Vilnius už visus, visi prieš Vilnių

Ronaldas Reiganas yra pasakęs: ,,nebijokime matyti tai, ką matome”. Taigi kviečiu tai ir padaryti – nepabijokime matyti tai, ką iš tikrųjų matome: tiesiogiai išrinktas Vilniaus meras Remigijus Šimašius jau kurį laiką dirba mažumos sąlygomis. Paradoksalu, bet reikšmingiausios opozicinės frakcijos vaidmenį čia prisiėmė Vilniaus konservatoriai, su kuriais kadencijos pradžioje sudarėme koaliciją.

Praėjusios savaitės Vilniaus miesto tarybos sprendimas yra vienas įspūdingesnių pastarojo meto įvykių puokštėje. Dėl atsakingesnio biudžeto vykdymo atsirado šiek tiek laisvų lėšų – 6.5 mln. eurų, kuriuos reikėjo paskirstyti. Didžioji dalis jų atiteko švietimui, kita turėjo atitekti miesto tvarkymui. Tačiau suvienijus jėgas Vilniaus konservatoriams, A. Zuoko ,,Lietuvos laisvės sąjungai” ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, 1 mln. eurų iš miesto tvarkymo buvo ,,permesta” į krepšinio ir futbolo klubus. Nežinau – ar sportininkų atlyginimams, ar šokėjų apatiniams, kaip daug kas juokauja, – tai ne tiek jau svarbu.

Remti ar neremti miestui sporto klubus yra atskiras klausimas. Vilniaus miestas dar iki čia aptarto milijono šiais metais jau buvo paskyręs paramą Vilniaus ,,Lietuvos Rytui” – 1 mln. 158 tūkst. eurų bei Vilniaus ,,Žalgiriui” – apie 870 tūkst. eurų. Tokios paramos tikslas buvo ne tik remti profesionalų sportą, bet ir įpareigoti klubus 20 proc. šios paramos sumos skirti vaikų ir jaunimo sporto veikloms. Dabar gi netikėtai iš miesto tvarkymo (šaligatvių, gatvių, želdinių priežiūros) paskirtos lėšos sporto klubams buvo suteiktos be jokių kriterijų. Ne veltui tai sukėlė abejonių ir Konkurencijos tarybai.

Taigi matykime tai, ką matome: šiuo metu yra daroma viskas, kad sutaupomi miesto resursai būtų taškomi ne ten, kur šiandien miestui labiausiai reikia. Tam klausimui sudaromos neįtikėtinos sąjungos.

Atsitraukus nuo šio konkretaus atvejo, prasminga plačiau pažvelgti į tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje Vilniaus klausimu. Sostinė šiandien vystosi ir auga iki šiol neregėtais tempais. Miestų analitikai prognozuoja, kad neilgoje perspektyvoje aplenksime Rygą. Tačiau su kitų šalių sostinėmis palyginti nedidelis mūsų miesto biudžetas ir ilgą laiką neatnaujinta miesto infrastruktūra sunkiai tempia. Priminsiu, kad miesto gyventojų sumokamų mokesčių Vilniuje lieka 46 proc. Visa kita – keliauja į pagalbą kitiems miestams.

Tačiau užuot susitelkę dėl Vilniaus ir Lietuvos, mes iš politikų girdime piktdžiugą: kaip jiems ,,gražu, kad griūva Gedimino kalnas”, kaip reikia iš Vilniaus ,,dar daugiau paimti”, o iš kai kurių sostinės politikų matome anksčiau aptartas resursų švaistymo iniciatyvas. Atsiprašau, ponios ir ponai, bet taip nekęsti savo sostinės reikia sugebėti.

Dažnai girdime, kad ,,Vilnius kaltas” dėl to, jog Lietuvoje nematome proveržio kai kuriuose (ne visuose) regionuose. Suprantu, kad tokį požiūrį lemia faktas, jog nacionalinės valdžios institucijos yra įsikūrusios Vilniuje. Taigi kartais norima pasakyti ,,kalta valdžia”, bet pasakoma ,,kaltas Vilnius” ir tai įveda tam tikros painiavos, nors sostinė neretai nukenčia nuo centralizuotų nacionalinės valdžios sprendimų ne ką mažiau nei regionai.

