Nauja LRT ombudsmeno pareigybė gali tapti įrankiu politizuoti ir valdyti LRT turinį

Seimo narė Aušrinė Armonaitė kritikuoja šią savaitę ,,valstiečių“ teikiamas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pataisas. Jos teigimu, už ,,depolitizavimo“ idėjos, kurią skelbia ,,valstiečiai“, iš tikrųjų slypi siauras mąstymas, painiava valdysenoje ir nauja ombudsmeno pareigybė, sukurta išimtinai LRT reguliavimui ir turinti neaiškų teisinį statusą.

,,Pagrindinė įstatymo yda yra naujos ombudsmeno pareigybės steigimas. Užuot pasitikėjus žurnalistų etikos inspektoriumi ar Lietuvos radijo ir televizijos komisija, yra sukuriama atskira institucija, skirta vienam žiniasklaidos kanalui – LRT. Būtent ombudsmenas gali tapti įrankiu politizuoti ir valdyti LRT turinį“, – teigė A. Armonaitė.

Seimo narė taip pat atkreipė dėmesį į įstatymą įrašytus siaurus reikalavimus, taikomus ombudsmeno pareigybei – pretendentas turės būti įgijęs humanitarinių arba socialinių mokslų krypties išsilavinimą ir turėti 10 metų darbo patirties pagal specialybę.

,,Laikais, kai pasaulyje vertinamas tarpdiscipliniškumas ir įvairovė, LRT valdymą ir priežiūrą norima patikėti žmonėms, kurių kompetenciją parodys tik turimas diplomas ir tai, ar jie dirba pagal specialybę“, – kalbėjo A. Armonaitė. Panašūs reikalavimai įstatymo projekte numatyti ir LRT valdybos (Valdyba) bei LRT tarybos (Taryba) nariams.

Seimo narė pažymi, kad iki šiol neaišku, ar sutaps Valdybos ir Tarybos narių kadencijos su politiniais ciklais. Tai buvo viena pagrindinių problemų Seimo atmestose LRT tyrimo išvadose.

,,R. Karbauskis kalba apie depolitizavimą, bet įstatymo projekte siūlo, kad Kultūros komitetas kviestų pirmąjį Tarybos posėdį ir organizuotų naujos Tarybos sudarymą, jeigu visa Taryba atsistatydina“, – kalbėjo politikė.

Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir A.Armonaitės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“

– Aušrine, jūs kadaise pasakėte taip: jeigu yra komanda, tai eini visada su komanda, nesvarbu, ar geri laikai, ar blogi laikai. Iš to, ką planuojate ir kaip pati nusprendėte, suprantu, kad šiek tiek išsižadate savo žodžių?

– Ne, visai neišsižadu savo žodžių. Ypač šiuo gana sunkiu laiku, kai išėjome su dalimi bendražygių iš Liberalų sąjūdžio. Tada ir supratau, kas yra mano komanda. Jeigu kalbame apie komandą, aš esu komandos žmogus. Labai sunku, kai suvoki, jog tu manai, kad esame komanda, tačiau ta komanda elgiasi labai nekomandiškai.

– Nemanote, kad su tais įvykiais liberali jėga Lietuvoje labai stipriai susikompromitavo? Nesvarbu, kokie būtų liberalai – ar A.Armonaitės, ar R.Šimašiaus, ar E.Gentvilo.

– Sutinku, kad žodis „liberalai“ yra nepelnytai sukompromituotas. Jis buvo kompromituojamas iki 2004 m., po to įvairios partijos įvairiai vadinosi, kartais net ne liberalios organizacijos naudojo tą pavadinimą, dabar mes vėl turime bėdų. Sutinku, kad sukompromituotas pavadinimas, bet idėja tikrai ne. Liberalizmas ir laisvės idėjos, klasikinio liberalizmo, socialliberalizmo idėjos patiria iššūkių visame Vakarų pasaulyje. Auga populizmas ir populistai dėl visų negandų kaltina liberalus. Sakyčiau, kad pas mus truputį kitas kontekstas, bet irgi nelabai palankus. Kita vertus, mes matome liberalių politinių jėgų sėkmę toje pačioje Olandijoje, Kanadoje, kitur. Manau, ir Lietuvoje ta sėkmė anksčiau ar vėliau pasieks liberalus.

