Savanorystė veža!

Šiandien tarptautinė savanorių diena. Aktyviai savanorystei nevyriausybinėse organizacijose paskyriau bent 4 savo jaunystės metus (apskritai – 7). Tai buvo patys geriausi metai, nes tada įgijau drąsos, susiradau geriausius draugus, sutikau didelius autoritetus, susipažinau su šimtais įdomių žmonių Lietuvoje ir užsienyje, patekau į keisčiausias ir netikėčiausias situacijas savo gyvenime.

Savanorystė Compilation
Nuotraukos iš 2008-2011 m. veiklos Lietuvos liberaliame jaunime

Be savanorystės mano gyvenimas dabar tikrai nebūtų toks, koks yra. Ir taip yra dėl šių organizacijų:

Jeigu svarstote, ar verta savanoriauti, galiu pasakyti, kad tai yra geriausia investicija, ką galite padaryti DABAR PAT!

Visus savanorius su Jūsų diena! Be the change you wish to see in the world!

LLJ stovykla
Lietuvos liberalaus jaunimo vasaros stovkla, 2011 m., Rubikiai

gimtadienis
Lietuvos liberalaus jaunimo gimtadienis, 2011 m., Klaipėda

lijot
LiJOT projektas “BeYoung“ 2010 m., Vilnius

LLJVM2011.jpg
Lietuvos liberalaus jaunimo vasaros mokykla 2011, Bikuškio dvaras

Reklama

Quo vadis? LLJ 2011

Praėjusį šeštadienį baigiau pirmininkės kadenciją Lietuvos liberaliame jaunime. Dvidešimtmetį atšventęs LLJ paliko laimingas, kupinas džiaugsmo ir naujų tikslų. Turintis naują manifestą, strategiją ir įstatus, pasveikintas prezidento Valdo Adamkaus, atšokęs gimimo dieną iki paryčių. Savo blog’e nutariau paviešinti savo sakytą tradicinę LLJ pirmininko metininę kalbą – quo vadis.

——-

Quo vadis?

Kartais jaunesni LLJ nariai nežino, ką reiškia šie žodžiai, kaip ir nežino, kokia yra šios kalbos prasmė.

Tiems, kurie yra naujokai ir visiems, kurie nežino, norėčiau pasakyti – quo vadis – lietuviškai yra „kur link“. Tai yra pirmininko kalba, sakoma kiekvienos Sueigos metu. Jūs žinote, tai yra man pirmas kartas, todėl būkite atlaidūs :).

Šiandien mums stovint ant dvidešimtmečio slenksčio norėčiau pakalbėti apie kelis svarbius dalykus: mus, mūsų organizaciją ir mūsų idėjas. Kaip ir liberalizme, taip ir organizacijoje, viskas prasideda nuo žmogaus, nuo narių, nuo mūsų.

Apie mus.

Tikriausiai pastebėjote, kad čia susirinkę yra ypatingi žmonės, kurie ne visada bus suprasti kitur, kurie mąsto galbūt kitaip negu kiti, kurie apskritai turi tokį polinkį – mąstyti. Mes nemėgstame tų, kurie kelia save aukščiau kitų, kurie jaučiasi galį nuspręsti už kitus.

Ir vis dėlto neretai mums iškyla  grėsmė – pavirsti tokiais, kurių patys nemėgstame. Jokiu būdu neturėtume pamiršti, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos, nesvarbu, ar jo veiksmais mes esame patenkinti, ar jis mus nuvylė. Net ir šiame greito maisto ir greito laiko amžiuje neužverkime durų žmogiškumui, kaip jų neužvėrė LLJ nariai 1991-aisiais, ar 2001-aisais.

Apie mūsų organizaciją.

LLJ‘as jau kuris laikas pamiršo, kas yra nemalonumai ir vaidai. Tačiau dvidešimties metų patirtis parodė – nušvilpimas yra smagus momentas, bet toli gražu ne vaistai problemai spręsti. Dar bjauriau, kai tai pradeda lįsti į viešumą…

Mūsų pažiūros kalba apie pavojų, kai kažkas nutaria nuspręsti už kitus. Lietuvos liberaliam jaunimui linkiu kuo mažiau epizodų, kai kažkas pamiršęs pagarbą, pradeda žaisti ne tik draugyste, žmonių jausmais, bet ir organizacijos likimu. Prieš darydami – pagalvokime, prieš kalbėdami – paklausykime. Nes sugriaunama greitai, o statoma, patikėkite, ilgai ir sunkiai.

