In memoriam tiems, kurių nėra, kurie galėjo būti

Kvartalas
Įėjimas į žydų kvartalą. Bronislaw Jamontt (1886-1957).

Neabejotinai vienas bjauriausių Lietuvos istorijos periodų yra Holokaustas. Ne tik todėl, kad tai nusikaltimas žmoniškumui ir tikriausias velnio egzistavimo įrodymas, bet ir todėl, kad jis ilgą laiką buvo menkintas, kartais net neigtas, verčiamas tam tikru „nuomonės“ reikalu. Tiesa, pastaruoju metu labai daug kas prabyla apie tai, kad Holokaustas ir apskritai žydų ir jų kultūros praradimas yra vienas baisiausių dalykų, nutikusių Lietuvai pastaraisiais amžiais. Tai gerai, tačiau vis dar pikta.

Pikta dėl švietimo. Nežinau, ar kas po 2008 m. pasikeitė, tačiau mokykloje mums nepasakojo, kokio masto tragedija Holokaustas iš tikrųjų buvo Lietuvoje. Visada tarsi prabėgomis, visos Europos kontekste mes apie tai kalbėdavome. Niekas neakcentuodavo to, kad Vilniuje žydų kilmės žmonių gyvendavo tiek daug, jog atskirais laikotarpiais tai sudarydavo pusę ir daugiau miesto gyventojų! O kur žydų bendruomenės Kaune, Šiauliuose, Alytuje, visoje Lietuvoje. Mokykloje mes niekada neskaitydavome šios kultūros literatūros ir greta sovietinių trėmimų ar Nepriklausomybės atkūrimo švenčių praktiškai neminėdavome Holokausto tragedijos.

Gaila. Nes tai įrodymas, kad Lietuva vis dar užprogramuota tautybiniam (etniniam) valstybingumui. Kartais gali atrodyti, kad mus (bent jau instituciškai) jaudina tiktai mūsų tautybės tragedijos. Ar tai, kad Holokaustas sunaikino praktiškai visus niekuo dėtus žydų tautybės žmones, nėra mūsų Tautos tragedija? Vartoju žodį „Tauta“ ir dažnas mane puola, pyksta, sako „tu čia tik apie lietuvius, o kaip lenkai, rusai, žydai, vokiečiai Lietuvoje?“ Atsakau visiems, kurie deda lygybės ženklą tarp ,,Tautos“ ir ,,tautybės“: tai ne tas pats.

Tauta – tai politinė lietuvių tauta, tai visi – lietuviai, lenkai, žydai, rusai, britai ir t.t. – visi, kam rūpi ir rūpėjo Lietuva, kas ją kuria ir ja rūpinasi. Tautybė – etninis pagrindas, kuris buvo svarbus XX a. pradžioje, kuriant tautinę valstybę, kai reikėjo išsigryninti kalbą ir – populiariai kalbant – išsiPR‘inti, kaip atskiros tautybės pagrindu sudarytai valstybei, galiausiai užsitikrinti Nepriklausomybę ir atskirą valstybę nuo Lenkijos. Tačiau kodėl XXI a. mes turėtume gyventi praėjusio šimtmečio pradžios kanonais?

Žinoma, kad rugsėjo 23-oji, kai buvo likviduotas Vilniaus getas, yra mūsų Tautos tragedija. Žinoma, kad 1941-1944 yra juodžiausi mūsų metai.

Ir retas kuris jaunas žmogus, gyvenantis Vilniuje, bežino, kad ten, kur kartais vakarais Vokiečių gatvės kiemuose jis su draugais geria sidrą, kur stovi vaikų žaidimų aikštelės, darželis, o toliau – Antokolskio, Gaono, Stiklių ir kt. gatvės, kadaise virė gražus ir aktyvus gyvenimas, stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga, o vėliau įvyko tai, ko šiandien nesinori net prisiminti.

Ne tik todėl, kad skaudu, ir kad visada lengviau gyventi dėvint rožinius akinius, bet ir todėl, kad kartais esame akli, net ir patys to nenorėdami, nežinodami ir nesuprasdami.

Verta paskaityti 2011 m. brolio Juliaus Sasnausko kalbą, sakytą Paneriuose. Geriau pasakyti tikriausiai neįmanoma: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-23-julius-sasnauskas-rauda-uz-panerius/69313

Komunistams niekada neįtiksi

Vis grįžtame prie ekonominio ir politinio bendradarbiavimo su Kinija temų. Nors Dalai Lama jau seniai išvyko iš Lietuvos ir visi apie tai beveik pamiršo, norėjau čia pažymėti, kad pastarasis vizitas parodė gana rimtą iššūkį mūsų šalies politinei moralei.

Nesu didelė Dalai Lamos idėjų žinovė, tačiau mane nemaloniai nustebino mūsų valdžios manieros, atvykus šiam iškiliam žmogui.

Dar prieš vizitą pasirodė informacija, kad nei Premjeras, nei Prezidentė oficialiai neketina susitikti su Dalai Lama. Manau, buvo visiems akivaizdu, jog tai daroma sąmoningai, norint ,,neįžeisti“ oficialiosios Kinijos, kurios teritorijoje šiuo metu yra Tibetas – regionas, su kuriuo siejamas Dalai Lama ir jo sekėjai.

Jam atvykus vis tik įvyko neoficialus Prezidentės ir Dalai Lamos susitikmas. Prezidentė pamėgino įtikti ir oficialiajai, komunistinei Kinijai, ir Dalai Lamos gerbėjams. Deja, visiems geras nebūsi – Lietuva vis tiek Kinijos buvo pastebėta, kaip Dalai Laimą priėmusi šalis, pasigirdo kalbos dėl ekonominių sankcijų Lietuvai, oficalūs pareigūnai atšaukė Lietuvos verslui svarbų vizitą.

Tačiau – svarbiausia – pažiūrėkime, kaip atrodo Lietuva ir jos pareigūnai, pataikaudami komunistinei Kinijai ir oficialiai ignoruodami Dalai Lamą.

Vos tik spėjusi perlipti viela aptvertą komunizmo sieną, Lietuva pamiršo, jog pati keletą kartų buvo ne didžiausias prioritetas tarptautinėje erdvėje, o kartais – netgi mainikavimo objektas. Gaila ir liūdna, kad šiandien pagrindiniai Lietuvos pareigūnai nepastebėjo šių paralelių ir įsijungė į cinišką laisvės turgų.

Viso pasaulio šalių vadovai leido sau susitikti su Dalai Lama oficialiai, tačiau Lietuva to neišdrįso. Išmainė principus ir moralę, nes norėjo įtikti. Keista, kad Lietuva pamiršo tai, ką pati turėtų žinoti geriau nei bet kas kitas – komunistams niekada neįtiksi.