A. Armonaitė: mažesnį Seimą būtų lengviau valdyti agrokoncernams

Seimo narė Aušrinė Armonaitė teigia, kad valdančiųjų iniciatyva mažinti Seimo narių skaičių iki 121 yra pigi ,,valstiečių” prezidento rinkimų kampanijos dalis, ardanti parlamentarizmo pamatus ir galinti reikšti didesnį įtakos grupių įsigalėjimą Seime.  

„Esame ,,valstiečių” prezidentinės kampanijos įkaitai, kai tiesmukiškiausia populizmo forma bandoma ardyti parlamentarizmo pamatus. Valdantieji naudojasi savo galios pozicija ir valstybės lėšomis skelbia referendumą, kuris atneštų papildomų balsų jų kandidatui į prezidentus S. Skverneliui. Tai į naujas žemumas nuleidžia politinę kultūrą Lietuvoje”, – kalbėjo A. Armonaitė.

,„Sumažinus Seimo narių skaičių politinė galia atsiduria mažesnio asmenų rato rankose. Sutelkta valdžia mažesniame rate tampa absoliutesnė, taigi mažesnis Seimas reikštų mažiau klausimų, mažiau kitokios nuomonės, daugiau galimybių parlamentą paveikti interesų grupėms ar tiesiog įsigyti agrokoncernams”, – teigė A. Armonaitė.

Jos teigimu, dabartinis Seimo narių skaičius atitinka tarptautinėje praktikoje naudojamą formulę, kai parlamento narių skaičius yra apskaičiuojamas ištraukus kubinę šaknį iš gyventojų skaičiaus.

 „Be to, reikia nepamiršti, jog Lietuva turi ne tik gyventojus, bet ir piliečius, gyvenančius užsienyje, kurie turi teisę balsuoti. Taigi balso teisę turinčių skaičius nemažėja ir valdančiųjų argumentai yra tik priedanga populizmui”, – kalbėjo A. Armonaitė.

Neliberali demokratija atslinko

Žlugus Sovietų Sąjungai ir socializmui pralaimėjus politikos mokslininkas Francis Fukuyama parašė knygą ,,Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, kurioje teigė, kad Vakaruose įsitvirtinusi liberali demokratija yra paskutinė žmonijos valdymo forma, kuriai nebėra alternatyvos. Jeigu šią politikos mokslų kalbą paverstume pasakų analogija – blogis buvo nugalėtas ir jie ilgai ir laimingai gyveno. Vis dėlto tampa ryšku, kad istorija nesibaigė. Liberaliai demokratijai atsiranda alternatyva ir ji kelia susirūpinimą.

Liberali demokratija remiasi šiais principais – visuotiniai rinkimai, konkuruojančios partijos, valdžios galių padalijimas, užtikrinama žodžio ir minties laisvė, rinkos ekonomika. Vis dažniau tiek tradicinėse Vakarų demokratijose, tiek Vidurio Rytų Europoje atsiranda sąmoningai ir nesąmoningai norinčių nurašyti šiuos principus.

Algirdas Kaušpėdas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėjo apie mūsų visuomenėje veikiančius lošėjus ir kūrėjus. Anot A. Kaušpėdo, mūsų viduje visada gyvena tiek lošėjas, tiek kūrėjas. Pirmasis savimi patenkintas demagogas, visada pirmiausiai siekiantis išlošti. Antrasis – nuosekliai siekiantis pokyčių, veikiantis ir kuriantis. Taip jau susiklostė, kad neliberalios demokratijos šaukliais tampa būtent A. Kaušpėdo minėti ,,lošėjai“.

Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Vienas jų – Donaldo Trumpo reiškinys. Nebūdamas ,,vienas iš jų“ – profesionalių politikų – Trumpas apeliuoja į užsisėdėjusį politinį elitą ir teigia sugrąžinsiąs JAV prarastą didybę. Tačiau praktinėje politikoje jo darbų niekas nežino, tik kontraversiškus pareiškimus, balansuojančius ant ksenofobijos ribos. D. Trumpo nominacija Respublikonų partijoje yra smūgis tradicinei politinei santvarkai ir kartu, deja, atpildas už kartais per didelę aroganciją ir uždarumą.