– Kada jums pačiai buvo lūžio taškas, kai nusprendėte, kad nebegalite su šiais liberalais, reikia ką nors keisti?

– Praktiškai iki paskutinės savaitės, kai priėmiau sprendimą, nepalioviau tikėti, kad galbūt dar galiu pakeisti Liberalų sąjūdį, galbūt mes galime kitaip elgtis. Teikiau pasiūlymus, kaip turime dirbti Seime, galbūt mums reikia neflirtuoti su valstiečiais, nebalsuoti už valstiečių biudžetą, kad reikia susitarti dėl opozicijos lyderio, kad mums reikia drąsiai priimti sprendimus dėl savivaldos rinkimų, kad status quo nėra reikalingas mano partijai. Išsiskyrė nuomonės, galbūt nesulaukė palaikymo mano idėjos. Paskutinis lašas, be abejo, buvo, kai buvo pradėta ieškoti priešininkų bendražygių gretose, kai partijos pirmininkas E.Gentvilas pasakė, kad čia A.Armonaitė kartu su R.Šimašiumi išduoda partiją. Man tai buvo netikėta, nes man asmeniškai veikla partijoje užėmė labai svarbią vietą gyvenime. Aš visada buvau tas žmogus, kuris sako, kad korupcijos byla yra praeitis ir teismas turi dirbti darbą, o mes turime daryti savo darbą. Tačiau galiausiai paaiškėjo, jog tik manei, kad esi komanda, o yra visai kitaip. Mes nusprendėme su komanda auginti naują liberalų bendruomenę, telkti ją ir kol kas mums sekasi.

– Ką reiškia sekasi?

– Mes jau turime beveik 2 tūkst. žmonių, kurie socialiniuose tinkluose, paskleidus žinią, pasakė, kad jie norėtų dalyvauti naujos, nuoširdžios, nuoseklios liberalios politinės organizacijos kūrime. Planuojame paskelbti konkrečią datą, kada steigsime partiją. Tie žmonės yra įvairių profesijų atstovai – yra mokslininkų, nuo socialinių mokslų atstovų iki tiksliųjų, taip pat daug jaunimo, kultūros pasaulio žmonių. Kai parašiau pareiškimą ir išdėsčiau, kad mes rimtai mąstome apie naujos liberalios politinės organizacijos kūrimą, ir reakcija buvo labai didelė. Supratau, kad yra terpė ir poreikis turėti tokią stiprią politinę jėgą, ir mes ją užauginsime.

– Sakėte, kad E.Gentvilo pareiškimai jus nustebino, o pasakymas, kad išduodate partiją, privertė nemaloniai pasijusti. O kaip kitaip jis turėjo sakyti, kai R.Šimašius jau anksčiau laidė užuominas, jog eis atskirai nuo partijos?

– Pirmiausia komanda viską išsiaiškina viduje. Kaip ir kiekvienuose namuose, yra nesutarimų, bet jeigu santykiai sveiki, išsiaiškinama. Mes turėjome daug vidinių diskusijų dėl to, kaip dalyvauti savivaldos rinkimuose, Europos Parlamento rinkimuose. Ne visada dalyvavau R.Šimašiaus ir E.Gentvilo diskusijose dalyvavau, jos vyko tikrai iš anksto, be jokių viešų manifestacijų. Priešingai, Eugenijus pasirinko tuos santykius aiškintis viešai. Man pasirodė keista.

– E.Gentvilas yra ne kartą pabrėžęs, kad jumis visada labai tikėjo.

