A. Armonaitė: mažesnį Seimą būtų lengviau valdyti agrokoncernams

Seimo narė Aušrinė Armonaitė teigia, kad valdančiųjų iniciatyva mažinti Seimo narių skaičių iki 121 yra pigi ,,valstiečių” prezidento rinkimų kampanijos dalis, ardanti parlamentarizmo pamatus ir galinti reikšti didesnį įtakos grupių įsigalėjimą Seime.  

„Esame ,,valstiečių” prezidentinės kampanijos įkaitai, kai tiesmukiškiausia populizmo forma bandoma ardyti parlamentarizmo pamatus. Valdantieji naudojasi savo galios pozicija ir valstybės lėšomis skelbia referendumą, kuris atneštų papildomų balsų jų kandidatui į prezidentus S. Skverneliui. Tai į naujas žemumas nuleidžia politinę kultūrą Lietuvoje”, – kalbėjo A. Armonaitė.

,„Sumažinus Seimo narių skaičių politinė galia atsiduria mažesnio asmenų rato rankose. Sutelkta valdžia mažesniame rate tampa absoliutesnė, taigi mažesnis Seimas reikštų mažiau klausimų, mažiau kitokios nuomonės, daugiau galimybių parlamentą paveikti interesų grupėms ar tiesiog įsigyti agrokoncernams”, – teigė A. Armonaitė.

Jos teigimu, dabartinis Seimo narių skaičius atitinka tarptautinėje praktikoje naudojamą formulę, kai parlamento narių skaičius yra apskaičiuojamas ištraukus kubinę šaknį iš gyventojų skaičiaus.

 „Be to, reikia nepamiršti, jog Lietuva turi ne tik gyventojus, bet ir piliečius, gyvenančius užsienyje, kurie turi teisę balsuoti. Taigi balso teisę turinčių skaičius nemažėja ir valdančiųjų argumentai yra tik priedanga populizmui”, – kalbėjo A. Armonaitė.

Kultūros komitetas prisidengdamas kova su propaganda gali atverti kelią cenzūrai

Seimo narė Aušrinė Armonaitė teigia, kad Seimo Kultūros komiteto narių užregistruotos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos atveria kelią cenzūrai ir gali reikšti naujus apribojimus žiniasklaidai.

,,Akivaizdu, kad turime užkardyti grėsmes nacionaliniam saugumui, su tuo visi sutinkame, tačiau dabar siūlomi pakeitimai sukuria terpę dar kartą apriboti laisvą žodį ir valdžios kritiką“, – kalbėjo A. Armonaitė.

Anot A. Armonaitės, Europos Sąjungos (ES) Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje nėra nieko panašaus, kas atsirado Kultūros komiteto siūlomame variante. Būtent direktyvos perkėlimu Kultūros komitetas motyvuoja įstatymo pakeitimus.

Pastaraisiais draudžiama visuomenės informavimo priemonėse skelbti informaciją, skatinančią ,,nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“ ir kuria skatinama ,,silpninti tautinę tapatybę“.

,,Tiesa yra tai, kad pasiūlytos formuluotės buvo ,,pasiskolintos“ ne iš ES direktyvos, o iš Seime jau patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos. Tačiau perkeltos į visai kitą kontekstą jos iš esmės reiškia ribojimą kritikuoti valdžią“, – teigė A. Armonaitė.

Seimo narė atkreipė dėmesį į tai, kad tokie reiškiniai, kaip Kremliaus propaganda yra pastatomi greta tiriamosios žiniasklaidos atskleidžiamos informacijos, kuri gali būti nepalanki valdžiai ar valstybės institucijoms. Netgi mokytojų streikas Švietimo ir mokslo ministerijoje, anot Seimo narės, galėtų būti traktuotinas, kaip ,,nepasitenkinimas institucijomis“.

Liberalams ir ne tik

Susipriešinimas ir susiskaldymas, draudimai ir baudimai pastaruoju metu Lietuvoje yra tapę “new normal”, tai reiškia – nauja nuolatine situacija, prie kurios pripratome ir kurioje gyvename. Dar daugiau – liberalios sielos žmogui ši situacija ypatingai nelengva. Atrodo, kad einama prieš viską, ką palaikai. Nesvarbu, ar priklausai politinei partijai ar tiesiog esi liberalus žmogus, neturintis ir neieškantis partinio ryšio.

