Neliberali demokratija atslinko

Žlugus Sovietų Sąjungai ir socializmui pralaimėjus politikos mokslininkas Francis Fukuyama parašė knygą ,,Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, kurioje teigė, kad Vakaruose įsitvirtinusi liberali demokratija yra paskutinė žmonijos valdymo forma, kuriai nebėra alternatyvos. Jeigu šią politikos mokslų kalbą paverstume pasakų analogija – blogis buvo nugalėtas ir jie ilgai ir laimingai gyveno. Vis dėlto tampa ryšku, kad istorija nesibaigė. Liberaliai demokratijai atsiranda alternatyva ir ji kelia susirūpinimą.

Liberali demokratija remiasi šiais principais – visuotiniai rinkimai, konkuruojančios partijos, valdžios galių padalijimas, užtikrinama žodžio ir minties laisvė, rinkos ekonomika. Vis dažniau tiek tradicinėse Vakarų demokratijose, tiek Vidurio Rytų Europoje atsiranda sąmoningai ir nesąmoningai norinčių nurašyti šiuos principus.

Algirdas Kaušpėdas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėjo apie mūsų visuomenėje veikiančius lošėjus ir kūrėjus. Anot A. Kaušpėdo, mūsų viduje visada gyvena tiek lošėjas, tiek kūrėjas. Pirmasis savimi patenkintas demagogas, visada pirmiausiai siekiantis išlošti. Antrasis – nuosekliai siekiantis pokyčių, veikiantis ir kuriantis. Taip jau susiklostė, kad neliberalios demokratijos šaukliais tampa būtent A. Kaušpėdo minėti ,,lošėjai“.

Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Vienas jų – Donaldo Trumpo reiškinys. Nebūdamas ,,vienas iš jų“ – profesionalių politikų – Trumpas apeliuoja į užsisėdėjusį politinį elitą ir teigia sugrąžinsiąs JAV prarastą didybę. Tačiau praktinėje politikoje jo darbų niekas nežino, tik kontraversiškus pareiškimus, balansuojančius ant ksenofobijos ribos. D. Trumpo nominacija Respublikonų partijoje yra smūgis tradicinei politinei santvarkai ir kartu, deja, atpildas už kartais per didelę aroganciją ir uždarumą.

Kitas pavyzdys – Didžioji Britanija ir ,,Brexit“.  Šios kampanijos lyderiai B. Johnsonas ir M. Gove’as, nors kurį laiką jau veikė politikoje, viskas, ką jie turėjo, buvo puikus viešųjų ryšių planas. Politinio plano jie neturėjo. Kaip ir tikriausiai nesitikėjo, kokią neapykantos atvykėliams bangą iššauks referendumo rezultatai. Taigi jiems pavyko – kampanija laimėjo. Tik, ką daryti po to, nebuvo aišku.

Jau kitą dieną Britanija nuo viešųjų ryšių specialistų grįžo prie profesionalių politikų ir pradėjo ieškoti tų, kurie prisiimtų atsakomybę išsrėbti populizmo privirtą košę. Atsakomybę prisiima Theresa May, kurios misija neabejotinai bus Didžiąją Britaniją iš ES išvesti kuo grakščiau. Gerai bent tiek, kad B. Johnsonas vis dėlto neišvengs atsakomybės ir turės už savo kalbas atsakyti dirbdamas užsienio reikalų sekretoriumi.

Viktoras Orbanas Vengrijoje ir Jaroslavas Kačinskis Lenkijoje gerai iliustruoja, kaip gali atslinkti neliberali demokratija į mūsų regioną. Žiniasklaidos teisių suvaržymai, siekis dominuoti visose politinėse institucijose, ant ksenofobijos ribos balansuojantys pareiškimai, verslo ir rinkos demonizavimas, jau nekalbu apie žmogaus teises ir LGBT, kaip tabu temas. Šios ir panašios politinės laisvės tapo tuo, prieš ką reikia kovoti. Su tvirta ranka ir gera doze nacionalizmo.

Būtent D. Trumpas, B. Johnsonas, V. Orbanas yra pirmiausiai ,,lošėjai“. Jie lošia nusivylusių visuomenės narių korta. Tokie ir panašūs veikėjai ypatingai suaktyvėja po įvairių sukrėtimų, pavyzdžiui, paskutinių teroristinių atakų Paryžiuje, Briuselyje, Nicoje. Tačiau kryptis, kurią jie neša, yra pavojinga.

