Darbo santykių reforma: maži pokyčiai yra geriau nei jokių pokyčių

balanceViešumoje pradėta aktyviau diskutuoti apie naująjį Darbo kodeksą ir visą socialinį modelį. Keletas minčių apie tai.

  • Pirmas labai geras dalykas – pagaliau visi (pabrėžiu visi) atkreipė dėmesį, kad darbo santykių ir socialinio draudimo srityje pokyčiai yra būtini.
  • Antras labai geras dalykas yra tai, kad ekspertai revizavo status quo ir dabar bent šiek tiek žinome, kur mes esame.
  • Trečias labai geras dalykas yra tai, kad projekte numatyta daug šiuolaikinį gyvenimą atspindinčių nuostatų: siūlomi pokyčiai nuotolinio darbo, viršvalandžių, darbo santykių mažose įmonėse srityse, taip pat labiau aptartas darbo ir šeimos derinimas, numatoma daugiau sutarčių rūšių, išplečiamos kolektyvinės sutartys tarp darbuotojų ir darbdavių.

Labai didelis mitas yra tai, kad šis Darbo kodeksas yra liberaliausias Europoje. Jis nėra liberaliausias Europoje. Jis apskritai nėra labai liberalus. Jis paprasčiausiai yra šiuolaikiškesnis (modernesnis – jeigu norite).

Vos tik dokumentas atiduotas į Trišalę tarybą ,,konsultacijoms“, pasigirdo kalbų, kad toks projektas Seime ,,nepraeis“. Na, bet ar tai ką nors apskritai stebina? Net ir esant didelei politinei valiai Vyriausybėje, Seime sprendimus priimti yra labai sunku (matėme tai ne tik prie A. Butkevičiaus, bet ir prie A. Kubiliaus).

Tačiau išeitis yra – tai darbo santykių modernizavimas žingsnis po žingsnio, inkrementiškai. Tam tikrų nuostatų, dėl kurių lengviau susitarti, priėmimas pavieniui. Ir tai daryti galima jau dabar.

Žinoma, aš už nuoseklią ir esminę reformą, bet maži pokyčiai ir geriau nei jokių pokyčių.

Daugiau info: www.socmodelis.lt 

Ką L. Graužinienė veikė liberalų lyderių susitikime Taline?

"Liberals in government" - taip vadinosi šis susitikimas Taline.
“Liberals in government“ – taip vadinosi šis susitikimas Taline.

Praėjusį trečiadienį Taline įvyko Europos šalių liberalių partijų lyderių susitikimas. Tokio susitikimo tikslas buvo sutelkti šiuo metu savo šalyse valdančiuosius liberalus. Susitikimo šeimininkas buvo Estijos ministras pirmininkas T. Roivas. Nors šiuo metu Lietuvoje valdančiojoje koalicijoje ir Vyriausybėje liberalų nėra, Lietuva ten turėjo savo atstovę. Darbo partijos pirmininkė  L. Graužinienė dalyvavo susitikime ir, atrodo, atstovavo liberalams.

Ne paslaptis, kad Darbo partija priklauso Europos mastu veikiančiai partijai ,,Liberalų ir demokratų aljansas už Europą“ (ALDE), o europarlamentaras V. Uspaskich yra ALDE frakcijos Europos Parlamente narys. Vis dėlto toks Darbo partijos pasirinkimas primena nesusipratimą.

Liberalioms idėjoms Lietuvoje atstovaujantis Liberalų sąjūdis dažnai susilaukia priekaištų (neretai iš tų pačių darbiečių) dėl mūsų siūlomų liberalių sprendimų, pavyzdžiui, socialinio draudimo, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir kitų reformų srityse. Iš tikrųjų juk liberalai ir liberalizmas Lietuvoje kartais yra nepopuliarūs, jie yra nuosekliausi populizmo ir nihilizmo priešnuodžiai.

Liberalais negali vadintis tie, kurie neturi jokios aiškios šalies raidos vizijos, jokių reformų plano, jokios svajonės, kokiu keliu šalis turėtų eiti. Jau nekalbu apie nuoširdų domėjimąsi ideologiniais principais ir jų išmanymą. Liberalais negali vadintis tie, kurių pagrindiniai tikslai politikoje yra du: pirmasis – būti, antrasis – išvengti teisėsaugos. Priminsiu, kad pagarba įstatymo viršenybei ir taisyklėms yra vienas pagrindinių liberalizmo principų.

