboje. O tai reiškia – nepalaikyti ir priešintis populistiniams šalies pamatus griaunantiems įstatymų projektams, pavyzdžiui, Konstitucijos pakeitimams, siekiant mažinti parlamentą (valdžios koncentravimo grėsmė), keisti Lietuvos politinę sistemą iš mišrios į vienmandates (didesnė poliarizacija ir didesnės korupcijos Parlamente grėsmė), stabdyti prieš individualius politikus nukreiptas įstatymo iniciatyvas (draudimas G. Paluckui dalyvauti rinkimuose yra neproporcingas ir yra panašus į žmogaus teisių pažeidimą).

Po to, kai į valdančiąją daugumą prisijungė ,,Tvarka ir teisingumas”, Seimo balsavimuose įsijungs naujas buldozeris ir įžengsime į naują valdžios koncentracijos etapą. Lietuva to dar nematė – Seimo Valdyboje iš 7 narių dauguma turės 6. Opozicijai lieka atstovauti vienintelė Irena Degutienė. Valdančiajai daugumai tik stiprėjant ir pamažu suaugant su valstybės institucijomis, opozicijai reikia pamiršti tarpusavio ambicijas ir tartis dėl labiau koordinuoto atstovavimo Parlamente.

2. Daugiau erdvės žmogaus veiklai ir pasirinkimui švietime, sveikatoje, ekonomikoje

Lietuvos ekonomika nestovi vietoje ir už tai turime būti dėkingi kas dieną nuo ryto iki vakaro dirbantiems ir kuriantiems žmonėms. Tokių Lietuvoje – šimtai ir tūkstančiai. Tik jų dėka Lietuva eina į priekį.

Tačiau politiniuose sprendimuose trūksta optimizmo. Matome tik draudimus, baudimus ir pirmuosius žingsnius nacionalizacijos kelyje. Vyksta kova prieš prekybos centrus ir privačią sveikatos apsaugą. Neabejoju, tuoj bus užtaisytos patrankos prieš privatų švietimą. Ateisime iki taško, kur bus nuosekliai kartojama: viskas, kas gera – valstybės, viskas, kas bloga – privatu.

Švietimo, sveikatos, pensijų ir kitose srityse auga valstybės vaidmuo asmens pasirinkimo laisvės sąskaita. Pavyzdžiui, kaip bežiūrėtum, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas įvedė daugiau sumaišties ir biurokratijos, kai švietimui skirti finansai bus naudojami ne su ugdymu susijusioms veikloms, dar daugiau – kai kuriems pilnus krūvius turintiems mokytojams jų darbo užmokestis mažėja. Sveikatos sistemoje privilegijuojami valstybiniai projektai: iš sveikatos įstaigų tinklo eliminuojami pacientai, kurie gydosi privačiose įstaigose, bus kuriamos valstybinės vaistinės, neatsisakoma valstybinio alkoholio monopolio idėjos. Pensijų srityje mažėja paskatos taupyti, didėja nežinomybės jausmas dėl pensijų sistemos ateities.

Apgailestauju, kad sustabdyti antiliberalių iniciatyvų nepavyko, tačiau žvelgiant į ateitį turime nepamirštų tų dalykų, kurie vestų Lietuvą į priekį.

Esminis tikslas švietime turi būti laisvo ir savarankiško žmogaus ugdymas. Mokykla juk pirmiausiai skirta moksleiviams, o ne švietimo biurokratams. Reikia skirti didesnį politinį dėmesį ne tik švietimo vadybai, bet ir ugdymo turiniui, profesionalesniam ir lankstesniam mokytojų rengimui. Siauresnis, bet gilesnis mokymo turinys, integruotas mokymas, naujų technologijų pritaikymas ir programavimo pamokos, galimybė lankyti daugiau būrelių po pamokų, galimybė mokytis namuose – tai turėtų būti prioritetai bendrajame lavinime. Neramina artėjanti aukštojo mokslo finansavimo reforma, grąžinsianti tuos laikus, kai universitetų vadovai dėl finansavimo sutardavo uždaruose Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriuose vienas kitam pamerkę akį.