– Aš irgi juo esu tikėjusi, bet išėjo kitaip. Buvo pradėta ieškoti priešininkų bendražygių gretose. Man ir tas tikėjimas – nežinau, ar jis iš tikrųjų buvo. Jeigu tu ateini į televizijos laidą ir priskiri man žodžius, kurių niekada nesakiau, tai apie kokį tikėjimą galime kalbėti?

– Suprantu, kad jums netgi nelabai pavyko išsiaiškinti tam tikrų dalykų, nes nelabai buvo komunikuojama, o nueinama ir pasakoma viešai.

– Paskutinėmis savaitėmis būtent tai ir buvo. Klausėte, kas buvo paskutinis taškas. Tiesiog mano politinis kelias, kuris prasidėjo čia, Seime, prieš tai buvo miesto taryboje Vilniuje. Ir aš visada stengiausi savo energiją nukreipti į kūrybą, nes politika ir yra kūryba. Nors tai daug kam atrodo tarsi neigiamų asociacijų keliantis dalykas, tai yra kūryba, nes tu turi siūlyti alternatyvas, pristatyti savo požiūrį. Ypač liberaliai mąstantys politikai, palyginti su valstiečiais, turi labai alternatyvų požiūrį į tai, kaip tvarkoma valstybė. Aš atėjau kurti ir tada supratau, kad tas santykių aiškinimasis viešojoje erdvėje, ginčai, nesutarimai, muštynės atima per daug laiko, sveikatos ir energijos. Užuot atėjusi kurti, pradedu dalyvauti intrigose. Manęs tai absoliučiai netenkino, todėl priėmiau sprendimą padėti tašką, atversti naują puslapį ir telkti naują bendruomenę.

– Kaip atsikratysite politinės korupcijos bylų šešėlio? Netgi subūrus naujus liberalus, nė neabejoju, jums reikės aiškintis sutiktiems žmonėms, kur jūs tuo metu buvote, ar tikrai nežinojote.

– Ta jėga, kurią šiuo metu pradėjome telkti, nesiekia skaldyti kitų politinių organizacijų, vilioti žmonių. Kaip tik Lietuvos politikoje buvo per daug konjunktūrinio partijų augimo, kai iš tų pačių žmonių radosu naujos partijos. Antras dalykas, kai 2016 m. kandidatavau į Seimą su Liberalų sąjūdžiu, jau tada prie kiekvienų durų Lazdynuose man reikėdavo apie tai kalbėti. Man užduodavo klausimus, į kuriuos atsakymo ir pati nežinojau, bet aš nesikratau tų dalykų. Jeigu žmonėms kyla klausimų, jie turi klausti. Kita vertus, aš nebuvau teisiamųjų politinėse komandose. Taip, mes buvome toje pačioje partijoje, aš 4 metus priklausiau Liberalų sąjūdžiui, nėra ko nors, ko kratyčiausi ar vengčiau.

– Matėte kokių nors ženklų, gal neatkreipėte laiku dėmesio?

– Aš negaliu pakomentuoti tų dalykų, nes nepriklausiau partijos elitui, nebuvau valdyboje. Aš negalėjau pastebėti, nes tiesiog nebuvau tuo metu labai įtakinga partijos narė. Buvau Vilniaus miesto tarybos narė.

– Eligijus Masiulis pranešė norintis kandidatuoti į Klaipėdos merus. Kaip jūs tai vertinate?

– Nežinau. Keistas sprendimas. Teismas turėtų dirbti savo darbą ir jį turėtų pabaigti, o dėl noro tęsti politinę karjerą, manau, bus labai sudėtinga. Lietuvos žmonės, matyt, ta istorija domėsis. Tas noras tęsti politinę karjerą man yra keistas ir nesuprantamas. Matyt, pirmiausia reikia susitvarkyti su reputacija, nes politikoje reputacija yra neįkainojamas dalykas. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Man atrodo, reikia, kad pasibaigtų byla  ir teismas priimtų sprendimą.

– Per šį laiką susidarėte nuomonę apie E.Masiulį?

