Trys užmiršti dalykai svarbūs verslui

Garsių verslo vardų investicijų atitraukimas iš Lietuvos praėjusią savaitę sukėlė tikrą audrą viešojoje erdvėje. Kiekvienu atveju tokius įmonių strateginius sprendimus galėjo nulemti kiek skirtingas kompleksas priežasčių. Vis dėlto, akivaizdu, kad Lietuvos reguliavimo aplinka galėtų būti draugiškesnė tiek dideliems verslo vardams, tiek mažoms įmonėms.

Šiandien populiaru kalbėti apie pasenusį darbo kodeksą ir neefektyvią socialinio draudimo sistemą, kurie apsunkina spartesnę verslo plėtrą, darbo vietų kūrimą ir atlyginimų augimą. Vis dėlto yra dar bent trys dalykai, kuriuos turėtume pasiekti verslo sąlygų gerinimo srityje.

1. Iš esmės keisti priežiūros institucijų požiūrį į verslą

Šiandien Lietuvoje veikia 68 institucijos, kurios vienaip ar kitaip atlieka verslo priežiūrą. Tarp jų yra gerai žinomos didelės agentūros tokios, kaip Valstybinė mokesčių inspekcija, Maisto ir veterinarijos tarnyba ar Valstybinė darbo inspekcija, tačiau yra ir mažesnių agentūrų, reguliuojančių konkrečią verslo veiklos sritį.

Liberalams dirbant Vyriausybėje buvo pradėta įgyvendinti verslo priežiūros institucijų pertvarka. Reforma siekė sumažinti naštą verslui ir žmonėms, buvo siekiama mažinti korupcijos prielaidas, užtikrinti, kad priežiūros reikalavimai būtų suprantami, lengvai ir patogiai prieinami. Priežiūros institucijos turėjo tapti verslo konsultantėmis, o ne baudėjomis. Dešiniuosius pakeitusi A. Butkevičiaus Vyriausybė taip pat nenubraukė šių tikslų, tačiau proveržio pertvarkoje jiems pasiekti nepavyko.

Pradedantys verslininkai vis dar skundžiasi, kad užuot konsultuodami, kaip pažeidimų nepadaryti, priežiūros inspektoriai a priori ateina fiksuoti pažeidimų ir verslą vertina tik kaip pažeidimų šaltinį. Štai, pavyzdžiui, pirmaisiais verslo veiklos metais iš tiesų dalis institucijų pradedančio verslo nebaudžia. Tačiau jau antraisiais metais verslininkai yra nubaudžiami ir už pirmuosius. O tai juk yra tikra reformos keltų tikslų pornografija.

Taigi turime grįžti prie verslo priežiūros institucijų pertvarkos, iš esmės keičiant požiūrį į verslą ir į institucijų veiklos misiją. Ne užfiksuotų pažeidimų skaičius, o pažeidimų sumažinimas bendromis jėgomis turi tapti visų priežiūros agentūrų veiklos standartu. Būtina sustiprinti institucijų tarpusavio bendravimo tinklą, pagaliau suformuoti vientisą požiūrį į verslą ir vieningas procedūras, sukurti atvirą bendravimą. Valdantieji turi prisiimti lyderystę ieškant politinio susitarimo dėl priežiūros institucijų ir jų funkcijų konsolidavimo, ko deja, per pastaruosius ketverius metus neišvydome.

2. Supaprastinti reikalavimus ir pagreitinti procedūras 

Net ir įgyvendinus pirmąjį punktą, verslininkams (ypač pradedantiems) gali būti sunku atitikti įvairius reikalavimus, kurių yra gerokai per daug. Visi, kurie, pavyzdžiui, bandė atidaryti lauko kavinę, gerai žino, kokį kryžiaus kelią reikia nueiti – tiek valstybės institucijose, tiek ir savivaldoje.

