Paskelbtas WEF lyčių lygybės indeksas: Lietuva yra 31 vietoje

Kiekvieną sausį įdomu užmesti akį į tai, kas vyksta ir diskutuojama Davose. O čia tradiciškai nemažas dėmesys skiriamas moterų dalyvavimo ekonomikoje ir politikoje klausimams.

Pasaulio ekonomikos forumas paskelbė lyčių lygybės indeksą, atskleidžiantį lygybės tarp moterų ir vyrų situaciją pasaulio valstybėse praėjusiais metais. Naujausias indeksas rodo, kad Lietuva iš 44 vietos pakilo į 31. Estija 21, Latvija 20 iš 145 valstybių.

Lietuviškos tendencijos iš esmės yra tokios pat, kaip ir visoje Europoje – nematyti didelio skirtumo tarp vyrų ir moterų dalyvavimo švietime, gera situacija sveikatos srityje. Vis dėlto, kaip ir praėjusiais metais, Lietuvos reitingas neblizga dėl nelygaus darbo užmokesčio už panašų darbą, palyginti nedidelio vadovaujančių moterų skaičiaus, ką jau kalbėti apie politiką. Tiesa, paradoksalu, kad šiemet Lietuvos reitingą pakėlė būtent ekonomikos ir politikos bendrieji rodikliai, kurie yra kiek geresni nei ankstesniais metais.

LT gender

Nelygybė ekonomikoje yra užprogramuota ne tik saugusiųjų pasaulyje, bet ir vaikystėje. Davoso forumo metu viena Facebook vadovių S. Sandberg pažymėjo, kad, pavyzdžiui, JAV egzistuoja nelygybė tarp berniukų ir mergaičių gaunamo uždarbio už namų ruošą: berniukai atlieka kiek mažiau užduočių ir jiems tėvai sumoka daugiau nei mergaitėms.

Kanados premjeras J. Trudeau dar prieš laimėdamas rinkimus skatino kampaniją ,,She Should Run“ (liet. ji turėtų kandidatuoti). Jos metu įvairių sričių profesionalės buvo skatinamos išdrįsti kandidatuoti į parlamentą.

Žengdama pirmuosius žingsnius profesionalioje politikoje matau nedaug moterų, kurios išdrįsta. Vis dėlto nepasaint kai kurių sunkumų ar netgi nesusipratimų kasdienybėje, apskritai jaučiu didelį neformalų palaikymą liberalų partijoje. Manau, tokios neformalios kampanijos ar geras žodis ir paskatinimas yra labai galingi ir gali daugiau nei kvotos.

Euras Lietuvoje: politiniai, ekonominiai, emociniai aspektai

Jau šią savaitę Lietuvos pinigų istorijoje bus atvertas naujas puslapis. Nors apskritai politinius projektus reikia vertinti kritiškai ir atsargiai, eurą šią savaitę turėtume pasitikti optimistine nata. Šiame straipsnyje pateikiu politinius, ekonominius ir emocinius argumentus, kurie iš esmės galėtų mus nuraminti, įsileidžiant eurą į savo pinigines.

Politiniai aspektai

Pirmas ir pagrindinis politinis aspektas yra tai, kad de jure mes jau esame Ekonominės ir pinigų sąjungos nariai nuo 2004 m. gegužės 1 d. Narystė eurozonoje – tai įsipareigojimas, numatytas Stojimo į ES sutartyje. Čia buvo numatyta, kad nacionalinė valiuta (mūsų atveju – litas) yra laikina išlyga, kuri pakeičiama euru, kai šalis atitinka konvergencijos kriterijus. Taigi euro įvedimas yra mūsų praeities sprendimas ir įsipareigojimas, kurį šiandien galime ir turime įgyvendinti.

Antra, euras iš esmės pildo bendros Europos Sąjungos (ES) rinkos idėją, kuri yra ES šerdis. Verslininkams tampa paprasčiau plėsti verslus eurozonos šalyse, paprasčiau keistis prekėmis ir paslaugomis, kainų mechanizmai tampa skaidresni, nes galima lyginti kainas eurozonos šalyse ir rinktis pigiausią tiekėją.