Tačiau visai kas kita yra įvaizdžio ,,eksportas“ į užsienį. Politikos profesionalų, kurie dominuoja ES valstybių vyriausybėse, akyse vis dėlto norisi atrodyti padoriau. Atsiranda poreikis sukurti fasadą tokių savybių, kurių iš tiesų neturi. Norisi atrodyti moderniems, reformų siekiantiems profesionalams, kurie koja kojon žengia su XXI a. pokyčiais, pripažįsta ir gina rinkos ekonomikos principus bei palaiko žmogaus teises. Vakaruose norisi būti liberalais.

Taigi jeigu Briuselyje, Londone ir netgi Taline L. Graužinienė virsta liberale, lauksime liberalių reformų darbiečių vardu ir Lietuvoje.

Ką pasakytų F. von Hayekas apie šiandieninį Darbo kodekso pakeitimų svarstymą Seime?

Šiandien Seime buvo priimti maži mažyčiai Darbo kodekso pakeitimėliai. Žinoma, su status quo išlaikančiomis socdemo A. Syso pataisomis, kurias labai palaikė jo bendraminčiai ,,dešinėje“ R. J. Dagys ir kita TS-LKD kompanija.

Taigi visoje šioje diskusijoje man prieš akis stovi F. von Hayeko straipsnis ,,Žinių panaudojimas visuomenėje“.

De facto popierinių atsiskaitymo lapelių darbuotojams jau nedalija labai daug įmonių, viskas vyksta arba elektroniškai, arba darbuotojui paprašius. Tačiau tai prieštarauja dabartiniam DK. Taigi teisinis reguliavimas yra atsilikęs nuo realios praktikos, todėl žmonėms nesuprantama, ką ten politikai iš viso šiandien diskutavo, jeigu jau ir taip jų įmonė elgiasi šiuolaikiškiau.

Valstybė nesuspėja paskui žmogų, centrinis aparatas nebesugaudo unikalių žmogiškosios veiklos situacijų, su specifinėmis vietos ir laiko žiniomis, kurių centrinė valdžia niekada neturės arba turės tik trupinius.

Hayekas tikriausiai pasakytų – jeigu nesuspėji reguliuoti, tai kam reguliuoji išvis? Bet šiandien tokia idėja yra didžiausia šventvagystė.

Taigi ir toliau mažais žingsneliais reikia žaisti biurokratijos primestą žaidimą tam, kad valstybės reguliavimas atitiktų realias praktikas.

Nauja karta politikoje: leiskime kandidatuoti nuo aštuoniolikos

Telegraph youthPastaruoju metu daug kalbama apie naują kartą politikoje, apie tai, kaip yra svarbu jaunimui suteikti galimybę dalyvauti rinkimuose. Vis dėlto politinės valios konkretiems sprendimams, kurie realiai padidintų jaunimo dalyvavimą politikoje, niekas nerodo.

O juk būtent dalyvavimas rinkimuose – tiek balsuojant, tiek kandidatuojant – ir su tuo susijusi patirtis yra svarbūs veiksniai, siekiant didesnio jaunosios kartos įsitraukimo.

Šiuo metu Lietuvoje konservatyviausiai visoje Europoje reglamentuojamas amžiaus cenzas, taikomas kandidatams į parlamentą ir savivaldą. Mūsų šalyje turi sulaukti dvidešimt penkerių, kad galėtumei kandidatuoti į Seimą bei dvidešimties, jeigu nori dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Tokių griežtų apribojimų neturi dauguma Europos valstybių. Visuose rinkimuose nuo aštuoniolikos metų galima kandidatuoti Danijoje, Suomijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje ir kitur. Štai Estijoje į parlamentą gali būti renkamas dvidešimt vienerių sulaukęs asmuo, o savivaldos rinkimuose –  aštuoniolikos.

Labiausiai paplitęs argumentas prieš tokios teisės amžiaus cenzo sumažinimą Lietuvoje yra patirties ir supratimo stoka. Neva tokio amžiaus žmonės yra nepakankamai subrendę, kad galėtų spręsti dėl svarbiausių valstybės ar savivaldos klausimų.