Savo ruožtu Vilniaus savivaldybėje dirbame tam, kad paslaugos verslui ir gyventojams būtų greitesnės ir paprastesnės. Pavyzdžiui, praėjusiais metais savivaldybė savo paslaugas teikė vidutiniškai 7 dienomis greičiau nei metais prieš tai. Leidimai lauko reklamai 2015-aisiais išduoti vidutiniškai 15 dienų greičiau nei 2014 m. Teritorijų planavimo dokumentai 2015 m. buvo įregistruojami net 24 dienomis greičiau nei 2014 metais. O formalių leidimų renginiams, jeigu jais nestabdomas eismas ir neprekiaujama alkoholiu, išvis atsisakėme.  Vis dėlto dar daug darbų reikia nuveikti čia, vietos lygmenyje.

Tuo tarpu verslą prižiūrinčios nacionalinės agentūros yra pavaldžios skirtingoms ministerijoms, todėl ir situacija jose yra pakankamai skirtinga, nes priklauso nuo ministerijos vadovybės požiūrio. Pagaliau, kai kurios agentūros yra tokios stiprios, jog netgi sunku pasakyti, kokiam ministrui yra formaliai pavaldžios. Tai geriausiai išryškėjo ,,Judex“ koldūnų ir Maisto ir veterinarijos tarnybos atveju.

Taigi norint pasiekti esminį pokytį supaprastinant verslo reguliavimą ir pagreitinant procedūras nacionaliniu mastu reikia aiškios Vyriausybės vadovo lyderystės reikalaujant kiekvienoje institucijoje peržiūrėti reikalavimus, juos paverčiant paprastesniais, labiau atitinkančiais XXI amžiaus realijas. Tai, kaip keičiasi institucijų veikla, geriausiai atskleistų grįžtamojo ryšio vertinimas – kai klientai, šiuo atveju verslas, būtų periodiškai apklausiami apie valstybės institucijų teikiamas paslaugas.

3. Neapmokestinti reinvestuojamo pelno 

Anksčiau įvardinti du punktai reikalauja didelio politikų ir tarnautojų įsitraukimo bei nuolatinio dėmesio reformos įgyvendinimui, tuo tarpu trečiasis gali būti įgyvendintas pakeitus įstatymą Seime ir gerai pasiruošus jo įgyvendinimui Finansų ministerijoje.

Šiuo metu įmonės uždirbto pelno, nepaskirstytų lėšų panaudojimas įmonės veiklai plėtoti Lietuvoje yra apmokestinamas 15 proc. tarifu. Tuo tarpu Estijoje taikomas 0 tarifas. Tai reiškia, kad Lietuvos įmonėms yra sunkiau investuoti į plėtrą, tobulesnes technologijas nei kaimyninėje šalyje.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos apklausos duomenimis, apie 70 proc. rinkos dalyvių tvirtino, kad siekiant didinti įmonių investicijas, skatinti ekonomikos augimą ir užtikrinti naujas darbo vietas reikalinga atisakyti reinvestuojamo pelno apmokestinimo. Taigi turime pasiekti, kad įmonių pelnas apmokestinamas būtų tik jį išsimokant. Tokie Pelno mokesčio įstatymo pakeitimai leistų lengviau pritraukti užsienio investicijas, diegti inovacijas, plėstis ir didinti atlyginimus.

***

Lietuvoje gyvena daug iniciatyvių ir darbščių žmonių, kurie nebijo imtis verslo. Štai Eurostato duomenimis, Lietuvoje kasmet įsteigiama apie 40 tūkst. naujų įmonių. Tuo tarpu Latvijoje apie 15 tūkst. Estijoje – 8 tūkst. Iš tikrųjų Lietuvoje įsteigti įmonę nėra sunku. Turint elektroninį parašą, tai paprasta padaryti per keletą dienų keleto kompiuterio klavišų pagalba. Visai kas kita yra vystyti veiklą, kurti naujas darbo vietas, plėstis ar tiesiog išgyventi.

Verslo sąlygų gerinimas turi tapti naujo Seimo ir Vyriausybės prioritetu. Suprantu, kad ,,Judex“ koldūnų fone apie verslo priežiūros supaprastinimą kalbėti yra nepopuliaru. Galbūt todėl nei viena kita partija apie tai ir nekalba. Vis dėlto valstybė neturėtų mušti sąžiningų darbščių žmonių dėl keleto galimai piktnaudžiaujančių. Politikų ir valstybės tarnautojų užduotis yra sukurti tokias taisykles, kurios būtų suprantamos, taikomos visiems vienodai ir paprasčiausiai netrukdytų įgyvendinti idėjų.

