Aušrinė Armonaitė. Ar ši vasara buvo paskutinė, kai lankėtės lauko ir paplūdimio kavinėse?

Į pabaigą keliaujanti vasara yra paskutinė, kai galite pakelti savo mėgstamo gėrimo taurę kai kuriose lauko kavinėse ir paplūdimiuose. Jau kitais metais įsigalios draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais lauko kavinėse, neturinčiose stacionarios prekybos vietos, nutolusiose nuo jos daugiau nei 40 metrų bei paplūdimiuose.

Jeigu anksčiau priimti apribojimai dėl reklamos, prekybos laiko ir net amžiaus dar galėjo rasti atramos tarptautinėje praktikoje ar Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose, draudimas prekiauti alkoholiu lauko kavinėse jau primena islamo valstybes.

Jau dabar aišku, kad tai palies smulkų ir vidutinį kavinių verslą bei pakenks Lietuvos vasaros turizmo industrijai. Viešbučių ir restoranų asociacija skaičiuoja, kad dėl tokio draudimo gali užsidaryti apie 150 prekybos vietų. Dalis lauko kavinių savininkų informavo, jog planuoja mažinti darbuotojų skaičių.

Trumpai pasiteiravau keleto savivaldybių, kaip paveiks jas minėti draudimai. Palangoje tokių lauko ir paplūdimių kavinių daugiausiai – 37, Vilniuje – 30, Klaipėdoje – 18, Neringoje – 10.

Žinoma, kad konkursinių lauko kavinių ir prekybos vietų taip pat yra Kaune, Trakuose, Druskininkuose ir kitose turizmo pamėgtose Lietuvos vietose. Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, draudimas taip pat reiškia, kad nuo kitų metų nebus galima prekiauti karštu vynu kalėdiniame miestelyje Vilniaus Katedros aikštėje.

Mano požiūriu, tai neproporcingas draudimas, todėl užregistravau įstatymo projektą ir siūlau jo atsisakyti. Iš pasisakymų viešojoje erdvėje suprantu, kad premjeras S. Skvernelis yra linkęs įsiklausyti į sveiko proto balsą. Tačiau jo nepalaiko bendražygiai R. Karbauskis ir A. Veryga.

Užuot fanatiškai svaigę apie tai, kad reikia leisti draudimams įsigalioti ir veikti, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai turėtų susirūpinti tiesiai po jų nosimi esančia problema.

Norintis gydytis priklausomybę žmogus Lietuvoje vis dar turi laukti ilgas eiles, čia stringa greitai prieinamas priklausomybės gydymas. Dalis žmonių tai daro privačiai, tačiau toli gražu ne visi tai gali sau leisti. O juk priklausomybe sergančių žmonių motyvacija, žinome, dažnai svyruoja. Būtent priklausomybę turintys žmonės suvartoja daugiausiai alkoholio, tai darydami tiesiog namuose, bet ne lauko kavinėje.

A. Armonaitė siūlo panaikinti baudas už kitos šalies pilietybės įgijimą  

Pilietybe-29

Seimo narė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė siūlo atsisakyti baudų už nepranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. Dabar Administracinių nusižengimų kodeksas numato baudą nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų.

„Nors šiemet vykusiame referendume dėl pilietybės išsaugojimo šiek tiek pritrūko iki teigiamo rezultato, ryški dalyvavusiųjų dauguma, daugiau nei 73 proc. išsakė palaikymą liberalesnei pilietybės reguliavimo idėjai. Turime toliau ieškoti kelių, kaip judėti link laisvesnio reguliavimo ir išsaugoti ryšį su savo diaspora užsienyje“, – kalbėjo A. Armonaitė.

Jos teigimu, siūlomi įstatymo pakeitimai nepakeičia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytos pilietybės reguliavimo esmės, jog išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tuo pačiu metu. Vis dėlto Seimo narė siūlo atsisakyti dalies tokio reguliavimo įgyvendinimo tvarkos.

„Anksčiau ar vėliau galimybė turėti Lietuvos ir kitos šalies pilietybę, bus numatyta mūsų Konstitucijoje, jau šiandien tam yra didelis politinių partijų ir visuomenės palaikymas. Kviečiu tam ruoštis atsisakant piniginių baudų, kurių egzistavimas nesukuria jokios pridėtinės vertės nei valstybei, nei jos diasporai“, – teigė A. Armonaitė.

Laisvės partija: politikai ir partijos turėtų atsiriboti nuo neapykantos kurstymo

Vykstant ginčams dėl įamžinimo ženklų prieštaringai vertinamoms istorinėms asmenybėms, o Lietuvos žydų bendruomenei dėl gaunamų grasinimų laikinai uždarius sinagogą ir organizacijos būstinę Vilniuje, Laisvės partijos Valdyba kviečia politines partijas atsiriboti nuo neapykantos kalbos ir neapykantos kurstymo. 

