Aušrinė Armonaitė: Alternatyvi nuomonė apie krizę švietime

Palaikau mokytojus ir, manau, kad mokytojai tikrai nusipelnė daugiau mūsų visų dėmesio: tiek jų rengimas, tiek jų darbo turinys, tiek ir darbo užmokestis. Vis dėlto šiame tekste noriu pasidalinti kitokia nuomone, nei pastarosiomis dienomis skelbia valdantieji ,,valstiečiai” ar opoziciniai konservatoriai. Nemanau, kad šalyje kažkas vykdo perversmą prieš premjerą, kaip ir nemanau, kad atšaukus mokesčių pakeitimus mokytojų problemos būtų išspręstos, vaistų reikia ieškoti kitur.

Mokesčių korekcijų atšaukti nereikia, nes mokesčiai mažėja

Visų pirma ir pati nelabai suprantu, kuriuo metu skuboto mokytojų etatinio apmokėjimo tema pavirto į visai kitą mokesčių pertvarkos temą. Tai nėra iki galo teisinga, nes reikalaujant atšaukti mokesčių pakeitimus mokytojų streiko kontekste, visuomenėje priešinami mokytojai su kitais dirbančiaisiais.

Pavasarį priimta mokesčių pertvarka išplėtė neapmokestinamą pajamų dydį, kas reiškia, kad iš mažas ir vidutines pajamas gaunančių žmonių valstybė pradės rinkti mažiau mokesčių, o žmogaus asmeninėje sąskaitoje liks daugiau pinigų. Visiška tiesa, kad šis neapmokestinamų pajamų dydžio išplėtimas, o taip pat 1 proc. sumažėjęs GPM tarifas sujungus darbuotojo ir darbdavio įmokas į valstybės biudžetą surinks 312 mln. eurų mažiau pajamų. Tačiau kiekvienas žmogus galės išleisti juos savo nuožiūra savo reikmėms.

Visos partijos prieš rinkimus suokė apie tai, kad reikia išplėsti neapmokestinamas pajamas. Nesuprantu, kodėl dabar tai turi būti atšaukta. Platesne ,,valstiečių” mokesčių pertvarkos gynyba ir pristatymu neužsiimsiu, tiesiog, manau, kad sąžininga yra įvardinti teisingus dalykus, jeigu tokių matau.

Taupyti yra kur, bet Vyriausybė netaupo

Čia mano komplimentai ,,valstiečių” pertvarkai ir pasibaigia. Akivaizdu, kad mažėjantys mokesčiai turi reikšti taiklesnę socialinę paramą ir efektyvesnį viešųjų finansų panaudojimą.

Tačiau sumažinę mokesčius valdantieji neatsispyrė pagundai papildomai dalinti pinigus. Būsto subsidija jaunoms šeimoms regionuose kainuos 10 mln. eurų, nors būsto prieinamumo problemos regionuose nebuvo. Jaunai šeimai Vilniuje ar Kaune yra kur kas sunkiau įsigyti pirmąjį būstą nei, tarkime, Marijampolėje. Tačiau Vyriausybė vis tiek ėmėsi spręsti problemą, kurios nėra.

300 mln. eurų kainuos vaiko pinigai. Noriu atkreipti dėmesį, kad 50 eurų vaiko pinigai yra skiriami ir turtingoms šeimoms, kurioms ši parama nėra būtina. Norėdama remti šeimas Vyriausybė galėjo papildomai neapmokestinti pajamų už auginamus vaikus dirbantiems (nes lyginant su ankstesne tvarka šeimoms mokesčiai pakilo), o nedirbantiems tiesiog suteikti vaiko pinigus.

Apie maisto kuponų įgyvendinimo kainą biudžetui baisu net pagalvoti. Gana plačiai aukščiausių pareigūnų aptarinėjama viešojoje erdvėje, ši idėja kol kas nerado vietos biudžete (aš bent neradau). Tačiau Lietuvos verslo konfederacijos skaičiavimais, maisto kuponai kiekvienam gyventojui biudžetui galėtų kainuoti net 200 mln. eurų.

Protestas – galimybė garsiai kalbėti apie neefektyviai valdomą švietimą

Metų pradžioje protestavę jaunieji medikai skundėsi ne tik mažais atlyginimais, bet taikliai vardijo ir neefektyviai valdomo sveikatos sektoriaus problemas: nesutvarkytą ligoninių tinklą, didelį tuščių stacionarių lovų skaičių, neefektyvius viešuosius pirkimus įsigyjant nereikalingą techniką. Mokytojai apie panašius dalykus garsiai nekalba. O pasakyti yra ką.

