Ligoninių vaistinės padidins valstybės išlaidas, bet vaistų neatpigins

30171562_10156391714429445_4021014929459378385_o

Valdantieji imasi iniciatyvos steigti ligoninės vaistines, kurios turėtų sveikatos įstaigas aprūpinti vaistais bei galėtų vaistus parduoti fiziniams asmenims, kitaip tariant – pradėtų dalyvauti vaistinių versle.

Pagrindinis argumentas, kurį girdime viešojoje erdvėje – naujas rinkos žaidėjas turėtų atpiginti vaistų kainas. Vis dėlto, vaistų kainos šiandien yra reguliuojamos valstybės vaistų kainynuose, o rinkoje tokie nauji valstybiniai žaidėjai veiktų turėdami nesąžiningą pranašumą – galimybę naudoti valstybės finansuojamų ligoninių resursus vaistinių verslui.

Valstybinės įstaigos – ligoninės – prisiima sau nebūdingas prekybos vaistais komercines funkcijas, o tai sukuria prielaidas ligoninių vadovybei didinti veiklos išlaidas ir rūpintis pirmiausiai ne pacientų gydymu ar ligoninės valdymu, bet užsiimti verslu visų mokesčių mokėtojų sąskaita.

Praėjusių metų pabaigoje Seimas leido gydymo įstaigoms įsigyti vaistus ne tik lietuviškose pakuotėse. Tai įstaigoms leis sutaupyti bent kelias dešimtis tūkstančių eurų per metus. Tačiau iki šiol galiojanti tvarka reikalauja, kad vaistinėse parduodamų vaistų pakuotės ir toliau būtų paženklintos būtinai lietuvių kalba.

Atsisakius tokio reguliavimo būtų sukurta daugiau prielaidų pigesniems vaistams: Lietuvos rinka taptų atviresnė vaistams iš didesne rinka ir pigesniais medikamentais pasižyminčios Lenkijos. Žinoma, vartojimo instrukcijos turėtų ir toliau būti verčiamos į lietuvių kalbą, kad pirkėjai būtų informuoti apie vaistų poveikį.

Valdančiųjų noras leisti steigti ligoninėms vaistines yra de facto valstybinių vaistinių tinklo įgyvendinimas. Tokios vaistinės nesumažins vaistų kainų, nepagerins vaistų prieinamumo, o tik sukurs prielaidas didesniam išlaidavimui ir mažesniam skaidrumui.

 

Reklama

Laužyti tylą yra prasminga

29598182_10156355903109445_7124063075015576129_n

Šių metų Oskarų įteikimo ceremonijos vedėjas komikas Jimmy Kimmel ironizavo, kad visiems susitelkus ir įveikus seksualinio priekabiavimo problemą darbo vietoje, moterims beliks susitvarkyti su seksualiniu priekabiavimu visur kitur.

Ir jis yra teisus. Pastaruoju metu daug diskutuojama, kas yra #metoo atvejai ir kas nėra: ar nepageidaujamas elgesys ir seksualinis priekabiavimas ne darbo ir studijų vietoje patenka į #metoo judėjimo lauką, ar ne?

Mano nuomone, nėra vieno vienintelio apibrėžimo, kas patenka ir kas nepatenka į #metoo ir, ko gero, tai neturėtų būti pagrindinis mūsų diskusijų objektas. Viskas, apie ką šiuo metu taip gausiai diskutuoja Lietuva ir pasaulis #metoo šviesoje, iš esmės kyla iš vis dar giliai glūdinčio požiūrio į moterį ir jos vaidmenį.

Nereikia net seksualinio priekabiavimo ar prievartos temos – būkime atviri, daugelis moterų yra susidūrusios su situacijomis, kai netiesiogiai, nebyliai ir kartais net nesąmoningai, tarp eilučių joms yra pademonstruojama, kad jos iki galo nėra lygiavertis, savarankiškas ir autonomiškas asmuo.

