Liberalams ir ne tik

Susipriešinimas ir susiskaldymas, draudimai ir baudimai pastaruoju metu Lietuvoje yra tapę “new normal”, tai reiškia – nauja nuolatine situacija, prie kurios pripratome ir kurioje gyvename. Dar daugiau – liberalios sielos žmogui ši situacija ypatingai nelengva. Atrodo, kad einama prieš viską, ką palaikai. Nesvarbu, ar priklausai politinei partijai ar tiesiog esi liberalus žmogus, neturintis ir neieškantis partinio ryšio.

Prasidėjus naujam politiniams sezonui, dalinuosi savo įžvalgomis, į ką, manau, turėtų atkreipti dėmesį liberaliai mąstantys žmonės

1. Demokratijos ir Konstitucijos sargyboje

Žodžio laisvė, lygybė prieš įstatymą, laisvi rinkimai, privati nuosavybė, žmogaus teisės – tai šiuolaikinės demokratijos pamatai, neatsiejami nuo Europos ir Vakarų civilizacijos. Jie priklauso įvairių politinių pažiūrų žmonėms, kurie nors ir turi pažiūrų skirtumų, sutaria dėl demokratinių taisyklių, pripažįsta ir gerbia minėtus universalius principus.

Šiandien Lietuvoje pastebime norą nubraukti demokratijos pamatus: Vyriausiosios rinkimų komisijos tyrimų šališkumas, politinis nacionalinio transliuotojo tyrimas, puolimas prieš individualius žurnalistus, opozicinių partijų ir jų lyderių puolimas, nuolatiniai tyrimai ir komisijos (pereinantys į persekiojimą už kritiką ir siekiantys silpninti kai kuriuos kandidatus į prezidentus), smulkus sukčiavimas parlamente žongliruojant taisyklėmis – visa tai ardo demokratijos pamatus. Dar daugiau – tokiu keliu žengiantys valdantieji netruks ateiti prie totalinio valstybės aparato pajungimo savo politiniams tikslams.

Turime atsistoti demokratijos ir Konstitucijos sargyboje. O tai reiškia – nepalaikyti ir priešintis populistiniams šalies pamatus griaunantiems įstatymų projektams, pavyzdžiui, Konstitucijos pakeitimams, siekiant mažinti parlamentą (valdžios koncentravimo grėsmė), keisti Lietuvos politinę sistemą iš mišrios į vienmandates (didesnė poliarizacija ir didesnės korupcijos Parlamente grėsmė), stabdyti prieš individualius politikus nukreiptas įstatymo iniciatyvas (draudimas G. Paluckui dalyvauti rinkimuose yra neproporcingas ir yra panašus į žmogaus teisių pažeidimą).

Po to, kai į valdančiąją daugumą prisijungė ,,Tvarka ir teisingumas”, Seimo balsavimuose įsijungs naujas buldozeris ir įžengsime į naują valdžios koncentracijos etapą. Lietuva to dar nematė – Seimo Valdyboje iš 7 narių dauguma turės 6. Opozicijai lieka atstovauti vienintelė Irena Degutienė. Valdančiajai daugumai tik stiprėjant ir pamažu suaugant su valstybės institucijomis, opozicijai reikia pamiršti tarpusavio ambicijas ir tartis dėl labiau koordinuoto atstovavimo Parlamente.

2. Daugiau erdvės žmogaus veiklai ir pasirinkimui švietime, sveikatoje, ekonomikoje

Lietuvos ekonomika nestovi vietoje ir už tai turime būti dėkingi kas dieną nuo ryto iki vakaro dirbantiems ir kuriantiems žmonėms. Tokių Lietuvoje – šimtai ir tūkstančiai. Tik jų dėka Lietuva eina į priekį.

Tačiau politiniuose sprendimuose trūksta optimizmo. Matome tik draudimus, baudimus ir pirmuosius žingsnius nacionalizacijos kelyje. Vyksta kova prieš prekybos centrus ir privačią sveikatos apsaugą. Neabejoju, tuoj bus užtaisytos patrankos prieš privatų švietimą. Ateisime iki taško, kur bus nuosekliai kartojama: viskas, kas gera – valstybės, viskas, kas bloga – privatu.

