A. Armonaitė. Mes galime

0216-5Lietuvos žmonės per pastaruosius tris dešimtmečius nuvertė kalnus. Mūsų senelių ir tėvų atkovota Nepriklausomybė, o su ja laisvi rinkimai, žodžio laisvė, teisės viršenybė, rinkos ekonomika bei transatlantinė integracija suteikė naują šansą Lietuvai.

Tačiau politinė valdžia suteiktu istoriniu šansu jau kurį laiką nesinaudoja. Valdžios galia asmens laisvės sąskaita tampa nevaržoma ir beribė. Lietuvos ateitis skęsta politinėse rietenose. Nuoširdus dialogas su žmonėmis iškeičiamas į tuščius ir besikartojančius lozungus. Politinės partijos orientuojasi tik į savo išlikimo klausimus.

Visų karas prieš visus, draudimai ir baudimai, susipriešinimas ir susiskaldymas pastaruoju metu Lietuvoje tapo nauja nuolatine situacija, prie kurios pripratome ir kurioje gyvename.

Tačiau Lietuva to nenusipelnė. XXI amžius yra naujų galimybių amžius Lietuvai. Tai gali tapti mūsų idėjų, kūrybos, atvirumo ir gerovės amžiumi.

Mes galime sukurti aplinką, kurioje žmogus atrastų savo talentus ir lavintų gebėjimus, leisiančius jam kurti, keistis ateityje ir būti savimi. Ne vien švietimo vadyba, bet ir jo turinys turi būti mūsų dėmesio centre.

Mes galime pasitelkdami nuolat tobulėjančias naujas technologijas suteikti plačią erdvę kuriantiems. Finansinės technologijos yra tik pradžia. Lietuva jau turi laimėjimų dirbtinio intelekto ir daiktų interneto srityse. Atvėrę erdvę naujų technologijų vedinai kūrybai ir kapitalui galime tapti viena konkurencingiausių pasaulio ekonomikų.

Mes galime tapti atvira visuomene, kurioje kiekvienas saugiai jausis būdamas savimi – nesvarbu, jaunas ar senjoras, žmogus su negalia, kitatautis, LGBT asmuo ar su prietarais kovojanti moteris. Lietuva yra per maža, jog būtų susiskaldžiusi ir valdoma neapykantos.

Mes turime išsaugoti laisvą Europą ir vakarietiškas liberalios demokratijos idėjas, kurioms grėsmė kyla ne tik Lietuvoje.  

Aš tikiu, kad Lietuva turi šansą pozityviai, optimistinei ir drąsiai į priekį žiūrinčiai politikai. Dėl to mes pasiryžome ir subursime nuoseklią ir nuoširdžią laisvę mylinčių žmonių politinę organizaciją, kuri atvers naują kelią laisvei.  

Armonaitė: nauja partija skirsis nuo visų kitų – nedalyvausime visų kare su visais

Interviu su Edmundu Jakilaičiu „DELFI Dėmesio centre“ – Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir politikos apžvalgininkas Audrius Matonis.

ausrine-armonaite-audrius-matonis-80411003
                  © DELFI / Justinas Auškelis

– Jau atsirado beveik 2 tūkst. piliečių, norinčių jungtis prie šios idėjos. Kiek tikitės narių organizacijoje ir kaip tai atrodys? Gal bandysite spėti iki Europos parlamento rinkimų tapti kažkokia organizacija?

A. Armonaitė: Teisingai, bene 2 tūkst. žmonių visoje Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių prisijungė ir pareiškė norą prisidėti tiek savo idėjomis, tiek savo indėliu steigti liberalią mūsų politinę organizaciją, kuri bus partija.

– Bus partija, darysite steigiamąjį suvažiavimą, kviesite tūkstantį žmonių arba įgaliotų asmenų, registruosite partiją…

A. Armonaitė: Taip, tik noriu pabrėžti, kad Lietuvoje liberaliai mąstančių žmonių yra tikrai kur kas daugiau 2 tūkst., ir aš manau, visiškai normalu, kad brandi politinė organizacija, kuri siekia ilgalaikių politinių tikslų, tikrai nebus vienadienis rinkiminis projektas. Tai bus ilgalaikė politinė organizacija. Normalu, kad ji turės daug daugiau narių.

– Planuojate spėti iki Europos parlamento rinkimų registruoti kažkokį darinį, kuris turėtų savo sąrašą?

A. Armonaitė: Visų pirma, politinė partija, kuri būtų įkurta netolimoje ateityje, Europos parlamento rinkimuose dalyvauti negalėtų. Yra galimybė dalyvauti komitetais, bet aš labai atvirai pasakysiu, jog sprendimas dėl europarlamento rinkimų dar nėra priimtas. Esame telkime, diskutuojame apie idėjas, ir Vasario 16-oji buvo skirta kaip tik tam.

– Laukiate savivaldybių tarybų ir mero rinkimų rezultatų, kad žinotumėte, kokius lyderius dar turite rinkoje?

