Pagalbinis apvaisinimas – žmonių susitarimo (ne valdžios) reikalas

Seime ir visuomenėje kilus aštrioms diskusijoms dėl pagalbinio apvaisinimo sąlygų, pagaliau savo balsą išsakė ne tik atskiri politikai, bet ir mokslininkai. Liberalams paprašius, kad radikalias valstiečių siūlytas pataisas įvertintų nepriklausomi ekspertai, Seimo valdyba jau gavo atsakymus į pateiktus klausimus.

Buvau viena iš ekspertinio vertinimo iniciatorių, taigi turėjau galimybę susipažinti su išvadomis. Ir iš esmės turiu gerų žinių: profesoriai ir mokslų daktarai patvirtino, kad reikia palikti laisvę dėl geriausio ir efektyviausio pagalbinio apvaisinimo būdo susitarti pacientui ir gydytojui, neapribojant ir nepanaikinant tos laisvės įstatymais.

Nė vienas iš mokslininkų nepritarė radikaliausiam valstiečių siūlymui dėl sukuriamų embrionų skaičiaus ribojimo (iki 3), kuriam, beje, po pateikimo gruodį pritarė tų pačių valstiečių suklaidintas Seimas.

Apklausus kelias mokslo įstaigas, Seimui savo išvadas pateikė Vilniaus universiteto (VU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkai. Šiek tiek plačiau aptarsiu svarbiausias mokslininkų pastabas ir vertinimus:

Pirma: esminis pagalbinio apvaisinimo klausimas – dėl sukuriamų embrionų skaičiaus ir saugojimo.

Sveikatos reikalų komitetas, kuris formulavo klausimus ekspertams, pateikė juos pakankamai uždarai, t.y., leidžiant pasirinkti tik iš 2 valstiečių siūlomų pataisų variantų. Taip kažkodėl nuošalyje buvo paliktas anksčiau Seimo priimtas šiuolaikiškas ir nevaisingoms šeimoms palankus Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kuris įsigalios jau 2017 m. sausio 1 dieną.

Nepaisant to, VU ekspertai, pateikdami savo atsakymus į uždarą klausimo formuluotę, nepametė esmės. Jie tiesiogiai ar netiesiogiai pabrėžė, kad nė vienas iš 2 valstiečių siūlomų modelių nėra tai, kas atitiktų žmonių pasirinkimą užtikrinančią teisės dvasią ir ko labiausiai reikia nevaisingoms šeimoms, norinčioms susilaukti vaikų.

Kaip minėjau, nė vienas iš ekspertų (netgi R. Karbauskio idėjas viešai aktyviai rėmusi LSMU profesorė A. Valančiūtė) savo išvadose nepasisakė už tai, kad sukuriamų embrionų skaičių reikia apriboti iki 3 (ir visus juos perkelti į moters organizmą).

VU profesoriai tokį siūlymą tiesiai šviesiai pavadino Italijoje 2004-2009 m. galiojusio ydingo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo kopija (!). Žinia, Italijos Konstitucinis Teismas 2009 nustatė, kad draudimas sukurti daugiau nei tris embrionus yra antikonstitucinis, o šį sprendimą 2012 m. patvirtino ir Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT), pabrėžęs, kad tokie ribojimai prasilenkia su Europos Žmogaus teisių konvencija.

Įdomioji dalis: antrojo valstiečių siūlomų pataisų varianto dėl embrionų skaičiaus vertinimas. Valstiečiai šį modelį visuomenei anksčiau pristatė kaip kompromisinį, tačiau ir šis variantas, mokslininkų nuomone, turi pakankamai spragų.

Mokslininkai minėtą „kompromisinį“ pasiūlymą įvertino kaip geriau atitinkantį nevaisingų porų interesus, tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad net leidus dėl embrionų skaičiaus susitarti pacientams su gydytoju, lieka keli neatsakyti klausimai. Pirma – dėl valstiečių siūlomo draudimo naikinti į moters organizmą neperkeltus embrionus (kitaip tariant, juos saugoti amžinai). VU mokslininkai išreiškė abejones dėl absoliutaus draudimo, nenumatant maksimalaus saugojimo laikotarpio. Taip pat dėl valstiečių siūlomos formuluotės, kad „embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui“.

