Apie kokią ,,dvigubą pilietybę” kalbame?

Diskusijose dėl ,,dvigubos pilietybės” arba tiksliau – daugybinės pilietybės yra pakankamai daug painiavos – nėra iki galo aišku, kaip tiksliai vyks referendumas ir koks bus naujas pilietybės turinys. Šiame straipsnyje aš trumpai išdėstysiu savo pasiūlymą, kurį anksčiau pateikiau Seime dirbančiai darbo grupei, kaip galėtų atrodyti daugybinės pilietybės samprata.

Panašu, kad sutariame, jog referendumu reikia keisti Konstituciją taip, kad konkrečios pilietybės ypatybės būtų aptartos Konstituciniame įstatyme. Pastarąjį pakeisti yra šiek tiek lengviau negu pačią Konstituciją, taigi pilietybės reguliavimas lengviau prisitaikytų prieš šalies gyvenimo aplinkybių.

Kas turėtų būti parašyta Konstituciniame įstatyme?

Matau bent tris elementus, kurie yra svarbūs.

Pirma, Konstitucinis įstatymas turi numatyti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę visiems išvykusiems Lietuvos piliečiams.

2017 m. Londono Sičio lietuvių klubas atliko reprezentatyvią Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių apklausą, kurioje 75 proc. respondentų pripažino, kad siekiant įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę, jiems svarbu išsaugoti Lietuvos pilietybę. Dar daugiau – net 78 proc. Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių nurodė, jog tai svarbu dėl simbolinės Lietuvos pilietybės reikšmės. Pilietybė – tai asmens tapatybės ir ryšio su Lietuva dalis, o ne tik pragmatinis interesas išsaugoti Europos Sąjungos pilietybę po Brexit.

Taigi dėl pirmojo elemento sutariame visi ir akivaizdu, kad tai yra pagrindinė problema, kurią sprendžiame ir turime išspręsti.

Antras – ir dažnai pamirštamas daugybinės pilietybės elementas – yra galimybė atkurti Lietuvos pilietybę asmenims, kurie dėl dabartinio konservatyvaus pilietybės reguliavimo jau yra netekę Lietuvos pilietybės. Turime suteikti šansą tokiems žmonėms atkurti savo pilietybę.

Trečias elementas kalbėtų apie galimybę užsieniečiams, norintiems įgyti Lietuvos pilietybę natūralizacijos tvarka, išsaugoti savo šalies pilietybę. Lietuvoje yra keli tūkstančiai užsieniečių, kurie daug metų gyvena Lietuvoje, čia dirba ir yra sukūrę šeimas. Turėtume suteikti galimybę norintiems įgyti Lietuvos pilietybę neprarasti savo.

Būtent taip savo pilietybės politiką reguliuoja Švedija ir pakankamai konservatyviu reguliavimu ilgą laiką pasižymėjusi Danija.

Kokias teises ir pareigas sukurs pilietybė?

Pirma, pilietis, kuris tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvoje visada turėtų būti traktuojamas Lietuvos piliečiu ir taikant Lietuvos įstatymus kitos valstybės pilietybės turėjimas turėtų būti ignoruojamas. Kitaip tariant, piliečiui reikės atlikti savo pareigas, pavyzdžiui, privalomą karinę tarnybą, kuri šiuo metu Lietuvoje galioja.

Antra, daugybinės pilietybės turėtojams turi būti užtikrintos ir teisės, pavyzdžiui, pasyvioji rinkimų teisė, t. y., galimybė būti išrinktam į Seimą. Šiuo metu žmonės, kurie yra ir kitos šalies piliečiai, negali tapti Seimo nariais. Taip konservatyviai savo pilietybę reguliuojančių šalių yra vienetai, aš radau dvi – Lietuvą ir Čekiją. Taigi pasitvirtintus aiškų pilietybės turinį ir kriterijus, ši teisė turi būti užtikrinta. Tam reikės keisti dar vieną Konstitucijos straipsnį – 56 str. Juk logiška – jeigu yra pareigos, turi būti ir teisės.

Kas yra ,,euroatlantinis kriterijus” ir kam jo reikia?

Daugelis valstybių reguliuodamos savo pilietybę pasirenka, kokias šalis išskirti. Pavyzdžiui, Danijoje ir Švedijoje ryškiai skiriama privilegija kitoms Šiaurės šalims.

