Lietuva turi daryti viską, kad Jungtinė Karalystė liktų kuo arčiau Europos

Liberalė Aušrinė Armonaitė ir grupė parlamentarų Seimui siūlo priimti rezoliuciją „Dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos“, kuria ragina užtikrinti Lietuvos ir Jungtinės Karalystės piliečių teises bei naudingą ekonominį, saugumo ir gynybos bendradarbiavimą.

Rezoliucijoje pažymima, kad Jungtinė Karalystė, nepaisant savo sprendimo išstoti iš ES, išlieka strateginė Lietuvos partnerė.

„Piliečių teisės ir interesai turi būti centrine ašimi, planuojant Jungtinės Karalystės pasitraukimą ir naujus ES-Jungtinės Karalystės santykius. Žinoma, pirmiausia Lietuva yra suinteresuota mažiausiai 170 tūkst. savo piliečių teisių apsauga Jungtinėje Karalystėje. Lietuva savo ruožtu turi dėti visas pastangas tam, kad Jungtinės Karalystės piliečių, gyvenančių mūsų šalyje ir kitur ES, teisės būtų užtikrintos. Esame suinteresuoti, kad Didžioji Britanija būtų kuo arčiau Europos ir Lietuvos – tiek ekonomiškai, tiek saugumo ir gynybos prasme. Norime pakviesti nepasiduoti pagundai bausti Britaniją, priešingai – visi laimės daugiau, jeigu ji išliks kuo arčiau ES“, – sako rezoliucijos iniciatorė Seimo narė A. Armonaitė.

Statistika rodo, kad 2016 m. už Jungtinės Karalystės ribų ES šalyse gyveno 1,2 mln. britų.

Seimui teikiamoje rezoliucijoje pažymima, kad derybų dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES procese svarbiausia – piliečių teisės ir interesai. Dėl šios priežasties Lietuva kviečia Jungtinę Karalystę užtikrinti Lietuvos piliečių, gyvenančių, dirbančių, studijuojančių ir kuriančių savo gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, teisių apsaugą bei užtikrina, kad dės visas pastangas, jog Jungtinės Karalystės piliečių teisės Lietuvoje ir ES būtų tinkamai apsaugotos.

Rezoliucijoje projekte taip pat atkreipiamas dėmesys, kad ES ir Jungtinės Karalystės ekonominiai bei politiniai santykiai turi tiesioginę įtaką Lietuvos ekonomikai. Jungtinės Karalystės įmonės yra vienos didžiausių investuotojų Lietuvoje, o Didžiosios Britanijos rinka yra gyvybiškai svarbi Lietuvos eksportui. Dėl šios priežasties Lietuvos interesas yra išlaikyti bei stiprinti sukurtus ekonominius Jungtinės Karalystės ir ES ryšius.

„Jungtinės Karalystės prekybos, paslaugų bei pramonės įmonės yra ir toliau laukiamos Lietuvoje. Taip pat tikimės, kad Jungtinės Karalystės, septintos pagal dydį Lietuvos eksporto rinka, išliks atvira ir prieinama mūsų verslui“, – pabrėžia liberalė A. Armonaitė.

Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. paskutiniame ketvirtyje Jungtinės Karalystės investicijos Lietuvoje siekė 213,48 mln. eurų.

Rezoliucijoje pažymima, kad Jungtinės Karalystės vaidmuo yra svarbus geopolitinio saugumo garantas, todėl jos dalyvavimas formuojant Europos saugumo ir gynybos politiką bei užtikrinant Baltijos šalių saugumą yra esminis ir nepamainomas. Numatoma, kad parengtoji rezoliucija bus svarstoma Seimo posėdyje šį ketvirtadienį.