Dar viena įdomi detalė: nors VU mokslininkai savo išvadose dėl embrionų skaičiaus ir jų saugojimo/šaldymo atsakė išsamiai argumentuodami (keliais puslapiais), keturios LSMU mokslininkės nematė reikalo to padaryti. Stebina, kad net keturios LSMU profesorės į sudėtingą klausimą atsakė vienu (!) sakiniu, cituoju: „Pritariame 3.3.2 punkte išdėstytai nuostatai“ (kaip ir minėjau, ta nuostata neribojamas sukuriamų embrionų skaičius, bet kartu įtvirtinamas draudimas juos naikinti).

Antra: greta pagalbinio apvaisinimo formuluočių dėl embrionų skaičiaus ir jų šaldymo, ekspertams buvo pateikti dar du klausimai. Vienas jų: dėl draudimo embrionus ir lytines ląsteles įvežti/išvežti iš Lietuvos – klausta, ar toks siūlymas „proporcingas ir atitinka nevaisingų žmonių interesus“?

VU ekspertai aiškiai pasisakė, kad embrionų įvežimo ir išvežimo ribojimas būtų neproporcingas, galimai pažeistų nevaisingų porų interesus, kaip ir ES direktyvas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją. Vėlgi – LSMU ekspertų pozicija šiuo klausimu suformuluota neaiškiai, argumentuojant, kad be praktikos nėra galimybių pateikti vertinimus.

Trečia: klausta, ar neanoniminė lytinių ląstelių donorystė egzistuoja kitose ES šalyse?

Į tai VU ir LSMU mokslininkai atsakė pateikdami lenteles, kuriose matoma lytinių ląstelių donorystės praktika ir teisinio reguliavimo aplinka. Bendra tendencija – ES šalių praktika skiriasi. 14-oje Europos šalių yra užtikrintas anonimiškumas, 10-yje Europos šalių reglamentuojama neanoniminė donorystė.

Išvados: jeigu valstiečiai perskaitys jiems pateiktas ekspertų išvadas ir norės į jas atsižvelgti, aišku, kad savo radikaliuosius pasiūlymus, ribojančius porų ir šeimų pasirinkimą bei kenkiančius moterų sveikatai, jie turės sudeginti (arba mažų mažiausiai padėti giliai į stalčių).

O apskritai, vertinant patį ekspertų atrankos procesą, jis pasirodė perdėtai konfidencialus. Seimo valdybai įvykdžius specialistų atranką, VU savo iniciatyva iškart paskelbė ekspertų pavardes, o LSMU ekspertų Seimo kanceliarija nenorėjo atskleisti (nors tai nebuvo konfidenciali informacija).

Seimo valdybos patvirtintos atrankos sąlygos taip pat gerokai susiaurino galimą ekspertų ratą. Pavyzdžiui, savo įžvalgas galėjo pateikti tik tie ekspertai, kurie per paskutinius trejus metus parengė ne mažiau kaip 10 išsamių analitinių sveikatos teisės ir/ar akušerijos, ginekologijos ir embrionologijos srities teisės aktų projektų vertinimų.

Nepaisant visko – liberalų inicijuotas ekspertų išvadų prašymas pasiteisino. Akivaizdu viena: pagalbinis apvaisinimas pirmiausiai yra paciento ir gydytojo reikalas, o 2017 m. sausio 1 d. įsigaliosiantis šiuolaikiškas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas tai puikiai atitinka.

Reklama

Nauja karta politikoje: leiskime kandidatuoti nuo aštuoniolikos

Telegraph youthPastaruoju metu daug kalbama apie naują kartą politikoje, apie tai, kaip yra svarbu jaunimui suteikti galimybę dalyvauti rinkimuose. Vis dėlto politinės valios konkretiems sprendimams, kurie realiai padidintų jaunimo dalyvavimą politikoje, niekas nerodo.