Toli gražu ne visos savivaldybės yra sutvarkiusios savo mokyklų tinklą. Kai kurios jų išlaiko pustuštes mokyklas ir kartais atrodo, kad mokykla tampa skirta ne mokiniams, o valdininkams. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė atskleidė, kad efektyviau naudojant mokyklų infrastruktūrą valstybė galėtų sutaupyti mažiausiai 24,7 mln. eurų.

Vyriausybė ir ŠMM šiuo klausimu vis nusišalina: suprask, kiek ir kokių mokyklų reikia, sprendžia savivalda. Iš dalies taip, bet būtent ŠMM tvirtina tinklo taisykles, kuriomis vadovaujasi ir mokyklas tvarko savivaldybės. Jeigu premjeras ir Vyriausybė turėtų valios, galėtų išspręsti šią įsisenėjusią problemą. Bet ji tik ją pagilino.

Ir štai kaip. Nepaisant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų rekomendacijų to nedaryti, Seimas ir Vyriausybė spjovė į daug efektyvesnę mokinio krepšelio finansavimo sistemą ir įvedė klasės krepšelį. Tai iš esmės reiškia, kad valstybės pinigai nuo šiol keliaus ne paskui moksleivį, o paskui klasę. Atskaitos taškas švietime tampa ne mokinys, o tai, kaip išlaikyti vėlgi pustuštes klases.

,,Valstiečiai” dėl moksleivio krepšelio įvedimo Lietuvoje kaltino liberalius politikus, nors tokį sprendimą priėmė Algirdo Brazausko Vyriausybė 2002-aisiais. Ir gerai padarė, nes įsiklausė į tarptautinių ekspertų rekomendacijas. Šiemet tai buvo atšaukta.

Galiausiai turime tą lašą, kuris šiais metais ir perpildė mokytojų kantrybės taurę. Tai etatinis apmokėjimas, įvestas nuo rugsėjo 1-osios. Tai, kad Seimas jau vasaros atostogų metu keitė mokytojų apmokėjimo tvarką buvo ir neadekvatu, ir nejautru. Pagarba mokyklų vadovams, kurie kūliais vertėsi, kad tik sugebėtų įgyvendinti tai, ką juos įpareigojo valdžia.

Etatinis apmokėjimas vėlgi užprogramavo neefektyvų resursų panaudojimą švietime. Kaip jaustis mokytojui, turinčiam didelius krūvius tiek pamokų metu, tiek taisant mokinių darbus, kai jo darbas, skirtas būtent ugdymui, yra įvertinamas lygiai taip pat, kaip snaigių karpymas Kalėdoms. Toms mokykloms, kuriose yra daug moksleivių, kuriose mokytojai dirba pilnais krūviais, etatinis apmokėjimas neatnešė nieko. Ir už tai atsakinga ne tik Vyriausybę palikusi ministrė, bet visi be išimties Seimo nariai balsavę ir reikalavę būtent tokios etatinio apmokėjimo tvarkos. Šita valdžia tiesiog nemyli tų, kurie daug dirba. Nemyli tų, kurie turi daug mokinių.

Švietimas yra reikalingas moksleiviui

Teksto pabaigoje noriu pasakyti, ko gero, svarbiausią dalyką, kurio pasigendu mokytojų streiko kontekste. Tai supratimo, kam yra reikalingas švietimas. Vieni įtikėję konspiracija kalba apie perversmą ir sąmokslą valstybėje, kiti prašo atšaukti niekuo dėtas mokesčių korekcijas. Bet juk svarbiausia švietimo diskusijoje ne tai. Svarbiausia yra užtikrinti, kad jaunas ir augantis žmogus Lietuvoje turėtų galimybę įgyti geriausią išsilavinimą, kad jis mokykloje gerai jaustųsi ir būtų savimi, kad jį ugdytų profesionalai, kuriems nereikia galvoti, kaip sudurti galą su galu.

Svarbiausias švietime yra moksleivis. Ir tą dieną, kai tai taps atskaitos tašku, mes galėsime pradėti gydyti savo švietimą.

Liberalams ir ne tik

Susipriešinimas ir susiskaldymas, draudimai ir baudimai pastaruoju metu Lietuvoje yra tapę “new normal”, tai reiškia – nauja nuolatine situacija, prie kurios pripratome ir kurioje gyvename. Dar daugiau – liberalios sielos žmogui ši situacija ypatingai nelengva. Atrodo, kad einama prieš viską, ką palaikai. Nesvarbu, ar priklausai politinei partijai ar tiesiog esi liberalus žmogus, neturintis ir neieškantis partinio ryšio.