Simboliška, kad šiemet sukanka šimtmetis, kai Lietuva viena pirmųjų šalių pasaulyje pripažino moterų politines teises, o mūsų beatsikuriančios valstybės tėvai kūrėjai ir visuomenės veikėjai siekė kuo geresnio moterų švietimo bei įtraukimo į kultūrinį gyvenimą.

Nors tarpukario Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime būta ryškių moterų, tokių, kaip Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir kitų, tačiau Lietuvos tarpukario visuomenė didele dalimi išliko stipriai patriarchalinė.

Net ir šviesiausiems mūsų valstybės protams moterų įtraukimas pirmiausiai buvo svarbus dėl išsilavinusių šeimos moterų – žmonų ir mamų – ugdymo. Sovietų Sąjungoje buvo tik pagilinti stereotipai apie moterų vaidmenį – melžėjų, mezgėjų, namų šeimininkių.

Turint galvoje visą šią požiūrio į moteris istorinę eigą, nereikėtų stebėtis, kad šiandien #metoo merginų ir moterų pasakojimai bei liudijimai yra sutinkami sudėtingai. Daugelis negaili kritikos: ,,Kas jos tokios, kad kalba? Ko pačios lenda?”

Visa tai, kas dabar vyksta – viešos istorijos ir liudijimai – iš tikrųjų stoja prieš ilgus metus gilintus stereotipus ir prietarus, o kartais ir toleruotus (ar iki šiol toleruojamus?) priekabiavimo ar net prievartos „papročius“.

Mes, liberalūs politikai ar žmogaus teisių entuziastai, dažnai džiaugiamės tokiais liudijimais ir sakome, kad jie keičia visuomenę. Vis dėlto viešai kalbėti nėra nei pareiga, nei prievolė. Sprendimas pasakoti savo išgyvenimus yra individualus. Reikia daug drąsos tai padaryti.

Tačiau laužyti tylą yra prasminga. Tai prisideda prie visame pasaulyje vykstančio milžiniško lūžio. Kiekviena individuali istorija ir liudijimas yra žingsnis į priekį, griaunantis prietarus ir stereotipus, keičiantis moterų ir merginų gyvenimą. Tokia drąsa kuria prielaidas tikrai atvirai ir lygiavertei visuomenei.

 

A. Armonaitė siūlo švelninti alkoholio draudimus dėl amžiaus

Liberalė Aušrinė Armonaitė siūlo švelninti nuo kitų metų įsigaliosiantį alkoholio kontrolės įstatymą ir Seime užregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūlo pilnametystės sulaukusiems asmenims suteikti teisę įsigyti silpnuosius (iki 13 laipsnių) alkoholinius gėrimus.

„Veiksminga alkoholio prevencija turi būti grįsta pirmiausiai ne draudimais, o jaunų žmonių užimtumo ir laisvalaikio skatinimu. Tuo tarpu nustatytas amžiaus ribojimas yra neproporcingas ir demonstruoja Seimo nepasitikėjimą pilnametystės sulaukusiais jaunuoliais“, – sako Seimo narė.

Dar vasarą Seimas priėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos inicijuotus teisės akto pakeitimus, numatančius, kad jaunesni nei 20 metų asmenys negali nei įsigyti, nei vartoti, nei turėti jokių alkoholinių gėrimų. Parlamentarė įžvelgia ir daugybę kitų pavojų.

„Įsigaliosiantis amžiaus reguliavimas neabejotinai padidins nelegalius alkoholio pardavimus, paskatins aštuoniolikmečių ir devyniolikmečių jaunuolių ,,alkoturizmą” į kaimynines šalis: Latviją, Lenkiją, Estiją. Daug kas jau planuoja išleistuves ir gimtadienius šių valstybių turizmo sodybose“, – teigia liberalė.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, priimtas alkoholio kontrolės įstatymas yra bene griežčiausias visoje Europos Sąjungoje. „Kai kuriose Europos šalyse, kuriose alkoholis taip pat yra griežtai kontroliuojamas, amžiaus draudimas nėra bekompromisis. Pavyzdžiui, Norvegijoje ir Suomijoje 18 metų asmenys gali įsigyti ir vartoti alkoholinius gėrimus, kurių stiprumas neviršija 22 laipsnių“, – pavyzdžius vardija A Armonaitė.

