Galvokime ne tik apie spalį, bet ir apie naują dešimtmetį

Pastarąjį mėnesį politinėje padangėje išgyvenome tikrą žemės drebėjimą, kuris daugelį privertė susimąstyti ne tik dėl liberalų politinės ateities, bet ir apskritai – ar galime pasitikėti politika, partijomis ir vienas kitu.

 

Kai kam jau spėjo pabosti mūsų diskusijos apie skaidrumą, tačiau tokioje situacijoje apie tai kalbėti yra būtina. Iš tiesų mūsų partijos inicijuotas skaidrumo standartas nėra tobulas ir piktos valios jis gali neužkirsti.

 

Finansų ir priimtų sprendimų viešinimas kai kuriems kolegoms pasirodė beprasmiška ir naivu. Man atrodo, kad tai turėtų būti savaime suprantama. Tiesiog neįtikėtinai keista, kad iki šiol nei vienai partijai Lietuvoje į galvą nešovė atverti savo duomenų. Politinei partijai – organizacijai, kuri savo esybe turėtų siekti atvirumo.

 

Galima tik apgailestauti, kad šios išvados prieiname tik po mūsų partiją sukrėtusio skandalo. Atvėrėme duomenis savo valdomose savivaldybėse, o apie savo pačių organizaciją pamiršome. Šiandien kitos išeities neturime. Padarysime tai ir tai taps naujos politikos Lietuvoje neatskiriamu bruožu, kuriuo paseks kitos Lietuvos partijos.

 

Paskutiniai įvykiai liberalų bendruomenę sukrėtė, tačiau negalime nuleisti rankų. Lietuvai reikia liberalų ir liberalizmo. Mūsų Nepriklausomybės aušroje klestėjo diskusijos, kas yra laisvė, kiek jos mums reikia, koks ryšys tarp laisvės ir atsakomybės. Tačiau kur šios diskusijos šiandien?

 

Lietuva yra šalis, kurioje gyvena iniciatyvūs žmonės, jie kuria idėjas ir buriasi į verslus. Vis dėlto absoliuti dauguma verslų miršta ankstyvais metais. Priežastis paprasta – aplinka vis dar nėra draugiška iniciatyvai.

 

Šiandien Lietuva taip pat tampa šalimi, kurioje įsivyrauja tolerancija naujiems ar vis didesniems mokesčiams. Tik prieš rinkimus atsidaromi nauji „Excelio“ programos langai paskaičiuoti, kiek būtų galima sumažinti PVM. Visą kitą laiką yra ieškoma būdų ne kaip sutaupyti valdžios sąskaita, o kiek paimti iš žmogaus sąskaitos.

 

Tačiau pakalbėkime ne tik apie ekonomiką, pakalbėkime apie rūpestį vienas kitu. Dažnai mus kaltina, kad esame socialiai nejautrūs, nes nepalaikome grandiozinių subsidijų programų. Taip, mes manome, kad ten, kur valdžia neva pasirūpina viskuo, iš tikrųjų niekas nesirūpina niekuo.

 

Todėl mes visi turime rūpintis vieni kitais – apie tai yra liberalizmas. Žmogus turi rūpintis kitu žmogumi. Valdžia turi leisti skleistis rūpestingai bendruomenei, jai padėti ir netrukdyti.

 

Neįtikėtinai skamba faktas, kad šiandien, pavyzdžiui, Neįgaliųjų departamente vis dar nesidarbuoja nei vienas žmogus su negalia. Neįtikėtinai skamba tai, kad Vaiko raidos centrui, keičiančiam šimtų vaikų likimus ir galinčiam pakeisti tūkstančius, vis dar neatsiranda vietos sveikatos sistemos džiunglėse. Neįtikėtinai atrodo ir tai, kad didžiausią Lietuvos problemą – savižudybes – sprendžia pavienės savivaldybės savo kuklių resursų ir idėjinių visuomenininkų pagalba. Ir vis dar nesulaukia centrinės valdžios dėmesio. Ar tai galime vadinti socialiai atsakinga Vyriausybe?

 

Daugelis turėjo svajonę, kad liberalams lemta šį rudenį keisti Lietuvą. Tačiau gegužę paaiškėjo, kad turime pasikeisti ir mes patys. Prieš skubėdami keisti Lietuvą, turime pasikeisti ir mes patys.

