Seimas pritarė A. Armonaitės iniciatyvai skirti 11 mln. eurų neformaliojo vaikų švietimo krepšeliui

Seimas pritarė A. Armonaitės iniciatyvai skirti 11 mln. eurų neformaliojo vaikų švietimo krepšeliui

Seimas pritarė liberalės Aušrinės Armonaitės iniciatyvai 2018-aisiais skirti 11 mln. eurų neformalaus ugdymo būrelių plėtrai. Priimtu nutarimu siekiama užtikrinti kokybiškesnį vaikų užimtumą, plečiant būrelių įvairovę ir didinant jų prieinamumą.

,,Nors Vyriausybė savo prioritetuose yra numačiusi neformalaus ugdymo plėtrą, šiais metais kai kuriose savivaldybėse programa nutrūko dėl lėšų stygiaus, ilgą laiką buvo apskritai neaišku, koks likimas laukia krepšelio. Daug kas žodžiais išsako palaikymą kokybiškam ir prasmingam vaikų laisvalaikiui, atėjo laikais tai parodyti konkrečiais darbais, suteikiant daugiau galimybių vaikams prasmingai leisti laisvalaikį ir ugdytis”, – teigė A. Armonaitė.

Nutarimu Seimas siūlo Vyriausybei ne tik skirti 11 mln. eurų 2018 m. biudžete krepšeliui, bet ir numatyti papildomas galimybes vaikams lankyti būrelius vasaros atostogų metu, taip pat gauti krepšelį ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams.

A. Armonaitė teigė, kad prasmingas vaikų ir jaunimo laisvalaikio užimtumas yra svarbi geros emocinės aplinkos ir priklausomybių prevencijos sudedamoji dalis. ,,Matome, kad krepšelis pasiteisino ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose, kur pastebimas ženklus vaikų, lankančių būrelius, augimas, taigi turime daugiau investuoti į pasiteisinusias priemones”, – kalbėjo A. Armonaitė.

Šiuo metu bendrai NVŠ programose dalyvauja 55 procentai Lietuvos vaikų. Siekiama, kad iki 2020 neformaliajame švietime dalyvautų 75 procentai mokinių. Pastaraisiais metais finansavimas NVŠ krepšeliui mažėjo: 2016 metais NVŠ krepšeliui skirta 9,72 mln. eurų, o patvirtintame 2017 metų valstybės biudžete skirta 7,125 mln. eurų.

Reklama

Vilnius už visus, visi prieš Vilnių

Ronaldas Reiganas yra pasakęs: ,,nebijokime matyti tai, ką matome”. Taigi kviečiu tai ir padaryti – nepabijokime matyti tai, ką iš tikrųjų matome: tiesiogiai išrinktas Vilniaus meras Remigijus Šimašius jau kurį laiką dirba mažumos sąlygomis. Paradoksalu, bet reikšmingiausios opozicinės frakcijos vaidmenį čia prisiėmė Vilniaus konservatoriai, su kuriais kadencijos pradžioje sudarėme koaliciją.

Praėjusios savaitės Vilniaus miesto tarybos sprendimas yra vienas įspūdingesnių pastarojo meto įvykių puokštėje. Dėl atsakingesnio biudžeto vykdymo atsirado šiek tiek laisvų lėšų – 6.5 mln. eurų, kuriuos reikėjo paskirstyti. Didžioji dalis jų atiteko švietimui, kita turėjo atitekti miesto tvarkymui. Tačiau suvienijus jėgas Vilniaus konservatoriams, A. Zuoko ,,Lietuvos laisvės sąjungai” ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, 1 mln. eurų iš miesto tvarkymo buvo ,,permesta” į krepšinio ir futbolo klubus. Nežinau – ar sportininkų atlyginimams, ar šokėjų apatiniams, kaip daug kas juokauja, – tai ne tiek jau svarbu.

Remti ar neremti miestui sporto klubus yra atskiras klausimas. Vilniaus miestas dar iki čia aptarto milijono šiais metais jau buvo paskyręs paramą Vilniaus ,,Lietuvos Rytui” – 1 mln. 158 tūkst. eurų bei Vilniaus ,,Žalgiriui” – apie 870 tūkst. eurų. Tokios paramos tikslas buvo ne tik remti profesionalų sportą, bet ir įpareigoti klubus 20 proc. šios paramos sumos skirti vaikų ir jaunimo sporto veikloms. Dabar gi netikėtai iš miesto tvarkymo (šaligatvių, gatvių, želdinių priežiūros) paskirtos lėšos sporto klubams buvo suteiktos be jokių kriterijų. Ne veltui tai sukėlė abejonių ir Konkurencijos tarybai.

