Nepasiklyskime „dvasingumo“ beieškant

Šis straipsnis nėra teologinis rašinys, tai politinis tekstas apie klasikinį liberalizmą, plačią tarptautinę liberalios demokratijos šeimą bei tai, ką NATO karių batalionai iš tikrųjų veikia Baltijos šalyse.

Koks liberalizmas?

Liberalizmas skirtingais mūsų istorijos periodais turėjo ką pasiūlyti pasauliui. Štai, pavyzdžiui, šalys, neturėjusios didelių gamtinių išteklių savo gerovę susikūrė būtent laisvos ekonomikos ir individualios atsakomybės, kuri pasireiškė per bendruomeniškumą, pagalba. Tai buvo pagarbos privačiai nuosavybei, laisvų mainų tarp žmonių, laisvos prekybos įsitvirtinimo metas.

Liberalizmas pasauliui taip pat atsiskleidė kaip individualumą ir įvairovę puoselėjanti idėjų sistema. Individualumas visada ėjo greta liberalizmo, tačiau XX-XXI amžiuose būtent pagarba žmogui – tokiam, koks jis yra, atvėrė kelią moterų teisėms, LGBT lygiateisiškumui, apskritai pagarbai įvairovei. Kai kurie pastarąsias idėjas laiko kairiosiomis, o man tai paprasčiausiai nuoseklus klasikinis liberalizmas, kai laisvė yra nedaloma, neskaldoma ir nepasirinkinėjama, kaip retkarčiais pritrūkstamas ingredientas.

Tokia laisvė ir liberalizmas yra taisykles ir įstatymą mėgstanti ideologija, nes tik esant aiškioms taisyklėms ir visų lygybei prieš įstatymą galima įgyvendinti šias idėjas. Tai neturi nieko bendra nei su kairiuoju anarchizmu, nei su ,,laukiniu kapitalizmu”, nei apskritai su betvarke.

Ir dar svarbiau – tai religijos ir Dievo nenuneigianti idėja. Kas jau kas, bet lietuviai žino, kad sovietiniais metais būtent Bažnyčia buvo laisvo oro gurkšnis, komunistų sutryptos žmogaus asmeninės atsakomybės, bendruomeniškumo ir atviros visuomenės daigas.

Šeima, suvienijusi skirtingas partijas

Liberali demokratija yra platesnė sąvoka. Šiai bendruomenei priklauso visi, kas pripažįsta žodžio laisvę, pamatines žmogaus teises, rinkos ekonomikos principus, laisvą prekybą ir judėjimą. Tiek krikščionis demokratas, tiek socialdemokratas, tiek liberalas priklauso šiai šeimai. Mes iš tikrųjų matome skirtingas politines priemones tikslams pasiekti ir reformoms, tačiau pamatiniai liberalios demokratijos elementai mums visiems yra artimi.

Dėl to Angelą Merkel, kuri vadovauja Vokietijos krikščionių demokratų partijai, mes galime priskirti tai pačiai liberalių demokratų šeimai, kaip ir kairįjį kadenciją baigusį JAV prezidentą Baracką Obamą, Kanados premjerą centro-kairės liberalą Justiną Trudeau ar Olandijos premjerą centro-dešinės liberalą Marką Rutte.

Nors Lietuvoje dažnas politikas priešina liberalią demokratiją su krikščioniška, nemanau, kad pastaroji yra pirmosios priešprieša. Tai veikiau viena jos sudėtinių dalių. Savo sunkaus darbo ir iniciatyvos dėka mes esame šios bendros šeimos nariai, tarptautinės liberalios bendruomenės dalyviai.

Autoritarinis pasaulis kaimynystėje

Būdami liberalios demokratijos dalyviai mes iki šiol liekame visiškai priešingų dalykų liudininkai savo kaimynystėje. Persekiojama opozicija, užgniaužta žiniasklaida, gerai organizuotas korupcijos tinklas, mirties bausmės ir žmogaus teisių pažeidimai yra kasdiena už kelių dešimčių kilometrų nuo Vilniaus. Dar daugiau – čia pat, šalia mūsų, 2017-ųjų Rusijoje smurtas artimoje aplinkoje tapo dekriminalizuotas. Kitaip tariant, suduoti žmonai, trenkti vaikui, apskritai – muštis – tampa leistina.

