A. Armonaitė: šiandieninės valdžios politika – mušti miestą ir subsidijuoti stambius ūkius

Laisves partija-95

Visai neseniai įkurta Laisvės partija nenori būti tik Vilniaus ar didmiesčių partija – jos išrinktoji pirmininkė Aušrinė Armonaitė sako, kad važiuoja po Lietuvą ir girdi regionuose gyvenančių žmonių bėdas. Kita vertus, ji įsitikinusi, jog Lietuvai reikalinga partija, kuri atstovautų miesto gyventojams.

Apie tai, kaip ruošiasi Seimo rinkimams, kas vis dar stebina buvusioje partijoje ir kokio požiūrio iš valdžios trūksta žmonėms Lietuvoje, – išskirtiniame A. Armonaitės interviu portalui LRT.lt.

– Paskutinėje „Vilmorus“ apklausoje bene pirmą kartą į klausimyną buvo įtraukta Laisvės partija. Toje apklausoje surinkote 2,2 proc. Kaip pačiai atrodo toks rezultatas?

– Tas reitingas yra normalus, turint galvoje, kad partija buvo įsteigta birželio pirmą dieną, o apklausa, kaip suprantu, daryta iš karto po to. Partija yra įsteigta, bet dar neužregistruota, daug darbo reikia padaryti. Vis tiek mes lyginame ne tik vienos kompanijos apklausas, bet ir kitų, tai bus įdomu pasižiūrėti, kaip ten atrodome. Tačiau akivaizdu, kad šita partija turi perspektyvą, bet darbo reikės įdėti.

– Iki rinkimų lieka kiek daugiau nei metai, koks yra Jūsų planas? Kaip bandysite rinkėjus patraukti į savo pusę?

– Pirmiausia reikia sutvirtinti pačią organizacijos struktūrą, tai yra įsteigti skyrius, kad partija būtų matoma ne tik nacionaliniu, bet ir vietos lygiu. Tai reiškia skyrius ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Mes šiandien skaičiuojame, kad esame pajėgūs įkurti 30 skyrių, nors narių tai turime visoje Lietuvoje ir užsienyje.

Antras dalykas, kuris irgi yra labai svarbus, tai yra turinys – apie ką mes būsime. Mes esame paskelbę įžanginę programą, kuri, mano požiūriu, yra gana nuosekliai liberali – ir švietime, ir ekonomikoje, ir žmogaus teisių, kitose srityse. Mes ketiname ją toliau gilinti ir, tiesą sakant, pasiūlyti net ne programą, o programų atskirose srityse. Tai bus susitikimai su žmonėmis, kuriems aktualios šitos temos.

Trečias dalykas – žmonės. Mes nesame žvaigždžių partija, kaip matote. Manęs dažnai klausia, ir aš netgi kartais jaučiu šiokį tokį spaudimą: tai kodėl pas Jus nėra žinomų veidų? Noriu pasakyti, kad tais žinomais veidais tampama, politiniai lyderiai užsiauginami. Tai, kad mes neturime kažkokių pramogų pasaulio žvaigždžių, kurios aktyviai eitų į politiką, aš nematau nieko blogo. Nes vis dėlto politika tai nėra kažkoks sporto ar šokių būrelis, tai yra didelis amatas, kurio gali išmokti kiekvienas, bet lyderiai čia išauga. Todėl mes ketiname investuoti į žmones.

– Tai jeigu pas Jus ateis kokia nors žvaigždė ir sakys: žiūrėkite, aš noriu jungtis prie Jūsų, man artima Jūsų ideologija, priimsite ar ne?

– Mes atidarysime duris ir sakysime: „Prašome, ateikite.“ Jeigu tik panorės. Yra žmonių, kurie mums simpatizuoja, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Galbūt akcentuočiau, kad mes specialiai nemedžiojame žvaigždžių. (…)

– Žiūrint į „Vilmorus“ skaičius, dar vienas dalykas krenta į akis – tai, kad Jūs ir Liberalų sąjūdisrenkate panašų procentą balsų (už Liberalų sąjūdį balsuotų 2,9 proc. respondentų – LRT.lt), ir jeigu jie susipliusuotų, tai būtumėte arčiau penkių procentų, reikalingų patekti į Seimą. Liberalių pažiūrų bendruomenė Lietuvoje dar nėra pakankamai didelė, ir Jums vis tiek reikia galvoti, iš kur tų balsų paimti. Ar šiuo atveju Jūs labiau žvalgotės į Liberalų sąjūdžio, ar į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjus, nes 2016 m. per Seimo rinkimus dalis liberalų rinkėjų atsigręžė būtent į juos?

– Mes nestrateguojame, kad iš šitos partijos ar kitos (nusiviliosime rinkėjus – LRT.lt), mes manome, kad už mus turėtų balsuoti žmonės, kuriems tinka nuoseklios liberalios idėjos, asmens laisvės, pagarba ekonomikoje ar žmogaus teisėms. Man tai atrodo labai svarbu. Mes daugiau per tas temas tikimės pritraukti rinkėjų. Nes yra temų, kurios arba būdavo neakcentuojamos, arba būdavo nutylimos Lietuvos politikoje.

Dabar net turiu abejonių, ar su Liberalų sąjūdžiu mūsų rinkėjas bus tas pats, ir man atrodo, kad „Vilmorus“ apklausa dar yra per ankstyva kažkokioms ilgalaikėms išvadoms pasidaryti. Mums reikia pamatyti trajektoriją, kokių 5 mėnesių, kaip čia atrodo ta dinamika – ir jų, ir mūsų, ir kitų partijų. Gali būti, kad mūsų rinkėjas bus šiek tiek kitas, kadangi mes vis tiek esame gana stiprūs ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir netgi Kaune turime 200 visiškai naujai prisijungusių žmonių. O Liberalų sąjūdis tuo pasigirti negali.

Kita vertus, mums reikia padirbėti regionuose, tai dar visaip gali būti. Kas yra dar svarbu, ir į ką mes atkreipėme dėmesį, mes vis dėlto manome, kad yra prasminga ir įmanoma pritraukti žmones, kurie anksčiau nebalsavo rinkimuose, – ar tai būtų pirmą kartą balsuojantys, įgavę balso teisę, ar tai būtų žmonės, kurie anksčiau nėjo, nes matė, kad jiems neatstovaujama. Čia, man atrodo, yra gana svarbus faktorius – ne kažkieno balsų kanibalizavimas, bet pritraukimas naujų balsų. (…) Jeigu į narius naujų žmonių galime pritraukti, tai ir rinkėjų auginti įmanoma.