Tai yra didelė klaida, nes amžius neturėtų būti standartas, kuriuo matuojamas politinis suvokimas ir patirtis. Juk yra daugybė vyresnių žmonių, kurie į politiką pateko neturėdami su tuo nieko bendro. Tuo tarpu yra daugybė jaunų žmonių, kurie dar būdami mokykloje ar universitete įsitraukia į įvairių politinių organizacijų veiklą, domisi politiniais sprendimais, prisideda prie politinių kampanijų ar programų rengimo. Tokie žmonės jau dalyvauja politikoje dar nebūdami politikais.

Be to, Europos Parlamento rinkimuose yra leidžiama kandidatuoti jau nuo dvidešimt vienerių –  tai juk jokiu būdu nereiškia, kad Europos Parlamente reikia mažiau brandos ar politinio suvokimo nei Lietuvos Seime.

Tokiose ir panašiose diskusijose yra užmirštama, kad teisė kandidatuoti jokiu būdu neužtikrina išrinkimo fakto. Tai yra galimybė prisidėti prie partijos sėkmės, įgyti patirties, padėti pamatus ateities karjerai – būtent to netenka daugybė perspektyvių jaunų politikų Lietuvoje. Galų gale, jeigu asmuo yra išrenkamas, ko gero, tai reiškia, kad jis buvo to vertas.

Įdomu tai, kad formuojant Vyriausybę – skiriant ministrus –  nėra taikomi jokie amžiaus apribojimai. Taigi tai teoriškai reiškia, kad aštuoniolikmetis gali tapti bet kurios ministerijos galva. Vis dėlto tai, kad ministro amžius Lietuvoje dar niekam nesukėlė jokių abejonių ar įtarimų tik įrodo, kad politikams mandatas pirmiausiai yra suteikiamas atsižvelgiant ne į jų amžių, o į patirtį, dalykines savybes ir politinį pasitikėjimą.

Gerbiamieji, atėjo laikas ne tik kalbėti apie naujos politikų kartos svarbą, bet ir imtis realių politinių veiksmų, jai įsileisti. Leiskime jauniems žmonėms ne tik rinkti, bet ir būti renkamiems jau nuo aštuoniolikos.

Trumpai apie tai, kodėl kalasi progresinių mokesčių daigai

Jau keletą dienų Lietuvoje aptarinėjame naują (o gal seną, tik užmirštą) temą – progresinių mokesčių įvedimą. Lietuvos liberalus jaunimas šiuo klausimu išplatino poziciją ir savo veiksmais sieks atkreipti ne tik politikų dėmesį, bet ir telks bendraminčius, informuos visuomenę. Savo ruožtu aš dalinuosi naujai kilusiomis mintimis.

Dar prieš paskutinius Seimo rinkimus viešojoje erdvėje gausiai sukosi socialdemokratų pažadai įvesti progresinius mokesčius. Ačiū jiems, kad to nepadarė savo praėjusioje kadencijoje, kai tam turėjo visus galios svertus. Neįtraukė progresinių mokesčių į savo programą ir šiandieninė dešiniųjų Vyriausybė, gausiai keiksnojama dėl netinkamų priemonių krizei įveikti. Vis dėlto praėjus daugiau nei pusei kadencijos laiko, tuo pat metu tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų stovyklose vienas kitas balsas prabilo apie reikiamybę įsivesti progresinius mokesčius. Ėmė – prabilo ir po akimirksnio, balandžio 1d., (simboliška, tiesa) jau galėjome pamatyti balsavimo už GPM įstatymo pakeitimų įtraukimą į darbotvarkę rezultatus.

Ką siūloma pakeisti? Anot pakeitimų autorių, reikėtų pakeisti gyventojų gaunamų pajamų apmokestinamą dalį: metinių pajamų dalis, neviršijanti 48 tūkst. litų, apmokestinama 15 proc. tarifu, metinių pajamų dalis, viršijanti 48  tūkst. litų, bet neviršijanti 120 tūkst. litų apmokestinama 33 proc. tarifu, metinių pajamų dalis, viršijanti 120 tūkst. litų apmokestinama 40 proc. tarifu.

Šiuo atveju taip apmokestinamos būtų šios pajamos: darbo ir joms prilygintos pajamos, pajamos iš paskirstyto pelno, individualios veiklos pajamos, verslo liudijimai, pajamos nuo nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos, palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, palūkanos už vertybinius popierius, 8000 Lt viršijančios pajamos, gautos paveldėjus turtą ne iš giminaičių, įvairios pajamos, kurių kilmė europinė, pajamos iš loterijų ir dar daugybė kitokių pajamų (visą sąrašą galite rasti 17-ame dokumento straipsnyje).