Trečia, euras yra tam tikras saugiklis, kuris saugo nuo nepamatuotų ir neatsargių politinių sprendimų. Įtvirtinama ilgojo laikotarpio fiskalinė drausmė, valstybei būtina laikytis Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų. Taigi net populistiškiausia Vyriausybė negalės visko sugadinti.

Ketvirta – geopolitika. Čia viskas paprasta, jeigu žvelgsime iš plačios Lietuvos istorijos patirties ir perspektyvos: kuo Lietuvoje daugiau Europos, tuo čia mažiau despotinės azijinės jėgos.

Mano mėgstamiausias litų banknotas
Mano mėgstamiausias litų banknotas

Ekonominiai aspektai

Pirmas ir akivaizdžiausiais euro įvedimo ekonominis aspektas – įvedus eurą išnyksta litų ir eurų keitimo išlaidos. Lietuvos bankas (LB) skaičiuoja, kad litų ir eurų keitimo ir apsidraudimo nuo lito kurso svyravimų metinės nebankinio sektoriaus išlaidos sudaro apie 0,14 % BVP. Taigi LB duomenimis, 2015–2022 m. nebankinis sektorius sutaupytų ne mažiau kaip 1,9 mlrd. Lt.

Antra, euras turėtų teigiamai paveikti eksportą ir prekybą, nes verslui sumažėja prekybos ir įėjimo į rinką sąnaudos. LB duomenimis, eurą įsivedusių šalių užsienio prekyba augo 5–10 % , o Lietuvoje 2015–2022 m. eksportas turėtų laipsniškai padidėti 5 % (suminė vertė – 34 mlrd. Lt).

Trečia, euro įvedimas turėtų sumažinti palūkanų normas, taigi skolinimasis tampa pigesnis (tai buvo akivaizdu Latvijoje), gerėja valstybės prieiga prie finansų rinkų.

Ketvirta, nors kartais mėgstame lenktyniauti ir konkuruoti su Latvija ir Estija, investuotojai Baltijos regioną regi, kaip vieningai besivystantį darinį. Lietuvos prisijungimas prie eurozonos yra žingsnis, pildantis nuoseklaus Baltijos šalių vystymosi idėjas.

Žinoma, euras yra kolekyvinis projektas, kuris turi savo kainą. Konkrečiai – 300 mln. eurų (1 mlrd. Lt) per penkerius metus į Europos stabilumo mechanizmą. Lietuva taip pat įneš 43 mln. eurų (148 mln. Lt) į Europos Centrinio Banko kapitalą.

Emociniai aspektai 

Matau, du pagrindinius emocinius aspektus arba baimes, kurios mus gąsdina.

Pirma baimė – tai, kad mūsų atlyginimai ir apskritai visi šalies finansai bus lengviau palyginami su kitų šalių, apnuogins šalies liūdesį ir skurdą. Iš tikrųjų nusiraminti galima tik vienu argumentu – iš esmės juk niekas nepasikeis, nes mes taip gyvenome iki šiol. Euras mums tiesiog leis aiškiau pasilyginti pajamas, išlaidas, kainas su kitų šalių.

Tai, kad palyginti su kitais esame neturtingi yra ne euro įvedimo problema. Viena vertus, tai politinės ir ekonominės transformacijos neišvengiamybė, kita vertus – nesumanios, neryžtingos, kapanojimosi politikos pasekmė.

Antra baimė – neteksime valstybės simboliu jau tapusio lito, taigi tam tikra prasme ir dalies nepriklausomybės. Vis dėlto aš manau, kad įvyks visiškai priešingai – euras atneš mūsų šaliai didesnį pripažinimą. Tik įsivaizduokite – po visą pasaulį, po pačius atokiausius ir tolimiausius Žemės rutulio kraštus pasklis mūsų Vytis, nešantis žinią apie nedidelę, bet pažangią ir ambicingą Europos valstybę. 

Euras Lietuvoje pasirodys jau ketvirtadienį, taigi belieka pasirinkti, kurie argumentai – politiniai, ekonominiai ar emociniai įtikina labiausiai. Akivaizdu, kad optimizmui vietos lieka pakankamai daug.