– Viename interviu Liberalų sąjūdžio vadovas Eugenijus Gentvilas sakė, kad jis išvis nesupranta, kuo Jūs skiriatės nuo jo partijos, nebent, anot jo, tuo, kad labiau akcentuojate kanapių legalizavimą ir seksualinių mažumų teises. Tai kuo visgi skiriatės – požiūriu į politiką, ar, kaip pati minėjote, norite akcentuoti tuos dalykus, kurie nebuvo akcentuojami?

– Pati buvau Liberalų sąjūdžio narė, ir ta programa, kuri buvo parašyta 2016 metais Liberalų sąjūdžio, prie jos prisidėjo žmonės, kurie šiandien yra Laisvės partijoje. Tai, kad pati programa yra kažkuo panaši, tai, manau, yra logiška.

Daug apie Liberalų sąjūdį kalbėti aš nenoriu, nes tai vis dėlto yra praeitis, bet aš nematau, kad Liberalų sąjūdis neštų liberalų vėliavą: nei balsavimuose, kur dažnai su „valstiečiais“ eina, nei reformose, kurios buvo praktiškai liberalios, jų palaikymo nelabai buvo. Turiu omenyje, kad Vyriausybė teikė ir visai gerų reformų, kurios vėliau pasibaigdavo gal ne visai gerai. Pavyzdžiui, miškų ūkio optimizavimas – tai, ko liberalai siekė ankstesnėse kadencijose. Ir tada, kai Vyriausybė atnešė tą projektą, staiga frakcijoje turėjome didelių debatų ir panašiai. Pirmas dalykas – kaip elgiamasi Seime, tai nemanau, kad yra iškelta ta (liberalizmo – LRT.lt) vėliava. Aš jau nekalbu apie savivaldybes, kur tikrai, jeigu pasižiūrėtume, man atrodo, daug ko rastume.

– Savivaldybėse liberalai ir koalicijų įdomių turi…

– Koalicijose nematau nieko blogo, bet daugiau sprendimuose ir elgsenoje, kur tikrai, man atrodo, nėra skirtumo, ar ten „Tvarka ir teisingumas“ būtų, ar Liberalų sąjūdis.

Antras dalykas – vis dėlto mes norime, kad ta partija būtų drąsi, nebijanti kelti naujų idėjų ir galbūt kartais radikaliau jas akcentuojanti. Esame ir būsime nuoseklūs, kokių nors kompromisų neplanuojame daryti su mūsų programa. Trečias dalykas – pati partija kaip struktūra. Mes norime, kad ji skirtųsi nuo visų partijų. Mes pasistengsime išvengti tų problemų, kurių turi partijos: užpelkėjimo, nelankstumo, partinės biurokratijos įsigalėjimo…

– Šioje vietoje kalbate apie visas partijas?

– Taip, bet kadangi turiu patirties Liberalų sąjūdyje, tai turiu su kuo palyginti. Partija tampa sau tikslu, pati organizacija tampa pati sau tikslu. Taip yra dėl to, kad yra žmonių, kurie yra partijos vadovybėje ir nebejaučia, kad Lietuva yra kitokia, kad liberalų nariai nori jau galbūt kitokių aktualijų.

Tai mes šitą stengiamės pakeisti, mes deleguosime balso teises visuotiniam balsavimui dėl įvairių programinių nuostatų, dėl kandidatūrų, reitingavimų ir panašiai. Tam yra elektroninių įrankių.

– Minėjote, kad Jums reikia padirbėti su regionais, ir tikrai tokių minčių aplink sklando, kad esate Vilniaus arba didmiesčių partija. Ką Jūs turite pasiūlyti regionų žmonėms?

– Jeigu mes kalbame apie regionus ir ar šita partija yra Vilniaus, tai manau, kad reikia partijos, kuri atstovautų ir miesto žmonėms, ir drąsiai tą darytų. Dabar mes matome, kad valstybės politika yra „mušk miestą, subsidijuok stambius ūkius“, ir man tai atrodo neadekvatu. Vilnius yra augantis miestas, vienintelis miestas, į kurį žmonės išvažiuoja galvodami „o gal reikėtų važiuoti iš Lietuvos“, tai, vadinasi, skaldytis į Vilnių ir kitus miestus yra tiesiog neperspektyvu. Kaunas, lygiai taip pat, turi neblogą „vaibą“ ir perspektyvą, Klaipėda – taip pat.

Antras dalykas – tai, ką mes galime pasiūlyti. Kai kuriame partiją, gana nemažai tenka važinėti po Lietuvą, ir mes susitinkame su savo iniciatyvinių grupių nariais. Kas tai per žmonės? Tai dažnai yra žmonės, kurie patys ėmėsi iniciatyvos kurti savo gyvenimą, patys ėmėsi iniciatyvos: ar kokį nors smulkųjį verslą vystyti, ar mokyti, dėstyti, ugdyti jaunąją kartą. Tai žmonės, kurie turėtų būti Lietuvos vidurinė klasė. Jie susiduria su tokiomis problemomis, su kokiomis susiduria ir miesto žmonės, bet galbūt tiesiog atokesnėse vietose tai yra labiau pastebima – per didelis biurokratijos krūvis, tarkime, smulkiajam verslininkui. Jis vis dar yra per didelis, nepaisant to, kad lyg ir akcentuojamas administracinės naštos mažinimas ir panašiai, bet verslo priežiūra Lietuvoje nuo 2012 metų sustojo reformuotis, turiu omenyje visokius leidimus, atitikimus ir t. t.

