Vaikystės pamokos R. J. Dagiui

Ne veltui vaikystėje sakydavo: nespjaudykit iš balkonų, nes patys bijosite po jais vaikščioti. Neseniai Delfi pasirodė didžiausio socialisto, o tiksliau – socialkonservatoriaus – R. J. Dagio baimė, pasireiškianti ne kam kitam, o socialistams.
 
Straipsnis yra klasikinis “išgąsdinkime – mobilizuokime“ variantas, tipinis kraštutinumais grįstas požiūris “juoda vs. balta“. 
 
Negalime taip žiūrėti į ES, turime būti racionalesni. ES veikia bendra rinka, prekių, kapitalo, švietimo mainai. Galbūt galiausiai turėsime bendrą energetikos rinką. ES visada buvo pirmiausiai ekonominė bendrija, o ne socialinės inžinerijos mašina.
 
Patys neužsiimkime socialine inžinerija ir kiti negąsdins. 
 
Beje, šiek tiek apie gerbiamą kairiųjų prisibijantį “konservatorių“:
1989–1999 m. Lietuvos socialdemokratų partijos narys, Vilniaus skyriaus pirmininkas, 1989–1999 m. LSDP tarybos narys, 1991–1999 m. LSDP pirmininko pavaduotojas.1999–2001 m. partijos „Socialdemokratija 2000“ vienas organizatorių ir pirmininkas, nuo 2002 m. Tėvynės sąjungos narys. 
 

Trumpai apie tai, kodėl kalasi progresinių mokesčių daigai

Jau keletą dienų Lietuvoje aptarinėjame naują (o gal seną, tik užmirštą) temą – progresinių mokesčių įvedimą. Lietuvos liberalus jaunimas šiuo klausimu išplatino poziciją ir savo veiksmais sieks atkreipti ne tik politikų dėmesį, bet ir telks bendraminčius, informuos visuomenę. Savo ruožtu aš dalinuosi naujai kilusiomis mintimis.

Dar prieš paskutinius Seimo rinkimus viešojoje erdvėje gausiai sukosi socialdemokratų pažadai įvesti progresinius mokesčius. Ačiū jiems, kad to nepadarė savo praėjusioje kadencijoje, kai tam turėjo visus galios svertus. Neįtraukė progresinių mokesčių į savo programą ir šiandieninė dešiniųjų Vyriausybė, gausiai keiksnojama dėl netinkamų priemonių krizei įveikti. Vis dėlto praėjus daugiau nei pusei kadencijos laiko, tuo pat metu tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų stovyklose vienas kitas balsas prabilo apie reikiamybę įsivesti progresinius mokesčius. Ėmė – prabilo ir po akimirksnio, balandžio 1d., (simboliška, tiesa) jau galėjome pamatyti balsavimo už GPM įstatymo pakeitimų įtraukimą į darbotvarkę rezultatus.

Ką siūloma pakeisti? Anot pakeitimų autorių, reikėtų pakeisti gyventojų gaunamų pajamų apmokestinamą dalį: metinių pajamų dalis, neviršijanti 48 tūkst. litų, apmokestinama 15 proc. tarifu, metinių pajamų dalis, viršijanti 48  tūkst. litų, bet neviršijanti 120 tūkst. litų apmokestinama 33 proc. tarifu, metinių pajamų dalis, viršijanti 120 tūkst. litų apmokestinama 40 proc. tarifu.

Šiuo atveju taip apmokestinamos būtų šios pajamos: darbo ir joms prilygintos pajamos, pajamos iš paskirstyto pelno, individualios veiklos pajamos, verslo liudijimai, pajamos nuo nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos, palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, palūkanos už vertybinius popierius, 8000 Lt viršijančios pajamos, gautos paveldėjus turtą ne iš giminaičių, įvairios pajamos, kurių kilmė europinė, pajamos iš loterijų ir dar daugybė kitokių pajamų (visą sąrašą galite rasti 17-ame dokumento straipsnyje).

