Seimo dauguma trukdo savo Vyriausybei pertvarkyti universitetus

,,Pagaliau planas pasieks Seimą ir vien stebuklas gali jį išgelbėti”, – socialiniuose tinkluose apie universitetų pertvarką rašė Vilniaus universiteto docentė Nerija Putinaitė.

Stebuklų, kaip ir sutapimų, politikoje būna retai. Taigi Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktas planas, žinoma, Seime buvo ,,nulaužtas”. ,,Nulaužtas” taip, jog plane neliko nieko konkretaus, o tai, žinoma, beveik visiems pasirodė tinkamas sprendimas. Visi šiek tiek nusiramino, visi šiek tiek laimėjo. Visi, bet ne Lietuvos mokslo ir studijų pasaulinė perspektyva.  

Į Seimo diskusijas dėl aukštojo mokslo ateities galima žiūrėti dvejopai. Viena vertus, labai gerai yra tai, kad pagaliau buvo pristatytas pakankamai konkretus Vyriausybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymas dėl universitetų jungimo. Pagaliau diskusija pasisuko apie tai, kaip efektyviau valdyti aukštojo mokslo resursus, kaip sutelkti juos ten, kur jų labiausiai reikia.

Kita vertus, neįtikėtinai prastai atrodė procesas Seime. Valstiečių deleguotai švietimo ministrei jos programą įgyvendinti trukdė ne opozicija, o pati valdančioji Seimo dauguma: iš plano dingo konkretumas, liko bendros frazės, kurios iš esmės gali reikšti bet ką. Negana to, registruojami pasiūlymai (po kuriais pasirašo net pats premjeras) konkrečius įstatymų projektus parengti ne šiems metams, o kitų metų birželiui, kai sprendimų reikia čia ir dabar.

Šių diskusijų kontekste nuolat aidėjo nuomonės, kad negalima iš viršaus ,,nuleisti” reformos, kad reikia leisti aukštųjų mokyklų bendruomenėms pačioms spręsti ir jungtis. Tačiau ne visai suprantu vieno – kas trukdė universitetams jungtis visus šiuos dešimtmečius? Kas ribojo, draudė, neleido? Aišku, kad niekas. Tiesiog buvo patogu taip, kaip yra.

Turime porą konsolidacijos sėkmės pavyzdžių: 2010-uosius, kai susijungė Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, o taip pat panašiu metu atsirado Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija, prie VDU prisijungus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetui. Daugiau reikšmingesnės konsolidacijos nebuvo. Tapo akivaizdu, kad kol nebus užduotas tonas pertvarkai, tol universitetai apie jungimąsi retai tesusimąstys.

Universitetų skaičiaus mažinimas yra gera priemonė sutaupyti ir atlaisvinti daugiau lėšų ir kitų resursų, kuriuos ateityje būtų galima investuoti į studijų kokybę, mokslo plėtrą, dėstytojų atlyginimus. Dėl to aš manau, kad nors ir vėlyvas, bet Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlymas buvo geras. Gaila, kad Seime jis buvo ,,išprievartautas”.

Vis dėlto šis planas kalbėjo tik apie universitetų skaičių. Šių diskusijų nebuvo kalbama apie profesinio ugdymo tinklą, mažai apie kolegijas. Diskusijose nepakankamai kalbėta apie aukštojo mokslo kokybę ir prieinamumą, nekalbėta ir apie tai, jog valstybė jau šiuo metu turi visus įrankius kontroliuoti neracionalų studijų programų dauginimąsi, gali kontroliuoti joms keliamus kriterijus.

Tačiau apie ką mes labai daug kalbėjome ir ką girdėjome – tai priežastis, kodėl negali užsidaryti silpnesni universitetai, kodėl jie turi likti. Kai kas netgi keistai matė, jog universitetų buvimas regionuose yra regioninio atsigavimo sąlyga. 

Žinoma, kalbant apie švietimą regionuose reikia pripažinti, kad čia jo turi būti pakankamai: tai ir stiprus profesinis mokslas, ir populiarėjantis kolegijų tinklas, ir trečiojo amžiaus universitetai, kurie leidžia mokytis visą gyvenimą. Vis dėlto, kai kalbame apie pasaulyje konkurencingą aukštąjį mokslą, turime suprasti, kad jį vystyti reikia tikslingai, efektyviai ir koncentruotai – ten, kur telkiasi daugiausiai resursų. Universitetuose augančios žinios, pasiekimai ir protai gali atgaivinti regionus. Tačiau tikrai ne jų sienos, lubos, grindys, tuščios auditorijos ir nomenklatūra.  