„Lietuva yra saugi šalis ir čia gali taikiai sugyventi įvairių bendruomenių žmonės. Čia taip pat egzistuoja idėjų ir saviraiškos laisvė. Suprantame, kad politiniai sprendimai gali būti įvairiai vertinami. Tačiau egzistuoja plona raudona linija tarp ginčo ar protesto ir neapykantos kitokiam kurstymo“, – kalbėjo Laisvės partijos pirmininkė A. Armonaitė.

„Vakarietiškomis ir demokratinėmis save laikančios politinės jėgos turėtų atsiriboti nuo antisemitines nuotaikas skatinančių pareiškimų. Tokios retorikos ignoravimas ar pataikavimas jai ir sukuria nesaugumo jausmą visuomenėje“, – pridūrė A. Armonaitė. 

Anksčiau Laisvės partijos suformuotoje pozicijoje teigiama, kad tarp esminių kriterijų, sprendžiant dėl istorinių asmenybių vardais pavadintų gatvių, mokyklų ir joms skirtų paminklų atsiradimo ar išlikimo mūsų miestuose, privalo atsirasti vertinimas ar istorinės asmenybės savo veiksmais neprisidėjo prie neapykantos kitiems kurstymo, ar pačios nedalyvavo Holokausto, lietuvių tautos genocido ir kituose Lietuvai ir jos žmonėms tragiškuose istorijos įvykiuose.

„Vertindami istorines asmenybes ir jų veiklą turime suprasti, kad nėra vien juoda ar balta. Reikia pripažinti, kad ir tarp Lietuvai nusipelniusių žmonių buvo tokių, kurie savo veiksmais galėjo prisidėti prie neapykantos kurstymo ar net prisidėjo prie nusikaltimų organizavimo bei vykdymo. Tai nėra patogi tema ir yra jėgų, norinčių ja manipuliuoti. Vis dėlto politikai neturėtų nuo jos bėgti, jeigu norime sukurti atvirą, nesusiskaldžiusią ir kiekvieną žmogų gerbiančią visuomenę“ – teigia Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė. 

A. Armonaitė siūlo atsisakyti draudimų prekiauti silpnu alkoholiu lauko kavinėse ir paplūdimiuose  

Seimo narė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė siūlo atsisakyti kitais metais įsigaliosiančio draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais lauko kavinėse, neturinčiose stacionarios prekybos vietos, bei paplūdimiuose. Minėti draudimai buvo priimti dar 2017 metais, kartu su visu alkoholio kontrolės paketu.  

„Kavinėse prisėdę žmonės toli gražu nėra didžiausi alkoholio vartotojai, taigi kol draudimas dar neįsigaliojo, kviečiu Seimą iš naujo apsispręsti ir jo atsisakyti. Kitu atveju – ši vasara gali būti paskutinė, kai pakeliate vyno taurę ar alaus bokalą lauko kavinėje Vilniaus senamiestyje ar paplūdimio kavinėje Palangoje”, – kalbėjo A. Armonaitė. 

Seimo narės teigimu, ši perteklinė alkoholio kontrolė daro neigiamą įtaką smulkiam kavinių verslui, menkina Lietuvos patrauklumą turizmo srityje ir mažina verslo susidomėjimą skelbiamais savivaldybių lauko kavinių konkursais.

Be to, anot A. Armonaitės, griežtėjanti alkoholio kontrolė visiškai nesprendžia esminių sveikatos ir socialinių problemų, kurios susiję su besaikiu alkoholio vartojimu.

„Lietuvoje vis dar sunku gauti greitai prieinamas priklausomybės gydymo paslaugas, o būtent priklausomybę turintys žmonės suvartoja daugiausiai alkoholio, tai darydami ne kavinėse, o tiesiog namuose”, – teigė A. Armonaitė.

Seimo narė nurodo, jog numatomi įsigalioti draudimai neigiamai paveiks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kurortuose veikiančias sezonines lauko kavines, kurios neturi stacionarios prekybos vietos, taip pat Palangoje, Nidoje, Juodkrantėje įsikūrusias paplūdimio kavines bei kai kuriuos viešbučių restoranus.

Vilniaus savivaldybės duomenimis, 2017 metais Seimui priėmus Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimus, ženkliai sumažėjo verslo susidomėjimas skelbiamais savivaldybės lauko kavinių konkursais. Skaičiuojama, jog Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai palies daugiau nei 30 Vilniaus m. lauko kavinių. Dalis jų ketina nutraukti veiklą, kita dalis – planuoja mažinti darbuotojų skaičių.

