Mintys po rinkimų: 14 tūkstančių ir Nepriklausomybės vaikai

Šiek tiek viskam nuslūgus norisi susidėlioti mintis po pirmųjų mano gyvenime rinkimų. Visiškai pritariu tiems, kas mano, jog juos laimėjo liberalai :). Mes padvigubinome savo turėtų EP mandatų skaičių, mūsų rinkėjų ratas, lyginant su ankstesniais rinkimais, įspūdingai išaugo. Esame treti, nežymiai atsilikę nuo pirmųjų vietų. Tačiau svarbiausia – tai neturėtų būti labai netikėta.

Pažvelgus į mūsų sąrašą, artimą širdžiai kandidatą galėjo rasti dažnas Lietuvos pilietis, kuriam nesvetimos mūsų puoselėjamos idėjos. Jaučiu, kad savo misiją atlikau ir aš. Rinkimų naktį daugelis klausinėjo, kaip aš jaučiuosi, ko tikiuosi. Iš tikrųjų neturėjau jokių didelių lūkesčių. Su draugais buvome kalbėję, kad reikėtų ,,neiškristi“ iš mano turėtos 8-os vietos sąraše, tačiau kokį skaičių balsų surinksiu, nedrįsau prognozuoti ir per daug nieko nesitikėjau. Kai vakarui įsibėgėjant pastebėjau, kad jau renku daugiau nei 9 tūkstančius balsų, tai man atrodė, kaip didžiausia pergalė, galiausiai rytą paaiškėjo, kad net 14.500 Lietuvos žmonių įrašė 8-etą balsuodami už liberalus. Planas pavyko – likau aštunta, o mane aplenkė tik jau žinomi Lietuvos politiniai veikėjai.

Tmannedzinai nutiko dėl daugelio priežasčių – balsavo draugai, balsavo giminaičiai, balsavo partijos nariai, kursiokai ir jų močiutės. Nežinome, kiek tarp tų 14.500 buvo jaunų žmonių, bet išankstinio balsavimo metu ir rinkimų sekmadienį gavau šimtus žinučių nuo mažai pažįstamų ir visai nepažįstamų žmonių, kurie rašė, kad mane palaiko, nes yra artimos mano video deklaruojamos idėjos, kad reikia balsuoti už naują kartą, kuri rinkimų metu į rinkėjus kreipiasi kitaip, kad reikia balsuoti už Nepriklausomos Lietuvos vaikus. Žinia, kad kandidatuoju sklido iš lūpų į lūpas daugiausiai Facebook’e, draugai, draugų draugai ir pažįstami, Lietuvos liberalaus jaunimo nariai dalinosi žinutėmis, kodėl verta už mane balsuoti, komentaruose virė diskusijos. Už tai jiems esu labai dėkinga.

Šiuose rinkimuose balsavo ypač daug jaunų žmonių – 37 proc. 18-34 m. rinkėjų. Tai nėra tiek daug, kiek galėtų būti, tačiau skaičiai kur kas didesni, nei praėjusius kartus. Žinoma, tai lėmė labai daug priežasčių, tačiau, esu tikra, kad didelė dalis tų žmonių balsą atidavė už liberalus. Kodėl?

  • Todėl, kad jie nori reformų ir pokyčių, o ne stagnacijos valstybės valdyme.
  • Todėl, kad jie netoleruoja ir netgi nekenčia korupcijos.
  • Todėl, kad jie nori turėti savo verslą, nori kurti verslą kartu su draugais ir tėvais, tačiau tai prie dabartinio reguliavimo yra siaubingai sudėtinga. Jiems reikia daugiau laisvės!
  • Todėl, kad jiems labai nepatinka komunistinis bullshitas, kurio vis dar yra tiek daug aplinkui.
  • Todėl, kad jiems nepatinka visuomenės supriešinimas: ,,visi durni, tik mes protingi“.
  • Todėl, kad jie nori, jog politikai į klausimus atsakytų konkrečiai, o ne vyniotų aplinkui tai, kas yra jų paruoštukėse.
  • Todėl, kad jie yra atviros visuomenės nariai ir jiems nėra svarbu, kad jų kaimynystėje gyvena kitos rasės, tautybės ar seksualinės orientacijos žmonės.
  • Todėl, kad jie pasisako už Lietuvą ne tik lietuviams, bet ir visiems žmonėms.
  • Todėl, kad jie gultų po tanku už savo šalį, jeigu to prireiktų.

