Liberalams ir ne tik

Susipriešinimas ir susiskaldymas, draudimai ir baudimai pastaruoju metu Lietuvoje yra tapę “new normal”, tai reiškia – nauja nuolatine situacija, prie kurios pripratome ir kurioje gyvename. Dar daugiau – liberalios sielos žmogui ši situacija ypatingai nelengva. Atrodo, kad einama prieš viską, ką palaikai. Nesvarbu, ar priklausai politinei partijai ar tiesiog esi liberalus žmogus, neturintis ir neieškantis partinio ryšio.

Prasidėjus naujam politiniams sezonui, dalinuosi savo įžvalgomis, į ką, manau, turėtų atkreipti dėmesį liberaliai mąstantys žmonės

1. Demokratijos ir Konstitucijos sargyboje

Žodžio laisvė, lygybė prieš įstatymą, laisvi rinkimai, privati nuosavybė, žmogaus teisės – tai šiuolaikinės demokratijos pamatai, neatsiejami nuo Europos ir Vakarų civilizacijos. Jie priklauso įvairių politinių pažiūrų žmonėms, kurie nors ir turi pažiūrų skirtumų, sutaria dėl demokratinių taisyklių, pripažįsta ir gerbia minėtus universalius principus.

Šiandien Lietuvoje pastebime norą nubraukti demokratijos pamatus: Vyriausiosios rinkimų komisijos tyrimų šališkumas, politinis nacionalinio transliuotojo tyrimas, puolimas prieš individualius žurnalistus, opozicinių partijų ir jų lyderių puolimas, nuolatiniai tyrimai ir komisijos (pereinantys į persekiojimą už kritiką ir siekiantys silpninti kai kuriuos kandidatus į prezidentus), smulkus sukčiavimas parlamente žongliruojant taisyklėmis – visa tai ardo demokratijos pamatus. Dar daugiau – tokiu keliu žengiantys valdantieji netruks ateiti prie totalinio valstybės aparato pajungimo savo politiniams tikslams.

Turime atsistoti demokratijos ir Konstitucijos sargyboje. O tai reiškia – nepalaikyti ir priešintis populistiniams šalies pamatus griaunantiems įstatymų projektams, pavyzdžiui, Konstitucijos pakeitimams, siekiant mažinti parlamentą (valdžios koncentravimo grėsmė), keisti Lietuvos politinę sistemą iš mišrios į vienmandates (didesnė poliarizacija ir didesnės korupcijos Parlamente grėsmė), stabdyti prieš individualius politikus nukreiptas įstatymo iniciatyvas (draudimas G. Paluckui dalyvauti rinkimuose yra neproporcingas ir yra panašus į žmogaus teisių pažeidimą).

Po to, kai į valdančiąją daugumą prisijungė ,,Tvarka ir teisingumas”, Seimo balsavimuose įsijungs naujas buldozeris ir įžengsime į naują valdžios koncentracijos etapą. Lietuva to dar nematė – Seimo Valdyboje iš 7 narių dauguma turės 6. Opozicijai lieka atstovauti vienintelė Irena Degutienė. Valdančiajai daugumai tik stiprėjant ir pamažu suaugant su valstybės institucijomis, opozicijai reikia pamiršti tarpusavio ambicijas ir tartis dėl labiau koordinuoto atstovavimo Parlamente.

2. Daugiau erdvės žmogaus veiklai ir pasirinkimui švietime, sveikatoje, ekonomikoje

Lietuvos ekonomika nestovi vietoje ir už tai turime būti dėkingi kas dieną nuo ryto iki vakaro dirbantiems ir kuriantiems žmonėms. Tokių Lietuvoje – šimtai ir tūkstančiai. Tik jų dėka Lietuva eina į priekį.

Tačiau politiniuose sprendimuose trūksta optimizmo. Matome tik draudimus, baudimus ir pirmuosius žingsnius nacionalizacijos kelyje. Vyksta kova prieš prekybos centrus ir privačią sveikatos apsaugą. Neabejoju, tuoj bus užtaisytos patrankos prieš privatų švietimą. Ateisime iki taško, kur bus nuosekliai kartojama: viskas, kas gera – valstybės, viskas, kas bloga – privatu.

