Nepasiklyskime „dvasingumo“ beieškant

Šis straipsnis nėra teologinis rašinys, tai politinis tekstas apie klasikinį liberalizmą, plačią tarptautinę liberalios demokratijos šeimą bei tai, ką NATO karių batalionai iš tikrųjų veikia Baltijos šalyse.

Koks liberalizmas?

Liberalizmas skirtingais mūsų istorijos periodais turėjo ką pasiūlyti pasauliui. Štai, pavyzdžiui, šalys, neturėjusios didelių gamtinių išteklių savo gerovę susikūrė būtent laisvos ekonomikos ir individualios atsakomybės, kuri pasireiškė per bendruomeniškumą, pagalba. Tai buvo pagarbos privačiai nuosavybei, laisvų mainų tarp žmonių, laisvos prekybos įsitvirtinimo metas.

Liberalizmas pasauliui taip pat atsiskleidė kaip individualumą ir įvairovę puoselėjanti idėjų sistema. Individualumas visada ėjo greta liberalizmo, tačiau XX-XXI amžiuose būtent pagarba žmogui – tokiam, koks jis yra, atvėrė kelią moterų teisėms, LGBT lygiateisiškumui, apskritai pagarbai įvairovei. Kai kurie pastarąsias idėjas laiko kairiosiomis, o man tai paprasčiausiai nuoseklus klasikinis liberalizmas, kai laisvė yra nedaloma, neskaldoma ir nepasirinkinėjama, kaip retkarčiais pritrūkstamas ingredientas.

Tokia laisvė ir liberalizmas yra taisykles ir įstatymą mėgstanti ideologija, nes tik esant aiškioms taisyklėms ir visų lygybei prieš įstatymą galima įgyvendinti šias idėjas. Tai neturi nieko bendra nei su kairiuoju anarchizmu, nei su ,,laukiniu kapitalizmu”, nei apskritai su betvarke.

Ir dar svarbiau – tai religijos ir Dievo nenuneigianti idėja. Kas jau kas, bet lietuviai žino, kad sovietiniais metais būtent Bažnyčia buvo laisvo oro gurkšnis, komunistų sutryptos žmogaus asmeninės atsakomybės, bendruomeniškumo ir atviros visuomenės daigas.

Šeima, suvienijusi skirtingas partijas

Liberali demokratija yra platesnė sąvoka. Šiai bendruomenei priklauso visi, kas pripažįsta žodžio laisvę, pamatines žmogaus teises, rinkos ekonomikos principus, laisvą prekybą ir judėjimą. Tiek krikščionis demokratas, tiek socialdemokratas, tiek liberalas priklauso šiai šeimai. Mes iš tikrųjų matome skirtingas politines priemones tikslams pasiekti ir reformoms, tačiau pamatiniai liberalios demokratijos elementai mums visiems yra artimi.

Dėl to Angelą Merkel, kuri vadovauja Vokietijos krikščionių demokratų partijai, mes galime priskirti tai pačiai liberalių demokratų šeimai, kaip ir kairįjį kadenciją baigusį JAV prezidentą Baracką Obamą, Kanados premjerą centro-kairės liberalą Justiną Trudeau ar Olandijos premjerą centro-dešinės liberalą Marką Rutte.

Nors Lietuvoje dažnas politikas priešina liberalią demokratiją su krikščioniška, nemanau, kad pastaroji yra pirmosios priešprieša. Tai veikiau viena jos sudėtinių dalių. Savo sunkaus darbo ir iniciatyvos dėka mes esame šios bendros šeimos nariai, tarptautinės liberalios bendruomenės dalyviai.