Prasidėjus naujam politiniams sezonui, dalinuosi savo įžvalgomis, į ką, manau, turėtų atkreipti dėmesį liberaliai mąstantys žmonės

1. Demokratijos ir Konstitucijos sargyboje

Žodžio laisvė, lygybė prieš įstatymą, laisvi rinkimai, privati nuosavybė, žmogaus teisės – tai šiuolaikinės demokratijos pamatai, neatsiejami nuo Europos ir Vakarų civilizacijos. Jie priklauso įvairių politinių pažiūrų žmonėms, kurie nors ir turi pažiūrų skirtumų, sutaria dėl demokratinių taisyklių, pripažįsta ir gerbia minėtus universalius principus.

Šiandien Lietuvoje pastebime norą nubraukti demokratijos pamatus: Vyriausiosios rinkimų komisijos tyrimų šališkumas, politinis nacionalinio transliuotojo tyrimas, puolimas prieš individualius žurnalistus, opozicinių partijų ir jų lyderių puolimas, nuolatiniai tyrimai ir komisijos (pereinantys į persekiojimą už kritiką ir siekiantys silpninti kai kuriuos kandidatus į prezidentus), smulkus sukčiavimas parlamente žongliruojant taisyklėmis – visa tai ardo demokratijos pamatus. Dar daugiau – tokiu keliu žengiantys valdantieji netruks ateiti prie totalinio valstybės aparato pajungimo savo politiniams tikslams.

Turime atsistoti demokratijos ir Konstitucijos sargyboje. O tai reiškia – nepalaikyti ir priešintis populistiniams šalies pamatus griaunantiems įstatymų projektams, pavyzdžiui, Konstitucijos pakeitimams, siekiant mažinti parlamentą (valdžios koncentravimo grėsmė), keisti Lietuvos politinę sistemą iš mišrios į vienmandates (didesnė poliarizacija ir didesnės korupcijos Parlamente grėsmė), stabdyti prieš individualius politikus nukreiptas įstatymo iniciatyvas (draudimas G. Paluckui dalyvauti rinkimuose yra neproporcingas ir yra panašus į žmogaus teisių pažeidimą).

Po to, kai į valdančiąją daugumą prisijungė ,,Tvarka ir teisingumas”, Seimo balsavimuose įsijungs naujas buldozeris ir įžengsime į naują valdžios koncentracijos etapą. Lietuva to dar nematė – Seimo Valdyboje iš 7 narių dauguma turės 6. Opozicijai lieka atstovauti vienintelė Irena Degutienė. Valdančiajai daugumai tik stiprėjant ir pamažu suaugant su valstybės institucijomis, opozicijai reikia pamiršti tarpusavio ambicijas ir tartis dėl labiau koordinuoto atstovavimo Parlamente.

2. Daugiau erdvės žmogaus veiklai ir pasirinkimui švietime, sveikatoje, ekonomikoje

Lietuvos ekonomika nestovi vietoje ir už tai turime būti dėkingi kas dieną nuo ryto iki vakaro dirbantiems ir kuriantiems žmonėms. Tokių Lietuvoje – šimtai ir tūkstančiai. Tik jų dėka Lietuva eina į priekį.

Tačiau politiniuose sprendimuose trūksta optimizmo. Matome tik draudimus, baudimus ir pirmuosius žingsnius nacionalizacijos kelyje. Vyksta kova prieš prekybos centrus ir privačią sveikatos apsaugą. Neabejoju, tuoj bus užtaisytos patrankos prieš privatų švietimą. Ateisime iki taško, kur bus nuosekliai kartojama: viskas, kas gera – valstybės, viskas, kas bloga – privatu.

Švietimo, sveikatos, pensijų ir kitose srityse auga valstybės vaidmuo asmens pasirinkimo laisvės sąskaita. Pavyzdžiui, kaip bežiūrėtum, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas įvedė daugiau sumaišties ir biurokratijos, kai švietimui skirti finansai bus naudojami ne su ugdymu susijusioms veikloms, dar daugiau – kai kuriems pilnus krūvius turintiems mokytojams jų darbo užmokestis mažėja. Sveikatos sistemoje privilegijuojami valstybiniai projektai: iš sveikatos įstaigų tinklo eliminuojami pacientai, kurie gydosi privačiose įstaigose, bus kuriamos valstybinės vaistinės, neatsisakoma valstybinio alkoholio monopolio idėjos. Pensijų srityje mažėja paskatos taupyti, didėja nežinomybės jausmas dėl pensijų sistemos ateities.

