Armonaitė: nauja partija skirsis nuo visų kitų – nedalyvausime visų kare su visais

Interviu su Edmundu Jakilaičiu „DELFI Dėmesio centre“ – Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir politikos apžvalgininkas Audrius Matonis.

ausrine-armonaite-audrius-matonis-80411003
                  © DELFI / Justinas Auškelis

– Jau atsirado beveik 2 tūkst. piliečių, norinčių jungtis prie šios idėjos. Kiek tikitės narių organizacijoje ir kaip tai atrodys? Gal bandysite spėti iki Europos parlamento rinkimų tapti kažkokia organizacija?

A. Armonaitė: Teisingai, bene 2 tūkst. žmonių visoje Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių prisijungė ir pareiškė norą prisidėti tiek savo idėjomis, tiek savo indėliu steigti liberalią mūsų politinę organizaciją, kuri bus partija.

– Bus partija, darysite steigiamąjį suvažiavimą, kviesite tūkstantį žmonių arba įgaliotų asmenų, registruosite partiją…

A. Armonaitė: Taip, tik noriu pabrėžti, kad Lietuvoje liberaliai mąstančių žmonių yra tikrai kur kas daugiau 2 tūkst., ir aš manau, visiškai normalu, kad brandi politinė organizacija, kuri siekia ilgalaikių politinių tikslų, tikrai nebus vienadienis rinkiminis projektas. Tai bus ilgalaikė politinė organizacija. Normalu, kad ji turės daug daugiau narių.

– Planuojate spėti iki Europos parlamento rinkimų registruoti kažkokį darinį, kuris turėtų savo sąrašą?

A. Armonaitė: Visų pirma, politinė partija, kuri būtų įkurta netolimoje ateityje, Europos parlamento rinkimuose dalyvauti negalėtų. Yra galimybė dalyvauti komitetais, bet aš labai atvirai pasakysiu, jog sprendimas dėl europarlamento rinkimų dar nėra priimtas. Esame telkime, diskutuojame apie idėjas, ir Vasario 16-oji buvo skirta kaip tik tam.

– Laukiate savivaldybių tarybų ir mero rinkimų rezultatų, kad žinotumėte, kokius lyderius dar turite rinkoje?

A. Armonaitė: Noriu pasakyti, kad teisinga manyti, jog Vilniaus miesto mero ir tarybos rinkimai, kur akivaizdžiai mūsų bendruomenė palaiko Remigijų Šimašių, žinoma, jie yra svarbūs, bet tai tikrai nebus lemiamas faktorius, kuris nulems, ar tokia organizacija bus, ar ne. Liberali partija, nauja politinė organizacija Lietuvoje bus nepaisant jokių rinkimų rezultatų, nei savivaldos, nei prezidento, nei europarlamento.

– Ko jūs siekiate, koks jūsų tikslas?

A. Armonaitė: Ką mes šiandien matome Lietuvoje, ir jau kurį laiką – jog politinė valdžia, politinės partijos nesinaudoja tuo unikaliu šansu, kurį XXI amžiuje Lietuva turi. Per tris dešimtmečius mūsų tėvai, seneliai nuvertė kalnus. Dabar Lietuvos ateitis skęsta politinėse batalijose. Už lango XXI amžius, o Lietuvos Respublikos Seimas krapštosi po pernykščius lapus…

– Gerai, čia – gražiai apibūdinti faktai. Aš klausiu apie tikslus. Ko siekiate?

A. Armonaitė: Natūralu, kad siekiame pokyčio Lietuvoje, siekiame, kad Lietuva būtų Vakarų valstybių priekyje, ne kažkur džiaugtųsi ES vidurkio rezultatais, bet būtų pokyčio ir progreso vėliavnešys. Kad žmonės, kurie gyvena užsienyje, sakytų: aš noriu gyventi taip, kaip Lietuvoje. Noriu, kad mūsų visuomenė būtų tokia atvira, kaip Lietuvoje.

– Pone Matoni, liberalų potencija yra didelė, tą rodė ir patys aukščiausi istorijoje reitingai iki garsiojo korupcijos skandalo, kai liberalai netgi buvo tapę populiariausia partija Lietuvoje, o tuometiniam lyderiui Eligijui Masiuliui daug kas pranašavo ir Ministro Pirmininko pareigas. Žmonių, kurie palaikytų tokias idėjas, yra daug. Kaip manote, kokios galimybės tokio naujo darinio, ypač atsižvelgiant į tai, kad liberalų sąjūdis kiek galėjo nuskęsti, tiek nuskendo. Dabar yra kažkiek pakilęs nuo dugno.

