Liberalams ir ne tik

Susipriešinimas ir susiskaldymas, draudimai ir baudimai pastaruoju metu Lietuvoje yra tapę “new normal”, tai reiškia – nauja nuolatine situacija, prie kurios pripratome ir kurioje gyvename. Dar daugiau – liberalios sielos žmogui ši situacija ypatingai nelengva. Atrodo, kad einama prieš viską, ką palaikai. Nesvarbu, ar priklausai politinei partijai ar tiesiog esi liberalus žmogus, neturintis ir neieškantis partinio ryšio.

Prasidėjus naujam politiniams sezonui, dalinuosi savo įžvalgomis, į ką, manau, turėtų atkreipti dėmesį liberaliai mąstantys žmonės

1. Demokratijos ir Konstitucijos sargyboje

Žodžio laisvė, lygybė prieš įstatymą, laisvi rinkimai, privati nuosavybė, žmogaus teisės – tai šiuolaikinės demokratijos pamatai, neatsiejami nuo Europos ir Vakarų civilizacijos. Jie priklauso įvairių politinių pažiūrų žmonėms, kurie nors ir turi pažiūrų skirtumų, sutaria dėl demokratinių taisyklių, pripažįsta ir gerbia minėtus universalius principus.

Šiandien Lietuvoje pastebime norą nubraukti demokratijos pamatus: Vyriausiosios rinkimų komisijos tyrimų šališkumas, politinis nacionalinio transliuotojo tyrimas, puolimas prieš individualius žurnalistus, opozicinių partijų ir jų lyderių puolimas, nuolatiniai tyrimai ir komisijos (pereinantys į persekiojimą už kritiką ir siekiantys silpninti kai kuriuos kandidatus į prezidentus), smulkus sukčiavimas parlamente žongliruojant taisyklėmis – visa tai ardo demokratijos pamatus. Dar daugiau – tokiu keliu žengiantys valdantieji netruks ateiti prie totalinio valstybės aparato pajungimo savo politiniams tikslams.

Turime atsistoti demokratijos ir Konstitucijos sargyboje. O tai reiškia – nepalaikyti ir priešintis populistiniams šalies pamatus griaunantiems įstatymų projektams, pavyzdžiui, Konstitucijos pakeitimams, siekiant mažinti parlamentą (valdžios koncentravimo grėsmė), keisti Lietuvos politinę sistemą iš mišrios į vienmandates (didesnė poliarizacija ir didesnės korupcijos Parlamente grėsmė), stabdyti prieš individualius politikus nukreiptas įstatymo iniciatyvas (draudimas G. Paluckui dalyvauti rinkimuose yra neproporcingas ir yra panašus į žmogaus teisių pažeidimą).

Po to, kai į valdančiąją daugumą prisijungė ,,Tvarka ir teisingumas”, Seimo balsavimuose įsijungs naujas buldozeris ir įžengsime į naują valdžios koncentracijos etapą. Lietuva to dar nematė – Seimo Valdyboje iš 7 narių dauguma turės 6. Opozicijai lieka atstovauti vienintelė Irena Degutienė. Valdančiajai daugumai tik stiprėjant ir pamažu suaugant su valstybės institucijomis, opozicijai reikia pamiršti tarpusavio ambicijas ir tartis dėl labiau koordinuoto atstovavimo Parlamente.

2. Daugiau erdvės žmogaus veiklai ir pasirinkimui švietime, sveikatoje, ekonomikoje

Lietuvos ekonomika nestovi vietoje ir už tai turime būti dėkingi kas dieną nuo ryto iki vakaro dirbantiems ir kuriantiems žmonėms. Tokių Lietuvoje – šimtai ir tūkstančiai. Tik jų dėka Lietuva eina į priekį.

Tačiau politiniuose sprendimuose trūksta optimizmo. Matome tik draudimus, baudimus ir pirmuosius žingsnius nacionalizacijos kelyje. Vyksta kova prieš prekybos centrus ir privačią sveikatos apsaugą. Neabejoju, tuoj bus užtaisytos patrankos prieš privatų švietimą. Ateisime iki taško, kur bus nuosekliai kartojama: viskas, kas gera – valstybės, viskas, kas bloga – privatu.