– Man, kaip ir daugeliui liberalų rinkėjų ar žmonių, kurie palaikė Liberalų sąjūdį, tai buvo vienas didesnių nusivylimų. Tai buvo lyderis, kuriuo daug kas labai tikėjo, tikėjo jo perspektyva, ir staiga viskas nutiko. Žinoma, tai buvo vienas didžiausių nusivylimų.

– E.Gentvilas sako, kad jūs svetimomis rankomis kuriate partiją.

– Negaliu komentuoti. Nors E.Gentvilas jums yra sakęs, kad manimi pasitikėjo, manau, gal ne taip ir tiki, kad galiu suburti žmones savarankiškai. Jeigu jam atrodo, kad kas nors už to stovi, gal tas tikėjimas minimalus.

– Bet jūs su tokiais norais ir ambicijomis sukėlėte bangą Liberalų sąjūdyje. Net neabejoju, kad dalis Liberalų sąjūdžio narių nori pereiti pas jus. Suprantama ir paties E.Gentvilo desperacija.

– Mūsų tikslas nėra vilioti Liberalų sąjūdžio narius. Anaiptol. Mes telkiame liberaliai mąstančius žmones, šiuo metu absoliuti jų dauguma nepriklauso jokioms politinėms partijoms. Nedarėme statistikos, bet tokių gal 99 proc., yra vienas kitas iš Liberalų sąjūdžio, kuris yra pasakęs, kad norėtų.

– Kurdami naujuosius liberalus, prisiimate atsakomybę už viską. Jeigu dar kartelį įvyktų kas nors panašaus, kaip įvyko su Liberalų sąjūdžiu ir jo lyderiais, turbūt tokiai politinei jėgai žmonių pasitikėjimą įgauti būtų labai sudėtinga.

– Taip, aš sutinku, kad pasitikėjimą įgauti, auginti yra labai sunku. Politika yra tokia: tu visada duodi pasitikėjimo kreditą už bet kurią politinę jėgą, nesvarbu, ar ji būtų liberalų, ar kita politinė jėga. Aš tiesiog tikiu, kad mums pavyks sutvirtinti pasitikėjimą.

– Esate jauna politikė, politinės patirties ne per daugiausia. Vien dėl to kai kurie žmonės gali manyti: naivi, jauna, vizionierė, ambicinga, bet po kiek laiko visi pamatome, kas nutinka.

– Ypač dabar, valstiečių žaliųjų valdančiosios daugumos laikais, yra labai aiškiai atsiskleidę, kas yra už ką ir kas prieš ką. Jeigu žmonės norės liberalios demokratijos ir Vakarams būdingų idėjų, laisvų žodžio, spaudos laisvės gerbimo, ekonominės laisvės, žmogaus teisių kaip prioriteto, jie ir balsuos už tą politinę organizaciją, kuri tam atstovaus. Jeigu žmonėms tai nebus aktualu, balsuos už kitas idėjas. Aš nematau problemos. 

– Tai, ką vardijate, yra techniniai dalykai. Yra ir emocijos, o jų labai daug. Kai mes renkamės, už ką balsuoti? Viskas per emocijas. Jums šiuo atveju neužteks pasakyti: ateikite pas mus, mes geri, nes apginsime žodžio laisvę. Jūsų situacija sudėtinga, jūs turite įrodyti, kad liberalios jėgos nėra korumpuotos.

– Taip, bet mes pasiruošę tai padaryti. Tai jau darome socialiniuose tinkluose, diskusijose, bendraudami su žmonėmis. Tai nėra techniniai dalykai, tai turinio dalykai, ties kuriais mes dirbame. Rinkėjai spręs, tik tiek galiu pasakyti. Negaliu pasakyti, koks bus jų verdiktas. Gerbsiu jį, kad ir koks jis būtų.

– Kam jums pačiai to reikia?

