Neliberali demokratija atslinko

Žlugus Sovietų Sąjungai ir socializmui pralaimėjus politikos mokslininkas Francis Fukuyama parašė knygą ,,Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, kurioje teigė, kad Vakaruose įsitvirtinusi liberali demokratija yra paskutinė žmonijos valdymo forma, kuriai nebėra alternatyvos. Jeigu šią politikos mokslų kalbą paverstume pasakų analogija – blogis buvo nugalėtas ir jie ilgai ir laimingai gyveno. Vis dėlto tampa ryšku, kad istorija nesibaigė. Liberaliai demokratijai atsiranda alternatyva ir ji kelia susirūpinimą.

Liberali demokratija remiasi šiais principais – visuotiniai rinkimai, konkuruojančios partijos, valdžios galių padalijimas, užtikrinama žodžio ir minties laisvė, rinkos ekonomika. Vis dažniau tiek tradicinėse Vakarų demokratijose, tiek Vidurio Rytų Europoje atsiranda sąmoningai ir nesąmoningai norinčių nurašyti šiuos principus.

Algirdas Kaušpėdas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėjo apie mūsų visuomenėje veikiančius lošėjus ir kūrėjus. Anot A. Kaušpėdo, mūsų viduje visada gyvena tiek lošėjas, tiek kūrėjas. Pirmasis savimi patenkintas demagogas, visada pirmiausiai siekiantis išlošti. Antrasis – nuosekliai siekiantis pokyčių, veikiantis ir kuriantis. Taip jau susiklostė, kad neliberalios demokratijos šaukliais tampa būtent A. Kaušpėdo minėti ,,lošėjai“.

Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Vienas jų – Donaldo Trumpo reiškinys. Nebūdamas ,,vienas iš jų“ – profesionalių politikų – Trumpas apeliuoja į užsisėdėjusį politinį elitą ir teigia sugrąžinsiąs JAV prarastą didybę. Tačiau praktinėje politikoje jo darbų niekas nežino, tik kontraversiškus pareiškimus, balansuojančius ant ksenofobijos ribos. D. Trumpo nominacija Respublikonų partijoje yra smūgis tradicinei politinei santvarkai ir kartu, deja, atpildas už kartais per didelę aroganciją ir uždarumą.

Kitas pavyzdys – Didžioji Britanija ir ,,Brexit“.  Šios kampanijos lyderiai B. Johnsonas ir M. Gove’as, nors kurį laiką jau veikė politikoje, viskas, ką jie turėjo, buvo puikus viešųjų ryšių planas. Politinio plano jie neturėjo. Kaip ir tikriausiai nesitikėjo, kokią neapykantos atvykėliams bangą iššauks referendumo rezultatai. Taigi jiems pavyko – kampanija laimėjo. Tik, ką daryti po to, nebuvo aišku.

Jau kitą dieną Britanija nuo viešųjų ryšių specialistų grįžo prie profesionalių politikų ir pradėjo ieškoti tų, kurie prisiimtų atsakomybę išsrėbti populizmo privirtą košę. Atsakomybę prisiima Theresa May, kurios misija neabejotinai bus Didžiąją Britaniją iš ES išvesti kuo grakščiau. Gerai bent tiek, kad B. Johnsonas vis dėlto neišvengs atsakomybės ir turės už savo kalbas atsakyti dirbdamas užsienio reikalų sekretoriumi.

Viktoras Orbanas Vengrijoje ir Jaroslavas Kačinskis Lenkijoje gerai iliustruoja, kaip gali atslinkti neliberali demokratija į mūsų regioną. Žiniasklaidos teisių suvaržymai, siekis dominuoti visose politinėse institucijose, ant ksenofobijos ribos balansuojantys pareiškimai, verslo ir rinkos demonizavimas, jau nekalbu apie žmogaus teises ir LGBT, kaip tabu temas. Šios ir panašios politinės laisvės tapo tuo, prieš ką reikia kovoti. Su tvirta ranka ir gera doze nacionalizmo.