Visos partijos – tiek tradicinės, tiek populistinės viena ar kita forma pataikauja ypač konservatyviai (ne ekonomine, o talibiškąja prasme) visuomenės daliai, galvodami, kad Lietuva yra tokių žmonių šalis.

Tačiau jie klysta! Šita Lietuva yra visai kitokia. Matau, kokia didelė jėga yra Nepriklausomos Lietuvos vaikai – sporte, versle, kultūroje. Manau, kad atėjo laikas tai perkelti ir į politiką. Laikas pradėti kurti atvirų ir atsakingų žmonių valstybę, laikas padėkoti savo tėvams ir seneliams, kurie padarė viską, kad Nepriklausomybės vaikai galėtų veikti.

Kodėl savivaldos rinkimuose galėtų balsuoti ir 16-mečiai?

Kviečiu provokuojančiai diskusijai apie tai, kodėl savivaldos rinkimuose galėtų balsuoti ir 16-mečiai :).

vote 16Nors populiariausias pasaulyje balsavimo amžiaus cenzas yra aštuoniolika metų, yra valstybių, kuriose vietos savivaldos ar regioniniuose rinkimuose leidžiama dalyvauti ir šešiolikmečiams. Šešiolikmečiai balsavimo teisę turi Austrijoje, kai kuriose Vokietijos žemėse, Argentinoje, Brazilijoje, Maltoje tai bus galima daryti nuo 2015 m.

Lietuvoje daugelis išgirdusių tokią idėją prieš ją iškart gula kryžiumi. Populiariausia kritika – jauni žmonės yra politiškai nesubrendę. Vis tik nors kalbame apie radikalią ir šiek tiek utopinę reformą, egzistuoja keletas pagrįstų argumentų, kodėl reikėtų mažinti aktyvios rinkimų teisės amžiaus cenzą bent savivaldos rinkimuose.

Pirma, plačiai žinoma, kad Lietuvoje jaunimas linkęs palikti gimtuosius miestus – dažniausiai vyksta studijuoti ir dirbti į Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Nuo namų toli esantys jaunuoliai retai prisiruošia balsuoti vietos savivaldos rinkimuose arba neretai užsiregistruoja kitoje savivaldybėje ir balsuoja jau ten. Suteikus teisę balsuoti šešiolikmečiams, būtent gimtajame mieste dar gyvenantys jauni žmonės galėtų išsakyti savo valią. Tokiu būdu miesto savivaldoje būtų reprezentuojama joje realiai gyvenančių žmonių valia.

Antra, šešiolikmetis asmuo turi daugybę juridinių teisių ir atsakomybių: jam yra suteikiamas piliečio pasas, jis gali dirbti, mokėti mokesčius, vairuoti tam tikras transporto priemones, gali būti teisiamas, turi daugybę kitų pareigų. Tačiau jam nėra suteikiama galimybė spręsti dėl savo miesto gyvenimo.

Trečia, dažnai kalbama apie menką jaunimo dalyvavimą ir tai, kaip svarbu jaunuolius sudominti politika, juos įtraukti. Be to, yra įrodyta, kad pirmieji rinkimai yra labai svarbūs jauno žmogaus dalyvavimui demokratiniuose procesuose. Aktyvios rinkimų teisės suteikimas šešiolikmečiams atvertų daugiau galimybių įgyti politinio dalyvavimo praktikos – moksleiviai ne tik teoriškai pažintų pilietinį dalyvavimą pamokose, bet ir galėtų realiai jame dalyvauti. Taip būtų užtikrinta, kad tai, kas yra diegiama, pasitelkiant švietimo sistemą, yra iškart pritaikoma ir realioje praktikoje.

