Aušrinė Armonaitė apie biudžetą: paims iš tų, kas neturi, atiduos ne tiems, kam reikia

Seimo narė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė teigia, jog Seimui pateiktame 2020 metų valstybės biudžete mokesčiai toliau kraunami ant gyventojų pečių, tačiau racionalumo lėšų perskirstyme – nematyti.

Siekdama surinkti papildomas lėšas į valstybės biudžetą, Vyriausybė nusprendė lėtinti neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) didinimą. A. Armonaitės teigimu, stabdomas NPD augimas palies dirbančiuosius, o ypatingai tai aktualu vidutines pajamas gaunantiems žmonėms.

„Stabdomas NPD augimas palies dirbančiuosius. Jeigu anksčiau žmonių piniginėse likdavo daugiau pinigų jiems,            dabar daugiau jų bus paimama į bendrą iždą, prasukama valstybinėje biurokratijoje ir paleidžiama atgal per išmokas. “ – teigė A. Armonaitė. 

Armonaitė atkreipia dėmesį ir į švietimo srities finansavimą – Lietuva švietimui skiria apie 5 proc. nuo BVP, tačiau tai neužtikrina švietimo kokybės ir labiau primena kiaurą rėtį.

„Valstybės skiriami finansai švietimui yra didesni nei Europos Sąjungos vidurkis, tačiau pagal Lietuvos moksleivių pasiekimus esame dugne. Mūsų skiriami pinigai švietimui su kokybe neturi nieko bendro. Moksleiviams nereikia tuščių mokyklų ir jungtinių klasių, jiems reikia gerų mokyklų ir perspektyvos. Visos švietimo sistemos finansavimas lieka kaip kiauras rėtis – kiek pilsi, tiek kris, tik nepasieks tų, kam tikrai reikia.“ – kalbėjo A. Armonaitė.

Seimo narė pastebėjo, jog biudžete kol kas nematyti, ir kaip bus išpildyti pažadai didinti atlyginimus medikams: „Matome jų lygio išlaikymą, bet ne augimą. Pinigų sveikatos sistemoje, kaip ir švietimo, yra, tačiau aiškios vizijos kaip juos efektyviai panaudoti vis dar neturime.“ – teigė A. Armonaitė.

Seimo narės teigimu, dešimčia eurų didinami vaiko pinigai nėra taikli socialinė parama, kuri mokesčių mokėtojams kitąmet iš viso kainuos 499 mln. eurų.

„Vaiko pinigus ir toliau gauna visi – ir pasiturintys, ir stokojantys tėvai. Vaiko pinigai turėtų būti skiriami tik tiems, kuriems jie tikrai reikalingi – gausioms ir nepasiturinčiai gyvenančioms šeimoms.“ – kalbėjo A. Armonaitė.

Šiandien Seime taip pat bus svarstomas A. Armonaitės siūlymas apmokestinti valstybinį turtą. Toks mokestis, Seimo narės teigimu, paskatintų valstybės ir savivaldybių įstaigas atsisakyti joms nereikalingo turto.

„Kol kas biudžete neliečiamas valstybei bei savivaldybėms priklausantis turtas už 2,8 mlrd. eurų ir daugiau nei 700 valdytojų. Privatizuoti nereikalingą turtą paskatintų nekilnojamo turto mokestis valstybiniam turtui. Jeigu valstybinės įstaigos atsisakytų bent 10 proc. sau priklausančio nekilnojamo turto, vien jo išlaikymui sutaupytume apie 20 mln. eurų.“ – kalbėjo A. Armonaitė.

A. Armonaitė: šiandieninės valdžios politika – mušti miestą ir subsidijuoti stambius ūkius

Laisves partija-95

Visai neseniai įkurta Laisvės partija nenori būti tik Vilniaus ar didmiesčių partija – jos išrinktoji pirmininkė Aušrinė Armonaitė sako, kad važiuoja po Lietuvą ir girdi regionuose gyvenančių žmonių bėdas. Kita vertus, ji įsitikinusi, jog Lietuvai reikalinga partija, kuri atstovautų miesto gyventojams.

Apie tai, kaip ruošiasi Seimo rinkimams, kas vis dar stebina buvusioje partijoje ir kokio požiūrio iš valdžios trūksta žmonėms Lietuvoje, – išskirtiniame A. Armonaitės interviu portalui LRT.lt.

– Paskutinėje „Vilmorus“ apklausoje bene pirmą kartą į klausimyną buvo įtraukta Laisvės partija. Toje apklausoje surinkote 2,2 proc. Kaip pačiai atrodo toks rezultatas?

– Tas reitingas yra normalus, turint galvoje, kad partija buvo įsteigta birželio pirmą dieną, o apklausa, kaip suprantu, daryta iš karto po to. Partija yra įsteigta, bet dar neužregistruota, daug darbo reikia padaryti. Vis tiek mes lyginame ne tik vienos kompanijos apklausas, bet ir kitų, tai bus įdomu pasižiūrėti, kaip ten atrodome. Tačiau akivaizdu, kad šita partija turi perspektyvą, bet darbo reikės įdėti.

– Iki rinkimų lieka kiek daugiau nei metai, koks yra Jūsų planas? Kaip bandysite rinkėjus patraukti į savo pusę?

– Pirmiausia reikia sutvirtinti pačią organizacijos struktūrą, tai yra įsteigti skyrius, kad partija būtų matoma ne tik nacionaliniu, bet ir vietos lygiu. Tai reiškia skyrius ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Mes šiandien skaičiuojame, kad esame pajėgūs įkurti 30 skyrių, nors narių tai turime visoje Lietuvoje ir užsienyje.

Antras dalykas, kuris irgi yra labai svarbus, tai yra turinys – apie ką mes būsime. Mes esame paskelbę įžanginę programą, kuri, mano požiūriu, yra gana nuosekliai liberali – ir švietime, ir ekonomikoje, ir žmogaus teisių, kitose srityse. Mes ketiname ją toliau gilinti ir, tiesą sakant, pasiūlyti net ne programą, o programų atskirose srityse. Tai bus susitikimai su žmonėmis, kuriems aktualios šitos temos.