Būtent D. Trumpas, B. Johnsonas, V. Orbanas yra pirmiausiai ,,lošėjai“. Jie lošia nusivylusių visuomenės narių korta. Tokie ir panašūs veikėjai ypatingai suaktyvėja po įvairių sukrėtimų, pavyzdžiui, paskutinių teroristinių atakų Paryžiuje, Briuselyje, Nicoje. Tačiau kryptis, kurią jie neša, yra pavojinga.

Vis dažniau pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve. Tačiau tokie ,,veiklos žmonės“, nauji politiniai pranašai, einantys prieš atvirumo idėjas, nei terorizmo, nei kitų problemų neišspręs, priešingai – tik jas pagilins.

Šiais metais Lietuvoje rinksime Seimą ir turėsime naują Vyriausybę. Tai svarbi įžanga prieš 2019-uosius, kai įvyks net treji rinkimai – Prezidento, savivaldos ir Europos Parlamento. Iš esmės tai lūžio laikotarpis Lietuvai. Turėsime pasirinkti: ar atsinaujinsime ir pasiraitoję rankoves atversime naują puslapį nepriklausomos Lietuvos raidoje, ar toliau sieksime atkeršyti vieni kitiems ir vieni kitus gąsdinsime. Šiais neramiais pasaulyje laikais Lietuva turi atskirti kūrėjus nuo lošėjų.  

Reklama

Ką daryti, kad Paryžiaus, Briuselio ir Nicos įvykiai nepasikartotų?

Gedime daugiau nei 80 aukų, kurių Prancūzija neteko per žiaurų išpuolį Nicoje, tarp jų – daugybė vaikų. Vėl klausiame vieni kitų, ar galima padaryti kažką kitaip, kad kelias būtų užkirstas tokioms teroro atakoms.

Trys kryžiai

Pirma, visi pastarojo meto tragiškų įvykių Europoje kaltininkai buvo iš anksto žinomi policijai. Ir tai tik įrodo, kad sustiprinus vidaus tarnybų veiklą, galima sumažinti tokių išpuolių tikimybę. Tai toli gražu nereiškia, kad kiekvienas žmogus turi būti sekamas. Tai reiškia, jog tarnybos turi skirti proaktyvų dėmesį tiems asmenims, kurie jau buvo įkliuvę ir turi įrašų dėl nelegalios veiklos. Reikia naikinti tokios veiklos židinius – nelegalią prekybą ginklais, narkotikais, žmonėmis.

Antra, akivaizdu, kad viešų renginių metų policijos pareigūnų ir kitų tarnybų veikla turi būti dar griežtesnė. Po tokių žiaurių sukrėtimų visuomenė tikrai yra tam pasiruošusi.

Trečia, iš ES valstybių turime išsiųsti visus terorizmu įtariamus ar su terorizmu susijusius asmenis, kurie yra atvykę iš užsienio.

Ketvirta – ir svarbiausia – po tokių įvykių pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve, kaip turime atstatyti sienas ir izoliuotis vienas nuo kito. Tai didelė klaida.

Tik didesnis bendradarbiavimas ir koordinavimas gali užkirsti kelią tokiems įvykiams. Tik didesnė atvirumo ir laisvės idėjų sklaida yra alternatyva šitam blogiui.

Todėl jokie ,,veiklos žmonės“ ir nauji politiniai pranašai, einantys prieš šias idėjas, terorizmo problemos neišspręs, priešingai – tik ją sustiprins.

Turime tobulinti savo turimas institucijas ir laikytis drauge. Tai vienintelis kelias išsaugoti liberalią demokratiją ir saugią visuomenę.

Užuojauta Prancūzijai.