Švietimo, sveikatos, pensijų ir kitose srityse auga valstybės vaidmuo asmens pasirinkimo laisvės sąskaita. Pavyzdžiui, kaip bežiūrėtum, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas įvedė daugiau sumaišties ir biurokratijos, kai švietimui skirti finansai bus naudojami ne su ugdymu susijusioms veikloms, dar daugiau – kai kuriems pilnus krūvius turintiems mokytojams jų darbo užmokestis mažėja. Sveikatos sistemoje privilegijuojami valstybiniai projektai: iš sveikatos įstaigų tinklo eliminuojami pacientai, kurie gydosi privačiose įstaigose, bus kuriamos valstybinės vaistinės, neatsisakoma valstybinio alkoholio monopolio idėjos. Pensijų srityje mažėja paskatos taupyti, didėja nežinomybės jausmas dėl pensijų sistemos ateities.

Apgailestauju, kad sustabdyti antiliberalių iniciatyvų nepavyko, tačiau žvelgiant į ateitį turime nepamirštų tų dalykų, kurie vestų Lietuvą į priekį.

Esminis tikslas švietime turi būti laisvo ir savarankiško žmogaus ugdymas. Mokykla juk pirmiausiai skirta moksleiviams, o ne švietimo biurokratams. Reikia skirti didesnį politinį dėmesį ne tik švietimo vadybai, bet ir ugdymo turiniui, profesionalesniam ir lankstesniam mokytojų rengimui. Siauresnis, bet gilesnis mokymo turinys, integruotas mokymas, naujų technologijų pritaikymas ir programavimo pamokos, galimybė lankyti daugiau būrelių po pamokų, galimybė mokytis namuose – tai turėtų būti prioritetai bendrajame lavinime. Neramina artėjanti aukštojo mokslo finansavimo reforma, grąžinsianti tuos laikus, kai universitetų vadovai dėl finansavimo sutardavo uždaruose Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriuose vienas kitam pamerkę akį.

Sveikatos sistemoje laukia valstybinių projektų kūrimo etapas, kuriame vėl bus pamirštas pacientas ir gydytojas. Tam negalima pritarti. Taip pat turime pagaliau įteisinti gydymą medicininėmis kanapėmis, kad pacientai, kuriems toks gydymas reikalingas, galėtų gydytis Lietuvoje. Galima būtų palaikyti Vyriausybės norą reformuoti neefektyviai veikiančias sveikatos gydymo įstaigas su sąlyga, kad sutaupyti resursai būtų skirti didesniems medikų atlyginimams ir mažinant eiles laukiantiems slaugos ligoninių paslaugų.

Ekonomikoje reikia stabdyti įsigalėjusį verslo demonizavimą. Lietuvos ambicija mokesčių srityje turi būti ne vidutiniškai patraukli valstybė, bet lanksčiausią ir patraukliausią mokestinę ir verslo reguliavimo aplinką siūlanti Europos Sąjungos narė. Tačiau ekonomika – tai ne vien mokesčiai. Turi lieknėti valstybės aparatas ir biurokratija. Mažesni įsipareigojimai biurokratijai yra būtina sąlyga mažesniems mokesčiams. Kalbant apie verslą ir ateities perspektyvas, valstybei nereikia iš viršaus į apačią nuleidinėti jokių ,,valstybinių užsakymų”, svarbu leisti žmogui veikti, leisti jam atsiduoti ,,kūrybinei destrukcijai” ir spontaniškumui. Valstybė taip pat turi atverti savo valdomus duomenis ir skaitmenizuoti paslaugas, kad tokiems žmonėms būtų lengviau kurti.

3. Žmogaus teisės nėra prioritetas, bet turėtų būti

Reikia pripažinti, kad žmogaus teisės dar nebuvo prioritetas nei vienai valdančiajai daugumai, todėl dabartinė situacija nėra kažkuo labai išskirtinė. Gal tiesiog ši Seimo dauguma pasižymi pabrėžtinai socialkonservatyviu požiūriu.

Emigracija yra pripažįstama, kaip pagrindinė šiuolaikinės Lietuvos problema, tačiau gvildenant jos priežastis apsiribojama tik ekonomika. Iš tikrųjų Lietuvą renkasi palikti ir tie, kurie čia jaučiasi nepriimti, nepripažinti, nelygūs prieš įstatymą, kitokie. Lietuva turi tapti atvira visiems.

Visi žmonės nusipelnė būti lygūs prieš įstatymą ir turėti teisę į privatų šeimos gyvenimą. Tam reikia toliau aktyviai siekti tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo. Jeigu ne šioje, tai kitoje kadencijoje, su kitokiu politiniu tonu, tai turės būti įgyvendinta. Reikia subalansuoti ir kitus diskriminuojančius įstatymus, skirti didesnį dėmesį neapykantos nusikaltimams.

