Ką daryti, kad Paryžiaus, Briuselio ir Nicos įvykiai nepasikartotų?

Gedime daugiau nei 80 aukų, kurių Prancūzija neteko per žiaurų išpuolį Nicoje, tarp jų – daugybė vaikų. Vėl klausiame vieni kitų, ar galima padaryti kažką kitaip, kad kelias būtų užkirstas tokioms teroro atakoms.

Trys kryžiai

Pirma, visi pastarojo meto tragiškų įvykių Europoje kaltininkai buvo iš anksto žinomi policijai. Ir tai tik įrodo, kad sustiprinus vidaus tarnybų veiklą, galima sumažinti tokių išpuolių tikimybę. Tai toli gražu nereiškia, kad kiekvienas žmogus turi būti sekamas. Tai reiškia, jog tarnybos turi skirti proaktyvų dėmesį tiems asmenims, kurie jau buvo įkliuvę ir turi įrašų dėl nelegalios veiklos. Reikia naikinti tokios veiklos židinius – nelegalią prekybą ginklais, narkotikais, žmonėmis.

Antra, akivaizdu, kad viešų renginių metų policijos pareigūnų ir kitų tarnybų veikla turi būti dar griežtesnė. Po tokių žiaurių sukrėtimų visuomenė tikrai yra tam pasiruošusi.

Trečia, iš ES valstybių turime išsiųsti visus terorizmu įtariamus ar su terorizmu susijusius asmenis, kurie yra atvykę iš užsienio.

Ketvirta – ir svarbiausia – po tokių įvykių pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve, kaip turime atstatyti sienas ir izoliuotis vienas nuo kito. Tai didelė klaida.

Tik didesnis bendradarbiavimas ir koordinavimas gali užkirsti kelią tokiems įvykiams. Tik didesnė atvirumo ir laisvės idėjų sklaida yra alternatyva šitam blogiui.

Todėl jokie ,,veiklos žmonės“ ir nauji politiniai pranašai, einantys prieš šias idėjas, terorizmo problemos neišspręs, priešingai – tik ją sustiprins.

Turime tobulinti savo turimas institucijas ir laikytis drauge. Tai vienintelis kelias išsaugoti liberalią demokratiją ir saugią visuomenę.

Užuojauta Prancūzijai.

Reklama

In memoriam tiems, kurių nėra, kurie galėjo būti

Kvartalas
Įėjimas į žydų kvartalą. Bronislaw Jamontt (1886-1957).

Neabejotinai vienas bjauriausių Lietuvos istorijos periodų yra Holokaustas. Ne tik todėl, kad tai nusikaltimas žmoniškumui ir tikriausias velnio egzistavimo įrodymas, bet ir todėl, kad jis ilgą laiką buvo menkintas, kartais net neigtas, verčiamas tam tikru „nuomonės“ reikalu. Tiesa, pastaruoju metu labai daug kas prabyla apie tai, kad Holokaustas ir apskritai žydų ir jų kultūros praradimas yra vienas baisiausių dalykų, nutikusių Lietuvai pastaraisiais amžiais. Tai gerai, tačiau vis dar pikta.

Pikta dėl švietimo. Nežinau, ar kas po 2008 m. pasikeitė, tačiau mokykloje mums nepasakojo, kokio masto tragedija Holokaustas iš tikrųjų buvo Lietuvoje. Visada tarsi prabėgomis, visos Europos kontekste mes apie tai kalbėdavome. Niekas neakcentuodavo to, kad Vilniuje žydų kilmės žmonių gyvendavo tiek daug, jog atskirais laikotarpiais tai sudarydavo pusę ir daugiau miesto gyventojų! O kur žydų bendruomenės Kaune, Šiauliuose, Alytuje, visoje Lietuvoje. Mokykloje mes niekada neskaitydavome šios kultūros literatūros ir greta sovietinių trėmimų ar Nepriklausomybės atkūrimo švenčių praktiškai neminėdavome Holokausto tragedijos.

Gaila. Nes tai įrodymas, kad Lietuva vis dar užprogramuota tautybiniam (etniniam) valstybingumui. Kartais gali atrodyti, kad mus (bent jau instituciškai) jaudina tiktai mūsų tautybės tragedijos. Ar tai, kad Holokaustas sunaikino praktiškai visus niekuo dėtus žydų tautybės žmones, nėra mūsų Tautos tragedija? Vartoju žodį „Tauta“ ir dažnas mane puola, pyksta, sako „tu čia tik apie lietuvius, o kaip lenkai, rusai, žydai, vokiečiai Lietuvoje?“ Atsakau visiems, kurie deda lygybės ženklą tarp ,,Tautos“ ir ,,tautybės“: tai ne tas pats.