Metas atsipeikėti po ,,Brexit“

,,Brexit“  faktui dar net neįvykus Didžioji Britanija jau moka milžinišką kainą: istorinis svaro sterlingo kritimas, Didžiosios Britanijos smukimas iš penktos pasaulio ekonomikos į šeštą vietą, savo pozicijas užleidžiant Prancūzijai, gili politinė krizė ir rizika prarasti vieningą valstybę. Ką jau kalbėti apie įmonės ,,Google“ paskelbtus populiariausių paieškų Britanijoje duomenis: po referendumo rezultatų paskelbimo dažniausi klausimai, į kuriuos britai ieškojo atsakymo – ,,kas yra Europos Sąjunga“ ir ,,kas bus išėjus iš Europos Sąjungos“.

Niekas šiandien nenorėtų būti britų vietoje. Nei vienas politikas dar vakar nenorėjo būti Davido Camerono vietoje. Šiandien – niekas nenori būti Borisas Johnsonas. Tačiau mes savo ruožtu turime padaryti savas išvadas, tam, kad išsaugotume taiką ir gerovę į Europą atnešusį ES projektą, užtikrinusį mūsų, Lietuvos, geopolitinį stabilumą ir ekonominę pažangą.

Šiandienos darbotvarkėje – Europos reforma

Daugelis kalba apie tai, kad Europos Sąjungai reikia reformos. Tačiau Europos reforma gali turėti dvi priešingas trajektorijas. Pirma – dar gilesnė integracija, suteikiant daugiau galių viršnacionalinėms ES institucijoms bei siekiant didesnio harmonizavimo. Pastarąją, galėtų palaikyti didelė dalis Europos kairiųjų.

Antra alternatyva – mažesnės integracijos Europa: mažiau galių viršnacionalinėms institucijoms ir biurokratijai, tačiau tuo pat metu bendradarbiavimas ir koordinavimas užsienio politikoje. Ši alternatyva iš esmės turėtų susitelkti ties bendra rinka ir didesnėmis pastangomis siekiant vieningos užsienio politikos. Ji iš esmės buvo priimtina D. Cameronui, taip pat Vokietijai su A. Merkel priešakyje bei didžiajai daliai Europos dešiniųjų.

Būtent antroji alternatyva būtų geri skiepai kitoms valstybėms, kuriose plinta euroskepticizmas ir naujos pagundos istoriniams eksperimentas. Jeigu Europos valstybių visuomenės priešinasi gilesnei integracijai, vadinasi jai neatėjo laikas.

Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES šalininkų pozicijos demonizavo ES, tačiau į Europos Sąjungą reikėtų žiūrėti, kaip į centristinį projektą. Turi jis kairiųjų bruožų, turi reguliavimų ir reikalavimų, tačiau tuo pat metu jis realiai praktikoje įgyvendino nuostabių dešiniojo liberalizmo idėjų, pirmiausiai – bendrą rinką, leidžiančią laisvą prekybą ir laisvą judėjimą.

Kokie santykiai laukia Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos?

Didžiosios Britanijos debatai dėl narystės ES buvo itin margi. Vienoje barikadų pusėje matėme D. Cameroną ir dalį konservatorių, leiboristų partiją, verslo visuomenę, Londoną, Škotiją ir Š. Airiją. Kitoje – B. Johnsoną, kitą dalį konservatorių, euroskeptikus su N. Farage priešakyje, Velsą ir Angliją, didžiąją dalį populiarios žiniasklaidos bei dalį laisvos rinkos ir dešiniojo liberalizmo šalininkų.

Būtent pastarųjų pozicija man atrodo paradoksali. Siekę didesnės laisvės tvarkyti savo valstybę, jie iš esmės pasiekė valstybės izoliacijos ir atskyrimo nuo globalizacijos pamatais pastatytos Europos bendrijos. Siekdami didesnio ekonominio atvirumo jie pasiekė tai, kad šiandien Didžioji Britanija turės sustoti, nežinant, ar kada nors besugrįš į bendrą Europos rinką.

Realaus ,,Brexit“ atveju optimistai tikisi, kad Didžioji Britanija liktų bendroje ES rinkoje, analogiškai  Norvegijos atvejui. Tačiau Norvegijos dalyvavimas iš esmės reiškia tai, jog ji turi atitikti didžiąją dalį ES reguliavimų, tačiau būdama ne ES narė negali prisidėti prie jų rengimo. Bendra rinka yra nedalomas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo rinkos laisvo judėjimo paketas. Viso paketo Britanija gali ,,nenupirkti“, o ES, tikėtina, tokio lengvo kelio ir ,,nepardavinės“.