 

Dabar liberalai priima sprendimus ne tik spalio rinkimams, bet ir naujam liberalų dešimtmečiui. Eime į priekį su švaria sąžine – ,,Mūsų darbus telydės Laisvės ir Vilties dvasia“.

Nauja karta politikoje: leiskime kandidatuoti nuo aštuoniolikos

Telegraph youthPastaruoju metu daug kalbama apie naują kartą politikoje, apie tai, kaip yra svarbu jaunimui suteikti galimybę dalyvauti rinkimuose. Vis dėlto politinės valios konkretiems sprendimams, kurie realiai padidintų jaunimo dalyvavimą politikoje, niekas nerodo.

O juk būtent dalyvavimas rinkimuose – tiek balsuojant, tiek kandidatuojant – ir su tuo susijusi patirtis yra svarbūs veiksniai, siekiant didesnio jaunosios kartos įsitraukimo.

Šiuo metu Lietuvoje konservatyviausiai visoje Europoje reglamentuojamas amžiaus cenzas, taikomas kandidatams į parlamentą ir savivaldą. Mūsų šalyje turi sulaukti dvidešimt penkerių, kad galėtumei kandidatuoti į Seimą bei dvidešimties, jeigu nori dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Tokių griežtų apribojimų neturi dauguma Europos valstybių. Visuose rinkimuose nuo aštuoniolikos metų galima kandidatuoti Danijoje, Suomijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje ir kitur. Štai Estijoje į parlamentą gali būti renkamas dvidešimt vienerių sulaukęs asmuo, o savivaldos rinkimuose –  aštuoniolikos.

Labiausiai paplitęs argumentas prieš tokios teisės amžiaus cenzo sumažinimą Lietuvoje yra patirties ir supratimo stoka. Neva tokio amžiaus žmonės yra nepakankamai subrendę, kad galėtų spręsti dėl svarbiausių valstybės ar savivaldos klausimų.

Tai yra didelė klaida, nes amžius neturėtų būti standartas, kuriuo matuojamas politinis suvokimas ir patirtis. Juk yra daugybė vyresnių žmonių, kurie į politiką pateko neturėdami su tuo nieko bendro. Tuo tarpu yra daugybė jaunų žmonių, kurie dar būdami mokykloje ar universitete įsitraukia į įvairių politinių organizacijų veiklą, domisi politiniais sprendimais, prisideda prie politinių kampanijų ar programų rengimo. Tokie žmonės jau dalyvauja politikoje dar nebūdami politikais.

Be to, Europos Parlamento rinkimuose yra leidžiama kandidatuoti jau nuo dvidešimt vienerių –  tai juk jokiu būdu nereiškia, kad Europos Parlamente reikia mažiau brandos ar politinio suvokimo nei Lietuvos Seime.

Tokiose ir panašiose diskusijose yra užmirštama, kad teisė kandidatuoti jokiu būdu neužtikrina išrinkimo fakto. Tai yra galimybė prisidėti prie partijos sėkmės, įgyti patirties, padėti pamatus ateities karjerai – būtent to netenka daugybė perspektyvių jaunų politikų Lietuvoje. Galų gale, jeigu asmuo yra išrenkamas, ko gero, tai reiškia, kad jis buvo to vertas.

Įdomu tai, kad formuojant Vyriausybę – skiriant ministrus –  nėra taikomi jokie amžiaus apribojimai. Taigi tai teoriškai reiškia, kad aštuoniolikmetis gali tapti bet kurios ministerijos galva. Vis dėlto tai, kad ministro amžius Lietuvoje dar niekam nesukėlė jokių abejonių ar įtarimų tik įrodo, kad politikams mandatas pirmiausiai yra suteikiamas atsižvelgiant ne į jų amžių, o į patirtį, dalykines savybes ir politinį pasitikėjimą.

Gerbiamieji, atėjo laikas ne tik kalbėti apie naujos politikų kartos svarbą, bet ir imtis realių politinių veiksmų, jai įsileisti. Leiskime jauniems žmonėms ne tik rinkti, bet ir būti renkamiems jau nuo aštuoniolikos.