Trečias dalykas – žmonės. Mes nesame žvaigždžių partija, kaip matote. Manęs dažnai klausia, ir aš netgi kartais jaučiu šiokį tokį spaudimą: tai kodėl pas Jus nėra žinomų veidų? Noriu pasakyti, kad tais žinomais veidais tampama, politiniai lyderiai užsiauginami. Tai, kad mes neturime kažkokių pramogų pasaulio žvaigždžių, kurios aktyviai eitų į politiką, aš nematau nieko blogo. Nes vis dėlto politika tai nėra kažkoks sporto ar šokių būrelis, tai yra didelis amatas, kurio gali išmokti kiekvienas, bet lyderiai čia išauga. Todėl mes ketiname investuoti į žmones.

– Tai jeigu pas Jus ateis kokia nors žvaigždė ir sakys: žiūrėkite, aš noriu jungtis prie Jūsų, man artima Jūsų ideologija, priimsite ar ne?

– Mes atidarysime duris ir sakysime: „Prašome, ateikite.“ Jeigu tik panorės. Yra žmonių, kurie mums simpatizuoja, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Galbūt akcentuočiau, kad mes specialiai nemedžiojame žvaigždžių. (…)

– Žiūrint į „Vilmorus“ skaičius, dar vienas dalykas krenta į akis – tai, kad Jūs ir Liberalų sąjūdisrenkate panašų procentą balsų (už Liberalų sąjūdį balsuotų 2,9 proc. respondentų – LRT.lt), ir jeigu jie susipliusuotų, tai būtumėte arčiau penkių procentų, reikalingų patekti į Seimą. Liberalių pažiūrų bendruomenė Lietuvoje dar nėra pakankamai didelė, ir Jums vis tiek reikia galvoti, iš kur tų balsų paimti. Ar šiuo atveju Jūs labiau žvalgotės į Liberalų sąjūdžio, ar į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjus, nes 2016 m. per Seimo rinkimus dalis liberalų rinkėjų atsigręžė būtent į juos?

– Mes nestrateguojame, kad iš šitos partijos ar kitos (nusiviliosime rinkėjus – LRT.lt), mes manome, kad už mus turėtų balsuoti žmonės, kuriems tinka nuoseklios liberalios idėjos, asmens laisvės, pagarba ekonomikoje ar žmogaus teisėms. Man tai atrodo labai svarbu. Mes daugiau per tas temas tikimės pritraukti rinkėjų. Nes yra temų, kurios arba būdavo neakcentuojamos, arba būdavo nutylimos Lietuvos politikoje.

Dabar net turiu abejonių, ar su Liberalų sąjūdžiu mūsų rinkėjas bus tas pats, ir man atrodo, kad „Vilmorus“ apklausa dar yra per ankstyva kažkokioms ilgalaikėms išvadoms pasidaryti. Mums reikia pamatyti trajektoriją, kokių 5 mėnesių, kaip čia atrodo ta dinamika – ir jų, ir mūsų, ir kitų partijų. Gali būti, kad mūsų rinkėjas bus šiek tiek kitas, kadangi mes vis tiek esame gana stiprūs ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir netgi Kaune turime 200 visiškai naujai prisijungusių žmonių. O Liberalų sąjūdis tuo pasigirti negali.

Kita vertus, mums reikia padirbėti regionuose, tai dar visaip gali būti. Kas yra dar svarbu, ir į ką mes atkreipėme dėmesį, mes vis dėlto manome, kad yra prasminga ir įmanoma pritraukti žmones, kurie anksčiau nebalsavo rinkimuose, – ar tai būtų pirmą kartą balsuojantys, įgavę balso teisę, ar tai būtų žmonės, kurie anksčiau nėjo, nes matė, kad jiems neatstovaujama. Čia, man atrodo, yra gana svarbus faktorius – ne kažkieno balsų kanibalizavimas, bet pritraukimas naujų balsų. (…) Jeigu į narius naujų žmonių galime pritraukti, tai ir rinkėjų auginti įmanoma.

– Viename interviu Liberalų sąjūdžio vadovas Eugenijus Gentvilas sakė, kad jis išvis nesupranta, kuo Jūs skiriatės nuo jo partijos, nebent, anot jo, tuo, kad labiau akcentuojate kanapių legalizavimą ir seksualinių mažumų teises. Tai kuo visgi skiriatės – požiūriu į politiką, ar, kaip pati minėjote, norite akcentuoti tuos dalykus, kurie nebuvo akcentuojami?

– Pati buvau Liberalų sąjūdžio narė, ir ta programa, kuri buvo parašyta 2016 metais Liberalų sąjūdžio, prie jos prisidėjo žmonės, kurie šiandien yra Laisvės partijoje. Tai, kad pati programa yra kažkuo panaši, tai, manau, yra logiška.

Daug apie Liberalų sąjūdį kalbėti aš nenoriu, nes tai vis dėlto yra praeitis, bet aš nematau, kad Liberalų sąjūdis neštų liberalų vėliavą: nei balsavimuose, kur dažnai su „valstiečiais“ eina, nei reformose, kurios buvo praktiškai liberalios, jų palaikymo nelabai buvo. Turiu omenyje, kad Vyriausybė teikė ir visai gerų reformų, kurios vėliau pasibaigdavo gal ne visai gerai. Pavyzdžiui, miškų ūkio optimizavimas – tai, ko liberalai siekė ankstesnėse kadencijose. Ir tada, kai Vyriausybė atnešė tą projektą, staiga frakcijoje turėjome didelių debatų ir panašiai. Pirmas dalykas – kaip elgiamasi Seime, tai nemanau, kad yra iškelta ta (liberalizmo – LRT.lt) vėliava. Aš jau nekalbu apie savivaldybes, kur tikrai, jeigu pasižiūrėtume, man atrodo, daug ko rastume.

– Savivaldybėse liberalai ir koalicijų įdomių turi…

– Koalicijose nematau nieko blogo, bet daugiau sprendimuose ir elgsenoje, kur tikrai, man atrodo, nėra skirtumo, ar ten „Tvarka ir teisingumas“ būtų, ar Liberalų sąjūdis.

