Tema, kuri yra tabu Lietuvos politiniams lyderiams

Stebėjau pirmuosius ,,Žinau, ką renku“ lyderių debatus. Buvo įdomu kokia stebėtina VIENYBĖ kai kuriais klausimais pasireiškė :). Kad ir atsakymai į klausimą ,,kokia Jūsų nuomonė apie žolės legalizavimą“. Net ir buvęs policijos pareigūnas nepateikė įvairiapusiškesnės nuomonės. Visi atsižegnojo kalbėdami, kad jie prieš svaiginimąsi. Bet ar tikrai tik tiek galima pasakyti?

Kodėl niekas neužsiminė apie tai, kokia šiandien yra juodoji svaigalų rinka, kurią šiuo metu kontroliuoja mafija? Kodėl niekas nekalbėjo apie jaunų (kartais neatsakingai pasielgiančių) žmonių likimus, kurie vieną dieną gali gauti tik įspėjimą, o kitą dieną gali sėsti už grotų keleriems metams, susigriauti gyvenimą, išeiti iš ten visiškai degradavę? Kodėl niekas nei žodelio nepasakė apie galimybę legalizuoti kanapes medicininiais tikslais, kad galėtume padėti žmonėms išgyventi?

Į šiuos klausimus pasaulyje yra ieškoma atsakymų ne todėl, kad yra norima SKATINTI kanapių vartojimą ir svaiginimąsi. Šios diskusijos vyksta, nes yra valia KONTROLIUOTI šią juodą ir pavojingą zoną. Šiomis temomis nebijo diskutuoti Pasaulio ekonomikos forumas, Kanados ir kitų demokratinių Vakarų valstybių vyriausybės. O pas mus visiškas politinis davatkynas. NIEKAS nemato problemos.

Aš nesu ekspertė, nesu medikė, nesu žolės mėgėja. Pagaliau neturiu griežto įsitikinimo, kuri alternatyva yra geriausia. Bet man aišku viena – diskutuoti dėl įstatymo turinio reikia, nes jeigu dabartiniams lyderiams atrodo, kad situacija yra labai gera, tai jie nieko apie tai nežino.

Neliberali demokratija atslinko

Žlugus Sovietų Sąjungai ir socializmui pralaimėjus politikos mokslininkas Francis Fukuyama parašė knygą ,,Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, kurioje teigė, kad Vakaruose įsitvirtinusi liberali demokratija yra paskutinė žmonijos valdymo forma, kuriai nebėra alternatyvos. Jeigu šią politikos mokslų kalbą paverstume pasakų analogija – blogis buvo nugalėtas ir jie ilgai ir laimingai gyveno. Vis dėlto tampa ryšku, kad istorija nesibaigė. Liberaliai demokratijai atsiranda alternatyva ir ji kelia susirūpinimą.

Liberali demokratija remiasi šiais principais – visuotiniai rinkimai, konkuruojančios partijos, valdžios galių padalijimas, užtikrinama žodžio ir minties laisvė, rinkos ekonomika. Vis dažniau tiek tradicinėse Vakarų demokratijose, tiek Vidurio Rytų Europoje atsiranda sąmoningai ir nesąmoningai norinčių nurašyti šiuos principus.

Algirdas Kaušpėdas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėjo apie mūsų visuomenėje veikiančius lošėjus ir kūrėjus. Anot A. Kaušpėdo, mūsų viduje visada gyvena tiek lošėjas, tiek kūrėjas. Pirmasis savimi patenkintas demagogas, visada pirmiausiai siekiantis išlošti. Antrasis – nuosekliai siekiantis pokyčių, veikiantis ir kuriantis. Taip jau susiklostė, kad neliberalios demokratijos šaukliais tampa būtent A. Kaušpėdo minėti ,,lošėjai“.

Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Vienas jų – Donaldo Trumpo reiškinys. Nebūdamas ,,vienas iš jų“ – profesionalių politikų – Trumpas apeliuoja į užsisėdėjusį politinį elitą ir teigia sugrąžinsiąs JAV prarastą didybę. Tačiau praktinėje politikoje jo darbų niekas nežino, tik kontraversiškus pareiškimus, balansuojančius ant ksenofobijos ribos. D. Trumpo nominacija Respublikonų partijoje yra smūgis tradicinei politinei santvarkai ir kartu, deja, atpildas už kartais per didelę aroganciją ir uždarumą.

Kitas pavyzdys – Didžioji Britanija ir ,,Brexit“.  Šios kampanijos lyderiai B. Johnsonas ir M. Gove’as, nors kurį laiką jau veikė politikoje, viskas, ką jie turėjo, buvo puikus viešųjų ryšių planas. Politinio plano jie neturėjo. Kaip ir tikriausiai nesitikėjo, kokią neapykantos atvykėliams bangą iššauks referendumo rezultatai. Taigi jiems pavyko – kampanija laimėjo. Tik, ką daryti po to, nebuvo aišku.

Jau kitą dieną Britanija nuo viešųjų ryšių specialistų grįžo prie profesionalių politikų ir pradėjo ieškoti tų, kurie prisiimtų atsakomybę išsrėbti populizmo privirtą košę. Atsakomybę prisiima Theresa May, kurios misija neabejotinai bus Didžiąją Britaniją iš ES išvesti kuo grakščiau. Gerai bent tiek, kad B. Johnsonas vis dėlto neišvengs atsakomybės ir turės už savo kalbas atsakyti dirbdamas užsienio reikalų sekretoriumi.

Viktoras Orbanas Vengrijoje ir Jaroslavas Kačinskis Lenkijoje gerai iliustruoja, kaip gali atslinkti neliberali demokratija į mūsų regioną. Žiniasklaidos teisių suvaržymai, siekis dominuoti visose politinėse institucijose, ant ksenofobijos ribos balansuojantys pareiškimai, verslo ir rinkos demonizavimas, jau nekalbu apie žmogaus teises ir LGBT, kaip tabu temas. Šios ir panašios politinės laisvės tapo tuo, prieš ką reikia kovoti. Su tvirta ranka ir gera doze nacionalizmo.

Būtent D. Trumpas, B. Johnsonas, V. Orbanas yra pirmiausiai ,,lošėjai“. Jie lošia nusivylusių visuomenės narių korta. Tokie ir panašūs veikėjai ypatingai suaktyvėja po įvairių sukrėtimų, pavyzdžiui, paskutinių teroristinių atakų Paryžiuje, Briuselyje, Nicoje. Tačiau kryptis, kurią jie neša, yra pavojinga.

Vis dažniau pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve. Tačiau tokie ,,veiklos žmonės“, nauji politiniai pranašai, einantys prieš atvirumo idėjas, nei terorizmo, nei kitų problemų neišspręs, priešingai – tik jas pagilins.

Šiais metais Lietuvoje rinksime Seimą ir turėsime naują Vyriausybę. Tai svarbi įžanga prieš 2019-uosius, kai įvyks net treji rinkimai – Prezidento, savivaldos ir Europos Parlamento. Iš esmės tai lūžio laikotarpis Lietuvai. Turėsime pasirinkti: ar atsinaujinsime ir pasiraitoję rankoves atversime naują puslapį nepriklausomos Lietuvos raidoje, ar toliau sieksime atkeršyti vieni kitiems ir vieni kitus gąsdinsime. Šiais neramiais pasaulyje laikais Lietuva turi atskirti kūrėjus nuo lošėjų.  

Ką daryti, kad Paryžiaus, Briuselio ir Nicos įvykiai nepasikartotų?

Gedime daugiau nei 80 aukų, kurių Prancūzija neteko per žiaurų išpuolį Nicoje, tarp jų – daugybė vaikų. Vėl klausiame vieni kitų, ar galima padaryti kažką kitaip, kad kelias būtų užkirstas tokioms teroro atakoms.