Prasidėjus naujam politiniams sezonui, dalinuosi savo įžvalgomis, į ką, manau, turėtų atkreipti dėmesį liberaliai mąstantys žmonės

1. Demokratijos ir Konstitucijos sargyboje

Žodžio laisvė, lygybė prieš įstatymą, laisvi rinkimai, privati nuosavybė, žmogaus teisės – tai šiuolaikinės demokratijos pamatai, neatsiejami nuo Europos ir Vakarų civilizacijos. Jie priklauso įvairių politinių pažiūrų žmonėms, kurie nors ir turi pažiūrų skirtumų, sutaria dėl demokratinių taisyklių, pripažįsta ir gerbia minėtus universalius principus.

Šiandien Lietuvoje pastebime norą nubraukti demokratijos pamatus: Vyriausiosios rinkimų komisijos tyrimų šališkumas, politinis nacionalinio transliuotojo tyrimas, puolimas prieš individualius žurnalistus, opozicinių partijų ir jų lyderių puolimas, nuolatiniai tyrimai ir komisijos (pereinantys į persekiojimą už kritiką ir siekiantys silpninti kai kuriuos kandidatus į prezidentus), smulkus sukčiavimas parlamente žongliruojant taisyklėmis – visa tai ardo demokratijos pamatus. Dar daugiau – tokiu keliu žengiantys valdantieji netruks ateiti prie totalinio valstybės aparato pajungimo savo politiniams tikslams.

Turime atsistoti demokratijos ir Konstitucijos sargyboje. O tai reiškia – nepalaikyti ir priešintis populistiniams šalies pamatus griaunantiems įstatymų projektams, pavyzdžiui, Konstitucijos pakeitimams, siekiant mažinti parlamentą (valdžios koncentravimo grėsmė), keisti Lietuvos politinę sistemą iš mišrios į vienmandates (didesnė poliarizacija ir didesnės korupcijos Parlamente grėsmė), stabdyti prieš individualius politikus nukreiptas įstatymo iniciatyvas (draudimas G. Paluckui dalyvauti rinkimuose yra neproporcingas ir yra panašus į žmogaus teisių pažeidimą).

Po to, kai į valdančiąją daugumą prisijungė ,,Tvarka ir teisingumas”, Seimo balsavimuose įsijungs naujas buldozeris ir įžengsime į naują valdžios koncentracijos etapą. Lietuva to dar nematė – Seimo Valdyboje iš 7 narių dauguma turės 6. Opozicijai lieka atstovauti vienintelė Irena Degutienė. Valdančiajai daugumai tik stiprėjant ir pamažu suaugant su valstybės institucijomis, opozicijai reikia pamiršti tarpusavio ambicijas ir tartis dėl labiau koordinuoto atstovavimo Parlamente.

2. Daugiau erdvės žmogaus veiklai ir pasirinkimui švietime, sveikatoje, ekonomikoje

Lietuvos ekonomika nestovi vietoje ir už tai turime būti dėkingi kas dieną nuo ryto iki vakaro dirbantiems ir kuriantiems žmonėms. Tokių Lietuvoje – šimtai ir tūkstančiai. Tik jų dėka Lietuva eina į priekį.

Tačiau politiniuose sprendimuose trūksta optimizmo. Matome tik draudimus, baudimus ir pirmuosius žingsnius nacionalizacijos kelyje. Vyksta kova prieš prekybos centrus ir privačią sveikatos apsaugą. Neabejoju, tuoj bus užtaisytos patrankos prieš privatų švietimą. Ateisime iki taško, kur bus nuosekliai kartojama: viskas, kas gera – valstybės, viskas, kas bloga – privatu.

Švietimo, sveikatos, pensijų ir kitose srityse auga valstybės vaidmuo asmens pasirinkimo laisvės sąskaita. Pavyzdžiui, kaip bežiūrėtum, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas įvedė daugiau sumaišties ir biurokratijos, kai švietimui skirti finansai bus naudojami ne su ugdymu susijusioms veikloms, dar daugiau – kai kuriems pilnus krūvius turintiems mokytojams jų darbo užmokestis mažėja. Sveikatos sistemoje privilegijuojami valstybiniai projektai: iš sveikatos įstaigų tinklo eliminuojami pacientai, kurie gydosi privačiose įstaigose, bus kuriamos valstybinės vaistinės, neatsisakoma valstybinio alkoholio monopolio idėjos. Pensijų srityje mažėja paskatos taupyti, didėja nežinomybės jausmas dėl pensijų sistemos ateities.

Apgailestauju, kad sustabdyti antiliberalių iniciatyvų nepavyko, tačiau žvelgiant į ateitį turime nepamirštų tų dalykų, kurie vestų Lietuvą į priekį.

