Veiklūs ir nepopuliarūs. Kas?

Šiandien mano dienos ,,vinimi“ tapo apsilankymas VU TSPMI knygos ,,Kada reformos virsta pokyčiais“ pristatyme. Tai man buvo asmeniškai įdomu, nes dar mokantis viešosios politikos analizės magistrą rengėme rašto darbus knygoje aptariamomis temomis ir, kaip pastebėjau, dalimi duomenų ir įžvalgų buvo pasinaudota, o tai #smagu, nes studentų darbas neatsigulė į stalčių, o buvo įprasmintas.

Taigi čia iš esmės nagrinėjama ankstesnės konservatorių ir liberalų Vyriausybės inicijuotų reformų procesas ir sėkmė. Pridėtinę knygos vertę gali matyti daugybė veikėjų: mokslininkai turi gerą šaltinį, padėsiantį aiškinti reformas kitose šalyse, apžvalgininkai, oponentai turi gerą šaltinį, kuriame išryškinta, padarė ar nepadarė ką nors dešiniųjų Vyriausybė. Vis dėlto man įdomesnė pridėtinė vertė, kuri reikalinga praktinėje politikoje. Akivaizdu, kad šiame savo gyvenimo etape bandau derinti VU TSPMI įgytas žinias su realybe :). Štai į ką turi atkreipti dėmesį sprendimų priėmėjai, ketinantys dirbti Vyriausybėje ar kitoje vykdomoje valdžioje.

  • Aiškūs Vyriausybės prioritetai, nedidelis jų skaičius.
  • Aiškaus plano, ką daryti, turėjimas dar prieš ateinant į valdžią.
  • Nusiteikimas pasipriešinimui pirmiausiai tarp ,,savų“ – koalicijoje ar net partijoje.
  • Dialogas su opozicija. Politikoje negali statyti savęs į poziciją ,,visi klysta, išskyrus mus“.
  • Nuolatinis politinis dėmesys reformai ir lyderystė.
  • Telkiančių lyderių palaikymas. Būtų idealu, jeigu Prezidentas veiktų, kaip telkiantis lyderis reformos naudai.
  • Visuomenės grupių įtraukimas.
  • Reikia suprasti, kad rezultatyvumas gali kainuoti populiarumą.

Iš esmės tik tiek reikia, kad reformos virstų realiais pokyčiais. Labai lengva parašyti ir sunku padaryti :).

Vis galvoju, kaip šioje knygoje atrodytų dabartinė Vyriausybė. Peršasi pora minčių:

  1. Susidaro įspūdis, kad ši Vyriausybė kadencijos pradžioje deklaravo per daug prioritetų. Tiek kadencijos, tiek metinių prioritetų priemonių dokumentuose atrodo, kad įsipareigota palikti ir avį gyvą, ir vilką sotų. Sunku turėtų būti atsispirti nuo tokių dokumentų praktikoje.
  2. Vyriausybė visuomenei neprisistatė kaip ambicinga reformatorė ir iš esmės (taip bent jau atrodo) nekėlė sau tikslo tokia būti. Taigi kyla klausimas, ar šiuo tyrimo pagrindu prasminga tirti į reformas neorientuotas vyriausybes. Turbūt ne. Ir kitas klausimas – galbūt būtent dėl tokio Vyriausybės ramumo premjeras yra populiariausias politikas.

Iš esmės esame amžininkai dviejų priešingų vyriausybės paveikslų: veiklios & nepopuliarios Vyriausybės vs. ramios & populiarios Vyriausybės.

Vis dar tikiuosi, kad Lietuvoje pamatysime ir kitokių variantų.

Darbo santykių reforma: maži pokyčiai yra geriau nei jokių pokyčių

balanceViešumoje pradėta aktyviau diskutuoti apie naująjį Darbo kodeksą ir visą socialinį modelį. Keletas minčių apie tai.

  • Pirmas labai geras dalykas – pagaliau visi (pabrėžiu visi) atkreipė dėmesį, kad darbo santykių ir socialinio draudimo srityje pokyčiai yra būtini.
  • Antras labai geras dalykas yra tai, kad ekspertai revizavo status quo ir dabar bent šiek tiek žinome, kur mes esame.
  • Trečias labai geras dalykas yra tai, kad projekte numatyta daug šiuolaikinį gyvenimą atspindinčių nuostatų: siūlomi pokyčiai nuotolinio darbo, viršvalandžių, darbo santykių mažose įmonėse srityse, taip pat labiau aptartas darbo ir šeimos derinimas, numatoma daugiau sutarčių rūšių, išplečiamos kolektyvinės sutartys tarp darbuotojų ir darbdavių.