Dar kartą apie verslumą: ilsėkitės ramybėje, mažosios bendrijos

Lietuvoje tvyro verslumo dvasia – čia kas ketvirtas žmogus norėtų turėti savo verslą, mūsų šalis yra viena pirmųjų ES pagal naujai steigiamų verslų skaičių, Lietuvoje sparčiai plečiasi startuolių bendruomenės, daugybė ES lėšų investuojama į pradedančio verslo ir eksporto plėtros konsultacijas. Vis dėlto Sodros biudžetą priėmusiems valdantiesiems tai nė motais. Jie nenori pakelti akių aukščiau Excel programos lango ir vedini siauro mąstymo iš esmės palaidojo mažąsias bendrijas (MB).

Iki šiol mažosios bendrijos buvo lanksčios ir patrauklios nedideliam verslui, jų nariai socialinio draudimo įmokas mokėdavo tik tada, kai nuspręsdavo išsiimti iš įmonės lėšų asmeniniams poreikiams. Priėmus 2015 m. Sodros biudžetą, visi mažųjų bendrijų nariai bus priversti mokėti socialinio draudimo įmokas kiekvieną mėnesį, negana to, apmokestinamų pinigų suma negalės būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga.

2012 m. atsiradusios MB sudarė paprastesnes sąlygas verslo plėtrai, nepatenkant iš karto į užburtą socialinio draudimo įmokų ratą. Tokie mikroversliukai dažniausiai negeneruoja didelių pinigų, tai yra, neturi iš ko sumokėti nei atlyginimų, nei mokesčių, o sutelktus pinigus mielai investuoja į įmonės veiklos plėtrą.

Pagrindinis argumentas už MB patraukimą į Sodrą – visi turi dalyvauti socialinio draudimo sistemoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė pabrėžė, kad MB nariams nemokant Sodros įmokų, valstybei didėja našta išmokant įvairias kitas išmokas. Vis dėlto aš šiuose argumentuose matau daug neteisybės.

Pirma, neefektyvi, atgyvenusi ir prastai veikianti Sodros sistema bei valdančiųjų socialinių pašalpų didinimo politika „įkinko“ veikti norinčius iniciatyvius žmones tempti deficitui pasmerkto braškančio Sodros vežimo.

Antra, valstybė įsikiša ne į dviejų asmenų santykius (pvz. darbuotojo ir darbdavio), bet priverstine tvarka reikalauja, kad MB savininkas kiekvieną mėnesį asmeniniams poreikiams išsiimtų bent minimalaus darbo užmokesčio dydžio sumą, kuri yra apmokestinama Sodrai. Taigi iš esmės pradeda aiškinti žmogui, kaip elgtis su pačiu savimi.

Trečia, lanksti MB tvarka ne tik padėjo Lietuvai pakilti Pasaulio Banko „Doing Business“ reitinge, bet ir realiai sprendė užimtumo (ypač jaunimo) klausimus. Tai buvo puiki galimybė ant kojų savarankiškai siekiančiam atsistoti jaunuoliui pradėti verslą, tai taip pat buvo gera galimybė jau dirbantiems žmonėms legaliai užsiimti papildoma veikla.

Ketvirta, palaidojus MB idėją, anksčiau aktyviai veikę žmonės nutrauks savo veiklą, iškels ją į kitą valstybę arba atsistos į pašalpų gavėjų gretas. Ir tai įvyks dabar pat – nuo sausio 1 d.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė iš tiesų turėjo kovoti dėl mažųjų bendrijų laisvės, nes tai realus įrankis užimtumui didinti. Deja, nugalėjo įvalstybinta, aklai „planinių pajamų“ besivaikanti mąstysena, o ne iniciatyvos ir kūrybiškumo idėjos.