Autoritarinis pasaulis kaimynystėje

Būdami liberalios demokratijos dalyviai mes iki šiol liekame visiškai priešingų dalykų liudininkai savo kaimynystėje. Persekiojama opozicija, užgniaužta žiniasklaida, gerai organizuotas korupcijos tinklas, mirties bausmės ir žmogaus teisių pažeidimai yra kasdiena už kelių dešimčių kilometrų nuo Vilniaus. Dar daugiau – čia pat, šalia mūsų, 2017-ųjų Rusijoje smurtas artimoje aplinkoje tapo dekriminalizuotas. Kitaip tariant, suduoti žmonai, trenkti vaikui, apskritai – muštis – tampa leistina.

Tai, kaip valdžia nusavina turtą ir nuosavybę, ir visus paverčia lygiais vargšais, mes jau matėme. Bet kai dekriminalizuojamas smurtinis pasikėsinimas į kito asmens sveikatą ir autonomiją, tai yra naujovė. Labai liūdna naujovė, neturinti nieko bendra su šeimos vertybėmis ar privačiu šeimos gyvenimu. Ir nieko bendra su dvasingumu, tikėjimu ir Dievu. Ir ne, jokių ,,puikių dalykų” pasimokyti mes čia negalime.

Lietuvoje mes einame vakarietiška kryptimi – atsakomybės ir bendruomeniškumo keliu, nors tas kelias ne rožėmis klotas. Kai kurie Lietuvos politikai šiandien dedasi esantys dvasingesni už Romos popiežių Pranciškų, kuris ne kartą sakė – „kas aš toks, kad teisčiau“.

Vis dažniau mes tampame liudininkai pažodinio (!!!) Biblijos interpretavimo Seimo salėje ar specialiai sušaukiamų spaudos konferencijų tam, kad be jokių argumentų sudirbtum viską, kam atstovauja tarptautinė liberalios demokratijos bendruomenė. Kad beveik pažodžiui (tikriausiai nesąmoningai) atkartotum tai, kas kalbama autoritariniame pasaulyje greta mūsų.

Liberalios demokratijos idėjų sargyboje

Dirbu Seimo Užsienio reikalų komitete ir pastarosiomis savaitėmis teko daug bendrauti su kolegomis politikais iš Vakarų. Jie dažnai sako, kad jų žmonėms kyla natūralių klausimų, kodėl jauni kariai iš, pavyzdžiui, Kanados, Vokietijos, Olandijos ar Belgijos turi vykti į banguojančio saugumo šalis, kaip Lietuva, Latvija, Estija.

Atsakymas yra paprastas ir Vakarų bendruomenėje gerai suprantamas. NATO batalionų buvimas mūsų regione yra taikos ir liberalios demokratijos saugojimas. Mes nekariaujame geografinių karų ir neturime vien geografine prasme grįstų konfliktų. Teritorija svarbi, nes tai nuosavybė, istorija ir sentimentai.

Tačiau mes dalyvaujame daug platesniame vertybių ir dorybių mūšyje. Mūšyje, kuriame rungiasi liberalios demokratijos idėjos su autoritarizmu ir despotija. Vienos šalies palinkimas nuo liberalios demokratijos į autoritarizmą yra praradimas visai tarptautinei liberalų demokratų šeimai ir visiems atviros visuomenės nariams.

Liberalizmas ir liberali demokratija priprato prie kritikos. Iš dalies būtent jų dėka ši kritika apskritai įmanoma. Ir nors kritikai dažniausiai skamba garsiau už pačius liberalus, būtent liberalios demokratijos idėjų sargyboje šiandien stovi Lietuva. Svarbiausia, kad politikai ieškodami ,,dvasingumo“ kitur, ne mūsų tarptautinėje šeimoje, nepasiklystų.

Tema, kuri yra tabu Lietuvos politiniams lyderiams

Stebėjau pirmuosius ,,Žinau, ką renku“ lyderių debatus. Buvo įdomu kokia stebėtina VIENYBĖ kai kuriais klausimais pasireiškė :). Kad ir atsakymai į klausimą ,,kokia Jūsų nuomonė apie žolės legalizavimą“. Net ir buvęs policijos pareigūnas nepateikė įvairiapusiškesnės nuomonės. Visi atsižegnojo kalbėdami, kad jie prieš svaiginimąsi. Bet ar tikrai tik tiek galima pasakyti?