Tenka apgailestauti, kad visų šių kalbų ir ginčų kontekste mes prarandame laiką. Brangų laiką, kurio metu šimtai Lietuvos moksleivių, abiturientų, perspektyvių studentų naršo internetines Didžiosios Britanijos, Olandijos ir kitų valstybių universitetų svetaines ir planuoja savo studijas ten. Lietuva kol kas negali jiems pasiūlyti lygiaverčių galimybių.

Laikas tiksi, o Seime dar ne visiems aišku, kad studijos ir mokslas pirmiausiai yra skirti ne pastatų išlaikymui, ne įdarbinimui, ne nomenklatūroms, o mūsų Lietuvos pasiekimams, protui ir intelektui auginti.

Seimo sesijos pabaigoje priimami sprendimai dėl aukštojo mokslo yra tuštoki, bendromis frazėmis konstatuojantys tai, kas pamažu ir taip vyksta. Tai nėra ambicinga ir palieka vakuumą. Jį užpildyti gali arba reformatorių ryžtas, arba status quo norinčių išlaikyti pastangos.

Rašytojas Romualdas Granauskas rašė, kad turime pakelti akis nuo bliūdo, iš kurio valgome. Seime kai kam to padaryti neišeina. Tikiuosi, kad Vyriausybei užteks kantrybės įtikinti savus ir tuščių frazių rinkinėlį ji pavers realia reforma.

Reklama

Kokio viešojo sektoriaus nusipelnė XXI a. Lietuva?

Jeigu kas nors paklaustų, kokia kryptimi šiandien juda Lietuvos viešojo sektoriaus politika tikriausiai reikėtų atsakyti, jog ji nejuda, o stovi. Kadenciją baigianti Vyriausybė ketverius metus šioje srityje nerodė didelių ambicijų, tačiau nepaisant to, turime eiti į priekį. Šiame straipsnyje aptariu, kokiais principais ir kokia viešojo valdymo doktrina turėtume vystyti mūsų valstybės tarnybą ir viešąjį sektorių ateityje.

Ką šiandien turime?

Valstybės tarnybos departamento (VTD) duomenimis, 2016 m. valstybės ir savivaldybių institucijose buvo numatyta beveik 58 tūkstančiai pareigybių, iš kurių 93 % buvo užimtos. Tai reiškia, jog šiandien Lietuvoje yra tūkstančiu pareigybių daugiau, nei 2012-aisiais.

Pav. nr. 1.

Akivaizdu, kad Vyriausybei politiškai nesiimant lyderystės viešojo sektoriaus politikoje susidaro visos sąlygos savaiminiam biurokratijos augimui. Kaimyninių valstybių pavyzdžiai taip pat sufleruoja, kad Lietuvai reikia lieknesnio viešojo sektoriaus, tačiau pareigybių ir darbuotojų skaičiaus mažinimas nėra tikslas savaime. Kokiais principais turime valdyti viešąjį sektorių?

1. Atvirumas ir skaidrumas

2015 m. pabaigos Eurobarometro duomenimis, Vyriausybės veikla nepasitiki net 59 proc. Lietuvos gyventojų, tai yra antra nemėgstamiausia institucija Lietuvoje po Seimo, kuriuo nepasitiki net 75 proc. gyventojų. Nepasitikėjimas Vyriausybe ir jos veikla yra nulemtas ne tik mūsų nelaimingos sovietinės praeities, bet ir atvirumo, skaidrumo, geresnio paslaugų teikimo stokos.

Taigi viešųjų įstaigų veikla pirmiausiai turi būti orientuota į klientą. Teikiamos paslaugos turi būti greitos, o aptarnavimas mandagus. Tam nebūtina keisti didelių įstatymų – reikia supaprastinti įstaigų vidines procedūras, išplėsti elektroninių paslaugų erdvę ir kokybę, plačiau pritaikyti elektroninį parašą. Tai kelias, kuriuo šiuo metu eina Vilniaus miesto savivaldybė.

