Kas gali išgelbėti Graikiją ir įkvėpti Lietuvą?

Graikiją sukrėtusi ekonominė krizė atkreipė visos Europos dėmesį į tai, kuo ir kaip gyvena ši pietų Europos valstybė. Pasirodo, ten ne tik jūra ir saulė, Sokratas ir Aristotelis, „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“, bet ir didelės visuomenę ir valstybę krečiančios problemos. Apskritai Graikijos pavyzdys sutirština problemas, kurios daugiau ar mažiau pasireiškia visur Europoje.

Nerangus biurokratinis aparatas, reformoms besipriešinanti visuomenė, radikalių politinių jėgų iškilimas, korupcija, nuolat patarinėjantys „kaip tvarkytis“ užsieniečiai  – štai kuo šiandien gyva Graikija.

Per pastaruosius du metus Graikijoje viešėjau 4 kartus darbo ir atostogų reikalais. Graži gamta, tačiau šalis nestokoja iššūkių.
Per pastaruosius dvejus metus Graikijoje viešėjau 4 kartus darbo ir atostogų reikalais. Graži gamta, tačiau šalis nestokoja iššūkių.

Pastaraisiais metais apstu įvairių rašinių apie šios šalies problemas, tačiau mažai diskutuojama apie idėjas, iš kur šalis galėtų pasisemti jėgų atgimti. Toliau tekste pristatau tai, kas galėtų išgelbėti Graikiją ir turėtų įkvėpti Lietuvą sėkmei.

Pirmiausiai Graikijos stiprybė yra vietos bendruomenės ir jų susitelkimas. Čia žmonės labiau linkę rūpintis vieni kitais, o jaunimas linkęs labiau įsitraukti. Dažnai vietos bendruomenės (ir netgi oficialūs savivaldybių pareigūnai) nežino centrinės valdžios brėžiamų programų, jos visiškai jų nedomina ir negana to – prastai veikia.

Antra, Graikijoje iš politikų yra tikimasi gerokai per daug, o patys graikai per mažai tiki savimi, savo asmenine iniciatyva. Tai, kad žmonės gausiai renkasi į protestus, kurie ilgainiui virsta riaušėmis, jokiu būdu nereiškia, kad šalyje klesti pilietiškumas ar pilietinis dalyvavimas. Dažniausiai šiuose protestuose reikalaujama lakoniškų ir bendrų dalykų, pavyzdžiui, „geresnio gyvenimo“. Taigi politikai nėra pajėgūs išspręsti visų žmonių problemų, tai paprasčiausiai yra neįmanoma. Tačiau jie gali sukurti nuoseklius rėmus ir sąžiningas taisykles, kuriomis remiantis žmonės patys veiktų.

Politikai gali užtikrinti politikos (policy) vieningumą, nuoseklumą. Jie gali ir turi užkirsti kelią persidengiančioms, viena kitą dubliuojančios valstybės programoms, kurių šalyje gausu. Galiausiai jie tikrai gali sumažinti biurokratiją – užsiimti ne tik fasadiniais ministerijų sujungimais, bet ir realiais pokyčiais jų viduje.

Taigi politikai gali sudaryti teisingas ir sąžiningas taisykles, paskatas iniciatyvai, tačiau kiekvienas žmogus individualiai turėtų stengtis išspręsti jį supančias problemas.

Trečia, Graikijoje iš tiesų yra nemažai iniciatyvių žmonių, kurie nebijo imtis atsakomybės ir veikti. Pavyzdžiui, tai – savanoriai, nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, verslininkai, ūkininkai. Tačiau tokių žmonių galėtų būti kur kas daugiau, jeigu centrinė biurokratija nebūtų ,,užlaužusi“ kūrybingumo ir iniciatyvos. Nesumanią šalies reguliavimo politiką išduoda daugybė sričių, šiame tekste pateikiu jaunimo nedarbo ir korupcijos pavyzdžius.

Tai, kad Graikijoje aktualus jaunimo nedarbas, tikriausiai žinoma visame pasaulyje. Šioje šalyje jis visada buvo labai didelis: 1983-2008 m. jis svyravo apie 22-25 proc., o kartais beveik dvigubai juos viršydavo. Žinoma, krizės metais nedirbančių jaunų žmonių skaičius pasiekė neregėtas aukštumas, tačiau svarbu turėti omenyje tai, kad šis reiškinys Graikijoje toli gražu nėra naujiena. Mažai kas ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl Graikijoje jaunimas nedirba, pastebi, kad minimalus darbo užmokestis jaunimui nuo nedarbo išmokos skiriasi vos 20 eurų.