A. Matonis: Esu visiškai įsitikinęs, kad nauja liberalų partija bus, ir tam yra tiek objektyvios, tiek subjektyvios priežastys. Tarp objektyvių – sena gera patarlė: šventa vieta tuščia ilgai nebūna. O ji dabar kaip tik tokia yra. Nuolat tirpstant liberalų sąjūdžiui daugybė žmonių, kurie balsuodavo už liberalus, laikė save liberalais, pasijuto našlaičiais, paliktais be vedlio, lyderio, taupyklės, į kurią galima investuoti gerąja prasme, nekalbu apie lobizmą ar papirkinėjimą. Viena vertus, nėra labai lengva atsiriboti nuo vilnietiško burbulo ir įsivaizduoti, kiek daug jų yra per visą Lietuvą. Bet dabar, aptirpusi liberalų sąjūdžio partija tebeturi 17 merų ir vicemerų po visą Lietuvą, ne tik Vilniuje. Vadinasi, yra potencialas tai partijai ir kitur Lietuvoje, ne vien Vilniuje. Ką aš vadinu subjektyvia priežastimi – manau, yra elementarus pragmatiškas paskaičiavimas. Daug veiklių ir dar korupcijos šešėlio neužkabintų liberalų veikėjų eina į rinkimus Klaipėdoje ar Vilniuje, į savivaldos rinkimus su komitetais, kurių pavadinimai yra, pvz., „Už Vilnių“. Ir koks bebūtų tų rinkimų rezultatas, ar labai palankus, ar nepalankus, visgi jiems reikia galvoti apie ateitį – Europos parlamento rinkimus, gal kažkada ateityje – prezidento rinkimus. Kitaip tariant, reikia labiau tapatybę atspindinčio darinio nei vienkartinis komitetas, arba dvikartinis komitetas. Gerai, galima eiti į Seimo rinkimus „Už Seimą, kuris žiūri į priekį“, ar „Už Seimą, kuris vienija“, bet nelabai kas tave tapatins su liberaliąja jėga. Todėl aš manau, kad čia yra pragmatinis interesas. Kad ir koks būtų savivaldos rinkimų rezultatas, reikia kažkokio labiau tradicinio ir labiau apibrėžto, stabilaus darinio nei komitetas.

– Bandote užimti laisvą vietą, sako Audrius Matonis. Tai yra vienas iš apsisprendimų kurti naują politinę organizaciją? Tiesiog yra gera proga: vieni skęsta, kiti dar neįsikūrė.

A. Armonaitė: Na, iš tiesų niekas taip savo politinės veiklos neplanuoja, kad iš kito nesėkmės lipdytų savo sėkmę. Noriu pabrėžti, kad mūsų dabar toje bendražygių komandoje, kurią turime, ko gero 98 proc. žmonių yra niekada politinėse organizacijose ir partijose nedalyvavę žmonės. Didelė dalis tų žmonių yra jauni ir nauji žmonės politikoje. Ši politinė organizacija nėra kuriama taip, kaip iki šiol Lietuvoje kūrėsi politinės partijos, o jos kūrėsi štai taip: kažkokiam skyriuje A paskambina kažkas ir sako „Žinai, ateik pas mus, mes dabar – labiau „ant bangos“ būsim“. Ir iki šiol buvo visai nesvarbu, ką bendrai atstovauja ir už kokias idėjas stovi toji politinė organizacija. Taigi, gal mūsų pasirinktas kelias yra sunkesnis, bet kadangi norime sukurti ilgalaikį tvarų, nuoseklų, nuoširdų politinį projektą, mums reikia tą kelią nueiti. Ir man atrodo, kad tai – daug prasmingesnė strategija.

– Kuo ji skirsis nuo dabartinio liberalų sąjūdžio? Aš nekalbu apie korupcijos bylą…

A. Armonaitė: Mes keliame sau uždavinį, kad ši politinė partija skirtųsi ne tik nuo liberalų sąjūdžio, bet nuo visų Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Mes nedalyvausime visų kare prieš visus, kuris niekur neveda, ir, tiesą sakant, dabar Lietuvoje visas eteris yra tuo paremtas.

– Valstiečiai prieš konservatorius, konservatoriai – prieš valstiečius?