Ketvirta, pilietinį ir demokratinį brandumą pirmiausiai lemia ne amžius, o kiti veiksniai, pavyzdžiui, išsilavinimas, pomėgiai, šeima ir aplinka. Sakysite, egzistuoja didelė tikimybė, kad jaunuolio tėvai paveiks jo apsisprendimą rinkimuose? Nebūtinai, tačiau juk ir dabar gyvenime sprendimus priimame atsižvelgdami į daugybę nuomonių, patarimų ir aplinkinių įtaką.

Žinoma, tai plačios ir šiek tiek utopinės reformos idėja. Vis dėlto ji galėtų virsti realybe bent bandomuosiuose, pilotiniuose rinkimuose, kurie galėtų vykti įprastų Lietuvos Respublikos rinkimų metu tam tikrose apylinkėse ir apygardose, kuriose būtų leidžiama balsuoti ir šešiolikmečiams. Tai būtų simbolinis veiksmas, tam tikras pilietinis eksperimentas, atskleidžiantis naujas patirtis ir įspūdžius.

Nauja karta politikoje: leiskime kandidatuoti nuo aštuoniolikos

Telegraph youthPastaruoju metu daug kalbama apie naują kartą politikoje, apie tai, kaip yra svarbu jaunimui suteikti galimybę dalyvauti rinkimuose. Vis dėlto politinės valios konkretiems sprendimams, kurie realiai padidintų jaunimo dalyvavimą politikoje, niekas nerodo.

O juk būtent dalyvavimas rinkimuose – tiek balsuojant, tiek kandidatuojant – ir su tuo susijusi patirtis yra svarbūs veiksniai, siekiant didesnio jaunosios kartos įsitraukimo.

Šiuo metu Lietuvoje konservatyviausiai visoje Europoje reglamentuojamas amžiaus cenzas, taikomas kandidatams į parlamentą ir savivaldą. Mūsų šalyje turi sulaukti dvidešimt penkerių, kad galėtumei kandidatuoti į Seimą bei dvidešimties, jeigu nori dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Tokių griežtų apribojimų neturi dauguma Europos valstybių. Visuose rinkimuose nuo aštuoniolikos metų galima kandidatuoti Danijoje, Suomijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje ir kitur. Štai Estijoje į parlamentą gali būti renkamas dvidešimt vienerių sulaukęs asmuo, o savivaldos rinkimuose –  aštuoniolikos.

Labiausiai paplitęs argumentas prieš tokios teisės amžiaus cenzo sumažinimą Lietuvoje yra patirties ir supratimo stoka. Neva tokio amžiaus žmonės yra nepakankamai subrendę, kad galėtų spręsti dėl svarbiausių valstybės ar savivaldos klausimų.

Tai yra didelė klaida, nes amžius neturėtų būti standartas, kuriuo matuojamas politinis suvokimas ir patirtis. Juk yra daugybė vyresnių žmonių, kurie į politiką pateko neturėdami su tuo nieko bendro. Tuo tarpu yra daugybė jaunų žmonių, kurie dar būdami mokykloje ar universitete įsitraukia į įvairių politinių organizacijų veiklą, domisi politiniais sprendimais, prisideda prie politinių kampanijų ar programų rengimo. Tokie žmonės jau dalyvauja politikoje dar nebūdami politikais.

Be to, Europos Parlamento rinkimuose yra leidžiama kandidatuoti jau nuo dvidešimt vienerių –  tai juk jokiu būdu nereiškia, kad Europos Parlamente reikia mažiau brandos ar politinio suvokimo nei Lietuvos Seime.