Tai, kaip valdžia nusavina turtą ir nuosavybę, ir visus paverčia lygiais vargšais, mes jau matėme. Bet kai dekriminalizuojamas smurtinis pasikėsinimas į kito asmens sveikatą ir autonomiją, tai yra naujovė. Labai liūdna naujovė, neturinti nieko bendra su šeimos vertybėmis ar privačiu šeimos gyvenimu. Ir nieko bendra su dvasingumu, tikėjimu ir Dievu. Ir ne, jokių ,,puikių dalykų” pasimokyti mes čia negalime.

Lietuvoje mes einame vakarietiška kryptimi – atsakomybės ir bendruomeniškumo keliu, nors tas kelias ne rožėmis klotas. Kai kurie Lietuvos politikai šiandien dedasi esantys dvasingesni už Romos popiežių Pranciškų, kuris ne kartą sakė – „kas aš toks, kad teisčiau“.

Vis dažniau mes tampame liudininkai pažodinio (!!!) Biblijos interpretavimo Seimo salėje ar specialiai sušaukiamų spaudos konferencijų tam, kad be jokių argumentų sudirbtum viską, kam atstovauja tarptautinė liberalios demokratijos bendruomenė. Kad beveik pažodžiui (tikriausiai nesąmoningai) atkartotum tai, kas kalbama autoritariniame pasaulyje greta mūsų.

Liberalios demokratijos idėjų sargyboje

Dirbu Seimo Užsienio reikalų komitete ir pastarosiomis savaitėmis teko daug bendrauti su kolegomis politikais iš Vakarų. Jie dažnai sako, kad jų žmonėms kyla natūralių klausimų, kodėl jauni kariai iš, pavyzdžiui, Kanados, Vokietijos, Olandijos ar Belgijos turi vykti į banguojančio saugumo šalis, kaip Lietuva, Latvija, Estija.

Atsakymas yra paprastas ir Vakarų bendruomenėje gerai suprantamas. NATO batalionų buvimas mūsų regione yra taikos ir liberalios demokratijos saugojimas. Mes nekariaujame geografinių karų ir neturime vien geografine prasme grįstų konfliktų. Teritorija svarbi, nes tai nuosavybė, istorija ir sentimentai.

Tačiau mes dalyvaujame daug platesniame vertybių ir dorybių mūšyje. Mūšyje, kuriame rungiasi liberalios demokratijos idėjos su autoritarizmu ir despotija. Vienos šalies palinkimas nuo liberalios demokratijos į autoritarizmą yra praradimas visai tarptautinei liberalų demokratų šeimai ir visiems atviros visuomenės nariams.

Liberalizmas ir liberali demokratija priprato prie kritikos. Iš dalies būtent jų dėka ši kritika apskritai įmanoma. Ir nors kritikai dažniausiai skamba garsiau už pačius liberalus, būtent liberalios demokratijos idėjų sargyboje šiandien stovi Lietuva. Svarbiausia, kad politikai ieškodami ,,dvasingumo“ kitur, ne mūsų tarptautinėje šeimoje, nepasiklystų.

Reklama

Atverkime naują kelią Laisvei

Atšventėme vasario 16-ąją, kuri tapo mūsų sunkios kelionės į Laisvę ir demokratiją, pagrindu. Tačiau turime eiti pirmyn ir atverti naują kelią Laisvei. Šiandien Lietuva nusipelnė daugiau pagarbos jai, daugiau pagarbos demokratijai, savivaldai ir bendruomeniškumui. Kovo 1 dieną palaikykite sparčiausiai augančią Laisvę ginančią partiją – Liberalų sąjūdį!