A. Armonaitė: Noriu pasakyti, kad teisinga manyti, jog Vilniaus miesto mero ir tarybos rinkimai, kur akivaizdžiai mūsų bendruomenė palaiko Remigijų Šimašių, žinoma, jie yra svarbūs, bet tai tikrai nebus lemiamas faktorius, kuris nulems, ar tokia organizacija bus, ar ne. Liberali partija, nauja politinė organizacija Lietuvoje bus nepaisant jokių rinkimų rezultatų, nei savivaldos, nei prezidento, nei europarlamento.

– Ko jūs siekiate, koks jūsų tikslas?

A. Armonaitė: Ką mes šiandien matome Lietuvoje, ir jau kurį laiką – jog politinė valdžia, politinės partijos nesinaudoja tuo unikaliu šansu, kurį XXI amžiuje Lietuva turi. Per tris dešimtmečius mūsų tėvai, seneliai nuvertė kalnus. Dabar Lietuvos ateitis skęsta politinėse batalijose. Už lango XXI amžius, o Lietuvos Respublikos Seimas krapštosi po pernykščius lapus…

– Gerai, čia – gražiai apibūdinti faktai. Aš klausiu apie tikslus. Ko siekiate?

A. Armonaitė: Natūralu, kad siekiame pokyčio Lietuvoje, siekiame, kad Lietuva būtų Vakarų valstybių priekyje, ne kažkur džiaugtųsi ES vidurkio rezultatais, bet būtų pokyčio ir progreso vėliavnešys. Kad žmonės, kurie gyvena užsienyje, sakytų: aš noriu gyventi taip, kaip Lietuvoje. Noriu, kad mūsų visuomenė būtų tokia atvira, kaip Lietuvoje.

– Pone Matoni, liberalų potencija yra didelė, tą rodė ir patys aukščiausi istorijoje reitingai iki garsiojo korupcijos skandalo, kai liberalai netgi buvo tapę populiariausia partija Lietuvoje, o tuometiniam lyderiui Eligijui Masiuliui daug kas pranašavo ir Ministro Pirmininko pareigas. Žmonių, kurie palaikytų tokias idėjas, yra daug. Kaip manote, kokios galimybės tokio naujo darinio, ypač atsižvelgiant į tai, kad liberalų sąjūdis kiek galėjo nuskęsti, tiek nuskendo. Dabar yra kažkiek pakilęs nuo dugno.

A. Matonis: Esu visiškai įsitikinęs, kad nauja liberalų partija bus, ir tam yra tiek objektyvios, tiek subjektyvios priežastys. Tarp objektyvių – sena gera patarlė: šventa vieta tuščia ilgai nebūna. O ji dabar kaip tik tokia yra. Nuolat tirpstant liberalų sąjūdžiui daugybė žmonių, kurie balsuodavo už liberalus, laikė save liberalais, pasijuto našlaičiais, paliktais be vedlio, lyderio, taupyklės, į kurią galima investuoti gerąja prasme, nekalbu apie lobizmą ar papirkinėjimą. Viena vertus, nėra labai lengva atsiriboti nuo vilnietiško burbulo ir įsivaizduoti, kiek daug jų yra per visą Lietuvą. Bet dabar, aptirpusi liberalų sąjūdžio partija tebeturi 17 merų ir vicemerų po visą Lietuvą, ne tik Vilniuje. Vadinasi, yra potencialas tai partijai ir kitur Lietuvoje, ne vien Vilniuje. Ką aš vadinu subjektyvia priežastimi – manau, yra elementarus pragmatiškas paskaičiavimas. Daug veiklių ir dar korupcijos šešėlio neužkabintų liberalų veikėjų eina į rinkimus Klaipėdoje ar Vilniuje, į savivaldos rinkimus su komitetais, kurių pavadinimai yra, pvz., „Už Vilnių“. Ir koks bebūtų tų rinkimų rezultatas, ar labai palankus, ar nepalankus, visgi jiems reikia galvoti apie ateitį – Europos parlamento rinkimus, gal kažkada ateityje – prezidento rinkimus. Kitaip tariant, reikia labiau tapatybę atspindinčio darinio nei vienkartinis komitetas, arba dvikartinis komitetas. Gerai, galima eiti į Seimo rinkimus „Už Seimą, kuris žiūri į priekį“, ar „Už Seimą, kuris vienija“, bet nelabai kas tave tapatins su liberaliąja jėga. Todėl aš manau, kad čia yra pragmatinis interesas. Kad ir koks būtų savivaldos rinkimų rezultatas, reikia kažkokio labiau tradicinio ir labiau apibrėžto, stabilaus darinio nei komitetas.

– Bandote užimti laisvą vietą, sako Audrius Matonis. Tai yra vienas iš apsisprendimų kurti naują politinę organizaciją? Tiesiog yra gera proga: vieni skęsta, kiti dar neįsikūrė.

A. Armonaitė: Na, iš tiesų niekas taip savo politinės veiklos neplanuoja, kad iš kito nesėkmės lipdytų savo sėkmę. Noriu pabrėžti, kad mūsų dabar toje bendražygių komandoje, kurią turime, ko gero 98 proc. žmonių yra niekada politinėse organizacijose ir partijose nedalyvavę žmonės. Didelė dalis tų žmonių yra jauni ir nauji žmonės politikoje. Ši politinė organizacija nėra kuriama taip, kaip iki šiol Lietuvoje kūrėsi politinės partijos, o jos kūrėsi štai taip: kažkokiam skyriuje A paskambina kažkas ir sako „Žinai, ateik pas mus, mes dabar – labiau „ant bangos“ būsim“. Ir iki šiol buvo visai nesvarbu, ką bendrai atstovauja ir už kokias idėjas stovi toji politinė organizacija. Taigi, gal mūsų pasirinktas kelias yra sunkesnis, bet kadangi norime sukurti ilgalaikį tvarų, nuoseklų, nuoširdų politinį projektą, mums reikia tą kelią nueiti. Ir man atrodo, kad tai – daug prasmingesnė strategija.