Reklama

Neliberali demokratija atslinko

Žlugus Sovietų Sąjungai ir socializmui pralaimėjus politikos mokslininkas Francis Fukuyama parašė knygą ,,Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, kurioje teigė, kad Vakaruose įsitvirtinusi liberali demokratija yra paskutinė žmonijos valdymo forma, kuriai nebėra alternatyvos. Jeigu šią politikos mokslų kalbą paverstume pasakų analogija – blogis buvo nugalėtas ir jie ilgai ir laimingai gyveno. Vis dėlto tampa ryšku, kad istorija nesibaigė. Liberaliai demokratijai atsiranda alternatyva ir ji kelia susirūpinimą.

Liberali demokratija remiasi šiais principais – visuotiniai rinkimai, konkuruojančios partijos, valdžios galių padalijimas, užtikrinama žodžio ir minties laisvė, rinkos ekonomika. Vis dažniau tiek tradicinėse Vakarų demokratijose, tiek Vidurio Rytų Europoje atsiranda sąmoningai ir nesąmoningai norinčių nurašyti šiuos principus.

Algirdas Kaušpėdas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėjo apie mūsų visuomenėje veikiančius lošėjus ir kūrėjus. Anot A. Kaušpėdo, mūsų viduje visada gyvena tiek lošėjas, tiek kūrėjas. Pirmasis savimi patenkintas demagogas, visada pirmiausiai siekiantis išlošti. Antrasis – nuosekliai siekiantis pokyčių, veikiantis ir kuriantis. Taip jau susiklostė, kad neliberalios demokratijos šaukliais tampa būtent A. Kaušpėdo minėti ,,lošėjai“.

Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Vienas jų – Donaldo Trumpo reiškinys. Nebūdamas ,,vienas iš jų“ – profesionalių politikų – Trumpas apeliuoja į užsisėdėjusį politinį elitą ir teigia sugrąžinsiąs JAV prarastą didybę. Tačiau praktinėje politikoje jo darbų niekas nežino, tik kontraversiškus pareiškimus, balansuojančius ant ksenofobijos ribos. D. Trumpo nominacija Respublikonų partijoje yra smūgis tradicinei politinei santvarkai ir kartu, deja, atpildas už kartais per didelę aroganciją ir uždarumą.

Kitas pavyzdys – Didžioji Britanija ir ,,Brexit“.  Šios kampanijos lyderiai B. Johnsonas ir M. Gove’as, nors kurį laiką jau veikė politikoje, viskas, ką jie turėjo, buvo puikus viešųjų ryšių planas. Politinio plano jie neturėjo. Kaip ir tikriausiai nesitikėjo, kokią neapykantos atvykėliams bangą iššauks referendumo rezultatai. Taigi jiems pavyko – kampanija laimėjo. Tik, ką daryti po to, nebuvo aišku.

Jau kitą dieną Britanija nuo viešųjų ryšių specialistų grįžo prie profesionalių politikų ir pradėjo ieškoti tų, kurie prisiimtų atsakomybę išsrėbti populizmo privirtą košę. Atsakomybę prisiima Theresa May, kurios misija neabejotinai bus Didžiąją Britaniją iš ES išvesti kuo grakščiau. Gerai bent tiek, kad B. Johnsonas vis dėlto neišvengs atsakomybės ir turės už savo kalbas atsakyti dirbdamas užsienio reikalų sekretoriumi.

Viktoras Orbanas Vengrijoje ir Jaroslavas Kačinskis Lenkijoje gerai iliustruoja, kaip gali atslinkti neliberali demokratija į mūsų regioną. Žiniasklaidos teisių suvaržymai, siekis dominuoti visose politinėse institucijose, ant ksenofobijos ribos balansuojantys pareiškimai, verslo ir rinkos demonizavimas, jau nekalbu apie žmogaus teises ir LGBT, kaip tabu temas. Šios ir panašios politinės laisvės tapo tuo, prieš ką reikia kovoti. Su tvirta ranka ir gera doze nacionalizmo.

