Eitynių išvakarėse. Ko trūksta, kad turėtume civilinę partnerystę?

Esame įpratę žmogaus teisių klausimus svarstyti ideologinėje ir teisinėje šviesoje. Šiandien tarptautinėje žmogaus teisių konferencijoje į lyčiai neutralų civilinės partnerystės įteisinimo klausimą pamėginau pažvelgti iš politikos analizės perspektyvos.

Čia man į pagalbą atėjo P. Sabatier ir H. Jenkins-Smith palaikymo koalicijų teorinis pagrindas. Viešąją erdvę nesunku susikirstyti dvi ,,palaikymo koalicijas“ – koaliciją A, kuri pasako už partnerystės įteisinimą, ir koaliciją B, kuri yra prieš.

Koalicijoje A matome liberalų ir socialdemokratų politikus, tokias nevyriausybines organizacijas, kaip Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos žmogaus teisių centras, LGL, Tolerantiško jaunimo asociacija, Lietuvos liberalus jaunimas, Jaunimo linija ir kt. Taip pat didėja visuomenės autoritetų palaikymas – čia ir Andrius Tapinas, ir Paulius Ambrazevičius, ir Vaidas Jacob Baumila, kiti. Šia tema nemažai kalba ir užsienio valstybių diplomatai Lietuvoje. Taigi turime nemažą ir įvairią koaliciją.

Koalicijoje B matome didelę dalį Tėvynės sąjungos narių, taip pat partiją ,,Tvarka ir teisingumas“, dalį ,,Darbo partijos“ veikėjų. Galima, be abejo, išskirti mažus, bet garsiai rėkiančius nacionalistus. Juos priskirčiau nevyriausybininkų ,,krepšeliui“ :).

Abi šios koalicijos nėra viduje gerai koordinuotos, tačiau jų veikėjams būdingi panašūs įsitikinimai, resursai ir (iš dalies) strategijos.

Tam, kad būtų įmanomas bent šioks toks dialogas tarp dviejų skirtingų palaikymo koalicijų yra labai svarbus politikos brokerio vaidmuo. Paprastai tai gali būti aukštas pareigas ir autoritetą turintis telkiantis lyderis, pavyzdžiui, prezidentas, premjeras ar parlamento pirmininkas.

Kas reikalinga, kad civilinė partnerystė taptų realybe?

1. Turime dar labiau išplėsti palaikymo koaliciją A. Reikia įtraukti daugiau politikų iš liberalų ir socialdemokratų gretų, taip pat reikia labiau įtraukti pavienius koalicijos B partijų narius. Štai Tėvynės sąjungoje, akivaizdu, tolerantiškai pozicijai yra tikrai nemažai potencialo, kaip, manau, ir ,,Darbo partijoje“.

2. Reikia labiau derinti veiksmus koalicijos A viduje. Mes dalijamės panašiais įsitikinimais, turime resursų, tačiau strategija galėtų būti kur kas aiškesnė ir nuoseklesnė.

3. Mums reikia daugiau diskusijos su koalicija B. Nesakau, kad su populistais, bet, kaip jau minėjau, su dalimi atvirai mąstančių tų partijų ir organizacijų narių.

4. Mums ypatingai reikalingas politikos brokeris, nes kol kas nei viena aukšta institucija neaptaria šios temos apskritai.

Estijos pavyzdys parodė, kad balsavimo parlamente metu visose partijose buvo įvairių nuomonių ir balsavimas iš esmės vyko ne pagal frakcijų sutarimus, o laisvai. Tai dar labiau sustiprina argumentą, kad turime kalbėtis su koalicijos B veikėjais.

Manau, kad Lietuvoje partnerystės įteisinimo reiks laukti ne taip jau ilgai, galbūt 5-erius ar 6-erius metus. Vis dėlto turime atminti, kad homofobija su tuo nepasibaigs. Taigi visuomenės autoritetų ir nevyriausybininkų vaidmuo čia yra gyvybiškai svarbus.

Galvokime ne tik apie spalį, bet ir apie naują dešimtmetį

Pastarąjį mėnesį politinėje padangėje išgyvenome tikrą žemės drebėjimą, kuris daugelį privertė susimąstyti ne tik dėl liberalų politinės ateities, bet ir apskritai – ar galime pasitikėti politika, partijomis ir vienas kitu.