Kas iš to? Čia ir atsiskleidžia šiokia tokia problemėlė – naudos nėra niekam. Panagrinėkime, dabar egzistuojančią GMP sistemą. Šiuo metu asmenims, kuriems yra nebetaikomas NPD (neapmokestinamas pajamų dydis), yra taikomas 15 proc. GMP tarifas. Tai reiškia, jog visiems, nesvarbu, ar jie uždirba 3 000 Lt, ar 10 000 Lt yra taikomas tas pats 15 proc. tarifas. Akivaizdu, jog ir dabartinėmis sąlygomis daugiau uždirbantys asmenys sumoka daugiau mokesčių nei mažiau uždirbantys asmenys.

Negana to, Lietuvoje yra taikomas NPD. Mažiausias pajamas per metus gaunantiems asmenims jis yra taikomas skirtingu tarifu. Tai reiškia, kad itin mažai uždirbančių asmenų pajamos yra kur kas mažiau apmokestintos, nei tų, kurie uždirba daugiau. Pvz. Finansų ministerijos teikiamuose pavyzdžiuose atsispindi, jog gyventojų, kurie per mėnesį gauna 800 litų, pajamos įvertinus taikomą NPD (470 litų), yra apmokestinamos 6,2 proc. tarifu, o gaunančių 3500 litų/mėn – 15 proc. tarifu (NPD šiam pajamų dydžiui nebetaikomas) Papildomas NPD taikomas ir tėvams, auginantiems vaikus. Daugiau pavyzdžių yra Finansų ministerijos parengtoje apžvalgoje.

Kokios išvados? Taigi tarkime, kad progresinių mokesčių tikslas yra pagerinti gyvenimą mažiau uždirbantiems. Iš to, kas aptarta, matome, kad įstatymas to tikrai nepadarytų. Antra, progresiniai mokesčiai uždeda daugiau naštos daugiau uždirbantiems. Kodėl visiems nėra gerai, jeigu taip apsunkinamos sąlygos daugiau uždirbantiems? a) Mažėja motyvacija sukurti didesnį produktą (kuriuo viena ar kita forma gali pasinadoti visi) b) Mokestis skatina veiklą perkelti į kitas netolimas šalis, kur sąlygos laisvesnės (Estija, Latvija). Jeigu verslininkas ketino steigti įmonę (o kartu ir darbo vietas Lietuvoje), jis esant progresiniam mokesčiui, savo verslą kels į netolimą, tačiau progresinių mokesčių nesuvaržytą šalį ir ten kurs darbo vietas. c) Mokestis skatina nuo valstybės slėpti realias pajamas – didinti šešėlinę ekonomiką. d) Didesnių mokesčių surinkimas automatiškai nereiškia geresnio gyvenimo. Daugelis mūsų yra girdėję apie valstybinio aparato neefektyvumą administruojant svetimus (mūsų) pinigus, jų švaistymą ir neteisėtą panaudojimą.

Kodėl kalasi minėtieji daigai? Žinia, 2012 m. rudenį įvyks Seimo rinkimai. Būkime pasiruošę, vis dažniau viešojoje erdvėje pasirodys visiškai nepagrįstų įstatymų pasiūlymų, kurių tam tikrais kampais pateiktos idėjos galėtų paveikti neįsigilinusį rinkėją. Nebūkime naivūs – sudarytas nuvarytos valstybės įvaizdis naudingas pirmiausiai opozicijai. Būkime atidūs – dešinieji prarasti galios taip pat nenori, todėl vienu ar kitu momentu mūsų dešinė (nesusiderinusi tarpusavyje) truktels į centrą, o gal net ir kairiau – reikia juk susirinkti porą neužkabintų simpatikų. Nekeliu klausimo, ar čia elgiamasi išmintingai, taip tiesiog elgiamasi.

Grįžtant prie mokesčių. Kai pinigai tampa visų – jie tampa niekieno. Tai reiškia, kad mažai ką bendro su sąžine turintys kai kurie valdininkai nardo svetimuose turtuose dažnai nebaudžiami. Kas, jeigu ne pats žmogus geriausiai žino, kaip panaudoti savo pinigus? Valstybė? Butkevičius? Na jau ne!