P.S. filmuojant šilta nebuvo :)

Liberali, o ne socialdemokratinė politika sukūrė gerovę Švedijoje

sweden01Žodžių junginys „gerovės valstybė“ šiandien Lietuvoje skamba dažniau nei „Tėve mūsų“. Politikai ir akademikai Švedijos gerovės modelį dažnai nurodo, kaip sektiną pavyzdį mums, gyvenantiems Skandinavijos kaimynystėje. Šiame rašinyje pamėginau atskleisti, kaip Švedija susikūrė gerovę ir ko tiksliai iš Švedijos politinės ir ekonominės raidos mes turėtume pasimokyti.

Apskritai gerovės valstybė – tai tam tikra valstybės koncepcija, bylojanti apie stiprų valstybės vaidmenį ekonominiame ir socialiniame šalies gyvenime. Jis pasireiškia turto perskirstymu, valstybei surenkant daugiau mokesčių bei paskirstant daugiau socialinių gėrybių piliečiams.

Dėl didelio valstybės kišimosi dešinieji liberalai, kuriems atstovauju, gerovės valstybės koncepciją linkę vertinti atsargiai. Mes akcentuojame gerovę, kuri yra sukuriama remiantis laisva ekonomika ir nedideliu valstybiniu reguliavimu. Būtent taip gerovė buvo sukurta Švedijoje. Deja, daugelis kalbančių apie gerovės valstybės kūrimą šioje šalyje to nežino arba tai yra pamiršę.

Švedijos klestėjimas – dešiniojo liberalizmo pasiekimas

Švedų rašytojo ir istoriko Johano Norbergo teigimu, 1840-1865 m. Švedijoje įvyko taiki liberalizmo revoliucija. Tuo metu susidariusi politinė situacija bei kai kurių veikėjų lyderystė leido Švedijai priimti svarbius ekonominę laisvę įvirtinančius įstatymus. Jie ilgainiui paklojo pamatą tolesnei šalies pažangai.

Šalyje suklestėjo medienos ir geležies pramonė, buvo pasirašytos laisvos prekybos sutartys su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, panaikinti migracijos barjerai, liberalizuoti darbo santykiai. Atviros sienos ir maži mokesčiai skatino švedus atsiduoti versliam kūrybingumui ir investuoti į produktyvesnę techniką.

Švedai tikėjo savo individualiomis jėgomis ir būrėsi į bendruomenes: šeimos savarankiškai organizavo švietimą, suklestėjo savanoriški darbuotojų ligos, nedarbo ir pensijų fondai. Skleidėsi individualus atsakomybės jausmas pasirūpinti savimi ir kitais.

Liberalai laisvės principų siekė ne tik ekonomikoje – šalyje buvo išplėstos spaudos ir religijos laisvės, moterims suteikta teisė turėti ir paveldėti turtą, gauti išsilavinimą ir daryti karjerą. Be to, įgyvendintos sisteminės reformos, susijusios su korupcijos mažinimu ir platesne demokratija.

1850-1950 m. laikotarpiu Švedijoje pajamos, tenkančios vienam gyventojui, išaugo aštuonis kartus, o gyventojų skaičius padvigubėjo (nors nemažai švedų atsivėrus sienoms emigravo į kitus kraštus). Iš atokaus ir neturtingo krašto Švedija tapo viena turtingiausių valstybių pasaulyje, čia pradėjo klestėti laisva visuomenė – tiek ekonomine, tiek socialine prasme.

„Nebeliko partijų. Šiandien visi yra liberalai“

Liberaliai mąstantieji pradėjo dominuoti ir politiniame, ir visuomeniniame šalies gyvenime. Dešinieji liberalai pasklido po įvairias politines partijas, čia ilgainiui nebeliko vieningos liberalios politinės jėgos, kuri, kaip kadaise, būtų dirbusi dėl vieno bendro tikslo.

Kartą Švedijos parlamente nuskambėjo frazė: „Now there are no parties. Everybody is a liberal nowadays“ (liet. Nebeliko partijų. Šiandien visi yra liberalai). Tai simboliškai įkūnijo Švedijos raidą iki pat 1950-ųjų ar net 1970-ųjų.