Kitas pavyzdys – Didžioji Britanija ir ,,Brexit“.  Šios kampanijos lyderiai B. Johnsonas ir M. Gove’as, nors kurį laiką jau veikė politikoje, viskas, ką jie turėjo, buvo puikus viešųjų ryšių planas. Politinio plano jie neturėjo. Kaip ir tikriausiai nesitikėjo, kokią neapykantos atvykėliams bangą iššauks referendumo rezultatai. Taigi jiems pavyko – kampanija laimėjo. Tik, ką daryti po to, nebuvo aišku.

Jau kitą dieną Britanija nuo viešųjų ryšių specialistų grįžo prie profesionalių politikų ir pradėjo ieškoti tų, kurie prisiimtų atsakomybę išsrėbti populizmo privirtą košę. Atsakomybę prisiima Theresa May, kurios misija neabejotinai bus Didžiąją Britaniją iš ES išvesti kuo grakščiau. Gerai bent tiek, kad B. Johnsonas vis dėlto neišvengs atsakomybės ir turės už savo kalbas atsakyti dirbdamas užsienio reikalų sekretoriumi.

Viktoras Orbanas Vengrijoje ir Jaroslavas Kačinskis Lenkijoje gerai iliustruoja, kaip gali atslinkti neliberali demokratija į mūsų regioną. Žiniasklaidos teisių suvaržymai, siekis dominuoti visose politinėse institucijose, ant ksenofobijos ribos balansuojantys pareiškimai, verslo ir rinkos demonizavimas, jau nekalbu apie žmogaus teises ir LGBT, kaip tabu temas. Šios ir panašios politinės laisvės tapo tuo, prieš ką reikia kovoti. Su tvirta ranka ir gera doze nacionalizmo.

Būtent D. Trumpas, B. Johnsonas, V. Orbanas yra pirmiausiai ,,lošėjai“. Jie lošia nusivylusių visuomenės narių korta. Tokie ir panašūs veikėjai ypatingai suaktyvėja po įvairių sukrėtimų, pavyzdžiui, paskutinių teroristinių atakų Paryžiuje, Briuselyje, Nicoje. Tačiau kryptis, kurią jie neša, yra pavojinga.

Vis dažniau pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve. Tačiau tokie ,,veiklos žmonės“, nauji politiniai pranašai, einantys prieš atvirumo idėjas, nei terorizmo, nei kitų problemų neišspręs, priešingai – tik jas pagilins.

Šiais metais Lietuvoje rinksime Seimą ir turėsime naują Vyriausybę. Tai svarbi įžanga prieš 2019-uosius, kai įvyks net treji rinkimai – Prezidento, savivaldos ir Europos Parlamento. Iš esmės tai lūžio laikotarpis Lietuvai. Turėsime pasirinkti: ar atsinaujinsime ir pasiraitoję rankoves atversime naują puslapį nepriklausomos Lietuvos raidoje, ar toliau sieksime atkeršyti vieni kitiems ir vieni kitus gąsdinsime. Šiais neramiais pasaulyje laikais Lietuva turi atskirti kūrėjus nuo lošėjų.  

Metas atsipeikėti po ,,Brexit“

,,Brexit“  faktui dar net neįvykus Didžioji Britanija jau moka milžinišką kainą: istorinis svaro sterlingo kritimas, Didžiosios Britanijos smukimas iš penktos pasaulio ekonomikos į šeštą vietą, savo pozicijas užleidžiant Prancūzijai, gili politinė krizė ir rizika prarasti vieningą valstybę. Ką jau kalbėti apie įmonės ,,Google“ paskelbtus populiariausių paieškų Britanijoje duomenis: po referendumo rezultatų paskelbimo dažniausi klausimai, į kuriuos britai ieškojo atsakymo – ,,kas yra Europos Sąjunga“ ir ,,kas bus išėjus iš Europos Sąjungos“.