Taigi matykime tai, ką matome: šiuo metu yra daroma viskas, kad sutaupomi miesto resursai būtų taškomi ne ten, kur šiandien miestui labiausiai reikia. Tam klausimui sudaromos neįtikėtinos sąjungos.

Atsitraukus nuo šio konkretaus atvejo, prasminga plačiau pažvelgti į tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje Vilniaus klausimu. Sostinė šiandien vystosi ir auga iki šiol neregėtais tempais. Miestų analitikai prognozuoja, kad neilgoje perspektyvoje aplenksime Rygą. Tačiau su kitų šalių sostinėmis palyginti nedidelis mūsų miesto biudžetas ir ilgą laiką neatnaujinta miesto infrastruktūra sunkiai tempia. Priminsiu, kad miesto gyventojų sumokamų mokesčių Vilniuje lieka 46 proc. Visa kita – keliauja į pagalbą kitiems miestams.

Tačiau užuot susitelkę dėl Vilniaus ir Lietuvos, mes iš politikų girdime piktdžiugą: kaip jiems ,,gražu, kad griūva Gedimino kalnas”, kaip reikia iš Vilniaus ,,dar daugiau paimti”, o iš kai kurių sostinės politikų matome anksčiau aptartas resursų švaistymo iniciatyvas. Atsiprašau, ponios ir ponai, bet taip nekęsti savo sostinės reikia sugebėti.

Dažnai girdime, kad ,,Vilnius kaltas” dėl to, jog Lietuvoje nematome proveržio kai kuriuose (ne visuose) regionuose. Suprantu, kad tokį požiūrį lemia faktas, jog nacionalinės valdžios institucijos yra įsikūrusios Vilniuje. Taigi kartais norima pasakyti ,,kalta valdžia”, bet pasakoma ,,kaltas Vilnius” ir tai įveda tam tikros painiavos, nors sostinė neretai nukenčia nuo centralizuotų nacionalinės valdžios sprendimų ne ką mažiau nei regionai.

JAV ypatingai populiarus skaitinys jau pusę amžiaus yra Ayn Rand ,,Atlas Shrugged”. Kai kas sako, kad ši knyga pagal populiarumą JAV nusileidžia tik Biblijai. Čia Ayn Rand aprašo situaciją, kai visi kuriantys ir dirbantys žmonės vieną dieną pasako ,,gana” ir išeina streikuoti – tiesiog nustoja kurti ir dirbti. Pasaulis patiria sukrėtimą ir yra pasmerkiamas stagnacijai.

Nejaugi vilniečiai pagal Ayn Rand pavyzdį turi nustoti vieną kartą eiti į darbus, turi nustoti sunkiai dirbti, mokytis, kurti, išeiti į gatves streikuoti tam, kad visi, kas keiksnoja Vilnių, pamatytų tikrąją šio sunkaus darbo ir kūrybos prasmę? Kad pamatytų sukrėstą ir stagnuojančią valstybę?

Mūsų nedidelėje šalyje skirstymas į ,,Vilnių” ir ,,kitus” yra niekur nevedanti ir apskritai labai liūdna praktika, naudinga tik tiems, kas nori matyti susiskaldžiusią Lietuvą. Lietuva visada bus Vilniaus reikalas, o Vilnius visada bus Lietuvos reikalas – tai neatskiriami dalykai.

Seimo dauguma trukdo savo Vyriausybei pertvarkyti universitetus

,,Pagaliau planas pasieks Seimą ir vien stebuklas gali jį išgelbėti”, – socialiniuose tinkluose apie universitetų pertvarką rašė Vilniaus universiteto docentė Nerija Putinaitė.

Stebuklų, kaip ir sutapimų, politikoje būna retai. Taigi Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktas planas, žinoma, Seime buvo ,,nulaužtas”. ,,Nulaužtas” taip, jog plane neliko nieko konkretaus, o tai, žinoma, beveik visiems pasirodė tinkamas sprendimas. Visi šiek tiek nusiramino, visi šiek tiek laimėjo. Visi, bet ne Lietuvos mokslo ir studijų pasaulinė perspektyva.  