Antras dalykas – vis dėlto mes norime, kad ta partija būtų drąsi, nebijanti kelti naujų idėjų ir galbūt kartais radikaliau jas akcentuojanti. Esame ir būsime nuoseklūs, kokių nors kompromisų neplanuojame daryti su mūsų programa. Trečias dalykas – pati partija kaip struktūra. Mes norime, kad ji skirtųsi nuo visų partijų. Mes pasistengsime išvengti tų problemų, kurių turi partijos: užpelkėjimo, nelankstumo, partinės biurokratijos įsigalėjimo…

– Šioje vietoje kalbate apie visas partijas?

– Taip, bet kadangi turiu patirties Liberalų sąjūdyje, tai turiu su kuo palyginti. Partija tampa sau tikslu, pati organizacija tampa pati sau tikslu. Taip yra dėl to, kad yra žmonių, kurie yra partijos vadovybėje ir nebejaučia, kad Lietuva yra kitokia, kad liberalų nariai nori jau galbūt kitokių aktualijų.

Tai mes šitą stengiamės pakeisti, mes deleguosime balso teises visuotiniam balsavimui dėl įvairių programinių nuostatų, dėl kandidatūrų, reitingavimų ir panašiai. Tam yra elektroninių įrankių.

– Minėjote, kad Jums reikia padirbėti su regionais, ir tikrai tokių minčių aplink sklando, kad esate Vilniaus arba didmiesčių partija. Ką Jūs turite pasiūlyti regionų žmonėms?

– Jeigu mes kalbame apie regionus ir ar šita partija yra Vilniaus, tai manau, kad reikia partijos, kuri atstovautų ir miesto žmonėms, ir drąsiai tą darytų. Dabar mes matome, kad valstybės politika yra „mušk miestą, subsidijuok stambius ūkius“, ir man tai atrodo neadekvatu. Vilnius yra augantis miestas, vienintelis miestas, į kurį žmonės išvažiuoja galvodami „o gal reikėtų važiuoti iš Lietuvos“, tai, vadinasi, skaldytis į Vilnių ir kitus miestus yra tiesiog neperspektyvu. Kaunas, lygiai taip pat, turi neblogą „vaibą“ ir perspektyvą, Klaipėda – taip pat.

Antras dalykas – tai, ką mes galime pasiūlyti. Kai kuriame partiją, gana nemažai tenka važinėti po Lietuvą, ir mes susitinkame su savo iniciatyvinių grupių nariais. Kas tai per žmonės? Tai dažnai yra žmonės, kurie patys ėmėsi iniciatyvos kurti savo gyvenimą, patys ėmėsi iniciatyvos: ar kokį nors smulkųjį verslą vystyti, ar mokyti, dėstyti, ugdyti jaunąją kartą. Tai žmonės, kurie turėtų būti Lietuvos vidurinė klasė. Jie susiduria su tokiomis problemomis, su kokiomis susiduria ir miesto žmonės, bet galbūt tiesiog atokesnėse vietose tai yra labiau pastebima – per didelis biurokratijos krūvis, tarkime, smulkiajam verslininkui. Jis vis dar yra per didelis, nepaisant to, kad lyg ir akcentuojamas administracinės naštos mažinimas ir panašiai, bet verslo priežiūra Lietuvoje nuo 2012 metų sustojo reformuotis, turiu omenyje visokius leidimus, atitikimus ir t. t.

Smulkiajam verslininkui yra sunkiau atitikti tuos reikalavimus nei stambiajam. Stambusis verslas gali paimti, pasisamdyti savo kažkokių teisininkų, kurie sužiūrės viską, smulkusis verslininkas turi daryti viską pats ir dažniausiai tuo ir pasibaigia. Tai mes čia galime kalbėti ne tik apie paslaugų ar nedidelį gamybos verslą, bet jau ir apie naujųjų technologijų verslą. Manau, kad, turint greitą internetą, visai nesvarbu, ar tu sėdi Vilniuje, ar tu esi Plungėje ar kažkur Jurbarke, kur paukšteliai čiulba, lygiai taip pat tu gali vystyti ir technologijų verslą. Čia apie visas verslo rūšis – nuo kirpyklos, bandelių kepyklos ar buhalterinių paslaugų, iki išmaniųjų technologijų verslo. Čia yra perdėto valstybės dėmesio, biurokratijos, nedraugiškumo iniciatyvos.

Dar ką mes girdime, tai užpelkėjusi sistema pačioje savivaldoje. Žmonėms sunku matyti perspektyvą, kai jie mato, kad yra viskas paimta į vieną kumštį. Kiek teko važiuoti per savivaldybes, tai praktiškai labai daug kur taip yra. Mes dažnai girdime, kad Druskininkai kažkoks blogas pavyzdys, bet iš tikrųjų tokio tipažo savivaldos Lietuvoje yra labai daug. Žmonės galvoja: kaip mums save realizuoti ir atskleisti? Tai yra labai sunku padaryti, kai yra įbauginta bendruomenė, maždaug, jeigu tu imsiesi kokios nors iniciatyvos, tave gali atleisti iš darbo, antras dalykas – tu negali savęs atskleisti, realizuoti kažkur pretenduodamas į kokias nors pozicijas, kai viskas yra vienos partijos ar vieno vadovo rankose. (…)

Jeigu pasižiūrėtume į šeimų klausimą, kaip šeimoms sekasi gyventi regione, tai irgi yra daug iššūkių dėl mobilumo, kada tėvams reikia galvoti apie geresnes mokyklas. (…) Lygiai taip pat ir pačių kelionė į darbus, jeigu jie turėtų daugiau priemonių ir patogesnį susisiekimą, tai galėtų viename mieste dirbti, kitame miestelyje gyventi. Tai yra tai, ką pajutau keliaudama per Lietuvą, bet problemų yra ir daugiau.

Aš taip pasakysiu: mūsų partija žiūri į tuos žmones, kurie stengiasi, kurie dirba darbą, kuriems reikia ne tik pagalbos, bet gal kartais ir tiesiog netrukdyti. Kita vertus, reikia sukurti tam tikrų priemonių, tam tikrus rėmus, kad jie galėtų veikti. Taip, tai galima pavadinti vidurine klase, bet man atrodo, kad Lietuvoje dar mums reikia padirbėti, kad vidurinė klasė ir jaustųsi tokia, ir būtų tikrai toji vidurinė klasė.