Baudžiamieji įstatymai už psichoaktyvių medžiagų turėjimą ir vartojimą turi būti pakeisti vartojimo prevencija, švietimu ir žalos mažinimu. Kalėjimas dar neišgydė nei vienos priklausomybės. Du mano bandymai pataisyti padėtį buvo nupūsti su trenksmu. Atėjo metas tartį žodį ekspertams ir visuomenei.

Jokiu būdu negalima atverti kelio iniciatyvoms riboti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, komedija paversti lytinį švietimą mokyklose, drausti nėštumo nutraukimą ir pastumti moteris, kurios išgyvena krizę, į užribį. Visa tai jau matėme, tačiau, jaučiu, ir vėl išvysime. Pagaliau, turime ratifikuoti konvenciją dėl smurto prieš moteris (Stambulo konvencija) ir joje esančias rekomendacijas įgyvendinti Lietuvoje.

Darbų yra labai daug, bet jiems reikia palaikymo. Reikia palaikymo visuomenėje, reikia palaikymo ir Parlamente. Įpusėjus kadencijai galiu tik pažadėti, toliau nuosekliai dirbti siekiant įvardintų tikslų. Palaukti ir patylėti yra labai patogu, tačiau tai niekur nenuves.

 

Reklama

Lietuva renkasi tarp ,,policinės valstybės” ir ,,bendradarbiavimo valstybės”

,,Policija yra gerai, valstybė yra gerai, tai ir policinė valstybė yra gerai” – Facebook socialiniame tinkle ironizavo viešosios politikos analitikas Donatas Pocius.

Jis visiškai teisus – šiandien Lietuvos politikoje yra užduotas būtent toks tonas. Be didesnio kritinio žvilgsnio, kad policiniai metodai ir kultūra valstybės valdyme yra antidemokratiniu veikimu kvepianti strategija, galinti nublokšti mus iki Vengrijos ar Lenkijos. Geriausiu atveju.

Tiesa, norėčiau pačią policiją, kaip atskirą instituciją, palikti toliau nuo šios diskusijos. Ši diskusija visai ne apie juos. Apie policiją, žinoma, irgi reikia diskutuoti. Apie tai, kaip jiems sekasi ,,ginti, saugoti, padėti”, apie teigiamus pokyčius šioje institucijoje paskutiniais metais galime kalbėti nemažai, kaip ir yra, ką kritikuoti bei taisyti. Tačiau – tai visai kitos diskusijos objektas.

Ši diskusija yra apie valstybės valdymą. Ar valdoma remiantis hierarchija ir įsakymais iš viršaus į apačią, ar valdoma bendradarbiaujant.

Čia reikėtų pasakyti, kad Lietuva policinės valstybės bruožų įgijo dar iki ,,valstiečių” valdžios. Jos politikai tik gal kiek dažniau nei kiti pateisina policinius metodus savo politinėje veikloje ir pasisakymuose.

,,Policinės valstybė” veikia iš viršaus į apačią. Yra vadovai, yra pavaldiniai ir valdomieji. Tai toks vertikalus požiūris į politiką, kuris paprastai dominuoja hierarchija paremtose jėgos struktūrose. Jeigu tokį požiūrį kažkas atneša į politiką, politiniuose sprendimuose pradeda gimti tokios iniciatyvos, kaip, pavyzdžiui, žiniasklaidos laisvės suvaržymai, žurnalistų persekiojimas už kritiką, jų veiklos tyrimai pasitelkiant tas pačias jėgos struktūras, opozicijos persekiojimas, teismų pasitelkimas politiniams tikslams tenkinti. Sakykite, ką norite, bet tokių ženklų Lietuvoje šiandien matome nemažai. Su nerimu laukiu Konstitucinio Teismo pirmininko kadencijos pabaigos.

Ne iš kur kitur, bet būtent iš ,,policinės valstybės” mentaliteto neseniai atsirado Vidaus reikalų ministerijos įstatymo iniciatyva ,,saugoti” valstybės vadovus nuo mėginimų ,,neigiamai paveikti vadovybės autoritetą“. Kaip ir, ko gero, iš baimės, kurią, kaip užtaisą, su savimi nešasi ,,policinė valstybė”, tame pačiame įstatymo projekte numatyta iniciatyva apsaugoti vadovybę nuo ,,neteisėto informacijos rinkimo techninėmis priemonėmis”. Pamačius, kaip renkama informacija apie politikus, žurnalistus, sprendimų priėmėjus, verslininkus, matyt, pasidarė nejauku. Gerai, kai pats gauni ataskaitas ir prieini prie tokios informacijos, gal net ja manipuliuoji, visai kas kita, kai renka apie tave.