 

Kai kam jau spėjo pabosti mūsų diskusijos apie skaidrumą, tačiau tokioje situacijoje apie tai kalbėti yra būtina. Iš tiesų mūsų partijos inicijuotas skaidrumo standartas nėra tobulas ir piktos valios jis gali neužkirsti.

 

Finansų ir priimtų sprendimų viešinimas kai kuriems kolegoms pasirodė beprasmiška ir naivu. Man atrodo, kad tai turėtų būti savaime suprantama. Tiesiog neįtikėtinai keista, kad iki šiol nei vienai partijai Lietuvoje į galvą nešovė atverti savo duomenų. Politinei partijai – organizacijai, kuri savo esybe turėtų siekti atvirumo.

 

Galima tik apgailestauti, kad šios išvados prieiname tik po mūsų partiją sukrėtusio skandalo. Atvėrėme duomenis savo valdomose savivaldybėse, o apie savo pačių organizaciją pamiršome. Šiandien kitos išeities neturime. Padarysime tai ir tai taps naujos politikos Lietuvoje neatskiriamu bruožu, kuriuo paseks kitos Lietuvos partijos.

 

Paskutiniai įvykiai liberalų bendruomenę sukrėtė, tačiau negalime nuleisti rankų. Lietuvai reikia liberalų ir liberalizmo. Mūsų Nepriklausomybės aušroje klestėjo diskusijos, kas yra laisvė, kiek jos mums reikia, koks ryšys tarp laisvės ir atsakomybės. Tačiau kur šios diskusijos šiandien?

 

Lietuva yra šalis, kurioje gyvena iniciatyvūs žmonės, jie kuria idėjas ir buriasi į verslus. Vis dėlto absoliuti dauguma verslų miršta ankstyvais metais. Priežastis paprasta – aplinka vis dar nėra draugiška iniciatyvai.

 

Šiandien Lietuva taip pat tampa šalimi, kurioje įsivyrauja tolerancija naujiems ar vis didesniems mokesčiams. Tik prieš rinkimus atsidaromi nauji „Excelio“ programos langai paskaičiuoti, kiek būtų galima sumažinti PVM. Visą kitą laiką yra ieškoma būdų ne kaip sutaupyti valdžios sąskaita, o kiek paimti iš žmogaus sąskaitos.

 

Tačiau pakalbėkime ne tik apie ekonomiką, pakalbėkime apie rūpestį vienas kitu. Dažnai mus kaltina, kad esame socialiai nejautrūs, nes nepalaikome grandiozinių subsidijų programų. Taip, mes manome, kad ten, kur valdžia neva pasirūpina viskuo, iš tikrųjų niekas nesirūpina niekuo.

 

Todėl mes visi turime rūpintis vieni kitais – apie tai yra liberalizmas. Žmogus turi rūpintis kitu žmogumi. Valdžia turi leisti skleistis rūpestingai bendruomenei, jai padėti ir netrukdyti.

 

Neįtikėtinai skamba faktas, kad šiandien, pavyzdžiui, Neįgaliųjų departamente vis dar nesidarbuoja nei vienas žmogus su negalia. Neįtikėtinai skamba tai, kad Vaiko raidos centrui, keičiančiam šimtų vaikų likimus ir galinčiam pakeisti tūkstančius, vis dar neatsiranda vietos sveikatos sistemos džiunglėse. Neįtikėtinai atrodo ir tai, kad didžiausią Lietuvos problemą – savižudybes – sprendžia pavienės savivaldybės savo kuklių resursų ir idėjinių visuomenininkų pagalba. Ir vis dar nesulaukia centrinės valdžios dėmesio. Ar tai galime vadinti socialiai atsakinga Vyriausybe?

 

Daugelis turėjo svajonę, kad liberalams lemta šį rudenį keisti Lietuvą. Tačiau gegužę paaiškėjo, kad turime pasikeisti ir mes patys. Prieš skubėdami keisti Lietuvą, turime pasikeisti ir mes patys.