– Kalbėdama apie naująją partiją nuolat akcentuojate žmogaus teises. Paminėjote, kad kai kurios sritys gauna per mažai dėmesio, kartais atrodo, kad ir su žmogaus teisėmis panašiai, – reaguojame tik tada, kai kas nors nutinka. Gal galėtumėte įvertinti žmogaus teisių padėtį mūsų visuomenėje? Ko dar mums trūksta, kur dar reikėtų pasitempti, o kur atrodome jau visai neblogai?

– Pradėčiau nuo bazinių dalykų, apie kuriuos prieš ketverius metus mes greičiausiai net nebūtume kalbėję, nes tai Lietuvoje buvo savaime suprantama. Pavyzdžiui, žodžio laisvė arba daugiapartinė sistema. Dabar siūloma keisti rinkimų tvarkas, 12 ar 13 kartų mėginta keisti Konstituciją. Turiu omeny, kad teisės viršenybė, pamatiniai liberalios demokratijos ramsčiai yra nuolatos atakuojami valdančiųjų. Tikėkimės, kad ir tai praeis, tikėkimės, kad tos institucijos atlaikys, ir mums reikia kalbėti apie kitus dalykus.

Manau, kad Lietuvoje tai buvo visą laiką paliekama, kaip aš sakau, eksportui. Turiu omenyje, kad jeigu atvažiuoja koks nors svečias iš užsienio, jeigu atvažiuoja kas nors iš mūsų kolegų ES, Lietuva visada ras ką pasakyti apie žmogaus teises, bet pati niekada nesiims jokių reformų. Čia turiu omenyje ir Jungtinių Tautų deklaraciją dėl neįgaliųjų padėties, ir LGBT asmenų teises, liko tik 6 valstybės ES, neįteisinusios partnerystės, tarp jų ir Lietuva. Turiu omenyje ir baudžiamąją politiką, ji Lietuvoje yra tik griežtinama, ir už kai kurias veikas, kur užsienyje nebaudžiama, Lietuvoje yra dvejų ar aštuonerių metų laisvės atėmimas.

Mūsų ministrai dalyvauja tarptautinėse konferencijose ir sako: taip, mums reikia keistis, kaip svarbu šalims reformuotis ir atsižvelgti į žmogaus teisių problematiką. Tada jie atvažiuoja į Lietuvą ir jie neteikia nė vieno įstatymo projekto, o jeigu kažkas kitas pateikia, tai dar ir balsuoja prieš. Tai mane liūdina, nuvilia ir netgi piktina.

Kiek daug vis dėlto pasako, kad konvenciją dėl smurto artimoje aplinkoje prezidentė turėjo pateikti Seimui ratifikuoti, o ji iki šiol nepateikiama. Tuo rūpinosi užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. (…) Užsienio politikos formuotojai Seime kažką darė dėl to Lietuvoje, o ministras Kukuraitis, kuris yra atsakingas už smurto sritį, nepratarė nė žodžio apie tą susitarimą. Tai štai paveikslas Lietuvos, politinis paveikslas.

Man atrodo, kad visuomenė labiau supranta šitas temas, nes su jomis susiduria. Kas augina neįgalius vaikus, tas žino, kaip yra sunku jiems jaustis lygiaverčiais švietimo sistemoje. LGBT žmonės ar šeimos, kurios turi LGBT vaikus, jie žino, kad tai nėra kažkoks mados klausimas, tai yra asmeninė drama, kurią tu turi įveikti. Aš jau nekalbu apie kitas grupes. Man atrodo, kad politikai užmiršo, kad gyvenimas eina į priekį ir kad visuomenėje yra visokių žmonių, ir reikia atstovauti ir jiems.

– Tarp Jums svarbiausių sričių esate minėjusi ekonomiką ir švietimą. Jeigu pamodeliuotume situaciją, kad Jūs po 2020 metų Seimo rinkimų formuojate valdančiąją koaliciją, tai pagal Jūsų paminėtas sritis – žmogaus teisės, ekonomika ir švietimas – būtų logiška, kad norėtumėte švietimo, mokslo ir sporto, ekonomikos ir inovacijų ir teisingumo ministrų portfelių?

– Dar iš tikrųjų per anksti apie tai kalbėti. Šiek tiek galvojome apie tai, kaip mes elgtumėmės koalicijos formavimo kontekste. Svarbiausia būtų tai, kad mes, matyt, natūraliai iš tų trijų sričių – švietimo, ekonomikos, žmogaus teisių – turėtume kažkokių punktų, tokių esminių darbų, mes norėtume, kad ta koalicija juos nuveiktų iš karto. Ir, matyt, tai būtų ir sąlyga, būtent tos sritys ir sudarytų tą turinį, kodėl mes galėtume jungtis ir matytume darbo prasmę.

Ateiti į koaliciją, turėti dvi ar kažkiek ministerijų, be garantijos, kad bus parama tavo darbams, aš prasmės nematau. Tai, matyt, tos partijos, su kuriomis mes galėtume eiti, jos turėtų atsižvelgti į tai, kad yra tam tikras turinys, kuris turi būti įgyvendintas. Aišku, turėti garbės reformuoti ar keisti švietimo sistemą į gera, mums tai būtų didžiulė prasmė.

– O kur švietime matote didžiausių bėdų?

– Matau, kad bendrajam lavinimui mums reikėtų daug dėmesio skirti. Aišku, aukštasis mokslas irgi yra labai svarbus, bet mokyklą mes truputėlį pamirštame. Mes kalbame apie tai, kiek mokytojas turi uždirbti ar kiek Lietuvoje turi būti mokyklų. Tai yra svarbu, nes tai yra susiję su ištekliais, tai yra labai svarbu, bet mes pamirštame, o kaip atrodo ta mokinio diena mokykloje? Ko jis yra mokomas, ar jis bus pasiruošęs 21 a. jau ne pradžios, o vidurio ir pabaigos iššūkiams tiek mąstysenos, tiek savarankiškumo, tiek gebėjimų prasme. Pamirštame ir kaip jis jaučiasi toje mokykloje. Na, Lietuva vis dar yra labiausiai iš EBPO valstybių patyčių mokyklose kankinama šalis. Todėl mūsų pirmasis taikinys švietimo sistemoje būtų bendrasis lavinimas.