Kitas Vilniuje proveržį pasiekęs faktorius – atviri duomenys. Valstybės institucijų valdomi duomenys turi būti atviri ir prieinami visuomenei, verslui, nevyriausybinėms organizacijoms, žiniasklaidai. Nors Lietuva jau pasistūmėjo atvirų duomenų srityje, turime įgyvendinti ambicingesnę ir vieningą duomenų atvėrimo strategiją, Lietuva turi tapti tarptautinėje bendruomenėje pripažįstamu atvirų duomenų pavyzdžiu.

Platus elektroninių paslaugų taikymas ir atviri duomenys sąlygos didesnį skaidrumą, tačiau taip pat valstybės tarnyboje turime taikyti nulinės tolerancijos korupcijai principą. Viešojo sektoriaus darbuotojai ne tik turi žinoti, kur kreiptis, norint pranešti apie korupciją, dar daugiau – turime garantuoti anonimiškumą ir apsaugą tiems viešojo sektoriaus darbuotojams, kurie išdrįsta prabilti.

2. Efektyvumas ir lankstumas

Viešojo administravimo įstaigos turi dirbti efektyviai, o dėmesys pirmiausiai turi būti skiriamas rezultatams, ne procesams. Reikalinga peržiūrėti persidengiančias funkcijas, dalį agentūrų pertvarkyti jas sujungiant arba kai kurių funkcijas priskiriant kitoms.

Geras pavyzdys yra verslo priežiūros institucijų pertvarka. Pradėta 2009 m. ji buvo viena iš nedaugelio dešiniųjų vyriausybės iniciatyvų, kurią A. Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė planavo tęsti. Dar daugiau – priežiūros institucijų konsolidavimas tapo viena prioritetinių šios Vyriausybės 2012-2016 m. programos priemonių.

Deja, ,,skaičiuojant viščiukus“ 2016-aisiais dideliais darbais pasigirti negalima. Nors, kai kuriose srityse funkcijų peržiūra ir perdavimas iš tiesų įvyko, jokio ryškesnio konsolidavimo, institucijų sujungimo ir biurokratijos ,,sulieknėjimo“ mes nepamatėme.

Kai kuriose srityse netgi įvyko priešingai – pavyzdžiui, įstatymu buvo įtvirtintas miškų urėdijų skaičius (42 urėdijos), taip užveriant kelią bet kokiam konsolidavimui šioje srityje. O juk už miškus yra atsakinga ne tik Generalinė urėdija, bet ir Miškų departamentas prie Aplinkos ministerijos, Miškų institutas ir Valstybinė miškų tarnyba.

Valstybės institucijų sąranga turi būti lanksti, tam, kad greitai galėtų būti pertvarkyta siekiant atitikti nūdienos realijas. Viešojo sektoriaus įstaigų ir valstybės tarnybos pirmiausiai reikia Lietuvos gyventojams, ne politinėms partijoms, interesų grupėms ar anksčiau sutvertai infrastruktūrai.

3. Patrauklesnė vieta dirbti

Viešasis sektorius turi tapti patrauklesne vieta dirbti. Neretai gerą potencialą turintys profesionalai nesiryžta dalyvauti konkursuose į valstybės tarnybą, nes mano, kad jiems arba nepasiseks įveikti kriterijų, arba viskas jau iš anksto nuspręsta.  Valstybės tarnybai reikia atsinaujinimo.

Geras pavyzdys yra ,,Kurk Lietuvai“ programa, kuri viešojo sektoriaus patirties suteikia užsienyje ir Lietuvoje išsilavinimą įgijusiems jauniems profesionalams. Tokio viešojo sektoriaus atsinaujinimo pavyzdžių Lietuvoje reikia daugiau.

Konkursai turi tapti skaidresni, o kriterijai turi labiau atitikti tikrovę. Pavyzdžiui, galbūt ne visose srityse yra būtinai reikalingas aukštasis universitetinis išsilavinimas? Galbūt kai kur galima atsižvelgti ne tik į formalų išsilavinimą ar darbo santykių patirtį, bet ir į savanorišką veiklą? Tai aspektai, į kuriuos privataus sektoriaus darbdaviai jau seniai atsižvelgia. Valstybės tarnybai ne ką mažiau reikalingi įvairaus profilio ir patirties specialistai, taigi tai yra klausimai, į kuriuos skelbiant konkursus institucijose reikia atsakyti pirmiausiai.

Be to, viešojo sektoriaus darbuotojai turi nuolat tobulėti, reikalinga stiprinti ne tik administracinius, bet ir ekspertinius darbuotojų gebėjimus. Tokiu būdu šie taptų savo srities ekspertais, galinčiais politikams pateikti analize, tyrimais, kitų valstybių, įstaigų patirtimi grįstas politikos įgyvendinimo alternatyvas ir pasiūlymus.  