Švietimo, sveikatos, pensijų ir kitose srityse auga valstybės vaidmuo asmens pasirinkimo laisvės sąskaita. Pavyzdžiui, kaip bežiūrėtum, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas įvedė daugiau sumaišties ir biurokratijos, kai švietimui skirti finansai bus naudojami ne su ugdymu susijusioms veikloms, dar daugiau – kai kuriems pilnus krūvius turintiems mokytojams jų darbo užmokestis mažėja. Sveikatos sistemoje privilegijuojami valstybiniai projektai: iš sveikatos įstaigų tinklo eliminuojami pacientai, kurie gydosi privačiose įstaigose, bus kuriamos valstybinės vaistinės, neatsisakoma valstybinio alkoholio monopolio idėjos. Pensijų srityje mažėja paskatos taupyti, didėja nežinomybės jausmas dėl pensijų sistemos ateities.

Apgailestauju, kad sustabdyti antiliberalių iniciatyvų nepavyko, tačiau žvelgiant į ateitį turime nepamirštų tų dalykų, kurie vestų Lietuvą į priekį.

Esminis tikslas švietime turi būti laisvo ir savarankiško žmogaus ugdymas. Mokykla juk pirmiausiai skirta moksleiviams, o ne švietimo biurokratams. Reikia skirti didesnį politinį dėmesį ne tik švietimo vadybai, bet ir ugdymo turiniui, profesionalesniam ir lankstesniam mokytojų rengimui. Siauresnis, bet gilesnis mokymo turinys, integruotas mokymas, naujų technologijų pritaikymas ir programavimo pamokos, galimybė lankyti daugiau būrelių po pamokų, galimybė mokytis namuose – tai turėtų būti prioritetai bendrajame lavinime. Neramina artėjanti aukštojo mokslo finansavimo reforma, grąžinsianti tuos laikus, kai universitetų vadovai dėl finansavimo sutardavo uždaruose Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriuose vienas kitam pamerkę akį.

Sveikatos sistemoje laukia valstybinių projektų kūrimo etapas, kuriame vėl bus pamirštas pacientas ir gydytojas. Tam negalima pritarti. Taip pat turime pagaliau įteisinti gydymą medicininėmis kanapėmis, kad pacientai, kuriems toks gydymas reikalingas, galėtų gydytis Lietuvoje. Galima būtų palaikyti Vyriausybės norą reformuoti neefektyviai veikiančias sveikatos gydymo įstaigas su sąlyga, kad sutaupyti resursai būtų skirti didesniems medikų atlyginimams ir mažinant eiles laukiantiems slaugos ligoninių paslaugų.

Ekonomikoje reikia stabdyti įsigalėjusį verslo demonizavimą. Lietuvos ambicija mokesčių srityje turi būti ne vidutiniškai patraukli valstybė, bet lanksčiausią ir patraukliausią mokestinę ir verslo reguliavimo aplinką siūlanti Europos Sąjungos narė. Tačiau ekonomika – tai ne vien mokesčiai. Turi lieknėti valstybės aparatas ir biurokratija. Mažesni įsipareigojimai biurokratijai yra būtina sąlyga mažesniems mokesčiams. Kalbant apie verslą ir ateities perspektyvas, valstybei nereikia iš viršaus į apačią nuleidinėti jokių ,,valstybinių užsakymų”, svarbu leisti žmogui veikti, leisti jam atsiduoti ,,kūrybinei destrukcijai” ir spontaniškumui. Valstybė taip pat turi atverti savo valdomus duomenis ir skaitmenizuoti paslaugas, kad tokiems žmonėms būtų lengviau kurti.

3. Žmogaus teisės nėra prioritetas, bet turėtų būti

Reikia pripažinti, kad žmogaus teisės dar nebuvo prioritetas nei vienai valdančiajai daugumai, todėl dabartinė situacija nėra kažkuo labai išskirtinė. Gal tiesiog ši Seimo dauguma pasižymi pabrėžtinai socialkonservatyviu požiūriu.