Jaunimo nedarbas
Jaunimo nedarbas ES 2013 m. Graikijoje darbo neranda 61.5 % jaunų žmonių

Politinės programos turi gerų ketinimų, tačiau, deja, labai dažnai jos neatitinka realybės ir stumia žmones į korupcines praktikas arba paprasčiau kalbant – skatina juos susitarti neformaliai, slepiant sandorius ir mokesčius. Remiantis „Transparency International“ 2013 m. korupcijos suvokimo indekso duomenimis, Graikija pagal korupcijos suvokimą buvo 80 pasaulyje ir pati paskutinė ES. Tai reiškia – žemiau už visas dažnai „prastesnėmis“ laikomas ES naujokes.

Taigi Graikijos politikai turi surasti drąsos reformoms, kurios išlaikytų aiškias taisykles, tačiau labiau leistų skleistis asmeninei ir bendruomeninei iniciatyvai. Tuo tarpu Graikijos žmonės iš savęs turėtų reikalauti daugiau ambicijų ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Akivaizdu, kad dalis Graikiją krečiančių problemų yra bent truputį būdingos ir Lietuvai. Vis dėlto mes neretai esame per kritiški sau, nematome savo potencialo, mums dažnai atrodo, kad yra gerai visur, kur mūsų nėra. Iš tikrųjų tai netiesa.

Lietuva yra ambicingesnė, verslesnė, išmanesnė ir geriau valdoma už daugybę pasaulio ir Europos šalių. Mes, kaip ir graikai, turėtume labiau patikėti savimi ir savo jėgomis, o mūsų politikai turėtų koncentruotis ne ties ribojimais, draudimais ir varžymais, bet ties sąžiningų žaidimo taisyklių nustatymu, efektyvia vadyba ir paskatomis iniciatyvai.

Reklama

Liberali, o ne socialdemokratinė politika sukūrė gerovę Švedijoje

sweden01Žodžių junginys „gerovės valstybė“ šiandien Lietuvoje skamba dažniau nei „Tėve mūsų“. Politikai ir akademikai Švedijos gerovės modelį dažnai nurodo, kaip sektiną pavyzdį mums, gyvenantiems Skandinavijos kaimynystėje. Šiame rašinyje pamėginau atskleisti, kaip Švedija susikūrė gerovę ir ko tiksliai iš Švedijos politinės ir ekonominės raidos mes turėtume pasimokyti.

Apskritai gerovės valstybė – tai tam tikra valstybės koncepcija, bylojanti apie stiprų valstybės vaidmenį ekonominiame ir socialiniame šalies gyvenime. Jis pasireiškia turto perskirstymu, valstybei surenkant daugiau mokesčių bei paskirstant daugiau socialinių gėrybių piliečiams.

Dėl didelio valstybės kišimosi dešinieji liberalai, kuriems atstovauju, gerovės valstybės koncepciją linkę vertinti atsargiai. Mes akcentuojame gerovę, kuri yra sukuriama remiantis laisva ekonomika ir nedideliu valstybiniu reguliavimu. Būtent taip gerovė buvo sukurta Švedijoje. Deja, daugelis kalbančių apie gerovės valstybės kūrimą šioje šalyje to nežino arba tai yra pamiršę.

Švedijos klestėjimas – dešiniojo liberalizmo pasiekimas

Švedų rašytojo ir istoriko Johano Norbergo teigimu, 1840-1865 m. Švedijoje įvyko taiki liberalizmo revoliucija. Tuo metu susidariusi politinė situacija bei kai kurių veikėjų lyderystė leido Švedijai priimti svarbius ekonominę laisvę įvirtinančius įstatymus. Jie ilgainiui paklojo pamatą tolesnei šalies pažangai.

Šalyje suklestėjo medienos ir geležies pramonė, buvo pasirašytos laisvos prekybos sutartys su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, panaikinti migracijos barjerai, liberalizuoti darbo santykiai. Atviros sienos ir maži mokesčiai skatino švedus atsiduoti versliam kūrybingumui ir investuoti į produktyvesnę techniką.

Švedai tikėjo savo individualiomis jėgomis ir būrėsi į bendruomenes: šeimos savarankiškai organizavo švietimą, suklestėjo savanoriški darbuotojų ligos, nedarbo ir pensijų fondai. Skleidėsi individualus atsakomybės jausmas pasirūpinti savimi ir kitais.