Esminis tikslas švietime turi būti laisvo ir savarankiško žmogaus ugdymas. Mokykla juk pirmiausiai skirta moksleiviams, o ne švietimo biurokratams. Reikia skirti didesnį politinį dėmesį ne tik švietimo vadybai, bet ir ugdymo turiniui, profesionalesniam ir lankstesniam mokytojų rengimui. Siauresnis, bet gilesnis mokymo turinys, integruotas mokymas, naujų technologijų pritaikymas ir programavimo pamokos, galimybė lankyti daugiau būrelių po pamokų, galimybė mokytis namuose – tai turėtų būti prioritetai bendrajame lavinime. Neramina artėjanti aukštojo mokslo finansavimo reforma, grąžinsianti tuos laikus, kai universitetų vadovai dėl finansavimo sutardavo uždaruose Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriuose vienas kitam pamerkę akį.

Sveikatos sistemoje laukia valstybinių projektų kūrimo etapas, kuriame vėl bus pamirštas pacientas ir gydytojas. Tam negalima pritarti. Taip pat turime pagaliau įteisinti gydymą medicininėmis kanapėmis, kad pacientai, kuriems toks gydymas reikalingas, galėtų gydytis Lietuvoje. Galima būtų palaikyti Vyriausybės norą reformuoti neefektyviai veikiančias sveikatos gydymo įstaigas su sąlyga, kad sutaupyti resursai būtų skirti didesniems medikų atlyginimams ir mažinant eiles laukiantiems slaugos ligoninių paslaugų.

Ekonomikoje reikia stabdyti įsigalėjusį verslo demonizavimą. Lietuvos ambicija mokesčių srityje turi būti ne vidutiniškai patraukli valstybė, bet lanksčiausią ir patraukliausią mokestinę ir verslo reguliavimo aplinką siūlanti Europos Sąjungos narė. Tačiau ekonomika – tai ne vien mokesčiai. Turi lieknėti valstybės aparatas ir biurokratija. Mažesni įsipareigojimai biurokratijai yra būtina sąlyga mažesniems mokesčiams. Kalbant apie verslą ir ateities perspektyvas, valstybei nereikia iš viršaus į apačią nuleidinėti jokių ,,valstybinių užsakymų”, svarbu leisti žmogui veikti, leisti jam atsiduoti ,,kūrybinei destrukcijai” ir spontaniškumui. Valstybė taip pat turi atverti savo valdomus duomenis ir skaitmenizuoti paslaugas, kad tokiems žmonėms būtų lengviau kurti.

3. Žmogaus teisės nėra prioritetas, bet turėtų būti

Reikia pripažinti, kad žmogaus teisės dar nebuvo prioritetas nei vienai valdančiajai daugumai, todėl dabartinė situacija nėra kažkuo labai išskirtinė. Gal tiesiog ši Seimo dauguma pasižymi pabrėžtinai socialkonservatyviu požiūriu.

Emigracija yra pripažįstama, kaip pagrindinė šiuolaikinės Lietuvos problema, tačiau gvildenant jos priežastis apsiribojama tik ekonomika. Iš tikrųjų Lietuvą renkasi palikti ir tie, kurie čia jaučiasi nepriimti, nepripažinti, nelygūs prieš įstatymą, kitokie. Lietuva turi tapti atvira visiems.

Visi žmonės nusipelnė būti lygūs prieš įstatymą ir turėti teisę į privatų šeimos gyvenimą. Tam reikia toliau aktyviai siekti tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo. Jeigu ne šioje, tai kitoje kadencijoje, su kitokiu politiniu tonu, tai turės būti įgyvendinta. Reikia subalansuoti ir kitus diskriminuojančius įstatymus, skirti didesnį dėmesį neapykantos nusikaltimams.

Baudžiamieji įstatymai už psichoaktyvių medžiagų turėjimą ir vartojimą turi būti pakeisti vartojimo prevencija, švietimu ir žalos mažinimu. Kalėjimas dar neišgydė nei vienos priklausomybės. Du mano bandymai pataisyti padėtį buvo nupūsti su trenksmu. Atėjo metas tartį žodį ekspertams ir visuomenei.

Jokiu būdu negalima atverti kelio iniciatyvoms riboti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, komedija paversti lytinį švietimą mokyklose, drausti nėštumo nutraukimą ir pastumti moteris, kurios išgyvena krizę, į užribį. Visa tai jau matėme, tačiau, jaučiu, ir vėl išvysime. Pagaliau, turime ratifikuoti konvenciją dėl smurto prieš moteris (Stambulo konvencija) ir joje esančias rekomendacijas įgyvendinti Lietuvoje.

Darbų yra labai daug, bet jiems reikia palaikymo. Reikia palaikymo visuomenėje, reikia palaikymo ir Parlamente. Įpusėjus kadencijai galiu tik pažadėti, toliau nuosekliai dirbti siekiant įvardintų tikslų. Palaukti ir patylėti yra labai patogu, tačiau tai niekur nenuves.