Savanorystė veža!

Šiandien tarptautinė savanorių diena. Aktyviai savanorystei nevyriausybinėse organizacijose paskyriau bent 4 savo jaunystės metus (apskritai – 7). Tai buvo patys geriausi metai, nes tada įgijau drąsos, susiradau geriausius draugus, sutikau didelius autoritetus, susipažinau su šimtais įdomių žmonių Lietuvoje ir užsienyje, patekau į keisčiausias ir netikėčiausias situacijas savo gyvenime.

Savanorystė Compilation
Nuotraukos iš 2008-2011 m. veiklos Lietuvos liberaliame jaunime

Be savanorystės mano gyvenimas dabar tikrai nebūtų toks, koks yra. Ir taip yra dėl šių organizacijų:

Jeigu svarstote, ar verta savanoriauti, galiu pasakyti, kad tai yra geriausia investicija, ką galite padaryti DABAR PAT!

Visus savanorius su Jūsų diena! Be the change you wish to see in the world!

LLJ stovykla
Lietuvos liberalaus jaunimo vasaros stovkla, 2011 m., Rubikiai

gimtadienis
Lietuvos liberalaus jaunimo gimtadienis, 2011 m., Klaipėda

lijot
LiJOT projektas “BeYoung“ 2010 m., Vilnius

LLJVM2011.jpg
Lietuvos liberalaus jaunimo vasaros mokykla 2011, Bikuškio dvaras

Nauja karta politikoje: leiskime kandidatuoti nuo aštuoniolikos

Telegraph youthPastaruoju metu daug kalbama apie naują kartą politikoje, apie tai, kaip yra svarbu jaunimui suteikti galimybę dalyvauti rinkimuose. Vis dėlto politinės valios konkretiems sprendimams, kurie realiai padidintų jaunimo dalyvavimą politikoje, niekas nerodo.

O juk būtent dalyvavimas rinkimuose – tiek balsuojant, tiek kandidatuojant – ir su tuo susijusi patirtis yra svarbūs veiksniai, siekiant didesnio jaunosios kartos įsitraukimo.

Šiuo metu Lietuvoje konservatyviausiai visoje Europoje reglamentuojamas amžiaus cenzas, taikomas kandidatams į parlamentą ir savivaldą. Mūsų šalyje turi sulaukti dvidešimt penkerių, kad galėtumei kandidatuoti į Seimą bei dvidešimties, jeigu nori dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Tokių griežtų apribojimų neturi dauguma Europos valstybių. Visuose rinkimuose nuo aštuoniolikos metų galima kandidatuoti Danijoje, Suomijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje ir kitur. Štai Estijoje į parlamentą gali būti renkamas dvidešimt vienerių sulaukęs asmuo, o savivaldos rinkimuose –  aštuoniolikos.

Labiausiai paplitęs argumentas prieš tokios teisės amžiaus cenzo sumažinimą Lietuvoje yra patirties ir supratimo stoka. Neva tokio amžiaus žmonės yra nepakankamai subrendę, kad galėtų spręsti dėl svarbiausių valstybės ar savivaldos klausimų.

Tai yra didelė klaida, nes amžius neturėtų būti standartas, kuriuo matuojamas politinis suvokimas ir patirtis. Juk yra daugybė vyresnių žmonių, kurie į politiką pateko neturėdami su tuo nieko bendro. Tuo tarpu yra daugybė jaunų žmonių, kurie dar būdami mokykloje ar universitete įsitraukia į įvairių politinių organizacijų veiklą, domisi politiniais sprendimais, prisideda prie politinių kampanijų ar programų rengimo. Tokie žmonės jau dalyvauja politikoje dar nebūdami politikais.

Be to, Europos Parlamento rinkimuose yra leidžiama kandidatuoti jau nuo dvidešimt vienerių –  tai juk jokiu būdu nereiškia, kad Europos Parlamente reikia mažiau brandos ar politinio suvokimo nei Lietuvos Seime.