 

Dabar liberalai priima sprendimus ne tik spalio rinkimams, bet ir naujam liberalų dešimtmečiui. Eime į priekį su švaria sąžine – ,,Mūsų darbus telydės Laisvės ir Vilties dvasia“.

Veiklūs ir nepopuliarūs. Kas?

Šiandien mano dienos ,,vinimi“ tapo apsilankymas VU TSPMI knygos ,,Kada reformos virsta pokyčiais“ pristatyme. Tai man buvo asmeniškai įdomu, nes dar mokantis viešosios politikos analizės magistrą rengėme rašto darbus knygoje aptariamomis temomis ir, kaip pastebėjau, dalimi duomenų ir įžvalgų buvo pasinaudota, o tai #smagu, nes studentų darbas neatsigulė į stalčių, o buvo įprasmintas.

Taigi čia iš esmės nagrinėjama ankstesnės konservatorių ir liberalų Vyriausybės inicijuotų reformų procesas ir sėkmė. Pridėtinę knygos vertę gali matyti daugybė veikėjų: mokslininkai turi gerą šaltinį, padėsiantį aiškinti reformas kitose šalyse, apžvalgininkai, oponentai turi gerą šaltinį, kuriame išryškinta, padarė ar nepadarė ką nors dešiniųjų Vyriausybė. Vis dėlto man įdomesnė pridėtinė vertė, kuri reikalinga praktinėje politikoje. Akivaizdu, kad šiame savo gyvenimo etape bandau derinti VU TSPMI įgytas žinias su realybe :). Štai į ką turi atkreipti dėmesį sprendimų priėmėjai, ketinantys dirbti Vyriausybėje ar kitoje vykdomoje valdžioje.

  • Aiškūs Vyriausybės prioritetai, nedidelis jų skaičius.
  • Aiškaus plano, ką daryti, turėjimas dar prieš ateinant į valdžią.
  • Nusiteikimas pasipriešinimui pirmiausiai tarp ,,savų“ – koalicijoje ar net partijoje.
  • Dialogas su opozicija. Politikoje negali statyti savęs į poziciją ,,visi klysta, išskyrus mus“.
  • Nuolatinis politinis dėmesys reformai ir lyderystė.
  • Telkiančių lyderių palaikymas. Būtų idealu, jeigu Prezidentas veiktų, kaip telkiantis lyderis reformos naudai.
  • Visuomenės grupių įtraukimas.
  • Reikia suprasti, kad rezultatyvumas gali kainuoti populiarumą.

Iš esmės tik tiek reikia, kad reformos virstų realiais pokyčiais. Labai lengva parašyti ir sunku padaryti :).

Vis galvoju, kaip šioje knygoje atrodytų dabartinė Vyriausybė. Peršasi pora minčių:

  1. Susidaro įspūdis, kad ši Vyriausybė kadencijos pradžioje deklaravo per daug prioritetų. Tiek kadencijos, tiek metinių prioritetų priemonių dokumentuose atrodo, kad įsipareigota palikti ir avį gyvą, ir vilką sotų. Sunku turėtų būti atsispirti nuo tokių dokumentų praktikoje.
  2. Vyriausybė visuomenei neprisistatė kaip ambicinga reformatorė ir iš esmės (taip bent jau atrodo) nekėlė sau tikslo tokia būti. Taigi kyla klausimas, ar šiuo tyrimo pagrindu prasminga tirti į reformas neorientuotas vyriausybes. Turbūt ne. Ir kitas klausimas – galbūt būtent dėl tokio Vyriausybės ramumo premjeras yra populiariausias politikas.

Iš esmės esame amžininkai dviejų priešingų vyriausybės paveikslų: veiklios & nepopuliarios Vyriausybės vs. ramios & populiarios Vyriausybės.

Vis dar tikiuosi, kad Lietuvoje pamatysime ir kitokių variantų.

Ar savivaldybė turėtų dalyvauti viešbučių ir vandens pramogų versle?