Šiandien Didžiosios Britanijos politikai ir visuomenė jau pradeda ieškoti būdų, kaip Europos Sąjungos nepalikti. Ir iš tiesų – vyksta persitvarkymas tiek konservatorių, tiek leiboristų viršūnėse. Tai gali iššaukti pirmalaikius rinkimus ir iškelti narystės ES diskusijas į naują šviesą. Didžioji intriga išlieka neatsakyta – kas prisiims lyderystę išvesti Britaniją iš Europos Sąjungos arba kas išdrįs prisiimti atsakomybę neatsižvelgti į referendumo nuomonę ir palikti Britaniją ES.

Mums Lietuvoje svarbu tai, kad Vidurio ir Rytų Europai Didžioji Britanija visada buvo viena esminių partnerių diplomatijos ir saugumo srityje. Taigi mūsų politikai, diplomatai, visuomenininkai turėtų nenustoti ryšių su šia šalimi, priešingai – juos plėsti ir stiprinti. Didžioji Britanija visada gerai suprato Lietuvos geopolitinius interesus, todėl – nesvarbu, kokį sprendimą galiausiai priims šalies parlamentas – neturime prabangos prarasti tokios ypatingos draugystės.

 Ko iš britų krizės turėtume pasimokyti Lietuvoje? 

Mokytis iš politikos yra svarbu ne tik politikams, bet ir visuomenei. Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš sudėtingos britų situacijos?

  1. Rinkėjai iš tikrųjų nulemia sprendimus, todėl rinktis reikia atsakingai. Rinkėjai daro tiesioginę įtaką procesams, todėl demokratijoje dalyvauti prasminga ir tam, kad kitas nenuspręstų už tave. Net 75 proc. 19-29 metų jaunų žmonių pasisakė už narystę Europos Sąjungoje, nors jiems gali tekti gyventi su priešingu sprendimu. Turint galvoje, kad jaunimo dalyvavimas rinkimuose visada gerokai nusileidžia kitoms amžiaus grupėms, šis atvejis turėtų būti stipriausias argumentas jauniems žmonėms Lietuvoje gausiau ateiti prie balsadėžių.
  1. Sunkiai nuspėjamoje realybėje negalime prarasti savo žmonių. Iškilus realiai galimybei Didžiajai Britanijai palikti Europos Sąjungą, tiesiog privalome sutarti dėl dvigubos pilietybės priėmimo. Didžioji dalis mūsų išeivių nori palaikyti ryšius su Lietuva, nors šiuo metu savo gyvenimą kuria kitoje šalyje. Būdami nedidele valstybe tiesiog negalime sau leisti atstumti savus. Tokioje politinėje tikrovėje dvigubos pilietybės klausimas įgauna vis daugiau argumentų.
  1. Populizmas populiarus tol, kol jo neišrenka. Bepigu būti populistu. Tai ne politinės pažiūros, už kurias turi pastovėti bei dėl kurių turi dirbti ir ieškoti sutarimo. Tai tiesiog politikavimo stilius, savo retorika nukreiptas prieš sprendimų priėmėjus, taip vadinamą ,,valdantį elitą“, ekspertus ir argumentus. Atseit ,,už žmones“, o iš tikrųjų – ,,už demagogiją“.

Emocijomis grįsta išėjimo iš ES kampanija Didžioje Britanijoje buvo stipriai populistinė – melagingi skaičiai ir argumentai po rezultatų paskelbimo buvo paneiginėjami. Išsiblaivius nebeatrodo viskas taip pergalinga nei B. Johnsonui, kuris jau skelbia ,,neskubėkime“,  nei tiems, kurie balsavo už išstojimą, norėdami tiesiog išsakyti savo protestą prieš valdžią apskritai.