A. Armonaitė: Absoliučiai taip. Tai palaiko tas organizacijas eteryje, bet tai niekur neveda. Antra, norime, kad ta politinė organizacija būtų atvira ir mes sukurtume tam tikrą naują standartą politinio veikimo Lietuvoje. Senosios partijos kaip organizacijos turi daugybę problemų. Mes pasistengsime jų išvengti. Turiu omeny narių aktyvumą, partijos vadinamojo „elito“ neužsidarymą, nevirimą savo sultyse, duomenų atvėrimą visuomenei, procesų įjungimą viešai ir t.t. Norime sukurti naujos kartos politinę organizaciją. O kalbant apie liberalus, žinote, jokia paslaptis – liberalų sąjūdyje praleidau ketverius savo veiklos metus, buvo ir tikrai gerų akimirkų, bet man atrodo, liberalų sąjūdis pametė identitetą, liberalizmo ten nebeliko ar liko trupiniai. Norime atkurti liberalizmo idėją Lietuvoje.

– Pone Matoni, girdite tai, ko nesate girdėjęs?

A. Matonis: Deja, ne. Bet aš ir džiaugiuosi, kad negirdžiu ko nors tokio, kas verstų klausti: „palaukit, kokie jūs liberalai, jei darysite viską atvirkščiai“. Kitaip tariant, ką Aušrinė kalba apie veikimo formą, man atrodo labai patrauklu ir gražu. Daugybė žmonių yra pavargę tiek nuo konfrontacijos, agresijos, tiek nuo visa ko neigimo, kas negimsta tavo partijos viduje ar lyderių galvoje. Bet Aušrinė nekalba apie tai, kad bus kitoks turinys jos partijos, kitaip tariant, ištikimybė liberalizmo tradicijai, idėjai, klasikams, suprantu, tebelieka tos partijos darbotvarkėje, ir aš tuo tiktai džiaugiuosi. Būčiau kur kas labiau sunerimęs, jei sakytų: mes būsime liberalai, bet viską sugriausime iki pašaknų ir kursime naująją liberaliąją ideologiją. Pasakytum, kad dviratis jau yra išrastas.

A. Armonaitė: Žinote, mes tikrai nekuriame populistinio darinio, ir, man atrodo, mūsų tiesiog nesuprastų nei bendraminčiai, nei bendražygiai, nei rinkėjai, kurie už mane ar kitus jau yra atidavę savo balsą. Kalbant apie naujas idėjas ar naujas temas, yra daugybė temų ir daugybė rinkėjų, kurie iki šiol Lietuvos politikoje ar vis dar nėra atstovaujami, arba yra atstovaujami pavienių politikų. Taip, mes girdime, kad švietimas visiems yra prioritetas, bet visi kalba tik apie vadybą. Kaip turi atrodyti mokytojo etatas, kiek reikia mokyklų, ir t.t. Turinys nėra objektas, jog mes galėtume kaip Lietuva išsiveržti į priekį inovacijomis švietime. Apie tai politikai nekalba. Antras dalykas, ekonomika. Finansinės technologijos, Lietuva pamažu tampa finansinių technologijų centru. Ką mes matome? Politikai veja finansinių technologijų įmones į šalies. Technologijos keičiasi, jos gali paversti Lietuvą viena konkurencingiausių pasaulio ekonomikų. Kur toji ambicija? Aš asmeniškai negirdžiu. Trečias dalykas, atviros visuomenės klausimai. Žmogaus teisės, nesvarbu, esi jaunas ar senjoras, LGBT asmuo, ar moteris, kuri susiduria su įvairiais stereotipais. Mums irgi labai svarbu bus. Visos šios sritys, kurias išvardijau, slepia daugybę naujų temų, kurios vis dėlto iki šiol ne tik prie valstiečių valdžios, bet ir prie ankstesnių valdžių nebūdavo inicijuojamos. Ir niekas, deja, ir liberalai, dažnu atveju nelaikė jų prioritetinėmis.

– Žmogaus teisės yra vienas klausimų, kur dabartinė valdžia ir opozicija beveik viena kitai neprieštarauja. Ir čia irgi yra didelė politinė niša, kaip manote, pone Matoni?

