A. Armonaitė: šiandieninės valdžios politika – mušti miestą ir subsidijuoti stambius ūkius

Laisves partija-95

Visai neseniai įkurta Laisvės partija nenori būti tik Vilniaus ar didmiesčių partija – jos išrinktoji pirmininkė Aušrinė Armonaitė sako, kad važiuoja po Lietuvą ir girdi regionuose gyvenančių žmonių bėdas. Kita vertus, ji įsitikinusi, jog Lietuvai reikalinga partija, kuri atstovautų miesto gyventojams.

Apie tai, kaip ruošiasi Seimo rinkimams, kas vis dar stebina buvusioje partijoje ir kokio požiūrio iš valdžios trūksta žmonėms Lietuvoje, – išskirtiniame A. Armonaitės interviu portalui LRT.lt.

– Paskutinėje „Vilmorus“ apklausoje bene pirmą kartą į klausimyną buvo įtraukta Laisvės partija. Toje apklausoje surinkote 2,2 proc. Kaip pačiai atrodo toks rezultatas?

– Tas reitingas yra normalus, turint galvoje, kad partija buvo įsteigta birželio pirmą dieną, o apklausa, kaip suprantu, daryta iš karto po to. Partija yra įsteigta, bet dar neužregistruota, daug darbo reikia padaryti. Vis tiek mes lyginame ne tik vienos kompanijos apklausas, bet ir kitų, tai bus įdomu pasižiūrėti, kaip ten atrodome. Tačiau akivaizdu, kad šita partija turi perspektyvą, bet darbo reikės įdėti.

– Iki rinkimų lieka kiek daugiau nei metai, koks yra Jūsų planas? Kaip bandysite rinkėjus patraukti į savo pusę?

– Pirmiausia reikia sutvirtinti pačią organizacijos struktūrą, tai yra įsteigti skyrius, kad partija būtų matoma ne tik nacionaliniu, bet ir vietos lygiu. Tai reiškia skyrius ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Mes šiandien skaičiuojame, kad esame pajėgūs įkurti 30 skyrių, nors narių tai turime visoje Lietuvoje ir užsienyje.

Antras dalykas, kuris irgi yra labai svarbus, tai yra turinys – apie ką mes būsime. Mes esame paskelbę įžanginę programą, kuri, mano požiūriu, yra gana nuosekliai liberali – ir švietime, ir ekonomikoje, ir žmogaus teisių, kitose srityse. Mes ketiname ją toliau gilinti ir, tiesą sakant, pasiūlyti net ne programą, o programų atskirose srityse. Tai bus susitikimai su žmonėmis, kuriems aktualios šitos temos.

Trečias dalykas – žmonės. Mes nesame žvaigždžių partija, kaip matote. Manęs dažnai klausia, ir aš netgi kartais jaučiu šiokį tokį spaudimą: tai kodėl pas Jus nėra žinomų veidų? Noriu pasakyti, kad tais žinomais veidais tampama, politiniai lyderiai užsiauginami. Tai, kad mes neturime kažkokių pramogų pasaulio žvaigždžių, kurios aktyviai eitų į politiką, aš nematau nieko blogo. Nes vis dėlto politika tai nėra kažkoks sporto ar šokių būrelis, tai yra didelis amatas, kurio gali išmokti kiekvienas, bet lyderiai čia išauga. Todėl mes ketiname investuoti į žmones.

– Tai jeigu pas Jus ateis kokia nors žvaigždė ir sakys: žiūrėkite, aš noriu jungtis prie Jūsų, man artima Jūsų ideologija, priimsite ar ne?

– Mes atidarysime duris ir sakysime: „Prašome, ateikite.“ Jeigu tik panorės. Yra žmonių, kurie mums simpatizuoja, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Galbūt akcentuočiau, kad mes specialiai nemedžiojame žvaigždžių. (…)

– Žiūrint į „Vilmorus“ skaičius, dar vienas dalykas krenta į akis – tai, kad Jūs ir Liberalų sąjūdisrenkate panašų procentą balsų (už Liberalų sąjūdį balsuotų 2,9 proc. respondentų – LRT.lt), ir jeigu jie susipliusuotų, tai būtumėte arčiau penkių procentų, reikalingų patekti į Seimą. Liberalių pažiūrų bendruomenė Lietuvoje dar nėra pakankamai didelė, ir Jums vis tiek reikia galvoti, iš kur tų balsų paimti. Ar šiuo atveju Jūs labiau žvalgotės į Liberalų sąjūdžio, ar į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjus, nes 2016 m. per Seimo rinkimus dalis liberalų rinkėjų atsigręžė būtent į juos?

– Mes nestrateguojame, kad iš šitos partijos ar kitos (nusiviliosime rinkėjus – LRT.lt), mes manome, kad už mus turėtų balsuoti žmonės, kuriems tinka nuoseklios liberalios idėjos, asmens laisvės, pagarba ekonomikoje ar žmogaus teisėms. Man tai atrodo labai svarbu. Mes daugiau per tas temas tikimės pritraukti rinkėjų. Nes yra temų, kurios arba būdavo neakcentuojamos, arba būdavo nutylimos Lietuvos politikoje.

Dabar net turiu abejonių, ar su Liberalų sąjūdžiu mūsų rinkėjas bus tas pats, ir man atrodo, kad „Vilmorus“ apklausa dar yra per ankstyva kažkokioms ilgalaikėms išvadoms pasidaryti. Mums reikia pamatyti trajektoriją, kokių 5 mėnesių, kaip čia atrodo ta dinamika – ir jų, ir mūsų, ir kitų partijų. Gali būti, kad mūsų rinkėjas bus šiek tiek kitas, kadangi mes vis tiek esame gana stiprūs ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir netgi Kaune turime 200 visiškai naujai prisijungusių žmonių. O Liberalų sąjūdis tuo pasigirti negali.

Kita vertus, mums reikia padirbėti regionuose, tai dar visaip gali būti. Kas yra dar svarbu, ir į ką mes atkreipėme dėmesį, mes vis dėlto manome, kad yra prasminga ir įmanoma pritraukti žmones, kurie anksčiau nebalsavo rinkimuose, – ar tai būtų pirmą kartą balsuojantys, įgavę balso teisę, ar tai būtų žmonės, kurie anksčiau nėjo, nes matė, kad jiems neatstovaujama. Čia, man atrodo, yra gana svarbus faktorius – ne kažkieno balsų kanibalizavimas, bet pritraukimas naujų balsų. (…) Jeigu į narius naujų žmonių galime pritraukti, tai ir rinkėjų auginti įmanoma.

– Viename interviu Liberalų sąjūdžio vadovas Eugenijus Gentvilas sakė, kad jis išvis nesupranta, kuo Jūs skiriatės nuo jo partijos, nebent, anot jo, tuo, kad labiau akcentuojate kanapių legalizavimą ir seksualinių mažumų teises. Tai kuo visgi skiriatės – požiūriu į politiką, ar, kaip pati minėjote, norite akcentuoti tuos dalykus, kurie nebuvo akcentuojami?

– Pati buvau Liberalų sąjūdžio narė, ir ta programa, kuri buvo parašyta 2016 metais Liberalų sąjūdžio, prie jos prisidėjo žmonės, kurie šiandien yra Laisvės partijoje. Tai, kad pati programa yra kažkuo panaši, tai, manau, yra logiška.

Daug apie Liberalų sąjūdį kalbėti aš nenoriu, nes tai vis dėlto yra praeitis, bet aš nematau, kad Liberalų sąjūdis neštų liberalų vėliavą: nei balsavimuose, kur dažnai su „valstiečiais“ eina, nei reformose, kurios buvo praktiškai liberalios, jų palaikymo nelabai buvo. Turiu omenyje, kad Vyriausybė teikė ir visai gerų reformų, kurios vėliau pasibaigdavo gal ne visai gerai. Pavyzdžiui, miškų ūkio optimizavimas – tai, ko liberalai siekė ankstesnėse kadencijose. Ir tada, kai Vyriausybė atnešė tą projektą, staiga frakcijoje turėjome didelių debatų ir panašiai. Pirmas dalykas – kaip elgiamasi Seime, tai nemanau, kad yra iškelta ta (liberalizmo – LRT.lt) vėliava. Aš jau nekalbu apie savivaldybes, kur tikrai, jeigu pasižiūrėtume, man atrodo, daug ko rastume.