Aš suprantu, kad reikia apsaugoti valstybę nuo nedraugiškų valstybių šnipinėjimo, bet minėta įstatymo iniciatyva yra tikrai ne apie tai. Šitas projektas būtent ir yra apie žodžio laisvės, žiniasklaidos, opozicijos, kitokios nuomonės teisių suvaržymą.

Pati politikos prigimtis nėra policinė. Bent jau jeigu gyveni (ar sieki gyventi) liberalioje demokratijoje. Politikos prigimtis yra bendradarbiavimas. Tai reiškia, kad visi – tiek valstybės vadovai, tiek kiti piliečiai yra lygūs prieš įstatymą. Jie bendradarbiaudami kuria savo politinį gyvenimą, kaip lygus su lygiu. Renkami atstovai nelipa rinkėjams ant galvos, su jais tariasi, jiems atsiskaito, pagaliau yra jų kontroliuojami. Ne atvirkščiai. Tai horizontalus požiūris į politiką.

Šiandien Lietuvoje tai nyksta. Sąvokos ,,vadovybės autoritetas“ ir ,,autoritarizmas“ jau visai šalia. 2019-aisiais renkant prezidentą ir merus galime nugrimzti gilyn. Tačiau galime ir virš to pakilti. Aš renkuosi kurti ,,bendradarbiavimo valstybę”.

A. Armonaitė. Ar uždraus darbą sekmadieniais?

Pastaruoju metu nemažai diskutuojama, ar artėjančioje Seimo rudens sesijoje Seimas uždraus dirbti didiesiems prekybos tinklams sekmadieniais ir švenčių dienomis. Atrodo, kad ir Premjeras ,,nemato tragedijos” (citata), jei Lietuvoje prekybos centrai sekmadieniais nedirbtų, dar daugiau – žiniasklaidoje pasirodė Premjero pasvarstymas, jog toks sprendimas gali būti priimtas šiame Seime, nes projektui jau pritarta po pateikimo.

Dvi projekto problemos, į kurias niekas nekreipia dėmesio

Pirma, Seime po pateikimo buvo pritarta daug radikalesniam projektui. Juo siekiama įtvirtinti tokį draudimą: ,,Mažmeninėms prekybos įmonėms draudžiama dirbti teikiant prekybos paslaugas kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį ir švenčių dienomis <…>“

Tai reiškia, kad Seimo nariai birželio 21 dieną po pateikimo pritarė ne didžiųjų prekybos centrų darbo laiko ribojimui, o draudimui dirbti visoms mažmeninėms prekybos įmonėms. Nesvarbu – ar jos didelės, ar mažos, hypermarketai ar kioskai, maisto, drabužių, statybos ar sporto prekių – visa tai nesvarbu. Jeigu užsiimi mažmenine prekyba – tau kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį draudžiama dirbti, o klientui – pirkti.

Antra problema yra teisinė ir gali nuskambėti šiek tiek painiai. Seime pasiūlytas projektas yra Darbo kodekso pakeitimas. Darbo kodeksas reguliuoja darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio, tai reiškia, reguliuoja įmonės, kaip darbdavio, veiklą. Tuo tarpu laiko ribojimas yra įmonės, kaip ūkio subjekto, verslo, veiklos reguliavimas. Kitaip tariant, jeigu norima drausti ,,įmonėms dirbti” reikia keisti ne Darbo kodeksą.

Nepadės nei darbuotojams, nei smulkiam verslui

Dabar apie esmę. Akivaizdu, kad nepaisant tų dviejų aukščiau įvardintų problemų, auga politinis palaikymas pačiai idėjai – uždrausti dirbti didiesiems prekybos centrams sekmadienį.

Iš esmės tai yra imperatyvus valdžios ,,iš viršaus į apačią” nuleistas nurodymas ne tik verslui, bet pirmiausiai klientams – kada apsipirkinėti, ir darbuotojams – kada dirbti.