– Kuo ji skirsis nuo dabartinio liberalų sąjūdžio? Aš nekalbu apie korupcijos bylą…

A. Armonaitė: Mes keliame sau uždavinį, kad ši politinė partija skirtųsi ne tik nuo liberalų sąjūdžio, bet nuo visų Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Mes nedalyvausime visų kare prieš visus, kuris niekur neveda, ir, tiesą sakant, dabar Lietuvoje visas eteris yra tuo paremtas.

– Valstiečiai prieš konservatorius, konservatoriai – prieš valstiečius?

A. Armonaitė: Absoliučiai taip. Tai palaiko tas organizacijas eteryje, bet tai niekur neveda. Antra, norime, kad ta politinė organizacija būtų atvira ir mes sukurtume tam tikrą naują standartą politinio veikimo Lietuvoje. Senosios partijos kaip organizacijos turi daugybę problemų. Mes pasistengsime jų išvengti. Turiu omeny narių aktyvumą, partijos vadinamojo „elito“ neužsidarymą, nevirimą savo sultyse, duomenų atvėrimą visuomenei, procesų įjungimą viešai ir t.t. Norime sukurti naujos kartos politinę organizaciją. O kalbant apie liberalus, žinote, jokia paslaptis – liberalų sąjūdyje praleidau ketverius savo veiklos metus, buvo ir tikrai gerų akimirkų, bet man atrodo, liberalų sąjūdis pametė identitetą, liberalizmo ten nebeliko ar liko trupiniai. Norime atkurti liberalizmo idėją Lietuvoje.

– Pone Matoni, girdite tai, ko nesate girdėjęs?

A. Matonis: Deja, ne. Bet aš ir džiaugiuosi, kad negirdžiu ko nors tokio, kas verstų klausti: „palaukit, kokie jūs liberalai, jei darysite viską atvirkščiai“. Kitaip tariant, ką Aušrinė kalba apie veikimo formą, man atrodo labai patrauklu ir gražu. Daugybė žmonių yra pavargę tiek nuo konfrontacijos, agresijos, tiek nuo visa ko neigimo, kas negimsta tavo partijos viduje ar lyderių galvoje. Bet Aušrinė nekalba apie tai, kad bus kitoks turinys jos partijos, kitaip tariant, ištikimybė liberalizmo tradicijai, idėjai, klasikams, suprantu, tebelieka tos partijos darbotvarkėje, ir aš tuo tiktai džiaugiuosi. Būčiau kur kas labiau sunerimęs, jei sakytų: mes būsime liberalai, bet viską sugriausime iki pašaknų ir kursime naująją liberaliąją ideologiją. Pasakytum, kad dviratis jau yra išrastas.

A. Armonaitė: Žinote, mes tikrai nekuriame populistinio darinio, ir, man atrodo, mūsų tiesiog nesuprastų nei bendraminčiai, nei bendražygiai, nei rinkėjai, kurie už mane ar kitus jau yra atidavę savo balsą. Kalbant apie naujas idėjas ar naujas temas, yra daugybė temų ir daugybė rinkėjų, kurie iki šiol Lietuvos politikoje ar vis dar nėra atstovaujami, arba yra atstovaujami pavienių politikų. Taip, mes girdime, kad švietimas visiems yra prioritetas, bet visi kalba tik apie vadybą. Kaip turi atrodyti mokytojo etatas, kiek reikia mokyklų, ir t.t. Turinys nėra objektas, jog mes galėtume kaip Lietuva išsiveržti į priekį inovacijomis švietime. Apie tai politikai nekalba. Antras dalykas, ekonomika. Finansinės technologijos, Lietuva pamažu tampa finansinių technologijų centru. Ką mes matome? Politikai veja finansinių technologijų įmones į šalies. Technologijos keičiasi, jos gali paversti Lietuvą viena konkurencingiausių pasaulio ekonomikų. Kur toji ambicija? Aš asmeniškai negirdžiu. Trečias dalykas, atviros visuomenės klausimai. Žmogaus teisės, nesvarbu, esi jaunas ar senjoras, LGBT asmuo, ar moteris, kuri susiduria su įvairiais stereotipais. Mums irgi labai svarbu bus. Visos šios sritys, kurias išvardijau, slepia daugybę naujų temų, kurios vis dėlto iki šiol ne tik prie valstiečių valdžios, bet ir prie ankstesnių valdžių nebūdavo inicijuojamos. Ir niekas, deja, ir liberalai, dažnu atveju nelaikė jų prioritetinėmis.

– Žmogaus teisės yra vienas klausimų, kur dabartinė valdžia ir opozicija beveik viena kitai neprieštarauja. Ir čia irgi yra didelė politinė niša, kaip manote, pone Matoni?