Iš tikrųjų, nors Švedijos socialdemokratai į valdžią atėjo jau 1932-aisiais, jiems imponavo liberali ekonominė darbotvarkė – juk jos produktyvumas galėjo finansuoti socialdemokratų suplanuotas valstybines programas. Realiai kapitalistinis modelis šalyje dominavo apie šimtą metų – 1870-1970 m.

Vis dėlto kairioji politika padarė savo: valstybės reguliavimas šalyje ilgainiui pradėjo dominuoti ir 1970-1990 m. Švedija tapo stambaus valstybės aparato, didelių mokesčių ir nerangios darbo jėgos įsikūnijimu. Tai valstybę galiausiai privedė prie ekonominės krizės 1990-aisias.

Šiuolaikinė Švedija ir kapitalistinė gerovės valstybė

,,Kapitalistinė gerovės valstybė” – išties skamba prieštaringai. Vis dėlto būtent taip ekonomistai šiandien apibūdina Švediją. Sužinojusi, kiek kainuoja nerangus gerovės valstybės aparatas, tiek 1990-aisiais, tiek 2000-aisiais Švedija vėl turėjo liberalizuoti savo ekonomiką, tiesa, ne taip radikaliai.

Šalyje pasireiškė platesnė privatizacija, įgyvendinta krepšelių sistema bendrajame lavinime, sumažintas finansavimas praktiškai visoms gerovės priemonėms, reformuota pensijų sistema, įsileista daugiau privačios iniciatyvos sveikatos sektoriuje, atsisakyta paveldėjimo ir dovanojimo mokesčių, daugiau dėmesio skiriama smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai.

Nuo 1990-ųjų Švediją valdė tiek kairieji, tiek ir dešinieji. Tačiau visi jie laikėsi labiau pragmatinės nei ideologinės politikos. Socialdemokratai aklai nesubsidijavo gerovės valstybės matydami, kad šalis pradeda stagnuoti. Savo ruožtu centro dešinieji nebuvo pakankamai ryžtingi, karpant socialines išmokas, reformuojant darbo santykius ir kitas sritis, kur šalis vis dar patiria stagnaciją.

Kaip sukurti gerovę Lietuvoje? Gerovę kurianti atsakomybė.

Svarstydami Švedijos sėkmės istoriją, žinoma, turime pripažinti, kad jai pasisekė – didžiųjų karų metais jai pavyko gyventi taikoje. Vis dėlto lygiuodamiesi į Švediją pirmiausiai turime suprasti patį svarbiausią dalyką – liberali, bet ne socialdemokratinė politika šią šalį padarė turtingą. Kitaip tariant, dideli mokesčiai ir didelės socialinės išmokos, nerangūs darbo santykiai ir apskritai didelis valstybės aparatas nėra tai, ko Lietuvai šiandien reikia.

Lietuvos gyventojai, visai kaip kadaise mūsų kaimynai švedai, pirmiausiai turi turėti pakankamai erdvės dirbti ir užsidirbti. Jie turi turėti galimybę pasirinkti paslaugų teikėją – nesvarbu, ar kalbame apie sveikatos, draudimo, pensijų ar švietimo sritį. Lietuvoje valstybė turi išlipti iš asmeninio žmonių gyvenimo, tik tokiu būdu liks pakankamai erdvės individualiai iniciatyvai, bendruomenių stiprėjimui ir atsakomybės skleidimuisi. Ten, kur valstybė viskuo pasirūpina, iš tikrųjų niekas nesirūpina niekuo.

Čia ir atsiskleidžia visas laisvės ir atsakomybės grožis: kai turime daugiau laisvės, susidaro terpė individualiai atsakomybei. Žinoma, mes bijome, kad individai atsakomybės taip ir neparodys. Dėl šios priežasties daug kas palaiko valstybines programas. Vis dėlto, kaip teisingai rašė F. von Hayekas – moralė ir moralinės vertybės išauga tik laisvės aplinkoje ir tik laisvės sąlygomis, o laisvoje visuomenėje tikima individualia atsakomybe.