Būtent D. Trumpas, B. Johnsonas, V. Orbanas yra pirmiausiai ,,lošėjai“. Jie lošia nusivylusių visuomenės narių korta. Tokie ir panašūs veikėjai ypatingai suaktyvėja po įvairių sukrėtimų, pavyzdžiui, paskutinių teroristinių atakų Paryžiuje, Briuselyje, Nicoje. Tačiau kryptis, kurią jie neša, yra pavojinga.

Vis dažniau pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve. Tačiau tokie ,,veiklos žmonės“, nauji politiniai pranašai, einantys prieš atvirumo idėjas, nei terorizmo, nei kitų problemų neišspręs, priešingai – tik jas pagilins.

Šiais metais Lietuvoje rinksime Seimą ir turėsime naują Vyriausybę. Tai svarbi įžanga prieš 2019-uosius, kai įvyks net treji rinkimai – Prezidento, savivaldos ir Europos Parlamento. Iš esmės tai lūžio laikotarpis Lietuvai. Turėsime pasirinkti: ar atsinaujinsime ir pasiraitoję rankoves atversime naują puslapį nepriklausomos Lietuvos raidoje, ar toliau sieksime atkeršyti vieni kitiems ir vieni kitus gąsdinsime. Šiais neramiais pasaulyje laikais Lietuva turi atskirti kūrėjus nuo lošėjų.  

Ką daryti, kad Paryžiaus, Briuselio ir Nicos įvykiai nepasikartotų?

Gedime daugiau nei 80 aukų, kurių Prancūzija neteko per žiaurų išpuolį Nicoje, tarp jų – daugybė vaikų. Vėl klausiame vieni kitų, ar galima padaryti kažką kitaip, kad kelias būtų užkirstas tokioms teroro atakoms.

Trys kryžiai

Pirma, visi pastarojo meto tragiškų įvykių Europoje kaltininkai buvo iš anksto žinomi policijai. Ir tai tik įrodo, kad sustiprinus vidaus tarnybų veiklą, galima sumažinti tokių išpuolių tikimybę. Tai toli gražu nereiškia, kad kiekvienas žmogus turi būti sekamas. Tai reiškia, jog tarnybos turi skirti proaktyvų dėmesį tiems asmenims, kurie jau buvo įkliuvę ir turi įrašų dėl nelegalios veiklos. Reikia naikinti tokios veiklos židinius – nelegalią prekybą ginklais, narkotikais, žmonėmis.

Antra, akivaizdu, kad viešų renginių metų policijos pareigūnų ir kitų tarnybų veikla turi būti dar griežtesnė. Po tokių žiaurių sukrėtimų visuomenė tikrai yra tam pasiruošusi.

Trečia, iš ES valstybių turime išsiųsti visus terorizmu įtariamus ar su terorizmu susijusius asmenis, kurie yra atvykę iš užsienio.

Ketvirta – ir svarbiausia – po tokių įvykių pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve, kaip turime atstatyti sienas ir izoliuotis vienas nuo kito. Tai didelė klaida.

Tik didesnis bendradarbiavimas ir koordinavimas gali užkirsti kelią tokiems įvykiams. Tik didesnė atvirumo ir laisvės idėjų sklaida yra alternatyva šitam blogiui.

Todėl jokie ,,veiklos žmonės“ ir nauji politiniai pranašai, einantys prieš šias idėjas, terorizmo problemos neišspręs, priešingai – tik ją sustiprins.

Turime tobulinti savo turimas institucijas ir laikytis drauge. Tai vienintelis kelias išsaugoti liberalią demokratiją ir saugią visuomenę.

Užuojauta Prancūzijai.

Ar gražiosios Graikijos laivas apleidžia ES krantus?

Salonikai 2013-09-01 17.40.33Mano atsakymas – tikrai ne, nes ES ir Eurozonoje galioja ne tik ekonominiai, bet ir politiniai, ir geopolitiniai argumentai.

