A. Armonaitė siūlo panaikinti baudas už kitos šalies pilietybės įgijimą  

Pilietybe-29

Seimo narė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė siūlo atsisakyti baudų už nepranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. Dabar Administracinių nusižengimų kodeksas numato baudą nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų.

„Nors šiemet vykusiame referendume dėl pilietybės išsaugojimo šiek tiek pritrūko iki teigiamo rezultato, ryški dalyvavusiųjų dauguma, daugiau nei 73 proc. išsakė palaikymą liberalesnei pilietybės reguliavimo idėjai. Turime toliau ieškoti kelių, kaip judėti link laisvesnio reguliavimo ir išsaugoti ryšį su savo diaspora užsienyje“, – kalbėjo A. Armonaitė.

Jos teigimu, siūlomi įstatymo pakeitimai nepakeičia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytos pilietybės reguliavimo esmės, jog išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tuo pačiu metu. Vis dėlto Seimo narė siūlo atsisakyti dalies tokio reguliavimo įgyvendinimo tvarkos.

„Anksčiau ar vėliau galimybė turėti Lietuvos ir kitos šalies pilietybę, bus numatyta mūsų Konstitucijoje, jau šiandien tam yra didelis politinių partijų ir visuomenės palaikymas. Kviečiu tam ruoštis atsisakant piniginių baudų, kurių egzistavimas nesukuria jokios pridėtinės vertės nei valstybei, nei jos diasporai“, – teigė A. Armonaitė.

Laisvės partija: politikai ir partijos turėtų atsiriboti nuo neapykantos kurstymo

Vykstant ginčams dėl įamžinimo ženklų prieštaringai vertinamoms istorinėms asmenybėms, o Lietuvos žydų bendruomenei dėl gaunamų grasinimų laikinai uždarius sinagogą ir organizacijos būstinę Vilniuje, Laisvės partijos Valdyba kviečia politines partijas atsiriboti nuo neapykantos kalbos ir neapykantos kurstymo. 

„Lietuva yra saugi šalis ir čia gali taikiai sugyventi įvairių bendruomenių žmonės. Čia taip pat egzistuoja idėjų ir saviraiškos laisvė. Suprantame, kad politiniai sprendimai gali būti įvairiai vertinami. Tačiau egzistuoja plona raudona linija tarp ginčo ar protesto ir neapykantos kitokiam kurstymo“, – kalbėjo Laisvės partijos pirmininkė A. Armonaitė.

„Vakarietiškomis ir demokratinėmis save laikančios politinės jėgos turėtų atsiriboti nuo antisemitines nuotaikas skatinančių pareiškimų. Tokios retorikos ignoravimas ar pataikavimas jai ir sukuria nesaugumo jausmą visuomenėje“, – pridūrė A. Armonaitė. 

Anksčiau Laisvės partijos suformuotoje pozicijoje teigiama, kad tarp esminių kriterijų, sprendžiant dėl istorinių asmenybių vardais pavadintų gatvių, mokyklų ir joms skirtų paminklų atsiradimo ar išlikimo mūsų miestuose, privalo atsirasti vertinimas ar istorinės asmenybės savo veiksmais neprisidėjo prie neapykantos kitiems kurstymo, ar pačios nedalyvavo Holokausto, lietuvių tautos genocido ir kituose Lietuvai ir jos žmonėms tragiškuose istorijos įvykiuose.

„Vertindami istorines asmenybes ir jų veiklą turime suprasti, kad nėra vien juoda ar balta. Reikia pripažinti, kad ir tarp Lietuvai nusipelniusių žmonių buvo tokių, kurie savo veiksmais galėjo prisidėti prie neapykantos kurstymo ar net prisidėjo prie nusikaltimų organizavimo bei vykdymo. Tai nėra patogi tema ir yra jėgų, norinčių ja manipuliuoti. Vis dėlto politikai neturėtų nuo jos bėgti, jeigu norime sukurti atvirą, nesusiskaldžiusią ir kiekvieną žmogų gerbiančią visuomenę“ – teigia Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė. 

A. Armonaitė siūlo atsisakyti draudimų prekiauti silpnu alkoholiu lauko kavinėse ir paplūdimiuose  

Seimo narė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė siūlo atsisakyti kitais metais įsigaliosiančio draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais lauko kavinėse, neturinčiose stacionarios prekybos vietos, bei paplūdimiuose. Minėti draudimai buvo priimti dar 2017 metais, kartu su visu alkoholio kontrolės paketu.  

„Kavinėse prisėdę žmonės toli gražu nėra didžiausi alkoholio vartotojai, taigi kol draudimas dar neįsigaliojo, kviečiu Seimą iš naujo apsispręsti ir jo atsisakyti. Kitu atveju – ši vasara gali būti paskutinė, kai pakeliate vyno taurę ar alaus bokalą lauko kavinėje Vilniaus senamiestyje ar paplūdimio kavinėje Palangoje”, – kalbėjo A. Armonaitė. 

Seimo narės teigimu, ši perteklinė alkoholio kontrolė daro neigiamą įtaką smulkiam kavinių verslui, menkina Lietuvos patrauklumą turizmo srityje ir mažina verslo susidomėjimą skelbiamais savivaldybių lauko kavinių konkursais.

Be to, anot A. Armonaitės, griežtėjanti alkoholio kontrolė visiškai nesprendžia esminių sveikatos ir socialinių problemų, kurios susiję su besaikiu alkoholio vartojimu.

„Lietuvoje vis dar sunku gauti greitai prieinamas priklausomybės gydymo paslaugas, o būtent priklausomybę turintys žmonės suvartoja daugiausiai alkoholio, tai darydami ne kavinėse, o tiesiog namuose”, – teigė A. Armonaitė.