Švedijos pavyzdys rodo, kad turime nebijoti laisvės, turime nebijoti reformų. Kaip bebūtų, Švedija reformų griebdavosi tik tada, kai ją prispausdavo krizės ar išorės sukrėtimai. Tai pamoka mums reformuotis greičiau ir nelaukti akimirkų, kai jau nebeturėsime kur trauktis. Nebijokime laisvės, nebijokime atsakomybės, tada ir gyvensime, kaip Švedijoje.

Šiame rašinyje remtasi Švedijos „Ratio“ tyrimų instituto duomenimis bei Johan Norberg esė „How Laissez-Faire Made Sweden Rich“.

Kodėl Lietuvai reikia liberalų?

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasigirsta vienas kitas garsesnis bandymas kritikuoti, o dažnai ir diskredituoti liberalizmą ir liberalus. Liberalų adresu girdime kritikos ne tik iš socialistų ir populistų, bet ir kai kurių universitetų auditorijose, taigi norisi viešai apginti šią idėjų sistemą, glaustai atskleidžiant, kodėl Lietuvai šiandien labiausiai reikia būtent liberalų. Freedom

Nors kritikos strėlės liberalizmą atakuoja iš įvairių pusių ir skirtingomis trajektorijomis, visos jos turi šį tą bendro – jos tiksliai nežino, koks yra jų taikinys. Liberalų kritikai aiškiai neapibrėžia, ką jie laiko liberalizmu, kurį kritikuoja – ar tai dešiniosios,  ar kairiosios idėjos. Ar tai austrų ekonominės mokyklos ar keinsistinės ekonomikos teorijos? O gal tai kritika liberaliajai demokratijai, kurioje mes visi gyvename?

Kritikai neretai painiojasi – kai jiems pritrūksta argumentų kritikuoti centro dešinįjį liberalizmą, greitai selektyviai pasiskolinama kas nors iš demokratijos teorijų, kas nors iš Amerikos kairiųjų, kas nors iš neoklasikinės ekonominės teorijos, viskas gerai suplakama, sumakaluojama ir taip sukasi amžinasis demagogijos ratas. Taigi sąvokų apibrėžimas galėtų būti pirmas žingsnis konstruktyviai kritikai liberalizmo ir liberalų atžvilgiu.

Lietuvoje, kaip ir didžiojoje dalyje Europos, liberalai yra centro dešiniųjų idėjų atstovai, daugiausiai dėmesio skiriantys privatiems žmonių pasirinkimams – tiek ekonominiame, tiek socialiniame gyvenime. Liberalai neneigia valstybės egzistavimo (tam yra anarchokapitalistai), jie tiesiog nuosekliai pasisako už mažesnį valstybinį reguliavimą, už ekonominę laisvę, už pagarbą žmogaus teisėms. Taigi, kodėl Lietuvai reikia liberalų?

Pirma, liberalizmas yra nuosekli, loginiais argumentais grįsta ideologija. Ji yra tikra populizmo ir demagogijos priešingybė. Dešinysis liberalizmas remiasi Rygoje gimusio filosofo Isaiah Berlino suformuluota „negatyviosios laisvės“ samprata. „Negatyvumo“ sąvoka čia neturi nieko bendro su neigiama reikšme. Negatyvioji laisvė – tai politinė laisvė, tam tikra erdvė, kur žmogus gali veikti netrukdomas kitų. Iš čia seka fundamentaliausi liberalizmo principai – pagarba privačiai nuosavybei bei garsusis J. S. Milio suformuluotas žalos principas: „vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė“. Ekonomikoje liberalią mintį nuosekliausiai išdėstė austrų ekonominės mokyklos atstovai – pirmiausiai L. von Mises ir F. von Hayek. Jie vystė subjektyvios vertės teoriją, jie suformulavo verslo ciklų teoriją. Būtent juos skaityti turėtų tie, kurie ieško atsakymų į pasikartojančių ekonominių krizių klausimus.