Tema, kuri yra tabu Lietuvos politiniams lyderiams

Stebėjau pirmuosius ,,Žinau, ką renku“ lyderių debatus. Buvo įdomu kokia stebėtina VIENYBĖ kai kuriais klausimais pasireiškė :). Kad ir atsakymai į klausimą ,,kokia Jūsų nuomonė apie žolės legalizavimą“. Net ir buvęs policijos pareigūnas nepateikė įvairiapusiškesnės nuomonės. Visi atsižegnojo kalbėdami, kad jie prieš svaiginimąsi. Bet ar tikrai tik tiek galima pasakyti?

Kodėl niekas neužsiminė apie tai, kokia šiandien yra juodoji svaigalų rinka, kurią šiuo metu kontroliuoja mafija? Kodėl niekas nekalbėjo apie jaunų (kartais neatsakingai pasielgiančių) žmonių likimus, kurie vieną dieną gali gauti tik įspėjimą, o kitą dieną gali sėsti už grotų keleriems metams, susigriauti gyvenimą, išeiti iš ten visiškai degradavę? Kodėl niekas nei žodelio nepasakė apie galimybę legalizuoti kanapes medicininiais tikslais, kad galėtume padėti žmonėms išgyventi?

Į šiuos klausimus pasaulyje yra ieškoma atsakymų ne todėl, kad yra norima SKATINTI kanapių vartojimą ir svaiginimąsi. Šios diskusijos vyksta, nes yra valia KONTROLIUOTI šią juodą ir pavojingą zoną. Šiomis temomis nebijo diskutuoti Pasaulio ekonomikos forumas, Kanados ir kitų demokratinių Vakarų valstybių vyriausybės. O pas mus visiškas politinis davatkynas. NIEKAS nemato problemos.

Aš nesu ekspertė, nesu medikė, nesu žolės mėgėja. Pagaliau neturiu griežto įsitikinimo, kuri alternatyva yra geriausia. Bet man aišku viena – diskutuoti dėl įstatymo turinio reikia, nes jeigu dabartiniams lyderiams atrodo, kad situacija yra labai gera, tai jie nieko apie tai nežino.

Eitynių išvakarėse. Ko trūksta, kad turėtume civilinę partnerystę?

Esame įpratę žmogaus teisių klausimus svarstyti ideologinėje ir teisinėje šviesoje. Šiandien tarptautinėje žmogaus teisių konferencijoje į lyčiai neutralų civilinės partnerystės įteisinimo klausimą pamėginau pažvelgti iš politikos analizės perspektyvos.

Čia man į pagalbą atėjo P. Sabatier ir H. Jenkins-Smith palaikymo koalicijų teorinis pagrindas. Viešąją erdvę nesunku susikirstyti dvi ,,palaikymo koalicijas“ – koaliciją A, kuri pasako už partnerystės įteisinimą, ir koaliciją B, kuri yra prieš.

Koalicijoje A matome liberalų ir socialdemokratų politikus, tokias nevyriausybines organizacijas, kaip Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos žmogaus teisių centras, LGL, Tolerantiško jaunimo asociacija, Lietuvos liberalus jaunimas, Jaunimo linija ir kt. Taip pat didėja visuomenės autoritetų palaikymas – čia ir Andrius Tapinas, ir Paulius Ambrazevičius, ir Vaidas Jacob Baumila, kiti. Šia tema nemažai kalba ir užsienio valstybių diplomatai Lietuvoje. Taigi turime nemažą ir įvairią koaliciją.

Koalicijoje B matome didelę dalį Tėvynės sąjungos narių, taip pat partiją ,,Tvarka ir teisingumas“, dalį ,,Darbo partijos“ veikėjų. Galima, be abejo, išskirti mažus, bet garsiai rėkiančius nacionalistus. Juos priskirčiau nevyriausybininkų ,,krepšeliui“ :).