Vis dažniau pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve. Tačiau tokie ,,veiklos žmonės“, nauji politiniai pranašai, einantys prieš atvirumo idėjas, nei terorizmo, nei kitų problemų neišspręs, priešingai – tik jas pagilins.

Šiais metais Lietuvoje rinksime Seimą ir turėsime naują Vyriausybę. Tai svarbi įžanga prieš 2019-uosius, kai įvyks net treji rinkimai – Prezidento, savivaldos ir Europos Parlamento. Iš esmės tai lūžio laikotarpis Lietuvai. Turėsime pasirinkti: ar atsinaujinsime ir pasiraitoję rankoves atversime naują puslapį nepriklausomos Lietuvos raidoje, ar toliau sieksime atkeršyti vieni kitiems ir vieni kitus gąsdinsime. Šiais neramiais pasaulyje laikais Lietuva turi atskirti kūrėjus nuo lošėjų.  

Ką daryti, kad Paryžiaus, Briuselio ir Nicos įvykiai nepasikartotų?

Gedime daugiau nei 80 aukų, kurių Prancūzija neteko per žiaurų išpuolį Nicoje, tarp jų – daugybė vaikų. Vėl klausiame vieni kitų, ar galima padaryti kažką kitaip, kad kelias būtų užkirstas tokioms teroro atakoms.

Trys kryžiai

Pirma, visi pastarojo meto tragiškų įvykių Europoje kaltininkai buvo iš anksto žinomi policijai. Ir tai tik įrodo, kad sustiprinus vidaus tarnybų veiklą, galima sumažinti tokių išpuolių tikimybę. Tai toli gražu nereiškia, kad kiekvienas žmogus turi būti sekamas. Tai reiškia, jog tarnybos turi skirti proaktyvų dėmesį tiems asmenims, kurie jau buvo įkliuvę ir turi įrašų dėl nelegalios veiklos. Reikia naikinti tokios veiklos židinius – nelegalią prekybą ginklais, narkotikais, žmonėmis.

Antra, akivaizdu, kad viešų renginių metų policijos pareigūnų ir kitų tarnybų veikla turi būti dar griežtesnė. Po tokių žiaurių sukrėtimų visuomenė tikrai yra tam pasiruošusi.

Trečia, iš ES valstybių turime išsiųsti visus terorizmu įtariamus ar su terorizmu susijusius asmenis, kurie yra atvykę iš užsienio.

Ketvirta – ir svarbiausia – po tokių įvykių pradedame girdėti spekuliacijas apie tai, kaip prastai Europos Sąjunga ir visas laisvasis pasaulis dorojasi su laisve, kaip turime atstatyti sienas ir izoliuotis vienas nuo kito. Tai didelė klaida.

Tik didesnis bendradarbiavimas ir koordinavimas gali užkirsti kelią tokiems įvykiams. Tik didesnė atvirumo ir laisvės idėjų sklaida yra alternatyva šitam blogiui.

Todėl jokie ,,veiklos žmonės“ ir nauji politiniai pranašai, einantys prieš šias idėjas, terorizmo problemos neišspręs, priešingai – tik ją sustiprins.

Turime tobulinti savo turimas institucijas ir laikytis drauge. Tai vienintelis kelias išsaugoti liberalią demokratiją ir saugią visuomenę.

Užuojauta Prancūzijai.

Metas atsipeikėti po ,,Brexit“

,,Brexit“  faktui dar net neįvykus Didžioji Britanija jau moka milžinišką kainą: istorinis svaro sterlingo kritimas, Didžiosios Britanijos smukimas iš penktos pasaulio ekonomikos į šeštą vietą, savo pozicijas užleidžiant Prancūzijai, gili politinė krizė ir rizika prarasti vieningą valstybę. Ką jau kalbėti apie įmonės ,,Google“ paskelbtus populiariausių paieškų Britanijoje duomenis: po referendumo rezultatų paskelbimo dažniausi klausimai, į kuriuos britai ieškojo atsakymo – ,,kas yra Europos Sąjunga“ ir ,,kas bus išėjus iš Europos Sąjungos“.

Niekas šiandien nenorėtų būti britų vietoje. Nei vienas politikas dar vakar nenorėjo būti Davido Camerono vietoje. Šiandien – niekas nenori būti Borisas Johnsonas. Tačiau mes savo ruožtu turime padaryti savas išvadas, tam, kad išsaugotume taiką ir gerovę į Europą atnešusį ES projektą, užtikrinusį mūsų, Lietuvos, geopolitinį stabilumą ir ekonominę pažangą.