JAV ypatingai populiarus skaitinys jau pusę amžiaus yra Ayn Rand ,,Atlas Shrugged”. Kai kas sako, kad ši knyga pagal populiarumą JAV nusileidžia tik Biblijai. Čia Ayn Rand aprašo situaciją, kai visi kuriantys ir dirbantys žmonės vieną dieną pasako ,,gana” ir išeina streikuoti – tiesiog nustoja kurti ir dirbti. Pasaulis patiria sukrėtimą ir yra pasmerkiamas stagnacijai.

Nejaugi vilniečiai pagal Ayn Rand pavyzdį turi nustoti vieną kartą eiti į darbus, turi nustoti sunkiai dirbti, mokytis, kurti, išeiti į gatves streikuoti tam, kad visi, kas keiksnoja Vilnių, pamatytų tikrąją šio sunkaus darbo ir kūrybos prasmę? Kad pamatytų sukrėstą ir stagnuojančią valstybę?

Mūsų nedidelėje šalyje skirstymas į ,,Vilnių” ir ,,kitus” yra niekur nevedanti ir apskritai labai liūdna praktika, naudinga tik tiems, kas nori matyti susiskaldžiusią Lietuvą. Lietuva visada bus Vilniaus reikalas, o Vilnius visada bus Lietuvos reikalas – tai neatskiriami dalykai.

Reklama

Trys užmiršti dalykai svarbūs verslui

Garsių verslo vardų investicijų atitraukimas iš Lietuvos praėjusią savaitę sukėlė tikrą audrą viešojoje erdvėje. Kiekvienu atveju tokius įmonių strateginius sprendimus galėjo nulemti kiek skirtingas kompleksas priežasčių. Vis dėlto, akivaizdu, kad Lietuvos reguliavimo aplinka galėtų būti draugiškesnė tiek dideliems verslo vardams, tiek mažoms įmonėms.

Šiandien populiaru kalbėti apie pasenusį darbo kodeksą ir neefektyvią socialinio draudimo sistemą, kurie apsunkina spartesnę verslo plėtrą, darbo vietų kūrimą ir atlyginimų augimą. Vis dėlto yra dar bent trys dalykai, kuriuos turėtume pasiekti verslo sąlygų gerinimo srityje.

1. Iš esmės keisti priežiūros institucijų požiūrį į verslą

Šiandien Lietuvoje veikia 68 institucijos, kurios vienaip ar kitaip atlieka verslo priežiūrą. Tarp jų yra gerai žinomos didelės agentūros tokios, kaip Valstybinė mokesčių inspekcija, Maisto ir veterinarijos tarnyba ar Valstybinė darbo inspekcija, tačiau yra ir mažesnių agentūrų, reguliuojančių konkrečią verslo veiklos sritį.

Liberalams dirbant Vyriausybėje buvo pradėta įgyvendinti verslo priežiūros institucijų pertvarka. Reforma siekė sumažinti naštą verslui ir žmonėms, buvo siekiama mažinti korupcijos prielaidas, užtikrinti, kad priežiūros reikalavimai būtų suprantami, lengvai ir patogiai prieinami. Priežiūros institucijos turėjo tapti verslo konsultantėmis, o ne baudėjomis. Dešiniuosius pakeitusi A. Butkevičiaus Vyriausybė taip pat nenubraukė šių tikslų, tačiau proveržio pertvarkoje jiems pasiekti nepavyko.

Pradedantys verslininkai vis dar skundžiasi, kad užuot konsultuodami, kaip pažeidimų nepadaryti, priežiūros inspektoriai a priori ateina fiksuoti pažeidimų ir verslą vertina tik kaip pažeidimų šaltinį. Štai, pavyzdžiui, pirmaisiais verslo veiklos metais iš tiesų dalis institucijų pradedančio verslo nebaudžia. Tačiau jau antraisiais metais verslininkai yra nubaudžiami ir už pirmuosius. O tai juk yra tikra reformos keltų tikslų pornografija.