Dėl įtemptos geopolitinės situacijos, sistemingo antidemokratinio veikimo, universalių žmogaus teisių pažeidimų ir vykdomos karinės agresijos yra valstybių, kurių pagrįstai kol kas nelaikysime savo daugybinės pilietybės reguliavimo dalimi. Ir Seime tam yra platus sutarimas.

Tačiau į Seimo siūlomą ,,euroatlantinį kriterijų” turėtų patekti tikrai gana platus spektras valstybių. Remiantis kitų šalių praktika, tai greičiausiai bus Europos Sąjungos (ES) šalys, kandidatės į ES, Europos laisvosios prekybos asociacijos, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės, valstybės, sudariusios asociacijos susitarimą su ES (pavyzdžiui, Ukraina), kalbama net apie Pietų ir Centrinės Amerikos valstybes, esančias Amerikos savitarpio pagalbos sutarties šalimis. Keičiantis aplinkybėms, Konstitucinis įstatymas leistų Seimui koreguoti valstybių sąrašą.

Kaip laimėti referendumą?

Tam, kad bent dalis mano anksčiau įvardintų pilietybės elementų nugultų naujoje pilietybės sampratoje reikia laimėti referendumą, kuriame savo balsą ,,už” atiduotų net pusė balso teisę turinčių Lietuvos piliečių.

Akivaizdu, kad tam reikia ne tik politinio sutarimo (kuris praktiškai yra), bet ir labai geros kampanijos ir sklandžiai organizuoto rinkimų proceso, sudarant daugiau galimybių rinkėjams atiduoti savo balsą naujose balsavimo vietose – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Būtent pastarieji du dalykai verčia nerimauti, ar tikrai būsime gerai pasiruošę laimėti referendumą, nes laikas tiksi, o valdantieji užuot inicijavę referendumo paskelbimą siūlo keisti pačias referendumo taisykles, kurios – ir plika akimi matyti – yra nekonstitucinės.

Toks veikimas vis dėlto yra taisyklių keitimas jau vykstant žaidimui, taigi mes prarandame brangų laiką, jeigu norime, kad referendumas įvyktų su artėjančiais prezidento rinkimais.

Be to, taip pat atrodo, kad Seimas čia yra paliktas vienas – didesnės Vyriausybės lyderystės nematyti. Tai įrodo vien faktas, kad Užsienio reikalų ministerijai (kurios ambasados ir diplomatinės atstovybės yra atsakingos už balsavimo vietas užsienyje) artimiausius metus nenumatoma skirti daugiau finansų.

Sunku pasakyti, ar tai yra sąmoningas valdančiųjų sprendimas taip pasidalinti vaidmenimis: palikti referendumo klausimą Seimui, bet ne Vyriausybei. Ar tiesiog ne visi ten nuoširdžiai siekia liberalesnės pilietybės sampratos. Vis dėlto tikint atviresnės pilietybės idėja, turint tokį platų politinį sutarimą, kuris yra šiandien, ir milžiniškus resursus, kuriais disponuoja Vyriausybė, yra įmanoma laimėti net ir tokį sudėtingą referendumą.

Reklama

Ar gražiosios Graikijos laivas apleidžia ES krantus?

Salonikai 2013-09-01 17.40.33Mano atsakymas – tikrai ne, nes ES ir Eurozonoje galioja ne tik ekonominiai, bet ir politiniai, ir geopolitiniai argumentai.

Tai jau 36 referendumas ES istorijoje nuo 1973 m., kurio metu ES narės piliečiai sprendė su ES integracija susijusius klausimus. Asmeniškai iki paskutinės dienos tikėjausi, kad graikai referendume tars ,,ναί“ (taip) – A. Tsipras atsistatydins, Graikijos lauks garbingas bankrotas, taupymas, reformos ir ateitis Eurozonoje. Bet graikai tarė ,,oxi“ (ne).

Dabar logiška seka būtų pasitraukimas iš Eurozonos ir finansinės pagalbos dairymasis į kitas šalis. Tačiau, kaip Eurozonos ministrai teisingai paskelbė – ,,dabar kamuolys Graikijos pusėje“, kas iš esmės reiškia – Graikija nieko geriau už ES vis tiek nesuras.