Pastarųjų savaičių Druskininkų vandens parko ir viešbučio ,,Aqua“ skandalo fone daugelis aptarinėjo, kokie valstybės pareigūnai čia nemokamai nakvojo, kas ten dirba, netgi kokie piešiniai ant sienų nupiešti. Vis dėlto mažai kas viešai svarsto apie tai, ar vis tik normalu, kad savivaldybė dalyvauja vandens pramogų ir viešbučių versle.

Druskininkuose gražu, bet ar #smagu?
Druskininkuose gražu, bet ar #smagu?

Dar visai nesenos ,,Vilnius veža“ ir ,,Air Lituanica“ istorijos skambėjo visoje žiniasklaidoje, valstybės institucijose ir socialiniuose tinkluose. Turėjome gerą erdvę diskusijai – kokiais verslais valstybė ir savivaldybė turėtų užsiimti? 

Paprastai valstybės (ir savivaldybių) dalyvavimas versle yra grindžiamas socialiniais, ekonominiais, strateginiais argumentais. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šaltinių teigimu, labiausiai valstybės ir savivaldybės linkusios dalyvauti komunalinių paslaugų ir infrastruktūros sektoriuose, pavyzdžiui, energetikos, transporto, telekomunikacijų srityse. Tokiose srityse, kurios labai svarbios plačiam gyventojų ratui bei kitiems verslo sektoriams. Iš tiesų labai panašią situaciją matome ir Lietuvos valstybės valdomų įmonių portfelyje.

Vilniaus miesto savivaldybė atžvelgdama į EBPO, kurios nare Lietuva planuoja tapti, bendrovių valdymo rekomendacijas, savo įmones šiemet pradėjo grupuoti į komercines (1), komercines, vykdančias visuomeninius įsipareigojimus (2) ir nekomercines (3) įmones. Kiekvienai įmonių grupei yra keliami atitinkami tikslai.

Komercinėms (1) – verslo vertės augimo ir dividendų ar pelno įmokos pajamingumas;

Komercinėms, vykdančioms visuomeninius įsipareigojimus (2) – be verslo vertės augimo ir dividendų ar pelno įmokos pajamingumo, dar keliami viešųjų interesų užtikrinimo: miesto ekonominio saugumo, strateginių projektų vykdymo, kokybiškos infrastruktūros tikslai.

Nekomercinėms (3) – socialinių ir politinių tikslų įgyvendinimo ir nenuostolingos veiklos reikalavimai. Pastarosios grupės įmonės turėtų vykdyti tokią veiklą, kurios nesiimtų vykdyti kitos įmonės arba tokią veiklą vykdytų už didesnę kainą.

Druskininkuose veikiantis sveikatingumo ir poilsio centras ,,Aqua“ teikia ne tik vandens parko, bet ir viešbučio, ir kitokių pramogų (pavyzdžiui, boulingo) paslaugas. Neatrodo, kad tokių paslaugų Druskininkuose nesugebėtų teikti privatus verslas, o pažvelgus į nemažas paslaugų kainas, neatrodo, kad jos yra prieinamos plačiai visuomenės daliai ar dar daugiau – socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Priešingai, pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad jos dažnai yra prieinamos tik išrinktiesiems.

Valstybės ar savivaldybės dalyvavimas versle taip pat sukuria nesąžiningos konkurencijos sąlygas. Neretai būtent valstybė ar savivaldybė skiria specialias dotacijas savo įmonėms, prisideda prie išlaikymo, infrastruktūros bei prisiima kitas rizikas. Tame pačiame sektoriuje veikiantis privatus paslaugos teikėjas sunkiai gali atsilaikyti prieš mokesčių mokėtojų pinigais remiamą valstybinį ar savivaldybinį verslą.

Tiek Druskininkuose, tiek kitose šalies vietose savivaldybės ir valstybė teisėtai dalyvauja įvairioje komercinėje veikloje. Vis dėlto vargu, ar tai yra teisinga. Aušrinė Armonaitė

Dar kartą apie verslumą: ilsėkitės ramybėje, mažosios bendrijos

Lietuvoje tvyro verslumo dvasia – čia kas ketvirtas žmogus norėtų turėti savo verslą, mūsų šalis yra viena pirmųjų ES pagal naujai steigiamų verslų skaičių, Lietuvoje sparčiai plečiasi startuolių bendruomenės, daugybė ES lėšų investuojama į pradedančio verslo ir eksporto plėtros konsultacijas. Vis dėlto Sodros biudžetą priėmusiems valdantiesiems tai nė motais. Jie nenori pakelti akių aukščiau Excel programos lango ir vedini siauro mąstymo iš esmės palaidojo mažąsias bendrijas (MB).

