Apie kokią ,,dvigubą pilietybę” kalbame?

Diskusijose dėl ,,dvigubos pilietybės” arba tiksliau – daugybinės pilietybės yra pakankamai daug painiavos – nėra iki galo aišku, kaip tiksliai vyks referendumas ir koks bus naujas pilietybės turinys. Šiame straipsnyje aš trumpai išdėstysiu savo pasiūlymą, kurį anksčiau pateikiau Seime dirbančiai darbo grupei, kaip galėtų atrodyti daugybinės pilietybės samprata.

Panašu, kad sutariame, jog referendumu reikia keisti Konstituciją taip, kad konkrečios pilietybės ypatybės būtų aptartos Konstituciniame įstatyme. Pastarąjį pakeisti yra šiek tiek lengviau negu pačią Konstituciją, taigi pilietybės reguliavimas lengviau prisitaikytų prieš šalies gyvenimo aplinkybių.

Kas turėtų būti parašyta Konstituciniame įstatyme?

Matau bent tris elementus, kurie yra svarbūs.

Pirma, Konstitucinis įstatymas turi numatyti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę visiems išvykusiems Lietuvos piliečiams.

2017 m. Londono Sičio lietuvių klubas atliko reprezentatyvią Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių apklausą, kurioje 75 proc. respondentų pripažino, kad siekiant įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę, jiems svarbu išsaugoti Lietuvos pilietybę. Dar daugiau – net 78 proc. Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių nurodė, jog tai svarbu dėl simbolinės Lietuvos pilietybės reikšmės. Pilietybė – tai asmens tapatybės ir ryšio su Lietuva dalis, o ne tik pragmatinis interesas išsaugoti Europos Sąjungos pilietybę po Brexit.

Taigi dėl pirmojo elemento sutariame visi ir akivaizdu, kad tai yra pagrindinė problema, kurią sprendžiame ir turime išspręsti.

Antras – ir dažnai pamirštamas daugybinės pilietybės elementas – yra galimybė atkurti Lietuvos pilietybę asmenims, kurie dėl dabartinio konservatyvaus pilietybės reguliavimo jau yra netekę Lietuvos pilietybės. Turime suteikti šansą tokiems žmonėms atkurti savo pilietybę.

Trečias elementas kalbėtų apie galimybę užsieniečiams, norintiems įgyti Lietuvos pilietybę natūralizacijos tvarka, išsaugoti savo šalies pilietybę. Lietuvoje yra keli tūkstančiai užsieniečių, kurie daug metų gyvena Lietuvoje, čia dirba ir yra sukūrę šeimas. Turėtume suteikti galimybę norintiems įgyti Lietuvos pilietybę neprarasti savo.

Būtent taip savo pilietybės politiką reguliuoja Švedija ir pakankamai konservatyviu reguliavimu ilgą laiką pasižymėjusi Danija.

Kokias teises ir pareigas sukurs pilietybė?

Pirma, pilietis, kuris tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvoje visada turėtų būti traktuojamas Lietuvos piliečiu ir taikant Lietuvos įstatymus kitos valstybės pilietybės turėjimas turėtų būti ignoruojamas. Kitaip tariant, piliečiui reikės atlikti savo pareigas, pavyzdžiui, privalomą karinę tarnybą, kuri šiuo metu Lietuvoje galioja.

Antra, daugybinės pilietybės turėtojams turi būti užtikrintos ir teisės, pavyzdžiui, pasyvioji rinkimų teisė, t. y., galimybė būti išrinktam į Seimą. Šiuo metu žmonės, kurie yra ir kitos šalies piliečiai, negali tapti Seimo nariais. Taip konservatyviai savo pilietybę reguliuojančių šalių yra vienetai, aš radau dvi – Lietuvą ir Čekiją. Taigi pasitvirtintus aiškų pilietybės turinį ir kriterijus, ši teisė turi būti užtikrinta. Tam reikės keisti dar vieną Konstitucijos straipsnį – 56 str. Juk logiška – jeigu yra pareigos, turi būti ir teisės.