Trys kryžiai

Pirma, visi pastarojo meto tragiškų įvykių Europoje kaltininkai buvo iš anksto žinomi policijai. Ir tai tik įrodo, kad sustiprinus vidaus tarnybų veiklą, galima sumažinti tokių išpuolių tikimybę. Tai toli gražu nereiškia, kad kiekvienas žmogus turi būti sekamas. Tai reiškia, jog tarnybos turi skirti proaktyvų dėmesį tiems asmenims, kurie jau buvo įkliuvę ir turi įrašų dėl nelegalios veiklos. Reikia naikinti tokios veiklos židinius – nelegalią prekybą ginklais, narkotikais, žmonėmis.

Antra, akivaizdu, kad viešų renginių metų policijos pareigūnų ir kitų tarnybų veikla turi būti dar griežtesnė. Po tokių žiaurių sukrėtimų visuomenė tikrai yra tam pasiruošusi.

Trečia, iš ES valstybių turime išsiųsti visus terorizmu įtariamus ar su terorizmu susijusius asmenis, kurie yra atvykę iš užsienio.

Ketvirta – ir svarbiausia – po tokių įvykių pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve, kaip turime atstatyti sienas ir izoliuotis vienas nuo kito. Tai didelė klaida.

Tik didesnis bendradarbiavimas ir koordinavimas gali užkirsti kelią tokiems įvykiams. Tik didesnė atvirumo ir laisvės idėjų sklaida yra alternatyva šitam blogiui.

Todėl jokie ,,veiklos žmonės“ ir nauji politiniai pranašai, einantys prieš šias idėjas, terorizmo problemos neišspręs, priešingai – tik ją sustiprins.

Turime tobulinti savo turimas institucijas ir laikytis drauge. Tai vienintelis kelias išsaugoti liberalią demokratiją ir saugią visuomenę.

Užuojauta Prancūzijai.

Rinkimai Lenkijoje ir Ukrainoje

LenkijaVakar dienos įvykiai svarbūs Lenkijai ir Ukrainai, kuriose vyko parlamento (Lenkija) ir vietos (Ukraina) rinkimai. Savaip istoriniai abiems šioms valstybėms. Lenkijoje pirmą kartą nuo 1989 m. Vyriausybei suformuoti gali pakakti vienos partijos, Ukrainoje – demokratinės santvarkos išbandymai, sunkiai besiskinantys kelią tarp oligarchinių ir kailį išvertusių Regionų partijos palikuonių.

Nustebino kai kurie Lietuvos politikai, teigiantys, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai išrinkus ,,Teisę ir teisingumą“ neabejotinai pagerės. Sunkiai įsivaizduoju radikalią dešinės partiją neeskaluojant mažumų klausimų Lenkijoje ir Lietuvoje. Taip pat yra nemažai teigiančių, jog Lenkijoje kairės nebeliko. Išties kairiosios partijos absoliučiai nusilpusios, bet esu tikra, kad sulig ,,Teise ir teisingumu“ matysime daug kairuoliškos ekonominės politikos.

Kai politiniame lauke tik tokios alternatyvos, iki šiol manau, kad Lenkijai ir toliau reikėjo laikytis Piliečių platformos. Tačiau žmonėms nusibosta tie patys veidai ir skandalai, kurių pastaruoju metu netrūko. Aštuonerius metus valdė Piliečių platforma, laikas suteikti galimybę pasireikšti ir kitiems :).

Lietuvai Lenkijos rinkimai svarbūs ne vien tik dėl dvišalių santykių. Lenkiškos politikos ,,mados“ neabejotinai pasireikš ir artėjančiuose mūsų Seimo rinkimuose. Tokios partijos, kaip ,,Tvarka ir teisingumas“, be abejo, ,,nusirašys“ visuomenės gąsdinimą imigrantais ir tautininkiškų aistrų kurstymą. Gerai, kad Lietuvoje daugiau tvirtos optimistinės alternatyvos :).