– Į politiką atėjau kurti, man politinė veikla yra prasminga ir aš tą pamačiau dvejus metus dirbdama Seime. Net ir kartais būdamas vienas, izoliuotas balsas, tu gali pakeisti dalykus. Man atrodo, kad šioje veikloje aš esu naudingiausia, galiu naudingiausiai atsiskleisti. Šiame gyvenimo etape esu tuo įsitikinusi.

– Esant politikoje reikia tikėti, kad gali ką nors nuveikti. Labai dažnai, atėjus į politiką, viskas apsiverčia aukštyn kojomis – pamatai, kur patekai.

– Taip, bet kai pamatai, kad gali ką nors pakeisti, tada nebegali sustoti.

Šaltinis: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/01/04/news/a-armonaite-paaiskino-koks-e-gentvilo-veiksmas-perpilde-kantrybes-taure-8762700/ 

Kultūros komitetas prisidengdamas kova su propaganda gali atverti kelią cenzūrai

Seimo narė Aušrinė Armonaitė teigia, kad Seimo Kultūros komiteto narių užregistruotos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos atveria kelią cenzūrai ir gali reikšti naujus apribojimus žiniasklaidai.

,,Akivaizdu, kad turime užkardyti grėsmes nacionaliniam saugumui, su tuo visi sutinkame, tačiau dabar siūlomi pakeitimai sukuria terpę dar kartą apriboti laisvą žodį ir valdžios kritiką“, – kalbėjo A. Armonaitė.

Anot A. Armonaitės, Europos Sąjungos (ES) Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje nėra nieko panašaus, kas atsirado Kultūros komiteto siūlomame variante. Būtent direktyvos perkėlimu Kultūros komitetas motyvuoja įstatymo pakeitimus.

Pastaraisiais draudžiama visuomenės informavimo priemonėse skelbti informaciją, skatinančią ,,nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“ ir kuria skatinama ,,silpninti tautinę tapatybę“.

,,Tiesa yra tai, kad pasiūlytos formuluotės buvo ,,pasiskolintos“ ne iš ES direktyvos, o iš Seime jau patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos. Tačiau perkeltos į visai kitą kontekstą jos iš esmės reiškia ribojimą kritikuoti valdžią“, – teigė A. Armonaitė.

Seimo narė atkreipė dėmesį į tai, kad tokie reiškiniai, kaip Kremliaus propaganda yra pastatomi greta tiriamosios žiniasklaidos atskleidžiamos informacijos, kuri gali būti nepalanki valdžiai ar valstybės institucijoms. Netgi mokytojų streikas Švietimo ir mokslo ministerijoje, anot Seimo narės, galėtų būti traktuotinas, kaip ,,nepasitenkinimas institucijomis“.

Knygos rekomendacija: Yascha Mounk ‘Democracy vs. People’.

2019-ieji bus skirti laisvės idėjoms, demokratijos sargybai ir tam skirtam ginklui – naujos liberalios politinės organizacijos statyboms. O šis straipsnis yra apie literatūrą, suteikiančią tam kontekstą.

Didžiausią įspūdį man palikusi 2018-ųjų knyga buvo Yascha Mounk ‘Democracy vs. People’.

Jaunas Harvardo profesorius praveria naujas duris, į tai, kaip galima tyrinėti demokratiją ir jos krizę. Jis skiria ne tik mums jau žinomus tipus, kaip, liberali demokratija (pvz. Kanada), ‘neliberali’ demokratija (pvz. Vengrija), diktatūra (pvz. Rusija), bet ir įveda naują tipą – nedemokratišką liberalizmą (pvz. Europos Sąjunga ar tarptautinės institucijos). Knygoje pateikiama susidariusios krizės kilmės analizė (ekonominis, socialinių tinklų, identiteto aspektai) ir galimi sprendimo būdai (ne su visais jais iki galo sutinku).