Apgailestauju, kad sustabdyti antiliberalių iniciatyvų nepavyko, tačiau žvelgiant į ateitį turime nepamirštų tų dalykų, kurie vestų Lietuvą į priekį.

Esminis tikslas švietime turi būti laisvo ir savarankiško žmogaus ugdymas. Mokykla juk pirmiausiai skirta moksleiviams, o ne švietimo biurokratams. Reikia skirti didesnį politinį dėmesį ne tik švietimo vadybai, bet ir ugdymo turiniui, profesionalesniam ir lankstesniam mokytojų rengimui. Siauresnis, bet gilesnis mokymo turinys, integruotas mokymas, naujų technologijų pritaikymas ir programavimo pamokos, galimybė lankyti daugiau būrelių po pamokų, galimybė mokytis namuose – tai turėtų būti prioritetai bendrajame lavinime. Neramina artėjanti aukštojo mokslo finansavimo reforma, grąžinsianti tuos laikus, kai universitetų vadovai dėl finansavimo sutardavo uždaruose Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriuose vienas kitam pamerkę akį.

Sveikatos sistemoje laukia valstybinių projektų kūrimo etapas, kuriame vėl bus pamirštas pacientas ir gydytojas. Tam negalima pritarti. Taip pat turime pagaliau įteisinti gydymą medicininėmis kanapėmis, kad pacientai, kuriems toks gydymas reikalingas, galėtų gydytis Lietuvoje. Galima būtų palaikyti Vyriausybės norą reformuoti neefektyviai veikiančias sveikatos gydymo įstaigas su sąlyga, kad sutaupyti resursai būtų skirti didesniems medikų atlyginimams ir mažinant eiles laukiantiems slaugos ligoninių paslaugų.

Ekonomikoje reikia stabdyti įsigalėjusį verslo demonizavimą. Lietuvos ambicija mokesčių srityje turi būti ne vidutiniškai patraukli valstybė, bet lanksčiausią ir patraukliausią mokestinę ir verslo reguliavimo aplinką siūlanti Europos Sąjungos narė. Tačiau ekonomika – tai ne vien mokesčiai. Turi lieknėti valstybės aparatas ir biurokratija. Mažesni įsipareigojimai biurokratijai yra būtina sąlyga mažesniems mokesčiams. Kalbant apie verslą ir ateities perspektyvas, valstybei nereikia iš viršaus į apačią nuleidinėti jokių ,,valstybinių užsakymų”, svarbu leisti žmogui veikti, leisti jam atsiduoti ,,kūrybinei destrukcijai” ir spontaniškumui. Valstybė taip pat turi atverti savo valdomus duomenis ir skaitmenizuoti paslaugas, kad tokiems žmonėms būtų lengviau kurti.

3. Žmogaus teisės nėra prioritetas, bet turėtų būti

Reikia pripažinti, kad žmogaus teisės dar nebuvo prioritetas nei vienai valdančiajai daugumai, todėl dabartinė situacija nėra kažkuo labai išskirtinė. Gal tiesiog ši Seimo dauguma pasižymi pabrėžtinai socialkonservatyviu požiūriu.

Emigracija yra pripažįstama, kaip pagrindinė šiuolaikinės Lietuvos problema, tačiau gvildenant jos priežastis apsiribojama tik ekonomika. Iš tikrųjų Lietuvą renkasi palikti ir tie, kurie čia jaučiasi nepriimti, nepripažinti, nelygūs prieš įstatymą, kitokie. Lietuva turi tapti atvira visiems.

Visi žmonės nusipelnė būti lygūs prieš įstatymą ir turėti teisę į privatų šeimos gyvenimą. Tam reikia toliau aktyviai siekti tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo. Jeigu ne šioje, tai kitoje kadencijoje, su kitokiu politiniu tonu, tai turės būti įgyvendinta. Reikia subalansuoti ir kitus diskriminuojančius įstatymus, skirti didesnį dėmesį neapykantos nusikaltimams.