Tokiose ir panašiose diskusijose yra užmirštama, kad teisė kandidatuoti jokiu būdu neužtikrina išrinkimo fakto. Tai yra galimybė prisidėti prie partijos sėkmės, įgyti patirties, padėti pamatus ateities karjerai – būtent to netenka daugybė perspektyvių jaunų politikų Lietuvoje. Galų gale, jeigu asmuo yra išrenkamas, ko gero, tai reiškia, kad jis buvo to vertas.

Įdomu tai, kad formuojant Vyriausybę – skiriant ministrus –  nėra taikomi jokie amžiaus apribojimai. Taigi tai teoriškai reiškia, kad aštuoniolikmetis gali tapti bet kurios ministerijos galva. Vis dėlto tai, kad ministro amžius Lietuvoje dar niekam nesukėlė jokių abejonių ar įtarimų tik įrodo, kad politikams mandatas pirmiausiai yra suteikiamas atsižvelgiant ne į jų amžių, o į patirtį, dalykines savybes ir politinį pasitikėjimą.

Gerbiamieji, atėjo laikas ne tik kalbėti apie naujos politikų kartos svarbą, bet ir imtis realių politinių veiksmų, jai įsileisti. Leiskime jauniems žmonėms ne tik rinkti, bet ir būti renkamiems jau nuo aštuoniolikos.

Po kuriais Europos jaunimo forumo siūlymais pasirašau?

ImageŠiandien pasirašiau simbolinį įsipareigojimą Europos jaunimo forumo organizuojamoje kampanijoje Love Youth Future. Sako, dažniausiai matai, tai ką nori matyti. Taigi ir aš galbūt kai kur įžvelgiau kitaip, liberaliau (dešiniąja prasme), nei autorių intencijos.

Hayekas yra rašęs apie specifines vietos ir laiko žinias, kurių centrinė valdžia neturi. Būtent todėl jaunimo ir pilietinės visuomenės įsitraukimas apskritai yra svarbus. Tiesa, yra daug perspektyvų ir kol kas, deja, laimi kairioji, bet tai jokių būdu neturėtų reikšti, kad sistema gali būti uždara nuo jaunimo įsitraukimo.

Kaip bebūtų, pristatau, po kuo pasirašiau, nors galbūt būtų įdomu pakalbėti ir po kuo nepasirašiau. Neverčiau į LT kalbą pavadinimų, tad atleiskite už dvikalbį įrašą.

MORE YOUTH RIGHTS.
Pavadinimas nėra tikslus, nes jo išplėstinėje versijoje nėra kalbama apie daugiau ir naujų jaunimo teisių. Priešingai, tai tos pačios žmogaus teisės, jokių papildomų atributų. Pasirašiau, nes palaikau žmogaus teises, kaip mūsų individualios autonomijos ir privačios nuosavybės – visomis prasmėmis – garantą. 

STRONGER YOUTH.
Pasirašiau, nes jaunimo organizacijas ir jaunimo savanorišką veiklą laikau puikiu galimybių lauku įvairiopam ugdymuisi. ES lygmeniu taip pat. Pati patyriau šios veiklos galimybes.

INVOLVING YOUTH CIVIL SOCIETY.
Pasirašiau, nes Europos jaunimo forumo vardu yra prašoma įtraukti jaunimą į ES delegacijas Jungtinių Tautų ir kituose globaliuose bei europiniuose susitikimuose. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos LiJOT atstovai taip pat turėtų galimybę įsitraukti.

FREE MOVEMENT FOR YOUTH.
Pasirašiau, nes pasisakau už laisvą judėjimą ir bendrą rinką apskritai, o jaunimui ir jaunimo veikloms taip pat. Tai svarbu ne tik ES viduje, bet ir ES kaimynėms, bendradarbiavimui su šių šalių jaunimu, ypač kalbant apie egzistuojančius vizų ir administracinius barjerus. 