Seimo narė nurodo, jog numatomi įsigalioti draudimai neigiamai paveiks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kurortuose veikiančias sezonines lauko kavines, kurios neturi stacionarios prekybos vietos, taip pat Palangoje, Nidoje, Juodkrantėje įsikūrusias paplūdimio kavines bei kai kuriuos viešbučių restoranus.

Vilniaus savivaldybės duomenimis, 2017 metais Seimui priėmus Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimus, ženkliai sumažėjo verslo susidomėjimas skelbiamais savivaldybės lauko kavinių konkursais. Skaičiuojama, jog Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai palies daugiau nei 30 Vilniaus m. lauko kavinių. Dalis jų ketina nutraukti veiklą, kita dalis – planuoja mažinti darbuotojų skaičių.

Taip pat dėl šių pakeitimų nuo 2020 m. sausio mėn. bus nebegalima prekiauti karštu vynu Kalėdiniame miestelyje Katedros aikštėje.

Tuo tarpu Palangoje šiais metais yra išduota 18 licencijų verstis sezonine mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais paplūdimyje ir 19 licencijų kavinėse ar laikinuose statiniuose. Klaipėdoje įstatymo pataisos palies iš viso 16 konkursinių ir paplūdimio kavinių.

Seimo narė pažymi, kad jau šiuo metu yra draudžiama paplūdimyje vartoti alkoholį ne tam skirtose vietose, dar daugiau – yra draudžiama apsvaigus maudytis, todėl būsimi draudimai yra pertekliniai.

A. Armonaitė: šiandieninės valdžios politika – mušti miestą ir subsidijuoti stambius ūkius

Laisves partija-95

Visai neseniai įkurta Laisvės partija nenori būti tik Vilniaus ar didmiesčių partija – jos išrinktoji pirmininkė Aušrinė Armonaitė sako, kad važiuoja po Lietuvą ir girdi regionuose gyvenančių žmonių bėdas. Kita vertus, ji įsitikinusi, jog Lietuvai reikalinga partija, kuri atstovautų miesto gyventojams.

Apie tai, kaip ruošiasi Seimo rinkimams, kas vis dar stebina buvusioje partijoje ir kokio požiūrio iš valdžios trūksta žmonėms Lietuvoje, – išskirtiniame A. Armonaitės interviu portalui LRT.lt.

– Paskutinėje „Vilmorus“ apklausoje bene pirmą kartą į klausimyną buvo įtraukta Laisvės partija. Toje apklausoje surinkote 2,2 proc. Kaip pačiai atrodo toks rezultatas?

– Tas reitingas yra normalus, turint galvoje, kad partija buvo įsteigta birželio pirmą dieną, o apklausa, kaip suprantu, daryta iš karto po to. Partija yra įsteigta, bet dar neužregistruota, daug darbo reikia padaryti. Vis tiek mes lyginame ne tik vienos kompanijos apklausas, bet ir kitų, tai bus įdomu pasižiūrėti, kaip ten atrodome. Tačiau akivaizdu, kad šita partija turi perspektyvą, bet darbo reikės įdėti.

– Iki rinkimų lieka kiek daugiau nei metai, koks yra Jūsų planas? Kaip bandysite rinkėjus patraukti į savo pusę?

– Pirmiausia reikia sutvirtinti pačią organizacijos struktūrą, tai yra įsteigti skyrius, kad partija būtų matoma ne tik nacionaliniu, bet ir vietos lygiu. Tai reiškia skyrius ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Mes šiandien skaičiuojame, kad esame pajėgūs įkurti 30 skyrių, nors narių tai turime visoje Lietuvoje ir užsienyje.

Antras dalykas, kuris irgi yra labai svarbus, tai yra turinys – apie ką mes būsime. Mes esame paskelbę įžanginę programą, kuri, mano požiūriu, yra gana nuosekliai liberali – ir švietime, ir ekonomikoje, ir žmogaus teisių, kitose srityse. Mes ketiname ją toliau gilinti ir, tiesą sakant, pasiūlyti net ne programą, o programų atskirose srityse. Tai bus susitikimai su žmonėmis, kuriems aktualios šitos temos.

Trečias dalykas – žmonės. Mes nesame žvaigždžių partija, kaip matote. Manęs dažnai klausia, ir aš netgi kartais jaučiu šiokį tokį spaudimą: tai kodėl pas Jus nėra žinomų veidų? Noriu pasakyti, kad tais žinomais veidais tampama, politiniai lyderiai užsiauginami. Tai, kad mes neturime kažkokių pramogų pasaulio žvaigždžių, kurios aktyviai eitų į politiką, aš nematau nieko blogo. Nes vis dėlto politika tai nėra kažkoks sporto ar šokių būrelis, tai yra didelis amatas, kurio gali išmokti kiekvienas, bet lyderiai čia išauga. Todėl mes ketiname investuoti į žmones.

– Tai jeigu pas Jus ateis kokia nors žvaigždė ir sakys: žiūrėkite, aš noriu jungtis prie Jūsų, man artima Jūsų ideologija, priimsite ar ne?

– Mes atidarysime duris ir sakysime: „Prašome, ateikite.“ Jeigu tik panorės. Yra žmonių, kurie mums simpatizuoja, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Galbūt akcentuočiau, kad mes specialiai nemedžiojame žvaigždžių. (…)

– Žiūrint į „Vilmorus“ skaičius, dar vienas dalykas krenta į akis – tai, kad Jūs ir Liberalų sąjūdisrenkate panašų procentą balsų (už Liberalų sąjūdį balsuotų 2,9 proc. respondentų – LRT.lt), ir jeigu jie susipliusuotų, tai būtumėte arčiau penkių procentų, reikalingų patekti į Seimą. Liberalių pažiūrų bendruomenė Lietuvoje dar nėra pakankamai didelė, ir Jums vis tiek reikia galvoti, iš kur tų balsų paimti. Ar šiuo atveju Jūs labiau žvalgotės į Liberalų sąjūdžio, ar į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjus, nes 2016 m. per Seimo rinkimus dalis liberalų rinkėjų atsigręžė būtent į juos?