– Savivaldybėse liberalai ir koalicijų įdomių turi…

– Koalicijose nematau nieko blogo, bet daugiau sprendimuose ir elgsenoje, kur tikrai, man atrodo, nėra skirtumo, ar ten „Tvarka ir teisingumas“ būtų, ar Liberalų sąjūdis.

Antras dalykas – vis dėlto mes norime, kad ta partija būtų drąsi, nebijanti kelti naujų idėjų ir galbūt kartais radikaliau jas akcentuojanti. Esame ir būsime nuoseklūs, kokių nors kompromisų neplanuojame daryti su mūsų programa. Trečias dalykas – pati partija kaip struktūra. Mes norime, kad ji skirtųsi nuo visų partijų. Mes pasistengsime išvengti tų problemų, kurių turi partijos: užpelkėjimo, nelankstumo, partinės biurokratijos įsigalėjimo…

– Šioje vietoje kalbate apie visas partijas?

– Taip, bet kadangi turiu patirties Liberalų sąjūdyje, tai turiu su kuo palyginti. Partija tampa sau tikslu, pati organizacija tampa pati sau tikslu. Taip yra dėl to, kad yra žmonių, kurie yra partijos vadovybėje ir nebejaučia, kad Lietuva yra kitokia, kad liberalų nariai nori jau galbūt kitokių aktualijų.

Tai mes šitą stengiamės pakeisti, mes deleguosime balso teises visuotiniam balsavimui dėl įvairių programinių nuostatų, dėl kandidatūrų, reitingavimų ir panašiai. Tam yra elektroninių įrankių.

– Minėjote, kad Jums reikia padirbėti su regionais, ir tikrai tokių minčių aplink sklando, kad esate Vilniaus arba didmiesčių partija. Ką Jūs turite pasiūlyti regionų žmonėms?

– Jeigu mes kalbame apie regionus ir ar šita partija yra Vilniaus, tai manau, kad reikia partijos, kuri atstovautų ir miesto žmonėms, ir drąsiai tą darytų. Dabar mes matome, kad valstybės politika yra „mušk miestą, subsidijuok stambius ūkius“, ir man tai atrodo neadekvatu. Vilnius yra augantis miestas, vienintelis miestas, į kurį žmonės išvažiuoja galvodami „o gal reikėtų važiuoti iš Lietuvos“, tai, vadinasi, skaldytis į Vilnių ir kitus miestus yra tiesiog neperspektyvu. Kaunas, lygiai taip pat, turi neblogą „vaibą“ ir perspektyvą, Klaipėda – taip pat.

Antras dalykas – tai, ką mes galime pasiūlyti. Kai kuriame partiją, gana nemažai tenka važinėti po Lietuvą, ir mes susitinkame su savo iniciatyvinių grupių nariais. Kas tai per žmonės? Tai dažnai yra žmonės, kurie patys ėmėsi iniciatyvos kurti savo gyvenimą, patys ėmėsi iniciatyvos: ar kokį nors smulkųjį verslą vystyti, ar mokyti, dėstyti, ugdyti jaunąją kartą. Tai žmonės, kurie turėtų būti Lietuvos vidurinė klasė. Jie susiduria su tokiomis problemomis, su kokiomis susiduria ir miesto žmonės, bet galbūt tiesiog atokesnėse vietose tai yra labiau pastebima – per didelis biurokratijos krūvis, tarkime, smulkiajam verslininkui. Jis vis dar yra per didelis, nepaisant to, kad lyg ir akcentuojamas administracinės naštos mažinimas ir panašiai, bet verslo priežiūra Lietuvoje nuo 2012 metų sustojo reformuotis, turiu omenyje visokius leidimus, atitikimus ir t. t.

Smulkiajam verslininkui yra sunkiau atitikti tuos reikalavimus nei stambiajam. Stambusis verslas gali paimti, pasisamdyti savo kažkokių teisininkų, kurie sužiūrės viską, smulkusis verslininkas turi daryti viską pats ir dažniausiai tuo ir pasibaigia. Tai mes čia galime kalbėti ne tik apie paslaugų ar nedidelį gamybos verslą, bet jau ir apie naujųjų technologijų verslą. Manau, kad, turint greitą internetą, visai nesvarbu, ar tu sėdi Vilniuje, ar tu esi Plungėje ar kažkur Jurbarke, kur paukšteliai čiulba, lygiai taip pat tu gali vystyti ir technologijų verslą. Čia apie visas verslo rūšis – nuo kirpyklos, bandelių kepyklos ar buhalterinių paslaugų, iki išmaniųjų technologijų verslo. Čia yra perdėto valstybės dėmesio, biurokratijos, nedraugiškumo iniciatyvos.

Dar ką mes girdime, tai užpelkėjusi sistema pačioje savivaldoje. Žmonėms sunku matyti perspektyvą, kai jie mato, kad yra viskas paimta į vieną kumštį. Kiek teko važiuoti per savivaldybes, tai praktiškai labai daug kur taip yra. Mes dažnai girdime, kad Druskininkai kažkoks blogas pavyzdys, bet iš tikrųjų tokio tipažo savivaldos Lietuvoje yra labai daug. Žmonės galvoja: kaip mums save realizuoti ir atskleisti? Tai yra labai sunku padaryti, kai yra įbauginta bendruomenė, maždaug, jeigu tu imsiesi kokios nors iniciatyvos, tave gali atleisti iš darbo, antras dalykas – tu negali savęs atskleisti, realizuoti kažkur pretenduodamas į kokias nors pozicijas, kai viskas yra vienos partijos ar vieno vadovo rankose. (…)

Jeigu pasižiūrėtume į šeimų klausimą, kaip šeimoms sekasi gyventi regione, tai irgi yra daug iššūkių dėl mobilumo, kada tėvams reikia galvoti apie geresnes mokyklas. (…) Lygiai taip pat ir pačių kelionė į darbus, jeigu jie turėtų daugiau priemonių ir patogesnį susisiekimą, tai galėtų viename mieste dirbti, kitame miestelyje gyventi. Tai yra tai, ką pajutau keliaudama per Lietuvą, bet problemų yra ir daugiau.

Aš taip pasakysiu: mūsų partija žiūri į tuos žmones, kurie stengiasi, kurie dirba darbą, kuriems reikia ne tik pagalbos, bet gal kartais ir tiesiog netrukdyti. Kita vertus, reikia sukurti tam tikrų priemonių, tam tikrus rėmus, kad jie galėtų veikti. Taip, tai galima pavadinti vidurine klase, bet man atrodo, kad Lietuvoje dar mums reikia padirbėti, kad vidurinė klasė ir jaustųsi tokia, ir būtų tikrai toji vidurinė klasė.

– Kalbėdama apie naująją partiją nuolat akcentuojate žmogaus teises. Paminėjote, kad kai kurios sritys gauna per mažai dėmesio, kartais atrodo, kad ir su žmogaus teisėmis panašiai, – reaguojame tik tada, kai kas nors nutinka. Gal galėtumėte įvertinti žmogaus teisių padėtį mūsų visuomenėje? Ko dar mums trūksta, kur dar reikėtų pasitempti, o kur atrodome jau visai neblogai?