A. Matonis: Esate visiškai teisus. Ir aš net apsidžiaugiau, kad Aušrinė Armonaitė vis dėlto kalbėdama apie žmogaus teises paminėjo ir LGBT bendruomenę, nes tam tikros visuomenės grupės – joms būtinai reikia turėti savo balsą, ir reikia partijos, kuri vienareikšmiškai pasisakytų už vienos lyties asmenų santuokas, kuri vienareikšmiškai pasisakytų už piliečių teisę rašyti savo pavardę tokiomis raidėmis, kokias rašė jų protėviai ir pan. Laisvės klausimas iš tikrųjų tebėra labai aktualus. Kaip sakiau, džiaugiuosi, kad turinio prasme naujosios partijos iniciatoriai nežada atsisakyti klasikinio liberalizmo. Noriu atkreipti dėmesį į tokį reiškinį, kurį Lietuvoje pastebime, bet nė viena partija apie tai artikuliuotai nekalba. Valdžios įtaka asmens laisvės sąskaita visą laiką plečiasi. Nesvarbu, koks tai yra įstatymo projektas. Jei didėja kontrolė, jei griežtėja Baudžiamasis kodeksas, visada tie įstatymo projektai sulauks sėkmės Lietuvos Respublikos Seime. Tie, kurie sakytų: gal vis dėlto mums reikėtų labiau subalansuoto požiūrio, gal nelįskime prie žmonių ir neaiškinkime, kaip jiems gyventi – tai yra pavieniai, izoliuoti balsai. Manau, vis dėl to apie tai, reikia kalbėti.

– Ponia Armonaite, jaučiate sudeginusi tiltus su liberalų sąjūdžiu?

A. Armonaitė: Asmeniškai kaip žmogus, kaip kolegė Seime nejaučiu, kad tiltai yra sudeginti, ir apskritai manau, kad tai neprasminga daryti. Kita vertus, akivaizdu, kad politinės ateities kartu konstruoti negalime, nes kai dar buvome vienoje politinėje organizacijoje, fundamentaliai išsiskyrė mūsų požiūris į tai, kaip turėtume veikti. Vieni norėjo pokyčių, naujų temų, nenorėjo valstietiško balsavimo Seime. Kiti sakė, jog mums reikia išlaikyti status quo. Asmeniškai niekas nėra sudeginęs tiltų, bet tiesiog asmeniškai aš nebeįsivaizduoju, kaip galėtume konstruoti bendrą politinę ateitį kartu.

– Vienas populiariausių liberalų Petras Auštrevičius šioje studijoje kalbėjo: Aušrinė Armonaitė norėjo daryti vidinę karjerą nepaisydama to, ar sugeba mobilizuoti žmones. Ji buvo ambicinga frakcijos narė, norėjo būti šiandien ir dabar visose pirmose pozicijose, bet nebūtinai kiti nariai matė ją tose pozicijose. Lipimas per kojas ir per galvas, kad ir jauniems, ambicingiems žmonėms baigiasi tuo, kad prarandamas pasitikėjimas.

A. Armonaitė: Na, iš tikrųjų patyrusio politiko žodžiai, bet, sakyčiau, ir truputėlį „žemas lygis“. Jei esi politikas, ko gero kalbi apie tai, ką nori pakeisti, apie politinį turinį, o ne tiesiog sieki nužeminti savo buvusį kolegą, jį sumenkinti ir taip toliau. Šiuose Petro Auštrevičiaus žodžiuose aš būtent išskaitau norą dabar jau galbūt politinę konkurentę, mane. Nepasakyčiau, kad mano veikimas nebuvo komandinis. Aš kaip tik nesiveržiau į partijos pirmininkus, sakiau, kad mums reikia brandesnio, patyrusio požiūrio. Tiesiog, matyt, kai jau nebeturi idėjų ir programos, belieka drabstytis purvais.

– Kaip Gitanas Nausėda atrodo jūsų politinio darinio kontekste?

A. Armonaitė: Prezidento rinkimų klausimu galėčiau pasakyti, kad toje bendruomenėje, kurioje yra 2 tūkst. žmonių, turime tiek žmonių, kurie palaiko Ingridos Šimonytės kandidatūrą ir yra savanorių, lygiai taip pat yra žmonių, kurie dirba Gitano Nausėdos komandoje. Vis dar esame toks darinys, kuris nėra organizacija, žmonės turi įvairias preferencijas, tai yra normalu. Mes kažkokios vieningos pozicijos neturėsime.

– O jūs?

A. Armonaitė: Aš esu pasakiusi viešai, jog atiduosiu savo balsą Ingridai Šimonytei. Matau, kaip ji dirba Seime, matau nuostatas, kurios dažnu atveju yra man asmeniškai artimos, čia nėra jokios paslapties.