– Mes nestrateguojame, kad iš šitos partijos ar kitos (nusiviliosime rinkėjus – LRT.lt), mes manome, kad už mus turėtų balsuoti žmonės, kuriems tinka nuoseklios liberalios idėjos, asmens laisvės, pagarba ekonomikoje ar žmogaus teisėms. Man tai atrodo labai svarbu. Mes daugiau per tas temas tikimės pritraukti rinkėjų. Nes yra temų, kurios arba būdavo neakcentuojamos, arba būdavo nutylimos Lietuvos politikoje.

Dabar net turiu abejonių, ar su Liberalų sąjūdžiu mūsų rinkėjas bus tas pats, ir man atrodo, kad „Vilmorus“ apklausa dar yra per ankstyva kažkokioms ilgalaikėms išvadoms pasidaryti. Mums reikia pamatyti trajektoriją, kokių 5 mėnesių, kaip čia atrodo ta dinamika – ir jų, ir mūsų, ir kitų partijų. Gali būti, kad mūsų rinkėjas bus šiek tiek kitas, kadangi mes vis tiek esame gana stiprūs ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir netgi Kaune turime 200 visiškai naujai prisijungusių žmonių. O Liberalų sąjūdis tuo pasigirti negali.

Kita vertus, mums reikia padirbėti regionuose, tai dar visaip gali būti. Kas yra dar svarbu, ir į ką mes atkreipėme dėmesį, mes vis dėlto manome, kad yra prasminga ir įmanoma pritraukti žmones, kurie anksčiau nebalsavo rinkimuose, – ar tai būtų pirmą kartą balsuojantys, įgavę balso teisę, ar tai būtų žmonės, kurie anksčiau nėjo, nes matė, kad jiems neatstovaujama. Čia, man atrodo, yra gana svarbus faktorius – ne kažkieno balsų kanibalizavimas, bet pritraukimas naujų balsų. (…) Jeigu į narius naujų žmonių galime pritraukti, tai ir rinkėjų auginti įmanoma.

– Viename interviu Liberalų sąjūdžio vadovas Eugenijus Gentvilas sakė, kad jis išvis nesupranta, kuo Jūs skiriatės nuo jo partijos, nebent, anot jo, tuo, kad labiau akcentuojate kanapių legalizavimą ir seksualinių mažumų teises. Tai kuo visgi skiriatės – požiūriu į politiką, ar, kaip pati minėjote, norite akcentuoti tuos dalykus, kurie nebuvo akcentuojami?

– Pati buvau Liberalų sąjūdžio narė, ir ta programa, kuri buvo parašyta 2016 metais Liberalų sąjūdžio, prie jos prisidėjo žmonės, kurie šiandien yra Laisvės partijoje. Tai, kad pati programa yra kažkuo panaši, tai, manau, yra logiška.

Daug apie Liberalų sąjūdį kalbėti aš nenoriu, nes tai vis dėlto yra praeitis, bet aš nematau, kad Liberalų sąjūdis neštų liberalų vėliavą: nei balsavimuose, kur dažnai su „valstiečiais“ eina, nei reformose, kurios buvo praktiškai liberalios, jų palaikymo nelabai buvo. Turiu omenyje, kad Vyriausybė teikė ir visai gerų reformų, kurios vėliau pasibaigdavo gal ne visai gerai. Pavyzdžiui, miškų ūkio optimizavimas – tai, ko liberalai siekė ankstesnėse kadencijose. Ir tada, kai Vyriausybė atnešė tą projektą, staiga frakcijoje turėjome didelių debatų ir panašiai. Pirmas dalykas – kaip elgiamasi Seime, tai nemanau, kad yra iškelta ta (liberalizmo – LRT.lt) vėliava. Aš jau nekalbu apie savivaldybes, kur tikrai, jeigu pasižiūrėtume, man atrodo, daug ko rastume.

– Savivaldybėse liberalai ir koalicijų įdomių turi…

– Koalicijose nematau nieko blogo, bet daugiau sprendimuose ir elgsenoje, kur tikrai, man atrodo, nėra skirtumo, ar ten „Tvarka ir teisingumas“ būtų, ar Liberalų sąjūdis.

Antras dalykas – vis dėlto mes norime, kad ta partija būtų drąsi, nebijanti kelti naujų idėjų ir galbūt kartais radikaliau jas akcentuojanti. Esame ir būsime nuoseklūs, kokių nors kompromisų neplanuojame daryti su mūsų programa. Trečias dalykas – pati partija kaip struktūra. Mes norime, kad ji skirtųsi nuo visų partijų. Mes pasistengsime išvengti tų problemų, kurių turi partijos: užpelkėjimo, nelankstumo, partinės biurokratijos įsigalėjimo…

– Šioje vietoje kalbate apie visas partijas?

– Taip, bet kadangi turiu patirties Liberalų sąjūdyje, tai turiu su kuo palyginti. Partija tampa sau tikslu, pati organizacija tampa pati sau tikslu. Taip yra dėl to, kad yra žmonių, kurie yra partijos vadovybėje ir nebejaučia, kad Lietuva yra kitokia, kad liberalų nariai nori jau galbūt kitokių aktualijų.

Tai mes šitą stengiamės pakeisti, mes deleguosime balso teises visuotiniam balsavimui dėl įvairių programinių nuostatų, dėl kandidatūrų, reitingavimų ir panašiai. Tam yra elektroninių įrankių.