– Pradėčiau nuo bazinių dalykų, apie kuriuos prieš ketverius metus mes greičiausiai net nebūtume kalbėję, nes tai Lietuvoje buvo savaime suprantama. Pavyzdžiui, žodžio laisvė arba daugiapartinė sistema. Dabar siūloma keisti rinkimų tvarkas, 12 ar 13 kartų mėginta keisti Konstituciją. Turiu omeny, kad teisės viršenybė, pamatiniai liberalios demokratijos ramsčiai yra nuolatos atakuojami valdančiųjų. Tikėkimės, kad ir tai praeis, tikėkimės, kad tos institucijos atlaikys, ir mums reikia kalbėti apie kitus dalykus.

Manau, kad Lietuvoje tai buvo visą laiką paliekama, kaip aš sakau, eksportui. Turiu omenyje, kad jeigu atvažiuoja koks nors svečias iš užsienio, jeigu atvažiuoja kas nors iš mūsų kolegų ES, Lietuva visada ras ką pasakyti apie žmogaus teises, bet pati niekada nesiims jokių reformų. Čia turiu omenyje ir Jungtinių Tautų deklaraciją dėl neįgaliųjų padėties, ir LGBT asmenų teises, liko tik 6 valstybės ES, neįteisinusios partnerystės, tarp jų ir Lietuva. Turiu omenyje ir baudžiamąją politiką, ji Lietuvoje yra tik griežtinama, ir už kai kurias veikas, kur užsienyje nebaudžiama, Lietuvoje yra dvejų ar aštuonerių metų laisvės atėmimas.

Mūsų ministrai dalyvauja tarptautinėse konferencijose ir sako: taip, mums reikia keistis, kaip svarbu šalims reformuotis ir atsižvelgti į žmogaus teisių problematiką. Tada jie atvažiuoja į Lietuvą ir jie neteikia nė vieno įstatymo projekto, o jeigu kažkas kitas pateikia, tai dar ir balsuoja prieš. Tai mane liūdina, nuvilia ir netgi piktina.

Kiek daug vis dėlto pasako, kad konvenciją dėl smurto artimoje aplinkoje prezidentė turėjo pateikti Seimui ratifikuoti, o ji iki šiol nepateikiama. Tuo rūpinosi užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. (…) Užsienio politikos formuotojai Seime kažką darė dėl to Lietuvoje, o ministras Kukuraitis, kuris yra atsakingas už smurto sritį, nepratarė nė žodžio apie tą susitarimą. Tai štai paveikslas Lietuvos, politinis paveikslas.

Man atrodo, kad visuomenė labiau supranta šitas temas, nes su jomis susiduria. Kas augina neįgalius vaikus, tas žino, kaip yra sunku jiems jaustis lygiaverčiais švietimo sistemoje. LGBT žmonės ar šeimos, kurios turi LGBT vaikus, jie žino, kad tai nėra kažkoks mados klausimas, tai yra asmeninė drama, kurią tu turi įveikti. Aš jau nekalbu apie kitas grupes. Man atrodo, kad politikai užmiršo, kad gyvenimas eina į priekį ir kad visuomenėje yra visokių žmonių, ir reikia atstovauti ir jiems.

– Tarp Jums svarbiausių sričių esate minėjusi ekonomiką ir švietimą. Jeigu pamodeliuotume situaciją, kad Jūs po 2020 metų Seimo rinkimų formuojate valdančiąją koaliciją, tai pagal Jūsų paminėtas sritis – žmogaus teisės, ekonomika ir švietimas – būtų logiška, kad norėtumėte švietimo, mokslo ir sporto, ekonomikos ir inovacijų ir teisingumo ministrų portfelių?

– Dar iš tikrųjų per anksti apie tai kalbėti. Šiek tiek galvojome apie tai, kaip mes elgtumėmės koalicijos formavimo kontekste. Svarbiausia būtų tai, kad mes, matyt, natūraliai iš tų trijų sričių – švietimo, ekonomikos, žmogaus teisių – turėtume kažkokių punktų, tokių esminių darbų, mes norėtume, kad ta koalicija juos nuveiktų iš karto. Ir, matyt, tai būtų ir sąlyga, būtent tos sritys ir sudarytų tą turinį, kodėl mes galėtume jungtis ir matytume darbo prasmę.

Ateiti į koaliciją, turėti dvi ar kažkiek ministerijų, be garantijos, kad bus parama tavo darbams, aš prasmės nematau. Tai, matyt, tos partijos, su kuriomis mes galėtume eiti, jos turėtų atsižvelgti į tai, kad yra tam tikras turinys, kuris turi būti įgyvendintas. Aišku, turėti garbės reformuoti ar keisti švietimo sistemą į gera, mums tai būtų didžiulė prasmė.

– O kur švietime matote didžiausių bėdų?

– Matau, kad bendrajam lavinimui mums reikėtų daug dėmesio skirti. Aišku, aukštasis mokslas irgi yra labai svarbus, bet mokyklą mes truputėlį pamirštame. Mes kalbame apie tai, kiek mokytojas turi uždirbti ar kiek Lietuvoje turi būti mokyklų. Tai yra svarbu, nes tai yra susiję su ištekliais, tai yra labai svarbu, bet mes pamirštame, o kaip atrodo ta mokinio diena mokykloje? Ko jis yra mokomas, ar jis bus pasiruošęs 21 a. jau ne pradžios, o vidurio ir pabaigos iššūkiams tiek mąstysenos, tiek savarankiškumo, tiek gebėjimų prasme. Pamirštame ir kaip jis jaučiasi toje mokykloje. Na, Lietuva vis dar yra labiausiai iš EBPO valstybių patyčių mokyklose kankinama šalis. Todėl mūsų pirmasis taikinys švietimo sistemoje būtų bendrasis lavinimas.

O dėl universitetų – manau, kad mintis jungti ir reformuoti aukštojo mokslo biurokratiją buvo gera. Dabar matome, kad tai yra jau užstrigę. Nors atrodė, jog Vyriausybė turi ambicijų, bet suveikė įvairūs interesai. Ne taip jau lengva, matyt. Reikėtų tiesiog žiūrėti, ko atsisakyti ir ką keisti, turėti keletą stiprių universitetų, mažiau, bet stiprių, manau, būtų prasmingiau Lietuvai.

– Grįžtame prie laisvės Lietuvoje. Kaip Jums atrodo, ar nuo 2016 metų Seimo rinkimų jos mūsų šalyje sumažėjo, ar padaugėjo?

– Matyt, priklauso nuo srities. Jeigu kalbame apie žmogaus teises, tai buvo išleista Žmogaus teisių stebėjimo instituto ataskaita, kurios pagrindinė tezė yra tai, kad žmogaus autonomija valdžios atžvilgiu traukiasi, t. y. plinta valdžios įtaka žmogaus laisvių sąskaita. Tai, man atrodo, yra skandalinga.

Kalbant apie verslą, apie ekonomiką, tai irgi atrodytų, kad ši Vyriausybė šiek tiek sumažino mokesčius ir tai turėtų būti gerai, bet yra uždėta didelė letena ant tų pačių smulkiųjų verslininkų reguliavimo prasme. Tai aš sutinku, kad galbūt lyginant su 1993 metais Lietuva atrodo daug geriau, bet mes turime žinoti, kur mes norime būti.

Aš vis tiek įsivaizduoju, kad Lietuva galėtų būti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, o ne ES. Mes dažnai lyginamės būtent su ES vidurkiais, bet mums reikėtų būti priekyje. Yra kitų temų, yra tos pačios skaitmeninės ekonomikos temos, apie kurias reikia kalbėti. (…) Vis tiek galvoju, kad, norint auginti ir žmonių pajamas, ir tą pačią ekonominę perspektyvą, turėsime ir politiniame lygmenyje kalbėti ir apie dirbtinį intelektą, ir apie pačius finansinių technologijų verslus, kaip padaryti, kad jie čia galėtų geriau skleistis.

– Viename iš interviu esate sakiusi, kad esate komandos žmogus. Jūs buvote Liberalų sąjūdyje ir per Masiulio skandalą, buvote ten, kai išlindo visi kiti skandalai. Viešai sakėte, kad kantrybės taurę perpildė tai, kad Liberalų sąjūdis Seime balsavo už „valstiečių“ biudžetą. Kodėl, taip ilgai išsilaikiusi toje partijoje, galiausiai visgi pasitraukėte?