Taigi turime grįžti prie verslo priežiūros institucijų pertvarkos, iš esmės keičiant požiūrį į verslą ir į institucijų veiklos misiją. Ne užfiksuotų pažeidimų skaičius, o pažeidimų sumažinimas bendromis jėgomis turi tapti visų priežiūros agentūrų veiklos standartu. Būtina sustiprinti institucijų tarpusavio bendravimo tinklą, pagaliau suformuoti vientisą požiūrį į verslą ir vieningas procedūras, sukurti atvirą bendravimą. Valdantieji turi prisiimti lyderystę ieškant politinio susitarimo dėl priežiūros institucijų ir jų funkcijų konsolidavimo, ko deja, per pastaruosius ketverius metus neišvydome.

2. Supaprastinti reikalavimus ir pagreitinti procedūras 

Net ir įgyvendinus pirmąjį punktą, verslininkams (ypač pradedantiems) gali būti sunku atitikti įvairius reikalavimus, kurių yra gerokai per daug. Visi, kurie, pavyzdžiui, bandė atidaryti lauko kavinę, gerai žino, kokį kryžiaus kelią reikia nueiti – tiek valstybės institucijose, tiek ir savivaldoje.

Savo ruožtu Vilniaus savivaldybėje dirbame tam, kad paslaugos verslui ir gyventojams būtų greitesnės ir paprastesnės. Pavyzdžiui, praėjusiais metais savivaldybė savo paslaugas teikė vidutiniškai 7 dienomis greičiau nei metais prieš tai. Leidimai lauko reklamai 2015-aisiais išduoti vidutiniškai 15 dienų greičiau nei 2014 m. Teritorijų planavimo dokumentai 2015 m. buvo įregistruojami net 24 dienomis greičiau nei 2014 metais. O formalių leidimų renginiams, jeigu jais nestabdomas eismas ir neprekiaujama alkoholiu, išvis atsisakėme.  Vis dėlto dar daug darbų reikia nuveikti čia, vietos lygmenyje.

Tuo tarpu verslą prižiūrinčios nacionalinės agentūros yra pavaldžios skirtingoms ministerijoms, todėl ir situacija jose yra pakankamai skirtinga, nes priklauso nuo ministerijos vadovybės požiūrio. Pagaliau, kai kurios agentūros yra tokios stiprios, jog netgi sunku pasakyti, kokiam ministrui yra formaliai pavaldžios. Tai geriausiai išryškėjo ,,Judex“ koldūnų ir Maisto ir veterinarijos tarnybos atveju.

Taigi norint pasiekti esminį pokytį supaprastinant verslo reguliavimą ir pagreitinant procedūras nacionaliniu mastu reikia aiškios Vyriausybės vadovo lyderystės reikalaujant kiekvienoje institucijoje peržiūrėti reikalavimus, juos paverčiant paprastesniais, labiau atitinkančiais XXI amžiaus realijas. Tai, kaip keičiasi institucijų veikla, geriausiai atskleistų grįžtamojo ryšio vertinimas – kai klientai, šiuo atveju verslas, būtų periodiškai apklausiami apie valstybės institucijų teikiamas paslaugas.

3. Neapmokestinti reinvestuojamo pelno 

Anksčiau įvardinti du punktai reikalauja didelio politikų ir tarnautojų įsitraukimo bei nuolatinio dėmesio reformos įgyvendinimui, tuo tarpu trečiasis gali būti įgyvendintas pakeitus įstatymą Seime ir gerai pasiruošus jo įgyvendinimui Finansų ministerijoje.

Šiuo metu įmonės uždirbto pelno, nepaskirstytų lėšų panaudojimas įmonės veiklai plėtoti Lietuvoje yra apmokestinamas 15 proc. tarifu. Tuo tarpu Estijoje taikomas 0 tarifas. Tai reiškia, kad Lietuvos įmonėms yra sunkiau investuoti į plėtrą, tobulesnes technologijas nei kaimyninėje šalyje.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos apklausos duomenimis, apie 70 proc. rinkos dalyvių tvirtino, kad siekiant didinti įmonių investicijas, skatinti ekonomikos augimą ir užtikrinti naujas darbo vietas reikalinga atisakyti reinvestuojamo pelno apmokestinimo. Taigi turime pasiekti, kad įmonių pelnas apmokestinamas būtų tik jį išsimokant. Tokie Pelno mokesčio įstatymo pakeitimai leistų lengviau pritraukti užsienio investicijas, diegti inovacijas, plėstis ir didinti atlyginimus.