Apie mūsų idėjas.

Adamas Smitas apie teisę nurodinėti žmonėms kalbėjo: „šios teisės negalima saugiai patikėti jokiai tarybai ar senatui, nes ji pavojingiausia tampa rankose žmogaus, kuriam pakanka paikumo ir pasitikėjimo savimi, kad vaizduotųsi galįs tokią teisę naudoti“.

Mes matome, jog mus supa absoliuti dauguma žmonių, kurie taip mano, kurie mano galį priversti žmones gyventi taip, kaip to nori jie.

Pasaulis vėl gręžiasi ten, kur atsidūrė Didžiosios ekonominės depresijos laikais XX a. pradžioje. Tuometinei krizei atėjus vadovėliuose nugulė: kaltas kapitalizmas! Suvokdami tikrąsias šio amžiaus krizės priežastis, mes turime būti ryžtingi ir aiškiai veikti, reaguodami ne tik į kairiuosius, bet ir tvirtu žingsniu kairėn žengiančius dešiniuosius…

Lietuvoje mes matome daug noro priversti žmones gyventi pagal saujelės valdančiųjų pažiūras. Mes turime būti nuoseklūs, nes lietuviškoje dešinėje be gyvenimą kitiems diktuojančios tradicionalistinės minties menkai yra dešiniųjų vertybių, kurias mes giname.

Vietoje išvadų.

Grįžtant prie organizacijos. Reikia, ko gero, patirti visas organizacijos ciklų stadijas, kad suprastumei, kokia tai yra gera mokykla. LLJ’as jums nesuteiks kreditų stojant į universitetą, nesuteiks aukštojo mokslo diplomo, nes jis gali suteikti daug daugiau.

Jeigu paneri į šią organizaciją geriems trims-keturiems metams, turi noro ir užsidegimo, tai tampa tavo gyvenimu. Tai nėra lengva! Tu turi krūvą rūpesčių, išsprendus vienus klausimus, kyla dar penkiasdešimt naujų, turi nemalonumų, išgyveni nepatogių situacijų, bet niekur kitur tu neturėsi galimybės… imti ir suklysti. O suklydus pasitaisyti ir pasimokyti. Ir retai kur sutiksi tokių gerų, patikimų ir linksmų žmonių… Tikrai ypatingų žmonių.

Prieš akis matau beveik 150 LLJ Sueigos delegatų. Tai nėra tūkstantis, bet tai yra šis tas. Organizacijos kyla ir leidžiasi, kaip ir ekonomikoje vyksta ciklai. Ir vis dėlto matant tiek LLJ žmonių man yra ramu, nes, kaip yra pasakęs vienas buvęs LLJ pirmininkas, kuris sėdi čia, šioje salėje: „LLJ‘as bus gyvas tol, kol pasaulyje bus bent vienas žmogus, galvojantis apie šią organizaciją“. Aš norėčiau palinkėti visiems čia susirinkusiems galvoti apie LLJ‘ą ir viskas bus gerai.

Ką kalbame ir ką girdime apie laisvę?

Atsakymų ir apibrėžimų apie tai, kas yra laisvė šiandien galime sutikti pačiose įvairiausiose vietose: nuo internetinių citatų svetainių ar knygelių paaugliams iki ištisų filosofinių ar ekonominių veikalų. Šiame straipsnyje norėčiau labiau aptarti tai, ką mes kas dieną kalbame ir ką girdime apie šį sudėtingą ir, mano akims žiūrint, vertingiausią mūsų gyvenimuose reiškinį.

Pirmiausiai norėčiau pabrėžti vieną labai svarbų dalyką. Kalbėdami apie laisvę neretai žmonės nesusikalba. Taip yra dėl to, jog iš esmės jie vadovaujasi skirtingomis prielaidomis aiškinant laisvės turinį. Vieni kalba apie laisvę „nuo“, pavyzdžiui, laisvę nuo iš pašalies primetamos įtakos. Kiti gi kalba apie laisvę „kam“, pavyzdžiui, laisvę turėti tam tikrų gėrybių. Tai pakankamai plačiai savo darbuose yra aptarę tiek Rygoje gimęs liberalizmo filosofas I.Berlinas, tiek Nobelio premijos lauretas, Austrijos ekonomikos mokyklos atstovas F.von Hayekas. Abu jie prieina išvados, jog būtent laisvė „nuo“ arba kitaip dar vadinama negatyvioji laisvė yra tikroji laisvės prigimtis, bylojanti apie realų savarankiškumą ir laisvę nuo bet kurios rūšies pašalinės įtakos. Taip laisvę suvokiu ir aš.