Kas yra ,,euroatlantinis kriterijus” ir kam jo reikia?

Daugelis valstybių reguliuodamos savo pilietybę pasirenka, kokias šalis išskirti. Pavyzdžiui, Danijoje ir Švedijoje ryškiai skiriama privilegija kitoms Šiaurės šalims.

Dėl įtemptos geopolitinės situacijos, sistemingo antidemokratinio veikimo, universalių žmogaus teisių pažeidimų ir vykdomos karinės agresijos yra valstybių, kurių pagrįstai kol kas nelaikysime savo daugybinės pilietybės reguliavimo dalimi. Ir Seime tam yra platus sutarimas.

Tačiau į Seimo siūlomą ,,euroatlantinį kriterijų” turėtų patekti tikrai gana platus spektras valstybių. Remiantis kitų šalių praktika, tai greičiausiai bus Europos Sąjungos (ES) šalys, kandidatės į ES, Europos laisvosios prekybos asociacijos, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės, valstybės, sudariusios asociacijos susitarimą su ES (pavyzdžiui, Ukraina), kalbama net apie Pietų ir Centrinės Amerikos valstybes, esančias Amerikos savitarpio pagalbos sutarties šalimis. Keičiantis aplinkybėms, Konstitucinis įstatymas leistų Seimui koreguoti valstybių sąrašą.

Kaip laimėti referendumą?

Tam, kad bent dalis mano anksčiau įvardintų pilietybės elementų nugultų naujoje pilietybės sampratoje reikia laimėti referendumą, kuriame savo balsą ,,už” atiduotų net pusė balso teisę turinčių Lietuvos piliečių.

Akivaizdu, kad tam reikia ne tik politinio sutarimo (kuris praktiškai yra), bet ir labai geros kampanijos ir sklandžiai organizuoto rinkimų proceso, sudarant daugiau galimybių rinkėjams atiduoti savo balsą naujose balsavimo vietose – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Būtent pastarieji du dalykai verčia nerimauti, ar tikrai būsime gerai pasiruošę laimėti referendumą, nes laikas tiksi, o valdantieji užuot inicijavę referendumo paskelbimą siūlo keisti pačias referendumo taisykles, kurios – ir plika akimi matyti – yra nekonstitucinės.

Toks veikimas vis dėlto yra taisyklių keitimas jau vykstant žaidimui, taigi mes prarandame brangų laiką, jeigu norime, kad referendumas įvyktų su artėjančiais prezidento rinkimais.

Be to, taip pat atrodo, kad Seimas čia yra paliktas vienas – didesnės Vyriausybės lyderystės nematyti. Tai įrodo vien faktas, kad Užsienio reikalų ministerijai (kurios ambasados ir diplomatinės atstovybės yra atsakingos už balsavimo vietas užsienyje) artimiausius metus nenumatoma skirti daugiau finansų.

Sunku pasakyti, ar tai yra sąmoningas valdančiųjų sprendimas taip pasidalinti vaidmenimis: palikti referendumo klausimą Seimui, bet ne Vyriausybei. Ar tiesiog ne visi ten nuoširdžiai siekia liberalesnės pilietybės sampratos. Vis dėlto tikint atviresnės pilietybės idėja, turint tokį platų politinį sutarimą, kuris yra šiandien, ir milžiniškus resursus, kuriais disponuoja Vyriausybė, yra įmanoma laimėti net ir tokį sudėtingą referendumą.

Reklama

Ligoninių vaistinės padidins valstybės išlaidas, bet vaistų neatpigins

30171562_10156391714429445_4021014929459378385_o

Valdantieji imasi iniciatyvos steigti ligoninės vaistines, kurios turėtų sveikatos įstaigas aprūpinti vaistais bei galėtų vaistus parduoti fiziniams asmenims, kitaip tariant – pradėtų dalyvauti vaistinių versle.