Viešojo valdymo doktrinos. Kuri tinkamiausia Lietuvai?

Per 26 Nepriklausomybės metus Lietuvoje skirtingais laikotarpiais kelią skynėsi praktiškai visos viešojo administravimo doktrinos: tiek tradicinio viešojo administravimo, tiek Naujosios viešosios vadybos (NVV), tiek ir sena gera partinė viešojo valdymo praktika.

Tradicinio viešojo administravimo strategija yra būdinga kontinentinės Europos valstybėms, kuriose ji susiformavo. NVV modelis sėkmingiausiai įgyvendintas anglosaksų kraštuose, to sėkmę didele dalimi lemia tenykštė politinė sistema.

Lietuvoje būta bandymų taikyti tiek vieną, tiek kitą požiūrį, vienas ryškesnių pavyzdžių buvo paskutinės A. Kubiliaus vyriausybės bandymas įdiegti nemažai NVV bruožų. Kaip bebūtų, turime pripažinti, kad didesnio proveržio pasiekti nepavyko niekam, o šiandieninės vyriausybės požiūrį į valstybės tarnybą galima lakyti tiesiog ,,stovinčio vandens“ strategija.

Atsižvelgiant į mūsų šalies specifiką, realiausia derinti tradicinio viešojo administravimo strategiją su NVV modeliu ir iš esmės įgyvendinti naujojo viešojo administravimo (arba post-NVV) praktiką.

Tokiu būdu galima palikti jau egzistuojantį specialų (karjeros) valstybės tarnybos statusą, kuris padeda užtikrinti politikos įgyvendinimo tęstinumą. Vis dėlto ženklią dalį pareigybių prasminga transformuoti į lankstesnę kontraktinę postų sistemą. Ne visos specializuotos agentūros pateisino savo vaidmenį, todėl dalį jų iš tiesų reikia apjungti. Post-NVV praktika viešajam sektoriui ir valstybės tarnybai leistų veikti lanksčiau ir neišpūstų valstybės aparato ilguoju laikotarpiu.

Darbo santykių reforma: maži pokyčiai yra geriau nei jokių pokyčių

balanceViešumoje pradėta aktyviau diskutuoti apie naująjį Darbo kodeksą ir visą socialinį modelį. Keletas minčių apie tai.

  • Pirmas labai geras dalykas – pagaliau visi (pabrėžiu visi) atkreipė dėmesį, kad darbo santykių ir socialinio draudimo srityje pokyčiai yra būtini.
  • Antras labai geras dalykas yra tai, kad ekspertai revizavo status quo ir dabar bent šiek tiek žinome, kur mes esame.
  • Trečias labai geras dalykas yra tai, kad projekte numatyta daug šiuolaikinį gyvenimą atspindinčių nuostatų: siūlomi pokyčiai nuotolinio darbo, viršvalandžių, darbo santykių mažose įmonėse srityse, taip pat labiau aptartas darbo ir šeimos derinimas, numatoma daugiau sutarčių rūšių, išplečiamos kolektyvinės sutartys tarp darbuotojų ir darbdavių.

Labai didelis mitas yra tai, kad šis Darbo kodeksas yra liberaliausias Europoje. Jis nėra liberaliausias Europoje. Jis apskritai nėra labai liberalus. Jis paprasčiausiai yra šiuolaikiškesnis (modernesnis – jeigu norite).

Vos tik dokumentas atiduotas į Trišalę tarybą ,,konsultacijoms“, pasigirdo kalbų, kad toks projektas Seime ,,nepraeis“. Na, bet ar tai ką nors apskritai stebina? Net ir esant didelei politinei valiai Vyriausybėje, Seime sprendimus priimti yra labai sunku (matėme tai ne tik prie A. Butkevičiaus, bet ir prie A. Kubiliaus).

Tačiau išeitis yra – tai darbo santykių modernizavimas žingsnis po žingsnio, inkrementiškai. Tam tikrų nuostatų, dėl kurių lengviau susitarti, priėmimas pavieniui. Ir tai daryti galima jau dabar.

Žinoma, aš už nuoseklią ir esminę reformą, bet maži pokyčiai ir geriau nei jokių pokyčių.

Daugiau info: www.socmodelis.lt