O juk būtent dalyvavimas rinkimuose – tiek balsuojant, tiek kandidatuojant – ir su tuo susijusi patirtis yra svarbūs veiksniai, siekiant didesnio jaunosios kartos įsitraukimo.

Šiuo metu Lietuvoje konservatyviausiai visoje Europoje reglamentuojamas amžiaus cenzas, taikomas kandidatams į parlamentą ir savivaldą. Mūsų šalyje turi sulaukti dvidešimt penkerių, kad galėtumei kandidatuoti į Seimą bei dvidešimties, jeigu nori dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Tokių griežtų apribojimų neturi dauguma Europos valstybių. Visuose rinkimuose nuo aštuoniolikos metų galima kandidatuoti Danijoje, Suomijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje ir kitur. Štai Estijoje į parlamentą gali būti renkamas dvidešimt vienerių sulaukęs asmuo, o savivaldos rinkimuose –  aštuoniolikos.

Labiausiai paplitęs argumentas prieš tokios teisės amžiaus cenzo sumažinimą Lietuvoje yra patirties ir supratimo stoka. Neva tokio amžiaus žmonės yra nepakankamai subrendę, kad galėtų spręsti dėl svarbiausių valstybės ar savivaldos klausimų.

Tai yra didelė klaida, nes amžius neturėtų būti standartas, kuriuo matuojamas politinis suvokimas ir patirtis. Juk yra daugybė vyresnių žmonių, kurie į politiką pateko neturėdami su tuo nieko bendro. Tuo tarpu yra daugybė jaunų žmonių, kurie dar būdami mokykloje ar universitete įsitraukia į įvairių politinių organizacijų veiklą, domisi politiniais sprendimais, prisideda prie politinių kampanijų ar programų rengimo. Tokie žmonės jau dalyvauja politikoje dar nebūdami politikais.

Be to, Europos Parlamento rinkimuose yra leidžiama kandidatuoti jau nuo dvidešimt vienerių –  tai juk jokiu būdu nereiškia, kad Europos Parlamente reikia mažiau brandos ar politinio suvokimo nei Lietuvos Seime.

Tokiose ir panašiose diskusijose yra užmirštama, kad teisė kandidatuoti jokiu būdu neužtikrina išrinkimo fakto. Tai yra galimybė prisidėti prie partijos sėkmės, įgyti patirties, padėti pamatus ateities karjerai – būtent to netenka daugybė perspektyvių jaunų politikų Lietuvoje. Galų gale, jeigu asmuo yra išrenkamas, ko gero, tai reiškia, kad jis buvo to vertas.

Įdomu tai, kad formuojant Vyriausybę – skiriant ministrus –  nėra taikomi jokie amžiaus apribojimai. Taigi tai teoriškai reiškia, kad aštuoniolikmetis gali tapti bet kurios ministerijos galva. Vis dėlto tai, kad ministro amžius Lietuvoje dar niekam nesukėlė jokių abejonių ar įtarimų tik įrodo, kad politikams mandatas pirmiausiai yra suteikiamas atsižvelgiant ne į jų amžių, o į patirtį, dalykines savybes ir politinį pasitikėjimą.

Gerbiamieji, atėjo laikas ne tik kalbėti apie naujos politikų kartos svarbą, bet ir imtis realių politinių veiksmų, jai įsileisti. Leiskime jauniems žmonėms ne tik rinkti, bet ir būti renkamiems jau nuo aštuoniolikos.

Naktinės prekybos alkoholiu draudimas – visų pralaimėjimas

Kartais nutinka, jog valstybė įsivaizduoja esanti visa ko šeimininkė ir užsimoja reguliuoti tai, ko sureguliuoti yra neįgali. Vienas tokių pavyzdžių yra siekimas blaivinti tautą draudžiant naktinę prekybą alkoholiu. Bene metus galiojantis įstatymas draudžia prekiauti svagiaisiais gėrimais nuo 22h iki 8h ryto ir tai yra didžiulė mūsų Parlamento klaida.