A. Matonis: Esate visiškai teisus. Ir aš net apsidžiaugiau, kad Aušrinė Armonaitė vis dėlto kalbėdama apie žmogaus teises paminėjo ir LGBT bendruomenę, nes tam tikros visuomenės grupės – joms būtinai reikia turėti savo balsą, ir reikia partijos, kuri vienareikšmiškai pasisakytų už vienos lyties asmenų santuokas, kuri vienareikšmiškai pasisakytų už piliečių teisę rašyti savo pavardę tokiomis raidėmis, kokias rašė jų protėviai ir pan. Laisvės klausimas iš tikrųjų tebėra labai aktualus. Kaip sakiau, džiaugiuosi, kad turinio prasme naujosios partijos iniciatoriai nežada atsisakyti klasikinio liberalizmo. Noriu atkreipti dėmesį į tokį reiškinį, kurį Lietuvoje pastebime, bet nė viena partija apie tai artikuliuotai nekalba. Valdžios įtaka asmens laisvės sąskaita visą laiką plečiasi. Nesvarbu, koks tai yra įstatymo projektas. Jei didėja kontrolė, jei griežtėja Baudžiamasis kodeksas, visada tie įstatymo projektai sulauks sėkmės Lietuvos Respublikos Seime. Tie, kurie sakytų: gal vis dėlto mums reikėtų labiau subalansuoto požiūrio, gal nelįskime prie žmonių ir neaiškinkime, kaip jiems gyventi – tai yra pavieniai, izoliuoti balsai. Manau, vis dėl to apie tai, reikia kalbėti.

– Ponia Armonaite, jaučiate sudeginusi tiltus su liberalų sąjūdžiu?

A. Armonaitė: Asmeniškai kaip žmogus, kaip kolegė Seime nejaučiu, kad tiltai yra sudeginti, ir apskritai manau, kad tai neprasminga daryti. Kita vertus, akivaizdu, kad politinės ateities kartu konstruoti negalime, nes kai dar buvome vienoje politinėje organizacijoje, fundamentaliai išsiskyrė mūsų požiūris į tai, kaip turėtume veikti. Vieni norėjo pokyčių, naujų temų, nenorėjo valstietiško balsavimo Seime. Kiti sakė, jog mums reikia išlaikyti status quo. Asmeniškai niekas nėra sudeginęs tiltų, bet tiesiog asmeniškai aš nebeįsivaizduoju, kaip galėtume konstruoti bendrą politinę ateitį kartu.

– Vienas populiariausių liberalų Petras Auštrevičius šioje studijoje kalbėjo: Aušrinė Armonaitė norėjo daryti vidinę karjerą nepaisydama to, ar sugeba mobilizuoti žmones. Ji buvo ambicinga frakcijos narė, norėjo būti šiandien ir dabar visose pirmose pozicijose, bet nebūtinai kiti nariai matė ją tose pozicijose. Lipimas per kojas ir per galvas, kad ir jauniems, ambicingiems žmonėms baigiasi tuo, kad prarandamas pasitikėjimas.

A. Armonaitė: Na, iš tikrųjų patyrusio politiko žodžiai, bet, sakyčiau, ir truputėlį „žemas lygis“. Jei esi politikas, ko gero kalbi apie tai, ką nori pakeisti, apie politinį turinį, o ne tiesiog sieki nužeminti savo buvusį kolegą, jį sumenkinti ir taip toliau. Šiuose Petro Auštrevičiaus žodžiuose aš būtent išskaitau norą dabar jau galbūt politinę konkurentę, mane. Nepasakyčiau, kad mano veikimas nebuvo komandinis. Aš kaip tik nesiveržiau į partijos pirmininkus, sakiau, kad mums reikia brandesnio, patyrusio požiūrio. Tiesiog, matyt, kai jau nebeturi idėjų ir programos, belieka drabstytis purvais.

– Kaip Gitanas Nausėda atrodo jūsų politinio darinio kontekste?

A. Armonaitė: Prezidento rinkimų klausimu galėčiau pasakyti, kad toje bendruomenėje, kurioje yra 2 tūkst. žmonių, turime tiek žmonių, kurie palaiko Ingridos Šimonytės kandidatūrą ir yra savanorių, lygiai taip pat yra žmonių, kurie dirba Gitano Nausėdos komandoje. Vis dar esame toks darinys, kuris nėra organizacija, žmonės turi įvairias preferencijas, tai yra normalu. Mes kažkokios vieningos pozicijos neturėsime.

– O jūs?

A. Armonaitė: Aš esu pasakiusi viešai, jog atiduosiu savo balsą Ingridai Šimonytei. Matau, kaip ji dirba Seime, matau nuostatas, kurios dažnu atveju yra man asmeniškai artimos, čia nėra jokios paslapties.

– Pone Matoni, įsivaizduokime, kad tai yra politinė partija, kuriai vadovauja Aušrinė Armonaitė, kurioje yra Remigijus Šimašius – nežinau, gal Vytautas Grubliauskas, ar dar koks žinomas liberalas ateityje. Matytumėte galimybę per pusantrų metų pasiekti tokį populiarumą, kad turėtų frakciją Seime?