Taip pat dėl šių pakeitimų nuo 2020 m. sausio mėn. bus nebegalima prekiauti karštu vynu Kalėdiniame miestelyje Katedros aikštėje.

Tuo tarpu Palangoje šiais metais yra išduota 18 licencijų verstis sezonine mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais paplūdimyje ir 19 licencijų kavinėse ar laikinuose statiniuose. Klaipėdoje įstatymo pataisos palies iš viso 16 konkursinių ir paplūdimio kavinių.

Seimo narė pažymi, kad jau šiuo metu yra draudžiama paplūdimyje vartoti alkoholį ne tam skirtose vietose, dar daugiau – yra draudžiama apsvaigus maudytis, todėl būsimi draudimai yra pertekliniai.

A. Armonaitė: šiandieninės valdžios politika – mušti miestą ir subsidijuoti stambius ūkius

Laisves partija-95

Visai neseniai įkurta Laisvės partija nenori būti tik Vilniaus ar didmiesčių partija – jos išrinktoji pirmininkė Aušrinė Armonaitė sako, kad važiuoja po Lietuvą ir girdi regionuose gyvenančių žmonių bėdas. Kita vertus, ji įsitikinusi, jog Lietuvai reikalinga partija, kuri atstovautų miesto gyventojams.

Apie tai, kaip ruošiasi Seimo rinkimams, kas vis dar stebina buvusioje partijoje ir kokio požiūrio iš valdžios trūksta žmonėms Lietuvoje, – išskirtiniame A. Armonaitės interviu portalui LRT.lt.

– Paskutinėje „Vilmorus“ apklausoje bene pirmą kartą į klausimyną buvo įtraukta Laisvės partija. Toje apklausoje surinkote 2,2 proc. Kaip pačiai atrodo toks rezultatas?

– Tas reitingas yra normalus, turint galvoje, kad partija buvo įsteigta birželio pirmą dieną, o apklausa, kaip suprantu, daryta iš karto po to. Partija yra įsteigta, bet dar neužregistruota, daug darbo reikia padaryti. Vis tiek mes lyginame ne tik vienos kompanijos apklausas, bet ir kitų, tai bus įdomu pasižiūrėti, kaip ten atrodome. Tačiau akivaizdu, kad šita partija turi perspektyvą, bet darbo reikės įdėti.

– Iki rinkimų lieka kiek daugiau nei metai, koks yra Jūsų planas? Kaip bandysite rinkėjus patraukti į savo pusę?

– Pirmiausia reikia sutvirtinti pačią organizacijos struktūrą, tai yra įsteigti skyrius, kad partija būtų matoma ne tik nacionaliniu, bet ir vietos lygiu. Tai reiškia skyrius ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Mes šiandien skaičiuojame, kad esame pajėgūs įkurti 30 skyrių, nors narių tai turime visoje Lietuvoje ir užsienyje.

Antras dalykas, kuris irgi yra labai svarbus, tai yra turinys – apie ką mes būsime. Mes esame paskelbę įžanginę programą, kuri, mano požiūriu, yra gana nuosekliai liberali – ir švietime, ir ekonomikoje, ir žmogaus teisių, kitose srityse. Mes ketiname ją toliau gilinti ir, tiesą sakant, pasiūlyti net ne programą, o programų atskirose srityse. Tai bus susitikimai su žmonėmis, kuriems aktualios šitos temos.

Trečias dalykas – žmonės. Mes nesame žvaigždžių partija, kaip matote. Manęs dažnai klausia, ir aš netgi kartais jaučiu šiokį tokį spaudimą: tai kodėl pas Jus nėra žinomų veidų? Noriu pasakyti, kad tais žinomais veidais tampama, politiniai lyderiai užsiauginami. Tai, kad mes neturime kažkokių pramogų pasaulio žvaigždžių, kurios aktyviai eitų į politiką, aš nematau nieko blogo. Nes vis dėlto politika tai nėra kažkoks sporto ar šokių būrelis, tai yra didelis amatas, kurio gali išmokti kiekvienas, bet lyderiai čia išauga. Todėl mes ketiname investuoti į žmones.

– Tai jeigu pas Jus ateis kokia nors žvaigždė ir sakys: žiūrėkite, aš noriu jungtis prie Jūsų, man artima Jūsų ideologija, priimsite ar ne?