Pagrindinis argumentas, kurį girdime viešojoje erdvėje – naujas rinkos žaidėjas turėtų atpiginti vaistų kainas. Vis dėlto, vaistų kainos šiandien yra reguliuojamos valstybės vaistų kainynuose, o rinkoje tokie nauji valstybiniai žaidėjai veiktų turėdami nesąžiningą pranašumą – galimybę naudoti valstybės finansuojamų ligoninių resursus vaistinių verslui.

Valstybinės įstaigos – ligoninės – prisiima sau nebūdingas prekybos vaistais komercines funkcijas, o tai sukuria prielaidas ligoninių vadovybei didinti veiklos išlaidas ir rūpintis pirmiausiai ne pacientų gydymu ar ligoninės valdymu, bet užsiimti verslu visų mokesčių mokėtojų sąskaita.

Praėjusių metų pabaigoje Seimas leido gydymo įstaigoms įsigyti vaistus ne tik lietuviškose pakuotėse. Tai įstaigoms leis sutaupyti bent kelias dešimtis tūkstančių eurų per metus. Tačiau iki šiol galiojanti tvarka reikalauja, kad vaistinėse parduodamų vaistų pakuotės ir toliau būtų paženklintos būtinai lietuvių kalba.

Atsisakius tokio reguliavimo būtų sukurta daugiau prielaidų pigesniems vaistams: Lietuvos rinka taptų atviresnė vaistams iš didesne rinka ir pigesniais medikamentais pasižyminčios Lenkijos. Žinoma, vartojimo instrukcijos turėtų ir toliau būti verčiamos į lietuvių kalbą, kad pirkėjai būtų informuoti apie vaistų poveikį.

Valdančiųjų noras leisti steigti ligoninėms vaistines yra de facto valstybinių vaistinių tinklo įgyvendinimas. Tokios vaistinės nesumažins vaistų kainų, nepagerins vaistų prieinamumo, o tik sukurs prielaidas didesniam išlaidavimui ir mažesniam skaidrumui.

 

Laužyti tylą yra prasminga

29598182_10156355903109445_7124063075015576129_n

Šių metų Oskarų įteikimo ceremonijos vedėjas komikas Jimmy Kimmel ironizavo, kad visiems susitelkus ir įveikus seksualinio priekabiavimo problemą darbo vietoje, moterims beliks susitvarkyti su seksualiniu priekabiavimu visur kitur.

Ir jis yra teisus. Pastaruoju metu daug diskutuojama, kas yra #metoo atvejai ir kas nėra: ar nepageidaujamas elgesys ir seksualinis priekabiavimas ne darbo ir studijų vietoje patenka į #metoo judėjimo lauką, ar ne?

Mano nuomone, nėra vieno vienintelio apibrėžimo, kas patenka ir kas nepatenka į #metoo ir, ko gero, tai neturėtų būti pagrindinis mūsų diskusijų objektas. Viskas, apie ką šiuo metu taip gausiai diskutuoja Lietuva ir pasaulis #metoo šviesoje, iš esmės kyla iš vis dar giliai glūdinčio požiūrio į moterį ir jos vaidmenį.

Nereikia net seksualinio priekabiavimo ar prievartos temos – būkime atviri, daugelis moterų yra susidūrusios su situacijomis, kai netiesiogiai, nebyliai ir kartais net nesąmoningai, tarp eilučių joms yra pademonstruojama, kad jos iki galo nėra lygiavertis, savarankiškas ir autonomiškas asmuo.

Simboliška, kad šiemet sukanka šimtmetis, kai Lietuva viena pirmųjų šalių pasaulyje pripažino moterų politines teises, o mūsų beatsikuriančios valstybės tėvai kūrėjai ir visuomenės veikėjai siekė kuo geresnio moterų švietimo bei įtraukimo į kultūrinį gyvenimą.

Nors tarpukario Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime būta ryškių moterų, tokių, kaip Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir kitų, tačiau Lietuvos tarpukario visuomenė didele dalimi išliko stipriai patriarchalinė.