Apsidairius aplinkui ir įsigilinus į mintis, kurias girdime ir žodžius, kuriuos patys kalbame viešai, nesunku pastebėti, kad mus neretai supa sunkūs neapykantos debesys. Čia, žiūrėk, pasitaiko proga kažką sukritikuoti, čia pavyksta viešai apspjauti politinį oponentą, čia šiaip sau profilaktiškai ką nors be teismo nuteisti…  Bėgant laikui, imi ir pavargsti nuo nesibaigiančių plepalų, nebenori įsijungti interneto (jau nekalbu apie televizorių) ir tuo labiau žinoti, kas vyksta tavo gyvenamoje valstybėje ar kas darosi tavo kieme, nebenori gatvėje sutikti savo klasiokio (jau nekalbu apie giminaitį). Taigi tokiomis sąlygomis mes gyvename. Gyvename ir priprantame, čia užaugame, mokomės, pradedame dirbti, tampame visuomenės dalimi, auginame vaikus ir ratas iš naujo sukasi.

Ir šiame rate nepanorėjęs prisistatyti interneto komentatorius paklausia: ar už tokią laisvę mes kovojome? Ar dėl to mes po tankais be ginklų gulėme? O šis klausimas, tai raktas, atidarantis milžinišką Pandoros skrynią. Ir lipa iš jos įvairiausios istorijos apie per didelę laisvę, kapitalizmo ir laisvosios rinkos monstrus, emigracijos ir imigracijos baubą, ir, be abejo, niekšus, pašlemėkus ir vagis – kaip be jų – politikoje.

Mūsų karuselė jau visai įsisiūbuoja, tačiau štai ima ir atsiranda tų, kurie staiga ištaria: „aš tikiu žmogaus gerumu“. Tikėjimas žmogaus gerumu, be abejo, reikalauja tam tikros sąlygos. Ji paprasta, aiški net penkiamečiam vaikui, tačiau labai sudėtinga mūsų gyvenamai sistemai.  O sąlyga tik viena – laisvė. Laisvė veikti, laisvė konstruoti savo gyvenimą, taip, kaip to nori, nesitaikant su iš šono primetamomis korekcijomis, nesvarbu, ar tai būtų mokesčių sistema, ar šeimos koncepcijos klausimai.

Čia mane iškart užpuls kritikos banga: kas per daug, tas nesveika, negalima suteikti per daug laisvės, o kaip gi paprastas žmogus? Paprastas žmogus greičiausiai sutiks, kad kito laisvė pasibaigia ten, kur prasideda jo, paprasto žmogaus, laisvė. Kaip ir jis, paprastas žmogus, negali lipti kitų laisvės sąskaita aplinkiniams per galvas.

Dabar jau galime pritaikyti britų mąstytojo J.S. Millio suformuluotą žalos principą: vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė. Tuo ir vadovaujasi liberalai. Taigi galiausiai prieiname išvados: liberalizmas byloja apie laisvę ir atsakomybę.

Pastaruoju metu madinga koreguoti laisvės sąvoką, priduriant žodį „atsakomybė“, tarsi laisvė savaime nesuponuotų atsakomybės, tarsi atsakomybė būtų kažkoks papildomai perkamas kompiuterio priedas, nieko bendro neturintis su kompiuterio prigimtimi: nori perki, nori ne. Gaila, nes tie, kurie taip mano, klysta.

Liberalios minties atstovams (nors kai kurie filosofai su manimi šioje vietoje ginčytųsi) priskiriamas dabartiniame Kaliningrade gyvenęs ir – šaltiniai kalba – lietuviškai mokėjęs vokiečių filosofas I.Kantas, kalbėjo apie kategorinį imperatyvą. Jis byloja, apie tai, jog žmogus turėtų elgtis taip, kad jo elgesio maksima taptų visuotinai taikomu elgesio principu. Su I.Kantu, ko gero, nesiginčytų ir dvasininkas, Jėzaus Kristaus mokytas, kad turime kitiems daryti tai, ką norime, kad mums darytų.  Argi ne apie atsakomybę šios idėjos kalba?