Abi šios koalicijos nėra viduje gerai koordinuotos, tačiau jų veikėjams būdingi panašūs įsitikinimai, resursai ir (iš dalies) strategijos.

Tam, kad būtų įmanomas bent šioks toks dialogas tarp dviejų skirtingų palaikymo koalicijų yra labai svarbus politikos brokerio vaidmuo. Paprastai tai gali būti aukštas pareigas ir autoritetą turintis telkiantis lyderis, pavyzdžiui, prezidentas, premjeras ar parlamento pirmininkas.

Kas reikalinga, kad civilinė partnerystė taptų realybe?

1. Turime dar labiau išplėsti palaikymo koaliciją A. Reikia įtraukti daugiau politikų iš liberalų ir socialdemokratų gretų, taip pat reikia labiau įtraukti pavienius koalicijos B partijų narius. Štai Tėvynės sąjungoje, akivaizdu, tolerantiškai pozicijai yra tikrai nemažai potencialo, kaip, manau, ir ,,Darbo partijoje“.

2. Reikia labiau derinti veiksmus koalicijos A viduje. Mes dalijamės panašiais įsitikinimais, turime resursų, tačiau strategija galėtų būti kur kas aiškesnė ir nuoseklesnė.

3. Mums reikia daugiau diskusijos su koalicija B. Nesakau, kad su populistais, bet, kaip jau minėjau, su dalimi atvirai mąstančių tų partijų ir organizacijų narių.

4. Mums ypatingai reikalingas politikos brokeris, nes kol kas nei viena aukšta institucija neaptaria šios temos apskritai.

Estijos pavyzdys parodė, kad balsavimo parlamente metu visose partijose buvo įvairių nuomonių ir balsavimas iš esmės vyko ne pagal frakcijų sutarimus, o laisvai. Tai dar labiau sustiprina argumentą, kad turime kalbėtis su koalicijos B veikėjais.

Manau, kad Lietuvoje partnerystės įteisinimo reiks laukti ne taip jau ilgai, galbūt 5-erius ar 6-erius metus. Vis dėlto turime atminti, kad homofobija su tuo nepasibaigs. Taigi visuomenės autoritetų ir nevyriausybininkų vaidmuo čia yra gyvybiškai svarbus.

Galvokime ne tik apie spalį, bet ir apie naują dešimtmetį

Pastarąjį mėnesį politinėje padangėje išgyvenome tikrą žemės drebėjimą, kuris daugelį privertė susimąstyti ne tik dėl liberalų politinės ateities, bet ir apskritai – ar galime pasitikėti politika, partijomis ir vienas kitu.

 

Kai kam jau spėjo pabosti mūsų diskusijos apie skaidrumą, tačiau tokioje situacijoje apie tai kalbėti yra būtina. Iš tiesų mūsų partijos inicijuotas skaidrumo standartas nėra tobulas ir piktos valios jis gali neužkirsti.

 

Finansų ir priimtų sprendimų viešinimas kai kuriems kolegoms pasirodė beprasmiška ir naivu. Man atrodo, kad tai turėtų būti savaime suprantama. Tiesiog neįtikėtinai keista, kad iki šiol nei vienai partijai Lietuvoje į galvą nešovė atverti savo duomenų. Politinei partijai – organizacijai, kuri savo esybe turėtų siekti atvirumo.

 

Galima tik apgailestauti, kad šios išvados prieiname tik po mūsų partiją sukrėtusio skandalo. Atvėrėme duomenis savo valdomose savivaldybėse, o apie savo pačių organizaciją pamiršome. Šiandien kitos išeities neturime. Padarysime tai ir tai taps naujos politikos Lietuvoje neatskiriamu bruožu, kuriuo paseks kitos Lietuvos partijos.

 

Paskutiniai įvykiai liberalų bendruomenę sukrėtė, tačiau negalime nuleisti rankų. Lietuvai reikia liberalų ir liberalizmo. Mūsų Nepriklausomybės aušroje klestėjo diskusijos, kas yra laisvė, kiek jos mums reikia, koks ryšys tarp laisvės ir atsakomybės. Tačiau kur šios diskusijos šiandien?