– Kantrybės taurę vis dėlto perpildė tai, kai partijos vadovybė išėjo į žiniasklaidą ir viešai pradėjo baksnoti pirštais į bendražygius: tas išduoda partiją, tas išduoda partiją, taip pat ir aš neva išduodu partiją. Tai, iš tikrųjų, kada tu pereini visą tą tikrai labai sunkų lauką… Mano politinė karjera prasidėjo taip, kad aš buvau 19-tas numeris Seimo sąraše ir įvyko tas skandalas. Nežinomam žmogui, kas aš ir buvau, ir dabar kartais iššūkių yra, tai buvo praktiškai neįmanoma sudalyvauti politikoje, bet žmonės mane išreitingavo. Vadinasi, jie tikėjo, kad šita partija turi perspektyvą, ir mes visą tą minų lauką kartu iš tikrųjų įveikėme.

Ir man atrodo, kad tuomet partijoje ir reikėjo didžiausio susitelkimo, nes visi laidojo tą partiją, visi norėjo, kad ji nuskęstų, prigertų ir būtų pamiršta, ir jai reikėjo susitelkimo. O to susitelkimo, tiesą sakant, nebuvo niekada. Ir kada jau atrodė, kad mes galime išvairuoti iš tų gana sudėtingų situacijų ir jau auginti raumenis ir perspektyvą, tada iš lyderio (Eugenijaus Gentvilo – LRT.lt) pusės, bet ne tik iš jo, bet ir iš daugybės kitų vadovybės narių, atsirado tokia vieša ataka prieš bendražygius. Priešų ieškojimas bendražygių gretose man buvo atsakymas, kad, matyt, mes vis dėlto skirtingai matome šitą partiją, skirtingai matome pasaulį ir atstovavimą liberalizmui Lietuvoje. Tai no hard feelings (liet. jokių sunkių jausmų), tai jau praeitis.

Ir dabar Laisvės partija eina su kitais žmonėmis, mes nesame užsidarę nuo Liberalų sąjūdžio narių, bet šita partija nebuvo sukurta kažkaip atskeliant Liberalų sąjūdį. Ji buvo sukurta socialiniuose tinkluose, draugų, bendraminčių ratuose, tiesiog kviečiant žmones prisijungti.

– Iš Liberalų sąjūdžio daug pas Jus atėjo žmonių?

– Dar neturime tokios statistikos, bet tikrai ne pusė ir ne trečdalis. Reikėtų gal Liberalų sąjūdžio paklausti, nes yra žmonių, kurie yra išstoję, kai kurie pas mus įstojo, kai kurie – ne. Jie tiesiog išeina.

– Pabaigai mažiau rimtas klausimas. Jūs žaidėte krepšinį. Prieš ką labiau norėtumėte laimėti krepšinio aikštelėje – prieš Michaelą Jordaną (kai jis buvo geriausios savo formos) ar prieš Ramūną Karbauskį?

– Michaelą Jordaną! Norėčiau (ir prieš Karbauskį – LRT.lt), jis mane kvietė žaisti, bet nebuvo laiko prisijungti prie Seimo komandos, bet gal reikėtų kada nors (juokiasi).

Interviu publikuotas LRT.lt

Aušrinė Armonaitė. Apie didesnę Lietuvą, atvirą pasauliui

Artėjant gegužės 12 dienos referendumui dėl pilietybės išsaugojimo kviečiu susipažinti su mano mintimis, kurios, tikiuosi, padės apsispręsti ir referendume balsuoti už. Tai yra, palaikyti galimybę išvykusiems Lietuvos piliečiams išsaugoti savo pilietybę, jeigu jis ar ji nuspręstų įgyti kitą.

Referendumo sprendimas nėra vien politinis ar techninis. Tai ir vertybinis sprendimas dėl didesnės ir atviros Lietuvos, išlaikančios ryšį su po pasaulį pasklidusiais savo tautiečiais.

Kam atimti tai, ką įgijome gimstant?

Į pilietybės išsaugojimą siūlau žiūrėti paprastai. Lietuvoje pilietybę įgyjame gimdami, taigi kodėl turime atiduoti tai, kas buvo suteikta mums gimstant? Argi nėra beprasmė ta intervencija, kurią šiandien turi daryti valstybė, įpareigodama atsisakyti to, ką įgijome čia gimę?

Mūsų Konstitucijoje sudėti saugikliai dėl pilietybės buvo aktualūs prieš tris dešimtmečius, tačiau šiandien pasikeitus pasauliui ir realijoms, laikas nebijoti juos peržiūrėti. Juk ir dabar daugybinė pilietybė nėra naujas fenomenas, ją turi pasitraukusieji iš Lietuvos iki 1990-ųjų ir jų artimieji. Šiuo referendumu mes spręsime paskutiniais dešimtmečiais išvažiavusiųjų, bet norinčių išlaikyti ryšį su Lietuva, pilietybės klausimą.

Išvažiavo jau daugiau nei milijonas mūsų piliečių. Vis girdisi atgarsių visuomenėje – „išvažiavote, tai ir būkite sau, mes, likę – tikresni lietuviai, negu jūs“. Tai įžeidu ir negarbinga mūsų išvykusių tautiečių atžvilgiu. Tegul jie gyvena toli, jeigu taip susiklostė, bet kam jiems apsunkinti gyvenimą, užuot palengvinus?

Taigi siūlau kartą ir visiems laikams atsisakyti skirties „mes“ ir „jie“. „Mes“, suprask, tie, kurie čia likome, ir „jie“ – tie, kurie išvyko. Bet kokie su šia skirtimi susiję ginčai yra gana tušti, nes tiek tarp „mūsų“, tiek tarp „jų“ yra įvairių pažiūrų žmonių, turinčių įvairų santykį su Lietuva.

Tai, kad žmonės išvyko ir dėl įvairių aplinkybių priėmė kitą pilietybę, dar nereiškia, kad jie nori nutraukti ryšį su Lietuva, atmeta grįžimo į Lietuvą perspektyvas ar nėra lojalūs savo šaliai. Nėra „mūsų“ ir nėra „jų“. Yra lietuviai, kurie Lietuvos pilietybę atsinešė gimdami.

Taisyklės ir biurokratija

Konstitucijoje numatyta didelė referendumo kartelė – dėl šio klausimo daugiau kaip pusė Lietuvos piliečių, turinčių balso teisę, turi pasisakyti už. Taigi akivaizdu, kad tam reikėjo didelio susitelkimo ir vieningo Lietuvos balso. Tačiau informacijos apie referendumą nedaug, o Vyriausybė, pilietybės išsaugojimo klausimą įsirašiusi tarp savo prioritetų, apskritai tyli. Negirdėti agitacijos nei iš Vyriausybės vadovo, nei ministrų. Nepersistengia ir kiti kandidatai į prezidentus.

Šis referendumas nuo pat pradžių yra apkrautas biurokratija, išaiškinimų gausa, o agitacija – sudėtingomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, pasaulio lietuviai netgi negali registruotis kampanijos dalyviais, o referendumo iniciatoriumi laikomas ne Seimas, o tik tie Seimo nariai, kurie pateikė Seimui nutarimą dėl referendumo paskelbimo.

Kai kurie referendumai Lietuvoje pavykdavo, nes už jų slypėjo didelės idėjos ir didelė vienybė. Pavyzdžiui, Sovietų armijos išvedimas ar narystė Europos Sąjungoje. Tai buvo klausimai, sprendžiantys Lietuvos ateities kryptį. Už pilietybės referendumo taip pat slypi didesnės ir atviresnės Lietuvos idėja. Tik užgriuvo ją biurokratija ir prispaudė, kaip kokia valstiečių šieno kupeta.

