Aušrinė Armonaitė. Apie didesnę Lietuvą, atvirą pasauliui

Artėjant gegužės 12 dienos referendumui dėl pilietybės išsaugojimo kviečiu susipažinti su mano mintimis, kurios, tikiuosi, padės apsispręsti ir referendume balsuoti už. Tai yra, palaikyti galimybę išvykusiems Lietuvos piliečiams išsaugoti savo pilietybę, jeigu jis ar ji nuspręstų įgyti kitą.

Referendumo sprendimas nėra vien politinis ar techninis. Tai ir vertybinis sprendimas dėl didesnės ir atviros Lietuvos, išlaikančios ryšį su po pasaulį pasklidusiais savo tautiečiais.

Kam atimti tai, ką įgijome gimstant?

Į pilietybės išsaugojimą siūlau žiūrėti paprastai. Lietuvoje pilietybę įgyjame gimdami, taigi kodėl turime atiduoti tai, kas buvo suteikta mums gimstant? Argi nėra beprasmė ta intervencija, kurią šiandien turi daryti valstybė, įpareigodama atsisakyti to, ką įgijome čia gimę?

Mūsų Konstitucijoje sudėti saugikliai dėl pilietybės buvo aktualūs prieš tris dešimtmečius, tačiau šiandien pasikeitus pasauliui ir realijoms, laikas nebijoti juos peržiūrėti. Juk ir dabar daugybinė pilietybė nėra naujas fenomenas, ją turi pasitraukusieji iš Lietuvos iki 1990-ųjų ir jų artimieji. Šiuo referendumu mes spręsime paskutiniais dešimtmečiais išvažiavusiųjų, bet norinčių išlaikyti ryšį su Lietuva, pilietybės klausimą.

Išvažiavo jau daugiau nei milijonas mūsų piliečių. Vis girdisi atgarsių visuomenėje – „išvažiavote, tai ir būkite sau, mes, likę – tikresni lietuviai, negu jūs“. Tai įžeidu ir negarbinga mūsų išvykusių tautiečių atžvilgiu. Tegul jie gyvena toli, jeigu taip susiklostė, bet kam jiems apsunkinti gyvenimą, užuot palengvinus?

Taigi siūlau kartą ir visiems laikams atsisakyti skirties „mes“ ir „jie“. „Mes“, suprask, tie, kurie čia likome, ir „jie“ – tie, kurie išvyko. Bet kokie su šia skirtimi susiję ginčai yra gana tušti, nes tiek tarp „mūsų“, tiek tarp „jų“ yra įvairių pažiūrų žmonių, turinčių įvairų santykį su Lietuva.

Tai, kad žmonės išvyko ir dėl įvairių aplinkybių priėmė kitą pilietybę, dar nereiškia, kad jie nori nutraukti ryšį su Lietuva, atmeta grįžimo į Lietuvą perspektyvas ar nėra lojalūs savo šaliai. Nėra „mūsų“ ir nėra „jų“. Yra lietuviai, kurie Lietuvos pilietybę atsinešė gimdami.

Taisyklės ir biurokratija

Konstitucijoje numatyta didelė referendumo kartelė – dėl šio klausimo daugiau kaip pusė Lietuvos piliečių, turinčių balso teisę, turi pasisakyti už. Taigi akivaizdu, kad tam reikėjo didelio susitelkimo ir vieningo Lietuvos balso. Tačiau informacijos apie referendumą nedaug, o Vyriausybė, pilietybės išsaugojimo klausimą įsirašiusi tarp savo prioritetų, apskritai tyli. Negirdėti agitacijos nei iš Vyriausybės vadovo, nei ministrų. Nepersistengia ir kiti kandidatai į prezidentus.

Šis referendumas nuo pat pradžių yra apkrautas biurokratija, išaiškinimų gausa, o agitacija – sudėtingomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, pasaulio lietuviai netgi negali registruotis kampanijos dalyviais, o referendumo iniciatoriumi laikomas ne Seimas, o tik tie Seimo nariai, kurie pateikė Seimui nutarimą dėl referendumo paskelbimo.