Emigracija yra pripažįstama, kaip pagrindinė šiuolaikinės Lietuvos problema, tačiau gvildenant jos priežastis apsiribojama tik ekonomika. Iš tikrųjų Lietuvą renkasi palikti ir tie, kurie čia jaučiasi nepriimti, nepripažinti, nelygūs prieš įstatymą, kitokie. Lietuva turi tapti atvira visiems.

Visi žmonės nusipelnė būti lygūs prieš įstatymą ir turėti teisę į privatų šeimos gyvenimą. Tam reikia toliau aktyviai siekti tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo. Jeigu ne šioje, tai kitoje kadencijoje, su kitokiu politiniu tonu, tai turės būti įgyvendinta. Reikia subalansuoti ir kitus diskriminuojančius įstatymus, skirti didesnį dėmesį neapykantos nusikaltimams.

Baudžiamieji įstatymai už psichoaktyvių medžiagų turėjimą ir vartojimą turi būti pakeisti vartojimo prevencija, švietimu ir žalos mažinimu. Kalėjimas dar neišgydė nei vienos priklausomybės. Du mano bandymai pataisyti padėtį buvo nupūsti su trenksmu. Atėjo metas tartį žodį ekspertams ir visuomenei.

Jokiu būdu negalima atverti kelio iniciatyvoms riboti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, komedija paversti lytinį švietimą mokyklose, drausti nėštumo nutraukimą ir pastumti moteris, kurios išgyvena krizę, į užribį. Visa tai jau matėme, tačiau, jaučiu, ir vėl išvysime. Pagaliau, turime ratifikuoti konvenciją dėl smurto prieš moteris (Stambulo konvencija) ir joje esančias rekomendacijas įgyvendinti Lietuvoje.

Darbų yra labai daug, bet jiems reikia palaikymo. Reikia palaikymo visuomenėje, reikia palaikymo ir Parlamente. Įpusėjus kadencijai galiu tik pažadėti, toliau nuosekliai dirbti siekiant įvardintų tikslų. Palaukti ir patylėti yra labai patogu, tačiau tai niekur nenuves.

 

Reklama

Tema, kuri yra tabu Lietuvos politiniams lyderiams

Stebėjau pirmuosius ,,Žinau, ką renku“ lyderių debatus. Buvo įdomu kokia stebėtina VIENYBĖ kai kuriais klausimais pasireiškė :). Kad ir atsakymai į klausimą ,,kokia Jūsų nuomonė apie žolės legalizavimą“. Net ir buvęs policijos pareigūnas nepateikė įvairiapusiškesnės nuomonės. Visi atsižegnojo kalbėdami, kad jie prieš svaiginimąsi. Bet ar tikrai tik tiek galima pasakyti?

Kodėl niekas neužsiminė apie tai, kokia šiandien yra juodoji svaigalų rinka, kurią šiuo metu kontroliuoja mafija? Kodėl niekas nekalbėjo apie jaunų (kartais neatsakingai pasielgiančių) žmonių likimus, kurie vieną dieną gali gauti tik įspėjimą, o kitą dieną gali sėsti už grotų keleriems metams, susigriauti gyvenimą, išeiti iš ten visiškai degradavę? Kodėl niekas nei žodelio nepasakė apie galimybę legalizuoti kanapes medicininiais tikslais, kad galėtume padėti žmonėms išgyventi?

Į šiuos klausimus pasaulyje yra ieškoma atsakymų ne todėl, kad yra norima SKATINTI kanapių vartojimą ir svaiginimąsi. Šios diskusijos vyksta, nes yra valia KONTROLIUOTI šią juodą ir pavojingą zoną. Šiomis temomis nebijo diskutuoti Pasaulio ekonomikos forumas, Kanados ir kitų demokratinių Vakarų valstybių vyriausybės. O pas mus visiškas politinis davatkynas. NIEKAS nemato problemos.