Kodėl niekas neužsiminė apie tai, kokia šiandien yra juodoji svaigalų rinka, kurią šiuo metu kontroliuoja mafija? Kodėl niekas nekalbėjo apie jaunų (kartais neatsakingai pasielgiančių) žmonių likimus, kurie vieną dieną gali gauti tik įspėjimą, o kitą dieną gali sėsti už grotų keleriems metams, susigriauti gyvenimą, išeiti iš ten visiškai degradavę? Kodėl niekas nei žodelio nepasakė apie galimybę legalizuoti kanapes medicininiais tikslais, kad galėtume padėti žmonėms išgyventi?

Į šiuos klausimus pasaulyje yra ieškoma atsakymų ne todėl, kad yra norima SKATINTI kanapių vartojimą ir svaiginimąsi. Šios diskusijos vyksta, nes yra valia KONTROLIUOTI šią juodą ir pavojingą zoną. Šiomis temomis nebijo diskutuoti Pasaulio ekonomikos forumas, Kanados ir kitų demokratinių Vakarų valstybių vyriausybės. O pas mus visiškas politinis davatkynas. NIEKAS nemato problemos.

Aš nesu ekspertė, nesu medikė, nesu žolės mėgėja. Pagaliau neturiu griežto įsitikinimo, kuri alternatyva yra geriausia. Bet man aišku viena – diskutuoti dėl įstatymo turinio reikia, nes jeigu dabartiniams lyderiams atrodo, kad situacija yra labai gera, tai jie nieko apie tai nežino.

Neliberali demokratija atslinko

Žlugus Sovietų Sąjungai ir socializmui pralaimėjus politikos mokslininkas Francis Fukuyama parašė knygą ,,Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, kurioje teigė, kad Vakaruose įsitvirtinusi liberali demokratija yra paskutinė žmonijos valdymo forma, kuriai nebėra alternatyvos. Jeigu šią politikos mokslų kalbą paverstume pasakų analogija – blogis buvo nugalėtas ir jie ilgai ir laimingai gyveno. Vis dėlto tampa ryšku, kad istorija nesibaigė. Liberaliai demokratijai atsiranda alternatyva ir ji kelia susirūpinimą.

Liberali demokratija remiasi šiais principais – visuotiniai rinkimai, konkuruojančios partijos, valdžios galių padalijimas, užtikrinama žodžio ir minties laisvė, rinkos ekonomika. Vis dažniau tiek tradicinėse Vakarų demokratijose, tiek Vidurio Rytų Europoje atsiranda sąmoningai ir nesąmoningai norinčių nurašyti šiuos principus.

Algirdas Kaušpėdas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėjo apie mūsų visuomenėje veikiančius lošėjus ir kūrėjus. Anot A. Kaušpėdo, mūsų viduje visada gyvena tiek lošėjas, tiek kūrėjas. Pirmasis savimi patenkintas demagogas, visada pirmiausiai siekiantis išlošti. Antrasis – nuosekliai siekiantis pokyčių, veikiantis ir kuriantis. Taip jau susiklostė, kad neliberalios demokratijos šaukliais tampa būtent A. Kaušpėdo minėti ,,lošėjai“.

Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Vienas jų – Donaldo Trumpo reiškinys. Nebūdamas ,,vienas iš jų“ – profesionalių politikų – Trumpas apeliuoja į užsisėdėjusį politinį elitą ir teigia sugrąžinsiąs JAV prarastą didybę. Tačiau praktinėje politikoje jo darbų niekas nežino, tik kontraversiškus pareiškimus, balansuojančius ant ksenofobijos ribos. D. Trumpo nominacija Respublikonų partijoje yra smūgis tradicinei politinei santvarkai ir kartu, deja, atpildas už kartais per didelę aroganciją ir uždarumą.