Smulkiajam verslininkui yra sunkiau atitikti tuos reikalavimus nei stambiajam. Stambusis verslas gali paimti, pasisamdyti savo kažkokių teisininkų, kurie sužiūrės viską, smulkusis verslininkas turi daryti viską pats ir dažniausiai tuo ir pasibaigia. Tai mes čia galime kalbėti ne tik apie paslaugų ar nedidelį gamybos verslą, bet jau ir apie naujųjų technologijų verslą. Manau, kad, turint greitą internetą, visai nesvarbu, ar tu sėdi Vilniuje, ar tu esi Plungėje ar kažkur Jurbarke, kur paukšteliai čiulba, lygiai taip pat tu gali vystyti ir technologijų verslą. Čia apie visas verslo rūšis – nuo kirpyklos, bandelių kepyklos ar buhalterinių paslaugų, iki išmaniųjų technologijų verslo. Čia yra perdėto valstybės dėmesio, biurokratijos, nedraugiškumo iniciatyvos.

Dar ką mes girdime, tai užpelkėjusi sistema pačioje savivaldoje. Žmonėms sunku matyti perspektyvą, kai jie mato, kad yra viskas paimta į vieną kumštį. Kiek teko važiuoti per savivaldybes, tai praktiškai labai daug kur taip yra. Mes dažnai girdime, kad Druskininkai kažkoks blogas pavyzdys, bet iš tikrųjų tokio tipažo savivaldos Lietuvoje yra labai daug. Žmonės galvoja: kaip mums save realizuoti ir atskleisti? Tai yra labai sunku padaryti, kai yra įbauginta bendruomenė, maždaug, jeigu tu imsiesi kokios nors iniciatyvos, tave gali atleisti iš darbo, antras dalykas – tu negali savęs atskleisti, realizuoti kažkur pretenduodamas į kokias nors pozicijas, kai viskas yra vienos partijos ar vieno vadovo rankose. (…)

Jeigu pasižiūrėtume į šeimų klausimą, kaip šeimoms sekasi gyventi regione, tai irgi yra daug iššūkių dėl mobilumo, kada tėvams reikia galvoti apie geresnes mokyklas. (…) Lygiai taip pat ir pačių kelionė į darbus, jeigu jie turėtų daugiau priemonių ir patogesnį susisiekimą, tai galėtų viename mieste dirbti, kitame miestelyje gyventi. Tai yra tai, ką pajutau keliaudama per Lietuvą, bet problemų yra ir daugiau.

Aš taip pasakysiu: mūsų partija žiūri į tuos žmones, kurie stengiasi, kurie dirba darbą, kuriems reikia ne tik pagalbos, bet gal kartais ir tiesiog netrukdyti. Kita vertus, reikia sukurti tam tikrų priemonių, tam tikrus rėmus, kad jie galėtų veikti. Taip, tai galima pavadinti vidurine klase, bet man atrodo, kad Lietuvoje dar mums reikia padirbėti, kad vidurinė klasė ir jaustųsi tokia, ir būtų tikrai toji vidurinė klasė.

– Kalbėdama apie naująją partiją nuolat akcentuojate žmogaus teises. Paminėjote, kad kai kurios sritys gauna per mažai dėmesio, kartais atrodo, kad ir su žmogaus teisėmis panašiai, – reaguojame tik tada, kai kas nors nutinka. Gal galėtumėte įvertinti žmogaus teisių padėtį mūsų visuomenėje? Ko dar mums trūksta, kur dar reikėtų pasitempti, o kur atrodome jau visai neblogai?

– Pradėčiau nuo bazinių dalykų, apie kuriuos prieš ketverius metus mes greičiausiai net nebūtume kalbėję, nes tai Lietuvoje buvo savaime suprantama. Pavyzdžiui, žodžio laisvė arba daugiapartinė sistema. Dabar siūloma keisti rinkimų tvarkas, 12 ar 13 kartų mėginta keisti Konstituciją. Turiu omeny, kad teisės viršenybė, pamatiniai liberalios demokratijos ramsčiai yra nuolatos atakuojami valdančiųjų. Tikėkimės, kad ir tai praeis, tikėkimės, kad tos institucijos atlaikys, ir mums reikia kalbėti apie kitus dalykus.

Manau, kad Lietuvoje tai buvo visą laiką paliekama, kaip aš sakau, eksportui. Turiu omenyje, kad jeigu atvažiuoja koks nors svečias iš užsienio, jeigu atvažiuoja kas nors iš mūsų kolegų ES, Lietuva visada ras ką pasakyti apie žmogaus teises, bet pati niekada nesiims jokių reformų. Čia turiu omenyje ir Jungtinių Tautų deklaraciją dėl neįgaliųjų padėties, ir LGBT asmenų teises, liko tik 6 valstybės ES, neįteisinusios partnerystės, tarp jų ir Lietuva. Turiu omenyje ir baudžiamąją politiką, ji Lietuvoje yra tik griežtinama, ir už kai kurias veikas, kur užsienyje nebaudžiama, Lietuvoje yra dvejų ar aštuonerių metų laisvės atėmimas.

Mūsų ministrai dalyvauja tarptautinėse konferencijose ir sako: taip, mums reikia keistis, kaip svarbu šalims reformuotis ir atsižvelgti į žmogaus teisių problematiką. Tada jie atvažiuoja į Lietuvą ir jie neteikia nė vieno įstatymo projekto, o jeigu kažkas kitas pateikia, tai dar ir balsuoja prieš. Tai mane liūdina, nuvilia ir netgi piktina.

Kiek daug vis dėlto pasako, kad konvenciją dėl smurto artimoje aplinkoje prezidentė turėjo pateikti Seimui ratifikuoti, o ji iki šiol nepateikiama. Tuo rūpinosi užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. (…) Užsienio politikos formuotojai Seime kažką darė dėl to Lietuvoje, o ministras Kukuraitis, kuris yra atsakingas už smurto sritį, nepratarė nė žodžio apie tą susitarimą. Tai štai paveikslas Lietuvos, politinis paveikslas.

Man atrodo, kad visuomenė labiau supranta šitas temas, nes su jomis susiduria. Kas augina neįgalius vaikus, tas žino, kaip yra sunku jiems jaustis lygiaverčiais švietimo sistemoje. LGBT žmonės ar šeimos, kurios turi LGBT vaikus, jie žino, kad tai nėra kažkoks mados klausimas, tai yra asmeninė drama, kurią tu turi įveikti. Aš jau nekalbu apie kitas grupes. Man atrodo, kad politikai užmiršo, kad gyvenimas eina į priekį ir kad visuomenėje yra visokių žmonių, ir reikia atstovauti ir jiems.