Čia ypatingai gerai atskleidžiama, kaip neliberalios demokratijos režimai Turkijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir kitur “pasitvarkė” su neprikausomomis institucijomis – rinkimų komisijomis, žiniasklaida, teismais, o kai kur ir privačia nuosavybe. Kažkur apie tai girdėjome 2018-aisiais, ar ne? 

Įdomiai aptariami duomenys iš JAV, kur mažėja jaunesnių kartų palaikymas demokratijai ir auga palaikymas alternatyvioms formoms – tvirtos rankos lyderiui ar kariuomenės (!) valdymui.

Puiki laiku parašyta ir išleista knyga. Ją rekomenduoju skaityti kontekste su Timothy Snyder (ką tik perskaičiau ‘On Tyrany’) ir Francis Fukuyama paskutinėmis knygomis, pavyzdžiui, ‘Identity’, kurią skaitau dabar ir galbūt radus laiko aptarsiu.

Pastarojo meto politikos mokslų literatūra labai daug aptarinėja demokratijos “recesiją” ir turi ne vieną receptą krizei įveikti. Vis dėlto vienas man pasirodė labai ryškus ir ypatingai aktualus, kuris daugiau ar mažiau atskleidžiamas visų šių autorių. Tai paprasta, bet neretai užmirštama, tai – pasipriešinimas.

Pasipriešinimas slenkančiam autoritarizmui. Dažnai sulaukiu žinučių su klausimu “tai ką darom”. O daryti reikia labai paprastus klasikinius dalykus, kurie vis dažniau vyksta ir Lietuvoje – savo poziciją reikšti protestais. Nesvarbu, ar tai mitingas, ar koks viral’as socialiniuose tinkluose – reikia aiškiai sakyti “mums tokia politika netinka”.

Ar prisimenate pagalbinį apvaisinimą? Sistema turi ydų, bet jeigu ne protestai ir žinisklaidos dėmesys ši paslauga Lietuvoje nebūtų galima. Ar prisimenate pirminį planą uždrausti alų festivaliuose? Taip, draudimų yra daug, bet festivaliai laisvi, o ir planuotų “gardų” neturime. Ar prisimenate Bastį? Jeigu ne protestas prie Seimo, niekas nebūtų kreipęs dėmesio. Siekis užvaldyti LRT yra naujausias ir ryškiausias pavyzdys. Užvaldymas kol kas neįvyko tik žmonių, žiniasklaidos, na ir opozicijos dėmesio dėka.

Lietuva nėra kažkuo išskirtinė, tiesiog gyvename tokiame laike, kai turime nuolatos kautis už laisvesnio oro gurkšnį. Kiekvienas kasdien renkamės, kurioje istorijos pusėje norime būti. O politikai sprendžia, koks jų asmeninis vaidmuo ir indėlis šalies istorinėje perspektyvoje.

2019-aisiais didžiausiu įvykiu mano politinėje veikloje bus naujos liberalios partijos kūrimas. Nes tai įrankis įgyvendinti laisvės idėjoms ir apginti Lietuvą nuo populizmo ir autoritarizmo. Prisijungti į vis augančią kol kas neformalią bendruomenę kaip tik geras laikas ir jums – www.armonaite.lt/prisijunk.

Toliau skaitom knygas ir dirbam. Ir einame pirmyn!

Aušrinė Armonaitė: Alternatyvi nuomonė apie krizę švietime

Palaikau mokytojus ir, manau, kad mokytojai tikrai nusipelnė daugiau mūsų visų dėmesio: tiek jų rengimas, tiek jų darbo turinys, tiek ir darbo užmokestis. Vis dėlto šiame tekste noriu pasidalinti kitokia nuomone, nei pastarosiomis dienomis skelbia valdantieji ,,valstiečiai” ar opoziciniai konservatoriai. Nemanau, kad šalyje kažkas vykdo perversmą prieš premjerą, kaip ir nemanau, kad atšaukus mokesčių pakeitimus mokytojų problemos būtų išspręstos, vaistų reikia ieškoti kitur.