Antra, liberalai siekia valdžios tam, kad valstybės politika būtų orientuota ne į centrinę valdžią, ne į biurokratiją, o į pilietį. Kitaip tariant, liberalams ir tik liberalams iš tikrųjų yra svarbiausia žmogus. Liberalai neturi atsakymo į tai, kas yra gerai ir kas yra blogai. Tokius atsakymus gali suteikti šeima, draugai, religija ar knygos. Dažnai tai pateikiama, kaip liberalizmo silpnoji pusė. Vis dėlto liberalai aiškiai gali pasakyti, kas yra teisinga, ir kas ne. Suvokimas, kad ,,žmogus tiesiog veikia“ leidžia geriau suprasti, kodėl liberalai nesistengia „įsivaldžiavoti“ asmeninių žmonių gyvenimų sąskaita.

Trečia, liberalai neša pokyčius ir reformas. Šiandien Lietuvoje yra būtinos struktūrinės reformos, ypač tokiose srityse, kaip, pavyzdžiui, pensijų, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, valstybės turto valdymo ir kt. Valstybė vis dar yra prisiėmusi pernelyg daug sau nebūdingų funkcijų. Tai daug kainuoja mums, mokesčių mokėtojams, tai taip pat nepalieka mums jokios galimybės pasirinkti. Negalime ilgus dešimtmečius kapanotis neįgyvendindami reformų, liberalai jau įrodė, kad neša pokyčius, jiems tereikia suteikti svertus jų įgyvendinimui. Be to, daugelis sutinka, kad Estijoje viešosios politikos klausimai yra sprendžiami sumaniau. Viena to priežasčių – čia daugybę metų pagrindinė valdančioji partija yra liberali Reformų partija. 

Ketvirta, liberalai pripažįsta ir akcentuoja kiekvieno asmeninę atsakomybę. Populiarus mitas, kad liberalams nerūpi valstybė, kad būdami kosmopolitais jie nėra ir negali būti patriotai. Kurdami gyvenimą savo šalyje (ar netgi už jos ribų), žinoma, kad liberalai ją myli ir yra pasirengę dėl jos aukotis. Liberalams yra svarbi istorinė atmintis, svarbi krašto gynyba, svarbi valstybės sėkmė. Ir vis dėlto pagrindinė idėja, kurią skleidžia liberalai – visa tai turi būti puoselėjama pirmiausiai pačių žmonių asmenine iniciatyva. Tai reiškia, kad daugelį dalykų mes galime padaryti patys savomis pastangomis ir tam dažnai nereikia prievartinio valstybinio aparato. 

Atrodo, kad Lietuvos politinėje padangėje žmonės vis labiau supranta liberalus – tai rodo pastarųjų rinkimų rezultatai bei sparčiai augančios partijos gretos. Liberalai yra atviri, jie yra atviri netgi savo kritikams. Svarbiausia, kad tai nebūtų tuščias drabstymasis purvais, o informuotas ir sąžiningas pokalbis. 

Mintys po rinkimų: 14 tūkstančių ir Nepriklausomybės vaikai

Šiek tiek viskam nuslūgus norisi susidėlioti mintis po pirmųjų mano gyvenime rinkimų. Visiškai pritariu tiems, kas mano, jog juos laimėjo liberalai :). Mes padvigubinome savo turėtų EP mandatų skaičių, mūsų rinkėjų ratas, lyginant su ankstesniais rinkimais, įspūdingai išaugo. Esame treti, nežymiai atsilikę nuo pirmųjų vietų. Tačiau svarbiausia – tai neturėtų būti labai netikėta.