Referendume spręsime dėl tokios formuluotės: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.“

Konstitucinis įstatymas yra specialus įstatymas, kurį būtų galima keisti, atsižvelgiant į naujas aplinkybes. Euroatlantinį kriterijų atitinkančios valstybės, pagal preliminarų išaiškinimą, būtų ES, Europos ekonominės erdvės, NATO, EBPO valstybės. Atkreipkite dėmesį, kad tarp EBPO narių yra pažangios Azijos, Pietų Amerikos ekonomikos, Australija. Keičiantis aplinkybėms šį sąrašą galima plėsti.

Kariuomenė, pareigos ir teisės

Akivaizdžiausia pareigos savo valstybei išraiška – karinė tarnyba. Gana pagrįstai skamba klausimai, kaip tai sureguliuosime.

Visų pirma, jeigu pilietybės išsaugojimą taikome euroatlantinio kriterijaus valstybėms, mes kalbame apie draugiškas šalis, NATO atveju – sąjungininkes.

Tarp šioms organizacijoms priklausančių valstybių nėra daug šalių, kuriose yra privaloma karinė tarnyba. Taigi kariuomenės klausimas nebus masinis fenomenas. Vis tik jeigu nutinka taip, kad ir viena, ir kita valstybė šaukia į kariuomenę, tai galime spręsti dvejopai.

Pirma, sąjungininkės, kurios ir taip vykdo kolektyvinę gynybą, karinę tarnybą vienoje valstybėje gali užskaityti. Baltijos krantus jau šiandien saugo JAV, Vokietijos, Nyderlandų, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kitų šalių kariai. Lietuva yra tikrai pajėgi su, pavyzdžiui, NATO sąjungininke Norvegija susitarti dėl karinės tarnybos tarp savo piliečių.

Antra, net ir ne tarp NATO valstybių šalys gali pasirašyti dvišales sutartis, kur yra aptariamas kariuomenės klausimas. Pagaliau, ar karo atveju tikrai pasas nuspręs, už kurią valstybę kausimės? Jau šiandien Lietuva turi daugybę piliečių su keliais pasais ir tai mūsų gynyboje dilemų nesukėlė.

Kalbant apie pareigas bendrai, pilietis, kuris tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvoje visada turėtų būti traktuojamas Lietuvos piliečiu ir taikant Lietuvos įstatymus kitos valstybės pilietybės turėjimas turėtų būti ignoruojamas.

Kalbant apie teises, Lietuva turėtų užtikrinti daugybinę pilietybę turintiems žmonėms galimybę ne tik balsuoti, bet ir būti išrinktiems į Seimą. Šiuo metu jie negali tapti Seimo nariais. Tam reikėtų keisti dar vieną Konstitucijos straipsnį – 56 str.

Ką kalba užsienio pavyzdžiai?

Prasidėjus diskusijoms dėl referendumo, paprašiau Seimo analitikų apžvelgti Europos ir kitų valstybių pilietybės reguliavimo pavyzdžius. Bendra tendencija aiški – valstybės palaipsniui liberalizuoja pilietybės reguliavimą, o gan konservatyviai Europos Sąjungoje pilietybę reguliuoja Lietuva, Čekija, Estija.

Artimiausias daugybinės pilietybės pavyzdys mums gali būti laikoma Lenkija. Lenkijos pilietis, turintis ir kitos šalies pilietybę, Lenkijos Respublikos atžvilgiu turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir asmuo, turintis tik Lenkijos pilietybę. Lenkai nemato ir nedaro problemos, jeigu asmuo turi kitos šalies pilietybę. Jie traktuoja visus Lenkijos piliečius lygiais.

Kitas atvejis – Lietuvoje dažnai sektinu pavyzdžiu laikoma Airija. Tai emigracijos smarkiai paliesta, bet ją išsprendusi valstybė, kuri leidžia daugybinę pilietybę. Airiai turi šmaikštų posakį, gana daug pasakantį apie jų požiūrį: jeigu užsienyje gyvenantis airis susituokia su kitataučiu, tai airių tauta padidėja.

Pačioje diskusijos dėl referendumo pradžioje siūlau Lietuvoje pilietybės klausimus spręsti nuosekliai, kaip tai padaryta Danijoje ar Švedijoje. Tai yra, spręsti ne tik pilietybės išsaugojimo, bet ir susigrąžinimo, ir įgijimo neprarandant savo pilietybės (jeigu esi užsienietis) klausimą. Tačiau tokia idėja palaikymo nesulaukė.

Atvira Lietuva laimėtų

Absoliuti dauguma žmonių, kuriems šis referendumas aktualus, gyvena čia pat – Europoje. Tai šiuolaikiniai išeiviai, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose, kitur.

Stojant į Europos Sąjungą kalbėjome, kad vienas narystės pliusų – galimybė laisvai judėti, dirbti, mokytis, bendrauti. Vidinė migracija ES ar Europos ekonominėje erdvėje yra natūralus procesas, kuris mūsų neturėtų gąsdinti. Juk mūsų žmonės yra čia pat, jie grįžta savaitgaliais, lanko savo giminaičius, galvoja apie sugrįžimą. Leiskime jiems likti piliečiais.

Svarbus čia ir suvereniteto klausimas. Tiesa, kad suverenitetas priklauso tautai. Būtent politinė tauta prisiima atsakomybę už sprendimus dėl valstybės. Kuo turėsime daugiau mąstančių apie Lietuvos gerovę, saugojimą ir garsinimą, tuo geriau pačiai Lietuvai. Išvykę žmonės lietuvybę palaiko ir ją brangina kartais net labiau nei likę Lietuvos teritorijoje. Ir būtent tie, kurie brangina, skaudžiausiai priima faktą, kad reikia atsisakyti Lietuvos pilietybės.

Mūsų piliečių buvimas visame pasaulyje Lietuvą tik sustiprina. Jeigu priimsime sprendimą leisti jiems išsaugoti pilietybę, turėsime daugybę žmonių, kurie jausis reikalingi Lietuvai ir žinos, kad bet kada gali čia sugrįžti.

Akivaizdu, kad galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę yra ir raktas, galintis padėti susigrąžinti bent dalį išvykusių mūsų piliečių. Tai vertybinis ženklas, kurį galime parodyti kiekvienam, kuris pasirinko išvykti – visi esame Lietuvos Respublikos piliečiai ir visiems durys atgal yra atvertos.

Su tokiu nusiteikimu ir požiūriu mes galime gegužės 12 dieną prie balsadėžių pasirinkti didesnės ir pasaulyje tvirtesnės Lietuvos galimybę.

A. Armonaitė. Mes galime

0216-5Lietuvos žmonės per pastaruosius tris dešimtmečius nuvertė kalnus. Mūsų senelių ir tėvų atkovota Nepriklausomybė, o su ja laisvi rinkimai, žodžio laisvė, teisės viršenybė, rinkos ekonomika bei transatlantinė integracija suteikė naują šansą Lietuvai.

Tačiau politinė valdžia suteiktu istoriniu šansu jau kurį laiką nesinaudoja. Valdžios galia asmens laisvės sąskaita tampa nevaržoma ir beribė. Lietuvos ateitis skęsta politinėse rietenose. Nuoširdus dialogas su žmonėmis iškeičiamas į tuščius ir besikartojančius lozungus. Politinės partijos orientuojasi tik į savo išlikimo klausimus.

Visų karas prieš visus, draudimai ir baudimai, susipriešinimas ir susiskaldymas pastaruoju metu Lietuvoje tapo nauja nuolatine situacija, prie kurios pripratome ir kurioje gyvename.

Tačiau Lietuva to nenusipelnė. XXI amžius yra naujų galimybių amžius Lietuvai. Tai gali tapti mūsų idėjų, kūrybos, atvirumo ir gerovės amžiumi.

Mes galime sukurti aplinką, kurioje žmogus atrastų savo talentus ir lavintų gebėjimus, leisiančius jam kurti, keistis ateityje ir būti savimi. Ne vien švietimo vadyba, bet ir jo turinys turi būti mūsų dėmesio centre.