Baudžiamieji įstatymai už psichoaktyvių medžiagų turėjimą ir vartojimą turi būti pakeisti vartojimo prevencija, švietimu ir žalos mažinimu. Kalėjimas dar neišgydė nei vienos priklausomybės. Du mano bandymai pataisyti padėtį buvo nupūsti su trenksmu. Atėjo metas tartį žodį ekspertams ir visuomenei.

Jokiu būdu negalima atverti kelio iniciatyvoms riboti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, komedija paversti lytinį švietimą mokyklose, drausti nėštumo nutraukimą ir pastumti moteris, kurios išgyvena krizę, į užribį. Visa tai jau matėme, tačiau, jaučiu, ir vėl išvysime. Pagaliau, turime ratifikuoti konvenciją dėl smurto prieš moteris (Stambulo konvencija) ir joje esančias rekomendacijas įgyvendinti Lietuvoje.

Darbų yra labai daug, bet jiems reikia palaikymo. Reikia palaikymo visuomenėje, reikia palaikymo ir Parlamente. Įpusėjus kadencijai galiu tik pažadėti, toliau nuosekliai dirbti siekiant įvardintų tikslų. Palaukti ir patylėti yra labai patogu, tačiau tai niekur nenuves.

 

Apie kokią ,,dvigubą pilietybę” kalbame?

Diskusijose dėl ,,dvigubos pilietybės” arba tiksliau – daugybinės pilietybės yra pakankamai daug painiavos – nėra iki galo aišku, kaip tiksliai vyks referendumas ir koks bus naujas pilietybės turinys. Šiame straipsnyje aš trumpai išdėstysiu savo pasiūlymą, kurį anksčiau pateikiau Seime dirbančiai darbo grupei, kaip galėtų atrodyti daugybinės pilietybės samprata.

Panašu, kad sutariame, jog referendumu reikia keisti Konstituciją taip, kad konkrečios pilietybės ypatybės būtų aptartos Konstituciniame įstatyme. Pastarąjį pakeisti yra šiek tiek lengviau negu pačią Konstituciją, taigi pilietybės reguliavimas lengviau prisitaikytų prieš šalies gyvenimo aplinkybių.

Kas turėtų būti parašyta Konstituciniame įstatyme?

Matau bent tris elementus, kurie yra svarbūs.

Pirma, Konstitucinis įstatymas turi numatyti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę visiems išvykusiems Lietuvos piliečiams.

2017 m. Londono Sičio lietuvių klubas atliko reprezentatyvią Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių apklausą, kurioje 75 proc. respondentų pripažino, kad siekiant įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę, jiems svarbu išsaugoti Lietuvos pilietybę. Dar daugiau – net 78 proc. Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių nurodė, jog tai svarbu dėl simbolinės Lietuvos pilietybės reikšmės. Pilietybė – tai asmens tapatybės ir ryšio su Lietuva dalis, o ne tik pragmatinis interesas išsaugoti Europos Sąjungos pilietybę po Brexit.

Taigi dėl pirmojo elemento sutariame visi ir akivaizdu, kad tai yra pagrindinė problema, kurią sprendžiame ir turime išspręsti.

Antras – ir dažnai pamirštamas daugybinės pilietybės elementas – yra galimybė atkurti Lietuvos pilietybę asmenims, kurie dėl dabartinio konservatyvaus pilietybės reguliavimo jau yra netekę Lietuvos pilietybės. Turime suteikti šansą tokiems žmonėms atkurti savo pilietybę.

Trečias elementas kalbėtų apie galimybę užsieniečiams, norintiems įgyti Lietuvos pilietybę natūralizacijos tvarka, išsaugoti savo šalies pilietybę. Lietuvoje yra keli tūkstančiai užsieniečių, kurie daug metų gyvena Lietuvoje, čia dirba ir yra sukūrę šeimas. Turėtume suteikti galimybę norintiems įgyti Lietuvos pilietybę neprarasti savo.

Būtent taip savo pilietybės politiką reguliuoja Švedija ir pakankamai konservatyviu reguliavimu ilgą laiką pasižymėjusi Danija.

Kokias teises ir pareigas sukurs pilietybė?

Pirma, pilietis, kuris tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvoje visada turėtų būti traktuojamas Lietuvos piliečiu ir taikant Lietuvos įstatymus kitos valstybės pilietybės turėjimas turėtų būti ignoruojamas. Kitaip tariant, piliečiui reikės atlikti savo pareigas, pavyzdžiui, privalomą karinę tarnybą, kuri šiuo metu Lietuvoje galioja.

