Pasirašykite už R. Šimašių ir Vilniaus liberalus!

Pasirašykite elektroniniu būdu už Remigijų Šimašių, Vilniaus liberalus ir mane, kad kovo 1 dieną galėtume dalyvauti ir laimėti Vilniaus miesto mero ir tarybos rinkimus. Pasirašykite už tai, kad dar Lietuvos liberalaus jaunimo laikais užgimęs pasitikėjimas laisve, individualia iniciatyva ir atsakomybe taptų realiais sprendimais Vilniuje.
IMG_0066 - Copy (2)
Tai padaryti paprasta:
1. Spausk nuorodą http://bit.ly/1yPzzAL ir ,,Noriu paremti elektroniniu būdu“.
2. Per savo banką prisijunk prie sistemos, „Elektroniniai valdžios vartai“, spausk „Prisijungti“;
3. Spausk “Patvirtinti”.
4. Spausk nuorodą „Paremti savo savivaldybės kandidatų sąrašą arba kandidatą savivaldybių tarybų rinkimuose“.
5. Pasirink mus – „Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (sąrašas, meras)“, pažymėk varnele ir spausk „Paremti“.
6. Spausk „Taip“.

P.S. atrodo, turiu parašyti, kad čia politinė reklama . Tai čia – politinė reklama. Nors apskritai tai draugiškas prašymas palaikyti.

5 priežastys, kodėl Vilniui reikalinga „Saulėlydžio komisija“

sunsetPastaruoju metu daug diskutuojama apie Vilniaus miesto valdymą bei jo problemas. Veiklos optimizavimas, taupymas, skaidrumas – pagrindinės kryptys, kuriomis siūloma tobulinti Vilniaus miesto valdymą. Tačiau nepamirškime miesto atvirumo ekspertams ir visuomenei – šiandien labiau nei bet kada Vilniaus miestui reikalinga sava viešojo valdymo tobulinimo komisija.

Nacionaliniu lygiu Viešojo valdymo tobulinimo komisija veikia prie Vyriausybės, anksčiau ji vadinta „Saulėlydžio komisija“. Tai nuolat veikianti išorės ekspertų ir valstybės administracijos atstovų grupė, kuri teikia rekomendacijas dėl biurokratijos mažinimo ir efektyvesnio valstybės valdymo. Spaudžiant milijardą jau perkopusioms miesto skoloms, panašų biurokratijos saulėlydžio modelį būtų galima pritaikyti ir Vilniaus miesto lygmeniu. Toliau pateikiu penkias priežastis, kodėl mano aptariama komisija Vilniui yra reikalinga.

Pirma, „Saulėlydžio komisijos“ veikla padėtų politikams įvertinti susidariusią situaciją miesto administracijoje bei jai pavaldžiose įstaigose, identifikuotų neefektyviausiai veikiančias sritis bei tas sritis, kuriose galima sutaupyti ir sumažinti savivaldybės išlaidas.

Antra, komisija suformuotų nuoseklų požiūrį, apibrėžiantį, kuria kryptimi galėtų judėti reformos. Tai būtų visapusiškas požiūris, nes komisijos veikloje dalyvautų tiek administracijos darbuotojai, tiek išoriniai ekspertai, tarp jų – akademikai bei savivaldybės paslaugų vartotojai, pavyzdžiui, verslas, nevyriausybinės organizacijos.

Trečia, įsteigus tokią komisiją Vilniaus miesto valdymas taptų atviras ekspertams ir visuomenei. Tai reiškia, kad atsirastų galimybė nuodugniai susipažinti su egzistuojančia situacija miesto administracijoje ir jai pavaldžiose įmonėse bei įstaigose. Šiuo metu kone kiekvienas yra girdėjęs apie miesto problemas, tačiau su realiais duomenimis retas kuris yra susipažinęs.

Ketvirta, komisijai periodiškai rengiant savo posėdžius ir nuosekliai planuojant veiklą, savivaldos aparatas turėtų progą į savo veiklą pažvelgti iš esmės, įsivertinti savo funkcijas, pažvelgti į savo darbą iš šalies – ką galime pakeisti, kad dirbtume geriau ir efektyviau?

