A. de Tocqueville apie Rusiją ir Ameriką

Vartau savo mėgstamo prancūzų politinio mąstytojo ir istoriko Alexis de Tocqueville knygą ,,Democracy in America“, kurią jis pradėjo rašyti 1831 m. viešėdamas JAV. Neįtikėtina, kaip būdamas toks jaunas jis pralenkė laiką ir išpranašavo dabartį. Cituoju eilutes, prie kurių paraštėje pasirašiau net tris šauktukus:

There are, at the present time, two great nations in the world which seem to tend towards the same end, although they started from different points: I allude to the Russians and the Americans. Both of them have grown up unnoticed; and whilst the attention of mankind was directed elsewhere, they have suddenly assumed a most prominent place amongst the nations; and the world learned their existence and their greatness at almost the same time. <…>

The conquests of the one are therefore gained by the ploughshare; those of the other by the sword. The Anglo-American relies upon personal interest to accomplish his ends, and gives free scope to the unguided strength and common-sense of the citizens; the Russian centres all the authority of society in a single arm. The principal instrument of the former is freedom; of the latter servitude.

Their starting-point is different, and their courses are not the same; yet each of them seems to be marked out by the will of Heaven to sway the destinies of half the globe.

 

Naujas nesusipratimas – lapkričio 5-oji

Russia Today

Tikras nesusipratimas buvo ta lapkričio 5-oji. Geras filmas ‘V for Vendetta‘ apie neperšaunamas idėjas ir laisvę įkvėpė Russia Today ir kairiuosius anarchistus. Protestuose jie teigia norintys, kad juos valdžia paliktų ramybėje. Jie nori daugiau privatumo ir interneto laisvės. Tai yra gerai, tačiau kodėl jie tuo pat metu protestuoja už išlaidavimą socialiniam ,,teisingumui“ įvykdyti ir prieš taupymą?

Kažko nesuprantu: nenori, kad valstybė kištųsi į jų gyvenimus reguliuodama, bet nori, kad valstybė suteiktų daugiau ekonominių naudų, o tai reiškia daugiau perdalintų, labiau reguliuodama. Nenori valstybės reguliavimo, bet nori valstybės reguliavimo. Hm, kažkas ne taip.

O Russia Today tai puikiai tinka į pirmos svarbos naujienas. Įdomu, kaip pačiai su interneto ir žodžio laisve?

http://rt.com/news/202659-global-million-mask-march/
http://rt.com/news/202639-anonymous-power-down-regimes/

Keletas minčių ties Talinu ir Seligeriu

Dalinuosi keletu minčių, kurios sukasi galvoje, apie rytdienos B. Obamos vizitą Taline bei V. Putino susitikimą su Rusijos jaunimu.

Tai, kad rytoj B. Obama lankosi Estijoje, yra labai gerai mums visiems. Tačiau mus, lietuvius, tikriausiai vis kamuoja klausimas – kodėl būtent į Estiją. Galbūt yra ir kitokių priežasčių, bet savomis akimis aš matau tris pagrindines (gal jos ką nors įkvėps):

  • Estijos Prezidento T. H. Ilveso lyderystė ir asmeninė iniciatyva.
  • Estija viena iš nedaugelio NATO valstybių ir vienintelė iš Baltijos šalių vykdo įsipareigojimus ir skiria 2 proc. BVP krašto gynybai.
  • Estija užsienio politikoje nesimaivė, nesielgė dviprasmiškai, neignoravo JAV Prezidento kvietimų ir neužsiėmė akcentų perdėliojimu užsienio politikoje, kai karas atrodė toliau negu toli.

Bus įdomu stebėti, kaip viskas klostysis rytoj Taline, o poryt Velse, NATO viršūnių susitikime.Talinas

Tačiau kol kas kviečiu pasižiūrėti į tai, kas vyko prieš keletą dienų prie Seligero ežero, Rusijoje. Čia, kaip ir kasmet, buvo organizuojama jaunimo stovykla, kurioje viešėjo Prezidentas V. Putinas ir atsakinėjo į jaunimo klausimus. Apie šitą stovyklą jau esu rašiusi anksčiau, kai veikiau Europos Taryboje.

Apačioje galite susipažinti su V. Putino ir studentų diskusijos video. Dabartinių įvykių fone mes Rusiją įsivaizduojame, kaip agresyviai nusiteikusią šalį, kuri mus laiko vienu didžiausių savo priešų. Tai kontrastuoja su linksmais ir spalvingais jaunais žmonėmis, kuriuos galima išvysti šiame video. Jie, atrodo, visai nesiskiria nuo mūsų – uždavinėja jiems rūpimus klausimus, susijusius su jų universitetais, gyvenamais miestais, jų galimybėmis įgyvendinti savo idėjas. Visiškai tradicinė stovykla, nesiskirianti nuo visų kitų, kurios vyksta Lietuvoje ir į toliau į Vakarus.