Liberalai laisvės principų siekė ne tik ekonomikoje – šalyje buvo išplėstos spaudos ir religijos laisvės, moterims suteikta teisė turėti ir paveldėti turtą, gauti išsilavinimą ir daryti karjerą. Be to, įgyvendintos sisteminės reformos, susijusios su korupcijos mažinimu ir platesne demokratija.

1850-1950 m. laikotarpiu Švedijoje pajamos, tenkančios vienam gyventojui, išaugo aštuonis kartus, o gyventojų skaičius padvigubėjo (nors nemažai švedų atsivėrus sienoms emigravo į kitus kraštus). Iš atokaus ir neturtingo krašto Švedija tapo viena turtingiausių valstybių pasaulyje, čia pradėjo klestėti laisva visuomenė – tiek ekonomine, tiek socialine prasme.

„Nebeliko partijų. Šiandien visi yra liberalai“

Liberaliai mąstantieji pradėjo dominuoti ir politiniame, ir visuomeniniame šalies gyvenime. Dešinieji liberalai pasklido po įvairias politines partijas, čia ilgainiui nebeliko vieningos liberalios politinės jėgos, kuri, kaip kadaise, būtų dirbusi dėl vieno bendro tikslo.

Kartą Švedijos parlamente nuskambėjo frazė: „Now there are no parties. Everybody is a liberal nowadays“ (liet. Nebeliko partijų. Šiandien visi yra liberalai). Tai simboliškai įkūnijo Švedijos raidą iki pat 1950-ųjų ar net 1970-ųjų.

Iš tikrųjų, nors Švedijos socialdemokratai į valdžią atėjo jau 1932-aisiais, jiems imponavo liberali ekonominė darbotvarkė – juk jos produktyvumas galėjo finansuoti socialdemokratų suplanuotas valstybines programas. Realiai kapitalistinis modelis šalyje dominavo apie šimtą metų – 1870-1970 m.

Vis dėlto kairioji politika padarė savo: valstybės reguliavimas šalyje ilgainiui pradėjo dominuoti ir 1970-1990 m. Švedija tapo stambaus valstybės aparato, didelių mokesčių ir nerangios darbo jėgos įsikūnijimu. Tai valstybę galiausiai privedė prie ekonominės krizės 1990-aisias.

Šiuolaikinė Švedija ir kapitalistinė gerovės valstybė

,,Kapitalistinė gerovės valstybė” – išties skamba prieštaringai. Vis dėlto būtent taip ekonomistai šiandien apibūdina Švediją. Sužinojusi, kiek kainuoja nerangus gerovės valstybės aparatas, tiek 1990-aisiais, tiek 2000-aisiais Švedija vėl turėjo liberalizuoti savo ekonomiką, tiesa, ne taip radikaliai.

Šalyje pasireiškė platesnė privatizacija, įgyvendinta krepšelių sistema bendrajame lavinime, sumažintas finansavimas praktiškai visoms gerovės priemonėms, reformuota pensijų sistema, įsileista daugiau privačios iniciatyvos sveikatos sektoriuje, atsisakyta paveldėjimo ir dovanojimo mokesčių, daugiau dėmesio skiriama smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai.

Nuo 1990-ųjų Švediją valdė tiek kairieji, tiek ir dešinieji. Tačiau visi jie laikėsi labiau pragmatinės nei ideologinės politikos. Socialdemokratai aklai nesubsidijavo gerovės valstybės matydami, kad šalis pradeda stagnuoti. Savo ruožtu centro dešinieji nebuvo pakankamai ryžtingi, karpant socialines išmokas, reformuojant darbo santykius ir kitas sritis, kur šalis vis dar patiria stagnaciją.

Kaip sukurti gerovę Lietuvoje? Gerovę kurianti atsakomybė.

Svarstydami Švedijos sėkmės istoriją, žinoma, turime pripažinti, kad jai pasisekė – didžiųjų karų metais jai pavyko gyventi taikoje. Vis dėlto lygiuodamiesi į Švediją pirmiausiai turime suprasti patį svarbiausią dalyką – liberali, bet ne socialdemokratinė politika šią šalį padarė turtingą. Kitaip tariant, dideli mokesčiai ir didelės socialinės išmokos, nerangūs darbo santykiai ir apskritai didelis valstybės aparatas nėra tai, ko Lietuvai šiandien reikia.