Mes galime pasitelkdami nuolat tobulėjančias naujas technologijas suteikti plačią erdvę kuriantiems. Finansinės technologijos yra tik pradžia. Lietuva jau turi laimėjimų dirbtinio intelekto ir daiktų interneto srityse. Atvėrę erdvę naujų technologijų vedinai kūrybai ir kapitalui galime tapti viena konkurencingiausių pasaulio ekonomikų.

Mes galime tapti atvira visuomene, kurioje kiekvienas saugiai jausis būdamas savimi – nesvarbu, jaunas ar senjoras, žmogus su negalia, kitatautis, LGBT asmuo ar su prietarais kovojanti moteris. Lietuva yra per maža, jog būtų susiskaldžiusi ir valdoma neapykantos.

Mes turime išsaugoti laisvą Europą ir vakarietiškas liberalios demokratijos idėjas, kurioms grėsmė kyla ne tik Lietuvoje.  

Aš tikiu, kad Lietuva turi šansą pozityviai, optimistinei ir drąsiai į priekį žiūrinčiai politikai. Dėl to mes pasiryžome ir subursime nuoseklią ir nuoširdžią laisvę mylinčių žmonių politinę organizaciją, kuri atvers naują kelią laisvei.  

Armonaitė: nauja partija skirsis nuo visų kitų – nedalyvausime visų kare su visais

Interviu su Edmundu Jakilaičiu „DELFI Dėmesio centre“ – Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir politikos apžvalgininkas Audrius Matonis.

ausrine-armonaite-audrius-matonis-80411003
                  © DELFI / Justinas Auškelis

– Jau atsirado beveik 2 tūkst. piliečių, norinčių jungtis prie šios idėjos. Kiek tikitės narių organizacijoje ir kaip tai atrodys? Gal bandysite spėti iki Europos parlamento rinkimų tapti kažkokia organizacija?

A. Armonaitė: Teisingai, bene 2 tūkst. žmonių visoje Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių prisijungė ir pareiškė norą prisidėti tiek savo idėjomis, tiek savo indėliu steigti liberalią mūsų politinę organizaciją, kuri bus partija.

– Bus partija, darysite steigiamąjį suvažiavimą, kviesite tūkstantį žmonių arba įgaliotų asmenų, registruosite partiją…

A. Armonaitė: Taip, tik noriu pabrėžti, kad Lietuvoje liberaliai mąstančių žmonių yra tikrai kur kas daugiau 2 tūkst., ir aš manau, visiškai normalu, kad brandi politinė organizacija, kuri siekia ilgalaikių politinių tikslų, tikrai nebus vienadienis rinkiminis projektas. Tai bus ilgalaikė politinė organizacija. Normalu, kad ji turės daug daugiau narių.

– Planuojate spėti iki Europos parlamento rinkimų registruoti kažkokį darinį, kuris turėtų savo sąrašą?

A. Armonaitė: Visų pirma, politinė partija, kuri būtų įkurta netolimoje ateityje, Europos parlamento rinkimuose dalyvauti negalėtų. Yra galimybė dalyvauti komitetais, bet aš labai atvirai pasakysiu, jog sprendimas dėl europarlamento rinkimų dar nėra priimtas. Esame telkime, diskutuojame apie idėjas, ir Vasario 16-oji buvo skirta kaip tik tam.

– Laukiate savivaldybių tarybų ir mero rinkimų rezultatų, kad žinotumėte, kokius lyderius dar turite rinkoje?

A. Armonaitė: Noriu pasakyti, kad teisinga manyti, jog Vilniaus miesto mero ir tarybos rinkimai, kur akivaizdžiai mūsų bendruomenė palaiko Remigijų Šimašių, žinoma, jie yra svarbūs, bet tai tikrai nebus lemiamas faktorius, kuris nulems, ar tokia organizacija bus, ar ne. Liberali partija, nauja politinė organizacija Lietuvoje bus nepaisant jokių rinkimų rezultatų, nei savivaldos, nei prezidento, nei europarlamento.

– Ko jūs siekiate, koks jūsų tikslas?

A. Armonaitė: Ką mes šiandien matome Lietuvoje, ir jau kurį laiką – jog politinė valdžia, politinės partijos nesinaudoja tuo unikaliu šansu, kurį XXI amžiuje Lietuva turi. Per tris dešimtmečius mūsų tėvai, seneliai nuvertė kalnus. Dabar Lietuvos ateitis skęsta politinėse batalijose. Už lango XXI amžius, o Lietuvos Respublikos Seimas krapštosi po pernykščius lapus…

– Gerai, čia – gražiai apibūdinti faktai. Aš klausiu apie tikslus. Ko siekiate?

A. Armonaitė: Natūralu, kad siekiame pokyčio Lietuvoje, siekiame, kad Lietuva būtų Vakarų valstybių priekyje, ne kažkur džiaugtųsi ES vidurkio rezultatais, bet būtų pokyčio ir progreso vėliavnešys. Kad žmonės, kurie gyvena užsienyje, sakytų: aš noriu gyventi taip, kaip Lietuvoje. Noriu, kad mūsų visuomenė būtų tokia atvira, kaip Lietuvoje.

– Pone Matoni, liberalų potencija yra didelė, tą rodė ir patys aukščiausi istorijoje reitingai iki garsiojo korupcijos skandalo, kai liberalai netgi buvo tapę populiariausia partija Lietuvoje, o tuometiniam lyderiui Eligijui Masiuliui daug kas pranašavo ir Ministro Pirmininko pareigas. Žmonių, kurie palaikytų tokias idėjas, yra daug. Kaip manote, kokios galimybės tokio naujo darinio, ypač atsižvelgiant į tai, kad liberalų sąjūdis kiek galėjo nuskęsti, tiek nuskendo. Dabar yra kažkiek pakilęs nuo dugno.

A. Matonis: Esu visiškai įsitikinęs, kad nauja liberalų partija bus, ir tam yra tiek objektyvios, tiek subjektyvios priežastys. Tarp objektyvių – sena gera patarlė: šventa vieta tuščia ilgai nebūna. O ji dabar kaip tik tokia yra. Nuolat tirpstant liberalų sąjūdžiui daugybė žmonių, kurie balsuodavo už liberalus, laikė save liberalais, pasijuto našlaičiais, paliktais be vedlio, lyderio, taupyklės, į kurią galima investuoti gerąja prasme, nekalbu apie lobizmą ar papirkinėjimą. Viena vertus, nėra labai lengva atsiriboti nuo vilnietiško burbulo ir įsivaizduoti, kiek daug jų yra per visą Lietuvą. Bet dabar, aptirpusi liberalų sąjūdžio partija tebeturi 17 merų ir vicemerų po visą Lietuvą, ne tik Vilniuje. Vadinasi, yra potencialas tai partijai ir kitur Lietuvoje, ne vien Vilniuje. Ką aš vadinu subjektyvia priežastimi – manau, yra elementarus pragmatiškas paskaičiavimas. Daug veiklių ir dar korupcijos šešėlio neužkabintų liberalų veikėjų eina į rinkimus Klaipėdoje ar Vilniuje, į savivaldos rinkimus su komitetais, kurių pavadinimai yra, pvz., „Už Vilnių“. Ir koks bebūtų tų rinkimų rezultatas, ar labai palankus, ar nepalankus, visgi jiems reikia galvoti apie ateitį – Europos parlamento rinkimus, gal kažkada ateityje – prezidento rinkimus. Kitaip tariant, reikia labiau tapatybę atspindinčio darinio nei vienkartinis komitetas, arba dvikartinis komitetas. Gerai, galima eiti į Seimo rinkimus „Už Seimą, kuris žiūri į priekį“, ar „Už Seimą, kuris vienija“, bet nelabai kas tave tapatins su liberaliąja jėga. Todėl aš manau, kad čia yra pragmatinis interesas. Kad ir koks būtų savivaldos rinkimų rezultatas, reikia kažkokio labiau tradicinio ir labiau apibrėžto, stabilaus darinio nei komitetas.