Kai kurie referendumai Lietuvoje pavykdavo, nes už jų slypėjo didelės idėjos ir didelė vienybė. Pavyzdžiui, Sovietų armijos išvedimas ar narystė Europos Sąjungoje. Tai buvo klausimai, sprendžiantys Lietuvos ateities kryptį. Už pilietybės referendumo taip pat slypi didesnės ir atviresnės Lietuvos idėja. Tik užgriuvo ją biurokratija ir prispaudė, kaip kokia valstiečių šieno kupeta.

Referendume spręsime dėl tokios formuluotės: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.“

Konstitucinis įstatymas yra specialus įstatymas, kurį būtų galima keisti, atsižvelgiant į naujas aplinkybes. Euroatlantinį kriterijų atitinkančios valstybės, pagal preliminarų išaiškinimą, būtų ES, Europos ekonominės erdvės, NATO, EBPO valstybės. Atkreipkite dėmesį, kad tarp EBPO narių yra pažangios Azijos, Pietų Amerikos ekonomikos, Australija. Keičiantis aplinkybėms šį sąrašą galima plėsti.

Kariuomenė, pareigos ir teisės

Akivaizdžiausia pareigos savo valstybei išraiška – karinė tarnyba. Gana pagrįstai skamba klausimai, kaip tai sureguliuosime.

Visų pirma, jeigu pilietybės išsaugojimą taikome euroatlantinio kriterijaus valstybėms, mes kalbame apie draugiškas šalis, NATO atveju – sąjungininkes.

Tarp šioms organizacijoms priklausančių valstybių nėra daug šalių, kuriose yra privaloma karinė tarnyba. Taigi kariuomenės klausimas nebus masinis fenomenas. Vis tik jeigu nutinka taip, kad ir viena, ir kita valstybė šaukia į kariuomenę, tai galime spręsti dvejopai.

Pirma, sąjungininkės, kurios ir taip vykdo kolektyvinę gynybą, karinę tarnybą vienoje valstybėje gali užskaityti. Baltijos krantus jau šiandien saugo JAV, Vokietijos, Nyderlandų, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kitų šalių kariai. Lietuva yra tikrai pajėgi su, pavyzdžiui, NATO sąjungininke Norvegija susitarti dėl karinės tarnybos tarp savo piliečių.

Antra, net ir ne tarp NATO valstybių šalys gali pasirašyti dvišales sutartis, kur yra aptariamas kariuomenės klausimas. Pagaliau, ar karo atveju tikrai pasas nuspręs, už kurią valstybę kausimės? Jau šiandien Lietuva turi daugybę piliečių su keliais pasais ir tai mūsų gynyboje dilemų nesukėlė.

Kalbant apie pareigas bendrai, pilietis, kuris tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvoje visada turėtų būti traktuojamas Lietuvos piliečiu ir taikant Lietuvos įstatymus kitos valstybės pilietybės turėjimas turėtų būti ignoruojamas.

Kalbant apie teises, Lietuva turėtų užtikrinti daugybinę pilietybę turintiems žmonėms galimybę ne tik balsuoti, bet ir būti išrinktiems į Seimą. Šiuo metu jie negali tapti Seimo nariais. Tam reikėtų keisti dar vieną Konstitucijos straipsnį – 56 str.

Ką kalba užsienio pavyzdžiai?

Prasidėjus diskusijoms dėl referendumo, paprašiau Seimo analitikų apžvelgti Europos ir kitų valstybių pilietybės reguliavimo pavyzdžius. Bendra tendencija aiški – valstybės palaipsniui liberalizuoja pilietybės reguliavimą, o gan konservatyviai Europos Sąjungoje pilietybę reguliuoja Lietuva, Čekija, Estija.

Artimiausias daugybinės pilietybės pavyzdys mums gali būti laikoma Lenkija. Lenkijos pilietis, turintis ir kitos šalies pilietybę, Lenkijos Respublikos atžvilgiu turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir asmuo, turintis tik Lenkijos pilietybę. Lenkai nemato ir nedaro problemos, jeigu asmuo turi kitos šalies pilietybę. Jie traktuoja visus Lenkijos piliečius lygiais.