– Pone Matoni, įsivaizduokime, kad tai yra politinė partija, kuriai vadovauja Aušrinė Armonaitė, kurioje yra Remigijus Šimašius – nežinau, gal Vytautas Grubliauskas, ar dar koks žinomas liberalas ateityje. Matytumėte galimybę per pusantrų metų pasiekti tokį populiarumą, kad turėtų frakciją Seime?

A. Matonis: Matyčiau, nors čia gal reikėtų sakyti „penkiasdešimt ant penkiasdešimt“ ta galimybė, bet kiek tolimesnėje perspektyvoje naujasis liberalų politinis darinys turi perspektyvą didelę, ir manau, kad jie bus parlamentinė partija. Kokio didumo frakcija – klausimas. Nes aš manau, kad lietuviai šiaip yra linkę atleisti. Vienintelis dalykas, ko neatleido politikams – Vytautui Landsbergiui už išardytus kolūkius. Visiems kitiems atleidžia – Uspaskichui atleido, Paksui kaip ir atleidžia, atleis ir liberalams. Manau, kad tie žmonės pamirš skandalus su dėžutėmis su pinigais, ir radę naująją lyderystę, naujus žmones naujame darinyje, balsuos už liberalus.

– Liberalų sąjūdis yra atsiribojęs nuo žmonių, kurie yra toje byloje…

A. Matonis: Jūs iš dalies teisus, nes net po to skandalo liberalai turėjo 14-os parlamentarų frakciją Seime, tai yra pakankamai daug. Dabar jų yra 12 žmonių dviem pasitraukus. Man rodos, tai liudija dar vieną atleidimą. Bet jei bus nauji vardai, veidai, kurie jau pelnę tam tikrą pasitikėjimą, ir be jokio praeities pamušalo, su tomis pačiomis liberalų vėliavomis ir idėjomis, turiniu, jie turi šviesią ateitį.

– Viskas nuo balto lapo. Taip saugiau?

A. Armonaitė: Dabar susidariusi tokia situacija, kad politinės partijos galvoja tik apie savo išgyvenimo klausimus. Politinis turinys yra šone. Čia ne tik liberalų sąjūdis, čia – visos kitos partijos. Mes pabandysime grąžinti politinį turinį į darbotvarkę, ir tikiuosi, kad mus palaikys.

– Ir negalvosite apie savo politinės jėgos išgyvenimą po to, kai tapsite politine jėga?

A. Armonaitė: Na, mes galvosime apie turinį. Politinė organizacija yra įrankis. Ką mačiau per savo kol kas nedidelę politinę ar partinę karjerą, kai kurie žmonės pradeda matyti tą įrankį kaip savaiminį tikslą. Ir nuo tada, manau, prasideda didžiosios problemos, kai Lietuva tiesiog pradeda buksuoti. 

Skaitykite visą interviu: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/armonaite-nauja-partija-skirsis-nuo-visu-kitu-nedalyvausime-visu-kare-su-visais.d?id=80410937

7 darbo Seime prioritetai

Labai dažnai ,,Žinau ką renku“ platformoje ir socialiniuose tinkluose gaunu klausimą, koks bus pirmas darbas ar pirmieji darbai, kurių imčiausi Seime. Esu paskelbusi tris gan plačius prioritetus, kuriems skirčiau daug dėmesio – mažesnė biurokratija, draugiška aplinka verslui, rūpestinga bendruomenė. Tačiau tai bendros kryptys, tad apgalvojau 7 labai konkrečius darbus, kurių būtų galima imtis Seime.

Žinoma, kai kuriems klausimams įgyvendinti prireiks visų keturių metų, kai kuriuos išspręsime greičiau. Mano veikla taip pat labai priklausys nuo to, kuriame komitete dirbčiau. O Lazdynų apygardai, kuriai atstovauju, skirčiau ypatinga dėmesį. Vis dėlto šios temos yra principinės man asmeniškai svarbios temos, kurių įgyvendinimui skirčiau dėmesio bet kuriuo atveju.

1. Draugiška verslo priežiūra: mažiau perteklinių reguliavimų ir baudų – daugiau sėkmingų verslų. Lietuvoje kasmet gimsta apie 40 tūkst. naujų verslų. Politikai ir biurokratija turi netrukdyti jiems skleistis ir išgyventi. Čia ypatingai daug gali Vyriausybė ir realus pokytis įmanomas ne po vieno kokio nors sprendimo, bet nuolat skiriant dėmesį verslo priežiūros pertvarkai. Seime taip pat reikalinga lyderystė, įgyvendinant parlamentinę kontrolę bei įgyvendinant funkcijų ir institucijų konsolidavimą, kas yra ypatingai didelis iššūkis visoms valdžioms.