Lietuvos gyventojai, visai kaip kadaise mūsų kaimynai švedai, pirmiausiai turi turėti pakankamai erdvės dirbti ir užsidirbti. Jie turi turėti galimybę pasirinkti paslaugų teikėją – nesvarbu, ar kalbame apie sveikatos, draudimo, pensijų ar švietimo sritį. Lietuvoje valstybė turi išlipti iš asmeninio žmonių gyvenimo, tik tokiu būdu liks pakankamai erdvės individualiai iniciatyvai, bendruomenių stiprėjimui ir atsakomybės skleidimuisi. Ten, kur valstybė viskuo pasirūpina, iš tikrųjų niekas nesirūpina niekuo.

Čia ir atsiskleidžia visas laisvės ir atsakomybės grožis: kai turime daugiau laisvės, susidaro terpė individualiai atsakomybei. Žinoma, mes bijome, kad individai atsakomybės taip ir neparodys. Dėl šios priežasties daug kas palaiko valstybines programas. Vis dėlto, kaip teisingai rašė F. von Hayekas – moralė ir moralinės vertybės išauga tik laisvės aplinkoje ir tik laisvės sąlygomis, o laisvoje visuomenėje tikima individualia atsakomybe.

Švedijos pavyzdys rodo, kad turime nebijoti laisvės, turime nebijoti reformų. Kaip bebūtų, Švedija reformų griebdavosi tik tada, kai ją prispausdavo krizės ar išorės sukrėtimai. Tai pamoka mums reformuotis greičiau ir nelaukti akimirkų, kai jau nebeturėsime kur trauktis. Nebijokime laisvės, nebijokime atsakomybės, tada ir gyvensime, kaip Švedijoje.

Šiame rašinyje remtasi Švedijos „Ratio“ tyrimų instituto duomenimis bei Johan Norberg esė „How Laissez-Faire Made Sweden Rich“.

Keletas minčių ties Talinu ir Seligeriu

Dalinuosi keletu minčių, kurios sukasi galvoje, apie rytdienos B. Obamos vizitą Taline bei V. Putino susitikimą su Rusijos jaunimu.

Tai, kad rytoj B. Obama lankosi Estijoje, yra labai gerai mums visiems. Tačiau mus, lietuvius, tikriausiai vis kamuoja klausimas – kodėl būtent į Estiją. Galbūt yra ir kitokių priežasčių, bet savomis akimis aš matau tris pagrindines (gal jos ką nors įkvėps):

  • Estijos Prezidento T. H. Ilveso lyderystė ir asmeninė iniciatyva.
  • Estija viena iš nedaugelio NATO valstybių ir vienintelė iš Baltijos šalių vykdo įsipareigojimus ir skiria 2 proc. BVP krašto gynybai.
  • Estija užsienio politikoje nesimaivė, nesielgė dviprasmiškai, neignoravo JAV Prezidento kvietimų ir neužsiėmė akcentų perdėliojimu užsienio politikoje, kai karas atrodė toliau negu toli.

Bus įdomu stebėti, kaip viskas klostysis rytoj Taline, o poryt Velse, NATO viršūnių susitikime.Talinas

Tačiau kol kas kviečiu pasižiūrėti į tai, kas vyko prieš keletą dienų prie Seligero ežero, Rusijoje. Čia, kaip ir kasmet, buvo organizuojama jaunimo stovykla, kurioje viešėjo Prezidentas V. Putinas ir atsakinėjo į jaunimo klausimus. Apie šitą stovyklą jau esu rašiusi anksčiau, kai veikiau Europos Taryboje.

Apačioje galite susipažinti su V. Putino ir studentų diskusijos video. Dabartinių įvykių fone mes Rusiją įsivaizduojame, kaip agresyviai nusiteikusią šalį, kuri mus laiko vienu didžiausių savo priešų. Tai kontrastuoja su linksmais ir spalvingais jaunais žmonėmis, kuriuos galima išvysti šiame video. Jie, atrodo, visai nesiskiria nuo mūsų – uždavinėja jiems rūpimus klausimus, susijusius su jų universitetais, gyvenamais miestais, jų galimybėmis įgyvendinti savo idėjas. Visiškai tradicinė stovykla, nesiskirianti nuo visų kitų, kurios vyksta Lietuvoje ir į toliau į Vakarus.

