Jaunimo teisės

Atėjus gegužei – ir, aišku, neįtikėtinu greičiu besiartinant baigiamojo darbo universitete deadline’ui, netikėtai “atsirado“ laiko pasidalinti keletu minčių temomis, su kuriomis pastaruoju metu tenka turėti šiek tiek reikalų. Taigi šis įrašas apie jaunimo teises.

Paneuropiniu mastu tai labai dažnai linksniuojamas terminas bei įvairiausiuose susitikimuse gvildenama tema. Taigi, kas yra jaunimo teisės ir kaip jas galima užtikrinti?

Klausimas gana keblus, o bent dalį atsakymų turintieji yra pasiskirstę į dvi stovyklas:

1-oji. Jaunimo teisių kodifikavimo mylėtojai. Jų požiūriu, jaunimo teisės yra visos žmogaus teisės, o taip pat ir įvairiausios išvestinės jauniems žmonėms aktualios teisės (pvz. teisė į būstą, į nemokamą mokslą, finansinę autonomiją ir kt.) Įrankis, galintis jas užtikrinti – Jaunimo teisių konvencija (vaiko teisių konvencijos atitikmuo). Europos dokumentuose mintys apie jaunimo teisių konvenciją sklando nuo 1978 m. Šios stovyklos atstovai mato teises per pozityvių teisių prizmę (kas yra pozityvios ir negatyvios teisės galima pasiskaityti čia).

2-oji. Jaunimo teisių kodifikavimo skeptikai. Šios stovyklos atstovai labiau mėgsta vartoti ne jaunimo teisių terminą, bet “priėjimo prie teisių“ sąvoką – angl. access to youth rights (lietuviškas vertinys nelabai vykęs). Šio požiūrio atstovai jaunimo teises suvokia, kaip negatyvias teises – mano, jog egzistuoja įvairių (dažnai iš valstybės kylančių) trukdžių, jaunimui naudotis savomis teisėmis. Šie žmonės mano, jog jaunimo teisių konvencija nėra reikalinga, nes egzistuojantys žmogaus ir vaiko teisių apsaugos dokumentai yra tinkami šioms teisėms apsaugoti.

Tiek vieni, tiek kiti, be abejo, turi savo teisinių argumentų, kuriais vadovaujasi diskutuodami. Tokia požiūrių priešprieša pačių jaunimo atstovų tarpe dažnai palikdavo nuošalyje realias jaunų žmonių Europoje problemas ir koncentruodavosi ties diskusinės kovos lauku. Vis dėlto šiandien galima pasidžiaugti, kad bent jau vienoje institucijoje – Europos Tarybos Patarėjų Taryboje – jaunimas sutarė, kad metas sudėti ginklus ir pirmuose žingsniuose dirbti dėl to, kad  su jaunimu susijusių klausimų tematika būtų kuo plačiau žinoma, suprantama ir nelietuviškai kalbant – mainstream’inama. O jaunimo teisių klausimas profesionaliau nagrinėjamas, pasitelkiant į pagalbą Žmogaus teisių teismą ir kitus svarbius veikėjus.

Įdomu tai, kad nei viena, nei kita barikadų pusė neturi vienintelio ir galutinio atsakymo, kokios teisės konkrečiai yra jaunimo teisės. Galima suprasti, kad jos neretai iškyla netikėčiausiose situacijose, tačiau jau dabar matyti nemažai valstybių intervencijos reikalaujančių balsų.

Apie iniciatyvas Europos Tarybos viduje

Trumpai pasakysiu, kad kalba eina ne apie ES organus, o apie Europos Tarybą – Council of Europe. Štai gerb. Europos liaudies partijos atstovas Europos Taryboje Luca Volonte savo viename pranešime atkreipė dėmesį į tai, kad jaunimą itin palietė atėjusi ekonominė krizė. Jis išsakė būtinybę šalims imtis pozityvių veiksmų jaunimo teisėms užtikrinti, pvz. visuotinai didinti minimalų atlyginimą arba jį įvesti ten, kur jo nėra.