Aš nesu ekspertė, nesu medikė, nesu žolės mėgėja. Pagaliau neturiu griežto įsitikinimo, kuri alternatyva yra geriausia. Bet man aišku viena – diskutuoti dėl įstatymo turinio reikia, nes jeigu dabartiniams lyderiams atrodo, kad situacija yra labai gera, tai jie nieko apie tai nežino.

Neliberali demokratija atslinko

Žlugus Sovietų Sąjungai ir socializmui pralaimėjus politikos mokslininkas Francis Fukuyama parašė knygą ,,Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, kurioje teigė, kad Vakaruose įsitvirtinusi liberali demokratija yra paskutinė žmonijos valdymo forma, kuriai nebėra alternatyvos. Jeigu šią politikos mokslų kalbą paverstume pasakų analogija – blogis buvo nugalėtas ir jie ilgai ir laimingai gyveno. Vis dėlto tampa ryšku, kad istorija nesibaigė. Liberaliai demokratijai atsiranda alternatyva ir ji kelia susirūpinimą.

Liberali demokratija remiasi šiais principais – visuotiniai rinkimai, konkuruojančios partijos, valdžios galių padalijimas, užtikrinama žodžio ir minties laisvė, rinkos ekonomika. Vis dažniau tiek tradicinėse Vakarų demokratijose, tiek Vidurio Rytų Europoje atsiranda sąmoningai ir nesąmoningai norinčių nurašyti šiuos principus.

Algirdas Kaušpėdas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėjo apie mūsų visuomenėje veikiančius lošėjus ir kūrėjus. Anot A. Kaušpėdo, mūsų viduje visada gyvena tiek lošėjas, tiek kūrėjas. Pirmasis savimi patenkintas demagogas, visada pirmiausiai siekiantis išlošti. Antrasis – nuosekliai siekiantis pokyčių, veikiantis ir kuriantis. Taip jau susiklostė, kad neliberalios demokratijos šaukliais tampa būtent A. Kaušpėdo minėti ,,lošėjai“.

Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Vienas jų – Donaldo Trumpo reiškinys. Nebūdamas ,,vienas iš jų“ – profesionalių politikų – Trumpas apeliuoja į užsisėdėjusį politinį elitą ir teigia sugrąžinsiąs JAV prarastą didybę. Tačiau praktinėje politikoje jo darbų niekas nežino, tik kontraversiškus pareiškimus, balansuojančius ant ksenofobijos ribos. D. Trumpo nominacija Respublikonų partijoje yra smūgis tradicinei politinei santvarkai ir kartu, deja, atpildas už kartais per didelę aroganciją ir uždarumą.

Kitas pavyzdys – Didžioji Britanija ir ,,Brexit“.  Šios kampanijos lyderiai B. Johnsonas ir M. Gove’as, nors kurį laiką jau veikė politikoje, viskas, ką jie turėjo, buvo puikus viešųjų ryšių planas. Politinio plano jie neturėjo. Kaip ir tikriausiai nesitikėjo, kokią neapykantos atvykėliams bangą iššauks referendumo rezultatai. Taigi jiems pavyko – kampanija laimėjo. Tik, ką daryti po to, nebuvo aišku.

Jau kitą dieną Britanija nuo viešųjų ryšių specialistų grįžo prie profesionalių politikų ir pradėjo ieškoti tų, kurie prisiimtų atsakomybę išsrėbti populizmo privirtą košę. Atsakomybę prisiima Theresa May, kurios misija neabejotinai bus Didžiąją Britaniją iš ES išvesti kuo grakščiau. Gerai bent tiek, kad B. Johnsonas vis dėlto neišvengs atsakomybės ir turės už savo kalbas atsakyti dirbdamas užsienio reikalų sekretoriumi.

