Eitynių išvakarėse. Ko trūksta, kad turėtume civilinę partnerystę?

Esame įpratę žmogaus teisių klausimus svarstyti ideologinėje ir teisinėje šviesoje. Šiandien tarptautinėje žmogaus teisių konferencijoje į lyčiai neutralų civilinės partnerystės įteisinimo klausimą pamėginau pažvelgti iš politikos analizės perspektyvos.

Čia man į pagalbą atėjo P. Sabatier ir H. Jenkins-Smith palaikymo koalicijų teorinis pagrindas. Viešąją erdvę nesunku susikirstyti dvi ,,palaikymo koalicijas“ – koaliciją A, kuri pasako už partnerystės įteisinimą, ir koaliciją B, kuri yra prieš.

Koalicijoje A matome liberalų ir socialdemokratų politikus, tokias nevyriausybines organizacijas, kaip Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos žmogaus teisių centras, LGL, Tolerantiško jaunimo asociacija, Lietuvos liberalus jaunimas, Jaunimo linija ir kt. Taip pat didėja visuomenės autoritetų palaikymas – čia ir Andrius Tapinas, ir Paulius Ambrazevičius, ir Vaidas Jacob Baumila, kiti. Šia tema nemažai kalba ir užsienio valstybių diplomatai Lietuvoje. Taigi turime nemažą ir įvairią koaliciją.

Koalicijoje B matome didelę dalį Tėvynės sąjungos narių, taip pat partiją ,,Tvarka ir teisingumas“, dalį ,,Darbo partijos“ veikėjų. Galima, be abejo, išskirti mažus, bet garsiai rėkiančius nacionalistus. Juos priskirčiau nevyriausybininkų ,,krepšeliui“ :).

Abi šios koalicijos nėra viduje gerai koordinuotos, tačiau jų veikėjams būdingi panašūs įsitikinimai, resursai ir (iš dalies) strategijos.

Tam, kad būtų įmanomas bent šioks toks dialogas tarp dviejų skirtingų palaikymo koalicijų yra labai svarbus politikos brokerio vaidmuo. Paprastai tai gali būti aukštas pareigas ir autoritetą turintis telkiantis lyderis, pavyzdžiui, prezidentas, premjeras ar parlamento pirmininkas.

Kas reikalinga, kad civilinė partnerystė taptų realybe?

1. Turime dar labiau išplėsti palaikymo koaliciją A. Reikia įtraukti daugiau politikų iš liberalų ir socialdemokratų gretų, taip pat reikia labiau įtraukti pavienius koalicijos B partijų narius. Štai Tėvynės sąjungoje, akivaizdu, tolerantiškai pozicijai yra tikrai nemažai potencialo, kaip, manau, ir ,,Darbo partijoje“.

2. Reikia labiau derinti veiksmus koalicijos A viduje. Mes dalijamės panašiais įsitikinimais, turime resursų, tačiau strategija galėtų būti kur kas aiškesnė ir nuoseklesnė.

3. Mums reikia daugiau diskusijos su koalicija B. Nesakau, kad su populistais, bet, kaip jau minėjau, su dalimi atvirai mąstančių tų partijų ir organizacijų narių.

4. Mums ypatingai reikalingas politikos brokeris, nes kol kas nei viena aukšta institucija neaptaria šios temos apskritai.

Estijos pavyzdys parodė, kad balsavimo parlamente metu visose partijose buvo įvairių nuomonių ir balsavimas iš esmės vyko ne pagal frakcijų sutarimus, o laisvai. Tai dar labiau sustiprina argumentą, kad turime kalbėtis su koalicijos B veikėjais.

Manau, kad Lietuvoje partnerystės įteisinimo reiks laukti ne taip jau ilgai, galbūt 5-erius ar 6-erius metus. Vis dėlto turime atminti, kad homofobija su tuo nepasibaigs. Taigi visuomenės autoritetų ir nevyriausybininkų vaidmuo čia yra gyvybiškai svarbus.

Reklama

Veiklūs ir nepopuliarūs. Kas?