Į Seimo diskusijas dėl aukštojo mokslo ateities galima žiūrėti dvejopai. Viena vertus, labai gerai yra tai, kad pagaliau buvo pristatytas pakankamai konkretus Vyriausybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymas dėl universitetų jungimo. Pagaliau diskusija pasisuko apie tai, kaip efektyviau valdyti aukštojo mokslo resursus, kaip sutelkti juos ten, kur jų labiausiai reikia.

Kita vertus, neįtikėtinai prastai atrodė procesas Seime. Valstiečių deleguotai švietimo ministrei jos programą įgyvendinti trukdė ne opozicija, o pati valdančioji Seimo dauguma: iš plano dingo konkretumas, liko bendros frazės, kurios iš esmės gali reikšti bet ką. Negana to, registruojami pasiūlymai (po kuriais pasirašo net pats premjeras) konkrečius įstatymų projektus parengti ne šiems metams, o kitų metų birželiui, kai sprendimų reikia čia ir dabar.

Šių diskusijų kontekste nuolat aidėjo nuomonės, kad negalima iš viršaus ,,nuleisti” reformos, kad reikia leisti aukštųjų mokyklų bendruomenėms pačioms spręsti ir jungtis. Tačiau ne visai suprantu vieno – kas trukdė universitetams jungtis visus šiuos dešimtmečius? Kas ribojo, draudė, neleido? Aišku, kad niekas. Tiesiog buvo patogu taip, kaip yra.

Turime porą konsolidacijos sėkmės pavyzdžių: 2010-uosius, kai susijungė Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, o taip pat panašiu metu atsirado Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija, prie VDU prisijungus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetui. Daugiau reikšmingesnės konsolidacijos nebuvo. Tapo akivaizdu, kad kol nebus užduotas tonas pertvarkai, tol universitetai apie jungimąsi retai tesusimąstys.

Universitetų skaičiaus mažinimas yra gera priemonė sutaupyti ir atlaisvinti daugiau lėšų ir kitų resursų, kuriuos ateityje būtų galima investuoti į studijų kokybę, mokslo plėtrą, dėstytojų atlyginimus. Dėl to aš manau, kad nors ir vėlyvas, bet Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymas buvo geras. Gaila, kad Seime jis buvo ,,išprievartautas”.

Vis dėlto šis planas kalbėjo tik apie universitetų skaičių. Šių diskusijų nebuvo kalbama apie profesinio ugdymo tinklą, mažai apie kolegijas. Diskusijose nepakankamai kalbėta apie aukštojo mokslo kokybę ir prieinamumą, nekalbėta ir apie tai, jog valstybė jau šiuo metu turi visus įrankius kontroliuoti neracionalų studijų programų dauginimąsi, gali kontroliuoti joms keliamus kriterijus.

Tačiau apie ką mes labai daug kalbėjome ir ką girdėjome – tai priežastis, kodėl negali užsidaryti silpnesni universitetai, kodėl jie turi likti. Kai kas netgi keistai matė, jog universitetų buvimas regionuose yra regioninio atsigavimo sąlyga. 

Žinoma, kalbant apie švietimą regionuose reikia pripažinti, kad čia jo turi būti pakankamai: tai ir stiprus profesinis mokslas, ir populiarėjantis kolegijų tinklas, ir trečiojo amžiaus universitetai, kurie leidžia mokytis visą gyvenimą. Vis dėlto, kai kalbame apie pasaulyje konkurencingą aukštąjį mokslą, turime suprasti, kad jį vystyti reikia tikslingai, efektyviai ir koncentruotai – ten, kur telkiasi daugiausiai resursų. Universitetuose augančios žinios, pasiekimai ir protai gali atgaivinti regionus. Tačiau tikrai ne jų sienos, lubos, grindys, tuščios auditorijos ir nomenklatūra.  

Tenka apgailestauti, kad visų šių kalbų ir ginčų kontekste mes prarandame laiką. Brangų laiką, kurio metu šimtai Lietuvos moksleivių, abiturientų, perspektyvių studentų naršo internetines Didžiosios Britanijos, Olandijos ir kitų valstybių universitetų svetaines ir planuoja savo studijas ten. Lietuva kol kas negali jiems pasiūlyti lygiaverčių galimybių.

Laikas tiksi, o Seime dar ne visiems aišku, kad studijos ir mokslas pirmiausiai yra skirti ne pastatų išlaikymui, ne įdarbinimui, ne nomenklatūroms, o mūsų Lietuvos pasiekimams, protui ir intelektui auginti.