Suprantu, kad darbuotojams reikia laiko poilsiui ir tam turi būti skirtas laikas. Tam yra iš anksto planuojami darbo grafikai ir yra žinoma, kurią dieną dirbama, kurią ne. Taip nutinka, kad daliai žmonių tenka dirbti sekmadieniais. Ir ne tik prekybos centruose – sekmadieniais Lietuvoje dirba daugybė kitų paslaugų ir pramonės įmonių, net nekalbu apie tarnybas. Nejaugi dabar imsime drausti darbą visiems? Dar daugiau, draudimas sukels nepatogumų jauniems darbuotojams, kurie galbūt gali skirti laiko darbui savaitgaliais, nes kitomis dienomis studijuoja. Bet argi apie juos kas galvoja?

Suprantu ir norą padėti smulkiems verslininkams. Ir turiu pasiūlymą. Tai draugiška, nekorumpuota, konsultacijomis, o ne baudomis grįsta verslo priežiūra. Priežiūros institucijų yra kelios dešimtys ir jų skaičius nemažėja. Nuo priešgaisrinės saugos ir maisto laikymo reikalavimų iki prekystalio paviršiaus lygumo – smulkus verslininkas turi žinoti visus biurokratinius niuansus. Tai iš jo atima laiką, o kai kurių verslo priežiūros darbuotojų elgesys kerta ir per motyvaciją. Būtent smulkiesiems reikalingas pokytis verslo priežiūroje. Didieji turi resursus samdytis konsultantus, pirkti ir keisti įrangą, taigi gali atitikti ir sudėtingus reikalavimus. Smulkiam verslininkui, nesvarbu – prekybininkui, kavinės savininkui ar bet kuriam kitam – reikia viską daryti pačiam. Proveržį šioje srityje pasiekti sunku, bet pastaruoju metu negirdime net kalbų apie draugiškesnę verslo priežiūrą.

Užsienis, kaip įkvėpimas

Dažnas, kuriam patinka toks draudimas, pirštu parodo į Vokietiją ar Prancūziją, kuriose veikia įvairūs prekybos laiko ribojimai. Tačiau niekas nekalba apie tai, kad ten vis plečiamos išimtys, pavyzdžiui, tam tikrą skaičių sekmadienių per metus leidžiama veikti visoms parduotuvėms, taip pat leidžiama joms dirbti labiausiai turistų lankomuose rajonuose ir kt.

Dar vienas mėgstamas pavyzdys – Lietuvos ,,valstiečių” valdymo įkvėpimu tapusi kaimynė Lenkija. Čia sekmadieniais uždraudus dirbti prekybos centrams labiausiai laimėjo degalinės – augo ne tik maisto prekių apyvarta, bet ir kainos (tik priminsiu, kad jeigu bus toliau pritarta Seime jau esančiam projektui, Lietuvoje negalės dirbti ir degalinės).

Tačiau aš savo ruožtu galiu atkreipti dėmesį į kitas kaimynes, kurias dažnai laikome pavyzdžiais Lietuvai. Tai – Danija, Suomija, Švedija. Tokių draudimų buvo atsisakyta, nes jie nepasiteisino Danijoje 2012-aisiais, Suomijoje 2016-aisiais. Šiose šalyse nėra įstatymų, kurie reguliuoja mažmeninių prekybos centrų darbo laiką. Dirbti ar nedirbti renkasi įmonė, pirkti ar nepirkti – renkasi žmogus.

Teksto pabaigoje – grafikas iš Europos Komisijos komunikato apie mažmeninę prekybą Europoje. Lietuvių kalba grafiko nepavyko rasti, todėl čia trumpas paaiškinimas: šviesai žalia spalva pažymėtos šalys, kuriose nėra ribojimų darbo laikui, tamsiai žalia spalva žymimos šalys, kuriose ribojimų nėra, bet parduotuvės kartais neveikia per tam tikras šventines dienas. Oranžine ir raudona spalva žymimos šalys, kuriose darbo laikas yra ribojimas. Išvada viena – Europoje yra įvairių praktikų, o mūsų Šiaurės Baltijos regionas reguliavimų netaiko, kaip ir netaiko jų dar nemaža dalis kitų valstybių.

aaaaŠaltinis: https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/PDF/?uri=CELEX:52018SC0236&from=EN

 

Apie kokią ,,dvigubą pilietybę” kalbame?

Diskusijose dėl ,,dvigubos pilietybės” arba tiksliau – daugybinės pilietybės yra pakankamai daug painiavos – nėra iki galo aišku, kaip tiksliai vyks referendumas ir koks bus naujas pilietybės turinys. Šiame straipsnyje aš trumpai išdėstysiu savo pasiūlymą, kurį anksčiau pateikiau Seime dirbančiai darbo grupei, kaip galėtų atrodyti daugybinės pilietybės samprata.