– Minėjote, kad Jums reikia padirbėti su regionais, ir tikrai tokių minčių aplink sklando, kad esate Vilniaus arba didmiesčių partija. Ką Jūs turite pasiūlyti regionų žmonėms?

– Jeigu mes kalbame apie regionus ir ar šita partija yra Vilniaus, tai manau, kad reikia partijos, kuri atstovautų ir miesto žmonėms, ir drąsiai tą darytų. Dabar mes matome, kad valstybės politika yra „mušk miestą, subsidijuok stambius ūkius“, ir man tai atrodo neadekvatu. Vilnius yra augantis miestas, vienintelis miestas, į kurį žmonės išvažiuoja galvodami „o gal reikėtų važiuoti iš Lietuvos“, tai, vadinasi, skaldytis į Vilnių ir kitus miestus yra tiesiog neperspektyvu. Kaunas, lygiai taip pat, turi neblogą „vaibą“ ir perspektyvą, Klaipėda – taip pat.

Antras dalykas – tai, ką mes galime pasiūlyti. Kai kuriame partiją, gana nemažai tenka važinėti po Lietuvą, ir mes susitinkame su savo iniciatyvinių grupių nariais. Kas tai per žmonės? Tai dažnai yra žmonės, kurie patys ėmėsi iniciatyvos kurti savo gyvenimą, patys ėmėsi iniciatyvos: ar kokį nors smulkųjį verslą vystyti, ar mokyti, dėstyti, ugdyti jaunąją kartą. Tai žmonės, kurie turėtų būti Lietuvos vidurinė klasė. Jie susiduria su tokiomis problemomis, su kokiomis susiduria ir miesto žmonės, bet galbūt tiesiog atokesnėse vietose tai yra labiau pastebima – per didelis biurokratijos krūvis, tarkime, smulkiajam verslininkui. Jis vis dar yra per didelis, nepaisant to, kad lyg ir akcentuojamas administracinės naštos mažinimas ir panašiai, bet verslo priežiūra Lietuvoje nuo 2012 metų sustojo reformuotis, turiu omenyje visokius leidimus, atitikimus ir t. t.

Smulkiajam verslininkui yra sunkiau atitikti tuos reikalavimus nei stambiajam. Stambusis verslas gali paimti, pasisamdyti savo kažkokių teisininkų, kurie sužiūrės viską, smulkusis verslininkas turi daryti viską pats ir dažniausiai tuo ir pasibaigia. Tai mes čia galime kalbėti ne tik apie paslaugų ar nedidelį gamybos verslą, bet jau ir apie naujųjų technologijų verslą. Manau, kad, turint greitą internetą, visai nesvarbu, ar tu sėdi Vilniuje, ar tu esi Plungėje ar kažkur Jurbarke, kur paukšteliai čiulba, lygiai taip pat tu gali vystyti ir technologijų verslą. Čia apie visas verslo rūšis – nuo kirpyklos, bandelių kepyklos ar buhalterinių paslaugų, iki išmaniųjų technologijų verslo. Čia yra perdėto valstybės dėmesio, biurokratijos, nedraugiškumo iniciatyvos.

Dar ką mes girdime, tai užpelkėjusi sistema pačioje savivaldoje. Žmonėms sunku matyti perspektyvą, kai jie mato, kad yra viskas paimta į vieną kumštį. Kiek teko važiuoti per savivaldybes, tai praktiškai labai daug kur taip yra. Mes dažnai girdime, kad Druskininkai kažkoks blogas pavyzdys, bet iš tikrųjų tokio tipažo savivaldos Lietuvoje yra labai daug. Žmonės galvoja: kaip mums save realizuoti ir atskleisti? Tai yra labai sunku padaryti, kai yra įbauginta bendruomenė, maždaug, jeigu tu imsiesi kokios nors iniciatyvos, tave gali atleisti iš darbo, antras dalykas – tu negali savęs atskleisti, realizuoti kažkur pretenduodamas į kokias nors pozicijas, kai viskas yra vienos partijos ar vieno vadovo rankose. (…)

Jeigu pasižiūrėtume į šeimų klausimą, kaip šeimoms sekasi gyventi regione, tai irgi yra daug iššūkių dėl mobilumo, kada tėvams reikia galvoti apie geresnes mokyklas. (…) Lygiai taip pat ir pačių kelionė į darbus, jeigu jie turėtų daugiau priemonių ir patogesnį susisiekimą, tai galėtų viename mieste dirbti, kitame miestelyje gyventi. Tai yra tai, ką pajutau keliaudama per Lietuvą, bet problemų yra ir daugiau.

Aš taip pasakysiu: mūsų partija žiūri į tuos žmones, kurie stengiasi, kurie dirba darbą, kuriems reikia ne tik pagalbos, bet gal kartais ir tiesiog netrukdyti. Kita vertus, reikia sukurti tam tikrų priemonių, tam tikrus rėmus, kad jie galėtų veikti. Taip, tai galima pavadinti vidurine klase, bet man atrodo, kad Lietuvoje dar mums reikia padirbėti, kad vidurinė klasė ir jaustųsi tokia, ir būtų tikrai toji vidurinė klasė.

– Kalbėdama apie naująją partiją nuolat akcentuojate žmogaus teises. Paminėjote, kad kai kurios sritys gauna per mažai dėmesio, kartais atrodo, kad ir su žmogaus teisėmis panašiai, – reaguojame tik tada, kai kas nors nutinka. Gal galėtumėte įvertinti žmogaus teisių padėtį mūsų visuomenėje? Ko dar mums trūksta, kur dar reikėtų pasitempti, o kur atrodome jau visai neblogai?