A. Matonis: Matyčiau, nors čia gal reikėtų sakyti „penkiasdešimt ant penkiasdešimt“ ta galimybė, bet kiek tolimesnėje perspektyvoje naujasis liberalų politinis darinys turi perspektyvą didelę, ir manau, kad jie bus parlamentinė partija. Kokio didumo frakcija – klausimas. Nes aš manau, kad lietuviai šiaip yra linkę atleisti. Vienintelis dalykas, ko neatleido politikams – Vytautui Landsbergiui už išardytus kolūkius. Visiems kitiems atleidžia – Uspaskichui atleido, Paksui kaip ir atleidžia, atleis ir liberalams. Manau, kad tie žmonės pamirš skandalus su dėžutėmis su pinigais, ir radę naująją lyderystę, naujus žmones naujame darinyje, balsuos už liberalus.

– Liberalų sąjūdis yra atsiribojęs nuo žmonių, kurie yra toje byloje…

A. Matonis: Jūs iš dalies teisus, nes net po to skandalo liberalai turėjo 14-os parlamentarų frakciją Seime, tai yra pakankamai daug. Dabar jų yra 12 žmonių dviem pasitraukus. Man rodos, tai liudija dar vieną atleidimą. Bet jei bus nauji vardai, veidai, kurie jau pelnę tam tikrą pasitikėjimą, ir be jokio praeities pamušalo, su tomis pačiomis liberalų vėliavomis ir idėjomis, turiniu, jie turi šviesią ateitį.

– Viskas nuo balto lapo. Taip saugiau?

A. Armonaitė: Dabar susidariusi tokia situacija, kad politinės partijos galvoja tik apie savo išgyvenimo klausimus. Politinis turinys yra šone. Čia ne tik liberalų sąjūdis, čia – visos kitos partijos. Mes pabandysime grąžinti politinį turinį į darbotvarkę, ir tikiuosi, kad mus palaikys.

– Ir negalvosite apie savo politinės jėgos išgyvenimą po to, kai tapsite politine jėga?

A. Armonaitė: Na, mes galvosime apie turinį. Politinė organizacija yra įrankis. Ką mačiau per savo kol kas nedidelę politinę ar partinę karjerą, kai kurie žmonės pradeda matyti tą įrankį kaip savaiminį tikslą. Ir nuo tada, manau, prasideda didžiosios problemos, kai Lietuva tiesiog pradeda buksuoti. 

Skaitykite visą interviu: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/armonaite-nauja-partija-skirsis-nuo-visu-kitu-nedalyvausime-visu-kare-su-visais.d?id=80410937

A. Armonaitė: mažesnį Seimą būtų lengviau valdyti agrokoncernams

Seimo narė Aušrinė Armonaitė teigia, kad valdančiųjų iniciatyva mažinti Seimo narių skaičių iki 121 yra pigi ,,valstiečių” prezidento rinkimų kampanijos dalis, ardanti parlamentarizmo pamatus ir galinti reikšti didesnį įtakos grupių įsigalėjimą Seime.  

„Esame ,,valstiečių” prezidentinės kampanijos įkaitai, kai tiesmukiškiausia populizmo forma bandoma ardyti parlamentarizmo pamatus. Valdantieji naudojasi savo galios pozicija ir valstybės lėšomis skelbia referendumą, kuris atneštų papildomų balsų jų kandidatui į prezidentus S. Skverneliui. Tai į naujas žemumas nuleidžia politinę kultūrą Lietuvoje”, – kalbėjo A. Armonaitė.

,„Sumažinus Seimo narių skaičių politinė galia atsiduria mažesnio asmenų rato rankose. Sutelkta valdžia mažesniame rate tampa absoliutesnė, taigi mažesnis Seimas reikštų mažiau klausimų, mažiau kitokios nuomonės, daugiau galimybių parlamentą paveikti interesų grupėms ar tiesiog įsigyti agrokoncernams”, – teigė A. Armonaitė.

Jos teigimu, dabartinis Seimo narių skaičius atitinka tarptautinėje praktikoje naudojamą formulę, kai parlamento narių skaičius yra apskaičiuojamas ištraukus kubinę šaknį iš gyventojų skaičiaus.

 „Be to, reikia nepamiršti, jog Lietuva turi ne tik gyventojus, bet ir piliečius, gyvenančius užsienyje, kurie turi teisę balsuoti. Taigi balso teisę turinčių skaičius nemažėja ir valdančiųjų argumentai yra tik priedanga populizmui”, – kalbėjo A. Armonaitė.

Nauja LRT ombudsmeno pareigybė gali tapti įrankiu politizuoti ir valdyti LRT turinį

Seimo narė Aušrinė Armonaitė kritikuoja šią savaitę ,,valstiečių“ teikiamas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pataisas. Jos teigimu, už ,,depolitizavimo“ idėjos, kurią skelbia ,,valstiečiai“, iš tikrųjų slypi siauras mąstymas, painiava valdysenoje ir nauja ombudsmeno pareigybė, sukurta išimtinai LRT reguliavimui ir turinti neaiškų teisinį statusą.