Kitas atvejis – Lietuvoje dažnai sektinu pavyzdžiu laikoma Airija. Tai emigracijos smarkiai paliesta, bet ją išsprendusi valstybė, kuri leidžia daugybinę pilietybę. Airiai turi šmaikštų posakį, gana daug pasakantį apie jų požiūrį: jeigu užsienyje gyvenantis airis susituokia su kitataučiu, tai airių tauta padidėja.

Pačioje diskusijos dėl referendumo pradžioje siūlau Lietuvoje pilietybės klausimus spręsti nuosekliai, kaip tai padaryta Danijoje ar Švedijoje. Tai yra, spręsti ne tik pilietybės išsaugojimo, bet ir susigrąžinimo, ir įgijimo neprarandant savo pilietybės (jeigu esi užsienietis) klausimą. Tačiau tokia idėja palaikymo nesulaukė.

Atvira Lietuva laimėtų

Absoliuti dauguma žmonių, kuriems šis referendumas aktualus, gyvena čia pat – Europoje. Tai šiuolaikiniai išeiviai, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose, kitur.

Stojant į Europos Sąjungą kalbėjome, kad vienas narystės pliusų – galimybė laisvai judėti, dirbti, mokytis, bendrauti. Vidinė migracija ES ar Europos ekonominėje erdvėje yra natūralus procesas, kuris mūsų neturėtų gąsdinti. Juk mūsų žmonės yra čia pat, jie grįžta savaitgaliais, lanko savo giminaičius, galvoja apie sugrįžimą. Leiskime jiems likti piliečiais.

Svarbus čia ir suvereniteto klausimas. Tiesa, kad suverenitetas priklauso tautai. Būtent politinė tauta prisiima atsakomybę už sprendimus dėl valstybės. Kuo turėsime daugiau mąstančių apie Lietuvos gerovę, saugojimą ir garsinimą, tuo geriau pačiai Lietuvai. Išvykę žmonės lietuvybę palaiko ir ją brangina kartais net labiau nei likę Lietuvos teritorijoje. Ir būtent tie, kurie brangina, skaudžiausiai priima faktą, kad reikia atsisakyti Lietuvos pilietybės.

Mūsų piliečių buvimas visame pasaulyje Lietuvą tik sustiprina. Jeigu priimsime sprendimą leisti jiems išsaugoti pilietybę, turėsime daugybę žmonių, kurie jausis reikalingi Lietuvai ir žinos, kad bet kada gali čia sugrįžti.

Akivaizdu, kad galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę yra ir raktas, galintis padėti susigrąžinti bent dalį išvykusių mūsų piliečių. Tai vertybinis ženklas, kurį galime parodyti kiekvienam, kuris pasirinko išvykti – visi esame Lietuvos Respublikos piliečiai ir visiems durys atgal yra atvertos.

Su tokiu nusiteikimu ir požiūriu mes galime gegužės 12 dieną prie balsadėžių pasirinkti didesnės ir pasaulyje tvirtesnės Lietuvos galimybę.

Apie kokią ,,dvigubą pilietybę” kalbame?

Diskusijose dėl ,,dvigubos pilietybės” arba tiksliau – daugybinės pilietybės yra pakankamai daug painiavos – nėra iki galo aišku, kaip tiksliai vyks referendumas ir koks bus naujas pilietybės turinys. Šiame straipsnyje aš trumpai išdėstysiu savo pasiūlymą, kurį anksčiau pateikiau Seime dirbančiai darbo grupei, kaip galėtų atrodyti daugybinės pilietybės samprata.

Panašu, kad sutariame, jog referendumu reikia keisti Konstituciją taip, kad konkrečios pilietybės ypatybės būtų aptartos Konstituciniame įstatyme. Pastarąjį pakeisti yra šiek tiek lengviau negu pačią Konstituciją, taigi pilietybės reguliavimas lengviau prisitaikytų prieš šalies gyvenimo aplinkybių.

Kas turėtų būti parašyta Konstituciniame įstatyme?

Matau bent tris elementus, kurie yra svarbūs.

Pirma, Konstitucinis įstatymas turi numatyti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę visiems išvykusiems Lietuvos piliečiams.