A STRONGER AND MORE INCLUSIVE DEMOCRACY.
Pasirašiau, nes manau, kad demokratiniuose procesuose galėtų dalyvauti daugiau jaunimo. Konkrečiai – Europos jaunimo forumas siūlo mažinti balsavimo amžių nuo 16 metų kai kuriuose rinkimuose. Iš esmės tam pritarčiau, tačiau prieš ryžtantis tokiems sprendimams, galima būtų atlikti pilotinius rinkimus, pavyzdžiui, tam tikrose savivaldybėse. Pamenu, save 16-os, būtų buvę nuostabu turėti balsavimo teisę, bent kai kuriuose rinkimuose.

A BALANCED BUDGET FOCUSED ON GROWTH.
Pasirašiau, nes šiame pasižadėjime matau subalansuotą biudžetą – daugiau fiskalinės disciplinos, jokių skolų, ir gyvenimo ateities kartų sąskaita.

http://www.loveyouthfuture.eu/

„Jaunimo garantija“: kas ji ir kodėl ji nieko negarantuos nei Lietuvai, nei Europai?

Pastarosiomis savaitėmis tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų įvyko nemažai susitikimų ir renginių, skirtų Europos jaunimo užimtumo temai. Kaip įprasta, tokius įvykius lydėjo skambūs pranešimai ir daug žadantys pareiškimai.

Prancūzijos Prezidento F.Hollande’o iniciatyva surengtos Europos jaunimo užimtumo konferencijos metu Vokietijos kanclerė A.Merkel jaunimo nedarbą įvardijo didžiausia šiandieninės Europos problema. Mūsų šalies vadovė D.Grybauskaitė pridūrė, kad „jaunimas turi tapti ne prarastąja, o atrastąja karta“. Galiausiai Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė A.Pabedinskienė pažymėjo, kad būtina „kuo skubiau įgyvendinti jaunimo garantijas ir didinti jaunimo socialinę įtrauktį“.

Taigi, atrodo, jaunimo nedarbo problemos sprendimui tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra didelis politinis palaikymas.

Jaunimo nedarbas – ne naujas fenomenas

Youngsters shout slogans Oficialios statistikos duomenimis, kai kuriose ES valstybėse (Graikijoje, Ispanijoje, Kroatijoje) šiuo metu darbo neturi daugiau nei 50 proc. jaunų žmonių. Lietuvoje šiuo metu jaunimo nedarbas siekia apie 21 proc.

Vis dėlto jaunimo užimtumo klausimai toli gražu nėra naujas reiškinys. Eurostato duomenimis, iki 2008 m. pabaigos ES jaunimo nedarbo rodikliai maždaug du kartus viršydavo visos populiacijos nedarbo rodiklius. Remiantis Graikijos Darbo, socialinės apsaugos ir gerovės ministerijos duomenimis, jaunų žmonių nuo 15 iki 25 m. amžiaus nedarbo rodikliai 1983-2008 m. Graikijoje visada svyravo apie 22-25 proc., o kartais beveik dvigubai juos viršydavo.

Štai 2004 m. Lietuvoje jaunimo nedarbo rodikliai taip pat svyravo tarp 20-23 proc. Tiesa, 2005-2007 m. jaunimo nedarbas šalyje nuosekliai mažėjo, tačiau kriziniais 2009-2012 m. pradėjo mušti rekordus, retkarčiais siekdamas net 30 proc.

Taigi netgi atmetus krizinius nedarbo šuolius, jaunimas apskritai mažiau dalyvauja darbo rinkoje, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis.