Tokiose ir panašiose diskusijose yra užmirštama, kad teisė kandidatuoti jokiu būdu neužtikrina išrinkimo fakto. Tai yra galimybė prisidėti prie partijos sėkmės, įgyti patirties, padėti pamatus ateities karjerai – būtent to netenka daugybė perspektyvių jaunų politikų Lietuvoje. Galų gale, jeigu asmuo yra išrenkamas, ko gero, tai reiškia, kad jis buvo to vertas.

Įdomu tai, kad formuojant Vyriausybę – skiriant ministrus –  nėra taikomi jokie amžiaus apribojimai. Taigi tai teoriškai reiškia, kad aštuoniolikmetis gali tapti bet kurios ministerijos galva. Vis dėlto tai, kad ministro amžius Lietuvoje dar niekam nesukėlė jokių abejonių ar įtarimų tik įrodo, kad politikams mandatas pirmiausiai yra suteikiamas atsižvelgiant ne į jų amžių, o į patirtį, dalykines savybes ir politinį pasitikėjimą.

Gerbiamieji, atėjo laikas ne tik kalbėti apie naujos politikų kartos svarbą, bet ir imtis realių politinių veiksmų, jai įsileisti. Leiskime jauniems žmonėms ne tik rinkti, bet ir būti renkamiems jau nuo aštuoniolikos.

„Jaunimo garantija“: kas ji ir kodėl ji nieko negarantuos nei Lietuvai, nei Europai?

Pastarosiomis savaitėmis tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų įvyko nemažai susitikimų ir renginių, skirtų Europos jaunimo užimtumo temai. Kaip įprasta, tokius įvykius lydėjo skambūs pranešimai ir daug žadantys pareiškimai.

Prancūzijos Prezidento F.Hollande’o iniciatyva surengtos Europos jaunimo užimtumo konferencijos metu Vokietijos kanclerė A.Merkel jaunimo nedarbą įvardijo didžiausia šiandieninės Europos problema. Mūsų šalies vadovė D.Grybauskaitė pridūrė, kad „jaunimas turi tapti ne prarastąja, o atrastąja karta“. Galiausiai Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė A.Pabedinskienė pažymėjo, kad būtina „kuo skubiau įgyvendinti jaunimo garantijas ir didinti jaunimo socialinę įtrauktį“.

Taigi, atrodo, jaunimo nedarbo problemos sprendimui tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra didelis politinis palaikymas.

Jaunimo nedarbas – ne naujas fenomenas

Youngsters shout slogans Oficialios statistikos duomenimis, kai kuriose ES valstybėse (Graikijoje, Ispanijoje, Kroatijoje) šiuo metu darbo neturi daugiau nei 50 proc. jaunų žmonių. Lietuvoje šiuo metu jaunimo nedarbas siekia apie 21 proc.

Vis dėlto jaunimo užimtumo klausimai toli gražu nėra naujas reiškinys. Eurostato duomenimis, iki 2008 m. pabaigos ES jaunimo nedarbo rodikliai maždaug du kartus viršydavo visos populiacijos nedarbo rodiklius. Remiantis Graikijos Darbo, socialinės apsaugos ir gerovės ministerijos duomenimis, jaunų žmonių nuo 15 iki 25 m. amžiaus nedarbo rodikliai 1983-2008 m. Graikijoje visada svyravo apie 22-25 proc., o kartais beveik dvigubai juos viršydavo.

Štai 2004 m. Lietuvoje jaunimo nedarbo rodikliai taip pat svyravo tarp 20-23 proc. Tiesa, 2005-2007 m. jaunimo nedarbas šalyje nuosekliai mažėjo, tačiau kriziniais 2009-2012 m. pradėjo mušti rekordus, retkarčiais siekdamas net 30 proc.

Taigi netgi atmetus krizinius nedarbo šuolius, jaunimas apskritai mažiau dalyvauja darbo rinkoje, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis.