Šiandien ES daugybei narių taiko įvairių susitarimų išimtis (angl. opt-outs). Pvz. Airija ir UK turi išimtį dėl Šengeno zonos, Danija ir UK – dėl Eurozonos. Specialų planą, statusą ir opt-out’ą galima surasti ir Graikijai.

Nesakau, kad turime toliau skolinti pinigus tiems, kurie juos pravalgo, tačiau kai kalbame ,,na ir nereikia mums tos Graikijos“ gerai pagalvokime tris kartus:

1. Nepamirškime 1947 m. H. Trumeno doktrinos, suteikusios finansinę pagalbą Graikijai ir Turkijai tam, kad šios nepatektų į sovietų įtakos sferą.
2. Nepamirškime, kad A. Tsipras ir Syriza nėra amžini, todėl nereikia užkirsti kelio nepopulistinei ateities politikai Graikijoje.
3. Nepamirškime, kokiomis aplinkybėmis susikūrė ES (taikai Europoje užtikrinti) ir kokios nuotaikos dabar vyrauja ES Rytų paribio valstybėse.

Taigi Graikija gali norėti palikti Europą, bet Europa niekada neturėtų palikti Graikijos – savo pačios saugumo labui.

Dar viena Žmonių gelbėjimo organizacija (ŽGO)

Gimtasis kraštas

Liūdnai pagarsėjęs referendumininkas P. Šliužas kuria partiją ,,Gimtasis kraštas“. Man jis ir jo ,,chebra“ primena vieną Nacionalinio dramos teatro spektaklį ,,Demokratija“. Ten savo laiptinės reikalų nesugebanti išspręsti kaimynų kompanija, vedina tinginiaujančio pamišėlio, įsteigia partiją – ,,Žmonių gelbėjimo organizaciją“ (ŽGO). Dabar suprantu, kad tas spektaklis yra būtent apie P. Šliužą.

Ši kompanija nė nemirktelėjusi demokratijos instrumentų pagalba ją sugriautų. Vien ko verti P. Šliužo pasakymai, kad jis iššaudys visus, kas parduos žemę užsieniečiams

Tiesa, prieš skandalingąjį referendumą buvau dviejose TV laidose, kuriose dalyvavo P. Šliužas. Per reklamas dalį su P. Šliužu atėjusių garbaus amžiaus ponių netgi įtikinau, kad negalima nurodinėti žmonėms, kaip elgtis su savo privačia nuosavybe. Jos šnibždėjo: ,,bet mergaitė tikrai teisingai sako“.

Tai reiškia, kad turime vilties žmonėms parodyti sveiko proto, o ne populizmo kelią. Reikia tik geriau įvaldyti Sokrato dialogo metodą :).

Apie svastiką ir referendumą

Šiandien už akių užkliuvo straipsnis The Economist apie antisemitizmą Didžiojoje Britanijoje, čia taikliai rašoma: “some degree of anti-Semitism is inevitable. Even in this enlightened age, and the most cosmopolitan city in the world, this primitive, irrational, amazingly tenacious prejudice is still with us, written into our culture and occasionally on our walls.“

Įrašas man kažkaip ,,susigrojo“ su penktadienio vakaro laida apie sekmadienio referendumą. Tikriausiai dauguma jau žino, kad tąkart referendumininkas Pranas liūdnai pagarsėjo, kai tiesioginiame eteryje pareiškė, kad sušaudys visus, kas parduos žemę užsieniečiams. Tačiau tai dar ne viskas. Prieš tai jis pagrasino duoti į snukį laidos vedėjui E. Jakilaičiui, o kai šis pasakė, kad gal be to galima apsieiti, P. Šliužas atrėžė, kad vedėjo gyvybę VIS DAR saugo Konstitucija. Iš tikrųjų užuominų apie smurtą laidoje buvo ne viena, to taip pat pakako ir laidos užkulisiuose, kai Pranciškus siūlė ,,išeiti pasiaiškinti“ Seimo nariui J. Sabatauskui.

Nors laida buvo baisi dėl daugelio priežasčių, šitoks atviras smurto skatinimas baugina labiausiai. Toks elgesys siunčia signalus, kad kai kuriems viešiems žmonėms nėra nieko švento, tikriausiai jie pasisakytų už mirties bausmę ir tikriausiai būtent tokie žmonės demokratiniuose rinkimuose išrinktų XXI a. A. Hitlerį.