Sveikatos sistemoje laukia valstybinių projektų kūrimo etapas, kuriame vėl bus pamirštas pacientas ir gydytojas. Tam negalima pritarti. Taip pat turime pagaliau įteisinti gydymą medicininėmis kanapėmis, kad pacientai, kuriems toks gydymas reikalingas, galėtų gydytis Lietuvoje. Galima būtų palaikyti Vyriausybės norą reformuoti neefektyviai veikiančias sveikatos gydymo įstaigas su sąlyga, kad sutaupyti resursai būtų skirti didesniems medikų atlyginimams ir mažinant eiles laukiantiems slaugos ligoninių paslaugų.

Ekonomikoje reikia stabdyti įsigalėjusį verslo demonizavimą. Lietuvos ambicija mokesčių srityje turi būti ne vidutiniškai patraukli valstybė, bet lanksčiausią ir patraukliausią mokestinę ir verslo reguliavimo aplinką siūlanti Europos Sąjungos narė. Tačiau ekonomika – tai ne vien mokesčiai. Turi lieknėti valstybės aparatas ir biurokratija. Mažesni įsipareigojimai biurokratijai yra būtina sąlyga mažesniems mokesčiams. Kalbant apie verslą ir ateities perspektyvas, valstybei nereikia iš viršaus į apačią nuleidinėti jokių ,,valstybinių užsakymų”, svarbu leisti žmogui veikti, leisti jam atsiduoti ,,kūrybinei destrukcijai” ir spontaniškumui. Valstybė taip pat turi atverti savo valdomus duomenis ir skaitmenizuoti paslaugas, kad tokiems žmonėms būtų lengviau kurti.

3. Žmogaus teisės nėra prioritetas, bet turėtų būti

Reikia pripažinti, kad žmogaus teisės dar nebuvo prioritetas nei vienai valdančiajai daugumai, todėl dabartinė situacija nėra kažkuo labai išskirtinė. Gal tiesiog ši Seimo dauguma pasižymi pabrėžtinai socialkonservatyviu požiūriu.

Emigracija yra pripažįstama, kaip pagrindinė šiuolaikinės Lietuvos problema, tačiau gvildenant jos priežastis apsiribojama tik ekonomika. Iš tikrųjų Lietuvą renkasi palikti ir tie, kurie čia jaučiasi nepriimti, nepripažinti, nelygūs prieš įstatymą, kitokie. Lietuva turi tapti atvira visiems.

Visi žmonės nusipelnė būti lygūs prieš įstatymą ir turėti teisę į privatų šeimos gyvenimą. Tam reikia toliau aktyviai siekti tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo. Jeigu ne šioje, tai kitoje kadencijoje, su kitokiu politiniu tonu, tai turės būti įgyvendinta. Reikia subalansuoti ir kitus diskriminuojančius įstatymus, skirti didesnį dėmesį neapykantos nusikaltimams.

Baudžiamieji įstatymai už psichoaktyvių medžiagų turėjimą ir vartojimą turi būti pakeisti vartojimo prevencija, švietimu ir žalos mažinimu. Kalėjimas dar neišgydė nei vienos priklausomybės. Du mano bandymai pataisyti padėtį buvo nupūsti su trenksmu. Atėjo metas tartį žodį ekspertams ir visuomenei.

Jokiu būdu negalima atverti kelio iniciatyvoms riboti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, komedija paversti lytinį švietimą mokyklose, drausti nėštumo nutraukimą ir pastumti moteris, kurios išgyvena krizę, į užribį. Visa tai jau matėme, tačiau, jaučiu, ir vėl išvysime. Pagaliau, turime ratifikuoti konvenciją dėl smurto prieš moteris (Stambulo konvencija) ir joje esančias rekomendacijas įgyvendinti Lietuvoje.