Mokesčių korekcijų atšaukti nereikia, nes mokesčiai mažėja

Visų pirma ir pati nelabai suprantu, kuriuo metu skuboto mokytojų etatinio apmokėjimo tema pavirto į visai kitą mokesčių pertvarkos temą. Tai nėra iki galo teisinga, nes reikalaujant atšaukti mokesčių pakeitimus mokytojų streiko kontekste, visuomenėje priešinami mokytojai su kitais dirbančiaisiais.

Pavasarį priimta mokesčių pertvarka išplėtė neapmokestinamą pajamų dydį, kas reiškia, kad iš mažas ir vidutines pajamas gaunančių žmonių valstybė pradės rinkti mažiau mokesčių, o žmogaus asmeninėje sąskaitoje liks daugiau pinigų. Visiška tiesa, kad šis neapmokestinamų pajamų dydžio išplėtimas, o taip pat 1 proc. sumažėjęs GPM tarifas sujungus darbuotojo ir darbdavio įmokas į valstybės biudžetą surinks 312 mln. eurų mažiau pajamų. Tačiau kiekvienas žmogus galės išleisti juos savo nuožiūra savo reikmėms.

Visos partijos prieš rinkimus suokė apie tai, kad reikia išplėsti neapmokestinamas pajamas. Nesuprantu, kodėl dabar tai turi būti atšaukta. Platesne ,,valstiečių” mokesčių pertvarkos gynyba ir pristatymu neužsiimsiu, tiesiog, manau, kad sąžininga yra įvardinti teisingus dalykus, jeigu tokių matau.

Taupyti yra kur, bet Vyriausybė netaupo

Čia mano komplimentai ,,valstiečių” pertvarkai ir pasibaigia. Akivaizdu, kad mažėjantys mokesčiai turi reikšti taiklesnę socialinę paramą ir efektyvesnį viešųjų finansų panaudojimą.

Tačiau sumažinę mokesčius valdantieji neatsispyrė pagundai papildomai dalinti pinigus. Būsto subsidija jaunoms šeimoms regionuose kainuos 10 mln. eurų, nors būsto prieinamumo problemos regionuose nebuvo. Jaunai šeimai Vilniuje ar Kaune yra kur kas sunkiau įsigyti pirmąjį būstą nei, tarkime, Marijampolėje. Tačiau Vyriausybė vis tiek ėmėsi spręsti problemą, kurios nėra.

300 mln. eurų kainuos vaiko pinigai. Noriu atkreipti dėmesį, kad 50 eurų vaiko pinigai yra skiriami ir turtingoms šeimoms, kurioms ši parama nėra būtina. Norėdama remti šeimas Vyriausybė galėjo papildomai neapmokestinti pajamų už auginamus vaikus dirbantiems (nes lyginant su ankstesne tvarka šeimoms mokesčiai pakilo), o nedirbantiems tiesiog suteikti vaiko pinigus.

Apie maisto kuponų įgyvendinimo kainą biudžetui baisu net pagalvoti. Gana plačiai aukščiausių pareigūnų aptarinėjama viešojoje erdvėje, ši idėja kol kas nerado vietos biudžete (aš bent neradau). Tačiau Lietuvos verslo konfederacijos skaičiavimais, maisto kuponai kiekvienam gyventojui biudžetui galėtų kainuoti net 200 mln. eurų.

Protestas – galimybė garsiai kalbėti apie neefektyviai valdomą švietimą

Metų pradžioje protestavę jaunieji medikai skundėsi ne tik mažais atlyginimais, bet taikliai vardijo ir neefektyviai valdomo sveikatos sektoriaus problemas: nesutvarkytą ligoninių tinklą, didelį tuščių stacionarių lovų skaičių, neefektyvius viešuosius pirkimus įsigyjant nereikalingą techniką. Mokytojai apie panašius dalykus garsiai nekalba. O pasakyti yra ką.