Seimo sesijos pabaigoje priimami sprendimai dėl aukštojo mokslo yra tuštoki, bendromis frazėmis konstatuojantys tai, kas pamažu ir taip vyksta. Tai nėra ambicinga ir palieka vakuumą. Jį užpildyti gali arba reformatorių ryžtas, arba status quo norinčių išlaikyti pastangos.

Rašytojas Romualdas Granauskas rašė, kad turime pakelti akis nuo bliūdo, iš kurio valgome. Seime kai kam to padaryti neišeina. Tikiuosi, kad Vyriausybei užteks kantrybės įtikinti savus ir tuščių frazių rinkinėlį ji pavers realia reforma.

Lietuva turi daryti viską, kad Jungtinė Karalystė liktų kuo arčiau Europos

Liberalė Aušrinė Armonaitė ir grupė parlamentarų Seimui siūlo priimti rezoliuciją „Dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos“, kuria ragina užtikrinti Lietuvos ir Jungtinės Karalystės piliečių teises bei naudingą ekonominį, saugumo ir gynybos bendradarbiavimą.

Rezoliucijoje pažymima, kad Jungtinė Karalystė, nepaisant savo sprendimo išstoti iš ES, išlieka strateginė Lietuvos partnerė.

„Piliečių teisės ir interesai turi būti centrine ašimi, planuojant Jungtinės Karalystės pasitraukimą ir naujus ES-Jungtinės Karalystės santykius. Žinoma, pirmiausia Lietuva yra suinteresuota mažiausiai 170 tūkst. savo piliečių teisių apsauga Jungtinėje Karalystėje. Lietuva savo ruožtu turi dėti visas pastangas tam, kad Jungtinės Karalystės piliečių, gyvenančių mūsų šalyje ir kitur ES, teisės būtų užtikrintos. Esame suinteresuoti, kad Didžioji Britanija būtų kuo arčiau Europos ir Lietuvos – tiek ekonomiškai, tiek saugumo ir gynybos prasme. Norime pakviesti nepasiduoti pagundai bausti Britaniją, priešingai – visi laimės daugiau, jeigu ji išliks kuo arčiau ES“, – sako rezoliucijos iniciatorė Seimo narė A. Armonaitė.

Statistika rodo, kad 2016 m. už Jungtinės Karalystės ribų ES šalyse gyveno 1,2 mln. britų.

Seimui teikiamoje rezoliucijoje pažymima, kad derybų dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES procese svarbiausia – piliečių teisės ir interesai. Dėl šios priežasties Lietuva kviečia Jungtinę Karalystę užtikrinti Lietuvos piliečių, gyvenančių, dirbančių, studijuojančių ir kuriančių savo gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, teisių apsaugą bei užtikrina, kad dės visas pastangas, jog Jungtinės Karalystės piliečių teisės Lietuvoje ir ES būtų tinkamai apsaugotos.

Rezoliucijoje projekte taip pat atkreipiamas dėmesys, kad ES ir Jungtinės Karalystės ekonominiai bei politiniai santykiai turi tiesioginę įtaką Lietuvos ekonomikai. Jungtinės Karalystės įmonės yra vienos didžiausių investuotojų Lietuvoje, o Didžiosios Britanijos rinka yra gyvybiškai svarbi Lietuvos eksportui. Dėl šios priežasties Lietuvos interesas yra išlaikyti bei stiprinti sukurtus ekonominius Jungtinės Karalystės ir ES ryšius.

„Jungtinės Karalystės prekybos, paslaugų bei pramonės įmonės yra ir toliau laukiamos Lietuvoje. Taip pat tikimės, kad Jungtinės Karalystės, septintos pagal dydį Lietuvos eksporto rinka, išliks atvira ir prieinama mūsų verslui“, – pabrėžia liberalė A. Armonaitė.

Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. paskutiniame ketvirtyje Jungtinės Karalystės investicijos Lietuvoje siekė 213,48 mln. eurų.

Rezoliucijoje pažymima, kad Jungtinės Karalystės vaidmuo yra svarbus geopolitinio saugumo garantas, todėl jos dalyvavimas formuojant Europos saugumo ir gynybos politiką bei užtikrinant Baltijos šalių saugumą yra esminis ir nepamainomas. Numatoma, kad parengtoji rezoliucija bus svarstoma Seimo posėdyje šį ketvirtadienį.