2. O% pelno mokesčio tarifas įmonėms, investuojančioms į plėtrą. Ne viena politinė partija turi tai savo programoje, todėl, tikėtina, pavyks priimti šį sprendimą naujoje kadencijoje. Tai verslui atrištų rankas drąsiau investuoti į naujas technologijas, darbo vietas ir sparčiau plėstis.

3. Neformalaus ugdymo krepšelio plėtra. Net ir būdami opozicijoje liberalai pasiekė, kad būtų įvestas 15 EUR per mėnesį neformalaus ugdymo krepšelis. Tai lėmė, kad šiais metais net 52% Lietuvos vaikų lanko įvairius būrelius (prieš krepšelio įvedimą 2014 m. būrelius lankė 29% vaikų). Turime suteikti galimybę daugiau vaikų pasinaudoti krepšeliu – ir ne tik per mokslo metus, bet ir vasarą. Taip pasieksime, kad vaikai leistų laiką prasmingai, lavintų savo gebėjimus, augtų pilietiški, kritiški ir aktyvūs.

4. Nediskriminuojantis partnerystės įstatymas. Atėjo laikas Lietuvoje priimti civilinės partnerystės įstatymą, kuris partnerystės galimybę įteisintų ne tik mišrioms, bet ir tos pačios lyties poroms. Juk šeima visada buvo svarbiausia vertybė. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad net ir priėmus civilinės partnerystės įstatymą, homofobija ir neapykanta visuomenėje neišnyks. Todėl čia yra esminis nevyriausybinių organizacijų vaidmuo.

5. Veiksminga patyčių ir savižudybių prevencija. Pastaraisiais metais Lietuvoje buriasi nevyriausybininkų, visuomenininkų, sprendimų priėmėjų judėjimas, ieškantis sprendimų mūsų visuomenės skaudžiausioms problemoms – patyčioms, neapykantai, savižudybėms. Pamažu matome pokyčius Kupiškyje ir Vilniuje, tačiau turime pasiekti daugiau nacionaliniu mastu.

Didelė dalis darbo šiose srityse tenka savivaldai ir Vyriausybei, tačiau Seime taip pat reikalingas dėmesys ir lyderystė. Atsakingos institucijos turi jausti politinę valią, turime joms suteikti žinias ir įrankius prevencijos įgyvendinimui bei nuolatinei stebėsenai. Turime suprasti, kad ,,gera mokykla“ – tai ne tik ta mokykla, kurioje gerai išlaikomi egzaminai. Tai mokykla, kurioje mūsų vaikai jaučiasi gerai ir gali būti savimi.

6. Medicininių kanapių legalizavimas – kad sergantys galėtų gydytis Lietuvoje. Kol kas tai tabu tema Lietuvoje, o taip būti neturėtų. Epilepsija serga 5 žmonės iš 1000, apie 90 tūkstančių žmonių serga vėžiu. Kai kurių gydymui yra reikalingos medicininės kanapės, tačiau gydytis galimybių Lietuvoje nėra, reikia rinktis valstybes, kuriose tai legalu. Turime siekti, kad kanapės medicininiais tikslais bei moksliniams tyrimams būtų įteisintos. Turime kelti diskusijas dėl kanapių kontrolės politikos apskritai.

7. Dviguba pilietybė – kad Lietuva būtų arčiau savų. Daugelis politinių partijų pripažįsta, kad atėjo laikas dvigubai pilietybei. Tai tampa dar aktualiau ,,Brexit“ kontekste – juk gyvenimus Didžiojoje Britanijoje kuria tūkstančiai mūsų žmonių. Vis dėlto dviguba pilietybė reikalinga ne tik lietuviams ir lietuvių kilmės žmonėms, gyvenantiems užsienyje, bet ir užsieniečiams, jau gyvenantiems ir kuriantiems čia, Lietuvoje.

Jeigu pavyktų pasiekti sutarimą tarp kitų kolegų per ketverius metus įmanoma priimti ne tik sprendimus, bet ir pasiekti įgyvendinimą. Kai pradėsime darbus Seime, netruks ateiti 2017-ieji. Manau, tokių prioritetų nusipelnė šio laikmečio Lietuvos žmonės :).