Antra, daugybinės pilietybės turėtojams turi būti užtikrintos ir teisės, pavyzdžiui, pasyvioji rinkimų teisė, t. y., galimybė būti išrinktam į Seimą. Šiuo metu žmonės, kurie yra ir kitos šalies piliečiai, negali tapti Seimo nariais. Taip konservatyviai savo pilietybę reguliuojančių šalių yra vienetai, aš radau dvi – Lietuvą ir Čekiją. Taigi pasitvirtintus aiškų pilietybės turinį ir kriterijus, ši teisė turi būti užtikrinta. Tam reikės keisti dar vieną Konstitucijos straipsnį – 56 str. Juk logiška – jeigu yra pareigos, turi būti ir teisės.

Kas yra ,,euroatlantinis kriterijus” ir kam jo reikia?

Daugelis valstybių reguliuodamos savo pilietybę pasirenka, kokias šalis išskirti. Pavyzdžiui, Danijoje ir Švedijoje ryškiai skiriama privilegija kitoms Šiaurės šalims.

Dėl įtemptos geopolitinės situacijos, sistemingo antidemokratinio veikimo, universalių žmogaus teisių pažeidimų ir vykdomos karinės agresijos yra valstybių, kurių pagrįstai kol kas nelaikysime savo daugybinės pilietybės reguliavimo dalimi. Ir Seime tam yra platus sutarimas.

Tačiau į Seimo siūlomą ,,euroatlantinį kriterijų” turėtų patekti tikrai gana platus spektras valstybių. Remiantis kitų šalių praktika, tai greičiausiai bus Europos Sąjungos (ES) šalys, kandidatės į ES, Europos laisvosios prekybos asociacijos, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės, valstybės, sudariusios asociacijos susitarimą su ES (pavyzdžiui, Ukraina), kalbama net apie Pietų ir Centrinės Amerikos valstybes, esančias Amerikos savitarpio pagalbos sutarties šalimis. Keičiantis aplinkybėms, Konstitucinis įstatymas leistų Seimui koreguoti valstybių sąrašą.

Kaip laimėti referendumą?

Tam, kad bent dalis mano anksčiau įvardintų pilietybės elementų nugultų naujoje pilietybės sampratoje reikia laimėti referendumą, kuriame savo balsą ,,už” atiduotų net pusė balso teisę turinčių Lietuvos piliečių.

Akivaizdu, kad tam reikia ne tik politinio sutarimo (kuris praktiškai yra), bet ir labai geros kampanijos ir sklandžiai organizuoto rinkimų proceso, sudarant daugiau galimybių rinkėjams atiduoti savo balsą naujose balsavimo vietose – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Būtent pastarieji du dalykai verčia nerimauti, ar tikrai būsime gerai pasiruošę laimėti referendumą, nes laikas tiksi, o valdantieji užuot inicijavę referendumo paskelbimą siūlo keisti pačias referendumo taisykles, kurios – ir plika akimi matyti – yra nekonstitucinės.

Toks veikimas vis dėlto yra taisyklių keitimas jau vykstant žaidimui, taigi mes prarandame brangų laiką, jeigu norime, kad referendumas įvyktų su artėjančiais prezidento rinkimais.

Be to, taip pat atrodo, kad Seimas čia yra paliktas vienas – didesnės Vyriausybės lyderystės nematyti. Tai įrodo vien faktas, kad Užsienio reikalų ministerijai (kurios ambasados ir diplomatinės atstovybės yra atsakingos už balsavimo vietas užsienyje) artimiausius metus nenumatoma skirti daugiau finansų.

Sunku pasakyti, ar tai yra sąmoningas valdančiųjų sprendimas taip pasidalinti vaidmenimis: palikti referendumo klausimą Seimui, bet ne Vyriausybei. Ar tiesiog ne visi ten nuoširdžiai siekia liberalesnės pilietybės sampratos. Vis dėlto tikint atviresnės pilietybės idėja, turint tokį platų politinį sutarimą, kuris yra šiandien, ir milžiniškus resursus, kuriais disponuoja Vyriausybė, yra įmanoma laimėti net ir tokį sudėtingą referendumą.