Šis ponas, be abejonės, patektų į pirmąją jaunimo teisių požiūrio stovyklą. Tačiau, taip ir lieka neaišku, kodėl, jo nuomone, minimalus atlyginimas didintų jaunimo įsidarbinimą, o ne atvirkščiai – gilintų nedarbą. Vokietijoje neegzistuojant minimaliai algai, jaunimo nedarbas yra mažiausias Europoje. Tačiau L.Volonte išskiria šią šalį ir toliau beria – Vokietija privalo įsivesti minimalų atlyginimą jaunimui! Paprieštarauti šiam politikui nėra sunku -vien šis filmukas išdėsto, kodėl ypač jauniems žmonėms tai gali pakenkti. Tačiau grįžkime prie jaunimo teisių.

Apie “jaunimo teisių“ sąvoką Lietuvoje

Lietuvoje jaunimo teisių diskursas dar neįsiplieskė, nors Jaunimo politikos pagrindių įstatyme yra įtraukta jaunimo teisių sąvoka.  Mūsų šalyje didelio susipriešinimo jaunimo teisių klausimais nėra – ir nežinau, gerai tai, ar blogai. Viena vertus, nėra varginančių ginčų ir egzistuoja pakankamai stipri jaunimo politika, kita vertus – nesusitvarkome su vaiko teisėmis Garliavoje ir turime didelį jaunų žmonių savižudybių skaičių.

Rytoj – tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena

ANTI-RASIZMAS 02 Kovo 21 d. kalendoriuje pažymėta kaip tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena. Šią dieną Lietuvos liberalaus jaunimo nariai savo miestuose ir miesteliuose nutarė pažymėti įvairiomis iniciatyvomis, siekdami atkreipti dėmesį į egzistuojančias rasizmo problemas.

Po kovo 11 d. nacionalistų eisenos kiekviena panaši iniciatyva viešosios tvarkos sargams kelia tam tikrą susirūpinimą: ar netaps ši diena dar viena proga kraštutinių pažiūrų atstovams ginčus spręsti ne tik argumentais, bet ir kumščiais?

Man šios dienos proga keliama rasizmo problematika Lietuvoje atrodo glaudžiai susijusi su imigracija. Nors Lietuvoje tai dar nėra taip aktualu, Vakarų demokratijos susiduria su pakankamai nemenkomis imigracijos problemomis, kai pradedama suprasti, jog imigrantų integracija daugeliu atvejų nepasiteisina. Tai atskleidžia ir radikalios dešinės partijų atsiradimas bei jų tam tikra sėkmė. Visa tai parodo, jog nusistovėjusios politinės jėgos nebesugeba spręsti aktualiausių visuomenės problemų, o dalis visuomenės vis garsiau kalba apie imigracijos ribojimą.

Nacionalistų eitynės kovo 11 d., kurias teko regėti iš labai arti, incidentas prieš mėnesį Kaune, kai buvo sumuštas pakistanietis, bei kai kurie komentarai viešojoje erdvėje parodė, jog Lietuvoje didelė dalis žmonių apskritai nėra linkusi taikstytis su bet kokia tolerancija kitokiam, tuo pat metu ir svetimšaliui. Lietuvoje vykstančios nacionalistų eitynės tampa šiek tiek panašios į neretai Vokietijoje vykstančias neonacių eisenas, kurios baigiasi dideliais incidentais, pirmiesiems susiremiant su antifa.

O gaila, nes esant tokiems emigracijos iš Lietuvos tempams, atsivėrusios platesnės galimybės atvykti į Lietuvą dirbti ir mokytis kitiems,galėtų padėti spręsti mūsų demografines problemas. Pamažėle reikėtų pradėti suvokti, jog ne vien tik pastangos išlaikyti dabartinius Lietuvos gyventojus Lietuvoje padės spręsti mūsų problemas.  Daugiau nei pusei pasaulio gyventojų Lietuva yra išsivysčiusi ir pažangi šalis, kurioje daug kas matytų nemenkas galimybes dirbti ar mokytis. Taigi kodėl drąsiai neištarus pasauliui welcome?

