Eitynių išvakarėse. Ko trūksta, kad turėtume civilinę partnerystę?

Esame įpratę žmogaus teisių klausimus svarstyti ideologinėje ir teisinėje šviesoje. Šiandien tarptautinėje žmogaus teisių konferencijoje į lyčiai neutralų civilinės partnerystės įteisinimo klausimą pamėginau pažvelgti iš politikos analizės perspektyvos.

Čia man į pagalbą atėjo P. Sabatier ir H. Jenkins-Smith palaikymo koalicijų teorinis pagrindas. Viešąją erdvę nesunku susikirstyti dvi ,,palaikymo koalicijas“ – koaliciją A, kuri pasako už partnerystės įteisinimą, ir koaliciją B, kuri yra prieš.

Koalicijoje A matome liberalų ir socialdemokratų politikus, tokias nevyriausybines organizacijas, kaip Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos žmogaus teisių centras, LGL, Tolerantiško jaunimo asociacija, Lietuvos liberalus jaunimas, Jaunimo linija ir kt. Taip pat didėja visuomenės autoritetų palaikymas – čia ir Andrius Tapinas, ir Paulius Ambrazevičius, ir Vaidas Jacob Baumila, kiti. Šia tema nemažai kalba ir užsienio valstybių diplomatai Lietuvoje. Taigi turime nemažą ir įvairią koaliciją.

Koalicijoje B matome didelę dalį Tėvynės sąjungos narių, taip pat partiją ,,Tvarka ir teisingumas“, dalį ,,Darbo partijos“ veikėjų. Galima, be abejo, išskirti mažus, bet garsiai rėkiančius nacionalistus. Juos priskirčiau nevyriausybininkų ,,krepšeliui“ :).

Abi šios koalicijos nėra viduje gerai koordinuotos, tačiau jų veikėjams būdingi panašūs įsitikinimai, resursai ir (iš dalies) strategijos.

Tam, kad būtų įmanomas bent šioks toks dialogas tarp dviejų skirtingų palaikymo koalicijų yra labai svarbus politikos brokerio vaidmuo. Paprastai tai gali būti aukštas pareigas ir autoritetą turintis telkiantis lyderis, pavyzdžiui, prezidentas, premjeras ar parlamento pirmininkas.

Kas reikalinga, kad civilinė partnerystė taptų realybe?

1. Turime dar labiau išplėsti palaikymo koaliciją A. Reikia įtraukti daugiau politikų iš liberalų ir socialdemokratų gretų, taip pat reikia labiau įtraukti pavienius koalicijos B partijų narius. Štai Tėvynės sąjungoje, akivaizdu, tolerantiškai pozicijai yra tikrai nemažai potencialo, kaip, manau, ir ,,Darbo partijoje“.

2. Reikia labiau derinti veiksmus koalicijos A viduje. Mes dalijamės panašiais įsitikinimais, turime resursų, tačiau strategija galėtų būti kur kas aiškesnė ir nuoseklesnė.

3. Mums reikia daugiau diskusijos su koalicija B. Nesakau, kad su populistais, bet, kaip jau minėjau, su dalimi atvirai mąstančių tų partijų ir organizacijų narių.

4. Mums ypatingai reikalingas politikos brokeris, nes kol kas nei viena aukšta institucija neaptaria šios temos apskritai.

Estijos pavyzdys parodė, kad balsavimo parlamente metu visose partijose buvo įvairių nuomonių ir balsavimas iš esmės vyko ne pagal frakcijų sutarimus, o laisvai. Tai dar labiau sustiprina argumentą, kad turime kalbėtis su koalicijos B veikėjais.

Manau, kad Lietuvoje partnerystės įteisinimo reiks laukti ne taip jau ilgai, galbūt 5-erius ar 6-erius metus. Vis dėlto turime atminti, kad homofobija su tuo nepasibaigs. Taigi visuomenės autoritetų ir nevyriausybininkų vaidmuo čia yra gyvybiškai svarbus.

Apie įvairovę

Pasirodė antrasis mano video klipas, kuriame kalbu apie įvairovę ir kaip yra svarbu ją gerbti. Valdžiai atėjo laikas nustoti kištis į žmonių asmeninius gyvenimus, o mes turime vertinti žmones pagal jų darbus ir poelgius, o ne tai, kuo jie skiriasi nuo mūsų.

Liberalų sąjūdžio numeris 1, mano numeris liberalų sąraše – 8.