Labai didelis mitas yra tai, kad šis Darbo kodeksas yra liberaliausias Europoje. Jis nėra liberaliausias Europoje. Jis apskritai nėra labai liberalus. Jis paprasčiausiai yra šiuolaikiškesnis (modernesnis – jeigu norite).

Vos tik dokumentas atiduotas į Trišalę tarybą ,,konsultacijoms“, pasigirdo kalbų, kad toks projektas Seime ,,nepraeis“. Na, bet ar tai ką nors apskritai stebina? Net ir esant didelei politinei valiai Vyriausybėje, Seime sprendimus priimti yra labai sunku (matėme tai ne tik prie A. Butkevičiaus, bet ir prie A. Kubiliaus).

Tačiau išeitis yra – tai darbo santykių modernizavimas žingsnis po žingsnio, inkrementiškai. Tam tikrų nuostatų, dėl kurių lengviau susitarti, priėmimas pavieniui. Ir tai daryti galima jau dabar.

Žinoma, aš už nuoseklią ir esminę reformą, bet maži pokyčiai ir geriau nei jokių pokyčių.

Daugiau info: www.socmodelis.lt 

Energetika. POPolitika #1

Daugybei žmonių politika yra neįdomi ir nuobodi. Tačiau gyvenime yra daugybė paralelių, kuriomis galima aiškinti politiką. Karts nuo karto pamėginsiu šiomis paralelėmis pasidalinti. Čia pirmoji.

Štai šis Rowan Atkinson suvaidintas siužetas (žr. nuo 40 sec.) glaustai ir suprantamai atskleidžia mūsų Vyriausybės veiksmus, sprendžiant energetinių projektų – skalūnų žvalgybos ir atominės elektrinės – vystymo klausimus bei situaciją, kurioje atsiranda investuotojai.

Štai, ką turiu omenyje:

Komunistams niekada neįtiksi

Vis grįžtame prie ekonominio ir politinio bendradarbiavimo su Kinija temų. Nors Dalai Lama jau seniai išvyko iš Lietuvos ir visi apie tai beveik pamiršo, norėjau čia pažymėti, kad pastarasis vizitas parodė gana rimtą iššūkį mūsų šalies politinei moralei.

Nesu didelė Dalai Lamos idėjų žinovė, tačiau mane nemaloniai nustebino mūsų valdžios manieros, atvykus šiam iškiliam žmogui.

Dar prieš vizitą pasirodė informacija, kad nei Premjeras, nei Prezidentė oficialiai neketina susitikti su Dalai Lama. Manau, buvo visiems akivaizdu, jog tai daroma sąmoningai, norint ,,neįžeisti“ oficialiosios Kinijos, kurios teritorijoje šiuo metu yra Tibetas – regionas, su kuriuo siejamas Dalai Lama ir jo sekėjai.

Jam atvykus vis tik įvyko neoficialus Prezidentės ir Dalai Lamos susitikmas. Prezidentė pamėgino įtikti ir oficialiajai, komunistinei Kinijai, ir Dalai Lamos gerbėjams. Deja, visiems geras nebūsi – Lietuva vis tiek Kinijos buvo pastebėta, kaip Dalai Laimą priėmusi šalis, pasigirdo kalbos dėl ekonominių sankcijų Lietuvai, oficalūs pareigūnai atšaukė Lietuvos verslui svarbų vizitą.

Tačiau – svarbiausia – pažiūrėkime, kaip atrodo Lietuva ir jos pareigūnai, pataikaudami komunistinei Kinijai ir oficialiai ignoruodami Dalai Lamą.

Vos tik spėjusi perlipti viela aptvertą komunizmo sieną, Lietuva pamiršo, jog pati keletą kartų buvo ne didžiausias prioritetas tarptautinėje erdvėje, o kartais – netgi mainikavimo objektas. Gaila ir liūdna, kad šiandien pagrindiniai Lietuvos pareigūnai nepastebėjo šių paralelių ir įsijungė į cinišką laisvės turgų.

Viso pasaulio šalių vadovai leido sau susitikti su Dalai Lama oficialiai, tačiau Lietuva to neišdrįso. Išmainė principus ir moralę, nes norėjo įtikti. Keista, kad Lietuva pamiršo tai, ką pati turėtų žinoti geriau nei bet kas kitas – komunistams niekada neįtiksi.