Šiandienos darbotvarkėje – Europos reforma

Daugelis kalba apie tai, kad Europos Sąjungai reikia reformos. Tačiau Europos reforma gali turėti dvi priešingas trajektorijas. Pirma – dar gilesnė integracija, suteikiant daugiau galių viršnacionalinėms ES institucijoms bei siekiant didesnio harmonizavimo. Pastarąją, galėtų palaikyti didelė dalis Europos kairiųjų.

Antra alternatyva – mažesnės integracijos Europa: mažiau galių viršnacionalinėms institucijoms ir biurokratijai, tačiau tuo pat metu bendradarbiavimas ir koordinavimas užsienio politikoje. Ši alternatyva iš esmės turėtų susitelkti ties bendra rinka ir didesnėmis pastangomis siekiant vieningos užsienio politikos. Ji iš esmės buvo priimtina D. Cameronui, taip pat Vokietijai su A. Merkel priešakyje bei didžiajai daliai Europos dešiniųjų.

Būtent antroji alternatyva būtų geri skiepai kitoms valstybėms, kuriose plinta euroskepticizmas ir naujos pagundos istoriniams eksperimentas. Jeigu Europos valstybių visuomenės priešinasi gilesnei integracijai, vadinasi jai neatėjo laikas.

Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES šalininkų pozicijos demonizavo ES, tačiau į Europos Sąjungą reikėtų žiūrėti, kaip į centristinį projektą. Turi jis kairiųjų bruožų, turi reguliavimų ir reikalavimų, tačiau tuo pat metu jis realiai praktikoje įgyvendino nuostabių dešiniojo liberalizmo idėjų, pirmiausiai – bendrą rinką, leidžiančią laisvą prekybą ir laisvą judėjimą.

Kokie santykiai laukia Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos?

Didžiosios Britanijos debatai dėl narystės ES buvo itin margi. Vienoje barikadų pusėje matėme D. Cameroną ir dalį konservatorių, leiboristų partiją, verslo visuomenę, Londoną, Škotiją ir Š. Airiją. Kitoje – B. Johnsoną, kitą dalį konservatorių, euroskeptikus su N. Farage priešakyje, Velsą ir Angliją, didžiąją dalį populiarios žiniasklaidos bei dalį laisvos rinkos ir dešiniojo liberalizmo šalininkų.

Būtent pastarųjų pozicija man atrodo paradoksali. Siekę didesnės laisvės tvarkyti savo valstybę, jie iš esmės pasiekė valstybės izoliacijos ir atskyrimo nuo globalizacijos pamatais pastatytos Europos bendrijos. Siekdami didesnio ekonominio atvirumo jie pasiekė tai, kad šiandien Didžioji Britanija turės sustoti, nežinant, ar kada nors besugrįš į bendrą Europos rinką.

Realaus ,,Brexit“ atveju optimistai tikisi, kad Didžioji Britanija liktų bendroje ES rinkoje, analogiškai  Norvegijos atvejui. Tačiau Norvegijos dalyvavimas iš esmės reiškia tai, jog ji turi atitikti didžiąją dalį ES reguliavimų, tačiau būdama ne ES narė negali prisidėti prie jų rengimo. Bendra rinka yra nedalomas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo rinkos laisvo judėjimo paketas. Viso paketo Britanija gali ,,nenupirkti“, o ES, tikėtina, tokio lengvo kelio ir ,,nepardavinės“.

Šiandien Didžiosios Britanijos politikai ir visuomenė jau pradeda ieškoti būdų, kaip Europos Sąjungos nepalikti. Ir iš tiesų – vyksta persitvarkymas tiek konservatorių, tiek leiboristų viršūnėse. Tai gali iššaukti pirmalaikius rinkimus ir iškelti narystės ES diskusijas į naują šviesą. Didžioji intriga išlieka neatsakyta – kas prisiims lyderystę išvesti Britaniją iš Europos Sąjungos arba kas išdrįs prisiimti atsakomybę neatsižvelgti į referendumo nuomonę ir palikti Britaniją ES.