– Tarp Jums svarbiausių sričių esate minėjusi ekonomiką ir švietimą. Jeigu pamodeliuotume situaciją, kad Jūs po 2020 metų Seimo rinkimų formuojate valdančiąją koaliciją, tai pagal Jūsų paminėtas sritis – žmogaus teisės, ekonomika ir švietimas – būtų logiška, kad norėtumėte švietimo, mokslo ir sporto, ekonomikos ir inovacijų ir teisingumo ministrų portfelių?

– Dar iš tikrųjų per anksti apie tai kalbėti. Šiek tiek galvojome apie tai, kaip mes elgtumėmės koalicijos formavimo kontekste. Svarbiausia būtų tai, kad mes, matyt, natūraliai iš tų trijų sričių – švietimo, ekonomikos, žmogaus teisių – turėtume kažkokių punktų, tokių esminių darbų, mes norėtume, kad ta koalicija juos nuveiktų iš karto. Ir, matyt, tai būtų ir sąlyga, būtent tos sritys ir sudarytų tą turinį, kodėl mes galėtume jungtis ir matytume darbo prasmę.

Ateiti į koaliciją, turėti dvi ar kažkiek ministerijų, be garantijos, kad bus parama tavo darbams, aš prasmės nematau. Tai, matyt, tos partijos, su kuriomis mes galėtume eiti, jos turėtų atsižvelgti į tai, kad yra tam tikras turinys, kuris turi būti įgyvendintas. Aišku, turėti garbės reformuoti ar keisti švietimo sistemą į gera, mums tai būtų didžiulė prasmė.

– O kur švietime matote didžiausių bėdų?

– Matau, kad bendrajam lavinimui mums reikėtų daug dėmesio skirti. Aišku, aukštasis mokslas irgi yra labai svarbus, bet mokyklą mes truputėlį pamirštame. Mes kalbame apie tai, kiek mokytojas turi uždirbti ar kiek Lietuvoje turi būti mokyklų. Tai yra svarbu, nes tai yra susiję su ištekliais, tai yra labai svarbu, bet mes pamirštame, o kaip atrodo ta mokinio diena mokykloje? Ko jis yra mokomas, ar jis bus pasiruošęs 21 a. jau ne pradžios, o vidurio ir pabaigos iššūkiams tiek mąstysenos, tiek savarankiškumo, tiek gebėjimų prasme. Pamirštame ir kaip jis jaučiasi toje mokykloje. Na, Lietuva vis dar yra labiausiai iš EBPO valstybių patyčių mokyklose kankinama šalis. Todėl mūsų pirmasis taikinys švietimo sistemoje būtų bendrasis lavinimas.

O dėl universitetų – manau, kad mintis jungti ir reformuoti aukštojo mokslo biurokratiją buvo gera. Dabar matome, kad tai yra jau užstrigę. Nors atrodė, jog Vyriausybė turi ambicijų, bet suveikė įvairūs interesai. Ne taip jau lengva, matyt. Reikėtų tiesiog žiūrėti, ko atsisakyti ir ką keisti, turėti keletą stiprių universitetų, mažiau, bet stiprių, manau, būtų prasmingiau Lietuvai.

– Grįžtame prie laisvės Lietuvoje. Kaip Jums atrodo, ar nuo 2016 metų Seimo rinkimų jos mūsų šalyje sumažėjo, ar padaugėjo?

– Matyt, priklauso nuo srities. Jeigu kalbame apie žmogaus teises, tai buvo išleista Žmogaus teisių stebėjimo instituto ataskaita, kurios pagrindinė tezė yra tai, kad žmogaus autonomija valdžios atžvilgiu traukiasi, t. y. plinta valdžios įtaka žmogaus laisvių sąskaita. Tai, man atrodo, yra skandalinga.

Kalbant apie verslą, apie ekonomiką, tai irgi atrodytų, kad ši Vyriausybė šiek tiek sumažino mokesčius ir tai turėtų būti gerai, bet yra uždėta didelė letena ant tų pačių smulkiųjų verslininkų reguliavimo prasme. Tai aš sutinku, kad galbūt lyginant su 1993 metais Lietuva atrodo daug geriau, bet mes turime žinoti, kur mes norime būti.

Aš vis tiek įsivaizduoju, kad Lietuva galėtų būti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, o ne ES. Mes dažnai lyginamės būtent su ES vidurkiais, bet mums reikėtų būti priekyje. Yra kitų temų, yra tos pačios skaitmeninės ekonomikos temos, apie kurias reikia kalbėti. (…) Vis tiek galvoju, kad, norint auginti ir žmonių pajamas, ir tą pačią ekonominę perspektyvą, turėsime ir politiniame lygmenyje kalbėti ir apie dirbtinį intelektą, ir apie pačius finansinių technologijų verslus, kaip padaryti, kad jie čia galėtų geriau skleistis.

– Viename iš interviu esate sakiusi, kad esate komandos žmogus. Jūs buvote Liberalų sąjūdyje ir per Masiulio skandalą, buvote ten, kai išlindo visi kiti skandalai. Viešai sakėte, kad kantrybės taurę perpildė tai, kad Liberalų sąjūdis Seime balsavo už „valstiečių“ biudžetą. Kodėl, taip ilgai išsilaikiusi toje partijoje, galiausiai visgi pasitraukėte?

– Kantrybės taurę vis dėlto perpildė tai, kai partijos vadovybė išėjo į žiniasklaidą ir viešai pradėjo baksnoti pirštais į bendražygius: tas išduoda partiją, tas išduoda partiją, taip pat ir aš neva išduodu partiją. Tai, iš tikrųjų, kada tu pereini visą tą tikrai labai sunkų lauką… Mano politinė karjera prasidėjo taip, kad aš buvau 19-tas numeris Seimo sąraše ir įvyko tas skandalas. Nežinomam žmogui, kas aš ir buvau, ir dabar kartais iššūkių yra, tai buvo praktiškai neįmanoma sudalyvauti politikoje, bet žmonės mane išreitingavo. Vadinasi, jie tikėjo, kad šita partija turi perspektyvą, ir mes visą tą minų lauką kartu iš tikrųjų įveikėme.