Panašu, kad sutariame, jog referendumu reikia keisti Konstituciją taip, kad konkrečios pilietybės ypatybės būtų aptartos Konstituciniame įstatyme. Pastarąjį pakeisti yra šiek tiek lengviau negu pačią Konstituciją, taigi pilietybės reguliavimas lengviau prisitaikytų prieš šalies gyvenimo aplinkybių.

Kas turėtų būti parašyta Konstituciniame įstatyme?

Matau bent tris elementus, kurie yra svarbūs.

Pirma, Konstitucinis įstatymas turi numatyti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę visiems išvykusiems Lietuvos piliečiams.

2017 m. Londono Sičio lietuvių klubas atliko reprezentatyvią Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių apklausą, kurioje 75 proc. respondentų pripažino, kad siekiant įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę, jiems svarbu išsaugoti Lietuvos pilietybę. Dar daugiau – net 78 proc. Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių nurodė, jog tai svarbu dėl simbolinės Lietuvos pilietybės reikšmės. Pilietybė – tai asmens tapatybės ir ryšio su Lietuva dalis, o ne tik pragmatinis interesas išsaugoti Europos Sąjungos pilietybę po Brexit.

Taigi dėl pirmojo elemento sutariame visi ir akivaizdu, kad tai yra pagrindinė problema, kurią sprendžiame ir turime išspręsti.

Antras – ir dažnai pamirštamas daugybinės pilietybės elementas – yra galimybė atkurti Lietuvos pilietybę asmenims, kurie dėl dabartinio konservatyvaus pilietybės reguliavimo jau yra netekę Lietuvos pilietybės. Turime suteikti šansą tokiems žmonėms atkurti savo pilietybę.

Trečias elementas kalbėtų apie galimybę užsieniečiams, norintiems įgyti Lietuvos pilietybę natūralizacijos tvarka, išsaugoti savo šalies pilietybę. Lietuvoje yra keli tūkstančiai užsieniečių, kurie daug metų gyvena Lietuvoje, čia dirba ir yra sukūrę šeimas. Turėtume suteikti galimybę norintiems įgyti Lietuvos pilietybę neprarasti savo.

Būtent taip savo pilietybės politiką reguliuoja Švedija ir pakankamai konservatyviu reguliavimu ilgą laiką pasižymėjusi Danija.

Kokias teises ir pareigas sukurs pilietybė?

Pirma, pilietis, kuris tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvoje visada turėtų būti traktuojamas Lietuvos piliečiu ir taikant Lietuvos įstatymus kitos valstybės pilietybės turėjimas turėtų būti ignoruojamas. Kitaip tariant, piliečiui reikės atlikti savo pareigas, pavyzdžiui, privalomą karinę tarnybą, kuri šiuo metu Lietuvoje galioja.

Antra, daugybinės pilietybės turėtojams turi būti užtikrintos ir teisės, pavyzdžiui, pasyvioji rinkimų teisė, t. y., galimybė būti išrinktam į Seimą. Šiuo metu žmonės, kurie yra ir kitos šalies piliečiai, negali tapti Seimo nariais. Taip konservatyviai savo pilietybę reguliuojančių šalių yra vienetai, aš radau dvi – Lietuvą ir Čekiją. Taigi pasitvirtintus aiškų pilietybės turinį ir kriterijus, ši teisė turi būti užtikrinta. Tam reikės keisti dar vieną Konstitucijos straipsnį – 56 str. Juk logiška – jeigu yra pareigos, turi būti ir teisės.

Kas yra ,,euroatlantinis kriterijus” ir kam jo reikia?

Daugelis valstybių reguliuodamos savo pilietybę pasirenka, kokias šalis išskirti. Pavyzdžiui, Danijoje ir Švedijoje ryškiai skiriama privilegija kitoms Šiaurės šalims.

Dėl įtemptos geopolitinės situacijos, sistemingo antidemokratinio veikimo, universalių žmogaus teisių pažeidimų ir vykdomos karinės agresijos yra valstybių, kurių pagrįstai kol kas nelaikysime savo daugybinės pilietybės reguliavimo dalimi. Ir Seime tam yra platus sutarimas.