– Mes atidarysime duris ir sakysime: „Prašome, ateikite.“ Jeigu tik panorės. Yra žmonių, kurie mums simpatizuoja, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Galbūt akcentuočiau, kad mes specialiai nemedžiojame žvaigždžių. (…)

– Žiūrint į „Vilmorus“ skaičius, dar vienas dalykas krenta į akis – tai, kad Jūs ir Liberalų sąjūdisrenkate panašų procentą balsų (už Liberalų sąjūdį balsuotų 2,9 proc. respondentų – LRT.lt), ir jeigu jie susipliusuotų, tai būtumėte arčiau penkių procentų, reikalingų patekti į Seimą. Liberalių pažiūrų bendruomenė Lietuvoje dar nėra pakankamai didelė, ir Jums vis tiek reikia galvoti, iš kur tų balsų paimti. Ar šiuo atveju Jūs labiau žvalgotės į Liberalų sąjūdžio, ar į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjus, nes 2016 m. per Seimo rinkimus dalis liberalų rinkėjų atsigręžė būtent į juos?

– Mes nestrateguojame, kad iš šitos partijos ar kitos (nusiviliosime rinkėjus – LRT.lt), mes manome, kad už mus turėtų balsuoti žmonės, kuriems tinka nuoseklios liberalios idėjos, asmens laisvės, pagarba ekonomikoje ar žmogaus teisėms. Man tai atrodo labai svarbu. Mes daugiau per tas temas tikimės pritraukti rinkėjų. Nes yra temų, kurios arba būdavo neakcentuojamos, arba būdavo nutylimos Lietuvos politikoje.

Dabar net turiu abejonių, ar su Liberalų sąjūdžiu mūsų rinkėjas bus tas pats, ir man atrodo, kad „Vilmorus“ apklausa dar yra per ankstyva kažkokioms ilgalaikėms išvadoms pasidaryti. Mums reikia pamatyti trajektoriją, kokių 5 mėnesių, kaip čia atrodo ta dinamika – ir jų, ir mūsų, ir kitų partijų. Gali būti, kad mūsų rinkėjas bus šiek tiek kitas, kadangi mes vis tiek esame gana stiprūs ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir netgi Kaune turime 200 visiškai naujai prisijungusių žmonių. O Liberalų sąjūdis tuo pasigirti negali.

Kita vertus, mums reikia padirbėti regionuose, tai dar visaip gali būti. Kas yra dar svarbu, ir į ką mes atkreipėme dėmesį, mes vis dėlto manome, kad yra prasminga ir įmanoma pritraukti žmones, kurie anksčiau nebalsavo rinkimuose, – ar tai būtų pirmą kartą balsuojantys, įgavę balso teisę, ar tai būtų žmonės, kurie anksčiau nėjo, nes matė, kad jiems neatstovaujama. Čia, man atrodo, yra gana svarbus faktorius – ne kažkieno balsų kanibalizavimas, bet pritraukimas naujų balsų. (…) Jeigu į narius naujų žmonių galime pritraukti, tai ir rinkėjų auginti įmanoma.

– Viename interviu Liberalų sąjūdžio vadovas Eugenijus Gentvilas sakė, kad jis išvis nesupranta, kuo Jūs skiriatės nuo jo partijos, nebent, anot jo, tuo, kad labiau akcentuojate kanapių legalizavimą ir seksualinių mažumų teises. Tai kuo visgi skiriatės – požiūriu į politiką, ar, kaip pati minėjote, norite akcentuoti tuos dalykus, kurie nebuvo akcentuojami?

– Pati buvau Liberalų sąjūdžio narė, ir ta programa, kuri buvo parašyta 2016 metais Liberalų sąjūdžio, prie jos prisidėjo žmonės, kurie šiandien yra Laisvės partijoje. Tai, kad pati programa yra kažkuo panaši, tai, manau, yra logiška.

Daug apie Liberalų sąjūdį kalbėti aš nenoriu, nes tai vis dėlto yra praeitis, bet aš nematau, kad Liberalų sąjūdis neštų liberalų vėliavą: nei balsavimuose, kur dažnai su „valstiečiais“ eina, nei reformose, kurios buvo praktiškai liberalios, jų palaikymo nelabai buvo. Turiu omenyje, kad Vyriausybė teikė ir visai gerų reformų, kurios vėliau pasibaigdavo gal ne visai gerai. Pavyzdžiui, miškų ūkio optimizavimas – tai, ko liberalai siekė ankstesnėse kadencijose. Ir tada, kai Vyriausybė atnešė tą projektą, staiga frakcijoje turėjome didelių debatų ir panašiai. Pirmas dalykas – kaip elgiamasi Seime, tai nemanau, kad yra iškelta ta (liberalizmo – LRT.lt) vėliava. Aš jau nekalbu apie savivaldybes, kur tikrai, jeigu pasižiūrėtume, man atrodo, daug ko rastume.