Kitas pavyzdys – Didžioji Britanija ir ,,Brexit“.  Šios kampanijos lyderiai B. Johnsonas ir M. Gove’as, nors kurį laiką jau veikė politikoje, viskas, ką jie turėjo, buvo puikus viešųjų ryšių planas. Politinio plano jie neturėjo. Kaip ir tikriausiai nesitikėjo, kokią neapykantos atvykėliams bangą iššauks referendumo rezultatai. Taigi jiems pavyko – kampanija laimėjo. Tik, ką daryti po to, nebuvo aišku.

Jau kitą dieną Britanija nuo viešųjų ryšių specialistų grįžo prie profesionalių politikų ir pradėjo ieškoti tų, kurie prisiimtų atsakomybę išsrėbti populizmo privirtą košę. Atsakomybę prisiima Theresa May, kurios misija neabejotinai bus Didžiąją Britaniją iš ES išvesti kuo grakščiau. Gerai bent tiek, kad B. Johnsonas vis dėlto neišvengs atsakomybės ir turės už savo kalbas atsakyti dirbdamas užsienio reikalų sekretoriumi.

Viktoras Orbanas Vengrijoje ir Jaroslavas Kačinskis Lenkijoje gerai iliustruoja, kaip gali atslinkti neliberali demokratija į mūsų regioną. Žiniasklaidos teisių suvaržymai, siekis dominuoti visose politinėse institucijose, ant ksenofobijos ribos balansuojantys pareiškimai, verslo ir rinkos demonizavimas, jau nekalbu apie žmogaus teises ir LGBT, kaip tabu temas. Šios ir panašios politinės laisvės tapo tuo, prieš ką reikia kovoti. Su tvirta ranka ir gera doze nacionalizmo.

Būtent D. Trumpas, B. Johnsonas, V. Orbanas yra pirmiausiai ,,lošėjai“. Jie lošia nusivylusių visuomenės narių korta. Tokie ir panašūs veikėjai ypatingai suaktyvėja po įvairių sukrėtimų, pavyzdžiui, paskutinių teroristinių atakų Paryžiuje, Briuselyje, Nicoje. Tačiau kryptis, kurią jie neša, yra pavojinga.

Vis dažniau pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve. Tačiau tokie ,,veiklos žmonės“, nauji politiniai pranašai, einantys prieš atvirumo idėjas, nei terorizmo, nei kitų problemų neišspręs, priešingai – tik jas pagilins.

Šiais metais Lietuvoje rinksime Seimą ir turėsime naują Vyriausybę. Tai svarbi įžanga prieš 2019-uosius, kai įvyks net treji rinkimai – Prezidento, savivaldos ir Europos Parlamento. Iš esmės tai lūžio laikotarpis Lietuvai. Turėsime pasirinkti: ar atsinaujinsime ir pasiraitoję rankoves atversime naują puslapį nepriklausomos Lietuvos raidoje, ar toliau sieksime atkeršyti vieni kitiems ir vieni kitus gąsdinsime. Šiais neramiais pasaulyje laikais Lietuva turi atskirti kūrėjus nuo lošėjų.  

Eitynių išvakarėse. Ko trūksta, kad turėtume civilinę partnerystę?

Esame įpratę žmogaus teisių klausimus svarstyti ideologinėje ir teisinėje šviesoje. Šiandien tarptautinėje žmogaus teisių konferencijoje į lyčiai neutralų civilinės partnerystės įteisinimo klausimą pamėginau pažvelgti iš politikos analizės perspektyvos.

Čia man į pagalbą atėjo P. Sabatier ir H. Jenkins-Smith palaikymo koalicijų teorinis pagrindas. Viešąją erdvę nesunku susikirstyti dvi ,,palaikymo koalicijas“ – koaliciją A, kuri pasako už partnerystės įteisinimą, ir koaliciją B, kuri yra prieš.