Tačiau į Seimo siūlomą ,,euroatlantinį kriterijų” turėtų patekti tikrai gana platus spektras valstybių. Remiantis kitų šalių praktika, tai greičiausiai bus Europos Sąjungos (ES) šalys, kandidatės į ES, Europos laisvosios prekybos asociacijos, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės, valstybės, sudariusios asociacijos susitarimą su ES (pavyzdžiui, Ukraina), kalbama net apie Pietų ir Centrinės Amerikos valstybes, esančias Amerikos savitarpio pagalbos sutarties šalimis. Keičiantis aplinkybėms, Konstitucinis įstatymas leistų Seimui koreguoti valstybių sąrašą.

Kaip laimėti referendumą?

Tam, kad bent dalis mano anksčiau įvardintų pilietybės elementų nugultų naujoje pilietybės sampratoje reikia laimėti referendumą, kuriame savo balsą ,,už” atiduotų net pusė balso teisę turinčių Lietuvos piliečių.

Akivaizdu, kad tam reikia ne tik politinio sutarimo (kuris praktiškai yra), bet ir labai geros kampanijos ir sklandžiai organizuoto rinkimų proceso, sudarant daugiau galimybių rinkėjams atiduoti savo balsą naujose balsavimo vietose – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Būtent pastarieji du dalykai verčia nerimauti, ar tikrai būsime gerai pasiruošę laimėti referendumą, nes laikas tiksi, o valdantieji užuot inicijavę referendumo paskelbimą siūlo keisti pačias referendumo taisykles, kurios – ir plika akimi matyti – yra nekonstitucinės.

Toks veikimas vis dėlto yra taisyklių keitimas jau vykstant žaidimui, taigi mes prarandame brangų laiką, jeigu norime, kad referendumas įvyktų su artėjančiais prezidento rinkimais.

Be to, taip pat atrodo, kad Seimas čia yra paliktas vienas – didesnės Vyriausybės lyderystės nematyti. Tai įrodo vien faktas, kad Užsienio reikalų ministerijai (kurios ambasados ir diplomatinės atstovybės yra atsakingos už balsavimo vietas užsienyje) artimiausius metus nenumatoma skirti daugiau finansų.

Sunku pasakyti, ar tai yra sąmoningas valdančiųjų sprendimas taip pasidalinti vaidmenimis: palikti referendumo klausimą Seimui, bet ne Vyriausybei. Ar tiesiog ne visi ten nuoširdžiai siekia liberalesnės pilietybės sampratos. Vis dėlto tikint atviresnės pilietybės idėja, turint tokį platų politinį sutarimą, kuris yra šiandien, ir milžiniškus resursus, kuriais disponuoja Vyriausybė, yra įmanoma laimėti net ir tokį sudėtingą referendumą.

A.Armonaitė. Palikime žmonėms galimybę nemokamai gydytis privačiose ligoninėse

Prezidentė vetavo Seime paskutinę sesijos dieną patvirtintą sveikatos reformos įstatymų paketą, nes šis gali prieštarauti Konstitucijai. Akivaizdu, kad valstybinei sveikatos sistemai reforma būtina: reikia mažinti biurokratiją, taupyti resursus, didinti medikų atlyginimus. Tačiau tai, kas valdančiųjų buvo pasiūlyta ,,pakeliui” su reforma, tiek kertasi su konstituciniais principais, tiek ir įtvirtina išimtai valstybinės medicinos viziją, mažinančią galimybes pacientams pasirinkti paslaugos teikėją antriniame ir tretiniame lygmenyje.

Regioninių ligoninių pertvarką lydėjo Sveikatos draudimo įstatymo pataisos, numatančios privilegijuoti valstybinių ligoninių tinklą ir tik tuo atveju, jeigu šis tinklas neužtikrina sveikatos paslaugų teikimo, sudaryti galimybę privačioms gydymo įstaigoms, atitinkančioms bendruosius reikalavimus, teikti paslaugas pasitelkiant teritorinių ligonių kasų, tai yra, valstybės, finansavimą.

Ši iniciatyva turi dvi dideles problemas, dėl kurių teikiau savo pasiūlymą, o taip pat vėliau iniciavau kreipimąsi į Prezidentę dėl veto. Čia plačiau jas ir aptariu.

Problema nr. 1. Pacientai netektų galimybės privačiose ligoninėse gauti nemokamas paslaugas

Šiuo metu kai kurios privačios ligoninės turi sutartis su Valstybine ligonių kasa, o tai leidžia žmonėms jose paslaugas gauti nemokamai. Atrodytų logiška – juk visi mokame įmokas į Privalomąjį sveikatos draudimą (čia pasirinkimo neturime), taigi turėtume turėti teisę bent pasirinkti, kur gauti geriausią paslaugą.