– Pradėčiau nuo bazinių dalykų, apie kuriuos prieš ketverius metus mes greičiausiai net nebūtume kalbėję, nes tai Lietuvoje buvo savaime suprantama. Pavyzdžiui, žodžio laisvė arba daugiapartinė sistema. Dabar siūloma keisti rinkimų tvarkas, 12 ar 13 kartų mėginta keisti Konstituciją. Turiu omeny, kad teisės viršenybė, pamatiniai liberalios demokratijos ramsčiai yra nuolatos atakuojami valdančiųjų. Tikėkimės, kad ir tai praeis, tikėkimės, kad tos institucijos atlaikys, ir mums reikia kalbėti apie kitus dalykus.

Manau, kad Lietuvoje tai buvo visą laiką paliekama, kaip aš sakau, eksportui. Turiu omenyje, kad jeigu atvažiuoja koks nors svečias iš užsienio, jeigu atvažiuoja kas nors iš mūsų kolegų ES, Lietuva visada ras ką pasakyti apie žmogaus teises, bet pati niekada nesiims jokių reformų. Čia turiu omenyje ir Jungtinių Tautų deklaraciją dėl neįgaliųjų padėties, ir LGBT asmenų teises, liko tik 6 valstybės ES, neįteisinusios partnerystės, tarp jų ir Lietuva. Turiu omenyje ir baudžiamąją politiką, ji Lietuvoje yra tik griežtinama, ir už kai kurias veikas, kur užsienyje nebaudžiama, Lietuvoje yra dvejų ar aštuonerių metų laisvės atėmimas.

Mūsų ministrai dalyvauja tarptautinėse konferencijose ir sako: taip, mums reikia keistis, kaip svarbu šalims reformuotis ir atsižvelgti į žmogaus teisių problematiką. Tada jie atvažiuoja į Lietuvą ir jie neteikia nė vieno įstatymo projekto, o jeigu kažkas kitas pateikia, tai dar ir balsuoja prieš. Tai mane liūdina, nuvilia ir netgi piktina.

Kiek daug vis dėlto pasako, kad konvenciją dėl smurto artimoje aplinkoje prezidentė turėjo pateikti Seimui ratifikuoti, o ji iki šiol nepateikiama. Tuo rūpinosi užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. (…) Užsienio politikos formuotojai Seime kažką darė dėl to Lietuvoje, o ministras Kukuraitis, kuris yra atsakingas už smurto sritį, nepratarė nė žodžio apie tą susitarimą. Tai štai paveikslas Lietuvos, politinis paveikslas.

Man atrodo, kad visuomenė labiau supranta šitas temas, nes su jomis susiduria. Kas augina neįgalius vaikus, tas žino, kaip yra sunku jiems jaustis lygiaverčiais švietimo sistemoje. LGBT žmonės ar šeimos, kurios turi LGBT vaikus, jie žino, kad tai nėra kažkoks mados klausimas, tai yra asmeninė drama, kurią tu turi įveikti. Aš jau nekalbu apie kitas grupes. Man atrodo, kad politikai užmiršo, kad gyvenimas eina į priekį ir kad visuomenėje yra visokių žmonių, ir reikia atstovauti ir jiems.

– Tarp Jums svarbiausių sričių esate minėjusi ekonomiką ir švietimą. Jeigu pamodeliuotume situaciją, kad Jūs po 2020 metų Seimo rinkimų formuojate valdančiąją koaliciją, tai pagal Jūsų paminėtas sritis – žmogaus teisės, ekonomika ir švietimas – būtų logiška, kad norėtumėte švietimo, mokslo ir sporto, ekonomikos ir inovacijų ir teisingumo ministrų portfelių?

– Dar iš tikrųjų per anksti apie tai kalbėti. Šiek tiek galvojome apie tai, kaip mes elgtumėmės koalicijos formavimo kontekste. Svarbiausia būtų tai, kad mes, matyt, natūraliai iš tų trijų sričių – švietimo, ekonomikos, žmogaus teisių – turėtume kažkokių punktų, tokių esminių darbų, mes norėtume, kad ta koalicija juos nuveiktų iš karto. Ir, matyt, tai būtų ir sąlyga, būtent tos sritys ir sudarytų tą turinį, kodėl mes galėtume jungtis ir matytume darbo prasmę.

Ateiti į koaliciją, turėti dvi ar kažkiek ministerijų, be garantijos, kad bus parama tavo darbams, aš prasmės nematau. Tai, matyt, tos partijos, su kuriomis mes galėtume eiti, jos turėtų atsižvelgti į tai, kad yra tam tikras turinys, kuris turi būti įgyvendintas. Aišku, turėti garbės reformuoti ar keisti švietimo sistemą į gera, mums tai būtų didžiulė prasmė.

– O kur švietime matote didžiausių bėdų?

– Matau, kad bendrajam lavinimui mums reikėtų daug dėmesio skirti. Aišku, aukštasis mokslas irgi yra labai svarbus, bet mokyklą mes truputėlį pamirštame. Mes kalbame apie tai, kiek mokytojas turi uždirbti ar kiek Lietuvoje turi būti mokyklų. Tai yra svarbu, nes tai yra susiję su ištekliais, tai yra labai svarbu, bet mes pamirštame, o kaip atrodo ta mokinio diena mokykloje? Ko jis yra mokomas, ar jis bus pasiruošęs 21 a. jau ne pradžios, o vidurio ir pabaigos iššūkiams tiek mąstysenos, tiek savarankiškumo, tiek gebėjimų prasme. Pamirštame ir kaip jis jaučiasi toje mokykloje. Na, Lietuva vis dar yra labiausiai iš EBPO valstybių patyčių mokyklose kankinama šalis. Todėl mūsų pirmasis taikinys švietimo sistemoje būtų bendrasis lavinimas.