Niekas šiandien nenorėtų būti britų vietoje. Nei vienas politikas dar vakar nenorėjo būti Davido Camerono vietoje. Šiandien – niekas nenori būti Borisas Johnsonas. Tačiau mes savo ruožtu turime padaryti savas išvadas, tam, kad išsaugotume taiką ir gerovę į Europą atnešusį ES projektą, užtikrinusį mūsų, Lietuvos, geopolitinį stabilumą ir ekonominę pažangą.

Šiandienos darbotvarkėje – Europos reforma

Daugelis kalba apie tai, kad Europos Sąjungai reikia reformos. Tačiau Europos reforma gali turėti dvi priešingas trajektorijas. Pirma – dar gilesnė integracija, suteikiant daugiau galių viršnacionalinėms ES institucijoms bei siekiant didesnio harmonizavimo. Pastarąją, galėtų palaikyti didelė dalis Europos kairiųjų.

Antra alternatyva – mažesnės integracijos Europa: mažiau galių viršnacionalinėms institucijoms ir biurokratijai, tačiau tuo pat metu bendradarbiavimas ir koordinavimas užsienio politikoje. Ši alternatyva iš esmės turėtų susitelkti ties bendra rinka ir didesnėmis pastangomis siekiant vieningos užsienio politikos. Ji iš esmės buvo priimtina D. Cameronui, taip pat Vokietijai su A. Merkel priešakyje bei didžiajai daliai Europos dešiniųjų.

Būtent antroji alternatyva būtų geri skiepai kitoms valstybėms, kuriose plinta euroskepticizmas ir naujos pagundos istoriniams eksperimentas. Jeigu Europos valstybių visuomenės priešinasi gilesnei integracijai, vadinasi jai neatėjo laikas.

Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES šalininkų pozicijos demonizavo ES, tačiau į Europos Sąjungą reikėtų žiūrėti, kaip į centristinį projektą. Turi jis kairiųjų bruožų, turi reguliavimų ir reikalavimų, tačiau tuo pat metu jis realiai praktikoje įgyvendino nuostabių dešiniojo liberalizmo idėjų, pirmiausiai – bendrą rinką, leidžiančią laisvą prekybą ir laisvą judėjimą.

Kokie santykiai laukia Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos?

Didžiosios Britanijos debatai dėl narystės ES buvo itin margi. Vienoje barikadų pusėje matėme D. Cameroną ir dalį konservatorių, leiboristų partiją, verslo visuomenę, Londoną, Škotiją ir Š. Airiją. Kitoje – B. Johnsoną, kitą dalį konservatorių, euroskeptikus su N. Farage priešakyje, Velsą ir Angliją, didžiąją dalį populiarios žiniasklaidos bei dalį laisvos rinkos ir dešiniojo liberalizmo šalininkų.

Būtent pastarųjų pozicija man atrodo paradoksali. Siekę didesnės laisvės tvarkyti savo valstybę, jie iš esmės pasiekė valstybės izoliacijos ir atskyrimo nuo globalizacijos pamatais pastatytos Europos bendrijos. Siekdami didesnio ekonominio atvirumo jie pasiekė tai, kad šiandien Didžioji Britanija turės sustoti, nežinant, ar kada nors besugrįš į bendrą Europos rinką.

Realaus ,,Brexit“ atveju optimistai tikisi, kad Didžioji Britanija liktų bendroje ES rinkoje, analogiškai  Norvegijos atvejui. Tačiau Norvegijos dalyvavimas iš esmės reiškia tai, jog ji turi atitikti didžiąją dalį ES reguliavimų, tačiau būdama ne ES narė negali prisidėti prie jų rengimo. Bendra rinka yra nedalomas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo rinkos laisvo judėjimo paketas. Viso paketo Britanija gali ,,nenupirkti“, o ES, tikėtina, tokio lengvo kelio ir ,,nepardavinės“.