2017 m. Londono Sičio lietuvių klubas atliko reprezentatyvią Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių apklausą, kurioje 75 proc. respondentų pripažino, kad siekiant įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę, jiems svarbu išsaugoti Lietuvos pilietybę. Dar daugiau – net 78 proc. Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių nurodė, jog tai svarbu dėl simbolinės Lietuvos pilietybės reikšmės. Pilietybė – tai asmens tapatybės ir ryšio su Lietuva dalis, o ne tik pragmatinis interesas išsaugoti Europos Sąjungos pilietybę po Brexit.

Taigi dėl pirmojo elemento sutariame visi ir akivaizdu, kad tai yra pagrindinė problema, kurią sprendžiame ir turime išspręsti.

Antras – ir dažnai pamirštamas daugybinės pilietybės elementas – yra galimybė atkurti Lietuvos pilietybę asmenims, kurie dėl dabartinio konservatyvaus pilietybės reguliavimo jau yra netekę Lietuvos pilietybės. Turime suteikti šansą tokiems žmonėms atkurti savo pilietybę.

Trečias elementas kalbėtų apie galimybę užsieniečiams, norintiems įgyti Lietuvos pilietybę natūralizacijos tvarka, išsaugoti savo šalies pilietybę. Lietuvoje yra keli tūkstančiai užsieniečių, kurie daug metų gyvena Lietuvoje, čia dirba ir yra sukūrę šeimas. Turėtume suteikti galimybę norintiems įgyti Lietuvos pilietybę neprarasti savo.

Būtent taip savo pilietybės politiką reguliuoja Švedija ir pakankamai konservatyviu reguliavimu ilgą laiką pasižymėjusi Danija.

Kokias teises ir pareigas sukurs pilietybė?

Pirma, pilietis, kuris tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvoje visada turėtų būti traktuojamas Lietuvos piliečiu ir taikant Lietuvos įstatymus kitos valstybės pilietybės turėjimas turėtų būti ignoruojamas. Kitaip tariant, piliečiui reikės atlikti savo pareigas, pavyzdžiui, privalomą karinę tarnybą, kuri šiuo metu Lietuvoje galioja.

Antra, daugybinės pilietybės turėtojams turi būti užtikrintos ir teisės, pavyzdžiui, pasyvioji rinkimų teisė, t. y., galimybė būti išrinktam į Seimą. Šiuo metu žmonės, kurie yra ir kitos šalies piliečiai, negali tapti Seimo nariais. Taip konservatyviai savo pilietybę reguliuojančių šalių yra vienetai, aš radau dvi – Lietuvą ir Čekiją. Taigi pasitvirtintus aiškų pilietybės turinį ir kriterijus, ši teisė turi būti užtikrinta. Tam reikės keisti dar vieną Konstitucijos straipsnį – 56 str. Juk logiška – jeigu yra pareigos, turi būti ir teisės.

Kas yra ,,euroatlantinis kriterijus” ir kam jo reikia?

Daugelis valstybių reguliuodamos savo pilietybę pasirenka, kokias šalis išskirti. Pavyzdžiui, Danijoje ir Švedijoje ryškiai skiriama privilegija kitoms Šiaurės šalims.

Dėl įtemptos geopolitinės situacijos, sistemingo antidemokratinio veikimo, universalių žmogaus teisių pažeidimų ir vykdomos karinės agresijos yra valstybių, kurių pagrįstai kol kas nelaikysime savo daugybinės pilietybės reguliavimo dalimi. Ir Seime tam yra platus sutarimas.

Tačiau į Seimo siūlomą ,,euroatlantinį kriterijų” turėtų patekti tikrai gana platus spektras valstybių. Remiantis kitų šalių praktika, tai greičiausiai bus Europos Sąjungos (ES) šalys, kandidatės į ES, Europos laisvosios prekybos asociacijos, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės, valstybės, sudariusios asociacijos susitarimą su ES (pavyzdžiui, Ukraina), kalbama net apie Pietų ir Centrinės Amerikos valstybes, esančias Amerikos savitarpio pagalbos sutarties šalimis. Keičiantis aplinkybėms, Konstitucinis įstatymas leistų Seimui koreguoti valstybių sąrašą.