,,Pagrindinė įstatymo yda yra naujos ombudsmeno pareigybės steigimas. Užuot pasitikėjus žurnalistų etikos inspektoriumi ar Lietuvos radijo ir televizijos komisija, yra sukuriama atskira institucija, skirta vienam žiniasklaidos kanalui – LRT. Būtent ombudsmenas gali tapti įrankiu politizuoti ir valdyti LRT turinį“, – teigė A. Armonaitė.

Seimo narė taip pat atkreipė dėmesį į įstatymą įrašytus siaurus reikalavimus, taikomus ombudsmeno pareigybei – pretendentas turės būti įgijęs humanitarinių arba socialinių mokslų krypties išsilavinimą ir turėti 10 metų darbo patirties pagal specialybę.

,,Laikais, kai pasaulyje vertinamas tarpdiscipliniškumas ir įvairovė, LRT valdymą ir priežiūrą norima patikėti žmonėms, kurių kompetenciją parodys tik turimas diplomas ir tai, ar jie dirba pagal specialybę“, – kalbėjo A. Armonaitė. Panašūs reikalavimai įstatymo projekte numatyti ir LRT valdybos (Valdyba) bei LRT tarybos (Taryba) nariams.

Seimo narė pažymi, kad iki šiol neaišku, ar sutaps Valdybos ir Tarybos narių kadencijos su politiniais ciklais. Tai buvo viena pagrindinių problemų Seimo atmestose LRT tyrimo išvadose.

,,R. Karbauskis kalba apie depolitizavimą, bet įstatymo projekte siūlo, kad Kultūros komitetas kviestų pirmąjį Tarybos posėdį ir organizuotų naujos Tarybos sudarymą, jeigu visa Taryba atsistatydina“, – kalbėjo politikė.

Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir A.Armonaitės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“

– Aušrine, jūs kadaise pasakėte taip: jeigu yra komanda, tai eini visada su komanda, nesvarbu, ar geri laikai, ar blogi laikai. Iš to, ką planuojate ir kaip pati nusprendėte, suprantu, kad šiek tiek išsižadate savo žodžių?

– Ne, visai neišsižadu savo žodžių. Ypač šiuo gana sunkiu laiku, kai išėjome su dalimi bendražygių iš Liberalų sąjūdžio. Tada ir supratau, kas yra mano komanda. Jeigu kalbame apie komandą, aš esu komandos žmogus. Labai sunku, kai suvoki, jog tu manai, kad esame komanda, tačiau ta komanda elgiasi labai nekomandiškai.

– Nemanote, kad su tais įvykiais liberali jėga Lietuvoje labai stipriai susikompromitavo? Nesvarbu, kokie būtų liberalai – ar A.Armonaitės, ar R.Šimašiaus, ar E.Gentvilo.

– Sutinku, kad žodis „liberalai“ yra nepelnytai sukompromituotas. Jis buvo kompromituojamas iki 2004 m., po to įvairios partijos įvairiai vadinosi, kartais net ne liberalios organizacijos naudojo tą pavadinimą, dabar mes vėl turime bėdų. Sutinku, kad sukompromituotas pavadinimas, bet idėja tikrai ne. Liberalizmas ir laisvės idėjos, klasikinio liberalizmo, socialliberalizmo idėjos patiria iššūkių visame Vakarų pasaulyje. Auga populizmas ir populistai dėl visų negandų kaltina liberalus. Sakyčiau, kad pas mus truputį kitas kontekstas, bet irgi nelabai palankus. Kita vertus, mes matome liberalių politinių jėgų sėkmę toje pačioje Olandijoje, Kanadoje, kitur. Manau, ir Lietuvoje ta sėkmė anksčiau ar vėliau pasieks liberalus.

– Kada jums pačiai buvo lūžio taškas, kai nusprendėte, kad nebegalite su šiais liberalais, reikia ką nors keisti?

– Praktiškai iki paskutinės savaitės, kai priėmiau sprendimą, nepalioviau tikėti, kad galbūt dar galiu pakeisti Liberalų sąjūdį, galbūt mes galime kitaip elgtis. Teikiau pasiūlymus, kaip turime dirbti Seime, galbūt mums reikia neflirtuoti su valstiečiais, nebalsuoti už valstiečių biudžetą, kad reikia susitarti dėl opozicijos lyderio, kad mums reikia drąsiai priimti sprendimus dėl savivaldos rinkimų, kad status quo nėra reikalingas mano partijai. Išsiskyrė nuomonės, galbūt nesulaukė palaikymo mano idėjos. Paskutinis lašas, be abejo, buvo, kai buvo pradėta ieškoti priešininkų bendražygių gretose, kai partijos pirmininkas E.Gentvilas pasakė, kad čia A.Armonaitė kartu su R.Šimašiumi išduoda partiją. Man tai buvo netikėta, nes man asmeniškai veikla partijoje užėmė labai svarbią vietą gyvenime. Aš visada buvau tas žmogus, kuris sako, kad korupcijos byla yra praeitis ir teismas turi dirbti darbą, o mes turime daryti savo darbą. Tačiau galiausiai paaiškėjo, jog tik manei, kad esi komanda, o yra visai kitaip. Mes nusprendėme su komanda auginti naują liberalų bendruomenę, telkti ją ir kol kas mums sekasi.

– Ką reiškia sekasi?