Po šio sprendimo savo veiklą nutrauks daugelis mažųjų bendrijų (jų iki šiol buvo įsteigta 5500), Sodros biudžetas tikrai negaus planuotų pajamų, Lietuvoje taps sunkiau pradėti verslą, nukrisme „Doing Business“ reitinge, valdantieji tarptautinėse konferencijose nebegalės girtis, kad efektyviai skatina verslumą ir užimtumą. Žinoma, girtis galės, tačiau tai bus tušti žodžiai ir apskritai – melas.

Išeitis buvo viena – visam laikui pamiršti mintį apie MB „įsodrinimą“, palikti tokią tvarką, kokia buvo iki šiol, nenustatant jokio tokios tvarkos pasibaigimo termino.

Valdžia skatina verslumą? Leiskit nusijuokti.

Lietuvoje tvyro(jo) verslumo dvasia – čia kas ketvirtas žmogus norėtų turėti savo verslą, mūsų šalis yra viena pirmųjų ES pagal naujai steigiamų verslų skaičių, Lietuvoje sparčiai plečiasi start-up‘ų bendruomenės, valstybė daug ES lėšų investuoja į pradedančio verslo ir eksporto konsultacijas. Faktas vilniečiams – kas antra naujai įsteigiama įmonė yra Vilniuje.

Tačiau tuo pat metu valdantieji nesugeba pakelti nosies aukščiau Excel programos lango ir nieko nenori girdėti apie mažųjų bendrijų (MB) išlaisvinimą nuo „Sodros“ mokesčių. Priešingai – priėmė ,,Sodros“ biudžetą, kuriame numatomas priverstinis MB narių apmokestinimas ,,Sodros“ įmokomis. Šioje situacijoje labiausiai apmaudu, nes:

  1. Niekas net nekalba apie esminę socialinio draudimo sistemos reformą. Esame įkalinti status quo, „Sodra“ yra pasmerkta milžiniškoms skylėms (skola bene virš 10 mlrd?), o jas užkaišioti bandoma šiaudais – pavyzdžiui, priverstinai „įsodrinant“ 5500 šiuo metu įsteigtų mažų versliukų – mažųjų bendrijų.
  2. Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad „socdemai gonna socdem“, bet liūdina trumpa opozicijos atmintis. Ekonominės krizės metais keitėsi mokestinė sistema, platesnė žmonių grupė buvo patraukta į „Sodros“ sistemą. Tuometiniai valdantieji sumaniai pasielgė sudarydami paprastesnes sąlygas pradėti verslą, nepatenkant iš karto į užburtą mokesčių ratą. Vis dėlto būtent praėjusi valdžia įstatyme užprogramavo, kad MB nuo „Sodros“ įmokų atleidžiamos laikinai. Panaši diskusija juk jau buvo kilusi praėjusį spalį! Kitaip tariant, dabar valdantys kairieji važiuoja dar TS-LKD vyriausybės paklotais bėgiais. O juk buvo galima to išvengti.
  3. Vyriausybė mėgsta girtis (ypač užsienietiškose konferencijose), kad sėkmingai kovoja su jaunimo nedarbu ir skatina verslumą, taip pat sugebėjome pakilti Pasaulio Banko “Doing Business“ reitinguose. Iš tiesų viena to priežasčių buvo būtent galimybė greitai įsteigti nedidukę įmonę, kurios teisinė forma yra mažoji bendrija. Tai štai – ministrai A. Pabedinskienė, E. Gustas ir co apie mažąsias bendrijas savo kalbose jau gali pamiršti ir nebeminėti šio pavyzdžio. O jeigu drįs – tai bus tiesiog tušti ir ciniški žodžiai, pigūs skiedalai, nes dabar egzistuojančios MB užsidarys, o naujų steigti neapsimokės.
  4. Tačiau labiausiai liūdina visiškas nesuvokimas kas yra mažoji bendrija. Tai juk verslas, kuris dažnai veikia ne nuolat, periodiškai, yra papildoma veikla jau dirbančiam žmogui ar ant kojų savarankiškai siekiančiam atsistoti jaunuoliui. Dažnai šis verslas dar negeneruoja didelių pinigų, tai yra – neturi iš ko susimokėti nei atlyginimų, nei mokesčių, norėtų sutelktus pinigus investuoti į įmonės veiklos plėtrą. Iki šiol MB nariai mokėjo „Sodrai“ tik tada, kai pageidaudavo išsiimti tam tikrą sumą asmeniniams poreikiams. Dabar jie bus priversti kas mėnesį mokėti ,,Sodrai“, net jeigu sąskaitoje nuliai. Kitaip tariant – valstybė čia jau įlipa ne į dviejų asmenų santykius (darbuotojo-darbdavio), bet ,,pakinko“ nieko neuždirbusį smulkų verslininką į pasmerktą žlugti ,,Sodros“ vežimą. Ar čia tik liberalams aišku, kad tai nelogiška?