Penkta, „Saulėlydžio komisija“ būtų neutralus forumas, kuriame įvairios pusės galėtų diskutuoti dėl žiniomis grįstų reformų. Kitaip tariant, komisijos veikla pirmiausiai vadovautųsi vadybiniais, o ne politiniais principais. Vilniaus miesto tarybos bei mero veikla, žinoma, yra politinė, tačiau į viešųjų paslaugų administravimą ne pro šalį būtų pažvelgti iš vadybinės perspektyvos. Sutarimas ir susitelkimas – to dažnai trūksta tiek nacionalinėje politinėje padangėje, tiek ir vietos lygmenyje. Taigi tokia išorinė struktūra padėtų diskutuoti ir siekti sutarimo neutralioje arenoje.

Prie Vyriausybės veikiančios „Saulėlydžio komisijos“ pavyzdys parodė, kad tokia komisija negali išspręsti visų problemų, jeigu tam trūksta sutarimo ir politinės valios. Tai yra patariamoji struktūra, kuri negali priimti realių sprendimų, nes pastarieji yra mūsų renkamų politikų žinioje. Vis dėlto komisija gali įnešti naujo ekspertinėmis žiniomis grįsto požiūrio, kuris reikalingas kiekvienam teigiamų pokyčių siekiančiam politikui. Atviras požiūris į miesto valdymą bei politinė valia gali išvesti miestą iš akligatvio.

Mūšis dėl Vilniaus: ,,Kas labiau dėl visko kaltas“

AngerTrys trumpos mintys apie mūšį dėl Vilniaus, pavadinimu „Kas labiau dėl visko kaltas“. Daugiau šita tema aš neketinu kalbėti.

1. Dabartinė miesto valdžia tikrai netaupė. Ir nors ji yra teisi dėl GPM surinkimo, tai automatiškai nereiškia, kad turint didesnę GPM dalį miesto skola šiandien būtų mažesnė. Taupymas ir biudžeto balansavimas nebuvo šios koalicijos prioritetas.

2. Tuometinė TS-LKD valdoma nacionalinė Vyriausybė irgi nešventoji. 2010 m. pabaigoje ir 2011 m. pradžioje Vilnius jau buvo žiauriai prasiskolinęs (700-800 mln. litų, miesto valdžioje – taip pat TS-LKD). Vyriausybė pripažino, kad reikia padėti Vilniui, didinant miestui tenkančią GPM dalį. Tačiau Vilniuje pasikeitė valdžia (be TS-LKD) ir dėl Vilniaus likimo tartis su politiniais oponentais nebesinorėjo, GPM vis dėlto nebuvo didinamas.

3. Vietoje išvadų: miestas ir miestiečiai yra politinių vaidų tarp vietos ir nacionalinės valdžios įkaitai. Čia niekas, deja, nenori sutarti. Be to, Vilniaus tarybos sudėtyje jau kuris laikas nusistovėjusi fragmentacija: daug nedidelių panašaus svorio susipriešinusių frakcijų. Tokioje situacijoje pralaimi visi, o laimi pyktis ir biurokratija.

Reikia rinkti Liberalus.

In memoriam tiems, kurių nėra, kurie galėjo būti

Kvartalas
Įėjimas į žydų kvartalą. Bronislaw Jamontt (1886-1957).

Neabejotinai vienas bjauriausių Lietuvos istorijos periodų yra Holokaustas. Ne tik todėl, kad tai nusikaltimas žmoniškumui ir tikriausias velnio egzistavimo įrodymas, bet ir todėl, kad jis ilgą laiką buvo menkintas, kartais net neigtas, verčiamas tam tikru „nuomonės“ reikalu. Tiesa, pastaruoju metu labai daug kas prabyla apie tai, kad Holokaustas ir apskritai žydų ir jų kultūros praradimas yra vienas baisiausių dalykų, nutikusių Lietuvai pastaraisiais amžiais. Tai gerai, tačiau vis dar pikta.