Šiandien mano dienos ,,vinimi“ tapo apsilankymas VU TSPMI knygos ,,Kada reformos virsta pokyčiais“ pristatyme. Tai man buvo asmeniškai įdomu, nes dar mokantis viešosios politikos analizės magistrą rengėme rašto darbus knygoje aptariamomis temomis ir, kaip pastebėjau, dalimi duomenų ir įžvalgų buvo pasinaudota, o tai #smagu, nes studentų darbas neatsigulė į stalčių, o buvo įprasmintas.

Taigi čia iš esmės nagrinėjama ankstesnės konservatorių ir liberalų Vyriausybės inicijuotų reformų procesas ir sėkmė. Pridėtinę knygos vertę gali matyti daugybė veikėjų: mokslininkai turi gerą šaltinį, padėsiantį aiškinti reformas kitose šalyse, apžvalgininkai, oponentai turi gerą šaltinį, kuriame išryškinta, padarė ar nepadarė ką nors dešiniųjų Vyriausybė. Vis dėlto man įdomesnė pridėtinė vertė, kuri reikalinga praktinėje politikoje. Akivaizdu, kad šiame savo gyvenimo etape bandau derinti VU TSPMI įgytas žinias su realybe :). Štai į ką turi atkreipti dėmesį sprendimų priėmėjai, ketinantys dirbti Vyriausybėje ar kitoje vykdomoje valdžioje.

  • Aiškūs Vyriausybės prioritetai, nedidelis jų skaičius.
  • Aiškaus plano, ką daryti, turėjimas dar prieš ateinant į valdžią.
  • Nusiteikimas pasipriešinimui pirmiausiai tarp ,,savų“ – koalicijoje ar net partijoje.
  • Dialogas su opozicija. Politikoje negali statyti savęs į poziciją ,,visi klysta, išskyrus mus“.
  • Nuolatinis politinis dėmesys reformai ir lyderystė.
  • Telkiančių lyderių palaikymas. Būtų idealu, jeigu Prezidentas veiktų, kaip telkiantis lyderis reformos naudai.
  • Visuomenės grupių įtraukimas.
  • Reikia suprasti, kad rezultatyvumas gali kainuoti populiarumą.

Iš esmės tik tiek reikia, kad reformos virstų realiais pokyčiais. Labai lengva parašyti ir sunku padaryti :).

Vis galvoju, kaip šioje knygoje atrodytų dabartinė Vyriausybė. Peršasi pora minčių:

  1. Susidaro įspūdis, kad ši Vyriausybė kadencijos pradžioje deklaravo per daug prioritetų. Tiek kadencijos, tiek metinių prioritetų priemonių dokumentuose atrodo, kad įsipareigota palikti ir avį gyvą, ir vilką sotų. Sunku turėtų būti atsispirti nuo tokių dokumentų praktikoje.
  2. Vyriausybė visuomenei neprisistatė kaip ambicinga reformatorė ir iš esmės (taip bent jau atrodo) nekėlė sau tikslo tokia būti. Taigi kyla klausimas, ar šiuo tyrimo pagrindu prasminga tirti į reformas neorientuotas vyriausybes. Turbūt ne. Ir kitas klausimas – galbūt būtent dėl tokio Vyriausybės ramumo premjeras yra populiariausias politikas.

Iš esmės esame amžininkai dviejų priešingų vyriausybės paveikslų: veiklios & nepopuliarios Vyriausybės vs. ramios & populiarios Vyriausybės.

Vis dar tikiuosi, kad Lietuvoje pamatysime ir kitokių variantų.

Rinkimai – gera proga prisiminti Žaliojo tilto skulptūras

Prieš keletą metų aš buvau iš tų, kurie sakė, kad greičiausiai su Žaliojo tilto skulptūromis nieko nereikia daryti. Dabar truputį kitaip. Jos praktiškai yra avarinės būklės. Jas nukelti, suremontuoti ir po to vėl pastatyti būtų visiška nesąmonė. Jeigu jos genda, lai keliauja į Grūto Parką.