Lietuvoje taip pat daugybė mūsų sąmoningai balsuojame už populistus tam, kad parodytume tradiciniams politikams ir partijoms ,,jų vietą“. Tačiau nepamirškime, kad liberalioje demokratijoje nėra ,,jie“ ir ,,mes“. Esame tik ,,mes“. Tad kiekvienas protesto balsas, atiduotas populistams, skandina visą bendrą mūsų laivą.

Ar gražiosios Graikijos laivas apleidžia ES krantus?

Salonikai 2013-09-01 17.40.33Mano atsakymas – tikrai ne, nes ES ir Eurozonoje galioja ne tik ekonominiai, bet ir politiniai, ir geopolitiniai argumentai.

Tai jau 36 referendumas ES istorijoje nuo 1973 m., kurio metu ES narės piliečiai sprendė su ES integracija susijusius klausimus. Asmeniškai iki paskutinės dienos tikėjausi, kad graikai referendume tars ,,ναί“ (taip) – A. Tsipras atsistatydins, Graikijos lauks garbingas bankrotas, taupymas, reformos ir ateitis Eurozonoje. Bet graikai tarė ,,oxi“ (ne).

Dabar logiška seka būtų pasitraukimas iš Eurozonos ir finansinės pagalbos dairymasis į kitas šalis. Tačiau, kaip Eurozonos ministrai teisingai paskelbė – ,,dabar kamuolys Graikijos pusėje“, kas iš esmės reiškia – Graikija nieko geriau už ES vis tiek nesuras.

Šiandien ES daugybei narių taiko įvairių susitarimų išimtis (angl. opt-outs). Pvz. Airija ir UK turi išimtį dėl Šengeno zonos, Danija ir UK – dėl Eurozonos. Specialų planą, statusą ir opt-out’ą galima surasti ir Graikijai.

Nesakau, kad turime toliau skolinti pinigus tiems, kurie juos pravalgo, tačiau kai kalbame ,,na ir nereikia mums tos Graikijos“ gerai pagalvokime tris kartus:

1. Nepamirškime 1947 m. H. Trumeno doktrinos, suteikusios finansinę pagalbą Graikijai ir Turkijai tam, kad šios nepatektų į sovietų įtakos sferą.
2. Nepamirškime, kad A. Tsipras ir Syriza nėra amžini, todėl nereikia užkirsti kelio nepopulistinei ateities politikai Graikijoje.
3. Nepamirškime, kokiomis aplinkybėmis susikūrė ES (taikai Europoje užtikrinti) ir kokios nuotaikos dabar vyrauja ES Rytų paribio valstybėse.

Taigi Graikija gali norėti palikti Europą, bet Europa niekada neturėtų palikti Graikijos – savo pačios saugumo labui.

A. de Tocqueville apie Rusiją ir Ameriką

Vartau savo mėgstamo prancūzų politinio mąstytojo ir istoriko Alexis de Tocqueville knygą ,,Democracy in America“, kurią jis pradėjo rašyti 1831 m. viešėdamas JAV. Neįtikėtina, kaip būdamas toks jaunas jis pralenkė laiką ir išpranašavo dabartį. Cituoju eilutes, prie kurių paraštėje pasirašiau net tris šauktukus:

There are, at the present time, two great nations in the world which seem to tend towards the same end, although they started from different points: I allude to the Russians and the Americans. Both of them have grown up unnoticed; and whilst the attention of mankind was directed elsewhere, they have suddenly assumed a most prominent place amongst the nations; and the world learned their existence and their greatness at almost the same time. <…>

The conquests of the one are therefore gained by the ploughshare; those of the other by the sword. The Anglo-American relies upon personal interest to accomplish his ends, and gives free scope to the unguided strength and common-sense of the citizens; the Russian centres all the authority of society in a single arm. The principal instrument of the former is freedom; of the latter servitude.

Their starting-point is different, and their courses are not the same; yet each of them seems to be marked out by the will of Heaven to sway the destinies of half the globe.