– Savivaldybėse liberalai ir koalicijų įdomių turi…

– Koalicijose nematau nieko blogo, bet daugiau sprendimuose ir elgsenoje, kur tikrai, man atrodo, nėra skirtumo, ar ten „Tvarka ir teisingumas“ būtų, ar Liberalų sąjūdis.

Antras dalykas – vis dėlto mes norime, kad ta partija būtų drąsi, nebijanti kelti naujų idėjų ir galbūt kartais radikaliau jas akcentuojanti. Esame ir būsime nuoseklūs, kokių nors kompromisų neplanuojame daryti su mūsų programa. Trečias dalykas – pati partija kaip struktūra. Mes norime, kad ji skirtųsi nuo visų partijų. Mes pasistengsime išvengti tų problemų, kurių turi partijos: užpelkėjimo, nelankstumo, partinės biurokratijos įsigalėjimo…

– Šioje vietoje kalbate apie visas partijas?

– Taip, bet kadangi turiu patirties Liberalų sąjūdyje, tai turiu su kuo palyginti. Partija tampa sau tikslu, pati organizacija tampa pati sau tikslu. Taip yra dėl to, kad yra žmonių, kurie yra partijos vadovybėje ir nebejaučia, kad Lietuva yra kitokia, kad liberalų nariai nori jau galbūt kitokių aktualijų.

Tai mes šitą stengiamės pakeisti, mes deleguosime balso teises visuotiniam balsavimui dėl įvairių programinių nuostatų, dėl kandidatūrų, reitingavimų ir panašiai. Tam yra elektroninių įrankių.

– Minėjote, kad Jums reikia padirbėti su regionais, ir tikrai tokių minčių aplink sklando, kad esate Vilniaus arba didmiesčių partija. Ką Jūs turite pasiūlyti regionų žmonėms?

– Jeigu mes kalbame apie regionus ir ar šita partija yra Vilniaus, tai manau, kad reikia partijos, kuri atstovautų ir miesto žmonėms, ir drąsiai tą darytų. Dabar mes matome, kad valstybės politika yra „mušk miestą, subsidijuok stambius ūkius“, ir man tai atrodo neadekvatu. Vilnius yra augantis miestas, vienintelis miestas, į kurį žmonės išvažiuoja galvodami „o gal reikėtų važiuoti iš Lietuvos“, tai, vadinasi, skaldytis į Vilnių ir kitus miestus yra tiesiog neperspektyvu. Kaunas, lygiai taip pat, turi neblogą „vaibą“ ir perspektyvą, Klaipėda – taip pat.

Antras dalykas – tai, ką mes galime pasiūlyti. Kai kuriame partiją, gana nemažai tenka važinėti po Lietuvą, ir mes susitinkame su savo iniciatyvinių grupių nariais. Kas tai per žmonės? Tai dažnai yra žmonės, kurie patys ėmėsi iniciatyvos kurti savo gyvenimą, patys ėmėsi iniciatyvos: ar kokį nors smulkųjį verslą vystyti, ar mokyti, dėstyti, ugdyti jaunąją kartą. Tai žmonės, kurie turėtų būti Lietuvos vidurinė klasė. Jie susiduria su tokiomis problemomis, su kokiomis susiduria ir miesto žmonės, bet galbūt tiesiog atokesnėse vietose tai yra labiau pastebima – per didelis biurokratijos krūvis, tarkime, smulkiajam verslininkui. Jis vis dar yra per didelis, nepaisant to, kad lyg ir akcentuojamas administracinės naštos mažinimas ir panašiai, bet verslo priežiūra Lietuvoje nuo 2012 metų sustojo reformuotis, turiu omenyje visokius leidimus, atitikimus ir t. t.

Smulkiajam verslininkui yra sunkiau atitikti tuos reikalavimus nei stambiajam. Stambusis verslas gali paimti, pasisamdyti savo kažkokių teisininkų, kurie sužiūrės viską, smulkusis verslininkas turi daryti viską pats ir dažniausiai tuo ir pasibaigia. Tai mes čia galime kalbėti ne tik apie paslaugų ar nedidelį gamybos verslą, bet jau ir apie naujųjų technologijų verslą. Manau, kad, turint greitą internetą, visai nesvarbu, ar tu sėdi Vilniuje, ar tu esi Plungėje ar kažkur Jurbarke, kur paukšteliai čiulba, lygiai taip pat tu gali vystyti ir technologijų verslą. Čia apie visas verslo rūšis – nuo kirpyklos, bandelių kepyklos ar buhalterinių paslaugų, iki išmaniųjų technologijų verslo. Čia yra perdėto valstybės dėmesio, biurokratijos, nedraugiškumo iniciatyvos.