Pažvelgus į mūsų sąrašą, artimą širdžiai kandidatą galėjo rasti dažnas Lietuvos pilietis, kuriam nesvetimos mūsų puoselėjamos idėjos. Jaučiu, kad savo misiją atlikau ir aš. Rinkimų naktį daugelis klausinėjo, kaip aš jaučiuosi, ko tikiuosi. Iš tikrųjų neturėjau jokių didelių lūkesčių. Su draugais buvome kalbėję, kad reikėtų ,,neiškristi“ iš mano turėtos 8-os vietos sąraše, tačiau kokį skaičių balsų surinksiu, nedrįsau prognozuoti ir per daug nieko nesitikėjau. Kai vakarui įsibėgėjant pastebėjau, kad jau renku daugiau nei 9 tūkstančius balsų, tai man atrodė, kaip didžiausia pergalė, galiausiai rytą paaiškėjo, kad net 14.500 Lietuvos žmonių įrašė 8-etą balsuodami už liberalus. Planas pavyko – likau aštunta, o mane aplenkė tik jau žinomi Lietuvos politiniai veikėjai.

Tmannedzinai nutiko dėl daugelio priežasčių – balsavo draugai, balsavo giminaičiai, balsavo partijos nariai, kursiokai ir jų močiutės. Nežinome, kiek tarp tų 14.500 buvo jaunų žmonių, bet išankstinio balsavimo metu ir rinkimų sekmadienį gavau šimtus žinučių nuo mažai pažįstamų ir visai nepažįstamų žmonių, kurie rašė, kad mane palaiko, nes yra artimos mano video deklaruojamos idėjos, kad reikia balsuoti už naują kartą, kuri rinkimų metu į rinkėjus kreipiasi kitaip, kad reikia balsuoti už Nepriklausomos Lietuvos vaikus. Žinia, kad kandidatuoju sklido iš lūpų į lūpas daugiausiai Facebook’e, draugai, draugų draugai ir pažįstami, Lietuvos liberalaus jaunimo nariai dalinosi žinutėmis, kodėl verta už mane balsuoti, komentaruose virė diskusijos. Už tai jiems esu labai dėkinga.

Šiuose rinkimuose balsavo ypač daug jaunų žmonių – 37 proc. 18-34 m. rinkėjų. Tai nėra tiek daug, kiek galėtų būti, tačiau skaičiai kur kas didesni, nei praėjusius kartus. Žinoma, tai lėmė labai daug priežasčių, tačiau, esu tikra, kad didelė dalis tų žmonių balsą atidavė už liberalus. Kodėl?

  • Todėl, kad jie nori reformų ir pokyčių, o ne stagnacijos valstybės valdyme.
  • Todėl, kad jie netoleruoja ir netgi nekenčia korupcijos.
  • Todėl, kad jie nori turėti savo verslą, nori kurti verslą kartu su draugais ir tėvais, tačiau tai prie dabartinio reguliavimo yra siaubingai sudėtinga. Jiems reikia daugiau laisvės!
  • Todėl, kad jiems labai nepatinka komunistinis bullshitas, kurio vis dar yra tiek daug aplinkui.
  • Todėl, kad jiems nepatinka visuomenės supriešinimas: ,,visi durni, tik mes protingi“.
  • Todėl, kad jie nori, jog politikai į klausimus atsakytų konkrečiai, o ne vyniotų aplinkui tai, kas yra jų paruoštukėse.
  • Todėl, kad jie yra atviros visuomenės nariai ir jiems nėra svarbu, kad jų kaimynystėje gyvena kitos rasės, tautybės ar seksualinės orientacijos žmonės.
  • Todėl, kad jie pasisako už Lietuvą ne tik lietuviams, bet ir visiems žmonėms.
  • Todėl, kad jie gultų po tanku už savo šalį, jeigu to prireiktų.

Visos partijos – tiek tradicinės, tiek populistinės viena ar kita forma pataikauja ypač konservatyviai (ne ekonomine, o talibiškąja prasme) visuomenės daliai, galvodami, kad Lietuva yra tokių žmonių šalis.

Tačiau jie klysta! Šita Lietuva yra visai kitokia. Matau, kokia didelė jėga yra Nepriklausomos Lietuvos vaikai – sporte, versle, kultūroje. Manau, kad atėjo laikas tai perkelti ir į politiką. Laikas pradėti kurti atvirų ir atsakingų žmonių valstybę, laikas padėkoti savo tėvams ir seneliams, kurie padarė viską, kad Nepriklausomybės vaikai galėtų veikti.