O dėl universitetų – manau, kad mintis jungti ir reformuoti aukštojo mokslo biurokratiją buvo gera. Dabar matome, kad tai yra jau užstrigę. Nors atrodė, jog Vyriausybė turi ambicijų, bet suveikė įvairūs interesai. Ne taip jau lengva, matyt. Reikėtų tiesiog žiūrėti, ko atsisakyti ir ką keisti, turėti keletą stiprių universitetų, mažiau, bet stiprių, manau, būtų prasmingiau Lietuvai.

– Grįžtame prie laisvės Lietuvoje. Kaip Jums atrodo, ar nuo 2016 metų Seimo rinkimų jos mūsų šalyje sumažėjo, ar padaugėjo?

– Matyt, priklauso nuo srities. Jeigu kalbame apie žmogaus teises, tai buvo išleista Žmogaus teisių stebėjimo instituto ataskaita, kurios pagrindinė tezė yra tai, kad žmogaus autonomija valdžios atžvilgiu traukiasi, t. y. plinta valdžios įtaka žmogaus laisvių sąskaita. Tai, man atrodo, yra skandalinga.

Kalbant apie verslą, apie ekonomiką, tai irgi atrodytų, kad ši Vyriausybė šiek tiek sumažino mokesčius ir tai turėtų būti gerai, bet yra uždėta didelė letena ant tų pačių smulkiųjų verslininkų reguliavimo prasme. Tai aš sutinku, kad galbūt lyginant su 1993 metais Lietuva atrodo daug geriau, bet mes turime žinoti, kur mes norime būti.

Aš vis tiek įsivaizduoju, kad Lietuva galėtų būti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, o ne ES. Mes dažnai lyginamės būtent su ES vidurkiais, bet mums reikėtų būti priekyje. Yra kitų temų, yra tos pačios skaitmeninės ekonomikos temos, apie kurias reikia kalbėti. (…) Vis tiek galvoju, kad, norint auginti ir žmonių pajamas, ir tą pačią ekonominę perspektyvą, turėsime ir politiniame lygmenyje kalbėti ir apie dirbtinį intelektą, ir apie pačius finansinių technologijų verslus, kaip padaryti, kad jie čia galėtų geriau skleistis.

– Viename iš interviu esate sakiusi, kad esate komandos žmogus. Jūs buvote Liberalų sąjūdyje ir per Masiulio skandalą, buvote ten, kai išlindo visi kiti skandalai. Viešai sakėte, kad kantrybės taurę perpildė tai, kad Liberalų sąjūdis Seime balsavo už „valstiečių“ biudžetą. Kodėl, taip ilgai išsilaikiusi toje partijoje, galiausiai visgi pasitraukėte?

– Kantrybės taurę vis dėlto perpildė tai, kai partijos vadovybė išėjo į žiniasklaidą ir viešai pradėjo baksnoti pirštais į bendražygius: tas išduoda partiją, tas išduoda partiją, taip pat ir aš neva išduodu partiją. Tai, iš tikrųjų, kada tu pereini visą tą tikrai labai sunkų lauką… Mano politinė karjera prasidėjo taip, kad aš buvau 19-tas numeris Seimo sąraše ir įvyko tas skandalas. Nežinomam žmogui, kas aš ir buvau, ir dabar kartais iššūkių yra, tai buvo praktiškai neįmanoma sudalyvauti politikoje, bet žmonės mane išreitingavo. Vadinasi, jie tikėjo, kad šita partija turi perspektyvą, ir mes visą tą minų lauką kartu iš tikrųjų įveikėme.

Ir man atrodo, kad tuomet partijoje ir reikėjo didžiausio susitelkimo, nes visi laidojo tą partiją, visi norėjo, kad ji nuskęstų, prigertų ir būtų pamiršta, ir jai reikėjo susitelkimo. O to susitelkimo, tiesą sakant, nebuvo niekada. Ir kada jau atrodė, kad mes galime išvairuoti iš tų gana sudėtingų situacijų ir jau auginti raumenis ir perspektyvą, tada iš lyderio (Eugenijaus Gentvilo – LRT.lt) pusės, bet ne tik iš jo, bet ir iš daugybės kitų vadovybės narių, atsirado tokia vieša ataka prieš bendražygius. Priešų ieškojimas bendražygių gretose man buvo atsakymas, kad, matyt, mes vis dėlto skirtingai matome šitą partiją, skirtingai matome pasaulį ir atstovavimą liberalizmui Lietuvoje. Tai no hard feelings (liet. jokių sunkių jausmų), tai jau praeitis.

Ir dabar Laisvės partija eina su kitais žmonėmis, mes nesame užsidarę nuo Liberalų sąjūdžio narių, bet šita partija nebuvo sukurta kažkaip atskeliant Liberalų sąjūdį. Ji buvo sukurta socialiniuose tinkluose, draugų, bendraminčių ratuose, tiesiog kviečiant žmones prisijungti.

– Iš Liberalų sąjūdžio daug pas Jus atėjo žmonių?

– Dar neturime tokios statistikos, bet tikrai ne pusė ir ne trečdalis. Reikėtų gal Liberalų sąjūdžio paklausti, nes yra žmonių, kurie yra išstoję, kai kurie pas mus įstojo, kai kurie – ne. Jie tiesiog išeina.

– Pabaigai mažiau rimtas klausimas. Jūs žaidėte krepšinį. Prieš ką labiau norėtumėte laimėti krepšinio aikštelėje – prieš Michaelą Jordaną (kai jis buvo geriausios savo formos) ar prieš Ramūną Karbauskį?

– Michaelą Jordaną! Norėčiau (ir prieš Karbauskį – LRT.lt), jis mane kvietė žaisti, bet nebuvo laiko prisijungti prie Seimo komandos, bet gal reikėtų kada nors (juokiasi).