– Bandote užimti laisvą vietą, sako Audrius Matonis. Tai yra vienas iš apsisprendimų kurti naują politinę organizaciją? Tiesiog yra gera proga: vieni skęsta, kiti dar neįsikūrė.

A. Armonaitė: Na, iš tiesų niekas taip savo politinės veiklos neplanuoja, kad iš kito nesėkmės lipdytų savo sėkmę. Noriu pabrėžti, kad mūsų dabar toje bendražygių komandoje, kurią turime, ko gero 98 proc. žmonių yra niekada politinėse organizacijose ir partijose nedalyvavę žmonės. Didelė dalis tų žmonių yra jauni ir nauji žmonės politikoje. Ši politinė organizacija nėra kuriama taip, kaip iki šiol Lietuvoje kūrėsi politinės partijos, o jos kūrėsi štai taip: kažkokiam skyriuje A paskambina kažkas ir sako „Žinai, ateik pas mus, mes dabar – labiau „ant bangos“ būsim“. Ir iki šiol buvo visai nesvarbu, ką bendrai atstovauja ir už kokias idėjas stovi toji politinė organizacija. Taigi, gal mūsų pasirinktas kelias yra sunkesnis, bet kadangi norime sukurti ilgalaikį tvarų, nuoseklų, nuoširdų politinį projektą, mums reikia tą kelią nueiti. Ir man atrodo, kad tai – daug prasmingesnė strategija.

– Kuo ji skirsis nuo dabartinio liberalų sąjūdžio? Aš nekalbu apie korupcijos bylą…

A. Armonaitė: Mes keliame sau uždavinį, kad ši politinė partija skirtųsi ne tik nuo liberalų sąjūdžio, bet nuo visų Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Mes nedalyvausime visų kare prieš visus, kuris niekur neveda, ir, tiesą sakant, dabar Lietuvoje visas eteris yra tuo paremtas.

– Valstiečiai prieš konservatorius, konservatoriai – prieš valstiečius?

A. Armonaitė: Absoliučiai taip. Tai palaiko tas organizacijas eteryje, bet tai niekur neveda. Antra, norime, kad ta politinė organizacija būtų atvira ir mes sukurtume tam tikrą naują standartą politinio veikimo Lietuvoje. Senosios partijos kaip organizacijos turi daugybę problemų. Mes pasistengsime jų išvengti. Turiu omeny narių aktyvumą, partijos vadinamojo „elito“ neužsidarymą, nevirimą savo sultyse, duomenų atvėrimą visuomenei, procesų įjungimą viešai ir t.t. Norime sukurti naujos kartos politinę organizaciją. O kalbant apie liberalus, žinote, jokia paslaptis – liberalų sąjūdyje praleidau ketverius savo veiklos metus, buvo ir tikrai gerų akimirkų, bet man atrodo, liberalų sąjūdis pametė identitetą, liberalizmo ten nebeliko ar liko trupiniai. Norime atkurti liberalizmo idėją Lietuvoje.

– Pone Matoni, girdite tai, ko nesate girdėjęs?

A. Matonis: Deja, ne. Bet aš ir džiaugiuosi, kad negirdžiu ko nors tokio, kas verstų klausti: „palaukit, kokie jūs liberalai, jei darysite viską atvirkščiai“. Kitaip tariant, ką Aušrinė kalba apie veikimo formą, man atrodo labai patrauklu ir gražu. Daugybė žmonių yra pavargę tiek nuo konfrontacijos, agresijos, tiek nuo visa ko neigimo, kas negimsta tavo partijos viduje ar lyderių galvoje. Bet Aušrinė nekalba apie tai, kad bus kitoks turinys jos partijos, kitaip tariant, ištikimybė liberalizmo tradicijai, idėjai, klasikams, suprantu, tebelieka tos partijos darbotvarkėje, ir aš tuo tiktai džiaugiuosi. Būčiau kur kas labiau sunerimęs, jei sakytų: mes būsime liberalai, bet viską sugriausime iki pašaknų ir kursime naująją liberaliąją ideologiją. Pasakytum, kad dviratis jau yra išrastas.

A. Armonaitė: Žinote, mes tikrai nekuriame populistinio darinio, ir, man atrodo, mūsų tiesiog nesuprastų nei bendraminčiai, nei bendražygiai, nei rinkėjai, kurie už mane ar kitus jau yra atidavę savo balsą. Kalbant apie naujas idėjas ar naujas temas, yra daugybė temų ir daugybė rinkėjų, kurie iki šiol Lietuvos politikoje ar vis dar nėra atstovaujami, arba yra atstovaujami pavienių politikų. Taip, mes girdime, kad švietimas visiems yra prioritetas, bet visi kalba tik apie vadybą. Kaip turi atrodyti mokytojo etatas, kiek reikia mokyklų, ir t.t. Turinys nėra objektas, jog mes galėtume kaip Lietuva išsiveržti į priekį inovacijomis švietime. Apie tai politikai nekalba. Antras dalykas, ekonomika. Finansinės technologijos, Lietuva pamažu tampa finansinių technologijų centru. Ką mes matome? Politikai veja finansinių technologijų įmones į šalies. Technologijos keičiasi, jos gali paversti Lietuvą viena konkurencingiausių pasaulio ekonomikų. Kur toji ambicija? Aš asmeniškai negirdžiu. Trečias dalykas, atviros visuomenės klausimai. Žmogaus teisės, nesvarbu, esi jaunas ar senjoras, LGBT asmuo, ar moteris, kuri susiduria su įvairiais stereotipais. Mums irgi labai svarbu bus. Visos šios sritys, kurias išvardijau, slepia daugybę naujų temų, kurios vis dėlto iki šiol ne tik prie valstiečių valdžios, bet ir prie ankstesnių valdžių nebūdavo inicijuojamos. Ir niekas, deja, ir liberalai, dažnu atveju nelaikė jų prioritetinėmis.

– Žmogaus teisės yra vienas klausimų, kur dabartinė valdžia ir opozicija beveik viena kitai neprieštarauja. Ir čia irgi yra didelė politinė niša, kaip manote, pone Matoni?

A. Matonis: Esate visiškai teisus. Ir aš net apsidžiaugiau, kad Aušrinė Armonaitė vis dėlto kalbėdama apie žmogaus teises paminėjo ir LGBT bendruomenę, nes tam tikros visuomenės grupės – joms būtinai reikia turėti savo balsą, ir reikia partijos, kuri vienareikšmiškai pasisakytų už vienos lyties asmenų santuokas, kuri vienareikšmiškai pasisakytų už piliečių teisę rašyti savo pavardę tokiomis raidėmis, kokias rašė jų protėviai ir pan. Laisvės klausimas iš tikrųjų tebėra labai aktualus. Kaip sakiau, džiaugiuosi, kad turinio prasme naujosios partijos iniciatoriai nežada atsisakyti klasikinio liberalizmo. Noriu atkreipti dėmesį į tokį reiškinį, kurį Lietuvoje pastebime, bet nė viena partija apie tai artikuliuotai nekalba. Valdžios įtaka asmens laisvės sąskaita visą laiką plečiasi. Nesvarbu, koks tai yra įstatymo projektas. Jei didėja kontrolė, jei griežtėja Baudžiamasis kodeksas, visada tie įstatymo projektai sulauks sėkmės Lietuvos Respublikos Seime. Tie, kurie sakytų: gal vis dėlto mums reikėtų labiau subalansuoto požiūrio, gal nelįskime prie žmonių ir neaiškinkime, kaip jiems gyventi – tai yra pavieniai, izoliuoti balsai. Manau, vis dėl to apie tai, reikia kalbėti.

– Ponia Armonaite, jaučiate sudeginusi tiltus su liberalų sąjūdžiu?