Ir man atrodo, kad tuomet partijoje ir reikėjo didžiausio susitelkimo, nes visi laidojo tą partiją, visi norėjo, kad ji nuskęstų, prigertų ir būtų pamiršta, ir jai reikėjo susitelkimo. O to susitelkimo, tiesą sakant, nebuvo niekada. Ir kada jau atrodė, kad mes galime išvairuoti iš tų gana sudėtingų situacijų ir jau auginti raumenis ir perspektyvą, tada iš lyderio (Eugenijaus Gentvilo – LRT.lt) pusės, bet ne tik iš jo, bet ir iš daugybės kitų vadovybės narių, atsirado tokia vieša ataka prieš bendražygius. Priešų ieškojimas bendražygių gretose man buvo atsakymas, kad, matyt, mes vis dėlto skirtingai matome šitą partiją, skirtingai matome pasaulį ir atstovavimą liberalizmui Lietuvoje. Tai no hard feelings (liet. jokių sunkių jausmų), tai jau praeitis.

Ir dabar Laisvės partija eina su kitais žmonėmis, mes nesame užsidarę nuo Liberalų sąjūdžio narių, bet šita partija nebuvo sukurta kažkaip atskeliant Liberalų sąjūdį. Ji buvo sukurta socialiniuose tinkluose, draugų, bendraminčių ratuose, tiesiog kviečiant žmones prisijungti.

– Iš Liberalų sąjūdžio daug pas Jus atėjo žmonių?

– Dar neturime tokios statistikos, bet tikrai ne pusė ir ne trečdalis. Reikėtų gal Liberalų sąjūdžio paklausti, nes yra žmonių, kurie yra išstoję, kai kurie pas mus įstojo, kai kurie – ne. Jie tiesiog išeina.

– Pabaigai mažiau rimtas klausimas. Jūs žaidėte krepšinį. Prieš ką labiau norėtumėte laimėti krepšinio aikštelėje – prieš Michaelą Jordaną (kai jis buvo geriausios savo formos) ar prieš Ramūną Karbauskį?

– Michaelą Jordaną! Norėčiau (ir prieš Karbauskį – LRT.lt), jis mane kvietė žaisti, bet nebuvo laiko prisijungti prie Seimo komandos, bet gal reikėtų kada nors (juokiasi).

Interviu publikuotas LRT.lt

Nepasiklyskime „dvasingumo“ beieškant

Šis straipsnis nėra teologinis rašinys, tai politinis tekstas apie klasikinį liberalizmą, plačią tarptautinę liberalios demokratijos šeimą bei tai, ką NATO karių batalionai iš tikrųjų veikia Baltijos šalyse.

Koks liberalizmas?

Liberalizmas skirtingais mūsų istorijos periodais turėjo ką pasiūlyti pasauliui. Štai, pavyzdžiui, šalys, neturėjusios didelių gamtinių išteklių savo gerovę susikūrė būtent laisvos ekonomikos ir individualios atsakomybės, kuri pasireiškė per bendruomeniškumą, pagalba. Tai buvo pagarbos privačiai nuosavybei, laisvų mainų tarp žmonių, laisvos prekybos įsitvirtinimo metas.

Liberalizmas pasauliui taip pat atsiskleidė kaip individualumą ir įvairovę puoselėjanti idėjų sistema. Individualumas visada ėjo greta liberalizmo, tačiau XX-XXI amžiuose būtent pagarba žmogui – tokiam, koks jis yra, atvėrė kelią moterų teisėms, LGBT lygiateisiškumui, apskritai pagarbai įvairovei. Kai kurie pastarąsias idėjas laiko kairiosiomis, o man tai paprasčiausiai nuoseklus klasikinis liberalizmas, kai laisvė yra nedaloma, neskaldoma ir nepasirinkinėjama, kaip retkarčiais pritrūkstamas ingredientas.

Tokia laisvė ir liberalizmas yra taisykles ir įstatymą mėgstanti ideologija, nes tik esant aiškioms taisyklėms ir visų lygybei prieš įstatymą galima įgyvendinti šias idėjas. Tai neturi nieko bendra nei su kairiuoju anarchizmu, nei su ,,laukiniu kapitalizmu”, nei apskritai su betvarke.

Ir dar svarbiau – tai religijos ir Dievo nenuneigianti idėja. Kas jau kas, bet lietuviai žino, kad sovietiniais metais būtent Bažnyčia buvo laisvo oro gurkšnis, komunistų sutryptos žmogaus asmeninės atsakomybės, bendruomeniškumo ir atviros visuomenės daigas.

Šeima, suvienijusi skirtingas partijas

Liberali demokratija yra platesnė sąvoka. Šiai bendruomenei priklauso visi, kas pripažįsta žodžio laisvę, pamatines žmogaus teises, rinkos ekonomikos principus, laisvą prekybą ir judėjimą. Tiek krikščionis demokratas, tiek socialdemokratas, tiek liberalas priklauso šiai šeimai. Mes iš tikrųjų matome skirtingas politines priemones tikslams pasiekti ir reformoms, tačiau pamatiniai liberalios demokratijos elementai mums visiems yra artimi.

Dėl to Angelą Merkel, kuri vadovauja Vokietijos krikščionių demokratų partijai, mes galime priskirti tai pačiai liberalių demokratų šeimai, kaip ir kairįjį kadenciją baigusį JAV prezidentą Baracką Obamą, Kanados premjerą centro-kairės liberalą Justiną Trudeau ar Olandijos premjerą centro-dešinės liberalą Marką Rutte.

Nors Lietuvoje dažnas politikas priešina liberalią demokratiją su krikščioniška, nemanau, kad pastaroji yra pirmosios priešprieša. Tai veikiau viena jos sudėtinių dalių. Savo sunkaus darbo ir iniciatyvos dėka mes esame šios bendros šeimos nariai, tarptautinės liberalios bendruomenės dalyviai.

Autoritarinis pasaulis kaimynystėje

Būdami liberalios demokratijos dalyviai mes iki šiol liekame visiškai priešingų dalykų liudininkai savo kaimynystėje. Persekiojama opozicija, užgniaužta žiniasklaida, gerai organizuotas korupcijos tinklas, mirties bausmės ir žmogaus teisių pažeidimai yra kasdiena už kelių dešimčių kilometrų nuo Vilniaus. Dar daugiau – čia pat, šalia mūsų, 2017-ųjų Rusijoje smurtas artimoje aplinkoje tapo dekriminalizuotas. Kitaip tariant, suduoti žmonai, trenkti vaikui, apskritai – muštis – tampa leistina.

