Ar gražiosios Graikijos laivas apleidžia ES krantus?

Salonikai 2013-09-01 17.40.33Mano atsakymas – tikrai ne, nes ES ir Eurozonoje galioja ne tik ekonominiai, bet ir politiniai, ir geopolitiniai argumentai.

Tai jau 36 referendumas ES istorijoje nuo 1973 m., kurio metu ES narės piliečiai sprendė su ES integracija susijusius klausimus. Asmeniškai iki paskutinės dienos tikėjausi, kad graikai referendume tars ,,ναί“ (taip) – A. Tsipras atsistatydins, Graikijos lauks garbingas bankrotas, taupymas, reformos ir ateitis Eurozonoje. Bet graikai tarė ,,oxi“ (ne).

Dabar logiška seka būtų pasitraukimas iš Eurozonos ir finansinės pagalbos dairymasis į kitas šalis. Tačiau, kaip Eurozonos ministrai teisingai paskelbė – ,,dabar kamuolys Graikijos pusėje“, kas iš esmės reiškia – Graikija nieko geriau už ES vis tiek nesuras.

Šiandien ES daugybei narių taiko įvairių susitarimų išimtis (angl. opt-outs). Pvz. Airija ir UK turi išimtį dėl Šengeno zonos, Danija ir UK – dėl Eurozonos. Specialų planą, statusą ir opt-out’ą galima surasti ir Graikijai.

Nesakau, kad turime toliau skolinti pinigus tiems, kurie juos pravalgo, tačiau kai kalbame ,,na ir nereikia mums tos Graikijos“ gerai pagalvokime tris kartus:

1. Nepamirškime 1947 m. H. Trumeno doktrinos, suteikusios finansinę pagalbą Graikijai ir Turkijai tam, kad šios nepatektų į sovietų įtakos sferą.
2. Nepamirškime, kad A. Tsipras ir Syriza nėra amžini, todėl nereikia užkirsti kelio nepopulistinei ateities politikai Graikijoje.
3. Nepamirškime, kokiomis aplinkybėmis susikūrė ES (taikai Europoje užtikrinti) ir kokios nuotaikos dabar vyrauja ES Rytų paribio valstybėse.

Taigi Graikija gali norėti palikti Europą, bet Europa niekada neturėtų palikti Graikijos – savo pačios saugumo labui.

Euras Lietuvoje: politiniai, ekonominiai, emociniai aspektai

Jau šią savaitę Lietuvos pinigų istorijoje bus atvertas naujas puslapis. Nors apskritai politinius projektus reikia vertinti kritiškai ir atsargiai, eurą šią savaitę turėtume pasitikti optimistine nata. Šiame straipsnyje pateikiu politinius, ekonominius ir emocinius argumentus, kurie iš esmės galėtų mus nuraminti, įsileidžiant eurą į savo pinigines.

Politiniai aspektai

Pirmas ir pagrindinis politinis aspektas yra tai, kad de jure mes jau esame Ekonominės ir pinigų sąjungos nariai nuo 2004 m. gegužės 1 d. Narystė eurozonoje – tai įsipareigojimas, numatytas Stojimo į ES sutartyje. Čia buvo numatyta, kad nacionalinė valiuta (mūsų atveju – litas) yra laikina išlyga, kuri pakeičiama euru, kai šalis atitinka konvergencijos kriterijus. Taigi euro įvedimas yra mūsų praeities sprendimas ir įsipareigojimas, kurį šiandien galime ir turime įgyvendinti.

Antra, euras iš esmės pildo bendros Europos Sąjungos (ES) rinkos idėją, kuri yra ES šerdis. Verslininkams tampa paprasčiau plėsti verslus eurozonos šalyse, paprasčiau keistis prekėmis ir paslaugomis, kainų mechanizmai tampa skaidresni, nes galima lyginti kainas eurozonos šalyse ir rinktis pigiausią tiekėją.

Trečia, euras yra tam tikras saugiklis, kuris saugo nuo nepamatuotų ir neatsargių politinių sprendimų. Įtvirtinama ilgojo laikotarpio fiskalinė drausmė, valstybei būtina laikytis Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų. Taigi net populistiškiausia Vyriausybė negalės visko sugadinti.

Ketvirta – geopolitika. Čia viskas paprasta, jeigu žvelgsime iš plačios Lietuvos istorijos patirties ir perspektyvos: kuo Lietuvoje daugiau Europos, tuo čia mažiau despotinės azijinės jėgos.