Taigi, kai velnias gyvena tolerantiškame Londone, jis dar gyvybingesnis sudėtingose po-komunistinėse visuomenėse.

Sekmadienio absurdas, kainavęs 14 mln. litų, turėtų daugiau niekada nepasikartoti. Manau, VRK labai apsijuokė išdavę parašų lapus inicijuoti antikonstituciniam referendumui ir suteikę demokratinį eterį nedemokratiškai nusiteikusiai kompanijai. Z. Vaigauskas turi atsistatydinti, kol dar Lietuvoje nepradėti organizuoti svastikomis grįsti referendumai.

Institucijos išleido šliužą iš butelio, ar pažabos jį piliečiai?

Artėjantį sekmadienį vyks balsavimas referendume, kurio nuostatos labiausiai žinomos, kaip uždrausiančios parduoti žemę užsieniečiams. Šis referendumas nuo pat iniciatyvos pradžios yra labai painus ir kreivas. Šiame straipsnyje aptariu to priežastis ir pasekmes bei apie ką turėtų susimąstyti politikos ir teisės tyrinėtojai.

Tačiau iš pat pradžių užbėgdama viskam už akių noriu pasakyti, kad šiuo komentaru nekvestionuoju to, ar piliečiai surinko reikalingus parašus referendumui. Nelieka jokio pasirinkimo, kaip tik pasitikėti VRK nuomone, kad parašai buvo surinkti sąžiningai ir tinkamai, todėl referendumo iniciatoriai turi pagrįstų lūkesčių, kad referendumas būtų surengtas.

Referendumo turinys – trys viename

 Daugeliui neaiškumų kelia pamatinė šio referendumo idėja – ko šis referendumas siekia. Ir iš tiesų, nors jis labiausiai žinomas, kaip siekiantis uždrausti žemės pardavimą užsieniečiams, iš tikrųjų siekia bent kelių pakankamai skirtingų tikslų.

Taigi šiuo referendumu norima pakeisti LR Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnius. Pirma, siekiama sumažinti referendumo inicijavimui reikalingų parašų surinkimo skaičių – nuo dabar galiojančių 300 tūkstančių iki 100 tūkstančių parašų. Akivaizdu, kad tai neturi nieko bendro su žemės pardavimu užsieniečiams, čia yra keičiama galimybė piliečiams inicijuoti referendumus.

Antra, siekiama, kad valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai būtų sprendžiami tik referendumu. Tai reiškia, kad jeigu turite žemės ir norite atlikti tam tikrus kasinėjimus, gali tekti skelbti referendumą. Žinoma, šį pasiūlymą reikėtų sieti su 2013 m. vykusiomis skalūnų žvalgybos ir gavybos batalijomis, tačiau akivaizdu, kad tai taip pat turi mažai ką bendro su žemės pardavimu užsieniečiams.

Galiausiai trečia – siekiama įtvirtinti, kad ,,žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei”. Taigi kalbama ne tik apie žemės ūkio paskirties žemę (ką dabar bando reguliuoti vadinamasis ,,saugiklių” įstatymas), bet ir apskritai visą Lietuvos teritoriją.

Ypač neteisingai ši nuostata atrodo, jeigu kalbėsime apie dabar egzistuojančią nuosavybę – jei tinkamai suprantu referendumo iniciatorių siekius, juridiniai asmenys, dabar turintys žemės nuosavybės Lietuvoje, turės viską parduoti (atiduoti?) valstybei. Būtent formuluotė „Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei“ iš esmės reiškia, kad referendumo pasekmės paliestų ne tik užsienio subjektus, bet ir visus juridinius asmenis, veikiančius Lietuvoje. Tai yra, visos įmonės ir kiti juridiniai asmenys negalės turėti žemės nuosavybės. Tokiu būdu yra grubiai pažeidžiama asmens teisė į nuosavybę.

Dar balandžio mėnesį Prezidentės pasirašytas „saugiklių“ įstatymas pakankamai susiaurino asmenų, galinčių įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje charakteristikas. Šiuo referendumu siekiama dar labiau susiaurinti galinčių įsigyti žemę ratą, taigi Lietuvoje ilgainiui įsitvirtins keli stambūs žemvaldžiai, kuriems ir priklausys visa Lietuvos teritorijoje esanti žemė.