Tai, kaip valdžia nusavina turtą ir nuosavybę, ir visus paverčia lygiais vargšais, mes jau matėme. Bet kai dekriminalizuojamas smurtinis pasikėsinimas į kito asmens sveikatą ir autonomiją, tai yra naujovė. Labai liūdna naujovė, neturinti nieko bendra su šeimos vertybėmis ar privačiu šeimos gyvenimu. Ir nieko bendra su dvasingumu, tikėjimu ir Dievu. Ir ne, jokių ,,puikių dalykų” pasimokyti mes čia negalime.

Lietuvoje mes einame vakarietiška kryptimi – atsakomybės ir bendruomeniškumo keliu, nors tas kelias ne rožėmis klotas. Kai kurie Lietuvos politikai šiandien dedasi esantys dvasingesni už Romos popiežių Pranciškų, kuris ne kartą sakė – „kas aš toks, kad teisčiau“.

Vis dažniau mes tampame liudininkai pažodinio (!!!) Biblijos interpretavimo Seimo salėje ar specialiai sušaukiamų spaudos konferencijų tam, kad be jokių argumentų sudirbtum viską, kam atstovauja tarptautinė liberalios demokratijos bendruomenė. Kad beveik pažodžiui (tikriausiai nesąmoningai) atkartotum tai, kas kalbama autoritariniame pasaulyje greta mūsų.

Liberalios demokratijos idėjų sargyboje

Dirbu Seimo Užsienio reikalų komitete ir pastarosiomis savaitėmis teko daug bendrauti su kolegomis politikais iš Vakarų. Jie dažnai sako, kad jų žmonėms kyla natūralių klausimų, kodėl jauni kariai iš, pavyzdžiui, Kanados, Vokietijos, Olandijos ar Belgijos turi vykti į banguojančio saugumo šalis, kaip Lietuva, Latvija, Estija.

Atsakymas yra paprastas ir Vakarų bendruomenėje gerai suprantamas. NATO batalionų buvimas mūsų regione yra taikos ir liberalios demokratijos saugojimas. Mes nekariaujame geografinių karų ir neturime vien geografine prasme grįstų konfliktų. Teritorija svarbi, nes tai nuosavybė, istorija ir sentimentai.

Tačiau mes dalyvaujame daug platesniame vertybių ir dorybių mūšyje. Mūšyje, kuriame rungiasi liberalios demokratijos idėjos su autoritarizmu ir despotija. Vienos šalies palinkimas nuo liberalios demokratijos į autoritarizmą yra praradimas visai tarptautinei liberalų demokratų šeimai ir visiems atviros visuomenės nariams.

Liberalizmas ir liberali demokratija priprato prie kritikos. Iš dalies būtent jų dėka ši kritika apskritai įmanoma. Ir nors kritikai dažniausiai skamba garsiau už pačius liberalus, būtent liberalios demokratijos idėjų sargyboje šiandien stovi Lietuva. Svarbiausia, kad politikai ieškodami ,,dvasingumo“ kitur, ne mūsų tarptautinėje šeimoje, nepasiklystų.

Atverkime naują kelią Laisvei

Atšventėme vasario 16-ąją, kuri tapo mūsų sunkios kelionės į Laisvę ir demokratiją, pagrindu. Tačiau turime eiti pirmyn ir atverti naują kelią Laisvei. Šiandien Lietuva nusipelnė daugiau pagarbos jai, daugiau pagarbos demokratijai, savivaldai ir bendruomeniškumui. Kovo 1 dieną palaikykite sparčiausiai augančią Laisvę ginančią partiją – Liberalų sąjūdį!

P.S. filmuojant šilta nebuvo :)

Liberali, o ne socialdemokratinė politika sukūrė gerovę Švedijoje

sweden01Žodžių junginys „gerovės valstybė“ šiandien Lietuvoje skamba dažniau nei „Tėve mūsų“. Politikai ir akademikai Švedijos gerovės modelį dažnai nurodo, kaip sektiną pavyzdį mums, gyvenantiems Skandinavijos kaimynystėje. Šiame rašinyje pamėginau atskleisti, kaip Švedija susikūrė gerovę ir ko tiksliai iš Švedijos politinės ir ekonominės raidos mes turėtume pasimokyti.

Apskritai gerovės valstybė – tai tam tikra valstybės koncepcija, bylojanti apie stiprų valstybės vaidmenį ekonominiame ir socialiniame šalies gyvenime. Jis pasireiškia turto perskirstymu, valstybei surenkant daugiau mokesčių bei paskirstant daugiau socialinių gėrybių piliečiams.

Dėl didelio valstybės kišimosi dešinieji liberalai, kuriems atstovauju, gerovės valstybės koncepciją linkę vertinti atsargiai. Mes akcentuojame gerovę, kuri yra sukuriama remiantis laisva ekonomika ir nedideliu valstybiniu reguliavimu. Būtent taip gerovė buvo sukurta Švedijoje. Deja, daugelis kalbančių apie gerovės valstybės kūrimą šioje šalyje to nežino arba tai yra pamiršę.

Švedijos klestėjimas – dešiniojo liberalizmo pasiekimas

Švedų rašytojo ir istoriko Johano Norbergo teigimu, 1840-1865 m. Švedijoje įvyko taiki liberalizmo revoliucija. Tuo metu susidariusi politinė situacija bei kai kurių veikėjų lyderystė leido Švedijai priimti svarbius ekonominę laisvę įvirtinančius įstatymus. Jie ilgainiui paklojo pamatą tolesnei šalies pažangai.

Šalyje suklestėjo medienos ir geležies pramonė, buvo pasirašytos laisvos prekybos sutartys su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, panaikinti migracijos barjerai, liberalizuoti darbo santykiai. Atviros sienos ir maži mokesčiai skatino švedus atsiduoti versliam kūrybingumui ir investuoti į produktyvesnę techniką.

Švedai tikėjo savo individualiomis jėgomis ir būrėsi į bendruomenes: šeimos savarankiškai organizavo švietimą, suklestėjo savanoriški darbuotojų ligos, nedarbo ir pensijų fondai. Skleidėsi individualus atsakomybės jausmas pasirūpinti savimi ir kitais.