Mums Lietuvoje svarbu tai, kad Vidurio ir Rytų Europai Didžioji Britanija visada buvo viena esminių partnerių diplomatijos ir saugumo srityje. Taigi mūsų politikai, diplomatai, visuomenininkai turėtų nenustoti ryšių su šia šalimi, priešingai – juos plėsti ir stiprinti. Didžioji Britanija visada gerai suprato Lietuvos geopolitinius interesus, todėl – nesvarbu, kokį sprendimą galiausiai priims šalies parlamentas – neturime prabangos prarasti tokios ypatingos draugystės.

 Ko iš britų krizės turėtume pasimokyti Lietuvoje? 

Mokytis iš politikos yra svarbu ne tik politikams, bet ir visuomenei. Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš sudėtingos britų situacijos?

  1. Rinkėjai iš tikrųjų nulemia sprendimus, todėl rinktis reikia atsakingai. Rinkėjai daro tiesioginę įtaką procesams, todėl demokratijoje dalyvauti prasminga ir tam, kad kitas nenuspręstų už tave. Net 75 proc. 19-29 metų jaunų žmonių pasisakė už narystę Europos Sąjungoje, nors jiems gali tekti gyventi su priešingu sprendimu. Turint galvoje, kad jaunimo dalyvavimas rinkimuose visada gerokai nusileidžia kitoms amžiaus grupėms, šis atvejis turėtų būti stipriausias argumentas jauniems žmonėms Lietuvoje gausiau ateiti prie balsadėžių.
  1. Sunkiai nuspėjamoje realybėje negalime prarasti savo žmonių. Iškilus realiai galimybei Didžiajai Britanijai palikti Europos Sąjungą, tiesiog privalome sutarti dėl dvigubos pilietybės priėmimo. Didžioji dalis mūsų išeivių nori palaikyti ryšius su Lietuva, nors šiuo metu savo gyvenimą kuria kitoje šalyje. Būdami nedidele valstybe tiesiog negalime sau leisti atstumti savus. Tokioje politinėje tikrovėje dvigubos pilietybės klausimas įgauna vis daugiau argumentų.
  1. Populizmas populiarus tol, kol jo neišrenka. Bepigu būti populistu. Tai ne politinės pažiūros, už kurias turi pastovėti bei dėl kurių turi dirbti ir ieškoti sutarimo. Tai tiesiog politikavimo stilius, savo retorika nukreiptas prieš sprendimų priėmėjus, taip vadinamą ,,valdantį elitą“, ekspertus ir argumentus. Atseit ,,už žmones“, o iš tikrųjų – ,,už demagogiją“.

Emocijomis grįsta išėjimo iš ES kampanija Didžioje Britanijoje buvo stipriai populistinė – melagingi skaičiai ir argumentai po rezultatų paskelbimo buvo paneiginėjami. Išsiblaivius nebeatrodo viskas taip pergalinga nei B. Johnsonui, kuris jau skelbia ,,neskubėkime“,  nei tiems, kurie balsavo už išstojimą, norėdami tiesiog išsakyti savo protestą prieš valdžią apskritai.

Lietuvoje taip pat daugybė mūsų sąmoningai balsuojame už populistus tam, kad parodytume tradiciniams politikams ir partijoms ,,jų vietą“. Tačiau nepamirškime, kad liberalioje demokratijoje nėra ,,jie“ ir ,,mes“. Esame tik ,,mes“. Tad kiekvienas protesto balsas, atiduotas populistams, skandina visą bendrą mūsų laivą.

Apie svastiką ir referendumą

Šiandien už akių užkliuvo straipsnis The Economist apie antisemitizmą Didžiojoje Britanijoje, čia taikliai rašoma: “some degree of anti-Semitism is inevitable. Even in this enlightened age, and the most cosmopolitan city in the world, this primitive, irrational, amazingly tenacious prejudice is still with us, written into our culture and occasionally on our walls.“

Įrašas man kažkaip ,,susigrojo“ su penktadienio vakaro laida apie sekmadienio referendumą. Tikriausiai dauguma jau žino, kad tąkart referendumininkas Pranas liūdnai pagarsėjo, kai tiesioginiame eteryje pareiškė, kad sušaudys visus, kas parduos žemę užsieniečiams. Tačiau tai dar ne viskas. Prieš tai jis pagrasino duoti į snukį laidos vedėjui E. Jakilaičiui, o kai šis pasakė, kad gal be to galima apsieiti, P. Šliužas atrėžė, kad vedėjo gyvybę VIS DAR saugo Konstitucija. Iš tikrųjų užuominų apie smurtą laidoje buvo ne viena, to taip pat pakako ir laidos užkulisiuose, kai Pranciškus siūlė ,,išeiti pasiaiškinti“ Seimo nariui J. Sabatauskui.