Šiandien Didžiosios Britanijos politikai ir visuomenė jau pradeda ieškoti būdų, kaip Europos Sąjungos nepalikti. Ir iš tiesų – vyksta persitvarkymas tiek konservatorių, tiek leiboristų viršūnėse. Tai gali iššaukti pirmalaikius rinkimus ir iškelti narystės ES diskusijas į naują šviesą. Didžioji intriga išlieka neatsakyta – kas prisiims lyderystę išvesti Britaniją iš Europos Sąjungos arba kas išdrįs prisiimti atsakomybę neatsižvelgti į referendumo nuomonę ir palikti Britaniją ES.

Mums Lietuvoje svarbu tai, kad Vidurio ir Rytų Europai Didžioji Britanija visada buvo viena esminių partnerių diplomatijos ir saugumo srityje. Taigi mūsų politikai, diplomatai, visuomenininkai turėtų nenustoti ryšių su šia šalimi, priešingai – juos plėsti ir stiprinti. Didžioji Britanija visada gerai suprato Lietuvos geopolitinius interesus, todėl – nesvarbu, kokį sprendimą galiausiai priims šalies parlamentas – neturime prabangos prarasti tokios ypatingos draugystės.

 Ko iš britų krizės turėtume pasimokyti Lietuvoje? 

Mokytis iš politikos yra svarbu ne tik politikams, bet ir visuomenei. Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš sudėtingos britų situacijos?

  1. Rinkėjai iš tikrųjų nulemia sprendimus, todėl rinktis reikia atsakingai. Rinkėjai daro tiesioginę įtaką procesams, todėl demokratijoje dalyvauti prasminga ir tam, kad kitas nenuspręstų už tave. Net 75 proc. 19-29 metų jaunų žmonių pasisakė už narystę Europos Sąjungoje, nors jiems gali tekti gyventi su priešingu sprendimu. Turint galvoje, kad jaunimo dalyvavimas rinkimuose visada gerokai nusileidžia kitoms amžiaus grupėms, šis atvejis turėtų būti stipriausias argumentas jauniems žmonėms Lietuvoje gausiau ateiti prie balsadėžių.
  1. Sunkiai nuspėjamoje realybėje negalime prarasti savo žmonių. Iškilus realiai galimybei Didžiajai Britanijai palikti Europos Sąjungą, tiesiog privalome sutarti dėl dvigubos pilietybės priėmimo. Didžioji dalis mūsų išeivių nori palaikyti ryšius su Lietuva, nors šiuo metu savo gyvenimą kuria kitoje šalyje. Būdami nedidele valstybe tiesiog negalime sau leisti atstumti savus. Tokioje politinėje tikrovėje dvigubos pilietybės klausimas įgauna vis daugiau argumentų.
  1. Populizmas populiarus tol, kol jo neišrenka. Bepigu būti populistu. Tai ne politinės pažiūros, už kurias turi pastovėti bei dėl kurių turi dirbti ir ieškoti sutarimo. Tai tiesiog politikavimo stilius, savo retorika nukreiptas prieš sprendimų priėmėjus, taip vadinamą ,,valdantį elitą“, ekspertus ir argumentus. Atseit ,,už žmones“, o iš tikrųjų – ,,už demagogiją“.

Emocijomis grįsta išėjimo iš ES kampanija Didžioje Britanijoje buvo stipriai populistinė – melagingi skaičiai ir argumentai po rezultatų paskelbimo buvo paneiginėjami. Išsiblaivius nebeatrodo viskas taip pergalinga nei B. Johnsonui, kuris jau skelbia ,,neskubėkime“,  nei tiems, kurie balsavo už išstojimą, norėdami tiesiog išsakyti savo protestą prieš valdžią apskritai.

Lietuvoje taip pat daugybė mūsų sąmoningai balsuojame už populistus tam, kad parodytume tradiciniams politikams ir partijoms ,,jų vietą“. Tačiau nepamirškime, kad liberalioje demokratijoje nėra ,,jie“ ir ,,mes“. Esame tik ,,mes“. Tad kiekvienas protesto balsas, atiduotas populistams, skandina visą bendrą mūsų laivą.