Tai jau 36 referendumas ES istorijoje nuo 1973 m., kurio metu ES narės piliečiai sprendė su ES integracija susijusius klausimus. Asmeniškai iki paskutinės dienos tikėjausi, kad graikai referendume tars ,,ναί“ (taip) – A. Tsipras atsistatydins, Graikijos lauks garbingas bankrotas, taupymas, reformos ir ateitis Eurozonoje. Bet graikai tarė ,,oxi“ (ne).

Dabar logiška seka būtų pasitraukimas iš Eurozonos ir finansinės pagalbos dairymasis į kitas šalis. Tačiau, kaip Eurozonos ministrai teisingai paskelbė – ,,dabar kamuolys Graikijos pusėje“, kas iš esmės reiškia – Graikija nieko geriau už ES vis tiek nesuras.

Šiandien ES daugybei narių taiko įvairių susitarimų išimtis (angl. opt-outs). Pvz. Airija ir UK turi išimtį dėl Šengeno zonos, Danija ir UK – dėl Eurozonos. Specialų planą, statusą ir opt-out’ą galima surasti ir Graikijai.

Nesakau, kad turime toliau skolinti pinigus tiems, kurie juos pravalgo, tačiau kai kalbame ,,na ir nereikia mums tos Graikijos“ gerai pagalvokime tris kartus:

1. Nepamirškime 1947 m. H. Trumeno doktrinos, suteikusios finansinę pagalbą Graikijai ir Turkijai tam, kad šios nepatektų į sovietų įtakos sferą.
2. Nepamirškime, kad A. Tsipras ir Syriza nėra amžini, todėl nereikia užkirsti kelio nepopulistinei ateities politikai Graikijoje.
3. Nepamirškime, kokiomis aplinkybėmis susikūrė ES (taikai Europoje užtikrinti) ir kokios nuotaikos dabar vyrauja ES Rytų paribio valstybėse.

Taigi Graikija gali norėti palikti Europą, bet Europa niekada neturėtų palikti Graikijos – savo pačios saugumo labui.

Euras Lietuvoje: politiniai, ekonominiai, emociniai aspektai

Jau šią savaitę Lietuvos pinigų istorijoje bus atvertas naujas puslapis. Nors apskritai politinius projektus reikia vertinti kritiškai ir atsargiai, eurą šią savaitę turėtume pasitikti optimistine nata. Šiame straipsnyje pateikiu politinius, ekonominius ir emocinius argumentus, kurie iš esmės galėtų mus nuraminti, įsileidžiant eurą į savo pinigines.

Politiniai aspektai

Pirmas ir pagrindinis politinis aspektas yra tai, kad de jure mes jau esame Ekonominės ir pinigų sąjungos nariai nuo 2004 m. gegužės 1 d. Narystė eurozonoje – tai įsipareigojimas, numatytas Stojimo į ES sutartyje. Čia buvo numatyta, kad nacionalinė valiuta (mūsų atveju – litas) yra laikina išlyga, kuri pakeičiama euru, kai šalis atitinka konvergencijos kriterijus. Taigi euro įvedimas yra mūsų praeities sprendimas ir įsipareigojimas, kurį šiandien galime ir turime įgyvendinti.

Antra, euras iš esmės pildo bendros Europos Sąjungos (ES) rinkos idėją, kuri yra ES šerdis. Verslininkams tampa paprasčiau plėsti verslus eurozonos šalyse, paprasčiau keistis prekėmis ir paslaugomis, kainų mechanizmai tampa skaidresni, nes galima lyginti kainas eurozonos šalyse ir rinktis pigiausią tiekėją.

Trečia, euras yra tam tikras saugiklis, kuris saugo nuo nepamatuotų ir neatsargių politinių sprendimų. Įtvirtinama ilgojo laikotarpio fiskalinė drausmė, valstybei būtina laikytis Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų. Taigi net populistiškiausia Vyriausybė negalės visko sugadinti.