Švietimo, sveikatos, pensijų ir kitose srityse auga valstybės vaidmuo asmens pasirinkimo laisvės sąskaita. Pavyzdžiui, kaip bežiūrėtum, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas įvedė daugiau sumaišties ir biurokratijos, kai švietimui skirti finansai bus naudojami ne su ugdymu susijusioms veikloms, dar daugiau – kai kuriems pilnus krūvius turintiems mokytojams jų darbo užmokestis mažėja. Sveikatos sistemoje privilegijuojami valstybiniai projektai: iš sveikatos įstaigų tinklo eliminuojami pacientai, kurie gydosi privačiose įstaigose, bus kuriamos valstybinės vaistinės, neatsisakoma valstybinio alkoholio monopolio idėjos. Pensijų srityje mažėja paskatos taupyti, didėja nežinomybės jausmas dėl pensijų sistemos ateities.

Apgailestauju, kad sustabdyti antiliberalių iniciatyvų nepavyko, tačiau žvelgiant į ateitį turime nepamirštų tų dalykų, kurie vestų Lietuvą į priekį.

Esminis tikslas švietime turi būti laisvo ir savarankiško žmogaus ugdymas. Mokykla juk pirmiausiai skirta moksleiviams, o ne švietimo biurokratams. Reikia skirti didesnį politinį dėmesį ne tik švietimo vadybai, bet ir ugdymo turiniui, profesionalesniam ir lankstesniam mokytojų rengimui. Siauresnis, bet gilesnis mokymo turinys, integruotas mokymas, naujų technologijų pritaikymas ir programavimo pamokos, galimybė lankyti daugiau būrelių po pamokų, galimybė mokytis namuose – tai turėtų būti prioritetai bendrajame lavinime. Neramina artėjanti aukštojo mokslo finansavimo reforma, grąžinsianti tuos laikus, kai universitetų vadovai dėl finansavimo sutardavo uždaruose Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriuose vienas kitam pamerkę akį.

Sveikatos sistemoje laukia valstybinių projektų kūrimo etapas, kuriame vėl bus pamirštas pacientas ir gydytojas. Tam negalima pritarti. Taip pat turime pagaliau įteisinti gydymą medicininėmis kanapėmis, kad pacientai, kuriems toks gydymas reikalingas, galėtų gydytis Lietuvoje. Galima būtų palaikyti Vyriausybės norą reformuoti neefektyviai veikiančias sveikatos gydymo įstaigas su sąlyga, kad sutaupyti resursai būtų skirti didesniems medikų atlyginimams ir mažinant eiles laukiantiems slaugos ligoninių paslaugų.

Ekonomikoje reikia stabdyti įsigalėjusį verslo demonizavimą. Lietuvos ambicija mokesčių srityje turi būti ne vidutiniškai patraukli valstybė, bet lanksčiausią ir patraukliausią mokestinę ir verslo reguliavimo aplinką siūlanti Europos Sąjungos narė. Tačiau ekonomika – tai ne vien mokesčiai. Turi lieknėti valstybės aparatas ir biurokratija. Mažesni įsipareigojimai biurokratijai yra būtina sąlyga mažesniems mokesčiams. Kalbant apie verslą ir ateities perspektyvas, valstybei nereikia iš viršaus į apačią nuleidinėti jokių ,,valstybinių užsakymų”, svarbu leisti žmogui veikti, leisti jam atsiduoti ,,kūrybinei destrukcijai” ir spontaniškumui. Valstybė taip pat turi atverti savo valdomus duomenis ir skaitmenizuoti paslaugas, kad tokiems žmonėms būtų lengviau kurti.

3. Žmogaus teisės nėra prioritetas, bet turėtų būti

Reikia pripažinti, kad žmogaus teisės dar nebuvo prioritetas nei vienai valdančiajai daugumai, todėl dabartinė situacija nėra kažkuo labai išskirtinė. Gal tiesiog ši Seimo dauguma pasižymi pabrėžtinai socialkonservatyviu požiūriu.