A. Armonaitė: Asmeniškai kaip žmogus, kaip kolegė Seime nejaučiu, kad tiltai yra sudeginti, ir apskritai manau, kad tai neprasminga daryti. Kita vertus, akivaizdu, kad politinės ateities kartu konstruoti negalime, nes kai dar buvome vienoje politinėje organizacijoje, fundamentaliai išsiskyrė mūsų požiūris į tai, kaip turėtume veikti. Vieni norėjo pokyčių, naujų temų, nenorėjo valstietiško balsavimo Seime. Kiti sakė, jog mums reikia išlaikyti status quo. Asmeniškai niekas nėra sudeginęs tiltų, bet tiesiog asmeniškai aš nebeįsivaizduoju, kaip galėtume konstruoti bendrą politinę ateitį kartu.

– Vienas populiariausių liberalų Petras Auštrevičius šioje studijoje kalbėjo: Aušrinė Armonaitė norėjo daryti vidinę karjerą nepaisydama to, ar sugeba mobilizuoti žmones. Ji buvo ambicinga frakcijos narė, norėjo būti šiandien ir dabar visose pirmose pozicijose, bet nebūtinai kiti nariai matė ją tose pozicijose. Lipimas per kojas ir per galvas, kad ir jauniems, ambicingiems žmonėms baigiasi tuo, kad prarandamas pasitikėjimas.

A. Armonaitė: Na, iš tikrųjų patyrusio politiko žodžiai, bet, sakyčiau, ir truputėlį „žemas lygis“. Jei esi politikas, ko gero kalbi apie tai, ką nori pakeisti, apie politinį turinį, o ne tiesiog sieki nužeminti savo buvusį kolegą, jį sumenkinti ir taip toliau. Šiuose Petro Auštrevičiaus žodžiuose aš būtent išskaitau norą dabar jau galbūt politinę konkurentę, mane. Nepasakyčiau, kad mano veikimas nebuvo komandinis. Aš kaip tik nesiveržiau į partijos pirmininkus, sakiau, kad mums reikia brandesnio, patyrusio požiūrio. Tiesiog, matyt, kai jau nebeturi idėjų ir programos, belieka drabstytis purvais.

– Kaip Gitanas Nausėda atrodo jūsų politinio darinio kontekste?

A. Armonaitė: Prezidento rinkimų klausimu galėčiau pasakyti, kad toje bendruomenėje, kurioje yra 2 tūkst. žmonių, turime tiek žmonių, kurie palaiko Ingridos Šimonytės kandidatūrą ir yra savanorių, lygiai taip pat yra žmonių, kurie dirba Gitano Nausėdos komandoje. Vis dar esame toks darinys, kuris nėra organizacija, žmonės turi įvairias preferencijas, tai yra normalu. Mes kažkokios vieningos pozicijos neturėsime.

– O jūs?

A. Armonaitė: Aš esu pasakiusi viešai, jog atiduosiu savo balsą Ingridai Šimonytei. Matau, kaip ji dirba Seime, matau nuostatas, kurios dažnu atveju yra man asmeniškai artimos, čia nėra jokios paslapties.

– Pone Matoni, įsivaizduokime, kad tai yra politinė partija, kuriai vadovauja Aušrinė Armonaitė, kurioje yra Remigijus Šimašius – nežinau, gal Vytautas Grubliauskas, ar dar koks žinomas liberalas ateityje. Matytumėte galimybę per pusantrų metų pasiekti tokį populiarumą, kad turėtų frakciją Seime?

A. Matonis: Matyčiau, nors čia gal reikėtų sakyti „penkiasdešimt ant penkiasdešimt“ ta galimybė, bet kiek tolimesnėje perspektyvoje naujasis liberalų politinis darinys turi perspektyvą didelę, ir manau, kad jie bus parlamentinė partija. Kokio didumo frakcija – klausimas. Nes aš manau, kad lietuviai šiaip yra linkę atleisti. Vienintelis dalykas, ko neatleido politikams – Vytautui Landsbergiui už išardytus kolūkius. Visiems kitiems atleidžia – Uspaskichui atleido, Paksui kaip ir atleidžia, atleis ir liberalams. Manau, kad tie žmonės pamirš skandalus su dėžutėmis su pinigais, ir radę naująją lyderystę, naujus žmones naujame darinyje, balsuos už liberalus.

– Liberalų sąjūdis yra atsiribojęs nuo žmonių, kurie yra toje byloje…

A. Matonis: Jūs iš dalies teisus, nes net po to skandalo liberalai turėjo 14-os parlamentarų frakciją Seime, tai yra pakankamai daug. Dabar jų yra 12 žmonių dviem pasitraukus. Man rodos, tai liudija dar vieną atleidimą. Bet jei bus nauji vardai, veidai, kurie jau pelnę tam tikrą pasitikėjimą, ir be jokio praeities pamušalo, su tomis pačiomis liberalų vėliavomis ir idėjomis, turiniu, jie turi šviesią ateitį.

– Viskas nuo balto lapo. Taip saugiau?

A. Armonaitė: Dabar susidariusi tokia situacija, kad politinės partijos galvoja tik apie savo išgyvenimo klausimus. Politinis turinys yra šone. Čia ne tik liberalų sąjūdis, čia – visos kitos partijos. Mes pabandysime grąžinti politinį turinį į darbotvarkę, ir tikiuosi, kad mus palaikys.

– Ir negalvosite apie savo politinės jėgos išgyvenimą po to, kai tapsite politine jėga?

A. Armonaitė: Na, mes galvosime apie turinį. Politinė organizacija yra įrankis. Ką mačiau per savo kol kas nedidelę politinę ar partinę karjerą, kai kurie žmonės pradeda matyti tą įrankį kaip savaiminį tikslą. Ir nuo tada, manau, prasideda didžiosios problemos, kai Lietuva tiesiog pradeda buksuoti. 

Skaitykite visą interviu: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/armonaite-nauja-partija-skirsis-nuo-visu-kitu-nedalyvausime-visu-kare-su-visais.d?id=80410937

A. Armonaitė: mažesnį Seimą būtų lengviau valdyti agrokoncernams

Seimo narė Aušrinė Armonaitė teigia, kad valdančiųjų iniciatyva mažinti Seimo narių skaičių iki 121 yra pigi ,,valstiečių” prezidento rinkimų kampanijos dalis, ardanti parlamentarizmo pamatus ir galinti reikšti didesnį įtakos grupių įsigalėjimą Seime.  

„Esame ,,valstiečių” prezidentinės kampanijos įkaitai, kai tiesmukiškiausia populizmo forma bandoma ardyti parlamentarizmo pamatus. Valdantieji naudojasi savo galios pozicija ir valstybės lėšomis skelbia referendumą, kuris atneštų papildomų balsų jų kandidatui į prezidentus S. Skverneliui. Tai į naujas žemumas nuleidžia politinę kultūrą Lietuvoje”, – kalbėjo A. Armonaitė.

,„Sumažinus Seimo narių skaičių politinė galia atsiduria mažesnio asmenų rato rankose. Sutelkta valdžia mažesniame rate tampa absoliutesnė, taigi mažesnis Seimas reikštų mažiau klausimų, mažiau kitokios nuomonės, daugiau galimybių parlamentą paveikti interesų grupėms ar tiesiog įsigyti agrokoncernams”, – teigė A. Armonaitė.

Jos teigimu, dabartinis Seimo narių skaičius atitinka tarptautinėje praktikoje naudojamą formulę, kai parlamento narių skaičius yra apskaičiuojamas ištraukus kubinę šaknį iš gyventojų skaičiaus.

 „Be to, reikia nepamiršti, jog Lietuva turi ne tik gyventojus, bet ir piliečius, gyvenančius užsienyje, kurie turi teisę balsuoti. Taigi balso teisę turinčių skaičius nemažėja ir valdančiųjų argumentai yra tik priedanga populizmui”, – kalbėjo A. Armonaitė.