Knygos rekomendacija: Yascha Mounk ‘Democracy vs. People’.

2019-ieji bus skirti laisvės idėjoms, demokratijos sargybai ir tam skirtam ginklui – naujos liberalios politinės organizacijos statyboms. O šis straipsnis yra apie literatūrą, suteikiančią tam kontekstą.

Didžiausią įspūdį man palikusi 2018-ųjų knyga buvo Yascha Mounk ‘Democracy vs. People’.

Jaunas Harvardo profesorius praveria naujas duris, į tai, kaip galima tyrinėti demokratiją ir jos krizę. Jis skiria ne tik mums jau žinomus tipus, kaip, liberali demokratija (pvz. Kanada), ‘neliberali’ demokratija (pvz. Vengrija), diktatūra (pvz. Rusija), bet ir įveda naują tipą – nedemokratišką liberalizmą (pvz. Europos Sąjunga ar tarptautinės institucijos). Knygoje pateikiama susidariusios krizės kilmės analizė (ekonominis, socialinių tinklų, identiteto aspektai) ir galimi sprendimo būdai (ne su visais jais iki galo sutinku).

Čia ypatingai gerai atskleidžiama, kaip neliberalios demokratijos režimai Turkijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir kitur “pasitvarkė” su neprikausomomis institucijomis – rinkimų komisijomis, žiniasklaida, teismais, o kai kur ir privačia nuosavybe. Kažkur apie tai girdėjome 2018-aisiais, ar ne? 

Įdomiai aptariami duomenys iš JAV, kur mažėja jaunesnių kartų palaikymas demokratijai ir auga palaikymas alternatyvioms formoms – tvirtos rankos lyderiui ar kariuomenės (!) valdymui.

Puiki laiku parašyta ir išleista knyga. Ją rekomenduoju skaityti kontekste su Timothy Snyder (ką tik perskaičiau ‘On Tyrany’) ir Francis Fukuyama paskutinėmis knygomis, pavyzdžiui, ‘Identity’, kurią skaitau dabar ir galbūt radus laiko aptarsiu.

Pastarojo meto politikos mokslų literatūra labai daug aptarinėja demokratijos “recesiją” ir turi ne vieną receptą krizei įveikti. Vis dėlto vienas man pasirodė labai ryškus ir ypatingai aktualus, kuris daugiau ar mažiau atskleidžiamas visų šių autorių. Tai paprasta, bet neretai užmirštama, tai – pasipriešinimas.

Pasipriešinimas slenkančiam autoritarizmui. Dažnai sulaukiu žinučių su klausimu “tai ką darom”. O daryti reikia labai paprastus klasikinius dalykus, kurie vis dažniau vyksta ir Lietuvoje – savo poziciją reikšti protestais. Nesvarbu, ar tai mitingas, ar koks viral’as socialiniuose tinkluose – reikia aiškiai sakyti “mums tokia politika netinka”.

Ar prisimenate pagalbinį apvaisinimą? Sistema turi ydų, bet jeigu ne protestai ir žinisklaidos dėmesys ši paslauga Lietuvoje nebūtų galima. Ar prisimenate pirminį planą uždrausti alų festivaliuose? Taip, draudimų yra daug, bet festivaliai laisvi, o ir planuotų “gardų” neturime. Ar prisimenate Bastį? Jeigu ne protestas prie Seimo, niekas nebūtų kreipęs dėmesio. Siekis užvaldyti LRT yra naujausias ir ryškiausias pavyzdys. Užvaldymas kol kas neįvyko tik žmonių, žiniasklaidos, na ir opozicijos dėmesio dėka.

Lietuva nėra kažkuo išskirtinė, tiesiog gyvename tokiame laike, kai turime nuolatos kautis už laisvesnio oro gurkšnį. Kiekvienas kasdien renkamės, kurioje istorijos pusėje norime būti. O politikai sprendžia, koks jų asmeninis vaidmuo ir indėlis šalies istorinėje perspektyvoje.

2019-aisiais didžiausiu įvykiu mano politinėje veikloje bus naujos liberalios partijos kūrimas. Nes tai įrankis įgyvendinti laisvės idėjoms ir apginti Lietuvą nuo populizmo ir autoritarizmo. Prisijungti į vis augančią kol kas neformalią bendruomenę kaip tik geras laikas ir jums – www.armonaite.lt/prisijunk.

Toliau skaitom knygas ir dirbam. Ir einame pirmyn!

A. de Tocqueville apie Rusiją ir Ameriką

Vartau savo mėgstamo prancūzų politinio mąstytojo ir istoriko Alexis de Tocqueville knygą ,,Democracy in America“, kurią jis pradėjo rašyti 1831 m. viešėdamas JAV. Neįtikėtina, kaip būdamas toks jaunas jis pralenkė laiką ir išpranašavo dabartį. Cituoju eilutes, prie kurių paraštėje pasirašiau net tris šauktukus:

There are, at the present time, two great nations in the world which seem to tend towards the same end, although they started from different points: I allude to the Russians and the Americans. Both of them have grown up unnoticed; and whilst the attention of mankind was directed elsewhere, they have suddenly assumed a most prominent place amongst the nations; and the world learned their existence and their greatness at almost the same time. <…>

The conquests of the one are therefore gained by the ploughshare; those of the other by the sword. The Anglo-American relies upon personal interest to accomplish his ends, and gives free scope to the unguided strength and common-sense of the citizens; the Russian centres all the authority of society in a single arm. The principal instrument of the former is freedom; of the latter servitude.

Their starting-point is different, and their courses are not the same; yet each of them seems to be marked out by the will of Heaven to sway the destinies of half the globe.