Liberali, o ne socialdemokratinė politika sukūrė gerovę Švedijoje

sweden01Žodžių junginys „gerovės valstybė“ šiandien Lietuvoje skamba dažniau nei „Tėve mūsų“. Politikai ir akademikai Švedijos gerovės modelį dažnai nurodo, kaip sektiną pavyzdį mums, gyvenantiems Skandinavijos kaimynystėje. Šiame rašinyje pamėginau atskleisti, kaip Švedija susikūrė gerovę ir ko tiksliai iš Švedijos politinės ir ekonominės raidos mes turėtume pasimokyti.

Apskritai gerovės valstybė – tai tam tikra valstybės koncepcija, bylojanti apie stiprų valstybės vaidmenį ekonominiame ir socialiniame šalies gyvenime. Jis pasireiškia turto perskirstymu, valstybei surenkant daugiau mokesčių bei paskirstant daugiau socialinių gėrybių piliečiams.

Dėl didelio valstybės kišimosi dešinieji liberalai, kuriems atstovauju, gerovės valstybės koncepciją linkę vertinti atsargiai. Mes akcentuojame gerovę, kuri yra sukuriama remiantis laisva ekonomika ir nedideliu valstybiniu reguliavimu. Būtent taip gerovė buvo sukurta Švedijoje. Deja, daugelis kalbančių apie gerovės valstybės kūrimą šioje šalyje to nežino arba tai yra pamiršę.

Švedijos klestėjimas – dešiniojo liberalizmo pasiekimas

Švedų rašytojo ir istoriko Johano Norbergo teigimu, 1840-1865 m. Švedijoje įvyko taiki liberalizmo revoliucija. Tuo metu susidariusi politinė situacija bei kai kurių veikėjų lyderystė leido Švedijai priimti svarbius ekonominę laisvę įvirtinančius įstatymus. Jie ilgainiui paklojo pamatą tolesnei šalies pažangai.

Šalyje suklestėjo medienos ir geležies pramonė, buvo pasirašytos laisvos prekybos sutartys su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, panaikinti migracijos barjerai, liberalizuoti darbo santykiai. Atviros sienos ir maži mokesčiai skatino švedus atsiduoti versliam kūrybingumui ir investuoti į produktyvesnę techniką.

Švedai tikėjo savo individualiomis jėgomis ir būrėsi į bendruomenes: šeimos savarankiškai organizavo švietimą, suklestėjo savanoriški darbuotojų ligos, nedarbo ir pensijų fondai. Skleidėsi individualus atsakomybės jausmas pasirūpinti savimi ir kitais.

Liberalai laisvės principų siekė ne tik ekonomikoje – šalyje buvo išplėstos spaudos ir religijos laisvės, moterims suteikta teisė turėti ir paveldėti turtą, gauti išsilavinimą ir daryti karjerą. Be to, įgyvendintos sisteminės reformos, susijusios su korupcijos mažinimu ir platesne demokratija.

1850-1950 m. laikotarpiu Švedijoje pajamos, tenkančios vienam gyventojui, išaugo aštuonis kartus, o gyventojų skaičius padvigubėjo (nors nemažai švedų atsivėrus sienoms emigravo į kitus kraštus). Iš atokaus ir neturtingo krašto Švedija tapo viena turtingiausių valstybių pasaulyje, čia pradėjo klestėti laisva visuomenė – tiek ekonomine, tiek socialine prasme.

„Nebeliko partijų. Šiandien visi yra liberalai“

Liberaliai mąstantieji pradėjo dominuoti ir politiniame, ir visuomeniniame šalies gyvenime. Dešinieji liberalai pasklido po įvairias politines partijas, čia ilgainiui nebeliko vieningos liberalios politinės jėgos, kuri, kaip kadaise, būtų dirbusi dėl vieno bendro tikslo.

Kartą Švedijos parlamente nuskambėjo frazė: „Now there are no parties. Everybody is a liberal nowadays“ (liet. Nebeliko partijų. Šiandien visi yra liberalai). Tai simboliškai įkūnijo Švedijos raidą iki pat 1950-ųjų ar net 1970-ųjų.

Iš tikrųjų, nors Švedijos socialdemokratai į valdžią atėjo jau 1932-aisiais, jiems imponavo liberali ekonominė darbotvarkė – juk jos produktyvumas galėjo finansuoti socialdemokratų suplanuotas valstybines programas. Realiai kapitalistinis modelis šalyje dominavo apie šimtą metų – 1870-1970 m.