Nors laida buvo baisi dėl daugelio priežasčių, šitoks atviras smurto skatinimas baugina labiausiai. Toks elgesys siunčia signalus, kad kai kuriems viešiems žmonėms nėra nieko švento, tikriausiai jie pasisakytų už mirties bausmę ir tikriausiai būtent tokie žmonės demokratiniuose rinkimuose išrinktų XXI a. A. Hitlerį.

Taigi, kai velnias gyvena tolerantiškame Londone, jis dar gyvybingesnis sudėtingose po-komunistinėse visuomenėse.

Sekmadienio absurdas, kainavęs 14 mln. litų, turėtų daugiau niekada nepasikartoti. Manau, VRK labai apsijuokė išdavę parašų lapus inicijuoti antikonstituciniam referendumui ir suteikę demokratinį eterį nedemokratiškai nusiteikusiai kompanijai. Z. Vaigauskas turi atsistatydinti, kol dar Lietuvoje nepradėti organizuoti svastikomis grįsti referendumai.

Institucijos išleido šliužą iš butelio, ar pažabos jį piliečiai?

Artėjantį sekmadienį vyks balsavimas referendume, kurio nuostatos labiausiai žinomos, kaip uždrausiančios parduoti žemę užsieniečiams. Šis referendumas nuo pat iniciatyvos pradžios yra labai painus ir kreivas. Šiame straipsnyje aptariu to priežastis ir pasekmes bei apie ką turėtų susimąstyti politikos ir teisės tyrinėtojai.

Tačiau iš pat pradžių užbėgdama viskam už akių noriu pasakyti, kad šiuo komentaru nekvestionuoju to, ar piliečiai surinko reikalingus parašus referendumui. Nelieka jokio pasirinkimo, kaip tik pasitikėti VRK nuomone, kad parašai buvo surinkti sąžiningai ir tinkamai, todėl referendumo iniciatoriai turi pagrįstų lūkesčių, kad referendumas būtų surengtas.

Referendumo turinys – trys viename

 Daugeliui neaiškumų kelia pamatinė šio referendumo idėja – ko šis referendumas siekia. Ir iš tiesų, nors jis labiausiai žinomas, kaip siekiantis uždrausti žemės pardavimą užsieniečiams, iš tikrųjų siekia bent kelių pakankamai skirtingų tikslų.

Taigi šiuo referendumu norima pakeisti LR Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnius. Pirma, siekiama sumažinti referendumo inicijavimui reikalingų parašų surinkimo skaičių – nuo dabar galiojančių 300 tūkstančių iki 100 tūkstančių parašų. Akivaizdu, kad tai neturi nieko bendro su žemės pardavimu užsieniečiams, čia yra keičiama galimybė piliečiams inicijuoti referendumus.

Antra, siekiama, kad valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai būtų sprendžiami tik referendumu. Tai reiškia, kad jeigu turite žemės ir norite atlikti tam tikrus kasinėjimus, gali tekti skelbti referendumą. Žinoma, šį pasiūlymą reikėtų sieti su 2013 m. vykusiomis skalūnų žvalgybos ir gavybos batalijomis, tačiau akivaizdu, kad tai taip pat turi mažai ką bendro su žemės pardavimu užsieniečiams.

Galiausiai trečia – siekiama įtvirtinti, kad ,,žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei”. Taigi kalbama ne tik apie žemės ūkio paskirties žemę (ką dabar bando reguliuoti vadinamasis ,,saugiklių” įstatymas), bet ir apskritai visą Lietuvos teritoriją.

Ypač neteisingai ši nuostata atrodo, jeigu kalbėsime apie dabar egzistuojančią nuosavybę – jei tinkamai suprantu referendumo iniciatorių siekius, juridiniai asmenys, dabar turintys žemės nuosavybės Lietuvoje, turės viską parduoti (atiduoti?) valstybei. Būtent formuluotė „Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei“ iš esmės reiškia, kad referendumo pasekmės paliestų ne tik užsienio subjektus, bet ir visus juridinius asmenis, veikiančius Lietuvoje. Tai yra, visos įmonės ir kiti juridiniai asmenys negalės turėti žemės nuosavybės. Tokiu būdu yra grubiai pažeidžiama asmens teisė į nuosavybę.