O dėl universitetų – manau, kad mintis jungti ir reformuoti aukštojo mokslo biurokratiją buvo gera. Dabar matome, kad tai yra jau užstrigę. Nors atrodė, jog Vyriausybė turi ambicijų, bet suveikė įvairūs interesai. Ne taip jau lengva, matyt. Reikėtų tiesiog žiūrėti, ko atsisakyti ir ką keisti, turėti keletą stiprių universitetų, mažiau, bet stiprių, manau, būtų prasmingiau Lietuvai.

– Grįžtame prie laisvės Lietuvoje. Kaip Jums atrodo, ar nuo 2016 metų Seimo rinkimų jos mūsų šalyje sumažėjo, ar padaugėjo?

– Matyt, priklauso nuo srities. Jeigu kalbame apie žmogaus teises, tai buvo išleista Žmogaus teisių stebėjimo instituto ataskaita, kurios pagrindinė tezė yra tai, kad žmogaus autonomija valdžios atžvilgiu traukiasi, t. y. plinta valdžios įtaka žmogaus laisvių sąskaita. Tai, man atrodo, yra skandalinga.

Kalbant apie verslą, apie ekonomiką, tai irgi atrodytų, kad ši Vyriausybė šiek tiek sumažino mokesčius ir tai turėtų būti gerai, bet yra uždėta didelė letena ant tų pačių smulkiųjų verslininkų reguliavimo prasme. Tai aš sutinku, kad galbūt lyginant su 1993 metais Lietuva atrodo daug geriau, bet mes turime žinoti, kur mes norime būti.

Aš vis tiek įsivaizduoju, kad Lietuva galėtų būti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, o ne ES. Mes dažnai lyginamės būtent su ES vidurkiais, bet mums reikėtų būti priekyje. Yra kitų temų, yra tos pačios skaitmeninės ekonomikos temos, apie kurias reikia kalbėti. (…) Vis tiek galvoju, kad, norint auginti ir žmonių pajamas, ir tą pačią ekonominę perspektyvą, turėsime ir politiniame lygmenyje kalbėti ir apie dirbtinį intelektą, ir apie pačius finansinių technologijų verslus, kaip padaryti, kad jie čia galėtų geriau skleistis.

– Viename iš interviu esate sakiusi, kad esate komandos žmogus. Jūs buvote Liberalų sąjūdyje ir per Masiulio skandalą, buvote ten, kai išlindo visi kiti skandalai. Viešai sakėte, kad kantrybės taurę perpildė tai, kad Liberalų sąjūdis Seime balsavo už „valstiečių“ biudžetą. Kodėl, taip ilgai išsilaikiusi toje partijoje, galiausiai visgi pasitraukėte?

– Kantrybės taurę vis dėlto perpildė tai, kai partijos vadovybė išėjo į žiniasklaidą ir viešai pradėjo baksnoti pirštais į bendražygius: tas išduoda partiją, tas išduoda partiją, taip pat ir aš neva išduodu partiją. Tai, iš tikrųjų, kada tu pereini visą tą tikrai labai sunkų lauką… Mano politinė karjera prasidėjo taip, kad aš buvau 19-tas numeris Seimo sąraše ir įvyko tas skandalas. Nežinomam žmogui, kas aš ir buvau, ir dabar kartais iššūkių yra, tai buvo praktiškai neįmanoma sudalyvauti politikoje, bet žmonės mane išreitingavo. Vadinasi, jie tikėjo, kad šita partija turi perspektyvą, ir mes visą tą minų lauką kartu iš tikrųjų įveikėme.

Ir man atrodo, kad tuomet partijoje ir reikėjo didžiausio susitelkimo, nes visi laidojo tą partiją, visi norėjo, kad ji nuskęstų, prigertų ir būtų pamiršta, ir jai reikėjo susitelkimo. O to susitelkimo, tiesą sakant, nebuvo niekada. Ir kada jau atrodė, kad mes galime išvairuoti iš tų gana sudėtingų situacijų ir jau auginti raumenis ir perspektyvą, tada iš lyderio (Eugenijaus Gentvilo – LRT.lt) pusės, bet ne tik iš jo, bet ir iš daugybės kitų vadovybės narių, atsirado tokia vieša ataka prieš bendražygius. Priešų ieškojimas bendražygių gretose man buvo atsakymas, kad, matyt, mes vis dėlto skirtingai matome šitą partiją, skirtingai matome pasaulį ir atstovavimą liberalizmui Lietuvoje. Tai no hard feelings (liet. jokių sunkių jausmų), tai jau praeitis.

Ir dabar Laisvės partija eina su kitais žmonėmis, mes nesame užsidarę nuo Liberalų sąjūdžio narių, bet šita partija nebuvo sukurta kažkaip atskeliant Liberalų sąjūdį. Ji buvo sukurta socialiniuose tinkluose, draugų, bendraminčių ratuose, tiesiog kviečiant žmones prisijungti.

– Iš Liberalų sąjūdžio daug pas Jus atėjo žmonių?

– Dar neturime tokios statistikos, bet tikrai ne pusė ir ne trečdalis. Reikėtų gal Liberalų sąjūdžio paklausti, nes yra žmonių, kurie yra išstoję, kai kurie pas mus įstojo, kai kurie – ne. Jie tiesiog išeina.

– Pabaigai mažiau rimtas klausimas. Jūs žaidėte krepšinį. Prieš ką labiau norėtumėte laimėti krepšinio aikštelėje – prieš Michaelą Jordaną (kai jis buvo geriausios savo formos) ar prieš Ramūną Karbauskį?