Dar viena Žmonių gelbėjimo organizacija (ŽGO)

Gimtasis kraštas

Liūdnai pagarsėjęs referendumininkas P. Šliužas kuria partiją ,,Gimtasis kraštas“. Man jis ir jo ,,chebra“ primena vieną Nacionalinio dramos teatro spektaklį ,,Demokratija“. Ten savo laiptinės reikalų nesugebanti išspręsti kaimynų kompanija, vedina tinginiaujančio pamišėlio, įsteigia partiją – ,,Žmonių gelbėjimo organizaciją“ (ŽGO). Dabar suprantu, kad tas spektaklis yra būtent apie P. Šliužą.

Ši kompanija nė nemirktelėjusi demokratijos instrumentų pagalba ją sugriautų. Vien ko verti P. Šliužo pasakymai, kad jis iššaudys visus, kas parduos žemę užsieniečiams

Tiesa, prieš skandalingąjį referendumą buvau dviejose TV laidose, kuriose dalyvavo P. Šliužas. Per reklamas dalį su P. Šliužu atėjusių garbaus amžiaus ponių netgi įtikinau, kad negalima nurodinėti žmonėms, kaip elgtis su savo privačia nuosavybe. Jos šnibždėjo: ,,bet mergaitė tikrai teisingai sako“.

Tai reiškia, kad turime vilties žmonėms parodyti sveiko proto, o ne populizmo kelią. Reikia tik geriau įvaldyti Sokrato dialogo metodą :).

Apie svastiką ir referendumą

Šiandien už akių užkliuvo straipsnis The Economist apie antisemitizmą Didžiojoje Britanijoje, čia taikliai rašoma: “some degree of anti-Semitism is inevitable. Even in this enlightened age, and the most cosmopolitan city in the world, this primitive, irrational, amazingly tenacious prejudice is still with us, written into our culture and occasionally on our walls.“

Įrašas man kažkaip ,,susigrojo“ su penktadienio vakaro laida apie sekmadienio referendumą. Tikriausiai dauguma jau žino, kad tąkart referendumininkas Pranas liūdnai pagarsėjo, kai tiesioginiame eteryje pareiškė, kad sušaudys visus, kas parduos žemę užsieniečiams. Tačiau tai dar ne viskas. Prieš tai jis pagrasino duoti į snukį laidos vedėjui E. Jakilaičiui, o kai šis pasakė, kad gal be to galima apsieiti, P. Šliužas atrėžė, kad vedėjo gyvybę VIS DAR saugo Konstitucija. Iš tikrųjų užuominų apie smurtą laidoje buvo ne viena, to taip pat pakako ir laidos užkulisiuose, kai Pranciškus siūlė ,,išeiti pasiaiškinti“ Seimo nariui J. Sabatauskui.

Nors laida buvo baisi dėl daugelio priežasčių, šitoks atviras smurto skatinimas baugina labiausiai. Toks elgesys siunčia signalus, kad kai kuriems viešiems žmonėms nėra nieko švento, tikriausiai jie pasisakytų už mirties bausmę ir tikriausiai būtent tokie žmonės demokratiniuose rinkimuose išrinktų XXI a. A. Hitlerį.

Taigi, kai velnias gyvena tolerantiškame Londone, jis dar gyvybingesnis sudėtingose po-komunistinėse visuomenėse.

Sekmadienio absurdas, kainavęs 14 mln. litų, turėtų daugiau niekada nepasikartoti. Manau, VRK labai apsijuokė išdavę parašų lapus inicijuoti antikonstituciniam referendumui ir suteikę demokratinį eterį nedemokratiškai nusiteikusiai kompanijai. Z. Vaigauskas turi atsistatydinti, kol dar Lietuvoje nepradėti organizuoti svastikomis grįsti referendumai.