„Jaunimo garantija“ nieko negarantuos, o Vyriausybė darbo vietų nesukurs

Kalbėdami apie galimus jaunimo nedarbo problemos sprendimus vis dažniau pradedame girdėti apie „Jaunimo garantiją“. Europos Komisija „Jaunimo garantiją“ apibūdina, kaip naują požiūrį sprendžiant jaunų žmonių (iki 25 m.) nedarbo problemas. Jos esmė – per 4 mėnesius baigus formalią švietimo įstaigą ar tapus bedarbiu valstybė jaunam asmeniui turi garantuoti „geros kokybės pasiūlymą“. Pastarasis byloja apie darbo, stažuotės, kitokios praktikos ar mokslo pasiūlymą, kuris būtų pritaikytas kiekvieno jauno žmogaus poreikiams.

Nors teigiama, kad kiekviena valstybė narė yra kviečiama „Jaunimo garantijos“ priemones įgyvendinti remiantis unikalia šalies situacija, dažnai postuluojamas principas „nei vienas jaunas žmogus neturi būti paliktas“ sufleruoja, kad „Jaunimo garantija“ iš esmės byloja apie universalų principą: daugiau aktyvių darbo rinkos priemonių ir daugiau valstybės „globos“.

Iš esmės „Jaunimo garantija“ yra socialinių garantijų rinkinys, skirtas jauniems žmonėms. Nors tai nauja iniciatyva, panašios „garantijos“ jau buvo ar yra įgyvendinamos. Tai įvairios darbuotojų perkvalifikavimo ir profesinių mokymų schemos, pirmojo darbo užmokesčio subsidijos.

Tačiau tokių priemonių veiksmingumas yra kvestionuotinas. Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito ataskaitos duomenimis, po valstybės organizuojamų mokymų įsidarbinti pavyksta tik 1 iš 3 dalyvių. Tuo tarpu dalinio darbo užmokesčio kompensavimo schema negarantuoja ženklaus užimtumo didėjimo, ji trumpalaikė ir netvari, jai pasibaigus darbdavys turi sukti galvą, kaip išlaikyti darbuotoją ir mokėti nemažas socialinio draudimo įmokas.

Ir vis dėlto anksčiau aptartos priemonės yra konkretesnės nei „Jaunimo garantija“: valstybės užtikrinamas darbo, stažuotės, kitokios praktikos ar mokslo pasiūlymas. Neįmanoma suvokti, kokiu būdu valstybė gebėtų ir išgalėtų kiekvienam baigusiam švietimo įstaigą ar iškritusiam iš darbo rinkos užtikrinti tolesnį jo gyvenimo kelią.

Nerealistiniai planai tuo nesibaigia – kadencijos pradžioje ministrė A.Pabedinskienė teigė, kad iki 2020 m. ketina sukurti 150 tūkstančių naujų darbo vietų. Tai naivu, nes SADM darbo vietų nekuria, tai daro verslas. O šis tai daro vieninteliu atveju – kai tai daryti iš tiesų apsimoka.

Taigi siūlomos „garantijos“ bei šiuo metu jau įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos priemonės iš esmės yra kosmetinės, realiai nekuriančios darbo vietų ir nesprendžiančios esminių darbo rinkos problemų.

Svarbiausia – nuoseklumas ir verslų išgyvenimo klausimas

Eurostato duomenimis, Lietuva yra viena pirmųjų ES pagal naujai įkurtų verslų skaičių. Vis dėlto rodikliai taip pat atskleidžia, kad Lietuvos įmonių „išgyvenimo rodiklis“ yra vienas žemiausių ES, t.y. daugybė įkurtų verslų nutraukia veiklą, miršta.

Nors pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviai investavome į naujų verslų steigimo programas, antraeiliu dalyku laikėme įmonių išgyvenimo klausimus, niekas iki šiol nenagrinėja įmonių žlugimo priežasčių. Būtent žlungantys verslai gilina nedarbo problemas.