 

Lietuva yra šalis, kurioje gyvena iniciatyvūs žmonės, jie kuria idėjas ir buriasi į verslus. Vis dėlto absoliuti dauguma verslų miršta ankstyvais metais. Priežastis paprasta – aplinka vis dar nėra draugiška iniciatyvai.

 

Šiandien Lietuva taip pat tampa šalimi, kurioje įsivyrauja tolerancija naujiems ar vis didesniems mokesčiams. Tik prieš rinkimus atsidaromi nauji „Excelio“ programos langai paskaičiuoti, kiek būtų galima sumažinti PVM. Visą kitą laiką yra ieškoma būdų ne kaip sutaupyti valdžios sąskaita, o kiek paimti iš žmogaus sąskaitos.

 

Tačiau pakalbėkime ne tik apie ekonomiką, pakalbėkime apie rūpestį vienas kitu. Dažnai mus kaltina, kad esame socialiai nejautrūs, nes nepalaikome grandiozinių subsidijų programų. Taip, mes manome, kad ten, kur valdžia neva pasirūpina viskuo, iš tikrųjų niekas nesirūpina niekuo.

 

Todėl mes visi turime rūpintis vieni kitais – apie tai yra liberalizmas. Žmogus turi rūpintis kitu žmogumi. Valdžia turi leisti skleistis rūpestingai bendruomenei, jai padėti ir netrukdyti.

 

Neįtikėtinai skamba faktas, kad šiandien, pavyzdžiui, Neįgaliųjų departamente vis dar nesidarbuoja nei vienas žmogus su negalia. Neįtikėtinai skamba tai, kad Vaiko raidos centrui, keičiančiam šimtų vaikų likimus ir galinčiam pakeisti tūkstančius, vis dar neatsiranda vietos sveikatos sistemos džiunglėse. Neįtikėtinai atrodo ir tai, kad didžiausią Lietuvos problemą – savižudybes – sprendžia pavienės savivaldybės savo kuklių resursų ir idėjinių visuomenininkų pagalba. Ir vis dar nesulaukia centrinės valdžios dėmesio. Ar tai galime vadinti socialiai atsakinga Vyriausybe?

 

Daugelis turėjo svajonę, kad liberalams lemta šį rudenį keisti Lietuvą. Tačiau gegužę paaiškėjo, kad turime pasikeisti ir mes patys. Prieš skubėdami keisti Lietuvą, turime pasikeisti ir mes patys.

 

Dabar liberalai priima sprendimus ne tik spalio rinkimams, bet ir naujam liberalų dešimtmečiui. Eime į priekį su švaria sąžine – ,,Mūsų darbus telydės Laisvės ir Vilties dvasia“.

Kokio viešojo sektoriaus nusipelnė XXI a. Lietuva?

Jeigu kas nors paklaustų, kokia kryptimi šiandien juda Lietuvos viešojo sektoriaus politika tikriausiai reikėtų atsakyti, jog ji nejuda, o stovi. Kadenciją baigianti Vyriausybė ketverius metus šioje srityje nerodė didelių ambicijų, tačiau nepaisant to, turime eiti į priekį. Šiame straipsnyje aptariu, kokiais principais ir kokia viešojo valdymo doktrina turėtume vystyti mūsų valstybės tarnybą ir viešąjį sektorių ateityje.

Ką šiandien turime?

Valstybės tarnybos departamento (VTD) duomenimis, 2016 m. valstybės ir savivaldybių institucijose buvo numatyta beveik 58 tūkstančiai pareigybių, iš kurių 93 % buvo užimtos. Tai reiškia, jog šiandien Lietuvoje yra tūkstančiu pareigybių daugiau, nei 2012-aisiais.

Pav. nr. 1.