Emigracija yra pripažįstama, kaip pagrindinė šiuolaikinės Lietuvos problema, tačiau gvildenant jos priežastis apsiribojama tik ekonomika. Iš tikrųjų Lietuvą renkasi palikti ir tie, kurie čia jaučiasi nepriimti, nepripažinti, nelygūs prieš įstatymą, kitokie. Lietuva turi tapti atvira visiems.

Visi žmonės nusipelnė būti lygūs prieš įstatymą ir turėti teisę į privatų šeimos gyvenimą. Tam reikia toliau aktyviai siekti tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo. Jeigu ne šioje, tai kitoje kadencijoje, su kitokiu politiniu tonu, tai turės būti įgyvendinta. Reikia subalansuoti ir kitus diskriminuojančius įstatymus, skirti didesnį dėmesį neapykantos nusikaltimams.

Baudžiamieji įstatymai už psichoaktyvių medžiagų turėjimą ir vartojimą turi būti pakeisti vartojimo prevencija, švietimu ir žalos mažinimu. Kalėjimas dar neišgydė nei vienos priklausomybės. Du mano bandymai pataisyti padėtį buvo nupūsti su trenksmu. Atėjo metas tartį žodį ekspertams ir visuomenei.

Jokiu būdu negalima atverti kelio iniciatyvoms riboti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, komedija paversti lytinį švietimą mokyklose, drausti nėštumo nutraukimą ir pastumti moteris, kurios išgyvena krizę, į užribį. Visa tai jau matėme, tačiau, jaučiu, ir vėl išvysime. Pagaliau, turime ratifikuoti konvenciją dėl smurto prieš moteris (Stambulo konvencija) ir joje esančias rekomendacijas įgyvendinti Lietuvoje.

Darbų yra labai daug, bet jiems reikia palaikymo. Reikia palaikymo visuomenėje, reikia palaikymo ir Parlamente. Įpusėjus kadencijai galiu tik pažadėti, toliau nuosekliai dirbti siekiant įvardintų tikslų. Palaukti ir patylėti yra labai patogu, tačiau tai niekur nenuves.

 

Reklama

Pirmasis pusmetis – ataskaita

Prabėgo pirmasis darbo Seime pusmetis ir pasibaigė politinis sezonas. Ta proga noriu pasidalinti tuo, ką pavyko nuveikti, pasiūlyti ir prie kokių pokyčių prisidėti. Prieš Jūsų akis – glausta mano veiklos Seime ataskaita.

7 darbo Seime prioritetai

Labai dažnai ,,Žinau ką renku“ platformoje ir socialiniuose tinkluose gaunu klausimą, koks bus pirmas darbas ar pirmieji darbai, kurių imčiausi Seime. Esu paskelbusi tris gan plačius prioritetus, kuriems skirčiau daug dėmesio – mažesnė biurokratija, draugiška aplinka verslui, rūpestinga bendruomenė. Tačiau tai bendros kryptys, tad apgalvojau 7 labai konkrečius darbus, kurių būtų galima imtis Seime.

Žinoma, kai kuriems klausimams įgyvendinti prireiks visų keturių metų, kai kuriuos išspręsime greičiau. Mano veikla taip pat labai priklausys nuo to, kuriame komitete dirbčiau. O Lazdynų apygardai, kuriai atstovauju, skirčiau ypatinga dėmesį. Vis dėlto šios temos yra principinės man asmeniškai svarbios temos, kurių įgyvendinimui skirčiau dėmesio bet kuriuo atveju.

1. Draugiška verslo priežiūra: mažiau perteklinių reguliavimų ir baudų – daugiau sėkmingų verslų. Lietuvoje kasmet gimsta apie 40 tūkst. naujų verslų. Politikai ir biurokratija turi netrukdyti jiems skleistis ir išgyventi. Čia ypatingai daug gali Vyriausybė ir realus pokytis įmanomas ne po vieno kokio nors sprendimo, bet nuolat skiriant dėmesį verslo priežiūros pertvarkai. Seime taip pat reikalinga lyderystė, įgyvendinant parlamentinę kontrolę bei įgyvendinant funkcijų ir institucijų konsolidavimą, kas yra ypatingai didelis iššūkis visoms valdžioms.