Valstybė turi turėti nuoseklų, visaapimantį, ilgalaikį požiūrį ne tik į užimtumą ir socialinę politiką, bet ir į verslo aplinką. Pritaikius šiuo metu siūlomas trumpalaikes užimtumo didinimo priemones pokyčiai nebus pasiekti, jei verslas (ypač pradedantis) susidurs su dideliais darbo vietų kūrimo kaštais, o ekonomika trypčios vietoje.

Be to, Europos vyriausybės taip pat turėtų atsižvelgti į šalyse egzistuojančias paskatas nedirbti, jas mažinti ir didinti paskatas dirbti. Štai jaunimo nedarbu garsėjančioje Graikijoje minimali alga jaunimui siekia 400 eurų, o mėnesinė nedarbo išmoka yra 380 eurų. Jeigu suskaičiuotume, kiek papildomai kainuoja darbinė veikla, pavyzdžiui, dienos pietų išlaidos ar reprezentatyvi apranga, suprasime, kad Graikijoje jaunimui dirbti tiesiog neapsimoka. Taigi daugiau nei pusė jaunų žmonių čia nedirba ne tik todėl, kad yra nekvalifikuoti, negabūs, ar jiems trūksta valstybės pagalbos.

Apskritai dalyvaudami europinėse užimtumo skatinimo diskusijose turime išlikti kritiški. Minėtoje Europos jaunimo užimtumo konferencijoje Prancūzija priekaištavo Vokietijai, jog ši valstybės mastu nenustatinėdama minimalios algos daugybei jaunų žmonių leidžia sukurti „mini-darbo“ vietas, kurios neturi lygiavertės socialinės apsaugos ir taip sukelia nesąžiningą konkurenciją ES viduje. Tokios kalbos yra kiršinančios ir klaidinančios: būtent dėl lankstesnių galimybių įsidarbinti Vokietijoje jaunimo nedarbas yra mažiausias ES.

Taigi šiuo metu Lietuvoje ir Europoje siūlomos priemonės viso labo sukuria jaunimo, kaip globotinių, ir valstybės, kaip globėjos, vaidmenį. Tačiau Lietuvos jaunimas yra per daug savarankiškas, verslus ir gabus, kad su juo būtų elgiamasi, kaip su bejėgiu globotiniu. Kuo anksčiau suprasime, kad šiame pasaulyje ištekliai yra riboti, tuo greičiau pamiršime sovietiniais laikais dvelkiančias valstybės praktikas ir tapsime klestinčia visuomene.

Jaunimo teisės

Atėjus gegužei – ir, aišku, neįtikėtinu greičiu besiartinant baigiamojo darbo universitete deadline’ui, netikėtai “atsirado“ laiko pasidalinti keletu minčių temomis, su kuriomis pastaruoju metu tenka turėti šiek tiek reikalų. Taigi šis įrašas apie jaunimo teises.

Paneuropiniu mastu tai labai dažnai linksniuojamas terminas bei įvairiausiuose susitikimuse gvildenama tema. Taigi, kas yra jaunimo teisės ir kaip jas galima užtikrinti?

Klausimas gana keblus, o bent dalį atsakymų turintieji yra pasiskirstę į dvi stovyklas:

1-oji. Jaunimo teisių kodifikavimo mylėtojai. Jų požiūriu, jaunimo teisės yra visos žmogaus teisės, o taip pat ir įvairiausios išvestinės jauniems žmonėms aktualios teisės (pvz. teisė į būstą, į nemokamą mokslą, finansinę autonomiją ir kt.) Įrankis, galintis jas užtikrinti – Jaunimo teisių konvencija (vaiko teisių konvencijos atitikmuo). Europos dokumentuose mintys apie jaunimo teisių konvenciją sklando nuo 1978 m. Šios stovyklos atstovai mato teises per pozityvių teisių prizmę (kas yra pozityvios ir negatyvios teisės galima pasiskaityti čia).