Pastaraisiais metais Lietuvoje ypač daug kalbama apie investicijas, kurių pritraukimui iš užsienio netgi turime atskirą nacionaliniu mastu veikiančią agentūrą. Priėmus siūlomas referendumo nuostatas, tą pačią dieną Lietuva taps viena nepatraukliausių šalių tiek užsienio, tiek ir vietos investuotojams. Visi Lietuvos siekiai tapti modernia Vidurio ir Rytų Europos regiono lydere sugrius, kaip kortų namelis.

Kokia Konstitucija, kokie įsipareigojimai?

Kaip minėjau pradžioje, parašai surinkti, taigi to kvestionuoti nebereikėtų. Tačiau visai kitas klausimas – ar pačioje iniciatyvos pradžioje įvertinę referendumo formuluotes VRK apskritai turėjo teisę paleisti šį džiną (o galbūt tiksliau šliužą) iš butelio?

Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendime buvo rašoma: „Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis; referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai; taip pat negali būti daromos Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu jų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.“

Stodama į Europos Sąjungą Lietuva pripažino pagrindines ES idėjas, viena kurių – laisvas kapitalo judėjimas. Taigi Lietuva ilgainiui įsipareigojo pripažinti šį principą bei panaikinti draudimą parduoti žemę ES piliečiams. Remiantis minėtu Konstitucinio Teismo sprendimu, akivaizdu, kad šiuo referendumu siūlomos Konstitucijos pataisos negali būti daromos, nes jais paneigiami Lietuvos narystės ES įsipareigojimai, o taip pat ir mano jau minėta asmens teisė į nuosavybę.

Tikėtina, kad dėl tokio įsipareigojimų nevykdymo – ko iš principo ir siekia šio referendumo trečiasis tikslas – Lietuvai būtų skiriamos baudos, kurios atsispindėtų ir Lietuvos ūkininkų dabar gaunamose išmokose.

Du paradoksai arba kaip elgtis sekmadienį?

Šis referendumas yra painus, tačiau tuo pat metu ir pakankamai gudrus. Daugybė žmonių Lietuvoje pritaria nuostatai, kad reikia mažinti reikalingų parašų referendumui surengti skaičių iki 100 tūkstančių. Taigi, atrodo, jie turėtų pritarti referendumo nuostatoms. Tačiau juk antrasis ir trečiasis referendumo tikslai prieštarauja ne tik pagrindiniam šalies įstatymui ir įsipareigojimams, bet ir sveikam protui.

Referendumo iniciatoriai visus, kas pasisako prieš referendumą, apšaukia Lietuvos priešais. Tačiau būtent jų iniciatyva labiausiai supriešina Lietuvą ir turėtų nedovanotinai neigiamų pasekmių. Sekmadienį Lietuvoje susidursime su dviem paradoksaliais aspektais.

Pirmasis paradoksas yra skirtas politikos tyrinėtojams: pilietiškumas šį savaitgalį turėtų pasireikšti būtent pilietiniu neveikimu – kai gero norėdami piliečiai turi ignoruoti referendumo iniciatyvą, kaip prieštaraujančią šalies įstatymams ir įsipareigojimams.

Antrasis paradoksas skirtas teisės tyrinėtojams: visi žino, kad iš ne teisės teisė negali kilti, tačiau, kaip aiškinti tai, kai pasinaudodami Konstitucijos garantuojama teise 300 tūkstančių šalies piliečių stengsis pagimdyti ne teisę?

Šie paradoksai gali būti vis aktualesni, ypač žvelgiant į pasikartojančią Europos istoriją, kai antidemokratiškai nusiteikusios jėgos kyla demokratinių institutų pagalba.

Visa ši istorija turėtų būti gera pamoka VRK bei valdantiesiems, nenorėjusiems prisiimti atsakomybės ir atsainiai išleidusiems džiną iš butelio, kainuosiantį bene 15 milijonų litų. Galbūt piliečiai ir ištaisys šį institucijų veiklos broką savo pilietiniu neveikimu, tačiau ar institucijos ko nors iš to pasimokys?