Vis dėlto kairioji politika padarė savo: valstybės reguliavimas šalyje ilgainiui pradėjo dominuoti ir 1970-1990 m. Švedija tapo stambaus valstybės aparato, didelių mokesčių ir nerangios darbo jėgos įsikūnijimu. Tai valstybę galiausiai privedė prie ekonominės krizės 1990-aisias.

Šiuolaikinė Švedija ir kapitalistinė gerovės valstybė

,,Kapitalistinė gerovės valstybė” – išties skamba prieštaringai. Vis dėlto būtent taip ekonomistai šiandien apibūdina Švediją. Sužinojusi, kiek kainuoja nerangus gerovės valstybės aparatas, tiek 1990-aisiais, tiek 2000-aisiais Švedija vėl turėjo liberalizuoti savo ekonomiką, tiesa, ne taip radikaliai.

Šalyje pasireiškė platesnė privatizacija, įgyvendinta krepšelių sistema bendrajame lavinime, sumažintas finansavimas praktiškai visoms gerovės priemonėms, reformuota pensijų sistema, įsileista daugiau privačios iniciatyvos sveikatos sektoriuje, atsisakyta paveldėjimo ir dovanojimo mokesčių, daugiau dėmesio skiriama smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai.

Nuo 1990-ųjų Švediją valdė tiek kairieji, tiek ir dešinieji. Tačiau visi jie laikėsi labiau pragmatinės nei ideologinės politikos. Socialdemokratai aklai nesubsidijavo gerovės valstybės matydami, kad šalis pradeda stagnuoti. Savo ruožtu centro dešinieji nebuvo pakankamai ryžtingi, karpant socialines išmokas, reformuojant darbo santykius ir kitas sritis, kur šalis vis dar patiria stagnaciją.

Kaip sukurti gerovę Lietuvoje? Gerovę kurianti atsakomybė.

Svarstydami Švedijos sėkmės istoriją, žinoma, turime pripažinti, kad jai pasisekė – didžiųjų karų metais jai pavyko gyventi taikoje. Vis dėlto lygiuodamiesi į Švediją pirmiausiai turime suprasti patį svarbiausią dalyką – liberali, bet ne socialdemokratinė politika šią šalį padarė turtingą. Kitaip tariant, dideli mokesčiai ir didelės socialinės išmokos, nerangūs darbo santykiai ir apskritai didelis valstybės aparatas nėra tai, ko Lietuvai šiandien reikia.

Lietuvos gyventojai, visai kaip kadaise mūsų kaimynai švedai, pirmiausiai turi turėti pakankamai erdvės dirbti ir užsidirbti. Jie turi turėti galimybę pasirinkti paslaugų teikėją – nesvarbu, ar kalbame apie sveikatos, draudimo, pensijų ar švietimo sritį. Lietuvoje valstybė turi išlipti iš asmeninio žmonių gyvenimo, tik tokiu būdu liks pakankamai erdvės individualiai iniciatyvai, bendruomenių stiprėjimui ir atsakomybės skleidimuisi. Ten, kur valstybė viskuo pasirūpina, iš tikrųjų niekas nesirūpina niekuo.

Čia ir atsiskleidžia visas laisvės ir atsakomybės grožis: kai turime daugiau laisvės, susidaro terpė individualiai atsakomybei. Žinoma, mes bijome, kad individai atsakomybės taip ir neparodys. Dėl šios priežasties daug kas palaiko valstybines programas. Vis dėlto, kaip teisingai rašė F. von Hayekas – moralė ir moralinės vertybės išauga tik laisvės aplinkoje ir tik laisvės sąlygomis, o laisvoje visuomenėje tikima individualia atsakomybe.

Švedijos pavyzdys rodo, kad turime nebijoti laisvės, turime nebijoti reformų. Kaip bebūtų, Švedija reformų griebdavosi tik tada, kai ją prispausdavo krizės ar išorės sukrėtimai. Tai pamoka mums reformuotis greičiau ir nelaukti akimirkų, kai jau nebeturėsime kur trauktis. Nebijokime laisvės, nebijokime atsakomybės, tada ir gyvensime, kaip Švedijoje.

Šiame rašinyje remtasi Švedijos „Ratio“ tyrimų instituto duomenimis bei Johan Norberg esė „How Laissez-Faire Made Sweden Rich“.

Ką pasakytų F. von Hayekas apie šiandieninį Darbo kodekso pakeitimų svarstymą Seime?

Šiandien Seime buvo priimti maži mažyčiai Darbo kodekso pakeitimėliai. Žinoma, su status quo išlaikančiomis socdemo A. Syso pataisomis, kurias labai palaikė jo bendraminčiai ,,dešinėje“ R. J. Dagys ir kita TS-LKD kompanija.

Taigi visoje šioje diskusijoje man prieš akis stovi F. von Hayeko straipsnis ,,Žinių panaudojimas visuomenėje“.