Dar ką mes girdime, tai užpelkėjusi sistema pačioje savivaldoje. Žmonėms sunku matyti perspektyvą, kai jie mato, kad yra viskas paimta į vieną kumštį. Kiek teko važiuoti per savivaldybes, tai praktiškai labai daug kur taip yra. Mes dažnai girdime, kad Druskininkai kažkoks blogas pavyzdys, bet iš tikrųjų tokio tipažo savivaldos Lietuvoje yra labai daug. Žmonės galvoja: kaip mums save realizuoti ir atskleisti? Tai yra labai sunku padaryti, kai yra įbauginta bendruomenė, maždaug, jeigu tu imsiesi kokios nors iniciatyvos, tave gali atleisti iš darbo, antras dalykas – tu negali savęs atskleisti, realizuoti kažkur pretenduodamas į kokias nors pozicijas, kai viskas yra vienos partijos ar vieno vadovo rankose. (…)

Jeigu pasižiūrėtume į šeimų klausimą, kaip šeimoms sekasi gyventi regione, tai irgi yra daug iššūkių dėl mobilumo, kada tėvams reikia galvoti apie geresnes mokyklas. (…) Lygiai taip pat ir pačių kelionė į darbus, jeigu jie turėtų daugiau priemonių ir patogesnį susisiekimą, tai galėtų viename mieste dirbti, kitame miestelyje gyventi. Tai yra tai, ką pajutau keliaudama per Lietuvą, bet problemų yra ir daugiau.

Aš taip pasakysiu: mūsų partija žiūri į tuos žmones, kurie stengiasi, kurie dirba darbą, kuriems reikia ne tik pagalbos, bet gal kartais ir tiesiog netrukdyti. Kita vertus, reikia sukurti tam tikrų priemonių, tam tikrus rėmus, kad jie galėtų veikti. Taip, tai galima pavadinti vidurine klase, bet man atrodo, kad Lietuvoje dar mums reikia padirbėti, kad vidurinė klasė ir jaustųsi tokia, ir būtų tikrai toji vidurinė klasė.

– Kalbėdama apie naująją partiją nuolat akcentuojate žmogaus teises. Paminėjote, kad kai kurios sritys gauna per mažai dėmesio, kartais atrodo, kad ir su žmogaus teisėmis panašiai, – reaguojame tik tada, kai kas nors nutinka. Gal galėtumėte įvertinti žmogaus teisių padėtį mūsų visuomenėje? Ko dar mums trūksta, kur dar reikėtų pasitempti, o kur atrodome jau visai neblogai?

– Pradėčiau nuo bazinių dalykų, apie kuriuos prieš ketverius metus mes greičiausiai net nebūtume kalbėję, nes tai Lietuvoje buvo savaime suprantama. Pavyzdžiui, žodžio laisvė arba daugiapartinė sistema. Dabar siūloma keisti rinkimų tvarkas, 12 ar 13 kartų mėginta keisti Konstituciją. Turiu omeny, kad teisės viršenybė, pamatiniai liberalios demokratijos ramsčiai yra nuolatos atakuojami valdančiųjų. Tikėkimės, kad ir tai praeis, tikėkimės, kad tos institucijos atlaikys, ir mums reikia kalbėti apie kitus dalykus.

Manau, kad Lietuvoje tai buvo visą laiką paliekama, kaip aš sakau, eksportui. Turiu omenyje, kad jeigu atvažiuoja koks nors svečias iš užsienio, jeigu atvažiuoja kas nors iš mūsų kolegų ES, Lietuva visada ras ką pasakyti apie žmogaus teises, bet pati niekada nesiims jokių reformų. Čia turiu omenyje ir Jungtinių Tautų deklaraciją dėl neįgaliųjų padėties, ir LGBT asmenų teises, liko tik 6 valstybės ES, neįteisinusios partnerystės, tarp jų ir Lietuva. Turiu omenyje ir baudžiamąją politiką, ji Lietuvoje yra tik griežtinama, ir už kai kurias veikas, kur užsienyje nebaudžiama, Lietuvoje yra dvejų ar aštuonerių metų laisvės atėmimas.

Mūsų ministrai dalyvauja tarptautinėse konferencijose ir sako: taip, mums reikia keistis, kaip svarbu šalims reformuotis ir atsižvelgti į žmogaus teisių problematiką. Tada jie atvažiuoja į Lietuvą ir jie neteikia nė vieno įstatymo projekto, o jeigu kažkas kitas pateikia, tai dar ir balsuoja prieš. Tai mane liūdina, nuvilia ir netgi piktina.

Kiek daug vis dėlto pasako, kad konvenciją dėl smurto artimoje aplinkoje prezidentė turėjo pateikti Seimui ratifikuoti, o ji iki šiol nepateikiama. Tuo rūpinosi užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. (…) Užsienio politikos formuotojai Seime kažką darė dėl to Lietuvoje, o ministras Kukuraitis, kuris yra atsakingas už smurto sritį, nepratarė nė žodžio apie tą susitarimą. Tai štai paveikslas Lietuvos, politinis paveikslas.