„Jaunimo garantija“ nieko negarantuos, o Vyriausybė darbo vietų nesukurs

Kalbėdami apie galimus jaunimo nedarbo problemos sprendimus vis dažniau pradedame girdėti apie „Jaunimo garantiją“. Europos Komisija „Jaunimo garantiją“ apibūdina, kaip naują požiūrį sprendžiant jaunų žmonių (iki 25 m.) nedarbo problemas. Jos esmė – per 4 mėnesius baigus formalią švietimo įstaigą ar tapus bedarbiu valstybė jaunam asmeniui turi garantuoti „geros kokybės pasiūlymą“. Pastarasis byloja apie darbo, stažuotės, kitokios praktikos ar mokslo pasiūlymą, kuris būtų pritaikytas kiekvieno jauno žmogaus poreikiams.

Nors teigiama, kad kiekviena valstybė narė yra kviečiama „Jaunimo garantijos“ priemones įgyvendinti remiantis unikalia šalies situacija, dažnai postuluojamas principas „nei vienas jaunas žmogus neturi būti paliktas“ sufleruoja, kad „Jaunimo garantija“ iš esmės byloja apie universalų principą: daugiau aktyvių darbo rinkos priemonių ir daugiau valstybės „globos“.

Iš esmės „Jaunimo garantija“ yra socialinių garantijų rinkinys, skirtas jauniems žmonėms. Nors tai nauja iniciatyva, panašios „garantijos“ jau buvo ar yra įgyvendinamos. Tai įvairios darbuotojų perkvalifikavimo ir profesinių mokymų schemos, pirmojo darbo užmokesčio subsidijos.

Tačiau tokių priemonių veiksmingumas yra kvestionuotinas. Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito ataskaitos duomenimis, po valstybės organizuojamų mokymų įsidarbinti pavyksta tik 1 iš 3 dalyvių. Tuo tarpu dalinio darbo užmokesčio kompensavimo schema negarantuoja ženklaus užimtumo didėjimo, ji trumpalaikė ir netvari, jai pasibaigus darbdavys turi sukti galvą, kaip išlaikyti darbuotoją ir mokėti nemažas socialinio draudimo įmokas.

Ir vis dėlto anksčiau aptartos priemonės yra konkretesnės nei „Jaunimo garantija“: valstybės užtikrinamas darbo, stažuotės, kitokios praktikos ar mokslo pasiūlymas. Neįmanoma suvokti, kokiu būdu valstybė gebėtų ir išgalėtų kiekvienam baigusiam švietimo įstaigą ar iškritusiam iš darbo rinkos užtikrinti tolesnį jo gyvenimo kelią.

Nerealistiniai planai tuo nesibaigia – kadencijos pradžioje ministrė A.Pabedinskienė teigė, kad iki 2020 m. ketina sukurti 150 tūkstančių naujų darbo vietų. Tai naivu, nes SADM darbo vietų nekuria, tai daro verslas. O šis tai daro vieninteliu atveju – kai tai daryti iš tiesų apsimoka.

Taigi siūlomos „garantijos“ bei šiuo metu jau įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos priemonės iš esmės yra kosmetinės, realiai nekuriančios darbo vietų ir nesprendžiančios esminių darbo rinkos problemų.

Svarbiausia – nuoseklumas ir verslų išgyvenimo klausimas

Eurostato duomenimis, Lietuva yra viena pirmųjų ES pagal naujai įkurtų verslų skaičių. Vis dėlto rodikliai taip pat atskleidžia, kad Lietuvos įmonių „išgyvenimo rodiklis“ yra vienas žemiausių ES, t.y. daugybė įkurtų verslų nutraukia veiklą, miršta.

Nors pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviai investavome į naujų verslų steigimo programas, antraeiliu dalyku laikėme įmonių išgyvenimo klausimus, niekas iki šiol nenagrinėja įmonių žlugimo priežasčių. Būtent žlungantys verslai gilina nedarbo problemas.

Valstybė turi turėti nuoseklų, visaapimantį, ilgalaikį požiūrį ne tik į užimtumą ir socialinę politiką, bet ir į verslo aplinką. Pritaikius šiuo metu siūlomas trumpalaikes užimtumo didinimo priemones pokyčiai nebus pasiekti, jei verslas (ypač pradedantis) susidurs su dideliais darbo vietų kūrimo kaštais, o ekonomika trypčios vietoje.