Tauta – tai politinė lietuvių tauta, tai visi – lietuviai, lenkai, žydai, rusai, britai ir t.t. – visi, kam rūpi ir rūpėjo Lietuva, kas ją kuria ir ja rūpinasi. Tautybė – etninis pagrindas, kuris buvo svarbus XX a. pradžioje, kuriant tautinę valstybę, kai reikėjo išsigryninti kalbą ir – populiariai kalbant – išsiPR‘inti, kaip atskiros tautybės pagrindu sudarytai valstybei, galiausiai užsitikrinti Nepriklausomybę ir atskirą valstybę nuo Lenkijos. Tačiau kodėl XXI a. mes turėtume gyventi praėjusio šimtmečio pradžios kanonais?

Žinoma, kad rugsėjo 23-oji, kai buvo likviduotas Vilniaus getas, yra mūsų Tautos tragedija. Žinoma, kad 1941-1944 yra juodžiausi mūsų metai.

Ir retas kuris jaunas žmogus, gyvenantis Vilniuje, bežino, kad ten, kur kartais vakarais Vokiečių gatvės kiemuose jis su draugais geria sidrą, kur stovi vaikų žaidimų aikštelės, darželis, o toliau – Antokolskio, Gaono, Stiklių ir kt. gatvės, kadaise virė gražus ir aktyvus gyvenimas, stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga, o vėliau įvyko tai, ko šiandien nesinori net prisiminti.

Ne tik todėl, kad skaudu, ir kad visada lengviau gyventi dėvint rožinius akinius, bet ir todėl, kad kartais esame akli, net ir patys to nenorėdami, nežinodami ir nesuprasdami.

Verta paskaityti 2011 m. brolio Juliaus Sasnausko kalbą, sakytą Paneriuose. Geriau pasakyti tikriausiai neįmanoma: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-23-julius-sasnauskas-rauda-uz-panerius/69313

Šiandien Donetskas, rytoj Praha

Paskutinę vasaros dieną praleidome proteste prie Rusijos ambasados. Žinoma, žudymo mašina negirdi taikos šauksmo, tačiau ukrainiečiams moralinis palaikymas yra svarbus. Mes savo Nepriklausomybės aušroje gaudėme kiekvieną žinutę iš užsienio, taigi šiandien turime dalintis savo palaikymu.

Kai kurie draugai vis klausia, tai ar bus karas? O jis jau vyksta, pats tikriausias ir žiauriausias. Jis klastingas, nes yra oficialiai nepaskelbtas, todėl tą gerai planuotą ir organizuotą invaziją (kuriai reikėjo tik preteksto) kai kas drįsta vadinti ,,įsiveržimu“ (angl. incursion).

Atplėšus pusę Ukrainos, reikės kovoti dėl pusės Europos. Gerai David Hume yra rašęs, kad retai visa laisvė prarandama iš karto. Šiandien Donetskas, rytoj Kijevas, poryt Lvovas, o tada jau Talinas, Vilnius, Varšuva, Praha.

Protestas 2014

 

Apie politikus ir karą

Politiko dalia man atrodo labai įdomi ir prasminga. Turi viziją ir tikslą, atstovauji savo žmonėms, kiekvieną dieną dirbi, kad tavo šalyje būtų geriau, kad valstybė veiktų efektyviau, imiesi reformų ir sieki pokyčių. Dirbi tam, kad galėtumei didžiuotis savo šalimi, o šalis galėtų didžiuotis tavimi. Tačiau ateina karas.

Gali būti geras vadybininkas ir oratorius, tačiau turi būti labai psichologiškai tvirtas, turi surasti vidinių jėgų atsakyti už žmonių gyvybes, siųsti savo žmones į frontą, mirčiai į nasrus. Nei reformos, nei investicijos, nei mokesčiai, niekas tau nerūpi, nes turi neprarasti šalies.

Nepavydžiu politikams.

Ir koks pabaisa turi būti, kad siųstum savo žmones pulti kitos šalies? Kam pradėti brolžudišką karą? Jeigu dar manote, kad velnias neegzistuoja, jis egzistuoja, jis yra Vladimiras Putinas.

Prisiminiau Outkast “Mutron Angel“ dainą, joje yra žodžiai: Bold ass soldiers marching out for war / No idea what we in for.
Skiriu Rusijos kariams.