Interviu publikuotas LRT.lt

Aušrinė Armonaitė: Alternatyvi nuomonė apie krizę švietime

Palaikau mokytojus ir, manau, kad mokytojai tikrai nusipelnė daugiau mūsų visų dėmesio: tiek jų rengimas, tiek jų darbo turinys, tiek ir darbo užmokestis. Vis dėlto šiame tekste noriu pasidalinti kitokia nuomone, nei pastarosiomis dienomis skelbia valdantieji ,,valstiečiai” ar opoziciniai konservatoriai. Nemanau, kad šalyje kažkas vykdo perversmą prieš premjerą, kaip ir nemanau, kad atšaukus mokesčių pakeitimus mokytojų problemos būtų išspręstos, vaistų reikia ieškoti kitur.

Mokesčių korekcijų atšaukti nereikia, nes mokesčiai mažėja

Visų pirma ir pati nelabai suprantu, kuriuo metu skuboto mokytojų etatinio apmokėjimo tema pavirto į visai kitą mokesčių pertvarkos temą. Tai nėra iki galo teisinga, nes reikalaujant atšaukti mokesčių pakeitimus mokytojų streiko kontekste, visuomenėje priešinami mokytojai su kitais dirbančiaisiais.

Pavasarį priimta mokesčių pertvarka išplėtė neapmokestinamą pajamų dydį, kas reiškia, kad iš mažas ir vidutines pajamas gaunančių žmonių valstybė pradės rinkti mažiau mokesčių, o žmogaus asmeninėje sąskaitoje liks daugiau pinigų. Visiška tiesa, kad šis neapmokestinamų pajamų dydžio išplėtimas, o taip pat 1 proc. sumažėjęs GPM tarifas sujungus darbuotojo ir darbdavio įmokas į valstybės biudžetą surinks 312 mln. eurų mažiau pajamų. Tačiau kiekvienas žmogus galės išleisti juos savo nuožiūra savo reikmėms.

Visos partijos prieš rinkimus suokė apie tai, kad reikia išplėsti neapmokestinamas pajamas. Nesuprantu, kodėl dabar tai turi būti atšaukta. Platesne ,,valstiečių” mokesčių pertvarkos gynyba ir pristatymu neužsiimsiu, tiesiog, manau, kad sąžininga yra įvardinti teisingus dalykus, jeigu tokių matau.

Taupyti yra kur, bet Vyriausybė netaupo

Čia mano komplimentai ,,valstiečių” pertvarkai ir pasibaigia. Akivaizdu, kad mažėjantys mokesčiai turi reikšti taiklesnę socialinę paramą ir efektyvesnį viešųjų finansų panaudojimą.

Tačiau sumažinę mokesčius valdantieji neatsispyrė pagundai papildomai dalinti pinigus. Būsto subsidija jaunoms šeimoms regionuose kainuos 10 mln. eurų, nors būsto prieinamumo problemos regionuose nebuvo. Jaunai šeimai Vilniuje ar Kaune yra kur kas sunkiau įsigyti pirmąjį būstą nei, tarkime, Marijampolėje. Tačiau Vyriausybė vis tiek ėmėsi spręsti problemą, kurios nėra.

300 mln. eurų kainuos vaiko pinigai. Noriu atkreipti dėmesį, kad 50 eurų vaiko pinigai yra skiriami ir turtingoms šeimoms, kurioms ši parama nėra būtina. Norėdama remti šeimas Vyriausybė galėjo papildomai neapmokestinti pajamų už auginamus vaikus dirbantiems (nes lyginant su ankstesne tvarka šeimoms mokesčiai pakilo), o nedirbantiems tiesiog suteikti vaiko pinigus.

Apie maisto kuponų įgyvendinimo kainą biudžetui baisu net pagalvoti. Gana plačiai aukščiausių pareigūnų aptarinėjama viešojoje erdvėje, ši idėja kol kas nerado vietos biudžete (aš bent neradau). Tačiau Lietuvos verslo konfederacijos skaičiavimais, maisto kuponai kiekvienam gyventojui biudžetui galėtų kainuoti net 200 mln. eurų.

Protestas – galimybė garsiai kalbėti apie neefektyviai valdomą švietimą

Metų pradžioje protestavę jaunieji medikai skundėsi ne tik mažais atlyginimais, bet taikliai vardijo ir neefektyviai valdomo sveikatos sektoriaus problemas: nesutvarkytą ligoninių tinklą, didelį tuščių stacionarių lovų skaičių, neefektyvius viešuosius pirkimus įsigyjant nereikalingą techniką. Mokytojai apie panašius dalykus garsiai nekalba. O pasakyti yra ką.

Toli gražu ne visos savivaldybės yra sutvarkiusios savo mokyklų tinklą. Kai kurios jų išlaiko pustuštes mokyklas ir kartais atrodo, kad mokykla tampa skirta ne mokiniams, o valdininkams. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė atskleidė, kad efektyviau naudojant mokyklų infrastruktūrą valstybė galėtų sutaupyti mažiausiai 24,7 mln. eurų.

Vyriausybė ir ŠMM šiuo klausimu vis nusišalina: suprask, kiek ir kokių mokyklų reikia, sprendžia savivalda. Iš dalies taip, bet būtent ŠMM tvirtina tinklo taisykles, kuriomis vadovaujasi ir mokyklas tvarko savivaldybės. Jeigu premjeras ir Vyriausybė turėtų valios, galėtų išspręsti šią įsisenėjusią problemą. Bet ji tik ją pagilino.

Ir štai kaip. Nepaisant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų rekomendacijų to nedaryti, Seimas ir Vyriausybė spjovė į daug efektyvesnę mokinio krepšelio finansavimo sistemą ir įvedė klasės krepšelį. Tai iš esmės reiškia, kad valstybės pinigai nuo šiol keliaus ne paskui moksleivį, o paskui klasę. Atskaitos taškas švietime tampa ne mokinys, o tai, kaip išlaikyti vėlgi pustuštes klases.

,,Valstiečiai” dėl moksleivio krepšelio įvedimo Lietuvoje kaltino liberalius politikus, nors tokį sprendimą priėmė Algirdo Brazausko Vyriausybė 2002-aisiais. Ir gerai padarė, nes įsiklausė į tarptautinių ekspertų rekomendacijas. Šiemet tai buvo atšaukta.