Išeitis buvo viena – apskritai pamiršti mintį apie MB „įsodrinimą“, palikti tokią tvarką, kokia yra dabar, nenustatant jokio termino. Aklai laikytis pasiūlymo nebuvo jokio pagrindo, nes nėra aišku, kiek gi MB papildomų mokesčių atneštų „Sodrai“.

Na ir dar keletas naudingų nuorodų šia tema:

  • Mano bendražygis liberalas Markas Splinteris parašė puikų straipsnį apie mažąsias bendrijas, susipažinkite ir draugams parodykite.
  • Apie MB „įsodrinimą“ jau esu rašiusi 2013 m. spalį, kai jau buvo kilęs ,,Sodros“ įmokų šaršalas.
  • Galiausiai negaliu nepriminti mūsų Europos Parlamento rinkimams filmuoto klipo, kuris aiškiai parodo, kam iš tikrųjų rūpi norintys savarankiškai dirbti žmonės ir kas yra tikrasis smulkaus ir vidutinio verslo gynėjas.

P.S. Valdantieji teigia, kad ,,Sodros“ biudžetas bus subalansuotas 2017. Leiskit nusijuokti dar kartą.

Closed

Kas gali išgelbėti Graikiją ir įkvėpti Lietuvą?

Graikiją sukrėtusi ekonominė krizė atkreipė visos Europos dėmesį į tai, kuo ir kaip gyvena ši pietų Europos valstybė. Pasirodo, ten ne tik jūra ir saulė, Sokratas ir Aristotelis, „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“, bet ir didelės visuomenę ir valstybę krečiančios problemos. Apskritai Graikijos pavyzdys sutirština problemas, kurios daugiau ar mažiau pasireiškia visur Europoje.

Nerangus biurokratinis aparatas, reformoms besipriešinanti visuomenė, radikalių politinių jėgų iškilimas, korupcija, nuolat patarinėjantys „kaip tvarkytis“ užsieniečiai  – štai kuo šiandien gyva Graikija.

Per pastaruosius du metus Graikijoje viešėjau 4 kartus darbo ir atostogų reikalais. Graži gamta, tačiau šalis nestokoja iššūkių.
Per pastaruosius dvejus metus Graikijoje viešėjau 4 kartus darbo ir atostogų reikalais. Graži gamta, tačiau šalis nestokoja iššūkių.

Pastaraisiais metais apstu įvairių rašinių apie šios šalies problemas, tačiau mažai diskutuojama apie idėjas, iš kur šalis galėtų pasisemti jėgų atgimti. Toliau tekste pristatau tai, kas galėtų išgelbėti Graikiją ir turėtų įkvėpti Lietuvą sėkmei.

Pirmiausiai Graikijos stiprybė yra vietos bendruomenės ir jų susitelkimas. Čia žmonės labiau linkę rūpintis vieni kitais, o jaunimas linkęs labiau įsitraukti. Dažnai vietos bendruomenės (ir netgi oficialūs savivaldybių pareigūnai) nežino centrinės valdžios brėžiamų programų, jos visiškai jų nedomina ir negana to – prastai veikia.

