Medikai sveikatos sistemos šešėlyje

48886145562_7e5bd9ddde_o

Didelis krūvis ir įtampa, psichologinis smurtas darbe, veiksmingos emocinės ir psichologinės pagalbos stoka – tai Lietuvos medikų realybė, į kurią dėmesį Lietuva atkreipė tik sumokėjus didžiausią kainą – savo noru iš gyvenimo pasitraukus jaunam gydytojui.

Dažnas apie tai žino ir yra patyręs (ne tik sveikatos, bet ir švietimo įstaigose), bet priima tai, kaip natūralų „paprotį“, su kuriuo gyvenome ir ilgai gyvensime. Tačiau šiandien mes gyvename kitame laikmetyje – tie žmonės, kurie gelbsti mūsų gyvybes ir rūpinasi mūsų sveikata, neturėtų būti sveikatos sistemos paraštėje.

5 dalykai, kuriuos būtina keisti:

  1. Sveikatos įstaigoms turėtų vadovauti pirmiausiai geri vadybininkai

Kažkodėl priimta, kad būtinai medikas turi būti sveikatos įstaigos vadovas. Vadovai-medikai ne visada daug dėmesio skiria vadybai. Jeigu esi sistemoje užaugęs medikas, kuris nuo pat studijų patiria patyčias ir vėliau mobingą darbe bei ilgainiui tampi įstaigos vadovu, keisti stilių ir atmosferą nėra jokių prielaidų ir paskatų. Nesakau, kad nėra išimčių, bet grįžkime prie principo – let managers manage. Leiskim vadybininkams vadybinti, o gydytojams gydyti!

  1. Turime sukurti nulinės tolerancijos aplinką psichologiniam terorui ir priekabiavimui

Jeigu seksualinis priekabiavimas iš „normos“ labai greitai Lietuvoje tapo blogo tono elgesiu ir netgi smurto forma, turime nustoti toleruoti psichologinį terorą darbe. Aš girdžiu, kad sveikatos sistemoje tokį elgesį paprastai sau leidžia kai kurie aukštesnes pareigas užimantys medikai.

Anoniminė pranešėjo (angl. whistleblower) sistema turi veikti, nustatyti tokius atvejus ir numatyti sankcijas. Mokyklos Lietuvoje žingsnis po žingsnio kovoja su patyčiomis, suaugusiųjų organizacijos irgi į tai turėtų atsisukti. Tačiau čia, kaip ir švietime, reikia sistemiškumo. Neužtenka vienerius metus taikyti sistemą, ji turi veikti visą laiką ir jai dėmesį turi rodyti įstaigos vadovai. Ir čia sugrįžtame prie vadovybės temos.

  1. Atlyginimas ir darbo krūvis turi keistis

Darbas 1,5 etato vienoje įstaigoje ir papildomas krūvis poliklinikoje ar privačioje įstaigoje, naktiniai budėjimai, darbas savaitgaliais – tai nėra normalios darbo sąlygos gelbstint gyvybes.

Akivaizdu, kad adekvatus darbo užmokestis leistų daugiau laiko praleisti su šeima. Sveikatos ministras liepos mėnesį pasirašė susitarimą su medikų organizacijomis dėl nuoseklaus atlyginimų kėlimo. Tačiau spalio mėnesį atneštame biudžete to nematyti. PSDF rezervas – virš 200 mln. eurų. Pasirašiau pasiūlymą panaudoti 100 mln. eurų medikų atlyginimų kėlimui 2020 m. Nuoseklus augimas turi būti, ypatingai turint omenyje augančias PSDF pajamas.

  1. Gydytojų-rezidentų išnaudojimas turi baigtis

Ar normalu, kad rezidentai po naktinių budėjimų toliau eina atlikti užduotis skyriuje – apžiūri pacientus ir tvarko popierius? Didžiausios gydymo įstaigos gali ir turi sudaryti normalias sąlygas rezidentams dirbti ir nelaikyti jų „pigia darbo jėga“. Ir tik nereikia sakyti, kad nėra resursų.

  1. Amžina ir gili, kaip vandenynai, tema – švietimas

Akademija ne tai, kad turi būti supažindinta, kad priekabiavimas ir mobingas yra blogai, jie turi būti apmokyti kaip įveikti psichologinį smurtą ir priekabiavimą. Jie turi pažinti tokius reiškinius ir padėti tiems, kurie juos patiria. Studentas universitete turi mokytis, o ne klausytis kažkokių nesąmonių, kaip jis ar ji nieko nesugeba.