Dažnai girdėjau, kad valstybės lėšomis naudojasi ir paslaugas nemokamai teikia tik 1 proc. ligoninių (kiti duomenys rodė, kad 6 proc). Skaičiai neva maži – pacientų palies nedaug, ligoninių nedaug (kai kurie teigia, kad viso labo dvi), vadinasi, galima įtvirtinti tokią nuostatą. Be to, valstybinėse ligoninėse yra laisvų lovų.

Aš manau, kad toks argumentas yra logikos klaida. Tai, kad valstybinis sektorius turi išsikerojusią biurokratiją ir nepanaudojamus resursus, turi būti argumentas reformuoti neefektyvų valstybinį sektorių, bet ne jį palaikyti (ir gal net plėsti) privataus sektoriaus diskriminacijos sąskaita.

Nors žmogui laisvės pasirinkti paslaugų teikėją sveikatos srityje ir dabar yra nedaug, ši galimybė būtų apribota ir įtvirtinta įstatymu. Valstybė pradeda geriau žinoti ne tik į kokią įstaigą turi nukeliauti tavo mokami pinigai, bet ir kur tau geriau gydytis.

Problema nr. 2. Privačioms įstaigoms įtvirtinami kriterijai, valstybinėms – kriterijų nėra

Įstatymu įtvirtinta, kad privačios ligoninės, norinčios teikti nemokamas paslaugas pacientams, turi atitikti reikalavimus, o pastarieji nėra taikomi valstybinėms ligoninėms. Kai kurie kriterijai yra pamatuojami, kiti, manau, gali sudaryti terpę ne tik plačiai interpretacijai, bet ir korupcijai.

Tiek teikdama pastabas Vyriausybei, tiek ir viešojoje erdvėje Konkurencijos taryba atkreipė dėmesį į gydymo įstaigų diskriminaciją nuosavybės pagrindu. Jos teigimu, visoms gydymo įstaigoms turėtų būti taikomi vienodi atrankos kriterijai, o priimtu įstatymu įtvirtintos sąlygos ir kriterijai yra taikomi tik privačioms, tad toks diskriminacinis ribojimas yra labai žalingas visai sveikatos sistemai.

Tokia diskriminacija prieštarauja mūsų konstituciniams pamatams. Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog „žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir teisė į sveikatos priežiūrą turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į kitose Konstitucijos nuostatose įtvirtintas įvairių konstitucinių vertybių apsaugos garantijas“ bei „įstatymų leidėjas gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą, tačiau tai darydamas jis negali paneigti Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio pagrindų“ (46 straipsnis I dalis: ,,Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”).

Vietoje išvadų

Nemanau, kad diskusija dėl šios pertvarkos turi būti traktuojama, kaip kova ,,valstybinė medicina prieš privačią” (ar atvirkščiai). Manau, visi sutiksime, kad kiekviename sektoriuje veikiančiose įstaigose yra puikių specialistų, pasiekimų, o taip pat kartais problemų.

Vis dėlto formuojant politiką yra svarbūs patys principai. Ir šiuo atveju aš jaučiu pareigą apginti privačios iniciatyvos ir paciento laisvės pasirinkti principus. Jeigu Vyriausybė nuspręstų neištaisyti šios klaidos, o Seimas atmestų Prezidentės veto, šie principai būtų paminti.

Ką tik įstojome į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Jos narių gerosios praktikos rodo, kad privačios gydymo įstaigos gali padėti sutaupyti valstybės resursų, nes valstybei nereikia atsakyti už įrangos įsigijimus, nusidėvėjimą, investicijas, gydymo įstaigų įvairovė taip pat leidžia mažinti pacientų eiles.

Atrinkome panašesnes gyventojų skaičiumi į Lietuvą EBPO nares ir palyginome jose veikiančių privačių ligoninių skaičių su visu tinklu. Nors valstybinis sektorius visur lenkia privatų, niekur jis taip nedominuoja privataus atžvilgiu kaip Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad ir toliau turime gilinti tą prarają tarp valstybės sveikatos politikos ir privataus sveikatos sektoriaus? Priešingai – manau, tai argumentas iš esmės permąstyti santykius, ypatingai kilnių sveikatos reformos tikslų kontekste.

  aa