Antra, Graikijoje iš politikų yra tikimasi gerokai per daug, o patys graikai per mažai tiki savimi, savo asmenine iniciatyva. Tai, kad žmonės gausiai renkasi į protestus, kurie ilgainiui virsta riaušėmis, jokiu būdu nereiškia, kad šalyje klesti pilietiškumas ar pilietinis dalyvavimas. Dažniausiai šiuose protestuose reikalaujama lakoniškų ir bendrų dalykų, pavyzdžiui, „geresnio gyvenimo“. Taigi politikai nėra pajėgūs išspręsti visų žmonių problemų, tai paprasčiausiai yra neįmanoma. Tačiau jie gali sukurti nuoseklius rėmus ir sąžiningas taisykles, kuriomis remiantis žmonės patys veiktų.

Politikai gali užtikrinti politikos (policy) vieningumą, nuoseklumą. Jie gali ir turi užkirsti kelią persidengiančioms, viena kitą dubliuojančios valstybės programoms, kurių šalyje gausu. Galiausiai jie tikrai gali sumažinti biurokratiją – užsiimti ne tik fasadiniais ministerijų sujungimais, bet ir realiais pokyčiais jų viduje.

Taigi politikai gali sudaryti teisingas ir sąžiningas taisykles, paskatas iniciatyvai, tačiau kiekvienas žmogus individualiai turėtų stengtis išspręsti jį supančias problemas.

Trečia, Graikijoje iš tiesų yra nemažai iniciatyvių žmonių, kurie nebijo imtis atsakomybės ir veikti. Pavyzdžiui, tai – savanoriai, nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, verslininkai, ūkininkai. Tačiau tokių žmonių galėtų būti kur kas daugiau, jeigu centrinė biurokratija nebūtų ,,užlaužusi“ kūrybingumo ir iniciatyvos. Nesumanią šalies reguliavimo politiką išduoda daugybė sričių, šiame tekste pateikiu jaunimo nedarbo ir korupcijos pavyzdžius.

Tai, kad Graikijoje aktualus jaunimo nedarbas, tikriausiai žinoma visame pasaulyje. Šioje šalyje jis visada buvo labai didelis: 1983-2008 m. jis svyravo apie 22-25 proc., o kartais beveik dvigubai juos viršydavo. Žinoma, krizės metais nedirbančių jaunų žmonių skaičius pasiekė neregėtas aukštumas, tačiau svarbu turėti omenyje tai, kad šis reiškinys Graikijoje toli gražu nėra naujiena. Mažai kas ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl Graikijoje jaunimas nedirba, pastebi, kad minimalus darbo užmokestis jaunimui nuo nedarbo išmokos skiriasi vos 20 eurų.

Jaunimo nedarbas
Jaunimo nedarbas ES 2013 m. Graikijoje darbo neranda 61.5 % jaunų žmonių

Politinės programos turi gerų ketinimų, tačiau, deja, labai dažnai jos neatitinka realybės ir stumia žmones į korupcines praktikas arba paprasčiau kalbant – skatina juos susitarti neformaliai, slepiant sandorius ir mokesčius. Remiantis „Transparency International“ 2013 m. korupcijos suvokimo indekso duomenimis, Graikija pagal korupcijos suvokimą buvo 80 pasaulyje ir pati paskutinė ES. Tai reiškia – žemiau už visas dažnai „prastesnėmis“ laikomas ES naujokes.

Taigi Graikijos politikai turi surasti drąsos reformoms, kurios išlaikytų aiškias taisykles, tačiau labiau leistų skleistis asmeninei ir bendruomeninei iniciatyvai. Tuo tarpu Graikijos žmonės iš savęs turėtų reikalauti daugiau ambicijų ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Akivaizdu, kad dalis Graikiją krečiančių problemų yra bent truputį būdingos ir Lietuvai. Vis dėlto mes neretai esame per kritiški sau, nematome savo potencialo, mums dažnai atrodo, kad yra gerai visur, kur mūsų nėra. Iš tikrųjų tai netiesa.

Lietuva yra ambicingesnė, verslesnė, išmanesnė ir geriau valdoma už daugybę pasaulio ir Europos šalių. Mes, kaip ir graikai, turėtume labiau patikėti savimi ir savo jėgomis, o mūsų politikai turėtų koncentruotis ne ties ribojimais, draudimais ir varžymais, bet ties sąžiningų žaidimo taisyklių nustatymu, efektyvia vadyba ir paskatomis iniciatyvai.