Koalicijoje A matome liberalų ir socialdemokratų politikus, tokias nevyriausybines organizacijas, kaip Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos žmogaus teisių centras, LGL, Tolerantiško jaunimo asociacija, Lietuvos liberalus jaunimas, Jaunimo linija ir kt. Taip pat didėja visuomenės autoritetų palaikymas – čia ir Andrius Tapinas, ir Paulius Ambrazevičius, ir Vaidas Jacob Baumila, kiti. Šia tema nemažai kalba ir užsienio valstybių diplomatai Lietuvoje. Taigi turime nemažą ir įvairią koaliciją.

Koalicijoje B matome didelę dalį Tėvynės sąjungos narių, taip pat partiją ,,Tvarka ir teisingumas“, dalį ,,Darbo partijos“ veikėjų. Galima, be abejo, išskirti mažus, bet garsiai rėkiančius nacionalistus. Juos priskirčiau nevyriausybininkų ,,krepšeliui“ :).

Abi šios koalicijos nėra viduje gerai koordinuotos, tačiau jų veikėjams būdingi panašūs įsitikinimai, resursai ir (iš dalies) strategijos.

Tam, kad būtų įmanomas bent šioks toks dialogas tarp dviejų skirtingų palaikymo koalicijų yra labai svarbus politikos brokerio vaidmuo. Paprastai tai gali būti aukštas pareigas ir autoritetą turintis telkiantis lyderis, pavyzdžiui, prezidentas, premjeras ar parlamento pirmininkas.

Kas reikalinga, kad civilinė partnerystė taptų realybe?

1. Turime dar labiau išplėsti palaikymo koaliciją A. Reikia įtraukti daugiau politikų iš liberalų ir socialdemokratų gretų, taip pat reikia labiau įtraukti pavienius koalicijos B partijų narius. Štai Tėvynės sąjungoje, akivaizdu, tolerantiškai pozicijai yra tikrai nemažai potencialo, kaip, manau, ir ,,Darbo partijoje“.

2. Reikia labiau derinti veiksmus koalicijos A viduje. Mes dalijamės panašiais įsitikinimais, turime resursų, tačiau strategija galėtų būti kur kas aiškesnė ir nuoseklesnė.

3. Mums reikia daugiau diskusijos su koalicija B. Nesakau, kad su populistais, bet, kaip jau minėjau, su dalimi atvirai mąstančių tų partijų ir organizacijų narių.

4. Mums ypatingai reikalingas politikos brokeris, nes kol kas nei viena aukšta institucija neaptaria šios temos apskritai.

Estijos pavyzdys parodė, kad balsavimo parlamente metu visose partijose buvo įvairių nuomonių ir balsavimas iš esmės vyko ne pagal frakcijų sutarimus, o laisvai. Tai dar labiau sustiprina argumentą, kad turime kalbėtis su koalicijos B veikėjais.

Manau, kad Lietuvoje partnerystės įteisinimo reiks laukti ne taip jau ilgai, galbūt 5-erius ar 6-erius metus. Vis dėlto turime atminti, kad homofobija su tuo nepasibaigs. Taigi visuomenės autoritetų ir nevyriausybininkų vaidmuo čia yra gyvybiškai svarbus.

Galvokime ne tik apie spalį, bet ir apie naują dešimtmetį

Pastarąjį mėnesį politinėje padangėje išgyvenome tikrą žemės drebėjimą, kuris daugelį privertė susimąstyti ne tik dėl liberalų politinės ateities, bet ir apskritai – ar galime pasitikėti politika, partijomis ir vienas kitu.

 

Kai kam jau spėjo pabosti mūsų diskusijos apie skaidrumą, tačiau tokioje situacijoje apie tai kalbėti yra būtina. Iš tiesų mūsų partijos inicijuotas skaidrumo standartas nėra tobulas ir piktos valios jis gali neužkirsti.