Liberalai laisvės principų siekė ne tik ekonomikoje – šalyje buvo išplėstos spaudos ir religijos laisvės, moterims suteikta teisė turėti ir paveldėti turtą, gauti išsilavinimą ir daryti karjerą. Be to, įgyvendintos sisteminės reformos, susijusios su korupcijos mažinimu ir platesne demokratija.

1850-1950 m. laikotarpiu Švedijoje pajamos, tenkančios vienam gyventojui, išaugo aštuonis kartus, o gyventojų skaičius padvigubėjo (nors nemažai švedų atsivėrus sienoms emigravo į kitus kraštus). Iš atokaus ir neturtingo krašto Švedija tapo viena turtingiausių valstybių pasaulyje, čia pradėjo klestėti laisva visuomenė – tiek ekonomine, tiek socialine prasme.

„Nebeliko partijų. Šiandien visi yra liberalai“

Liberaliai mąstantieji pradėjo dominuoti ir politiniame, ir visuomeniniame šalies gyvenime. Dešinieji liberalai pasklido po įvairias politines partijas, čia ilgainiui nebeliko vieningos liberalios politinės jėgos, kuri, kaip kadaise, būtų dirbusi dėl vieno bendro tikslo.

Kartą Švedijos parlamente nuskambėjo frazė: „Now there are no parties. Everybody is a liberal nowadays“ (liet. Nebeliko partijų. Šiandien visi yra liberalai). Tai simboliškai įkūnijo Švedijos raidą iki pat 1950-ųjų ar net 1970-ųjų.

Iš tikrųjų, nors Švedijos socialdemokratai į valdžią atėjo jau 1932-aisiais, jiems imponavo liberali ekonominė darbotvarkė – juk jos produktyvumas galėjo finansuoti socialdemokratų suplanuotas valstybines programas. Realiai kapitalistinis modelis šalyje dominavo apie šimtą metų – 1870-1970 m.

Vis dėlto kairioji politika padarė savo: valstybės reguliavimas šalyje ilgainiui pradėjo dominuoti ir 1970-1990 m. Švedija tapo stambaus valstybės aparato, didelių mokesčių ir nerangios darbo jėgos įsikūnijimu. Tai valstybę galiausiai privedė prie ekonominės krizės 1990-aisias.

Šiuolaikinė Švedija ir kapitalistinė gerovės valstybė

,,Kapitalistinė gerovės valstybė” – išties skamba prieštaringai. Vis dėlto būtent taip ekonomistai šiandien apibūdina Švediją. Sužinojusi, kiek kainuoja nerangus gerovės valstybės aparatas, tiek 1990-aisiais, tiek 2000-aisiais Švedija vėl turėjo liberalizuoti savo ekonomiką, tiesa, ne taip radikaliai.

Šalyje pasireiškė platesnė privatizacija, įgyvendinta krepšelių sistema bendrajame lavinime, sumažintas finansavimas praktiškai visoms gerovės priemonėms, reformuota pensijų sistema, įsileista daugiau privačios iniciatyvos sveikatos sektoriuje, atsisakyta paveldėjimo ir dovanojimo mokesčių, daugiau dėmesio skiriama smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai.

Nuo 1990-ųjų Švediją valdė tiek kairieji, tiek ir dešinieji. Tačiau visi jie laikėsi labiau pragmatinės nei ideologinės politikos. Socialdemokratai aklai nesubsidijavo gerovės valstybės matydami, kad šalis pradeda stagnuoti. Savo ruožtu centro dešinieji nebuvo pakankamai ryžtingi, karpant socialines išmokas, reformuojant darbo santykius ir kitas sritis, kur šalis vis dar patiria stagnaciją.

Kaip sukurti gerovę Lietuvoje? Gerovę kurianti atsakomybė.

Svarstydami Švedijos sėkmės istoriją, žinoma, turime pripažinti, kad jai pasisekė – didžiųjų karų metais jai pavyko gyventi taikoje. Vis dėlto lygiuodamiesi į Švediją pirmiausiai turime suprasti patį svarbiausią dalyką – liberali, bet ne socialdemokratinė politika šią šalį padarė turtingą. Kitaip tariant, dideli mokesčiai ir didelės socialinės išmokos, nerangūs darbo santykiai ir apskritai didelis valstybės aparatas nėra tai, ko Lietuvai šiandien reikia.

Lietuvos gyventojai, visai kaip kadaise mūsų kaimynai švedai, pirmiausiai turi turėti pakankamai erdvės dirbti ir užsidirbti. Jie turi turėti galimybę pasirinkti paslaugų teikėją – nesvarbu, ar kalbame apie sveikatos, draudimo, pensijų ar švietimo sritį. Lietuvoje valstybė turi išlipti iš asmeninio žmonių gyvenimo, tik tokiu būdu liks pakankamai erdvės individualiai iniciatyvai, bendruomenių stiprėjimui ir atsakomybės skleidimuisi. Ten, kur valstybė viskuo pasirūpina, iš tikrųjų niekas nesirūpina niekuo.

Čia ir atsiskleidžia visas laisvės ir atsakomybės grožis: kai turime daugiau laisvės, susidaro terpė individualiai atsakomybei. Žinoma, mes bijome, kad individai atsakomybės taip ir neparodys. Dėl šios priežasties daug kas palaiko valstybines programas. Vis dėlto, kaip teisingai rašė F. von Hayekas – moralė ir moralinės vertybės išauga tik laisvės aplinkoje ir tik laisvės sąlygomis, o laisvoje visuomenėje tikima individualia atsakomybe.

Švedijos pavyzdys rodo, kad turime nebijoti laisvės, turime nebijoti reformų. Kaip bebūtų, Švedija reformų griebdavosi tik tada, kai ją prispausdavo krizės ar išorės sukrėtimai. Tai pamoka mums reformuotis greičiau ir nelaukti akimirkų, kai jau nebeturėsime kur trauktis. Nebijokime laisvės, nebijokime atsakomybės, tada ir gyvensime, kaip Švedijoje.

Šiame rašinyje remtasi Švedijos „Ratio“ tyrimų instituto duomenimis bei Johan Norberg esė „How Laissez-Faire Made Sweden Rich“.