***

Lietuvoje gyvena daug iniciatyvių ir darbščių žmonių, kurie nebijo imtis verslo. Štai Eurostato duomenimis, Lietuvoje kasmet įsteigiama apie 40 tūkst. naujų įmonių. Tuo tarpu Latvijoje apie 15 tūkst. Estijoje – 8 tūkst. Iš tikrųjų Lietuvoje įsteigti įmonę nėra sunku. Turint elektroninį parašą, tai paprasta padaryti per keletą dienų keleto kompiuterio klavišų pagalba. Visai kas kita yra vystyti veiklą, kurti naujas darbo vietas, plėstis ar tiesiog išgyventi.

Verslo sąlygų gerinimas turi tapti naujo Seimo ir Vyriausybės prioritetu. Suprantu, kad ,,Judex“ koldūnų fone apie verslo priežiūros supaprastinimą kalbėti yra nepopuliaru. Galbūt todėl nei viena kita partija apie tai ir nekalba. Vis dėlto valstybė neturėtų mušti sąžiningų darbščių žmonių dėl keleto galimai piktnaudžiaujančių. Politikų ir valstybės tarnautojų užduotis yra sukurti tokias taisykles, kurios būtų suprantamos, taikomos visiems vienodai ir paprasčiausiai netrukdytų įgyvendinti idėjų.

Mandagumas nieko nekainuoja – artimos ir tolimos Vilniaus seniūnijos

Diskusijose apie seniūnijas ir jų ateitį Vilniuje paprastai auditorija pasidalija į dvi stovyklas. Pirmoji teigia, kad seniūnijų tinklą reikia stiprinti, plėsti, suteikti daugiau finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Antroji yra skeptiška seniūnijų atžvilgiu ir teigia, kad Vilniuje tokia seniūnijų koncepcija neveikia, ir šias paslaugas reikia centralizuoti.  

Šiuo metu sostinę valdančios koalicijos sutartyje yra numatyta atkurti seniūnijų tinklą, seniūnijas paversti tikromis bendruomenių telkėjomis. Vis dėlto pradėjus siekti šių tikslų taip pat norėjome pažvelgti ir į tai, kaip yra dirbama su jau turimais ištekliais.

Vilniaus seniūnijose spalio ir lapkričio mėnesį įvyko nedidelis, bet įdomus eksperimentas – ,,slapto kliento“ tyrimas. Keliasdešimt kartų į įvairias miesto seniūnijas vilniečiai kreipėsi įvairiausiais klausimais ir savo įspūdžius atskleidė specialiose anketose.

Paaiškėjo, kad kai kurios Vilniaus seniūnijos iš tiesų veikia gerai – gyventojus aptarnauja greitai, mandagiai, išsamiai ir proaktyviai. Tokias seniūnijas iš tiesų norisi stiprinti ir joms padėti.

Tačiau pasitaikė keletas seniūnijų, kuriose atsiskleidė tam tikros problemos, dažniausiai labai paprastos, bet, deja, esminės. Pirmiausiai – žmoniško bendravimo. Paaiškėjo, kad vis dar pakankamai populiaru nemandagiai ir nemaloniai elgtis, kartais netgi šaukti ant žmonių, kuriems viso labo reikia konsultacijos. Kai kuriose seniūnijose taip pat stinga atvirumo: nėra aišku nei kaip surasti seniūniją ir patį seniūną, stinga informacijos apie tai, kas vyksta ar planuojama seniūnijoje. Juk retas kuris gyvendamas XXI amžiaus mieste tikriname seniūnijų skelbimų lentas.

climbing

Žinoma, kad politikoje (ir dar daugiau – žmonių mąstyme) pokyčiai nepasiekiami per naktį, tačiau kai ką galima padaryti greitai.