 

Finansų ir priimtų sprendimų viešinimas kai kuriems kolegoms pasirodė beprasmiška ir naivu. Man atrodo, kad tai turėtų būti savaime suprantama. Tiesiog neįtikėtinai keista, kad iki šiol nei vienai partijai Lietuvoje į galvą nešovė atverti savo duomenų. Politinei partijai – organizacijai, kuri savo esybe turėtų siekti atvirumo.

 

Galima tik apgailestauti, kad šios išvados prieiname tik po mūsų partiją sukrėtusio skandalo. Atvėrėme duomenis savo valdomose savivaldybėse, o apie savo pačių organizaciją pamiršome. Šiandien kitos išeities neturime. Padarysime tai ir tai taps naujos politikos Lietuvoje neatskiriamu bruožu, kuriuo paseks kitos Lietuvos partijos.

 

Paskutiniai įvykiai liberalų bendruomenę sukrėtė, tačiau negalime nuleisti rankų. Lietuvai reikia liberalų ir liberalizmo. Mūsų Nepriklausomybės aušroje klestėjo diskusijos, kas yra laisvė, kiek jos mums reikia, koks ryšys tarp laisvės ir atsakomybės. Tačiau kur šios diskusijos šiandien?

 

Lietuva yra šalis, kurioje gyvena iniciatyvūs žmonės, jie kuria idėjas ir buriasi į verslus. Vis dėlto absoliuti dauguma verslų miršta ankstyvais metais. Priežastis paprasta – aplinka vis dar nėra draugiška iniciatyvai.

 

Šiandien Lietuva taip pat tampa šalimi, kurioje įsivyrauja tolerancija naujiems ar vis didesniems mokesčiams. Tik prieš rinkimus atsidaromi nauji „Excelio“ programos langai paskaičiuoti, kiek būtų galima sumažinti PVM. Visą kitą laiką yra ieškoma būdų ne kaip sutaupyti valdžios sąskaita, o kiek paimti iš žmogaus sąskaitos.

 

Tačiau pakalbėkime ne tik apie ekonomiką, pakalbėkime apie rūpestį vienas kitu. Dažnai mus kaltina, kad esame socialiai nejautrūs, nes nepalaikome grandiozinių subsidijų programų. Taip, mes manome, kad ten, kur valdžia neva pasirūpina viskuo, iš tikrųjų niekas nesirūpina niekuo.

 

Todėl mes visi turime rūpintis vieni kitais – apie tai yra liberalizmas. Žmogus turi rūpintis kitu žmogumi. Valdžia turi leisti skleistis rūpestingai bendruomenei, jai padėti ir netrukdyti.

 

Neįtikėtinai skamba faktas, kad šiandien, pavyzdžiui, Neįgaliųjų departamente vis dar nesidarbuoja nei vienas žmogus su negalia. Neįtikėtinai skamba tai, kad Vaiko raidos centrui, keičiančiam šimtų vaikų likimus ir galinčiam pakeisti tūkstančius, vis dar neatsiranda vietos sveikatos sistemos džiunglėse. Neįtikėtinai atrodo ir tai, kad didžiausią Lietuvos problemą – savižudybes – sprendžia pavienės savivaldybės savo kuklių resursų ir idėjinių visuomenininkų pagalba. Ir vis dar nesulaukia centrinės valdžios dėmesio. Ar tai galime vadinti socialiai atsakinga Vyriausybe?

 

Daugelis turėjo svajonę, kad liberalams lemta šį rudenį keisti Lietuvą. Tačiau gegužę paaiškėjo, kad turime pasikeisti ir mes patys. Prieš skubėdami keisti Lietuvą, turime pasikeisti ir mes patys.

 

Dabar liberalai priima sprendimus ne tik spalio rinkimams, bet ir naujam liberalų dešimtmečiui. Eime į priekį su švaria sąžine – ,,Mūsų darbus telydės Laisvės ir Vilties dvasia“.