Man atrodo, kad visuomenė labiau supranta šitas temas, nes su jomis susiduria. Kas augina neįgalius vaikus, tas žino, kaip yra sunku jiems jaustis lygiaverčiais švietimo sistemoje. LGBT žmonės ar šeimos, kurios turi LGBT vaikus, jie žino, kad tai nėra kažkoks mados klausimas, tai yra asmeninė drama, kurią tu turi įveikti. Aš jau nekalbu apie kitas grupes. Man atrodo, kad politikai užmiršo, kad gyvenimas eina į priekį ir kad visuomenėje yra visokių žmonių, ir reikia atstovauti ir jiems.

– Tarp Jums svarbiausių sričių esate minėjusi ekonomiką ir švietimą. Jeigu pamodeliuotume situaciją, kad Jūs po 2020 metų Seimo rinkimų formuojate valdančiąją koaliciją, tai pagal Jūsų paminėtas sritis – žmogaus teisės, ekonomika ir švietimas – būtų logiška, kad norėtumėte švietimo, mokslo ir sporto, ekonomikos ir inovacijų ir teisingumo ministrų portfelių?

– Dar iš tikrųjų per anksti apie tai kalbėti. Šiek tiek galvojome apie tai, kaip mes elgtumėmės koalicijos formavimo kontekste. Svarbiausia būtų tai, kad mes, matyt, natūraliai iš tų trijų sričių – švietimo, ekonomikos, žmogaus teisių – turėtume kažkokių punktų, tokių esminių darbų, mes norėtume, kad ta koalicija juos nuveiktų iš karto. Ir, matyt, tai būtų ir sąlyga, būtent tos sritys ir sudarytų tą turinį, kodėl mes galėtume jungtis ir matytume darbo prasmę.

Ateiti į koaliciją, turėti dvi ar kažkiek ministerijų, be garantijos, kad bus parama tavo darbams, aš prasmės nematau. Tai, matyt, tos partijos, su kuriomis mes galėtume eiti, jos turėtų atsižvelgti į tai, kad yra tam tikras turinys, kuris turi būti įgyvendintas. Aišku, turėti garbės reformuoti ar keisti švietimo sistemą į gera, mums tai būtų didžiulė prasmė.

– O kur švietime matote didžiausių bėdų?

– Matau, kad bendrajam lavinimui mums reikėtų daug dėmesio skirti. Aišku, aukštasis mokslas irgi yra labai svarbus, bet mokyklą mes truputėlį pamirštame. Mes kalbame apie tai, kiek mokytojas turi uždirbti ar kiek Lietuvoje turi būti mokyklų. Tai yra svarbu, nes tai yra susiję su ištekliais, tai yra labai svarbu, bet mes pamirštame, o kaip atrodo ta mokinio diena mokykloje? Ko jis yra mokomas, ar jis bus pasiruošęs 21 a. jau ne pradžios, o vidurio ir pabaigos iššūkiams tiek mąstysenos, tiek savarankiškumo, tiek gebėjimų prasme. Pamirštame ir kaip jis jaučiasi toje mokykloje. Na, Lietuva vis dar yra labiausiai iš EBPO valstybių patyčių mokyklose kankinama šalis. Todėl mūsų pirmasis taikinys švietimo sistemoje būtų bendrasis lavinimas.

O dėl universitetų – manau, kad mintis jungti ir reformuoti aukštojo mokslo biurokratiją buvo gera. Dabar matome, kad tai yra jau užstrigę. Nors atrodė, jog Vyriausybė turi ambicijų, bet suveikė įvairūs interesai. Ne taip jau lengva, matyt. Reikėtų tiesiog žiūrėti, ko atsisakyti ir ką keisti, turėti keletą stiprių universitetų, mažiau, bet stiprių, manau, būtų prasmingiau Lietuvai.

– Grįžtame prie laisvės Lietuvoje. Kaip Jums atrodo, ar nuo 2016 metų Seimo rinkimų jos mūsų šalyje sumažėjo, ar padaugėjo?

– Matyt, priklauso nuo srities. Jeigu kalbame apie žmogaus teises, tai buvo išleista Žmogaus teisių stebėjimo instituto ataskaita, kurios pagrindinė tezė yra tai, kad žmogaus autonomija valdžios atžvilgiu traukiasi, t. y. plinta valdžios įtaka žmogaus laisvių sąskaita. Tai, man atrodo, yra skandalinga.