Pirma, šiuo metu rūpinamės, kad visos Vilniaus seniūnijos turėtų nuolatinius vadovus, tai yra, ten, kur seniūno pareigas eina laikinai paskirtas specialistas ar kitas seniūnas, atsirastų nuolatinis vadovas. Kitaip tariant, siekiame, kad kiekvienas galėtų dirbti savo darbą ir niekam nereikėtų plėšytis tarp kelių pareigybių.

Antra, priartiname miesto paslaugas prie gyventojų: savivaldybėje šiuo metu esantys teisininkai, architektai ir viešosios tvarkos specialistai nuo šiol reguliariai lankysis seniūnijose ir čia teiks savo paslaugas. Trečia, tikimės aktyvaus seniūnijų vaidmens skleidžiant informaciją apie savo veiklą, apie pokyčius teritorijos priežiūros, aplinkos apsaugos, atliekų surinkimo ir rūšiavimo, saugios kaimynystės, daugiabučių kiemų tvarkymo ir kitose srityse.

Vis dėlto įgyvendinant šiuos ir didesnius pokyčius turi būti aišku, kad tobulėti reikia ne vien plečiant institucijas ar skiriant didesnius finansinius išteklius, bet ir žmogiško elgesio srityje. Nors Žaliasis tiltas jau kurį laiką Vilniuje stovi be sovietinių skulptūrų, sovietiniai monumentai vis dar vaikšto kai kurių mūsų įstaigų koridoriais.

Ką nuveikėme Vilniaus gyventojų aptarnavimo srityje?

Ronaldas Reiganas yra pasakęs, kad siaubingiausi žodžiai anglų kalboje yra šie: ,,aš iš Vyriausybės ir esu čia tam, kad jums padėčiau“ (angl. I‘m from the government and I‘m here to help). Asmens laisvę nuo valstybės kišimosi palaikęs JAV prezidentas buvo ironiškas ir atsargus. Dar atsargesni yra Lietuvos piliečiai, kurių pasitikėjimas valstybės institucijomis yra vienas žemiausių Europos Sąjungoje. Šiame straipsnyje dalinuosi mūsų pastangomis susigrąžinti gyventojų pasitikėjimą Vilniaus miesto administracijos teikiamomis paslaugomis. Taigi kokie pokyčiai įvyko Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų aptarnavimo srityje per pastarąjį pusmetį?

  1. Gyventojų aptarnavimas keturiomis kalbomis

Per metus Vilniaus miesto savivaldybėje apsilanko daugiau nei 120 tūkstančių gyventojų, o kiekvieną dieną čia vidutiniškai kreipiasi po 500 žmonių. Pradėję darbus Vilniaus miesto savivaldybėje iškart pamatėme, kad sostinės savivaldybė turi būti draugiškesnė kitakalbiams – ne tik užsieniečiams, bet ir vietiniams Vilniaus gyventojams.

SCreenTaigi jau nuo vasaros vidurio Vilniaus savivaldybės pirmame aukšte atvykę žmonės yra aptarnaujami keturiomis kalbomis – lietuvių, anglų, rusų ir lenkų. Žinoma, kad oficialūs susirašinėjimai, kita korespondencija ir procedūros toliau atliekami valstybine lietuvių kalba, tačiau keturių kalbų aptarnavimas pirmame savivaldybės aukšte gyventojams leidžia geriau suprasti procedūras bei saugiau jaustis viešojo administravimo labirintuose.

Nors ankstesnėse kadencijose tautinėms bendrijoms ir mažumoms atstovaujančios partijos Vilniuje turėjo galimybę pasireikšti, atviro ir draugiško aptarnavimo sistema kitakalbiams įdiegta tik pastaruoju metu, miestą valdant merui liberalui.

  1. Supaprastintos procedūros išduodant renginių ir išorinės reklamos leidimus

Paprastai Vilniuje per metus yra išduodama daugiau nei 900 leidimų įvairiems renginiams. Dėl jų sprendimus priima speciali komisija. Jau nuo vasaros pradžios daliai renginių Vilniaus mieste leidimų nebereikia. Jeigu renginio metu yra netrukdomas eismas, nevyksta prekyba, netrikdomas miesto gyventojų poilsis, pakanka pateikti nustatytos formos pranešimą apie organizuojamą renginį ne vėliau, kaip prieš 3 dienas iki jo pradžios.