Kaip laimėti referendumą?

Tam, kad bent dalis mano anksčiau įvardintų pilietybės elementų nugultų naujoje pilietybės sampratoje reikia laimėti referendumą, kuriame savo balsą ,,už” atiduotų net pusė balso teisę turinčių Lietuvos piliečių.

Akivaizdu, kad tam reikia ne tik politinio sutarimo (kuris praktiškai yra), bet ir labai geros kampanijos ir sklandžiai organizuoto rinkimų proceso, sudarant daugiau galimybių rinkėjams atiduoti savo balsą naujose balsavimo vietose – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Būtent pastarieji du dalykai verčia nerimauti, ar tikrai būsime gerai pasiruošę laimėti referendumą, nes laikas tiksi, o valdantieji užuot inicijavę referendumo paskelbimą siūlo keisti pačias referendumo taisykles, kurios – ir plika akimi matyti – yra nekonstitucinės.

Toks veikimas vis dėlto yra taisyklių keitimas jau vykstant žaidimui, taigi mes prarandame brangų laiką, jeigu norime, kad referendumas įvyktų su artėjančiais prezidento rinkimais.

Be to, taip pat atrodo, kad Seimas čia yra paliktas vienas – didesnės Vyriausybės lyderystės nematyti. Tai įrodo vien faktas, kad Užsienio reikalų ministerijai (kurios ambasados ir diplomatinės atstovybės yra atsakingos už balsavimo vietas užsienyje) artimiausius metus nenumatoma skirti daugiau finansų.

Sunku pasakyti, ar tai yra sąmoningas valdančiųjų sprendimas taip pasidalinti vaidmenimis: palikti referendumo klausimą Seimui, bet ne Vyriausybei. Ar tiesiog ne visi ten nuoširdžiai siekia liberalesnės pilietybės sampratos. Vis dėlto tikint atviresnės pilietybės idėja, turint tokį platų politinį sutarimą, kuris yra šiandien, ir milžiniškus resursus, kuriais disponuoja Vyriausybė, yra įmanoma laimėti net ir tokį sudėtingą referendumą.

Ar gražiosios Graikijos laivas apleidžia ES krantus?

Salonikai 2013-09-01 17.40.33Mano atsakymas – tikrai ne, nes ES ir Eurozonoje galioja ne tik ekonominiai, bet ir politiniai, ir geopolitiniai argumentai.

Tai jau 36 referendumas ES istorijoje nuo 1973 m., kurio metu ES narės piliečiai sprendė su ES integracija susijusius klausimus. Asmeniškai iki paskutinės dienos tikėjausi, kad graikai referendume tars ,,ναί“ (taip) – A. Tsipras atsistatydins, Graikijos lauks garbingas bankrotas, taupymas, reformos ir ateitis Eurozonoje. Bet graikai tarė ,,oxi“ (ne).

Dabar logiška seka būtų pasitraukimas iš Eurozonos ir finansinės pagalbos dairymasis į kitas šalis. Tačiau, kaip Eurozonos ministrai teisingai paskelbė – ,,dabar kamuolys Graikijos pusėje“, kas iš esmės reiškia – Graikija nieko geriau už ES vis tiek nesuras.

Šiandien ES daugybei narių taiko įvairių susitarimų išimtis (angl. opt-outs). Pvz. Airija ir UK turi išimtį dėl Šengeno zonos, Danija ir UK – dėl Eurozonos. Specialų planą, statusą ir opt-out’ą galima surasti ir Graikijai.

Nesakau, kad turime toliau skolinti pinigus tiems, kurie juos pravalgo, tačiau kai kalbame ,,na ir nereikia mums tos Graikijos“ gerai pagalvokime tris kartus:

1. Nepamirškime 1947 m. H. Trumeno doktrinos, suteikusios finansinę pagalbą Graikijai ir Turkijai tam, kad šios nepatektų į sovietų įtakos sferą.
2. Nepamirškime, kad A. Tsipras ir Syriza nėra amžini, todėl nereikia užkirsti kelio nepopulistinei ateities politikai Graikijoje.
3. Nepamirškime, kokiomis aplinkybėmis susikūrė ES (taikai Europoje užtikrinti) ir kokios nuotaikos dabar vyrauja ES Rytų paribio valstybėse.