Nežinau, kas ir kodėl nutrynė atsakomybę nuo laisvės sąvokos, bet akivaizdu, kad Lietuvoje liberalios minties politikai stengiasi tarsi reabilituoti devalvuotą liberalizmo sąvoką. Čia jums prisistato sveiko proto dešinieji, čia atsiranda ir atsakingas ar krikščioniškas liberalizmas. Susidaro įspūdis, jog kaip 1968 m. Čekoslovakijos komunistai siekė sukurti „socializmą žmogaus veidu“, taip šiandien Lietuvos liberalai siekia kažko panašaus.

Liberaliam žmogui, deja, tai nėra džiugi išvada. Čia tarsi imame sutikti, kad kažkas su liberalizmo įvaizdžiu yra negerai, jį tarsi reikia „sužmoginti“. Netgi štai šiame straipsnyje pradedu jį statyti greta, ko gero, pačios neteisingiausios pasaulio ideologijos – socializmo! O juk būtent liberalizme visa ko pradžia yra individas, o juk būtent liberalizme svarbiausia yra ne komuna, ne banda, ne valstybė, o žmogus!

Kai kas dažnai sako: jūs, liberalai, esate uzurpavę laisvės sąvoką. Norėčiau atsakyti: nekalbėkime apie retoriką ir neva pasisavintas sąvokas, neva pasiglemžtas vertybes, kalbėkime apie darbus ir rezultatus. Kol kas retas kuris, tiek kalbantis, tiek tylintis apie laisvę aiškiai ir nuosekliai verčia ją realiais darbais.

delfi.lt ir bernardinai.lt.

Kas naujo.

Netikėtai ir, žinoma, visai nelauktai pasibaigė 2011-ųjų vasara. Didžiąją laiko dalį praleidus Vilniuje atrodė, kad ji šiluma daugiau lepino nei skriaudė atostogaujančius. Gaila, kad beveik neteko tuo pasidžiaugti. Na, bet galbūt išėjus į pensiją atsigriebsim.

Ruduo, be abejo, nepavėlavo – atėjo lygiai su kalendoriumi: jeigu rugpjūčio 31d. dar galėjai laikyti vėlyvos vasaros diena, rugsėjo 1-osios lietūs niaukė nuotaiką. Pirmą kartą viskas taip greitai persirito, net nespėjus susigaudyti. Na, bet ne apie orus ar rudeninę melancholiją šis blogas.

Apskritai vasara ir aš kartu su ja ritomės iš inercijos. LLJ’ui tai buvo sėkmingas periodas, kurio metu buvo užmegzta svarbių pažinčių, įvyko nemažai įvairių susitikimų, renginių, projektų. Gražu, kad šios veiklos palietė daugybę jaunų žmonių, kuriuos, tikiuosi motyvavo toliau veikti. Apie tai, kas konkrečiai vyksta, ar kas įvyko, visada galima skaityti tiek Facebooke, tiek mūsų svetainėje.

Atėjus rudeniui, be abejo, užplūdo šį mėnesį Vilniuje įvyksiančio LYMEC Young Leaders Meeting rūpesčiai, “Politinio kompaso” projektas, bei vis dažniau aplankančios mintys apie rudeninį Liberalų forumą ir LLJ dvidešimtmečio šventę – o kartu ir Sueigą.

Daug veiklų, daug žmonių, daug planų, tik laiko mažai. Bet negalima sustoti – reikia vis judėti ir judėti į priekį!

LLJVM2011

LLJVM2011_2

Rytoj – tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena

ANTI-RASIZMAS 02 Kovo 21 d. kalendoriuje pažymėta kaip tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena. Šią dieną Lietuvos liberalaus jaunimo nariai savo miestuose ir miesteliuose nutarė pažymėti įvairiomis iniciatyvomis, siekdami atkreipti dėmesį į egzistuojančias rasizmo problemas.