Suprantu, kad pasakyti yra lengviau negu padaryti. Suprantu, kad pasipriešinimas didelis. Bet nesutinku, kad turime nuleisti galvas ir toleruoti esančią situaciją. Verskime naują puslapį, kad nereikėtų grįžti prie ligoninių ir Sveikatos apsaugos ministerijos su žvakelėmis.

Suteikime perspektyvą jauniems medicinos talentams

Ketvirtadienį medikai susibūrė į vieną didžiausių pastarojo meto pilietinių akcijų „Paskutinis medikų žygis į oro uostą“. Medikų reikalavimą skirti tinkamą politinį dėmesį neatidėliojant sprendimų premjeras ir Seimo valstiečiai pasitiko su gera doze arogancijos: „politinė akcija“, „klausimai sprendžiami ne aikštėse“, „kam visa tai naudinga“. Jaunieji medikai rezidentai, ir tie, buvo apkaltinti, kad ne laiku čia klausimus kelia.


Valdantieji visus metus kalbėjo apie „socialinio dialogo svarbą“, buvo pasirašinėjami „nacionaliniai susitarimai“ su darbdaviais dėl atlyginimų didinimo privačiame sektoriuje, tačiau labai nenoriai žiūrėta į savo – viešojo sektoriaus – daržą. Į mokytojus, akademinius darbuotojus, medikus, taip pat į jaunus ir savo karjerą šiose srityse tik pradedančius žmones. Tuos, kurie pirmieji svarsto apie geresnes galimybes ir gyvenimą svetur.

Visus metus klausėmės kalbų ir išvedžiojimų apie prasigėrusią Lietuvą, apie išvažiuojančią Lietuvą, bet nieko negirdėjome apie sveikatos sistemos valdymo pokyčius. Apie tai, kaip bus sutvarkyta neefektyviai valdoma, resursus švaistanti sveikatos sistema, turinti didžiausią stacionarių lovų skaičių ES, vieną mažiausių privačios medicinos dalį ES, pasižyminti „vokeliais“, eilėmis, na, ir – žinoma – mažiausiais medikų atlyginimais.

Jaunuolis, kuris nusprendžia savo gyvenimą skirti medicinai, mokosi šešerius metus. Studijos, kaip žinome, yra sudėtingos ir reikalauja daug darbo. Po to prasideda rezidentūra – podiplominės studijos, kurios vyksta paraleliai dirbant. Šeimos gydytojo ir kai kurių kitų gydytojų rezidentūra trunka 3 metus, anesteziologų 4, chirurgijos specialistų 5, o vaikų chirurgijos – netgi 6 metus.

Pajamas gali sudaryti dvi dalys: jaunesniojo rezidento atlyginimas 390 Eur (vyresnio rezidento apie 500 Eur) ir 360 Eur stipendija, bet ją gauna ne visi, nes kai kurie patys moka už studijas. Per šiuos rezidentūros metus žmonės kuria šeimas, galvoja apie būstą, susilaukia vaikų, o taip pat dirba kitur savo miego sąskaita.

Valstybės finansinės galimybės leido rezidentų atlyginimus didinti 30 proc. dar nuo šio sausio, tam buvo didelis politinis palaikymas Seime, tačiau padidinta viso labo 10 proc. Ir tai – tik „Medikų sąjūdžio“ ir aktyvių jaunųjų medikų pastangų dėka.

Vilniaus miestas savo lėšomis šeimos gydytojams, pediatrams, terapeutams ir slaugytojams planuoja padidinti atlyginimus, nors atsakomybė ir lyderystė, žinoma, priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai. Nedideliame (palyginti su valstybės) savivaldos biudžete tam tikslui atsiras nuo 4 iki 5,7 mln. eurų. Dar tiek jauniesiems medikams tikrai gali surasti ir valstybė.

Visi suprantame, kad finansai yra riboti, pokyčiai neįvyksta per dieną ir atlyginimai akimirksniu nesusilygins su Prancūzijos, Vokietijos ar Olandijos atlyginimais. Vienintelis ir svarbiausias dalykas, kuris būtinas šiandien, tai aiški perspektyva: planas ir grafikas, kokiu būdu palaipsniui augs atlyginimai šiems darbštiems ir Lietuvai reikalingiems žmonėms.

Labai abejoju, ar jaunųjų medikų atlyginimai turi būti pakelti panaikinant jų pačių stipendijas. Tačiau neabejoju, kad ši griozdiška ir vis dar neefektyviai valdoma sveikatos sistema turi daugybę galimybių sutaupyti bei surasti resursų laipsniškam tiek jaunų medicinos talentų, tiek visų Lietuvos medikų atlyginimų augimui.