Išduodant išorinės reklamos leidimus kartais užtrunkame pernelyg daug laiko, o tai įmonėms kainuoja ne tik kantrybę, bet ir laiką, ir pinigus. Kaip ir renginių atveju, sprendimus dėl išorinės reklamos priima speciali komisija. Dažnai gyventojai apie komisijos sprendimus sužinodavo tik kitą savaitę po jos susitikimo. Nuo šiol apie komisijos sprendimą bus informuojama tą pačią savaitę, o netolimoje ateityje ši informacija taip pat bus prieinama Vilniaus miesto puslapyje internete. Šioje srityje yra ir daugiau tobulintinų procedūrų, kurias sprendžiame.

  1. Mažiau biurokratijos lauko prekyboje

Tikriausiai dažnas pastebėjote tiek Vilniaus centre, tiek kitose vietose gėlėmis ar vaisiais prekiaujančius senjorus ar moksleivius. Tokia prekyba Vilniuje galėjo būti vykdoma tik su leidimu,  kuris kainavo 10,50 € mėnesiui arba 4,1 € dienai. Žinoma, kad didelė dalis tokios prekybos vyko be leidimų, o taip pat tam nepritaikytose ir neleistinose vietose.

Spalį miesto taryba priėmė sprendimą, leidžiantį senjorams, moksleiviams ir studentams, neįgaliesiems bei registruotiems Darbo biržoje savo užaugintomis gėlėmis, uogomis, vaisiais ir daržovėmis prekiauti be leidimo iš anksto patvirtintose vietose. Analogiška tvarka galios ir sendaikčiais prekiaujantiems ,,blusturgiams“. Prekybos vietų sąrašas yra rengiamas, atsižvelgiant į gyventojų, seniūnijų ir administracijos rekomendacijas, o realiai tvarka turėtų pradėti veikti pavasarį. 

  1. Nuoseklus gyventojų atsiliepimų apie paslaugas nagrinėjimas, atsiskaitant tiesiogiai merui

Jeigu teko naudotis Vilniaus miesto savivaldybės teikiamomis paslaugomis (pavyzdžiui, turėjote gauti leidimą renginiui ar reklamai), žinote, kad yra galimybė įvertinti paslaugos atlikimo kokybę bei palikti atsiliepimą apie paslaugą. Pradėjus darbus Vilniaus miesto taryboje nustebome, kad tokiu būdu kaupiami atsiliepimai nebuvo atskirai nagrinėjami. Galbūt dėl to turėjome nedaug sistemingo grįžtamojo ryšio su paslaugų vartotojais.

Jau nuo šios vasaros Vilniaus miesto administracijoje pradėjo veikti vidinė elektroninė sistema,  kiekvieną gyventojo atsiliepimą apie paslaugą perduodanti atsakingo padalinio darbuotojams. Savo ruožtu, administracija atsižvelgdama į atsiliepimą gali pašalinti trūkumus. Kiekvieną mėnesį atsiliepimai ir tolesni administracijos veiksmai yra pateikiami asmeniškai merui.  Taigi nuo šiol Vilniuje gyventojų išsakyta nuomonė apie paslaugas nenueis veltui. Priešingai, tai mums padės aptikti egzistuojančias problemas ir jas iš karto taisyti.

Vilnius yra sparčiausiai augantis Baltijos valstybių miestas, čia vis daugiau judesio, daugiau iniciatyvos ir veiksmo. Tampame vis labiau gyvybingi ir konkurencingi, tačiau tai taip pat kelia iššūkių valdant miestą. Kiekviena gyventojų patirtis, turint reikalų su miesto administracijos paslaugomis, yra įdomi, o kiekvienas sunkumas gali būti išspręstas. Problemas Vilniuje galima registruoti mobilios programėlės ,,Tvarkau Vilnių“ pagalba, o atsiliepimus apie paslaugas pateikti elektroniniu būdu užsakius paslaugą arba užpildžius nedidelę formą prie aptarnavusio langelio savivaldybės pirmame aukšte. Aušrinė Armonaitė

Ar savivaldybė turėtų dalyvauti viešbučių ir vandens pramogų versle?