Akivaizdu, kad Vyriausybei politiškai nesiimant lyderystės viešojo sektoriaus politikoje susidaro visos sąlygos savaiminiam biurokratijos augimui. Kaimyninių valstybių pavyzdžiai taip pat sufleruoja, kad Lietuvai reikia lieknesnio viešojo sektoriaus, tačiau pareigybių ir darbuotojų skaičiaus mažinimas nėra tikslas savaime. Kokiais principais turime valdyti viešąjį sektorių?

1. Atvirumas ir skaidrumas

2015 m. pabaigos Eurobarometro duomenimis, Vyriausybės veikla nepasitiki net 59 proc. Lietuvos gyventojų, tai yra antra nemėgstamiausia institucija Lietuvoje po Seimo, kuriuo nepasitiki net 75 proc. gyventojų. Nepasitikėjimas Vyriausybe ir jos veikla yra nulemtas ne tik mūsų nelaimingos sovietinės praeities, bet ir atvirumo, skaidrumo, geresnio paslaugų teikimo stokos.

Taigi viešųjų įstaigų veikla pirmiausiai turi būti orientuota į klientą. Teikiamos paslaugos turi būti greitos, o aptarnavimas mandagus. Tam nebūtina keisti didelių įstatymų – reikia supaprastinti įstaigų vidines procedūras, išplėsti elektroninių paslaugų erdvę ir kokybę, plačiau pritaikyti elektroninį parašą. Tai kelias, kuriuo šiuo metu eina Vilniaus miesto savivaldybė.

Kitas Vilniuje proveržį pasiekęs faktorius – atviri duomenys. Valstybės institucijų valdomi duomenys turi būti atviri ir prieinami visuomenei, verslui, nevyriausybinėms organizacijoms, žiniasklaidai. Nors Lietuva jau pasistūmėjo atvirų duomenų srityje, turime įgyvendinti ambicingesnę ir vieningą duomenų atvėrimo strategiją, Lietuva turi tapti tarptautinėje bendruomenėje pripažįstamu atvirų duomenų pavyzdžiu.

Platus elektroninių paslaugų taikymas ir atviri duomenys sąlygos didesnį skaidrumą, tačiau taip pat valstybės tarnyboje turime taikyti nulinės tolerancijos korupcijai principą. Viešojo sektoriaus darbuotojai ne tik turi žinoti, kur kreiptis, norint pranešti apie korupciją, dar daugiau – turime garantuoti anonimiškumą ir apsaugą tiems viešojo sektoriaus darbuotojams, kurie išdrįsta prabilti.

2. Efektyvumas ir lankstumas

Viešojo administravimo įstaigos turi dirbti efektyviai, o dėmesys pirmiausiai turi būti skiriamas rezultatams, ne procesams. Reikalinga peržiūrėti persidengiančias funkcijas, dalį agentūrų pertvarkyti jas sujungiant arba kai kurių funkcijas priskiriant kitoms.

Geras pavyzdys yra verslo priežiūros institucijų pertvarka. Pradėta 2009 m. ji buvo viena iš nedaugelio dešiniųjų vyriausybės iniciatyvų, kurią A. Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė planavo tęsti. Dar daugiau – priežiūros institucijų konsolidavimas tapo viena prioritetinių šios Vyriausybės 2012-2016 m. programos priemonių.

Deja, ,,skaičiuojant viščiukus“ 2016-aisiais dideliais darbais pasigirti negalima. Nors, kai kuriose srityse funkcijų peržiūra ir perdavimas iš tiesų įvyko, jokio ryškesnio konsolidavimo, institucijų sujungimo ir biurokratijos ,,sulieknėjimo“ mes nepamatėme.

Kai kuriose srityse netgi įvyko priešingai – pavyzdžiui, įstatymu buvo įtvirtintas miškų urėdijų skaičius (42 urėdijos), taip užveriant kelią bet kokiam konsolidavimui šioje srityje. O juk už miškus yra atsakinga ne tik Generalinė urėdija, bet ir Miškų departamentas prie Aplinkos ministerijos, Miškų institutas ir Valstybinė miškų tarnyba.

Valstybės institucijų sąranga turi būti lanksti, tam, kad greitai galėtų būti pertvarkyta siekiant atitikti nūdienos realijas. Viešojo sektoriaus įstaigų ir valstybės tarnybos pirmiausiai reikia Lietuvos gyventojams, ne politinėms partijoms, interesų grupėms ar anksčiau sutvertai infrastruktūrai.