Iki šiol mažosios bendrijos buvo lanksčios ir patrauklios nedideliam verslui, jų nariai socialinio draudimo įmokas mokėdavo tik tada, kai nuspręsdavo išsiimti iš įmonės lėšų asmeniniams poreikiams. Priėmus 2015 m. Sodros biudžetą, visi mažųjų bendrijų nariai bus priversti mokėti socialinio draudimo įmokas kiekvieną mėnesį, negana to, apmokestinamų pinigų suma negalės būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga.

2012 m. atsiradusios MB sudarė paprastesnes sąlygas verslo plėtrai, nepatenkant iš karto į užburtą socialinio draudimo įmokų ratą. Tokie mikroversliukai dažniausiai negeneruoja didelių pinigų, tai yra, neturi iš ko sumokėti nei atlyginimų, nei mokesčių, o sutelktus pinigus mielai investuoja į įmonės veiklos plėtrą.

Pagrindinis argumentas už MB patraukimą į Sodrą – visi turi dalyvauti socialinio draudimo sistemoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė pabrėžė, kad MB nariams nemokant Sodros įmokų, valstybei didėja našta išmokant įvairias kitas išmokas. Vis dėlto aš šiuose argumentuose matau daug neteisybės.

Pirma, neefektyvi, atgyvenusi ir prastai veikianti Sodros sistema bei valdančiųjų socialinių pašalpų didinimo politika „įkinko“ veikti norinčius iniciatyvius žmones tempti deficitui pasmerkto braškančio Sodros vežimo.

Antra, valstybė įsikiša ne į dviejų asmenų santykius (pvz. darbuotojo ir darbdavio), bet priverstine tvarka reikalauja, kad MB savininkas kiekvieną mėnesį asmeniniams poreikiams išsiimtų bent minimalaus darbo užmokesčio dydžio sumą, kuri yra apmokestinama Sodrai. Taigi iš esmės pradeda aiškinti žmogui, kaip elgtis su pačiu savimi.

Trečia, lanksti MB tvarka ne tik padėjo Lietuvai pakilti Pasaulio Banko „Doing Business“ reitinge, bet ir realiai sprendė užimtumo (ypač jaunimo) klausimus. Tai buvo puiki galimybė ant kojų savarankiškai siekiančiam atsistoti jaunuoliui pradėti verslą, tai taip pat buvo gera galimybė jau dirbantiems žmonėms legaliai užsiimti papildoma veikla.

Ketvirta, palaidojus MB idėją, anksčiau aktyviai veikę žmonės nutrauks savo veiklą, iškels ją į kitą valstybę arba atsistos į pašalpų gavėjų gretas. Ir tai įvyks dabar pat – nuo sausio 1 d.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė iš tiesų turėjo kovoti dėl mažųjų bendrijų laisvės, nes tai realus įrankis užimtumui didinti. Deja, nugalėjo įvalstybinta, aklai „planinių pajamų“ besivaikanti mąstysena, o ne iniciatyvos ir kūrybiškumo idėjos.

Po šio sprendimo savo veiklą nutrauks daugelis mažųjų bendrijų (jų iki šiol buvo įsteigta 5500), Sodros biudžetas tikrai negaus planuotų pajamų, Lietuvoje taps sunkiau pradėti verslą, nukrisme „Doing Business“ reitinge, valdantieji tarptautinėse konferencijose nebegalės girtis, kad efektyviai skatina verslumą ir užimtumą. Žinoma, girtis galės, tačiau tai bus tušti žodžiai ir apskritai – melas.

Išeitis buvo viena – visam laikui pamiršti mintį apie MB „įsodrinimą“, palikti tokią tvarką, kokia buvo iki šiol, nenustatant jokio tokios tvarkos pasibaigimo termino.