Jei Seimas pritartų parlamentarės pasiūlymui, sulaukę pilnametystės jaunuoliai galėtų įsigyti silpnojo alkoholio, t.y. alaus ar šampano.

Kazys Grinius – liberalios demokratijos šauklys totalitarizmo aušroje

Aptardami Prezidento Kazio Griniaus politinę veiklą neretai įsiveliame į diskusiją – ar Prezidentą galima vadinti liberalu, jeigu taip – kokiu – dešiniuoju ar kairiuoju. Ir čia verta apskritai trumpai prisiminti liberalių idėjų skirtis.

Rygoje gimęs politinis filosofas Isaiah Berlinas savo darbe ,,Dvi laisvės sampratos“ išskiria dvi laisvės suvokimo kryptis. Pirmoji yra vadinama ,,negatyvia laisve“ arba ,,laisve nuo“. Laisve nuo pašalinės įtakos, perteklinio reguliavimo, valstybės kišimosi, biurokratijos ir panašiai. Tokios laisvės atstovais šiandien Lietuvoje galime laikyti dešiniuosius liberalus ir Liberalų sąjūdį.

Antroji laisvės samprata yra pozityvioji laisvė arba laisvė ,,kam“. Tai yra laisvė gauti kai kurių gėrybių. Tokia laisvė pateisina valstybės kišimąsi ir didesnį valstybės didesnį individo ekonominiame gyvenime. Tokios sampratos šalininkais galime laikyti kairiuosius liberalus ir socialliberalus.

Nepaisant šių idėjinių skirtumų, tiek vienos, tiek kitos laisvės šalininkai išpažįsta bendruosius liberalios demokratijos principus, tokius, kaip asmens, žodžio, sąžinės laisvė, žmogaus teisės, rinkos ekonomika – vieni pasisako už laisvesnę rinką, kiti už labiau reguliuojamą.

Kazys Grinius savo politinėje veikloje iš tiesų buvo liberalios demokratijos įsikūnijimas. Laike, kai siautėjo autoritarizmas ir brendo totalitarinės idėjos, vėliau išguldžiusios milijonus žmonių gyvybių, Kazys Grinius savo veikloje siekė įtvirtinti žodžio, asmens, sąžinės, spaudos laisves, žmogaus teises, stiprią savivaldą ir valdžios decentralizaciją.

Liberali demokratija Kazio Griniaus veiklos metais neturėjo progos įsitvirtinti nei Lietuvoje, nei Europoje. Priešingai – mūsų seneliai ir tėvai tapo kruviniausių totalitarizmų liudininkais ir aukomis. Tačiau XX amžiaus pabaigoje griuvus Berlyno sienai ir žlugus Blogio Imperijai liberali demokratija pradėjo skintis kelią vis daugiau pasaulio valstybių, neaplenkdama ir Lietuvos.

Politikos mokslininkas Francis Fukuyama liberalios demokratijos įsitvirtinimą pasaulyje netgi pavadino ,,istorijos pabaiga“. Jis teigė, kad liberali demokratija, pagarba žmogaus teisėms, laisvėms, rinkos ekonomika yra galutinė žmonijos valdymo ir veikimo forma.

Vis dėlto paskutinių metų įvykiai pasaulyje, radikalios dešinės ir kairės atsinaujinimas Europoje, reiškia tik viena – liberali demokratija šiandien išgyvena dar vieną didelių sunkumų periodą.

Ir Prezidento Kazio Griniaus liberalios demokratijos idėjos šiandien yra kaip oras reikalingos Lietuvai, Lietuvos partijoms ir politiniams lyderiams. Mums labai pasisekė, jog turėjome tokį Prezidentą, iš kurio galime semtis įkvėpimo savo politinei veiklai, net ir praėjus 150 metų po jo gimimo.