Net ir šviesiausiems mūsų valstybės protams moterų įtraukimas pirmiausiai buvo svarbus dėl išsilavinusių šeimos moterų – žmonų ir mamų – ugdymo. Sovietų Sąjungoje buvo tik pagilinti stereotipai apie moterų vaidmenį – melžėjų, mezgėjų, namų šeimininkių.

Turint galvoje visą šią požiūrio į moteris istorinę eigą, nereikėtų stebėtis, kad šiandien #metoo merginų ir moterų pasakojimai bei liudijimai yra sutinkami sudėtingai. Daugelis negaili kritikos: ,,Kas jos tokios, kad kalba? Ko pačios lenda?”

Visa tai, kas dabar vyksta – viešos istorijos ir liudijimai – iš tikrųjų stoja prieš ilgus metus gilintus stereotipus ir prietarus, o kartais ir toleruotus (ar iki šiol toleruojamus?) priekabiavimo ar net prievartos „papročius“.

Mes, liberalūs politikai ar žmogaus teisių entuziastai, dažnai džiaugiamės tokiais liudijimais ir sakome, kad jie keičia visuomenę. Vis dėlto viešai kalbėti nėra nei pareiga, nei prievolė. Sprendimas pasakoti savo išgyvenimus yra individualus. Reikia daug drąsos tai padaryti.

Tačiau laužyti tylą yra prasminga. Tai prisideda prie visame pasaulyje vykstančio milžiniško lūžio. Kiekviena individuali istorija ir liudijimas yra žingsnis į priekį, griaunantis prietarus ir stereotipus, keičiantis moterų ir merginų gyvenimą. Tokia drąsa kuria prielaidas tikrai atvirai ir lygiavertei visuomenei.

 

A. Armonaitė siūlo švelninti alkoholio draudimus dėl amžiaus

Liberalė Aušrinė Armonaitė siūlo švelninti nuo kitų metų įsigaliosiantį alkoholio kontrolės įstatymą ir Seime užregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūlo pilnametystės sulaukusiems asmenims suteikti teisę įsigyti silpnuosius (iki 13 laipsnių) alkoholinius gėrimus.

„Veiksminga alkoholio prevencija turi būti grįsta pirmiausiai ne draudimais, o jaunų žmonių užimtumo ir laisvalaikio skatinimu. Tuo tarpu nustatytas amžiaus ribojimas yra neproporcingas ir demonstruoja Seimo nepasitikėjimą pilnametystės sulaukusiais jaunuoliais“, – sako Seimo narė.

Dar vasarą Seimas priėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos inicijuotus teisės akto pakeitimus, numatančius, kad jaunesni nei 20 metų asmenys negali nei įsigyti, nei vartoti, nei turėti jokių alkoholinių gėrimų. Parlamentarė įžvelgia ir daugybę kitų pavojų.

„Įsigaliosiantis amžiaus reguliavimas neabejotinai padidins nelegalius alkoholio pardavimus, paskatins aštuoniolikmečių ir devyniolikmečių jaunuolių ,,alkoturizmą” į kaimynines šalis: Latviją, Lenkiją, Estiją. Daug kas jau planuoja išleistuves ir gimtadienius šių valstybių turizmo sodybose“, – teigia liberalė.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, priimtas alkoholio kontrolės įstatymas yra bene griežčiausias visoje Europos Sąjungoje. „Kai kuriose Europos šalyse, kuriose alkoholis taip pat yra griežtai kontroliuojamas, amžiaus draudimas nėra bekompromisis. Pavyzdžiui, Norvegijoje ir Suomijoje 18 metų asmenys gali įsigyti ir vartoti alkoholinius gėrimus, kurių stiprumas neviršija 22 laipsnių“, – pavyzdžius vardija A Armonaitė.

Jei Seimas pritartų parlamentarės pasiūlymui, sulaukę pilnametystės jaunuoliai galėtų įsigyti silpnojo alkoholio, t.y. alaus ar šampano.