Galiausiai turime tą lašą, kuris šiais metais ir perpildė mokytojų kantrybės taurę. Tai etatinis apmokėjimas, įvestas nuo rugsėjo 1-osios. Tai, kad Seimas jau vasaros atostogų metu keitė mokytojų apmokėjimo tvarką buvo ir neadekvatu, ir nejautru. Pagarba mokyklų vadovams, kurie kūliais vertėsi, kad tik sugebėtų įgyvendinti tai, ką juos įpareigojo valdžia.

Etatinis apmokėjimas vėlgi užprogramavo neefektyvų resursų panaudojimą švietime. Kaip jaustis mokytojui, turinčiam didelius krūvius tiek pamokų metu, tiek taisant mokinių darbus, kai jo darbas, skirtas būtent ugdymui, yra įvertinamas lygiai taip pat, kaip snaigių karpymas Kalėdoms. Toms mokykloms, kuriose yra daug moksleivių, kuriose mokytojai dirba pilnais krūviais, etatinis apmokėjimas neatnešė nieko. Ir už tai atsakinga ne tik Vyriausybę palikusi ministrė, bet visi be išimties Seimo nariai balsavę ir reikalavę būtent tokios etatinio apmokėjimo tvarkos. Šita valdžia tiesiog nemyli tų, kurie daug dirba. Nemyli tų, kurie turi daug mokinių.

Švietimas yra reikalingas moksleiviui

Teksto pabaigoje noriu pasakyti, ko gero, svarbiausią dalyką, kurio pasigendu mokytojų streiko kontekste. Tai supratimo, kam yra reikalingas švietimas. Vieni įtikėję konspiracija kalba apie perversmą ir sąmokslą valstybėje, kiti prašo atšaukti niekuo dėtas mokesčių korekcijas. Bet juk svarbiausia švietimo diskusijoje ne tai. Svarbiausia yra užtikrinti, kad jaunas ir augantis žmogus Lietuvoje turėtų galimybę įgyti geriausią išsilavinimą, kad jis mokykloje gerai jaustųsi ir būtų savimi, kad jį ugdytų profesionalai, kuriems nereikia galvoti, kaip sudurti galą su galu.

Svarbiausias švietime yra moksleivis. Ir tą dieną, kai tai taps atskaitos tašku, mes galėsime pradėti gydyti savo švietimą.

Liberalams ir ne tik

Susipriešinimas ir susiskaldymas, draudimai ir baudimai pastaruoju metu Lietuvoje yra tapę “new normal”, tai reiškia – nauja nuolatine situacija, prie kurios pripratome ir kurioje gyvename. Dar daugiau – liberalios sielos žmogui ši situacija ypatingai nelengva. Atrodo, kad einama prieš viską, ką palaikai. Nesvarbu, ar priklausai politinei partijai ar tiesiog esi liberalus žmogus, neturintis ir neieškantis partinio ryšio.

Prasidėjus naujam politiniams sezonui, dalinuosi savo įžvalgomis, į ką, manau, turėtų atkreipti dėmesį liberaliai mąstantys žmonės

1. Demokratijos ir Konstitucijos sargyboje

Žodžio laisvė, lygybė prieš įstatymą, laisvi rinkimai, privati nuosavybė, žmogaus teisės – tai šiuolaikinės demokratijos pamatai, neatsiejami nuo Europos ir Vakarų civilizacijos. Jie priklauso įvairių politinių pažiūrų žmonėms, kurie nors ir turi pažiūrų skirtumų, sutaria dėl demokratinių taisyklių, pripažįsta ir gerbia minėtus universalius principus.

Šiandien Lietuvoje pastebime norą nubraukti demokratijos pamatus: Vyriausiosios rinkimų komisijos tyrimų šališkumas, politinis nacionalinio transliuotojo tyrimas, puolimas prieš individualius žurnalistus, opozicinių partijų ir jų lyderių puolimas, nuolatiniai tyrimai ir komisijos (pereinantys į persekiojimą už kritiką ir siekiantys silpninti kai kuriuos kandidatus į prezidentus), smulkus sukčiavimas parlamente žongliruojant taisyklėmis – visa tai ardo demokratijos pamatus. Dar daugiau – tokiu keliu žengiantys valdantieji netruks ateiti prie totalinio valstybės aparato pajungimo savo politiniams tikslams.

Turime atsistoti demokratijos ir Konstitucijos sargyboje. O tai reiškia – nepalaikyti ir priešintis populistiniams šalies pamatus griaunantiems įstatymų projektams, pavyzdžiui, Konstitucijos pakeitimams, siekiant mažinti parlamentą (valdžios koncentravimo grėsmė), keisti Lietuvos politinę sistemą iš mišrios į vienmandates (didesnė poliarizacija ir didesnės korupcijos Parlamente grėsmė), stabdyti prieš individualius politikus nukreiptas įstatymo iniciatyvas (draudimas G. Paluckui dalyvauti rinkimuose yra neproporcingas ir yra panašus į žmogaus teisių pažeidimą).

Po to, kai į valdančiąją daugumą prisijungė ,,Tvarka ir teisingumas”, Seimo balsavimuose įsijungs naujas buldozeris ir įžengsime į naują valdžios koncentracijos etapą. Lietuva to dar nematė – Seimo Valdyboje iš 7 narių dauguma turės 6. Opozicijai lieka atstovauti vienintelė Irena Degutienė. Valdančiajai daugumai tik stiprėjant ir pamažu suaugant su valstybės institucijomis, opozicijai reikia pamiršti tarpusavio ambicijas ir tartis dėl labiau koordinuoto atstovavimo Parlamente.

2. Daugiau erdvės žmogaus veiklai ir pasirinkimui švietime, sveikatoje, ekonomikoje

Lietuvos ekonomika nestovi vietoje ir už tai turime būti dėkingi kas dieną nuo ryto iki vakaro dirbantiems ir kuriantiems žmonėms. Tokių Lietuvoje – šimtai ir tūkstančiai. Tik jų dėka Lietuva eina į priekį.

Tačiau politiniuose sprendimuose trūksta optimizmo. Matome tik draudimus, baudimus ir pirmuosius žingsnius nacionalizacijos kelyje. Vyksta kova prieš prekybos centrus ir privačią sveikatos apsaugą. Neabejoju, tuoj bus užtaisytos patrankos prieš privatų švietimą. Ateisime iki taško, kur bus nuosekliai kartojama: viskas, kas gera – valstybės, viskas, kas bloga – privatu.