– Mes jau turime beveik 2 tūkst. žmonių, kurie socialiniuose tinkluose, paskleidus žinią, pasakė, kad jie norėtų dalyvauti naujos, nuoširdžios, nuoseklios liberalios politinės organizacijos kūrime. Planuojame paskelbti konkrečią datą, kada steigsime partiją. Tie žmonės yra įvairių profesijų atstovai – yra mokslininkų, nuo socialinių mokslų atstovų iki tiksliųjų, taip pat daug jaunimo, kultūros pasaulio žmonių. Kai parašiau pareiškimą ir išdėsčiau, kad mes rimtai mąstome apie naujos liberalios politinės organizacijos kūrimą, ir reakcija buvo labai didelė. Supratau, kad yra terpė ir poreikis turėti tokią stiprią politinę jėgą, ir mes ją užauginsime.

– Sakėte, kad E.Gentvilo pareiškimai jus nustebino, o pasakymas, kad išduodate partiją, privertė nemaloniai pasijusti. O kaip kitaip jis turėjo sakyti, kai R.Šimašius jau anksčiau laidė užuominas, jog eis atskirai nuo partijos?

– Pirmiausia komanda viską išsiaiškina viduje. Kaip ir kiekvienuose namuose, yra nesutarimų, bet jeigu santykiai sveiki, išsiaiškinama. Mes turėjome daug vidinių diskusijų dėl to, kaip dalyvauti savivaldos rinkimuose, Europos Parlamento rinkimuose. Ne visada dalyvavau R.Šimašiaus ir E.Gentvilo diskusijose dalyvavau, jos vyko tikrai iš anksto, be jokių viešų manifestacijų. Priešingai, Eugenijus pasirinko tuos santykius aiškintis viešai. Man pasirodė keista.

– E.Gentvilas yra ne kartą pabrėžęs, kad jumis visada labai tikėjo.

– Aš irgi juo esu tikėjusi, bet išėjo kitaip. Buvo pradėta ieškoti priešininkų bendražygių gretose. Man ir tas tikėjimas – nežinau, ar jis iš tikrųjų buvo. Jeigu tu ateini į televizijos laidą ir priskiri man žodžius, kurių niekada nesakiau, tai apie kokį tikėjimą galime kalbėti?

– Suprantu, kad jums netgi nelabai pavyko išsiaiškinti tam tikrų dalykų, nes nelabai buvo komunikuojama, o nueinama ir pasakoma viešai.

– Paskutinėmis savaitėmis būtent tai ir buvo. Klausėte, kas buvo paskutinis taškas. Tiesiog mano politinis kelias, kuris prasidėjo čia, Seime, prieš tai buvo miesto taryboje Vilniuje. Ir aš visada stengiausi savo energiją nukreipti į kūrybą, nes politika ir yra kūryba. Nors tai daug kam atrodo tarsi neigiamų asociacijų keliantis dalykas, tai yra kūryba, nes tu turi siūlyti alternatyvas, pristatyti savo požiūrį. Ypač liberaliai mąstantys politikai, palyginti su valstiečiais, turi labai alternatyvų požiūrį į tai, kaip tvarkoma valstybė. Aš atėjau kurti ir tada supratau, kad tas santykių aiškinimasis viešojoje erdvėje, ginčai, nesutarimai, muštynės atima per daug laiko, sveikatos ir energijos. Užuot atėjusi kurti, pradedu dalyvauti intrigose. Manęs tai absoliučiai netenkino, todėl priėmiau sprendimą padėti tašką, atversti naują puslapį ir telkti naują bendruomenę.

– Kaip atsikratysite politinės korupcijos bylų šešėlio? Netgi subūrus naujus liberalus, nė neabejoju, jums reikės aiškintis sutiktiems žmonėms, kur jūs tuo metu buvote, ar tikrai nežinojote.

– Ta jėga, kurią šiuo metu pradėjome telkti, nesiekia skaldyti kitų politinių organizacijų, vilioti žmonių. Kaip tik Lietuvos politikoje buvo per daug konjunktūrinio partijų augimo, kai iš tų pačių žmonių radosu naujos partijos. Antras dalykas, kai 2016 m. kandidatavau į Seimą su Liberalų sąjūdžiu, jau tada prie kiekvienų durų Lazdynuose man reikėdavo apie tai kalbėti. Man užduodavo klausimus, į kuriuos atsakymo ir pati nežinojau, bet aš nesikratau tų dalykų. Jeigu žmonėms kyla klausimų, jie turi klausti. Kita vertus, aš nebuvau teisiamųjų politinėse komandose. Taip, mes buvome toje pačioje partijoje, aš 4 metus priklausiau Liberalų sąjūdžiui, nėra ko nors, ko kratyčiausi ar vengčiau.

– Matėte kokių nors ženklų, gal neatkreipėte laiku dėmesio?

– Aš negaliu pakomentuoti tų dalykų, nes nepriklausiau partijos elitui, nebuvau valdyboje. Aš negalėjau pastebėti, nes tiesiog nebuvau tuo metu labai įtakinga partijos narė. Buvau Vilniaus miesto tarybos narė.

– Eligijus Masiulis pranešė norintis kandidatuoti į Klaipėdos merus. Kaip jūs tai vertinate?

