Keletas minčių apie vieningumą siekiant tikslo

Kaip LLJ veiklas sekantis galėjo pastebėti, pačioje metų pradžioje turėjome keletą iniciatyvų, susijusių su situacija Baltarusijoje per ir po prezidento rinkimų. (Nepastebėjusiems, nuorodos į keletą šaltinių: lrytas, delfi). Kadangi informaciją apie mūsų rezoliuciją ir viešąją akciją nušvietė kone visa pagrindinė nacionalinė, o taip pat ir regioninė TV bei internetinė žiniasklaida, sulaukėme ir didesnio nei esame pripratę internautų dėmesio: nuo grasinimų sušaudyti iki kvietimų susidraugauti.

Skaityti toliau

Ką gali pilietis Lietuvoje? Laisvę varžę, laisvei nusipelnę…

Bėgant rudenėliui su įvairiomis apvaliomis demokratinės santvarkos įsitvirtinimą Rytų Europoje mininčiomis metinėmis taip ir likau apsileidusi blogerė, nieko daugiau čia ir nebeparašiusi. Vis dėlto įdomu, jog nepaisant to, kad tinklalapis spėjo apdulkėti ir apvoratinklyti, svečių vis susilaukiu.

Besibaigiant 2009-iesiems norėčiau plačiau pakalbėti apie šiais metais labiausiai laisvei nusipelniusiuosius ir ją varžiusiuosius.

Žinia, tokį apdovanojimą kiekvienais metais teikia Lietuvos liberalus jaunimas (LLJ) savo metinės Sueigos metu. Tradiciškai yra teikiamas labiausiai laisvei nusipelniusio apdvanojimas.

Anksčiau tokį titulą už laisvės idėjų sklaidą ar liberalios politikos įgyvendinimą yra gavę Ričardas Gavelis, Algirdas Degutis, Marius Veselis, Algis Ramanauskas-Greitai, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, LR Konstitucinis Teismas ir kt.

Nuo 1998 m. teikiamo labiausiai laisvei nusipelniusio apdovanojimo jau porą metų iš eilės neteikėme niekam, nes paprasčiausiai nepavyko surasti ryškesnės žmogaus ar institucijos iniciatyvos skleidžiant laisvės idėjas.

Šiemet vis dėlto tokį žmogų atradome, tačiau verta paminėti, kad šį pozityvų apdovanojimą teko papildyti ir labiausiai laisvę varžiusio titulu. Kas lauretai? Pradėsiu nuo tradicijos.

Neseniai vieno savo rašto darbo proga tyriau, konstitucinių žmogaus teisių gynybos Lietuvoje galimybes ir spragas. Įvertinusi tesinės ir neteisinės savigynos priemones, priėjau išvados, kad Lietuvoje egzistuoja plati terpė žmogui likti neišgirstam, o jeigu ir išgirstam – tai nebūtinai apsigynusiam savo teises.

Nesant – ir, beje, dabartinėmis Lietuvos teismų sistemos sąlygomis negalint egzistuoti – individualiam konstituciniam skundui, neegzistuojant nacionalinei žmogaus teisių institucijai, rodos, pilietis viso labo gali mėginti laimę gintis žemesnės instancijos teismuose ar užpilti skundais valdymo institucijas arba Seimo kontrolierius – priklauso nuo to, kas pažeidė jo teises.

Teisinės savigynos priemonė neretai kelia abejonių, nes pasitaiko, kad bendrosios kompetencijos ar administraciniams teismams piliečių skundai pasirodo esą menkai pagrįsti, kartais minėtų teismų teisėjams pritrūksta valios kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant šio išaiškinimo.

Ir vis dėlto šiemet Lietuvos liberalus jaunimas atrado pavyzdį, kaip žmogaus teisės Lietuvoje gali būti ryžtingai ginamos. Labiausiai laisvei nusipelniusiu žmogumi LLJ Taryba išrinko Marijų Keršį už pasipriešinimą valstybės sprendimui sumažinti dirbančiųjų galimybes kaupti pinigus senatvei.

Istorija paprasta. Lietuvos valstybė iš pradžių aktyviai raginusi piliečius kaupti pinigus ateities pensijoms privačiuose fonduose su niekuo nepasitarusi vienašališkai nutarė pakeisti sutarties įsipareigojimus ir 40% sumažinti įmokas nei buvo numatyta sutartyse prieš kelerius metus.

Ekonomikos mokslų daktaras Marijus Keršys savo ruožtu buvo pirmasis įteikęs skundą administraciniam teismui ir taip išdrįsęs pasakyti, kad valstybė nepasitarusi paprasčiausiai paėmė jo paties uždirbtus pinigus.

Iniciatyva sulaukė atgarsio tiek žiniasklaidoje, tiek ir paskatino kitus veiksmus. Šitokiu būdu apvogtieji būsimi pensininkai pradėjo burtis, šiai problemai spręsti ir atitinkamiems veiksmams viešinti buvo ikurta internetinė svetainė.

Verta paminėti, kad įmokų sumažinimą į pensijų fondus įvykdė ir kitos užsienio valstybės, tačiau šios numatė visiškas kompensacijas už jas ateityje. Lietuvos Vyriausybė gi apie tokią galimybę, panašu, nesusimąstė.

Iš tikrųjų nesmagu ir pikta darosi, įvertinus, kaip nesąžiningai šioje situacijoje pasielgė valdantieji. Atsiimdamas apdovanojimą dr. Marijus Keršys paminėjo, kad, nors ir dar nėra aiškus teismo sprendimas, jo poelgis gali būti laikomas pavyzdžiu, ką gali pilietis labai norėdamas.

Tiek būtų apie savo teises gynusius, tęsiu apie jas pažeidžiančiuosius.

Šiais metais, žinia, kaip ir visada, mūsų Seimas neatsikvėpdamas leido naujus įstatymus, juos keitė, griežtino, pildė naujais draudimais, visokiais ribojimais, na, žodžiu – dirbo.

Ekonominės krizės marui užklupus vis dažniau liūdną Lietuvą, valdantieji sumanė praskaidrinti nusiminusios šalies gyvenimą ir sukaupti jos ižde daugiau pinigų.  O būdas pinigams kaupti, pasirodė esąs žinomas tik vienas: mokesčių didinimas.

Ir kilo įvairiausių rūšių rinkliavos, ir rūstinosi piliečiai ant savo išrinktos centro dešiniųjų valdžios, o opozicija gi katučių plojo.

Tokios situacijos akivaizdoje iš visos puokštės pasižymėjusiųjų sunku buvo ir nuspręsti, kuris pasirodė labiausiai vertas gauti laisvę varžiusio apdovanojimą. Taigi šis prizas atiteko Lietuvos Respublikos Vyriausybei už vykdytą mokesčių didinimą.

Norėčiau jau ir baigti šį savo įrašą, tačiau negaliu padaryti to šitaip niūriai! Gal baigsiu filosofiškai.

Prieš kelis šimtus metų Hegelis tarė, kad valstybė savyje ir sau yra dorovinė visuma, laisvės realizacija ir absoliutus proto tikslas yra tai, kad laisvė būtų reali, taip pat, kad valstybė yra konkrečios laisvės realybė. Nėra būtina, kad politikas praktikas išmanytų teisės filosofiją, tačiau būtina, kad jis aiškiai suvoktų teisinės valstybės principus ir tai, kas lemia pasitikėjimą teisine valstybe. Grįžau čia prie pensijų.

Kartais suabejoju, kodėl Hegelis ar panašiai mąstę filosofai suprato valstybę šitaip.  Atrodo, valstybė šiandien kitaip supranta savo savastį…