Darbų yra labai daug, bet jiems reikia palaikymo. Reikia palaikymo visuomenėje, reikia palaikymo ir Parlamente. Įpusėjus kadencijai galiu tik pažadėti, toliau nuosekliai dirbti siekiant įvardintų tikslų. Palaukti ir patylėti yra labai patogu, tačiau tai niekur nenuves.

 

Pagalbinis apvaisinimas – žmonių susitarimo (ne valdžios) reikalas

Seime ir visuomenėje kilus aštrioms diskusijoms dėl pagalbinio apvaisinimo sąlygų, pagaliau savo balsą išsakė ne tik atskiri politikai, bet ir mokslininkai. Liberalams paprašius, kad radikalias valstiečių siūlytas pataisas įvertintų nepriklausomi ekspertai, Seimo valdyba jau gavo atsakymus į pateiktus klausimus.

Buvau viena iš ekspertinio vertinimo iniciatorių, taigi turėjau galimybę susipažinti su išvadomis. Ir iš esmės turiu gerų žinių: profesoriai ir mokslų daktarai patvirtino, kad reikia palikti laisvę dėl geriausio ir efektyviausio pagalbinio apvaisinimo būdo susitarti pacientui ir gydytojui, neapribojant ir nepanaikinant tos laisvės įstatymais.

Nė vienas iš mokslininkų nepritarė radikaliausiam valstiečių siūlymui dėl sukuriamų embrionų skaičiaus ribojimo (iki 3), kuriam, beje, po pateikimo gruodį pritarė tų pačių valstiečių suklaidintas Seimas.

Apklausus kelias mokslo įstaigas, Seimui savo išvadas pateikė Vilniaus universiteto (VU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkai. Šiek tiek plačiau aptarsiu svarbiausias mokslininkų pastabas ir vertinimus:

Pirma: esminis pagalbinio apvaisinimo klausimas – dėl sukuriamų embrionų skaičiaus ir saugojimo.

Sveikatos reikalų komitetas, kuris formulavo klausimus ekspertams, pateikė juos pakankamai uždarai, t.y., leidžiant pasirinkti tik iš 2 valstiečių siūlomų pataisų variantų. Taip kažkodėl nuošalyje buvo paliktas anksčiau Seimo priimtas šiuolaikiškas ir nevaisingoms šeimoms palankus Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kuris įsigalios jau 2017 m. sausio 1 dieną.

Nepaisant to, VU ekspertai, pateikdami savo atsakymus į uždarą klausimo formuluotę, nepametė esmės. Jie tiesiogiai ar netiesiogiai pabrėžė, kad nė vienas iš 2 valstiečių siūlomų modelių nėra tai, kas atitiktų žmonių pasirinkimą užtikrinančią teisės dvasią ir ko labiausiai reikia nevaisingoms šeimoms, norinčioms susilaukti vaikų.

Kaip minėjau, nė vienas iš ekspertų (netgi R. Karbauskio idėjas viešai aktyviai rėmusi LSMU profesorė A. Valančiūtė) savo išvadose nepasisakė už tai, kad sukuriamų embrionų skaičių reikia apriboti iki 3 (ir visus juos perkelti į moters organizmą).

VU profesoriai tokį siūlymą tiesiai šviesiai pavadino Italijoje 2004-2009 m. galiojusio ydingo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kopija (!). Žinia, Italijos Konstitucinis Teismas 2009 nustatė, kad draudimas sukurti daugiau nei tris embrionus yra antikonstitucinis, o šį sprendimą 2012 m. patvirtino ir Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT), pabrėžęs, kad tokie ribojimai prasilenkia su Europos Žmogaus teisių konvencija.

Įdomioji dalis: antrojo valstiečių siūlomų pataisų varianto dėl embrionų skaičiaus vertinimas. Valstiečiai šį modelį visuomenei anksčiau pristatė kaip kompromisinį, tačiau ir šis variantas, mokslininkų nuomone, turi pakankamai spragų.