Viktoras Orbanas Vengrijoje ir Jaroslavas Kačinskis Lenkijoje gerai iliustruoja, kaip gali atslinkti neliberali demokratija į mūsų regioną. Žiniasklaidos teisių suvaržymai, siekis dominuoti visose politinėse institucijose, ant ksenofobijos ribos balansuojantys pareiškimai, verslo ir rinkos demonizavimas, jau nekalbu apie žmogaus teises ir LGBT, kaip tabu temas. Šios ir panašios politinės laisvės tapo tuo, prieš ką reikia kovoti. Su tvirta ranka ir gera doze nacionalizmo.

Būtent D. Trumpas, B. Johnsonas, V. Orbanas yra pirmiausiai ,,lošėjai“. Jie lošia nusivylusių visuomenės narių korta. Tokie ir panašūs veikėjai ypatingai suaktyvėja po įvairių sukrėtimų, pavyzdžiui, paskutinių teroristinių atakų Paryžiuje, Briuselyje, Nicoje. Tačiau kryptis, kurią jie neša, yra pavojinga.

Vis dažniau pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve. Tačiau tokie ,,veiklos žmonės“, nauji politiniai pranašai, einantys prieš atvirumo idėjas, nei terorizmo, nei kitų problemų neišspręs, priešingai – tik jas pagilins.

Šiais metais Lietuvoje rinksime Seimą ir turėsime naują Vyriausybę. Tai svarbi įžanga prieš 2019-uosius, kai įvyks net treji rinkimai – Prezidento, savivaldos ir Europos Parlamento. Iš esmės tai lūžio laikotarpis Lietuvai. Turėsime pasirinkti: ar atsinaujinsime ir pasiraitoję rankoves atversime naują puslapį nepriklausomos Lietuvos raidoje, ar toliau sieksime atkeršyti vieni kitiems ir vieni kitus gąsdinsime. Šiais neramiais pasaulyje laikais Lietuva turi atskirti kūrėjus nuo lošėjų.  

Ką daryti, kad Paryžiaus, Briuselio ir Nicos įvykiai nepasikartotų?

Gedime daugiau nei 80 aukų, kurių Prancūzija neteko per žiaurų išpuolį Nicoje, tarp jų – daugybė vaikų. Vėl klausiame vieni kitų, ar galima padaryti kažką kitaip, kad kelias būtų užkirstas tokioms teroro atakoms.

Trys kryžiai

Pirma, visi pastarojo meto tragiškų įvykių Europoje kaltininkai buvo iš anksto žinomi policijai. Ir tai tik įrodo, kad sustiprinus vidaus tarnybų veiklą, galima sumažinti tokių išpuolių tikimybę. Tai toli gražu nereiškia, kad kiekvienas žmogus turi būti sekamas. Tai reiškia, jog tarnybos turi skirti proaktyvų dėmesį tiems asmenims, kurie jau buvo įkliuvę ir turi įrašų dėl nelegalios veiklos. Reikia naikinti tokios veiklos židinius – nelegalią prekybą ginklais, narkotikais, žmonėmis.

Antra, akivaizdu, kad viešų renginių metų policijos pareigūnų ir kitų tarnybų veikla turi būti dar griežtesnė. Po tokių žiaurių sukrėtimų visuomenė tikrai yra tam pasiruošusi.

Trečia, iš ES valstybių turime išsiųsti visus terorizmu įtariamus ar su terorizmu susijusius asmenis, kurie yra atvykę iš užsienio.

Ketvirta – ir svarbiausia – po tokių įvykių pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve, kaip turime atstatyti sienas ir izoliuotis vienas nuo kito. Tai didelė klaida.

Tik didesnis bendradarbiavimas ir koordinavimas gali užkirsti kelią tokiems įvykiams. Tik didesnė atvirumo ir laisvės idėjų sklaida yra alternatyva šitam blogiui.

Todėl jokie ,,veiklos žmonės“ ir nauji politiniai pranašai, einantys prieš šias idėjas, terorizmo problemos neišspręs, priešingai – tik ją sustiprins.

Turime tobulinti savo turimas institucijas ir laikytis drauge. Tai vienintelis kelias išsaugoti liberalią demokratiją ir saugią visuomenę.

Užuojauta Prancūzijai.