Pikta dėl švietimo. Nežinau, ar kas po 2008 m. pasikeitė, tačiau mokykloje mums nepasakojo, kokio masto tragedija Holokaustas iš tikrųjų buvo Lietuvoje. Visada tarsi prabėgomis, visos Europos kontekste mes apie tai kalbėdavome. Niekas neakcentuodavo to, kad Vilniuje žydų kilmės žmonių gyvendavo tiek daug, jog atskirais laikotarpiais tai sudarydavo pusę ir daugiau miesto gyventojų! O kur žydų bendruomenės Kaune, Šiauliuose, Alytuje, visoje Lietuvoje. Mokykloje mes niekada neskaitydavome šios kultūros literatūros ir greta sovietinių trėmimų ar Nepriklausomybės atkūrimo švenčių praktiškai neminėdavome Holokausto tragedijos.

Gaila. Nes tai įrodymas, kad Lietuva vis dar užprogramuota tautybiniam (etniniam) valstybingumui. Kartais gali atrodyti, kad mus (bent jau instituciškai) jaudina tiktai mūsų tautybės tragedijos. Ar tai, kad Holokaustas sunaikino praktiškai visus niekuo dėtus žydų tautybės žmones, nėra mūsų Tautos tragedija? Vartoju žodį „Tauta“ ir dažnas mane puola, pyksta, sako „tu čia tik apie lietuvius, o kaip lenkai, rusai, žydai, vokiečiai Lietuvoje?“ Atsakau visiems, kurie deda lygybės ženklą tarp ,,Tautos“ ir ,,tautybės“: tai ne tas pats.

Tauta – tai politinė lietuvių tauta, tai visi – lietuviai, lenkai, žydai, rusai, britai ir t.t. – visi, kam rūpi ir rūpėjo Lietuva, kas ją kuria ir ja rūpinasi. Tautybė – etninis pagrindas, kuris buvo svarbus XX a. pradžioje, kuriant tautinę valstybę, kai reikėjo išsigryninti kalbą ir – populiariai kalbant – išsiPR‘inti, kaip atskiros tautybės pagrindu sudarytai valstybei, galiausiai užsitikrinti Nepriklausomybę ir atskirą valstybę nuo Lenkijos. Tačiau kodėl XXI a. mes turėtume gyventi praėjusio šimtmečio pradžios kanonais?

Žinoma, kad rugsėjo 23-oji, kai buvo likviduotas Vilniaus getas, yra mūsų Tautos tragedija. Žinoma, kad 1941-1944 yra juodžiausi mūsų metai.

Ir retas kuris jaunas žmogus, gyvenantis Vilniuje, bežino, kad ten, kur kartais vakarais Vokiečių gatvės kiemuose jis su draugais geria sidrą, kur stovi vaikų žaidimų aikštelės, darželis, o toliau – Antokolskio, Gaono, Stiklių ir kt. gatvės, kadaise virė gražus ir aktyvus gyvenimas, stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga, o vėliau įvyko tai, ko šiandien nesinori net prisiminti.

Ne tik todėl, kad skaudu, ir kad visada lengviau gyventi dėvint rožinius akinius, bet ir todėl, kad kartais esame akli, net ir patys to nenorėdami, nežinodami ir nesuprasdami.

Verta paskaityti 2011 m. brolio Juliaus Sasnausko kalbą, sakytą Paneriuose. Geriau pasakyti tikriausiai neįmanoma: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-23-julius-sasnauskas-rauda-uz-panerius/69313

Rašyk “Wilno i Lwów zawsze Polskie“ ir laimėk marškinėlius

Neseniai Facebook’e aptikau įdomų puslapį – Polish Pride. Iš pirmo žvilgsnio nieko įdomaus – įprasti nacionalistiniai/nacistiniai/antisemitiniai paistalai, savitas  istorijos aiškinimas ir kita, ko Lietuvoje taip pat turime.

Vis dėlto šis judėjimas inovatyvus: vienas populiariausių to puslapio įrašų buvo apie Vilnių ir Lvovą, kaip amžinai lenkų miestus.

Taigi, jeigu neklystu, iki šiol egzistuoja galimybė laimėti patriotų marškinėlius komentuojant po nuotrauka “Wilno i Lwów zawsze Polskie“.

Savotiškas smegenų plovimas: 312 FB vartotojai pasakė, kad patinka, beveik 400 žmonių pasidalino nuotrauka su savo draugais, o prikomentavo beveik 300.

Marškinėliai visai gražūs, tad kodėl nepasidalinus su draugais ir nepakomentavus. Štai kaip šiandien vyksta ideologijos reklama.

Konkursą rasite čia.