Be to, Europos vyriausybės taip pat turėtų atsižvelgti į šalyse egzistuojančias paskatas nedirbti, jas mažinti ir didinti paskatas dirbti. Štai jaunimo nedarbu garsėjančioje Graikijoje minimali alga jaunimui siekia 400 eurų, o mėnesinė nedarbo išmoka yra 380 eurų. Jeigu suskaičiuotume, kiek papildomai kainuoja darbinė veikla, pavyzdžiui, dienos pietų išlaidos ar reprezentatyvi apranga, suprasime, kad Graikijoje jaunimui dirbti tiesiog neapsimoka. Taigi daugiau nei pusė jaunų žmonių čia nedirba ne tik todėl, kad yra nekvalifikuoti, negabūs, ar jiems trūksta valstybės pagalbos.

Apskritai dalyvaudami europinėse užimtumo skatinimo diskusijose turime išlikti kritiški. Minėtoje Europos jaunimo užimtumo konferencijoje Prancūzija priekaištavo Vokietijai, jog ši valstybės mastu nenustatinėdama minimalios algos daugybei jaunų žmonių leidžia sukurti „mini-darbo“ vietas, kurios neturi lygiavertės socialinės apsaugos ir taip sukelia nesąžiningą konkurenciją ES viduje. Tokios kalbos yra kiršinančios ir klaidinančios: būtent dėl lankstesnių galimybių įsidarbinti Vokietijoje jaunimo nedarbas yra mažiausias ES.

Taigi šiuo metu Lietuvoje ir Europoje siūlomos priemonės viso labo sukuria jaunimo, kaip globotinių, ir valstybės, kaip globėjos, vaidmenį. Tačiau Lietuvos jaunimas yra per daug savarankiškas, verslus ir gabus, kad su juo būtų elgiamasi, kaip su bejėgiu globotiniu. Kuo anksčiau suprasime, kad šiame pasaulyje ištekliai yra riboti, tuo greičiau pamiršime sovietiniais laikais dvelkiančias valstybės praktikas ir tapsime klestinčia visuomene.

Kaip jums tai patinka?

Įrašas tiems, kurie domisi mūsų didžiosios kaimynės politika ir planais jaunimo klausimais.

Šiandien svarstant Europos Tarybos ir Rusijos federacijos bendradarbiavimą jaunimo klausimais 2013 m. veiksmų plane (be tikrai šaunių iniciatyvų) pasirodė ir “Naše“ organizuojama “Seliger“ stovykla, ir intriguojantis projektas, skirtas Baltijos šalių jaunimui Baltic Artek, organizuojamas Kaliningrade rusų (!) kalba apie Rusijos, Europos Sąjungos, ypač Baltijos šalių, bendradarbiavimą ir ateitį. Daugiau info rasite http://en.baltartek.ru/ – kiek pavyko sužinoti šių metų stovyklose lietuviams buvo numatytos 3 vietos :-).

Įdomu tai, kad šie 2 renginiai yra finansuojami ir organizuojami išimtinai Rusijos institucijų, o Europos Tarybos prašoma suteikti “institutional and educational support“.

Visoms veikloms (jų 2013 m. numatyta 10) Rusija skiria 943.000 eurų paramą, iš jų šioms 2 veikloms skirta net 550.000 eurų. Taigi, atrodo, tai prioritetas.

Nėra aišku, kuriuos prioritetus ir ET uždavinius projektai atitinka, tačiau jie lengva ranka atsirado veiksmų plano juodraštyje, kurį šiandien turėjome patvirtinti tolesniam sekretoriatų derinimui.

Ką pavyko padaryti? Tolesnį derinimą perims ne tik sekretoriatas, neturintis atstovavimo mandato, o Jungtinės tarybos jaunimui valdyba. Seksiu šitą reikalą toliau.