Tačiau ilgainiui pastebi, kad šie jauni žmonės ir jų svečias dalykus mato kiek iš kitokios perspektyvos. Jaunimas dėkoja V. Putinui už tai, kad ,,padeda broliams slavams Ukrainoje“, jie jo klausia, ar Kazachstane tikėtinas Ukrainos scenarijus (V. Putinas atsargiai pradėjęs ir pagyręs Kazachstano Prezidentą staiga nepastebimai užsimena, kad Kazachstanas, kaip valstybė, netgi neegzistavo – tai vėliau suerzino N. Nazarbajevą), istorijos studentai sako, kad reikia ne tik žinoti tai, kas buvo praeityje, bet ir tai, kas bus ateityje, ir V. Putinui įteikia savo parašytą būsimą Rusijos istoriją 2014-2045 (deja, nežinome, kas joje rašoma). Tiesa, šiam Rusijos jaunimui – visai, kaip ir mums, – atrodo, kad Jungtinės Tautos yra neveiksnios, jiems taip pat įdomu, ar gali taip nutikti, kad istorija veikia ciklais ir kad karas gali pasikartoti.

 Ir štai, ką V. Putinas atsako:

  • Rusija yra toli nuo didelio masto karinio konflikto (suprask, į tokį nesivels)
  • Rusija yra didžiausia branduolinė šalis (suprask, kiti nenorės su ja prasidėti)
  • Istorija gali būti cikliška, kaip ir egzistuoja ciklai ekonomikoje (suprask, kad niekas neaišku dėl ateities)

Jaunimas gausiais aplodismentais sutinka daugelį V. Putino pasisakymų (pavyzdžiui, kad rusai tokia tauta, kurios niekas negąsdina), jie linksi ir pritaria savo prezidento argumentams, merginos užduodamos klausimą giria V. Putino megztinį ir išvaizdą.

Ši diskusija yra įdomi patirtis, padėsianti geriau suprasti, kaip mąsto ir kuo gyvena mūsų kaimynai rusai. Pažiūrėkite, vienoje ausinėje originali rusų kalba, kitoje – angliškas vertimas.

Baltijos keliui 25 – nepamirškime žiūrėti į priekį!

Baltijos kelias visada primins ne tik apie Baltijos žmonių laisvės troškimą, bet ir apie tai, kokia taiki, demokratiška ir vakarietiška yra šitų šalių prigimtis. Ne keiksmais ir ne peiliais, o dainomis žmonės susivienijo laisvei. Tai gera pamoka tiek dabar dėl nepriklausomybės kovojančioms šalims, tiek ir mums patiems savo viduje.

Kasmet minime Baltijos kelią ir juo didžiuojamės. Tačiau reikia žiūrėti į priekį, į tai, ar Baltijos žmonės yra vieningi, ar mus viso labo vienija bendra komunistinė praeitis. Šis regionas bus sėkmingas ir turtingas tik tada, kai kryptingai ir vieningai sieks to paties tikslo. Pasaulis mus mato, kaip labai panašias šalis, praktiškai vieną darinį, kurio atskiruose regionuose viskas skiriasi labai nežymiai.

Politika yra sudėtinga, todėl visada kils diskusijų dėl Rail Balticos, atominės elektrinės, LNG terminalų ir viso kito, kas daug kainuoja. Tai politikų ir derybininkų darbas. Tačiau žmonės, kurie prieš 25 m. sukūrė Baltijos kelią, galėtų būti draugiškesni vieni kitiems.

Baltijos šalys turėtų vystytis vieningai, derinti politines, kultūrines, ekonomines ir infrastruktūrines vizijas, o ne aklai varžytis, aiškindamiesi, kieno BVP vienam gyventojui maža dalele yra didesnis, kur mažiau savižudžių, ar – galiausiai – kur buvo Baltijos kelio pradžia – Vilniuje ar Taline.

Su gražia švente, nepamirškime žiūrėti į priekį!

Neregėta Lietuva

1918-uosius prisimenant

Minime 1918-ųjų vasario 16-ąją. Šiandien neretai sunku įsivaizduoti, kaip beveik prieš šimtmetį sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis Nepriklausomybės akto signatarams ir visiems, kurie siekė modernios valstybės sukūrimo, pavyko veikti taip operatyviai ir taip sėkmingai. Tiesa, atkurti valstybę pavyko ne iškart, buvo bandymų ir prieš 1918-uosius.

Kaip bebūtų, būtent 1918 m. vasario 16-osios aktas  leido siekti kovo 11-osios, būtent jis atvėrė galimybes formuotis mums, tokiems, kokiais dabar esame ir norėtume būti.

Turėjome neįtikėtinai talentingą ir gudrią šviesuomenę, nenuvilkime jų, nešvaistykime jų darbo vėjais.