2. O% pelno mokesčio tarifas įmonėms, investuojančioms į plėtrą. Ne viena politinė partija turi tai savo programoje, todėl, tikėtina, pavyks priimti šį sprendimą naujoje kadencijoje. Tai verslui atrištų rankas drąsiau investuoti į naujas technologijas, darbo vietas ir sparčiau plėstis.

3. Neformalaus ugdymo krepšelio plėtra. Net ir būdami opozicijoje liberalai pasiekė, kad būtų įvestas 15 EUR per mėnesį neformalaus ugdymo krepšelis. Tai lėmė, kad šiais metais net 52% Lietuvos vaikų lanko įvairius būrelius (prieš krepšelio įvedimą 2014 m. būrelius lankė 29% vaikų). Turime suteikti galimybę daugiau vaikų pasinaudoti krepšeliu – ir ne tik per mokslo metus, bet ir vasarą. Taip pasieksime, kad vaikai leistų laiką prasmingai, lavintų savo gebėjimus, augtų pilietiški, kritiški ir aktyvūs.

4. Nediskriminuojantis partnerystės įstatymas. Atėjo laikas Lietuvoje priimti civilinės partnerystės įstatymą, kuris partnerystės galimybę įteisintų ne tik mišrioms, bet ir tos pačios lyties poroms. Juk šeima visada buvo svarbiausia vertybė. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad net ir priėmus civilinės partnerystės įstatymą, homofobija ir neapykanta visuomenėje neišnyks. Todėl čia yra esminis nevyriausybinių organizacijų vaidmuo.

5. Veiksminga patyčių ir savižudybių prevencija. Pastaraisiais metais Lietuvoje buriasi nevyriausybininkų, visuomenininkų, sprendimų priėmėjų judėjimas, ieškantis sprendimų mūsų visuomenės skaudžiausioms problemoms – patyčioms, neapykantai, savižudybėms. Pamažu matome pokyčius Kupiškyje ir Vilniuje, tačiau turime pasiekti daugiau nacionaliniu mastu.

Didelė dalis darbo šiose srityse tenka savivaldai ir Vyriausybei, tačiau Seime taip pat reikalingas dėmesys ir lyderystė. Atsakingos institucijos turi jausti politinę valią, turime joms suteikti žinias ir įrankius prevencijos įgyvendinimui bei nuolatinei stebėsenai. Turime suprasti, kad ,,gera mokykla“ – tai ne tik ta mokykla, kurioje gerai išlaikomi egzaminai. Tai mokykla, kurioje mūsų vaikai jaučiasi gerai ir gali būti savimi.

6. Medicininių kanapių legalizavimas – kad sergantys galėtų gydytis Lietuvoje. Kol kas tai tabu tema Lietuvoje, o taip būti neturėtų. Epilepsija serga 5 žmonės iš 1000, apie 90 tūkstančių žmonių serga vėžiu. Kai kurių gydymui yra reikalingos medicininės kanapės, tačiau gydytis galimybių Lietuvoje nėra, reikia rinktis valstybes, kuriose tai legalu. Turime siekti, kad kanapės medicininiais tikslais bei moksliniams tyrimams būtų įteisintos. Turime kelti diskusijas dėl kanapių kontrolės politikos apskritai.

7. Dviguba pilietybė – kad Lietuva būtų arčiau savų. Daugelis politinių partijų pripažįsta, kad atėjo laikas dvigubai pilietybei. Tai tampa dar aktualiau ,,Brexit“ kontekste – juk gyvenimus Didžiojoje Britanijoje kuria tūkstančiai mūsų žmonių. Vis dėlto dviguba pilietybė reikalinga ne tik lietuviams ir lietuvių kilmės žmonėms, gyvenantiems užsienyje, bet ir užsieniečiams, jau gyvenantiems ir kuriantiems čia, Lietuvoje.

Jeigu pavyktų pasiekti sutarimą tarp kitų kolegų per ketverius metus įmanoma priimti ne tik sprendimus, bet ir pasiekti įgyvendinimą. Kai pradėsime darbus Seime, netruks ateiti 2017-ieji. Manau, tokių prioritetų nusipelnė šio laikmečio Lietuvos žmonės :).