Švietimo, sveikatos, pensijų ir kitose srityse auga valstybės vaidmuo asmens pasirinkimo laisvės sąskaita. Pavyzdžiui, kaip bežiūrėtum, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas įvedė daugiau sumaišties ir biurokratijos, kai švietimui skirti finansai bus naudojami ne su ugdymu susijusioms veikloms, dar daugiau – kai kuriems pilnus krūvius turintiems mokytojams jų darbo užmokestis mažėja. Sveikatos sistemoje privilegijuojami valstybiniai projektai: iš sveikatos įstaigų tinklo eliminuojami pacientai, kurie gydosi privačiose įstaigose, bus kuriamos valstybinės vaistinės, neatsisakoma valstybinio alkoholio monopolio idėjos. Pensijų srityje mažėja paskatos taupyti, didėja nežinomybės jausmas dėl pensijų sistemos ateities.

Apgailestauju, kad sustabdyti antiliberalių iniciatyvų nepavyko, tačiau žvelgiant į ateitį turime nepamirštų tų dalykų, kurie vestų Lietuvą į priekį.

Esminis tikslas švietime turi būti laisvo ir savarankiško žmogaus ugdymas. Mokykla juk pirmiausiai skirta moksleiviams, o ne švietimo biurokratams. Reikia skirti didesnį politinį dėmesį ne tik švietimo vadybai, bet ir ugdymo turiniui, profesionalesniam ir lankstesniam mokytojų rengimui. Siauresnis, bet gilesnis mokymo turinys, integruotas mokymas, naujų technologijų pritaikymas ir programavimo pamokos, galimybė lankyti daugiau būrelių po pamokų, galimybė mokytis namuose – tai turėtų būti prioritetai bendrajame lavinime. Neramina artėjanti aukštojo mokslo finansavimo reforma, grąžinsianti tuos laikus, kai universitetų vadovai dėl finansavimo sutardavo uždaruose Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriuose vienas kitam pamerkę akį.

Sveikatos sistemoje laukia valstybinių projektų kūrimo etapas, kuriame vėl bus pamirštas pacientas ir gydytojas. Tam negalima pritarti. Taip pat turime pagaliau įteisinti gydymą medicininėmis kanapėmis, kad pacientai, kuriems toks gydymas reikalingas, galėtų gydytis Lietuvoje. Galima būtų palaikyti Vyriausybės norą reformuoti neefektyviai veikiančias sveikatos gydymo įstaigas su sąlyga, kad sutaupyti resursai būtų skirti didesniems medikų atlyginimams ir mažinant eiles laukiantiems slaugos ligoninių paslaugų.

Ekonomikoje reikia stabdyti įsigalėjusį verslo demonizavimą. Lietuvos ambicija mokesčių srityje turi būti ne vidutiniškai patraukli valstybė, bet lanksčiausią ir patraukliausią mokestinę ir verslo reguliavimo aplinką siūlanti Europos Sąjungos narė. Tačiau ekonomika – tai ne vien mokesčiai. Turi lieknėti valstybės aparatas ir biurokratija. Mažesni įsipareigojimai biurokratijai yra būtina sąlyga mažesniems mokesčiams. Kalbant apie verslą ir ateities perspektyvas, valstybei nereikia iš viršaus į apačią nuleidinėti jokių ,,valstybinių užsakymų”, svarbu leisti žmogui veikti, leisti jam atsiduoti ,,kūrybinei destrukcijai” ir spontaniškumui. Valstybė taip pat turi atverti savo valdomus duomenis ir skaitmenizuoti paslaugas, kad tokiems žmonėms būtų lengviau kurti.

3. Žmogaus teisės nėra prioritetas, bet turėtų būti

Reikia pripažinti, kad žmogaus teisės dar nebuvo prioritetas nei vienai valdančiajai daugumai, todėl dabartinė situacija nėra kažkuo labai išskirtinė. Gal tiesiog ši Seimo dauguma pasižymi pabrėžtinai socialkonservatyviu požiūriu.

Emigracija yra pripažįstama, kaip pagrindinė šiuolaikinės Lietuvos problema, tačiau gvildenant jos priežastis apsiribojama tik ekonomika. Iš tikrųjų Lietuvą renkasi palikti ir tie, kurie čia jaučiasi nepriimti, nepripažinti, nelygūs prieš įstatymą, kitokie. Lietuva turi tapti atvira visiems.

Visi žmonės nusipelnė būti lygūs prieš įstatymą ir turėti teisę į privatų šeimos gyvenimą. Tam reikia toliau aktyviai siekti tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo. Jeigu ne šioje, tai kitoje kadencijoje, su kitokiu politiniu tonu, tai turės būti įgyvendinta. Reikia subalansuoti ir kitus diskriminuojančius įstatymus, skirti didesnį dėmesį neapykantos nusikaltimams.

Baudžiamieji įstatymai už psichoaktyvių medžiagų turėjimą ir vartojimą turi būti pakeisti vartojimo prevencija, švietimu ir žalos mažinimu. Kalėjimas dar neišgydė nei vienos priklausomybės. Du mano bandymai pataisyti padėtį buvo nupūsti su trenksmu. Atėjo metas tartį žodį ekspertams ir visuomenei.

Jokiu būdu negalima atverti kelio iniciatyvoms riboti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, komedija paversti lytinį švietimą mokyklose, drausti nėštumo nutraukimą ir pastumti moteris, kurios išgyvena krizę, į užribį. Visa tai jau matėme, tačiau, jaučiu, ir vėl išvysime. Pagaliau, turime ratifikuoti konvenciją dėl smurto prieš moteris (Stambulo konvencija) ir joje esančias rekomendacijas įgyvendinti Lietuvoje.

Darbų yra labai daug, bet jiems reikia palaikymo. Reikia palaikymo visuomenėje, reikia palaikymo ir Parlamente. Įpusėjus kadencijai galiu tik pažadėti, toliau nuosekliai dirbti siekiant įvardintų tikslų. Palaukti ir patylėti yra labai patogu, tačiau tai niekur nenuves.