Toli gražu ne visos savivaldybės yra sutvarkiusios savo mokyklų tinklą. Kai kurios jų išlaiko pustuštes mokyklas ir kartais atrodo, kad mokykla tampa skirta ne mokiniams, o valdininkams. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė atskleidė, kad efektyviau naudojant mokyklų infrastruktūrą valstybė galėtų sutaupyti mažiausiai 24,7 mln. eurų.

Vyriausybė ir ŠMM šiuo klausimu vis nusišalina: suprask, kiek ir kokių mokyklų reikia, sprendžia savivalda. Iš dalies taip, bet būtent ŠMM tvirtina tinklo taisykles, kuriomis vadovaujasi ir mokyklas tvarko savivaldybės. Jeigu premjeras ir Vyriausybė turėtų valios, galėtų išspręsti šią įsisenėjusią problemą. Bet ji tik ją pagilino.

Ir štai kaip. Nepaisant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų rekomendacijų to nedaryti, Seimas ir Vyriausybė spjovė į daug efektyvesnę mokinio krepšelio finansavimo sistemą ir įvedė klasės krepšelį. Tai iš esmės reiškia, kad valstybės pinigai nuo šiol keliaus ne paskui moksleivį, o paskui klasę. Atskaitos taškas švietime tampa ne mokinys, o tai, kaip išlaikyti vėlgi pustuštes klases.

,,Valstiečiai” dėl moksleivio krepšelio įvedimo Lietuvoje kaltino liberalius politikus, nors tokį sprendimą priėmė Algirdo Brazausko Vyriausybė 2002-aisiais. Ir gerai padarė, nes įsiklausė į tarptautinių ekspertų rekomendacijas. Šiemet tai buvo atšaukta.

Galiausiai turime tą lašą, kuris šiais metais ir perpildė mokytojų kantrybės taurę. Tai etatinis apmokėjimas, įvestas nuo rugsėjo 1-osios. Tai, kad Seimas jau vasaros atostogų metu keitė mokytojų apmokėjimo tvarką buvo ir neadekvatu, ir nejautru. Pagarba mokyklų vadovams, kurie kūliais vertėsi, kad tik sugebėtų įgyvendinti tai, ką juos įpareigojo valdžia.

Etatinis apmokėjimas vėlgi užprogramavo neefektyvų resursų panaudojimą švietime. Kaip jaustis mokytojui, turinčiam didelius krūvius tiek pamokų metu, tiek taisant mokinių darbus, kai jo darbas, skirtas būtent ugdymui, yra įvertinamas lygiai taip pat, kaip snaigių karpymas Kalėdoms. Toms mokykloms, kuriose yra daug moksleivių, kuriose mokytojai dirba pilnais krūviais, etatinis apmokėjimas neatnešė nieko. Ir už tai atsakinga ne tik Vyriausybę palikusi ministrė, bet visi be išimties Seimo nariai balsavę ir reikalavę būtent tokios etatinio apmokėjimo tvarkos. Šita valdžia tiesiog nemyli tų, kurie daug dirba. Nemyli tų, kurie turi daug mokinių.

Švietimas yra reikalingas moksleiviui

Teksto pabaigoje noriu pasakyti, ko gero, svarbiausią dalyką, kurio pasigendu mokytojų streiko kontekste. Tai supratimo, kam yra reikalingas švietimas. Vieni įtikėję konspiracija kalba apie perversmą ir sąmokslą valstybėje, kiti prašo atšaukti niekuo dėtas mokesčių korekcijas. Bet juk svarbiausia švietimo diskusijoje ne tai. Svarbiausia yra užtikrinti, kad jaunas ir augantis žmogus Lietuvoje turėtų galimybę įgyti geriausią išsilavinimą, kad jis mokykloje gerai jaustųsi ir būtų savimi, kad jį ugdytų profesionalai, kuriems nereikia galvoti, kaip sudurti galą su galu.

Svarbiausias švietime yra moksleivis. Ir tą dieną, kai tai taps atskaitos tašku, mes galėsime pradėti gydyti savo švietimą.