Pradėti greičiausiai dėrėtų nuo to, jog jokia valdžios institucija neturi realaus pagrindo spręsti, kokiu paros metu piliečiui įsigyti vieną ar kitą prekę yra draudžiama, kada – leistina. Taigi nors ir minėto įstatymo misija greičiausiai buvo daugiau padėti, negu kenkti, vien dėl pačios fundamentaliausios jo prigimties – nepagrįsto reguliavimo, išėjo atvirkščiai. Vis dėlto draudimas atnešė ir aibę žemiškesnių pasekmių, kurias būtina išryškinti.

Aišku, kad įstatymas buvo priimtas siekiant Lietuvą padaryti blaivesne ir sveikesne – net ir prieš jos pačios valią! Tačiau ar iš tiesų taip įvyko? Įstatymo šalininkai žongliruoja argumentais: sumažėjo alkoholio vartotojų, todėl sumažėjo alkoholio sukeltų psichozių skaičius, sumažėjo alkoholio toksinių poveikių atvejų ir kt. Nejaugi alkoholio vartotojų skaičius sumažėjo dėl draudžiamos prekybos? Ne. Alkoholio, kaip ir kitų ne pirmo būtinumo prekių, vartojimas sumažėjo dėl ekonominės krizės. Natūralu, kad atėjus sunkmečiui, pakilus įvairiems mokesčiams, padidėjus nedarbui, automatiškai sumažėjus gyventojų pajamoms, žmonės savo piniginių turinį perskirstė. Reikia vaikams avalynės – atsisakysime cukraus vatos, reikia šeimai duonos – atsisakysime degtinės. Elementaru.

Kitą šio įstatymo principą tikriausiai būtų galima suformuluoti taip: “negalės įsigyti – nevartos“. Deja, įstatymas principo neišpildė. Nejaugi neįmanoma po 22h įsigyti alkoholio? Įmanoma. Po 22h valandos alkoholį galima įsigyti kavinėse, baruose – o tai visai nėra blogai! Blogiausia tai, kad įstatymas pasėjo ir subrandino daugybę “kavinių“ ir “barų“, kurie alkoholiu prekiauja visą parą ir atlieka paprasčiausios visą naktį dirbančios parduotuvės funkciją. Skirtumas tik tas, kad anksčiau tokios parduotuvės veikė legaliai, o šios “kavinės“ klesti šešėlyje. Legaliai parduodamo alkoholio sumažėjo, sumažėjo ir sumokamų valstybei mokesčių, mūsų iždas sunkmečiu nepasipildo, o nelegali alkoholio apyvarta per pirmą šių metų ketvirtį išaugo dvigubai.

Šešėlinėje ekonomikoje vis daugiau pasitaiko ir originalių veikėjų. Štai apsukrus jaunimas, savo ruožtu, pradėjo užsiiminėti tam tikra prasme spekuliacijomis: iš anksto nusiperka daugiau alkoholio, kad po 22h galėtų pardavinėti bendraamžiams didesne nei legali kaina, mažesne nei pardavinėja “taškas“. Argi neverslu?

Draudimas prekiauti alkoholiu praplėtė ir bedarbių gretas. Degalinės, mažesnės parduotuvės ir netgi didesni prekybos centrai priversti atleisti darbuotojus, trumpiau dirbti, nes tiesiog nebeliko vieno naktinės prekybos variklių. Daugybė žmonių krizės metu liko bedarbiais, o juk viso šito galėjo nebūti.

Ką gi, jeigu neišmokė saikingai gerti mama ir tėtis, tai pasiryžę yra padaryti Lietuvos parlamentarai. Tik nežinia, kas šioje vietoje yra nugalėtojas, nes įstatymas atnešė tik virtinę pralaimėjimų, o anksčiau legaliai vykę procesai dabar vyksta nusikaltimo pavidalu.