2-oji. Jaunimo teisių kodifikavimo skeptikai. Šios stovyklos atstovai labiau mėgsta vartoti ne jaunimo teisių terminą, bet “priėjimo prie teisių“ sąvoką – angl. access to youth rights (lietuviškas vertinys nelabai vykęs). Šio požiūrio atstovai jaunimo teises suvokia, kaip negatyvias teises – mano, jog egzistuoja įvairių (dažnai iš valstybės kylančių) trukdžių, jaunimui naudotis savomis teisėmis. Šie žmonės mano, jog jaunimo teisių konvencija nėra reikalinga, nes egzistuojantys žmogaus ir vaiko teisių apsaugos dokumentai yra tinkami šioms teisėms apsaugoti.

Tiek vieni, tiek kiti, be abejo, turi savo teisinių argumentų, kuriais vadovaujasi diskutuodami. Tokia požiūrių priešprieša pačių jaunimo atstovų tarpe dažnai palikdavo nuošalyje realias jaunų žmonių Europoje problemas ir koncentruodavosi ties diskusinės kovos lauku. Vis dėlto šiandien galima pasidžiaugti, kad bent jau vienoje institucijoje – Europos Tarybos Patarėjų Taryboje – jaunimas sutarė, kad metas sudėti ginklus ir pirmuose žingsniuose dirbti dėl to, kad  su jaunimu susijusių klausimų tematika būtų kuo plačiau žinoma, suprantama ir nelietuviškai kalbant – mainstream’inama. O jaunimo teisių klausimas profesionaliau nagrinėjamas, pasitelkiant į pagalbą Žmogaus teisių teismą ir kitus svarbius veikėjus.

Įdomu tai, kad nei viena, nei kita barikadų pusė neturi vienintelio ir galutinio atsakymo, kokios teisės konkrečiai yra jaunimo teisės. Galima suprasti, kad jos neretai iškyla netikėčiausiose situacijose, tačiau jau dabar matyti nemažai valstybių intervencijos reikalaujančių balsų.

Apie iniciatyvas Europos Tarybos viduje

Trumpai pasakysiu, kad kalba eina ne apie ES organus, o apie Europos Tarybą – Council of Europe. Štai gerb. Europos liaudies partijos atstovas Europos Taryboje Luca Volonte savo viename pranešime atkreipė dėmesį į tai, kad jaunimą itin palietė atėjusi ekonominė krizė. Jis išsakė būtinybę šalims imtis pozityvių veiksmų jaunimo teisėms užtikrinti, pvz. visuotinai didinti minimalų atlyginimą arba jį įvesti ten, kur jo nėra.

Šis ponas, be abejonės, patektų į pirmąją jaunimo teisių požiūrio stovyklą. Tačiau, taip ir lieka neaišku, kodėl, jo nuomone, minimalus atlyginimas didintų jaunimo įsidarbinimą, o ne atvirkščiai – gilintų nedarbą. Vokietijoje neegzistuojant minimaliai algai, jaunimo nedarbas yra mažiausias Europoje. Tačiau L.Volonte išskiria šią šalį ir toliau beria – Vokietija privalo įsivesti minimalų atlyginimą jaunimui! Paprieštarauti šiam politikui nėra sunku -vien šis filmukas išdėsto, kodėl ypač jauniems žmonėms tai gali pakenkti. Tačiau grįžkime prie jaunimo teisių.

Apie “jaunimo teisių“ sąvoką Lietuvoje

Lietuvoje jaunimo teisių diskursas dar neįsiplieskė, nors Jaunimo politikos pagrindių įstatyme yra įtraukta jaunimo teisių sąvoka.  Mūsų šalyje didelio susipriešinimo jaunimo teisių klausimais nėra – ir nežinau, gerai tai, ar blogai. Viena vertus, nėra varginančių ginčų ir egzistuoja pakankamai stipri jaunimo politika, kita vertus – nesusitvarkome su vaiko teisėmis Garliavoje ir turime didelį jaunų žmonių savižudybių skaičių.