Tačiau ilgainiui pastebi, kad šie jauni žmonės ir jų svečias dalykus mato kiek iš kitokios perspektyvos. Jaunimas dėkoja V. Putinui už tai, kad ,,padeda broliams slavams Ukrainoje“, jie jo klausia, ar Kazachstane tikėtinas Ukrainos scenarijus (V. Putinas atsargiai pradėjęs ir pagyręs Kazachstano Prezidentą staiga nepastebimai užsimena, kad Kazachstanas, kaip valstybė, netgi neegzistavo – tai vėliau suerzino N. Nazarbajevą), istorijos studentai sako, kad reikia ne tik žinoti tai, kas buvo praeityje, bet ir tai, kas bus ateityje, ir V. Putinui įteikia savo parašytą būsimą Rusijos istoriją 2014-2045 (deja, nežinome, kas joje rašoma). Tiesa, šiam Rusijos jaunimui – visai, kaip ir mums, – atrodo, kad Jungtinės Tautos yra neveiksnios, jiems taip pat įdomu, ar gali taip nutikti, kad istorija veikia ciklais ir kad karas gali pasikartoti.

 Ir štai, ką V. Putinas atsako:

  • Rusija yra toli nuo didelio masto karinio konflikto (suprask, į tokį nesivels)
  • Rusija yra didžiausia branduolinė šalis (suprask, kiti nenorės su ja prasidėti)
  • Istorija gali būti cikliška, kaip ir egzistuoja ciklai ekonomikoje (suprask, kad niekas neaišku dėl ateities)

Jaunimas gausiais aplodismentais sutinka daugelį V. Putino pasisakymų (pavyzdžiui, kad rusai tokia tauta, kurios niekas negąsdina), jie linksi ir pritaria savo prezidento argumentams, merginos užduodamos klausimą giria V. Putino megztinį ir išvaizdą.

Ši diskusija yra įdomi patirtis, padėsianti geriau suprasti, kaip mąsto ir kuo gyvena mūsų kaimynai rusai. Pažiūrėkite, vienoje ausinėje originali rusų kalba, kitoje – angliškas vertimas.

Šiandien Donetskas, rytoj Praha

Paskutinę vasaros dieną praleidome proteste prie Rusijos ambasados. Žinoma, žudymo mašina negirdi taikos šauksmo, tačiau ukrainiečiams moralinis palaikymas yra svarbus. Mes savo Nepriklausomybės aušroje gaudėme kiekvieną žinutę iš užsienio, taigi šiandien turime dalintis savo palaikymu.

Kai kurie draugai vis klausia, tai ar bus karas? O jis jau vyksta, pats tikriausias ir žiauriausias. Jis klastingas, nes yra oficialiai nepaskelbtas, todėl tą gerai planuotą ir organizuotą invaziją (kuriai reikėjo tik preteksto) kai kas drįsta vadinti ,,įsiveržimu“ (angl. incursion).

Atplėšus pusę Ukrainos, reikės kovoti dėl pusės Europos. Gerai David Hume yra rašęs, kad retai visa laisvė prarandama iš karto. Šiandien Donetskas, rytoj Kijevas, poryt Lvovas, o tada jau Talinas, Vilnius, Varšuva, Praha.

Protestas 2014

 

Apie politikus ir karą

Politiko dalia man atrodo labai įdomi ir prasminga. Turi viziją ir tikslą, atstovauji savo žmonėms, kiekvieną dieną dirbi, kad tavo šalyje būtų geriau, kad valstybė veiktų efektyviau, imiesi reformų ir sieki pokyčių. Dirbi tam, kad galėtumei didžiuotis savo šalimi, o šalis galėtų didžiuotis tavimi. Tačiau ateina karas.

Gali būti geras vadybininkas ir oratorius, tačiau turi būti labai psichologiškai tvirtas, turi surasti vidinių jėgų atsakyti už žmonių gyvybes, siųsti savo žmones į frontą, mirčiai į nasrus. Nei reformos, nei investicijos, nei mokesčiai, niekas tau nerūpi, nes turi neprarasti šalies.

Nepavydžiu politikams.

Ir koks pabaisa turi būti, kad siųstum savo žmones pulti kitos šalies? Kam pradėti brolžudišką karą? Jeigu dar manote, kad velnias neegzistuoja, jis egzistuoja, jis yra Vladimiras Putinas.

Prisiminiau Outkast “Mutron Angel“ dainą, joje yra žodžiai: Bold ass soldiers marching out for war / No idea what we in for.
Skiriu Rusijos kariams.