3. Patrauklesnė vieta dirbti

Viešasis sektorius turi tapti patrauklesne vieta dirbti. Neretai gerą potencialą turintys profesionalai nesiryžta dalyvauti konkursuose į valstybės tarnybą, nes mano, kad jiems arba nepasiseks įveikti kriterijų, arba viskas jau iš anksto nuspręsta.  Valstybės tarnybai reikia atsinaujinimo.

Geras pavyzdys yra ,,Kurk Lietuvai“ programa, kuri viešojo sektoriaus patirties suteikia užsienyje ir Lietuvoje išsilavinimą įgijusiems jauniems profesionalams. Tokio viešojo sektoriaus atsinaujinimo pavyzdžių Lietuvoje reikia daugiau.

Konkursai turi tapti skaidresni, o kriterijai turi labiau atitikti tikrovę. Pavyzdžiui, galbūt ne visose srityse yra būtinai reikalingas aukštasis universitetinis išsilavinimas? Galbūt kai kur galima atsižvelgti ne tik į formalų išsilavinimą ar darbo santykių patirtį, bet ir į savanorišką veiklą? Tai aspektai, į kuriuos privataus sektoriaus darbdaviai jau seniai atsižvelgia. Valstybės tarnybai ne ką mažiau reikalingi įvairaus profilio ir patirties specialistai, taigi tai yra klausimai, į kuriuos skelbiant konkursus institucijose reikia atsakyti pirmiausiai.

Be to, viešojo sektoriaus darbuotojai turi nuolat tobulėti, reikalinga stiprinti ne tik administracinius, bet ir ekspertinius darbuotojų gebėjimus. Tokiu būdu šie taptų savo srities ekspertais, galinčiais politikams pateikti analize, tyrimais, kitų valstybių, įstaigų patirtimi grįstas politikos įgyvendinimo alternatyvas ir pasiūlymus.  

Viešojo valdymo doktrinos. Kuri tinkamiausia Lietuvai?

Per 26 Nepriklausomybės metus Lietuvoje skirtingais laikotarpiais kelią skynėsi praktiškai visos viešojo administravimo doktrinos: tiek tradicinio viešojo administravimo, tiek Naujosios viešosios vadybos (NVV), tiek ir sena gera partinė viešojo valdymo praktika.

Tradicinio viešojo administravimo strategija yra būdinga kontinentinės Europos valstybėms, kuriose ji susiformavo. NVV modelis sėkmingiausiai įgyvendintas anglosaksų kraštuose, to sėkmę didele dalimi lemia tenykštė politinė sistema.

Lietuvoje būta bandymų taikyti tiek vieną, tiek kitą požiūrį, vienas ryškesnių pavyzdžių buvo paskutinės A. Kubiliaus vyriausybės bandymas įdiegti nemažai NVV bruožų. Kaip bebūtų, turime pripažinti, kad didesnio proveržio pasiekti nepavyko niekam, o šiandieninės vyriausybės požiūrį į valstybės tarnybą galima lakyti tiesiog ,,stovinčio vandens“ strategija.

Atsižvelgiant į mūsų šalies specifiką, realiausia derinti tradicinio viešojo administravimo strategiją su NVV modeliu ir iš esmės įgyvendinti naujojo viešojo administravimo (arba post-NVV) praktiką.

Tokiu būdu galima palikti jau egzistuojantį specialų (karjeros) valstybės tarnybos statusą, kuris padeda užtikrinti politikos įgyvendinimo tęstinumą. Vis dėlto ženklią dalį pareigybių prasminga transformuoti į lankstesnę kontraktinę postų sistemą. Ne visos specializuotos agentūros pateisino savo vaidmenį, todėl dalį jų iš tiesų reikia apjungti. Post-NVV praktika viešajam sektoriui ir valstybės tarnybai leistų veikti lanksčiau ir neišpūstų valstybės aparato ilguoju laikotarpiu.