Kas iš to? Čia ir atsiskleidžia šiokia tokia problemėlė – naudos nėra niekam. Panagrinėkime, dabar egzistuojančią GMP sistemą. Šiuo metu asmenims, kuriems yra nebetaikomas NPD (neapmokestinamas pajamų dydis), yra taikomas 15 proc. GMP tarifas. Tai reiškia, jog visiems, nesvarbu, ar jie uždirba 3 000 Lt, ar 10 000 Lt yra taikomas tas pats 15 proc. tarifas. Akivaizdu, jog ir dabartinėmis sąlygomis daugiau uždirbantys asmenys sumoka daugiau mokesčių nei mažiau uždirbantys asmenys.

Negana to, Lietuvoje yra taikomas NPD. Mažiausias pajamas per metus gaunantiems asmenims jis yra taikomas skirtingu tarifu. Tai reiškia, kad itin mažai uždirbančių asmenų pajamos yra kur kas mažiau apmokestintos, nei tų, kurie uždirba daugiau. Pvz. Finansų ministerijos teikiamuose pavyzdžiuose atsispindi, jog gyventojų, kurie per mėnesį gauna 800 litų, pajamos įvertinus taikomą NPD (470 litų), yra apmokestinamos 6,2 proc. tarifu, o gaunančių 3500 litų/mėn – 15 proc. tarifu (NPD šiam pajamų dydžiui nebetaikomas) Papildomas NPD taikomas ir tėvams, auginantiems vaikus. Daugiau pavyzdžių yra Finansų ministerijos parengtoje apžvalgoje.

Kokios išvados? Taigi tarkime, kad progresinių mokesčių tikslas yra pagerinti gyvenimą mažiau uždirbantiems. Iš to, kas aptarta, matome, kad įstatymas to tikrai nepadarytų. Antra, progresiniai mokesčiai uždeda daugiau naštos daugiau uždirbantiems. Kodėl visiems nėra gerai, jeigu taip apsunkinamos sąlygos daugiau uždirbantiems? a) Mažėja motyvacija sukurti didesnį produktą (kuriuo viena ar kita forma gali pasinadoti visi) b) Mokestis skatina veiklą perkelti į kitas netolimas šalis, kur sąlygos laisvesnės (Estija, Latvija). Jeigu verslininkas ketino steigti įmonę (o kartu ir darbo vietas Lietuvoje), jis esant progresiniam mokesčiui, savo verslą kels į netolimą, tačiau progresinių mokesčių nesuvaržytą šalį ir ten kurs darbo vietas. c) Mokestis skatina nuo valstybės slėpti realias pajamas – didinti šešėlinę ekonomiką. d) Didesnių mokesčių surinkimas automatiškai nereiškia geresnio gyvenimo. Daugelis mūsų yra girdėję apie valstybinio aparato neefektyvumą administruojant svetimus (mūsų) pinigus, jų švaistymą ir neteisėtą panaudojimą.

Kodėl kalasi minėtieji daigai? Žinia, 2012 m. rudenį įvyks Seimo rinkimai. Būkime pasiruošę, vis dažniau viešojoje erdvėje pasirodys visiškai nepagrįstų įstatymų pasiūlymų, kurių tam tikrais kampais pateiktos idėjos galėtų paveikti neįsigilinusį rinkėją. Nebūkime naivūs – sudarytas nuvarytos valstybės įvaizdis naudingas pirmiausiai opozicijai. Būkime atidūs – dešinieji prarasti galios taip pat nenori, todėl vienu ar kitu momentu mūsų dešinė (nesusiderinusi tarpusavyje) truktels į centrą, o gal net ir kairiau – reikia juk susirinkti porą neužkabintų simpatikų. Nekeliu klausimo, ar čia elgiamasi išmintingai, taip tiesiog elgiamasi.

Grįžtant prie mokesčių. Kai pinigai tampa visų – jie tampa niekieno. Tai reiškia, kad mažai ką bendro su sąžine turintys kai kurie valdininkai nardo svetimuose turtuose dažnai nebaudžiami. Kas, jeigu ne pats žmogus geriausiai žino, kaip panaudoti savo pinigus? Valstybė? Butkevičius? Na jau ne!