– Michaelą Jordaną! Norėčiau (ir prieš Karbauskį – LRT.lt), jis mane kvietė žaisti, bet nebuvo laiko prisijungti prie Seimo komandos, bet gal reikėtų kada nors (juokiasi).

Interviu publikuotas LRT.lt

Aušrinė Armonaitė. Apie didesnę Lietuvą, atvirą pasauliui

Artėjant gegužės 12 dienos referendumui dėl pilietybės išsaugojimo kviečiu susipažinti su mano mintimis, kurios, tikiuosi, padės apsispręsti ir referendume balsuoti už. Tai yra, palaikyti galimybę išvykusiems Lietuvos piliečiams išsaugoti savo pilietybę, jeigu jis ar ji nuspręstų įgyti kitą.

Referendumo sprendimas nėra vien politinis ar techninis. Tai ir vertybinis sprendimas dėl didesnės ir atviros Lietuvos, išlaikančios ryšį su po pasaulį pasklidusiais savo tautiečiais.

Kam atimti tai, ką įgijome gimstant?

Į pilietybės išsaugojimą siūlau žiūrėti paprastai. Lietuvoje pilietybę įgyjame gimdami, taigi kodėl turime atiduoti tai, kas buvo suteikta mums gimstant? Argi nėra beprasmė ta intervencija, kurią šiandien turi daryti valstybė, įpareigodama atsisakyti to, ką įgijome čia gimę?

Mūsų Konstitucijoje sudėti saugikliai dėl pilietybės buvo aktualūs prieš tris dešimtmečius, tačiau šiandien pasikeitus pasauliui ir realijoms, laikas nebijoti juos peržiūrėti. Juk ir dabar daugybinė pilietybė nėra naujas fenomenas, ją turi pasitraukusieji iš Lietuvos iki 1990-ųjų ir jų artimieji. Šiuo referendumu mes spręsime paskutiniais dešimtmečiais išvažiavusiųjų, bet norinčių išlaikyti ryšį su Lietuva, pilietybės klausimą.

Išvažiavo jau daugiau nei milijonas mūsų piliečių. Vis girdisi atgarsių visuomenėje – „išvažiavote, tai ir būkite sau, mes, likę – tikresni lietuviai, negu jūs“. Tai įžeidu ir negarbinga mūsų išvykusių tautiečių atžvilgiu. Tegul jie gyvena toli, jeigu taip susiklostė, bet kam jiems apsunkinti gyvenimą, užuot palengvinus?

Taigi siūlau kartą ir visiems laikams atsisakyti skirties „mes“ ir „jie“. „Mes“, suprask, tie, kurie čia likome, ir „jie“ – tie, kurie išvyko. Bet kokie su šia skirtimi susiję ginčai yra gana tušti, nes tiek tarp „mūsų“, tiek tarp „jų“ yra įvairių pažiūrų žmonių, turinčių įvairų santykį su Lietuva.

Tai, kad žmonės išvyko ir dėl įvairių aplinkybių priėmė kitą pilietybę, dar nereiškia, kad jie nori nutraukti ryšį su Lietuva, atmeta grįžimo į Lietuvą perspektyvas ar nėra lojalūs savo šaliai. Nėra „mūsų“ ir nėra „jų“. Yra lietuviai, kurie Lietuvos pilietybę atsinešė gimdami.

Taisyklės ir biurokratija

Konstitucijoje numatyta didelė referendumo kartelė – dėl šio klausimo daugiau kaip pusė Lietuvos piliečių, turinčių balso teisę, turi pasisakyti už. Taigi akivaizdu, kad tam reikėjo didelio susitelkimo ir vieningo Lietuvos balso. Tačiau informacijos apie referendumą nedaug, o Vyriausybė, pilietybės išsaugojimo klausimą įsirašiusi tarp savo prioritetų, apskritai tyli. Negirdėti agitacijos nei iš Vyriausybės vadovo, nei ministrų. Nepersistengia ir kiti kandidatai į prezidentus.

Šis referendumas nuo pat pradžių yra apkrautas biurokratija, išaiškinimų gausa, o agitacija – sudėtingomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, pasaulio lietuviai netgi negali registruotis kampanijos dalyviais, o referendumo iniciatoriumi laikomas ne Seimas, o tik tie Seimo nariai, kurie pateikė Seimui nutarimą dėl referendumo paskelbimo.

Kai kurie referendumai Lietuvoje pavykdavo, nes už jų slypėjo didelės idėjos ir didelė vienybė. Pavyzdžiui, Sovietų armijos išvedimas ar narystė Europos Sąjungoje. Tai buvo klausimai, sprendžiantys Lietuvos ateities kryptį. Už pilietybės referendumo taip pat slypi didesnės ir atviresnės Lietuvos idėja. Tik užgriuvo ją biurokratija ir prispaudė, kaip kokia valstiečių šieno kupeta.

Referendume spręsime dėl tokios formuluotės: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.“

Konstitucinis įstatymas yra specialus įstatymas, kurį būtų galima keisti, atsižvelgiant į naujas aplinkybes. Euroatlantinį kriterijų atitinkančios valstybės, pagal preliminarų išaiškinimą, būtų ES, Europos ekonominės erdvės, NATO, EBPO valstybės. Atkreipkite dėmesį, kad tarp EBPO narių yra pažangios Azijos, Pietų Amerikos ekonomikos, Australija. Keičiantis aplinkybėms šį sąrašą galima plėsti.

Kariuomenė, pareigos ir teisės

Akivaizdžiausia pareigos savo valstybei išraiška – karinė tarnyba. Gana pagrįstai skamba klausimai, kaip tai sureguliuosime.

Visų pirma, jeigu pilietybės išsaugojimą taikome euroatlantinio kriterijaus valstybėms, mes kalbame apie draugiškas šalis, NATO atveju – sąjungininkes.