Kodėl Lietuvai reikia liberalų?

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasigirsta vienas kitas garsesnis bandymas kritikuoti, o dažnai ir diskredituoti liberalizmą ir liberalus. Liberalų adresu girdime kritikos ne tik iš socialistų ir populistų, bet ir kai kurių universitetų auditorijose, taigi norisi viešai apginti šią idėjų sistemą, glaustai atskleidžiant, kodėl Lietuvai šiandien labiausiai reikia būtent liberalų. Freedom

Nors kritikos strėlės liberalizmą atakuoja iš įvairių pusių ir skirtingomis trajektorijomis, visos jos turi šį tą bendro – jos tiksliai nežino, koks yra jų taikinys. Liberalų kritikai aiškiai neapibrėžia, ką jie laiko liberalizmu, kurį kritikuoja – ar tai dešiniosios,  ar kairiosios idėjos. Ar tai austrų ekonominės mokyklos ar keinsistinės ekonomikos teorijos? O gal tai kritika liberaliajai demokratijai, kurioje mes visi gyvename?

Kritikai neretai painiojasi – kai jiems pritrūksta argumentų kritikuoti centro dešinįjį liberalizmą, greitai selektyviai pasiskolinama kas nors iš demokratijos teorijų, kas nors iš Amerikos kairiųjų, kas nors iš neoklasikinės ekonominės teorijos, viskas gerai suplakama, sumakaluojama ir taip sukasi amžinasis demagogijos ratas. Taigi sąvokų apibrėžimas galėtų būti pirmas žingsnis konstruktyviai kritikai liberalizmo ir liberalų atžvilgiu.

Lietuvoje, kaip ir didžiojoje dalyje Europos, liberalai yra centro dešiniųjų idėjų atstovai, daugiausiai dėmesio skiriantys privatiems žmonių pasirinkimams – tiek ekonominiame, tiek socialiniame gyvenime. Liberalai neneigia valstybės egzistavimo (tam yra anarchokapitalistai), jie tiesiog nuosekliai pasisako už mažesnį valstybinį reguliavimą, už ekonominę laisvę, už pagarbą žmogaus teisėms. Taigi, kodėl Lietuvai reikia liberalų?

Pirma, liberalizmas yra nuosekli, loginiais argumentais grįsta ideologija. Ji yra tikra populizmo ir demagogijos priešingybė. Dešinysis liberalizmas remiasi Rygoje gimusio filosofo Isaiah Berlino suformuluota „negatyviosios laisvės“ samprata. „Negatyvumo“ sąvoka čia neturi nieko bendro su neigiama reikšme. Negatyvioji laisvė – tai politinė laisvė, tam tikra erdvė, kur žmogus gali veikti netrukdomas kitų. Iš čia seka fundamentaliausi liberalizmo principai – pagarba privačiai nuosavybei bei garsusis J. S. Milio suformuluotas žalos principas: „vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė“. Ekonomikoje liberalią mintį nuosekliausiai išdėstė austrų ekonominės mokyklos atstovai – pirmiausiai L. von Mises ir F. von Hayek. Jie vystė subjektyvios vertės teoriją, jie suformulavo verslo ciklų teoriją. Būtent juos skaityti turėtų tie, kurie ieško atsakymų į pasikartojančių ekonominių krizių klausimus.

Antra, liberalai siekia valdžios tam, kad valstybės politika būtų orientuota ne į centrinę valdžią, ne į biurokratiją, o į pilietį. Kitaip tariant, liberalams ir tik liberalams iš tikrųjų yra svarbiausia žmogus. Liberalai neturi atsakymo į tai, kas yra gerai ir kas yra blogai. Tokius atsakymus gali suteikti šeima, draugai, religija ar knygos. Dažnai tai pateikiama, kaip liberalizmo silpnoji pusė. Vis dėlto liberalai aiškiai gali pasakyti, kas yra teisinga, ir kas ne. Suvokimas, kad ,,žmogus tiesiog veikia“ leidžia geriau suprasti, kodėl liberalai nesistengia „įsivaldžiavoti“ asmeninių žmonių gyvenimų sąskaita.

Trečia, liberalai neša pokyčius ir reformas. Šiandien Lietuvoje yra būtinos struktūrinės reformos, ypač tokiose srityse, kaip, pavyzdžiui, pensijų, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, valstybės turto valdymo ir kt. Valstybė vis dar yra prisiėmusi pernelyg daug sau nebūdingų funkcijų. Tai daug kainuoja mums, mokesčių mokėtojams, tai taip pat nepalieka mums jokios galimybės pasirinkti. Negalime ilgus dešimtmečius kapanotis neįgyvendindami reformų, liberalai jau įrodė, kad neša pokyčius, jiems tereikia suteikti svertus jų įgyvendinimui. Be to, daugelis sutinka, kad Estijoje viešosios politikos klausimai yra sprendžiami sumaniau. Viena to priežasčių – čia daugybę metų pagrindinė valdančioji partija yra liberali Reformų partija. 

Ketvirta, liberalai pripažįsta ir akcentuoja kiekvieno asmeninę atsakomybę. Populiarus mitas, kad liberalams nerūpi valstybė, kad būdami kosmopolitais jie nėra ir negali būti patriotai. Kurdami gyvenimą savo šalyje (ar netgi už jos ribų), žinoma, kad liberalai ją myli ir yra pasirengę dėl jos aukotis. Liberalams yra svarbi istorinė atmintis, svarbi krašto gynyba, svarbi valstybės sėkmė. Ir vis dėlto pagrindinė idėja, kurią skleidžia liberalai – visa tai turi būti puoselėjama pirmiausiai pačių žmonių asmenine iniciatyva. Tai reiškia, kad daugelį dalykų mes galime padaryti patys savomis pastangomis ir tam dažnai nereikia prievartinio valstybinio aparato. 

Atrodo, kad Lietuvos politinėje padangėje žmonės vis labiau supranta liberalus – tai rodo pastarųjų rinkimų rezultatai bei sparčiai augančios partijos gretos. Liberalai yra atviri, jie yra atviri netgi savo kritikams. Svarbiausia, kad tai nebūtų tuščias drabstymasis purvais, o informuotas ir sąžiningas pokalbis.