Mokslininkai minėtą „kompromisinį“ pasiūlymą įvertino kaip geriau atitinkantį nevaisingų porų interesus, tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad net leidus dėl embrionų skaičiaus susitarti pacientams su gydytoju, lieka keli neatsakyti klausimai. Pirma – dėl valstiečių siūlomo draudimo naikinti į moters organizmą neperkeltus embrionus (kitaip tariant, juos saugoti amžinai). VU mokslininkai išreiškė abejones dėl absoliutaus draudimo, nenumatant maksimalaus saugojimo laikotarpio. Taip pat dėl valstiečių siūlomos formuluotės, kad „embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui“.

Dar viena įdomi detalė: nors VU mokslininkai savo išvadose dėl embrionų skaičiaus ir jų saugojimo/šaldymo atsakė išsamiai argumentuodami (keliais puslapiais), keturios LSMU mokslininkės nematė reikalo to padaryti. Stebina, kad net keturios LSMU profesorės į sudėtingą klausimą atsakė vienu (!) sakiniu, cituoju: „Pritariame 3.3.2 punkte išdėstytai nuostatai“ (kaip ir minėjau, ta nuostata neribojamas sukuriamų embrionų skaičius, bet kartu įtvirtinamas draudimas juos naikinti).

Antra: greta pagalbinio apvaisinimo formuluočių dėl embrionų skaičiaus ir jų šaldymo, ekspertams buvo pateikti dar du klausimai. Vienas jų: dėl draudimo embrionus ir lytines ląsteles įvežti/išvežti iš Lietuvos – klausta, ar toks siūlymas „proporcingas ir atitinka nevaisingų žmonių interesus“?

VU ekspertai aiškiai pasisakė, kad embrionų įvežimo ir išvežimo ribojimas būtų neproporcingas, galimai pažeistų nevaisingų porų interesus, kaip ir ES direktyvas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją. Vėlgi – LSMU ekspertų pozicija šiuo klausimu suformuluota neaiškiai, argumentuojant, kad be praktikos nėra galimybių pateikti vertinimus.

Trečia: klausta, ar neanoniminė lytinių ląstelių donorystė egzistuoja kitose ES šalyse?

Į tai VU ir LSMU mokslininkai atsakė pateikdami lenteles, kuriose matoma lytinių ląstelių donorystės praktika ir teisinio reguliavimo aplinka. Bendra tendencija – ES šalių praktika skiriasi. 14-oje Europos šalių yra užtikrintas anonimiškumas, 10-yje Europos šalių reglamentuojama neanoniminė donorystė.

Išvados: jeigu valstiečiai perskaitys jiems pateiktas ekspertų išvadas ir norės į jas atsižvelgti, aišku, kad savo radikaliuosius pasiūlymus, ribojančius porų ir šeimų pasirinkimą bei kenkiančius moterų sveikatai, jie turės sudeginti (arba mažų mažiausiai padėti giliai į stalčių).

O apskritai, vertinant patį ekspertų atrankos procesą, jis pasirodė perdėtai konfidencialus. Seimo valdybai įvykdžius specialistų atranką, VU savo iniciatyva iškart paskelbė ekspertų pavardes, o LSMU ekspertų Seimo kanceliarija nenorėjo atskleisti (nors tai nebuvo konfidenciali informacija).

Seimo valdybos patvirtintos atrankos sąlygos taip pat gerokai susiaurino galimą ekspertų ratą. Pavyzdžiui, savo įžvalgas galėjo pateikti tik tie ekspertai, kurie per paskutinius trejus metus parengė ne mažiau kaip 10 išsamių analitinių sveikatos teisės ir/ar akušerijos, ginekologijos ir embrionologijos srities teisės aktų projektų vertinimų.

Nepaisant visko – liberalų inicijuotas ekspertų išvadų prašymas pasiteisino. Akivaizdu viena: pagalbinis apvaisinimas pirmiausiai yra paciento ir gydytojo reikalas, o 2017 m. sausio 1 d. įsigaliosiantis šiuolaikiškas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas tai puikiai atitinka.