De facto popierinių atsiskaitymo lapelių darbuotojams jau nedalija labai daug įmonių, viskas vyksta arba elektroniškai, arba darbuotojui paprašius. Tačiau tai prieštarauja dabartiniam DK. Taigi teisinis reguliavimas yra atsilikęs nuo realios praktikos, todėl žmonėms nesuprantama, ką ten politikai iš viso šiandien diskutavo, jeigu jau ir taip jų įmonė elgiasi šiuolaikiškiau.

Valstybė nesuspėja paskui žmogų, centrinis aparatas nebesugaudo unikalių žmogiškosios veiklos situacijų, su specifinėmis vietos ir laiko žiniomis, kurių centrinė valdžia niekada neturės arba turės tik trupinius.

Hayekas tikriausiai pasakytų – jeigu nesuspėji reguliuoti, tai kam reguliuoji išvis? Bet šiandien tokia idėja yra didžiausia šventvagystė.

Taigi ir toliau mažais žingsneliais reikia žaisti biurokratijos primestą žaidimą tam, kad valstybės reguliavimas atitiktų realias praktikas.

Vaikystės pamokos R. J. Dagiui

Ne veltui vaikystėje sakydavo: nespjaudykit iš balkonų, nes patys bijosite po jais vaikščioti. Neseniai Delfi pasirodė didžiausio socialisto, o tiksliau – socialkonservatoriaus – R. J. Dagio baimė, pasireiškianti ne kam kitam, o socialistams.
 
Straipsnis yra klasikinis “išgąsdinkime – mobilizuokime“ variantas, tipinis kraštutinumais grįstas požiūris “juoda vs. balta“. 
 
Negalime taip žiūrėti į ES, turime būti racionalesni. ES veikia bendra rinka, prekių, kapitalo, švietimo mainai. Galbūt galiausiai turėsime bendrą energetikos rinką. ES visada buvo pirmiausiai ekonominė bendrija, o ne socialinės inžinerijos mašina.
 
Patys neužsiimkime socialine inžinerija ir kiti negąsdins. 
 
Beje, šiek tiek apie gerbiamą kairiųjų prisibijantį “konservatorių“:
1989–1999 m. Lietuvos socialdemokratų partijos narys, Vilniaus skyriaus pirmininkas, 1989–1999 m. LSDP tarybos narys, 1991–1999 m. LSDP pirmininko pavaduotojas.1999–2001 m. partijos „Socialdemokratija 2000“ vienas organizatorių ir pirmininkas, nuo 2002 m. Tėvynės sąjungos narys. 
 

Trumpai apie tai, kodėl kalasi progresinių mokesčių daigai

Jau keletą dienų Lietuvoje aptarinėjame naują (o gal seną, tik užmirštą) temą – progresinių mokesčių įvedimą. Lietuvos liberalus jaunimas šiuo klausimu išplatino poziciją ir savo veiksmais sieks atkreipti ne tik politikų dėmesį, bet ir telks bendraminčius, informuos visuomenę. Savo ruožtu aš dalinuosi naujai kilusiomis mintimis.

Dar prieš paskutinius Seimo rinkimus viešojoje erdvėje gausiai sukosi socialdemokratų pažadai įvesti progresinius mokesčius. Ačiū jiems, kad to nepadarė savo praėjusioje kadencijoje, kai tam turėjo visus galios svertus. Neįtraukė progresinių mokesčių į savo programą ir šiandieninė dešiniųjų Vyriausybė, gausiai keiksnojama dėl netinkamų priemonių krizei įveikti. Vis dėlto praėjus daugiau nei pusei kadencijos laiko, tuo pat metu tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų stovyklose vienas kitas balsas prabilo apie reikiamybę įsivesti progresinius mokesčius. Ėmė – prabilo ir po akimirksnio, balandžio 1d., (simboliška, tiesa) jau galėjome pamatyti balsavimo už GPM įstatymo pakeitimų įtraukimą į darbotvarkę rezultatus.

Ką siūloma pakeisti? Anot pakeitimų autorių, reikėtų pakeisti gyventojų gaunamų pajamų apmokestinamą dalį: metinių pajamų dalis, neviršijanti 48 tūkst. litų, apmokestinama 15 proc. tarifu, metinių pajamų dalis, viršijanti 48  tūkst. litų, bet neviršijanti 120 tūkst. litų apmokestinama 33 proc. tarifu, metinių pajamų dalis, viršijanti 120 tūkst. litų apmokestinama 40 proc. tarifu.

