Apie vampyrus 1941 m.

Gražus metų laikas Lietuvoje – birželis, šviesu ir dieną, ir naktį. Vampyrams, matyt, sunkus metas, tamsos vos valanda ar keliasdešimt minučių.

Gerai, kad tų vampyrų nedaug belikę – slapstosi kur kanalizacijoje ir tik šnipinėjimas vienintelis jų ginklas.

O dar taip neseniai vampyrai mūsų namuose duris kojomis atidarinėjo, žmones miegančius iš lovų vertė, į vagonus grūdo, vežė, šaudė, badu marino.

Atrodo, jokios priežasties tam nebuvo. O gal ir buvo, tik labai keista ji.

Kartais prieš miegą pagalvoju, kas būtų, jeigu dabar mano namų duris išverstų vampyras ir rėkdamas svetima kalba lieptų susirinkti daiktus, lipti į traukinį, kažkur važiuoti. Dirbti.

Sakyčiau: “marš, iš mano namų, o tai policiją iškviesiu“.
Ir atsakys vampyras man: “aš esu policija“.

Policija yra policija. Pasiimu kelis daiktus, apžiūriu švarius namus, lipu, važiuoju, nuojauta kužda kad toli nuo namų. Kažkoks nesusipratimas, trumpam, matyt.