Dar balandžio mėnesį Prezidentės pasirašytas „saugiklių“ įstatymas pakankamai susiaurino asmenų, galinčių įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje charakteristikas. Šiuo referendumu siekiama dar labiau susiaurinti galinčių įsigyti žemę ratą, taigi Lietuvoje ilgainiui įsitvirtins keli stambūs žemvaldžiai, kuriems ir priklausys visa Lietuvos teritorijoje esanti žemė.

Pastaraisiais metais Lietuvoje ypač daug kalbama apie investicijas, kurių pritraukimui iš užsienio netgi turime atskirą nacionaliniu mastu veikiančią agentūrą. Priėmus siūlomas referendumo nuostatas, tą pačią dieną Lietuva taps viena nepatraukliausių šalių tiek užsienio, tiek ir vietos investuotojams. Visi Lietuvos siekiai tapti modernia Vidurio ir Rytų Europos regiono lydere sugrius, kaip kortų namelis.

Kokia Konstitucija, kokie įsipareigojimai?

Kaip minėjau pradžioje, parašai surinkti, taigi to kvestionuoti nebereikėtų. Tačiau visai kitas klausimas – ar pačioje iniciatyvos pradžioje įvertinę referendumo formuluotes VRK apskritai turėjo teisę paleisti šį džiną (o galbūt tiksliau šliužą) iš butelio?

Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendime buvo rašoma: „Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis; referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai; taip pat negali būti daromos Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu jų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.“

Stodama į Europos Sąjungą Lietuva pripažino pagrindines ES idėjas, viena kurių – laisvas kapitalo judėjimas. Taigi Lietuva ilgainiui įsipareigojo pripažinti šį principą bei panaikinti draudimą parduoti žemę ES piliečiams. Remiantis minėtu Konstitucinio Teismo sprendimu, akivaizdu, kad šiuo referendumu siūlomos Konstitucijos pataisos negali būti daromos, nes jais paneigiami Lietuvos narystės ES įsipareigojimai, o taip pat ir mano jau minėta asmens teisė į nuosavybę.

Tikėtina, kad dėl tokio įsipareigojimų nevykdymo – ko iš principo ir siekia šio referendumo trečiasis tikslas – Lietuvai būtų skiriamos baudos, kurios atsispindėtų ir Lietuvos ūkininkų dabar gaunamose išmokose.

Du paradoksai arba kaip elgtis sekmadienį?

Šis referendumas yra painus, tačiau tuo pat metu ir pakankamai gudrus. Daugybė žmonių Lietuvoje pritaria nuostatai, kad reikia mažinti reikalingų parašų referendumui surengti skaičių iki 100 tūkstančių. Taigi, atrodo, jie turėtų pritarti referendumo nuostatoms. Tačiau juk antrasis ir trečiasis referendumo tikslai prieštarauja ne tik pagrindiniam šalies įstatymui ir įsipareigojimams, bet ir sveikam protui.

Referendumo iniciatoriai visus, kas pasisako prieš referendumą, apšaukia Lietuvos priešais. Tačiau būtent jų iniciatyva labiausiai supriešina Lietuvą ir turėtų nedovanotinai neigiamų pasekmių. Sekmadienį Lietuvoje susidursime su dviem paradoksaliais aspektais.

Pirmasis paradoksas yra skirtas politikos tyrinėtojams: pilietiškumas šį savaitgalį turėtų pasireikšti būtent pilietiniu neveikimu – kai gero norėdami piliečiai turi ignoruoti referendumo iniciatyvą, kaip prieštaraujančią šalies įstatymams ir įsipareigojimams.

Antrasis paradoksas skirtas teisės tyrinėtojams: visi žino, kad iš ne teisės teisė negali kilti, tačiau, kaip aiškinti tai, kai pasinaudodami Konstitucijos garantuojama teise 300 tūkstančių šalies piliečių stengsis pagimdyti ne teisę?

Šie paradoksai gali būti vis aktualesni, ypač žvelgiant į pasikartojančią Europos istoriją, kai antidemokratiškai nusiteikusios jėgos kyla demokratinių institutų pagalba.

Visa ši istorija turėtų būti gera pamoka VRK bei valdantiesiems, nenorėjusiems prisiimti atsakomybės ir atsainiai išleidusiems džiną iš butelio, kainuosiantį bene 15 milijonų litų. Galbūt piliečiai ir ištaisys šį institucijų veiklos broką savo pilietiniu neveikimu, tačiau ar institucijos ko nors iš to pasimokys?