Naktinės prekybos alkoholiu draudimas – visų pralaimėjimas

Kartais nutinka, jog valstybė įsivaizduoja esanti visa ko šeimininkė ir užsimoja reguliuoti tai, ko sureguliuoti yra neįgali. Vienas tokių pavyzdžių yra siekimas blaivinti tautą draudžiant naktinę prekybą alkoholiu. Bene metus galiojantis įstatymas draudžia prekiauti svagiaisiais gėrimais nuo 22h iki 8h ryto ir tai yra didžiulė mūsų Parlamento klaida.

Pradėti greičiausiai dėrėtų nuo to, jog jokia valdžios institucija neturi realaus pagrindo spręsti, kokiu paros metu piliečiui įsigyti vieną ar kitą prekę yra draudžiama, kada – leistina. Taigi nors ir minėto įstatymo misija greičiausiai buvo daugiau padėti, negu kenkti, vien dėl pačios fundamentaliausios jo prigimties – nepagrįsto reguliavimo, išėjo atvirkščiai. Vis dėlto draudimas atnešė ir aibę žemiškesnių pasekmių, kurias būtina išryškinti.

Aišku, kad įstatymas buvo priimtas siekiant Lietuvą padaryti blaivesne ir sveikesne – net ir prieš jos pačios valią! Tačiau ar iš tiesų taip įvyko? Įstatymo šalininkai žongliruoja argumentais: sumažėjo alkoholio vartotojų, todėl sumažėjo alkoholio sukeltų psichozių skaičius, sumažėjo alkoholio toksinių poveikių atvejų ir kt. Nejaugi alkoholio vartotojų skaičius sumažėjo dėl draudžiamos prekybos? Ne. Alkoholio, kaip ir kitų ne pirmo būtinumo prekių, vartojimas sumažėjo dėl ekonominės krizės. Natūralu, kad atėjus sunkmečiui, pakilus įvairiems mokesčiams, padidėjus nedarbui, automatiškai sumažėjus gyventojų pajamoms, žmonės savo piniginių turinį perskirstė. Reikia vaikams avalynės – atsisakysime cukraus vatos, reikia šeimai duonos – atsisakysime degtinės. Elementaru.

Kitą šio įstatymo principą tikriausiai būtų galima suformuluoti taip: “negalės įsigyti – nevartos“. Deja, įstatymas principo neišpildė. Nejaugi neįmanoma po 22h įsigyti alkoholio? Įmanoma. Po 22h valandos alkoholį galima įsigyti kavinėse, baruose – o tai visai nėra blogai! Blogiausia tai, kad įstatymas pasėjo ir subrandino daugybę “kavinių“ ir “barų“, kurie alkoholiu prekiauja visą parą ir atlieka paprasčiausios visą naktį dirbančios parduotuvės funkciją. Skirtumas tik tas, kad anksčiau tokios parduotuvės veikė legaliai, o šios “kavinės“ klesti šešėlyje. Legaliai parduodamo alkoholio sumažėjo, sumažėjo ir sumokamų valstybei mokesčių, mūsų iždas sunkmečiu nepasipildo, o nelegali alkoholio apyvarta per pirmą šių metų ketvirtį išaugo dvigubai.

Šešėlinėje ekonomikoje vis daugiau pasitaiko ir originalių veikėjų. Štai apsukrus jaunimas, savo ruožtu, pradėjo užsiiminėti tam tikra prasme spekuliacijomis: iš anksto nusiperka daugiau alkoholio, kad po 22h galėtų pardavinėti bendraamžiams didesne nei legali kaina, mažesne nei pardavinėja “taškas“. Argi neverslu?

Draudimas prekiauti alkoholiu praplėtė ir bedarbių gretas. Degalinės, mažesnės parduotuvės ir netgi didesni prekybos centrai priversti atleisti darbuotojus, trumpiau dirbti, nes tiesiog nebeliko vieno naktinės prekybos variklių. Daugybė žmonių krizės metu liko bedarbiais, o juk viso šito galėjo nebūti.

Ką gi, jeigu neišmokė saikingai gerti mama ir tėtis, tai pasiryžę yra padaryti Lietuvos parlamentarai. Tik nežinia, kas šioje vietoje yra nugalėtojas, nes įstatymas atnešė tik virtinę pralaimėjimų, o anksčiau legaliai vykę procesai dabar vyksta nusikaltimo pavidalu.