Grįžtant prie radikalų eitynių, netgi mūsų dešinieji (tie, kurie nesitituluoja esantys sveiko proto) pasmerkė jas ir viešai pareiškė, kad Lietuva – lietuviams tipo patriotizmas menkina tikrąją meilę tėvynei. Nustebau gerąja prasme, nes juk buvo galima tikėtis, jog šis nepatogus klausimas bus nuleistas negirdomis (ne visi juk eisenos dalyviai būtinai chuliganai). Atrodo, TS-LKD pradeda kratytis fundamentalistų vardo, ką gi rinks mūsų skustagalviai 2012 Parlamento rinkimuose?

Taigi, kad greičiausiai nieko. Nors ir deklaruoja mylį savo Lietuvą, matyt, dažnas jų mėgsta tik tokius masinius susibūrimus, kai galima prarasti žmogaus veidą ir nors akimirką tapti gyvuliu: ir daužant Seimo langus, ir mušant pakistanietį, ir keikiantis bespoksant iš patvorių į 80 homoseksualų.

Na, o dabar šiek tiek peršoksiu. “Kam reikalingas nuosaikus jaunimas?” – kažkada nusipurškė vienas LLJ narys. Taigi, kad tik jaunimas gali likti drąsus ir pasakyti dalykus, kurių politinės partijos dėl įvairių priežasčių neįgyvendina, nors galbūt norėtų. Lygiai taip, kaip LLJ’as yra didis laisvosios rinkos liberalizmo ir individo laisvo apsisprendimo gynėjas, taip kairysis jaunimas gali deklaruoti komunizmą. O kaip su neonaciais? :)

Sakyste – tai tik dar vienos fundamentalistės iš kitos pusės šnekos. Tikrai, kaip neseniai TSPMI viešėjęs danų profesorius Georg Sorensen minėjo, gal ir yra grėsmė liberalams tapti imperialistais, kai jie savo vertybes pradeda skiepyti per prievartą. Tačiau atleiskite, žaloti kito nei žodžiu, nei kumščiu negalima, nesvarbu, kokioms pažiūroms tu atstovauji.

Mūsų daug!

Visada rašant apie LLJ veiklas kamuoja tam tikra atsakomybė kone už kiekvieną žodį, todėl tai daryti yra netgi sudėtinga! Vis dėlto įdedant daugybę darbo ir atiduodant visą savo laiką veiklai dėl laisvės idėjų, būtinai reikia apie tai duoti žinoti ir kitiems :). Peržiūrėjusi savo blogo įrašus ir nustačiusi, kurių didesnių LLJ iniciatyvų savo bloge dar neaptariau, siūlau kelių antros 2010m. pusės LLJ iniciatyvų trumpą apžvalgą bei savus įspūdžius – aptariama vasaros mokykla, diskusijų ciklas apie jaunimą politikoje bei, žinoma, rudeninis Lietuvos liberalų forumas.

Skaityti toliau

Liberaliausias vasaros savaitgalis

Šiemet Lietuvos liberalaus jaunimo tradicinė Vasaros stovykla buvo praminta Liberaliausiu vasaros savaitgaliu. Kaip ir kasmet, į renginį susirinko apie šimtą Lietuvos liberalaus jaunimo narių bei jų draugų. Vasaros stovykla, tai tiesiog linksmas sąskrydis, į kurį susirenka bendraminčiai iš visos Lietuvos jau daugybę metų, tai nėra renginys, skirtas tobulinti kokius nors gebėjimus, reikalingus organizacijoje, nes tam mes turime Vasaros mokyklą.

Skaityti toliau