Ketvirta – geopolitika. Čia viskas paprasta, jeigu žvelgsime iš plačios Lietuvos istorijos patirties ir perspektyvos: kuo Lietuvoje daugiau Europos, tuo čia mažiau despotinės azijinės jėgos.

Mano mėgstamiausias litų banknotas
Mano mėgstamiausias litų banknotas

Ekonominiai aspektai

Pirmas ir akivaizdžiausiais euro įvedimo ekonominis aspektas – įvedus eurą išnyksta litų ir eurų keitimo išlaidos. Lietuvos bankas (LB) skaičiuoja, kad litų ir eurų keitimo ir apsidraudimo nuo lito kurso svyravimų metinės nebankinio sektoriaus išlaidos sudaro apie 0,14 % BVP. Taigi LB duomenimis, 2015–2022 m. nebankinis sektorius sutaupytų ne mažiau kaip 1,9 mlrd. Lt.

Antra, euras turėtų teigiamai paveikti eksportą ir prekybą, nes verslui sumažėja prekybos ir įėjimo į rinką sąnaudos. LB duomenimis, eurą įsivedusių šalių užsienio prekyba augo 5–10 % , o Lietuvoje 2015–2022 m. eksportas turėtų laipsniškai padidėti 5 % (suminė vertė – 34 mlrd. Lt).

Trečia, euro įvedimas turėtų sumažinti palūkanų normas, taigi skolinimasis tampa pigesnis (tai buvo akivaizdu Latvijoje), gerėja valstybės prieiga prie finansų rinkų.

Ketvirta, nors kartais mėgstame lenktyniauti ir konkuruoti su Latvija ir Estija, investuotojai Baltijos regioną regi, kaip vieningai besivystantį darinį. Lietuvos prisijungimas prie eurozonos yra žingsnis, pildantis nuoseklaus Baltijos šalių vystymosi idėjas.

Žinoma, euras yra kolekyvinis projektas, kuris turi savo kainą. Konkrečiai – 300 mln. eurų (1 mlrd. Lt) per penkerius metus į Europos stabilumo mechanizmą. Lietuva taip pat įneš 43 mln. eurų (148 mln. Lt) į Europos Centrinio Banko kapitalą.

Emociniai aspektai 

Matau, du pagrindinius emocinius aspektus arba baimes, kurios mus gąsdina.

Pirma baimė – tai, kad mūsų atlyginimai ir apskritai visi šalies finansai bus lengviau palyginami su kitų šalių, apnuogins šalies liūdesį ir skurdą. Iš tikrųjų nusiraminti galima tik vienu argumentu – iš esmės juk niekas nepasikeis, nes mes taip gyvenome iki šiol. Euras mums tiesiog leis aiškiau pasilyginti pajamas, išlaidas, kainas su kitų šalių.

Tai, kad palyginti su kitais esame neturtingi yra ne euro įvedimo problema. Viena vertus, tai politinės ir ekonominės transformacijos neišvengiamybė, kita vertus – nesumanios, neryžtingos, kapanojimosi politikos pasekmė.

Antra baimė – neteksime valstybės simboliu jau tapusio lito, taigi tam tikra prasme ir dalies nepriklausomybės. Vis dėlto aš manau, kad įvyks visiškai priešingai – euras atneš mūsų šaliai didesnį pripažinimą. Tik įsivaizduokite – po visą pasaulį, po pačius atokiausius ir tolimiausius Žemės rutulio kraštus pasklis mūsų Vytis, nešantis žinią apie nedidelę, bet pažangią ir ambicingą Europos valstybę. 

Euras Lietuvoje pasirodys jau ketvirtadienį, taigi belieka pasirinkti, kurie argumentai – politiniai, ekonominiai ar emociniai įtikina labiausiai. Akivaizdu, kad optimizmui vietos lieka pakankamai daug.