Šiuo atveju taip apmokestinamos būtų šios pajamos: darbo ir joms prilygintos pajamos, pajamos iš paskirstyto pelno, individualios veiklos pajamos, verslo liudijimai, pajamos nuo nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos, palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, palūkanos už vertybinius popierius, 8000 Lt viršijančios pajamos, gautos paveldėjus turtą ne iš giminaičių, įvairios pajamos, kurių kilmė europinė, pajamos iš loterijų ir dar daugybė kitokių pajamų (visą sąrašą galite rasti 17-ame dokumento straipsnyje).

Kas iš to? Čia ir atsiskleidžia šiokia tokia problemėlė – naudos nėra niekam. Panagrinėkime, dabar egzistuojančią GMP sistemą. Šiuo metu asmenims, kuriems yra nebetaikomas NPD (neapmokestinamas pajamų dydis), yra taikomas 15 proc. GMP tarifas. Tai reiškia, jog visiems, nesvarbu, ar jie uždirba 3 000 Lt, ar 10 000 Lt yra taikomas tas pats 15 proc. tarifas. Akivaizdu, jog ir dabartinėmis sąlygomis daugiau uždirbantys asmenys sumoka daugiau mokesčių nei mažiau uždirbantys asmenys.

Negana to, Lietuvoje yra taikomas NPD. Mažiausias pajamas per metus gaunantiems asmenims jis yra taikomas skirtingu tarifu. Tai reiškia, kad itin mažai uždirbančių asmenų pajamos yra kur kas mažiau apmokestintos, nei tų, kurie uždirba daugiau. Pvz. Finansų ministerijos teikiamuose pavyzdžiuose atsispindi, jog gyventojų, kurie per mėnesį gauna 800 litų, pajamos įvertinus taikomą NPD (470 litų), yra apmokestinamos 6,2 proc. tarifu, o gaunančių 3500 litų/mėn – 15 proc. tarifu (NPD šiam pajamų dydžiui nebetaikomas) Papildomas NPD taikomas ir tėvams, auginantiems vaikus. Daugiau pavyzdžių yra Finansų ministerijos parengtoje apžvalgoje.

Kokios išvados? Taigi tarkime, kad progresinių mokesčių tikslas yra pagerinti gyvenimą mažiau uždirbantiems. Iš to, kas aptarta, matome, kad įstatymas to tikrai nepadarytų. Antra, progresiniai mokesčiai uždeda daugiau naštos daugiau uždirbantiems. Kodėl visiems nėra gerai, jeigu taip apsunkinamos sąlygos daugiau uždirbantiems? a) Mažėja motyvacija sukurti didesnį produktą (kuriuo viena ar kita forma gali pasinadoti visi) b) Mokestis skatina veiklą perkelti į kitas netolimas šalis, kur sąlygos laisvesnės (Estija, Latvija). Jeigu verslininkas ketino steigti įmonę (o kartu ir darbo vietas Lietuvoje), jis esant progresiniam mokesčiui, savo verslą kels į netolimą, tačiau progresinių mokesčių nesuvaržytą šalį ir ten kurs darbo vietas. c) Mokestis skatina nuo valstybės slėpti realias pajamas – didinti šešėlinę ekonomiką. d) Didesnių mokesčių surinkimas automatiškai nereiškia geresnio gyvenimo. Daugelis mūsų yra girdėję apie valstybinio aparato neefektyvumą administruojant svetimus (mūsų) pinigus, jų švaistymą ir neteisėtą panaudojimą.

Kodėl kalasi minėtieji daigai? Žinia, 2012 m. rudenį įvyks Seimo rinkimai. Būkime pasiruošę, vis dažniau viešojoje erdvėje pasirodys visiškai nepagrįstų įstatymų pasiūlymų, kurių tam tikrais kampais pateiktos idėjos galėtų paveikti neįsigilinusį rinkėją. Nebūkime naivūs – sudarytas nuvarytos valstybės įvaizdis naudingas pirmiausiai opozicijai. Būkime atidūs – dešinieji prarasti galios taip pat nenori, todėl vienu ar kitu momentu mūsų dešinė (nesusiderinusi tarpusavyje) truktels į centrą, o gal net ir kairiau – reikia juk susirinkti porą neužkabintų simpatikų. Nekeliu klausimo, ar čia elgiamasi išmintingai, taip tiesiog elgiamasi.

Grįžtant prie mokesčių. Kai pinigai tampa visų – jie tampa niekieno. Tai reiškia, kad mažai ką bendro su sąžine turintys kai kurie valdininkai nardo svetimuose turtuose dažnai nebaudžiami. Kas, jeigu ne pats žmogus geriausiai žino, kaip panaudoti savo pinigus? Valstybė? Butkevičius? Na jau ne!