Taigi Graikija gali norėti palikti Europą, bet Europa niekada neturėtų palikti Graikijos – savo pačios saugumo labui.

Dar viena Žmonių gelbėjimo organizacija (ŽGO)

Gimtasis kraštas

Liūdnai pagarsėjęs referendumininkas P. Šliužas kuria partiją ,,Gimtasis kraštas“. Man jis ir jo ,,chebra“ primena vieną Nacionalinio dramos teatro spektaklį ,,Demokratija“. Ten savo laiptinės reikalų nesugebanti išspręsti kaimynų kompanija, vedina tinginiaujančio pamišėlio, įsteigia partiją – ,,Žmonių gelbėjimo organizaciją“ (ŽGO). Dabar suprantu, kad tas spektaklis yra būtent apie P. Šliužą.

Ši kompanija nė nemirktelėjusi demokratijos instrumentų pagalba ją sugriautų. Vien ko verti P. Šliužo pasakymai, kad jis iššaudys visus, kas parduos žemę užsieniečiams

Tiesa, prieš skandalingąjį referendumą buvau dviejose TV laidose, kuriose dalyvavo P. Šliužas. Per reklamas dalį su P. Šliužu atėjusių garbaus amžiaus ponių netgi įtikinau, kad negalima nurodinėti žmonėms, kaip elgtis su savo privačia nuosavybe. Jos šnibždėjo: ,,bet mergaitė tikrai teisingai sako“.

Tai reiškia, kad turime vilties žmonėms parodyti sveiko proto, o ne populizmo kelią. Reikia tik geriau įvaldyti Sokrato dialogo metodą :).

Apie svastiką ir referendumą

Šiandien už akių užkliuvo straipsnis The Economist apie antisemitizmą Didžiojoje Britanijoje, čia taikliai rašoma: “some degree of anti-Semitism is inevitable. Even in this enlightened age, and the most cosmopolitan city in the world, this primitive, irrational, amazingly tenacious prejudice is still with us, written into our culture and occasionally on our walls.“

Įrašas man kažkaip ,,susigrojo“ su penktadienio vakaro laida apie sekmadienio referendumą. Tikriausiai dauguma jau žino, kad tąkart referendumininkas Pranas liūdnai pagarsėjo, kai tiesioginiame eteryje pareiškė, kad sušaudys visus, kas parduos žemę užsieniečiams. Tačiau tai dar ne viskas. Prieš tai jis pagrasino duoti į snukį laidos vedėjui E. Jakilaičiui, o kai šis pasakė, kad gal be to galima apsieiti, P. Šliužas atrėžė, kad vedėjo gyvybę VIS DAR saugo Konstitucija. Iš tikrųjų užuominų apie smurtą laidoje buvo ne viena, to taip pat pakako ir laidos užkulisiuose, kai Pranciškus siūlė ,,išeiti pasiaiškinti“ Seimo nariui J. Sabatauskui.

Nors laida buvo baisi dėl daugelio priežasčių, šitoks atviras smurto skatinimas baugina labiausiai. Toks elgesys siunčia signalus, kad kai kuriems viešiems žmonėms nėra nieko švento, tikriausiai jie pasisakytų už mirties bausmę ir tikriausiai būtent tokie žmonės demokratiniuose rinkimuose išrinktų XXI a. A. Hitlerį.

Taigi, kai velnias gyvena tolerantiškame Londone, jis dar gyvybingesnis sudėtingose po-komunistinėse visuomenėse.

Sekmadienio absurdas, kainavęs 14 mln. litų, turėtų daugiau niekada nepasikartoti. Manau, VRK labai apsijuokė išdavę parašų lapus inicijuoti antikonstituciniam referendumui ir suteikę demokratinį eterį nedemokratiškai nusiteikusiai kompanijai. Z. Vaigauskas turi atsistatydinti, kol dar Lietuvoje nepradėti organizuoti svastikomis grįsti referendumai.