Tarp šioms organizacijoms priklausančių valstybių nėra daug šalių, kuriose yra privaloma karinė tarnyba. Taigi kariuomenės klausimas nebus masinis fenomenas. Vis tik jeigu nutinka taip, kad ir viena, ir kita valstybė šaukia į kariuomenę, tai galime spręsti dvejopai.

Pirma, sąjungininkės, kurios ir taip vykdo kolektyvinę gynybą, karinę tarnybą vienoje valstybėje gali užskaityti. Baltijos krantus jau šiandien saugo JAV, Vokietijos, Nyderlandų, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kitų šalių kariai. Lietuva yra tikrai pajėgi su, pavyzdžiui, NATO sąjungininke Norvegija susitarti dėl karinės tarnybos tarp savo piliečių.

Antra, net ir ne tarp NATO valstybių šalys gali pasirašyti dvišales sutartis, kur yra aptariamas kariuomenės klausimas. Pagaliau, ar karo atveju tikrai pasas nuspręs, už kurią valstybę kausimės? Jau šiandien Lietuva turi daugybę piliečių su keliais pasais ir tai mūsų gynyboje dilemų nesukėlė.

Kalbant apie pareigas bendrai, pilietis, kuris tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvoje visada turėtų būti traktuojamas Lietuvos piliečiu ir taikant Lietuvos įstatymus kitos valstybės pilietybės turėjimas turėtų būti ignoruojamas.

Kalbant apie teises, Lietuva turėtų užtikrinti daugybinę pilietybę turintiems žmonėms galimybę ne tik balsuoti, bet ir būti išrinktiems į Seimą. Šiuo metu jie negali tapti Seimo nariais. Tam reikėtų keisti dar vieną Konstitucijos straipsnį – 56 str.

Ką kalba užsienio pavyzdžiai?

Prasidėjus diskusijoms dėl referendumo, paprašiau Seimo analitikų apžvelgti Europos ir kitų valstybių pilietybės reguliavimo pavyzdžius. Bendra tendencija aiški – valstybės palaipsniui liberalizuoja pilietybės reguliavimą, o gan konservatyviai Europos Sąjungoje pilietybę reguliuoja Lietuva, Čekija, Estija.

Artimiausias daugybinės pilietybės pavyzdys mums gali būti laikoma Lenkija. Lenkijos pilietis, turintis ir kitos šalies pilietybę, Lenkijos Respublikos atžvilgiu turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir asmuo, turintis tik Lenkijos pilietybę. Lenkai nemato ir nedaro problemos, jeigu asmuo turi kitos šalies pilietybę. Jie traktuoja visus Lenkijos piliečius lygiais.

Kitas atvejis – Lietuvoje dažnai sektinu pavyzdžiu laikoma Airija. Tai emigracijos smarkiai paliesta, bet ją išsprendusi valstybė, kuri leidžia daugybinę pilietybę. Airiai turi šmaikštų posakį, gana daug pasakantį apie jų požiūrį: jeigu užsienyje gyvenantis airis susituokia su kitataučiu, tai airių tauta padidėja.

Pačioje diskusijos dėl referendumo pradžioje siūlau Lietuvoje pilietybės klausimus spręsti nuosekliai, kaip tai padaryta Danijoje ar Švedijoje. Tai yra, spręsti ne tik pilietybės išsaugojimo, bet ir susigrąžinimo, ir įgijimo neprarandant savo pilietybės (jeigu esi užsienietis) klausimą. Tačiau tokia idėja palaikymo nesulaukė.

Atvira Lietuva laimėtų

Absoliuti dauguma žmonių, kuriems šis referendumas aktualus, gyvena čia pat – Europoje. Tai šiuolaikiniai išeiviai, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose, kitur.

Stojant į Europos Sąjungą kalbėjome, kad vienas narystės pliusų – galimybė laisvai judėti, dirbti, mokytis, bendrauti. Vidinė migracija ES ar Europos ekonominėje erdvėje yra natūralus procesas, kuris mūsų neturėtų gąsdinti. Juk mūsų žmonės yra čia pat, jie grįžta savaitgaliais, lanko savo giminaičius, galvoja apie sugrįžimą. Leiskime jiems likti piliečiais.

Svarbus čia ir suvereniteto klausimas. Tiesa, kad suverenitetas priklauso tautai. Būtent politinė tauta prisiima atsakomybę už sprendimus dėl valstybės. Kuo turėsime daugiau mąstančių apie Lietuvos gerovę, saugojimą ir garsinimą, tuo geriau pačiai Lietuvai. Išvykę žmonės lietuvybę palaiko ir ją brangina kartais net labiau nei likę Lietuvos teritorijoje. Ir būtent tie, kurie brangina, skaudžiausiai priima faktą, kad reikia atsisakyti Lietuvos pilietybės.

Mūsų piliečių buvimas visame pasaulyje Lietuvą tik sustiprina. Jeigu priimsime sprendimą leisti jiems išsaugoti pilietybę, turėsime daugybę žmonių, kurie jausis reikalingi Lietuvai ir žinos, kad bet kada gali čia sugrįžti.

Akivaizdu, kad galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę yra ir raktas, galintis padėti susigrąžinti bent dalį išvykusių mūsų piliečių. Tai vertybinis ženklas, kurį galime parodyti kiekvienam, kuris pasirinko išvykti – visi esame Lietuvos Respublikos piliečiai ir visiems durys atgal yra atvertos.

Su tokiu nusiteikimu ir požiūriu mes galime gegužės 12 dieną prie balsadėžių pasirinkti didesnės ir pasaulyje tvirtesnės Lietuvos galimybę.