Pastarųjų savaičių Druskininkų vandens parko ir viešbučio ,,Aqua“ skandalo fone daugelis aptarinėjo, kokie valstybės pareigūnai čia nemokamai nakvojo, kas ten dirba, netgi kokie piešiniai ant sienų nupiešti. Vis dėlto mažai kas viešai svarsto apie tai, ar vis tik normalu, kad savivaldybė dalyvauja vandens pramogų ir viešbučių versle.

Druskininkuose gražu, bet ar #smagu?
Druskininkuose gražu, bet ar #smagu?

Dar visai nesenos ,,Vilnius veža“ ir ,,Air Lituanica“ istorijos skambėjo visoje žiniasklaidoje, valstybės institucijose ir socialiniuose tinkluose. Turėjome gerą erdvę diskusijai – kokiais verslais valstybė ir savivaldybė turėtų užsiimti? 

Paprastai valstybės (ir savivaldybių) dalyvavimas versle yra grindžiamas socialiniais, ekonominiais, strateginiais argumentais. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šaltinių teigimu, labiausiai valstybės ir savivaldybės linkusios dalyvauti komunalinių paslaugų ir infrastruktūros sektoriuose, pavyzdžiui, energetikos, transporto, telekomunikacijų srityse. Tokiose srityse, kurios labai svarbios plačiam gyventojų ratui bei kitiems verslo sektoriams. Iš tiesų labai panašią situaciją matome ir Lietuvos valstybės valdomų įmonių portfelyje.

Vilniaus miesto savivaldybė atžvelgdama į EBPO, kurios nare Lietuva planuoja tapti, bendrovių valdymo rekomendacijas, savo įmones šiemet pradėjo grupuoti į komercines (1), komercines, vykdančias visuomeninius įsipareigojimus (2) ir nekomercines (3) įmones. Kiekvienai įmonių grupei yra keliami atitinkami tikslai.

Komercinėms (1) – verslo vertės augimo ir dividendų ar pelno įmokos pajamingumas;

Komercinėms, vykdančioms visuomeninius įsipareigojimus (2) – be verslo vertės augimo ir dividendų ar pelno įmokos pajamingumo, dar keliami viešųjų interesų užtikrinimo: miesto ekonominio saugumo, strateginių projektų vykdymo, kokybiškos infrastruktūros tikslai.

Nekomercinėms (3) – socialinių ir politinių tikslų įgyvendinimo ir nenuostolingos veiklos reikalavimai. Pastarosios grupės įmonės turėtų vykdyti tokią veiklą, kurios nesiimtų vykdyti kitos įmonės arba tokią veiklą vykdytų už didesnę kainą.

Druskininkuose veikiantis sveikatingumo ir poilsio centras ,,Aqua“ teikia ne tik vandens parko, bet ir viešbučio, ir kitokių pramogų (pavyzdžiui, boulingo) paslaugas. Neatrodo, kad tokių paslaugų Druskininkuose nesugebėtų teikti privatus verslas, o pažvelgus į nemažas paslaugų kainas, neatrodo, kad jos yra prieinamos plačiai visuomenės daliai ar dar daugiau – socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Priešingai, pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad jos dažnai yra prieinamos tik išrinktiesiems.

Valstybės ar savivaldybės dalyvavimas versle taip pat sukuria nesąžiningos konkurencijos sąlygas. Neretai būtent valstybė ar savivaldybė skiria specialias dotacijas savo įmonėms, prisideda prie išlaikymo, infrastruktūros bei prisiima kitas rizikas. Tame pačiame sektoriuje veikiantis privatus paslaugos teikėjas sunkiai gali atsilaikyti prieš mokesčių mokėtojų pinigais remiamą valstybinį ar savivaldybinį verslą.

Tiek Druskininkuose, tiek kitose šalies vietose savivaldybės ir valstybė teisėtai dalyvauja įvairioje komercinėje veikloje. Vis dėlto vargu, ar tai yra teisinga. Aušrinė Armonaitė