Kiekvieną kartą, kai einu pro jas, mąstau: ar neprispaus manęs darbininkas & valstietė? Simboliška, jeigu liberalei tiesiogine prasme ant galvos užkristų komunizmas.

Tikrai gerbiu TS-LKD aktyvistus, dalį jų gerai pažįstu ir palaikau, tačiau šis staigus susirūpinimas Žaliojo tilto skulptūromis dabar atrodo šiek tiek veidmainiškai. Juk TS-LKD merai valdė miestą daugybę metų, turėjome taip pat jų dominuojamą Vyriausybę. Bet skulptūros stovėjo. Nereikia visų šunų karti ant dabartinių valdančiųjų dėl šių skulptūrų.

Mūšis dėl Vilniaus: ,,Kas labiau dėl visko kaltas“

AngerTrys trumpos mintys apie mūšį dėl Vilniaus, pavadinimu „Kas labiau dėl visko kaltas“. Daugiau šita tema aš neketinu kalbėti.

1. Dabartinė miesto valdžia tikrai netaupė. Ir nors ji yra teisi dėl GPM surinkimo, tai automatiškai nereiškia, kad turint didesnę GPM dalį miesto skola šiandien būtų mažesnė. Taupymas ir biudžeto balansavimas nebuvo šios koalicijos prioritetas.

2. Tuometinė TS-LKD valdoma nacionalinė Vyriausybė irgi nešventoji. 2010 m. pabaigoje ir 2011 m. pradžioje Vilnius jau buvo žiauriai prasiskolinęs (700-800 mln. litų, miesto valdžioje – taip pat TS-LKD). Vyriausybė pripažino, kad reikia padėti Vilniui, didinant miestui tenkančią GPM dalį. Tačiau Vilniuje pasikeitė valdžia (be TS-LKD) ir dėl Vilniaus likimo tartis su politiniais oponentais nebesinorėjo, GPM vis dėlto nebuvo didinamas.

3. Vietoje išvadų: miestas ir miestiečiai yra politinių vaidų tarp vietos ir nacionalinės valdžios įkaitai. Čia niekas, deja, nenori sutarti. Be to, Vilniaus tarybos sudėtyje jau kuris laikas nusistovėjusi fragmentacija: daug nedidelių panašaus svorio susipriešinusių frakcijų. Tokioje situacijoje pralaimi visi, o laimi pyktis ir biurokratija.

Reikia rinkti Liberalus.

Ką pasakytų F. von Hayekas apie šiandieninį Darbo kodekso pakeitimų svarstymą Seime?

Šiandien Seime buvo priimti maži mažyčiai Darbo kodekso pakeitimėliai. Žinoma, su status quo išlaikančiomis socdemo A. Syso pataisomis, kurias labai palaikė jo bendraminčiai ,,dešinėje“ R. J. Dagys ir kita TS-LKD kompanija.

Taigi visoje šioje diskusijoje man prieš akis stovi F. von Hayeko straipsnis ,,Žinių panaudojimas visuomenėje“.

De facto popierinių atsiskaitymo lapelių darbuotojams jau nedalija labai daug įmonių, viskas vyksta arba elektroniškai, arba darbuotojui paprašius. Tačiau tai prieštarauja dabartiniam DK. Taigi teisinis reguliavimas yra atsilikęs nuo realios praktikos, todėl žmonėms nesuprantama, ką ten politikai iš viso šiandien diskutavo, jeigu jau ir taip jų įmonė elgiasi šiuolaikiškiau.

Valstybė nesuspėja paskui žmogų, centrinis aparatas nebesugaudo unikalių žmogiškosios veiklos situacijų, su specifinėmis vietos ir laiko žiniomis, kurių centrinė valdžia niekada neturės arba turės tik trupinius.

Hayekas tikriausiai pasakytų – jeigu nesuspėji reguliuoti, tai kam reguliuoji išvis? Bet šiandien tokia idėja yra didžiausia šventvagystė.

Taigi ir toliau mažais žingsneliais reikia žaisti biurokratijos primestą žaidimą tam, kad valstybės reguliavimas atitiktų realias praktikas.