Kalbant apie verslą, apie ekonomiką, tai irgi atrodytų, kad ši Vyriausybė šiek tiek sumažino mokesčius ir tai turėtų būti gerai, bet yra uždėta didelė letena ant tų pačių smulkiųjų verslininkų reguliavimo prasme. Tai aš sutinku, kad galbūt lyginant su 1993 metais Lietuva atrodo daug geriau, bet mes turime žinoti, kur mes norime būti.

Aš vis tiek įsivaizduoju, kad Lietuva galėtų būti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, o ne ES. Mes dažnai lyginamės būtent su ES vidurkiais, bet mums reikėtų būti priekyje. Yra kitų temų, yra tos pačios skaitmeninės ekonomikos temos, apie kurias reikia kalbėti. (…) Vis tiek galvoju, kad, norint auginti ir žmonių pajamas, ir tą pačią ekonominę perspektyvą, turėsime ir politiniame lygmenyje kalbėti ir apie dirbtinį intelektą, ir apie pačius finansinių technologijų verslus, kaip padaryti, kad jie čia galėtų geriau skleistis.

– Viename iš interviu esate sakiusi, kad esate komandos žmogus. Jūs buvote Liberalų sąjūdyje ir per Masiulio skandalą, buvote ten, kai išlindo visi kiti skandalai. Viešai sakėte, kad kantrybės taurę perpildė tai, kad Liberalų sąjūdis Seime balsavo už „valstiečių“ biudžetą. Kodėl, taip ilgai išsilaikiusi toje partijoje, galiausiai visgi pasitraukėte?

– Kantrybės taurę vis dėlto perpildė tai, kai partijos vadovybė išėjo į žiniasklaidą ir viešai pradėjo baksnoti pirštais į bendražygius: tas išduoda partiją, tas išduoda partiją, taip pat ir aš neva išduodu partiją. Tai, iš tikrųjų, kada tu pereini visą tą tikrai labai sunkų lauką… Mano politinė karjera prasidėjo taip, kad aš buvau 19-tas numeris Seimo sąraše ir įvyko tas skandalas. Nežinomam žmogui, kas aš ir buvau, ir dabar kartais iššūkių yra, tai buvo praktiškai neįmanoma sudalyvauti politikoje, bet žmonės mane išreitingavo. Vadinasi, jie tikėjo, kad šita partija turi perspektyvą, ir mes visą tą minų lauką kartu iš tikrųjų įveikėme.

Ir man atrodo, kad tuomet partijoje ir reikėjo didžiausio susitelkimo, nes visi laidojo tą partiją, visi norėjo, kad ji nuskęstų, prigertų ir būtų pamiršta, ir jai reikėjo susitelkimo. O to susitelkimo, tiesą sakant, nebuvo niekada. Ir kada jau atrodė, kad mes galime išvairuoti iš tų gana sudėtingų situacijų ir jau auginti raumenis ir perspektyvą, tada iš lyderio (Eugenijaus Gentvilo – LRT.lt) pusės, bet ne tik iš jo, bet ir iš daugybės kitų vadovybės narių, atsirado tokia vieša ataka prieš bendražygius. Priešų ieškojimas bendražygių gretose man buvo atsakymas, kad, matyt, mes vis dėlto skirtingai matome šitą partiją, skirtingai matome pasaulį ir atstovavimą liberalizmui Lietuvoje. Tai no hard feelings (liet. jokių sunkių jausmų), tai jau praeitis.

Ir dabar Laisvės partija eina su kitais žmonėmis, mes nesame užsidarę nuo Liberalų sąjūdžio narių, bet šita partija nebuvo sukurta kažkaip atskeliant Liberalų sąjūdį. Ji buvo sukurta socialiniuose tinkluose, draugų, bendraminčių ratuose, tiesiog kviečiant žmones prisijungti.

– Iš Liberalų sąjūdžio daug pas Jus atėjo žmonių?

– Dar neturime tokios statistikos, bet tikrai ne pusė ir ne trečdalis. Reikėtų gal Liberalų sąjūdžio paklausti, nes yra žmonių, kurie yra išstoję, kai kurie pas mus įstojo, kai kurie – ne. Jie tiesiog išeina.

– Pabaigai mažiau rimtas klausimas. Jūs žaidėte krepšinį. Prieš ką labiau norėtumėte laimėti krepšinio aikštelėje – prieš Michaelą Jordaną (kai jis buvo geriausios savo formos) ar prieš Ramūną Karbauskį?

– Michaelą Jordaną! Norėčiau (ir prieš Karbauskį – LRT.lt), jis mane kvietė žaisti, bet nebuvo laiko prisijungti prie Seimo komandos, bet gal reikėtų kada nors (juokiasi).

Interviu publikuotas LRT.lt