– Nežinau. Keistas sprendimas. Teismas turėtų dirbti savo darbą ir jį turėtų pabaigti, o dėl noro tęsti politinę karjerą, manau, bus labai sudėtinga. Lietuvos žmonės, matyt, ta istorija domėsis. Tas noras tęsti politinę karjerą man yra keistas ir nesuprantamas. Matyt, pirmiausia reikia susitvarkyti su reputacija, nes politikoje reputacija yra neįkainojamas dalykas. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Man atrodo, reikia, kad pasibaigtų byla  ir teismas priimtų sprendimą.

– Per šį laiką susidarėte nuomonę apie E.Masiulį?

– Man, kaip ir daugeliui liberalų rinkėjų ar žmonių, kurie palaikė Liberalų sąjūdį, tai buvo vienas didesnių nusivylimų. Tai buvo lyderis, kuriuo daug kas labai tikėjo, tikėjo jo perspektyva, ir staiga viskas nutiko. Žinoma, tai buvo vienas didžiausių nusivylimų.

– E.Gentvilas sako, kad jūs svetimomis rankomis kuriate partiją.

– Negaliu komentuoti. Nors E.Gentvilas jums yra sakęs, kad manimi pasitikėjo, manau, gal ne taip ir tiki, kad galiu suburti žmones savarankiškai. Jeigu jam atrodo, kad kas nors už to stovi, gal tas tikėjimas minimalus.

– Bet jūs su tokiais norais ir ambicijomis sukėlėte bangą Liberalų sąjūdyje. Net neabejoju, kad dalis Liberalų sąjūdžio narių nori pereiti pas jus. Suprantama ir paties E.Gentvilo desperacija.

– Mūsų tikslas nėra vilioti Liberalų sąjūdžio narius. Anaiptol. Mes telkiame liberaliai mąstančius žmones, šiuo metu absoliuti jų dauguma nepriklauso jokioms politinėms partijoms. Nedarėme statistikos, bet tokių gal 99 proc., yra vienas kitas iš Liberalų sąjūdžio, kuris yra pasakęs, kad norėtų.

– Kurdami naujuosius liberalus, prisiimate atsakomybę už viską. Jeigu dar kartelį įvyktų kas nors panašaus, kaip įvyko su Liberalų sąjūdžiu ir jo lyderiais, turbūt tokiai politinei jėgai žmonių pasitikėjimą įgauti būtų labai sudėtinga.

– Taip, aš sutinku, kad pasitikėjimą įgauti, auginti yra labai sunku. Politika yra tokia: tu visada duodi pasitikėjimo kreditą už bet kurią politinę jėgą, nesvarbu, ar ji būtų liberalų, ar kita politinė jėga. Aš tiesiog tikiu, kad mums pavyks sutvirtinti pasitikėjimą.

– Esate jauna politikė, politinės patirties ne per daugiausia. Vien dėl to kai kurie žmonės gali manyti: naivi, jauna, vizionierė, ambicinga, bet po kiek laiko visi pamatome, kas nutinka.

– Ypač dabar, valstiečių žaliųjų valdančiosios daugumos laikais, yra labai aiškiai atsiskleidę, kas yra už ką ir kas prieš ką. Jeigu žmonės norės liberalios demokratijos ir Vakarams būdingų idėjų, laisvų žodžio, spaudos laisvės gerbimo, ekonominės laisvės, žmogaus teisių kaip prioriteto, jie ir balsuos už tą politinę organizaciją, kuri tam atstovaus. Jeigu žmonėms tai nebus aktualu, balsuos už kitas idėjas. Aš nematau problemos. 

– Tai, ką vardijate, yra techniniai dalykai. Yra ir emocijos, o jų labai daug. Kai mes renkamės, už ką balsuoti? Viskas per emocijas. Jums šiuo atveju neužteks pasakyti: ateikite pas mus, mes geri, nes apginsime žodžio laisvę. Jūsų situacija sudėtinga, jūs turite įrodyti, kad liberalios jėgos nėra korumpuotos.

– Taip, bet mes pasiruošę tai padaryti. Tai jau darome socialiniuose tinkluose, diskusijose, bendraudami su žmonėmis. Tai nėra techniniai dalykai, tai turinio dalykai, ties kuriais mes dirbame. Rinkėjai spręs, tik tiek galiu pasakyti. Negaliu pasakyti, koks bus jų verdiktas. Gerbsiu jį, kad ir koks jis būtų.

– Kam jums pačiai to reikia?

– Į politiką atėjau kurti, man politinė veikla yra prasminga ir aš tą pamačiau dvejus metus dirbdama Seime. Net ir kartais būdamas vienas, izoliuotas balsas, tu gali pakeisti dalykus. Man atrodo, kad šioje veikloje aš esu naudingiausia, galiu naudingiausiai atsiskleisti. Šiame gyvenimo etape esu tuo įsitikinusi.

– Esant politikoje reikia tikėti, kad gali ką nors nuveikti. Labai dažnai, atėjus į politiką, viskas apsiverčia aukštyn kojomis – pamatai, kur patekai.

– Taip, bet kai pamatai, kad gali ką nors pakeisti, tada nebegali sustoti.

Šaltinis: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/01/04/news/a-armonaite-paaiskino-koks-e-gentvilo-veiksmas-perpilde-kantrybes-taure-8762700/