Po kovo 11 d. nacionalistų eisenos kiekviena panaši iniciatyva viešosios tvarkos sargams kelia tam tikrą susirūpinimą: ar netaps ši diena dar viena proga kraštutinių pažiūrų atstovams ginčus spręsti ne tik argumentais, bet ir kumščiais?

Man šios dienos proga keliama rasizmo problematika Lietuvoje atrodo glaudžiai susijusi su imigracija. Nors Lietuvoje tai dar nėra taip aktualu, Vakarų demokratijos susiduria su pakankamai nemenkomis imigracijos problemomis, kai pradedama suprasti, jog imigrantų integracija daugeliu atvejų nepasiteisina. Tai atskleidžia ir radikalios dešinės partijų atsiradimas bei jų tam tikra sėkmė. Visa tai parodo, jog nusistovėjusios politinės jėgos nebesugeba spręsti aktualiausių visuomenės problemų, o dalis visuomenės vis garsiau kalba apie imigracijos ribojimą.

Nacionalistų eitynės kovo 11 d., kurias teko regėti iš labai arti, incidentas prieš mėnesį Kaune, kai buvo sumuštas pakistanietis, bei kai kurie komentarai viešojoje erdvėje parodė, jog Lietuvoje didelė dalis žmonių apskritai nėra linkusi taikstytis su bet kokia tolerancija kitokiam, tuo pat metu ir svetimšaliui. Lietuvoje vykstančios nacionalistų eitynės tampa šiek tiek panašios į neretai Vokietijoje vykstančias neonacių eisenas, kurios baigiasi dideliais incidentais, pirmiesiems susiremiant su antifa.

O gaila, nes esant tokiems emigracijos iš Lietuvos tempams, atsivėrusios platesnės galimybės atvykti į Lietuvą dirbti ir mokytis kitiems,galėtų padėti spręsti mūsų demografines problemas. Pamažėle reikėtų pradėti suvokti, jog ne vien tik pastangos išlaikyti dabartinius Lietuvos gyventojus Lietuvoje padės spręsti mūsų problemas.  Daugiau nei pusei pasaulio gyventojų Lietuva yra išsivysčiusi ir pažangi šalis, kurioje daug kas matytų nemenkas galimybes dirbti ar mokytis. Taigi kodėl drąsiai neištarus pasauliui welcome?

Grįžtant prie radikalų eitynių, netgi mūsų dešinieji (tie, kurie nesitituluoja esantys sveiko proto) pasmerkė jas ir viešai pareiškė, kad Lietuva – lietuviams tipo patriotizmas menkina tikrąją meilę tėvynei. Nustebau gerąja prasme, nes juk buvo galima tikėtis, jog šis nepatogus klausimas bus nuleistas negirdomis (ne visi juk eisenos dalyviai būtinai chuliganai). Atrodo, TS-LKD pradeda kratytis fundamentalistų vardo, ką gi rinks mūsų skustagalviai 2012 Parlamento rinkimuose?

Taigi, kad greičiausiai nieko. Nors ir deklaruoja mylį savo Lietuvą, matyt, dažnas jų mėgsta tik tokius masinius susibūrimus, kai galima prarasti žmogaus veidą ir nors akimirką tapti gyvuliu: ir daužant Seimo langus, ir mušant pakistanietį, ir keikiantis bespoksant iš patvorių į 80 homoseksualų.

Na, o dabar šiek tiek peršoksiu. “Kam reikalingas nuosaikus jaunimas?” – kažkada nusipurškė vienas LLJ narys. Taigi, kad tik jaunimas gali likti drąsus ir pasakyti dalykus, kurių politinės partijos dėl įvairių priežasčių neįgyvendina, nors galbūt norėtų. Lygiai taip, kaip LLJ’as yra didis laisvosios rinkos liberalizmo ir individo laisvo apsisprendimo gynėjas, taip kairysis jaunimas gali deklaruoti komunizmą. O kaip su neonaciais? :)

Sakyste – tai tik dar vienos fundamentalistės iš kitos pusės šnekos. Tikrai, kaip neseniai TSPMI viešėjęs danų profesorius Georg Sorensen minėjo, gal ir yra grėsmė liberalams tapti imperialistais, kai jie savo vertybes pradeda skiepyti per prievartą. Tačiau atleiskite, žaloti kito nei žodžiu, nei kumščiu negalima, nesvarbu, kokioms pažiūroms tu atstovauji.