Mano mėgstamiausias litų banknotas
Mano mėgstamiausias litų banknotas

Ekonominiai aspektai

Pirmas ir akivaizdžiausiais euro įvedimo ekonominis aspektas – įvedus eurą išnyksta litų ir eurų keitimo išlaidos. Lietuvos bankas (LB) skaičiuoja, kad litų ir eurų keitimo ir apsidraudimo nuo lito kurso svyravimų metinės nebankinio sektoriaus išlaidos sudaro apie 0,14 % BVP. Taigi LB duomenimis, 2015–2022 m. nebankinis sektorius sutaupytų ne mažiau kaip 1,9 mlrd. Lt.

Antra, euras turėtų teigiamai paveikti eksportą ir prekybą, nes verslui sumažėja prekybos ir įėjimo į rinką sąnaudos. LB duomenimis, eurą įsivedusių šalių užsienio prekyba augo 5–10 % , o Lietuvoje 2015–2022 m. eksportas turėtų laipsniškai padidėti 5 % (suminė vertė – 34 mlrd. Lt).

Trečia, euro įvedimas turėtų sumažinti palūkanų normas, taigi skolinimasis tampa pigesnis (tai buvo akivaizdu Latvijoje), gerėja valstybės prieiga prie finansų rinkų.

Ketvirta, nors kartais mėgstame lenktyniauti ir konkuruoti su Latvija ir Estija, investuotojai Baltijos regioną regi, kaip vieningai besivystantį darinį. Lietuvos prisijungimas prie eurozonos yra žingsnis, pildantis nuoseklaus Baltijos šalių vystymosi idėjas.

Žinoma, euras yra kolekyvinis projektas, kuris turi savo kainą. Konkrečiai – 300 mln. eurų (1 mlrd. Lt) per penkerius metus į Europos stabilumo mechanizmą. Lietuva taip pat įneš 43 mln. eurų (148 mln. Lt) į Europos Centrinio Banko kapitalą.

Emociniai aspektai 

Matau, du pagrindinius emocinius aspektus arba baimes, kurios mus gąsdina.

Pirma baimė – tai, kad mūsų atlyginimai ir apskritai visi šalies finansai bus lengviau palyginami su kitų šalių, apnuogins šalies liūdesį ir skurdą. Iš tikrųjų nusiraminti galima tik vienu argumentu – iš esmės juk niekas nepasikeis, nes mes taip gyvenome iki šiol. Euras mums tiesiog leis aiškiau pasilyginti pajamas, išlaidas, kainas su kitų šalių.

Tai, kad palyginti su kitais esame neturtingi yra ne euro įvedimo problema. Viena vertus, tai politinės ir ekonominės transformacijos neišvengiamybė, kita vertus – nesumanios, neryžtingos, kapanojimosi politikos pasekmė.

Antra baimė – neteksime valstybės simboliu jau tapusio lito, taigi tam tikra prasme ir dalies nepriklausomybės. Vis dėlto aš manau, kad įvyks visiškai priešingai – euras atneš mūsų šaliai didesnį pripažinimą. Tik įsivaizduokite – po visą pasaulį, po pačius atokiausius ir tolimiausius Žemės rutulio kraštus pasklis mūsų Vytis, nešantis žinią apie nedidelę, bet pažangią ir ambicingą Europos valstybę. 

Euras Lietuvoje pasirodys jau ketvirtadienį, taigi belieka pasirinkti, kurie argumentai – politiniai, ekonominiai ar emociniai įtikina labiausiai. Akivaizdu, kad optimizmui vietos lieka pakankamai daug.

Įspūdžiai iš ALDE Vasaros akademijos 2010

Praėjusią savaitę drauge su kolega iš Lietuvos liberalaus jaunimo Juliumi dalyvavome ALDE Vasaros akademijoje, kuri šiemet buvo skirta euro tematikai. Renginys organizuotas pasitelkiant dvi europines jaunimo sąjungas – Europos liberalų jaunimą (LYMEC), kuriam priklauso ir LLJ, bei Jaunuosius Europos demokratus (YDE). Šiais metais Briuselyje vykusioje Akademijoje viešėjo daugybė ALDE frakcijos europarlamentarų, kurie pristatė savo požiūrį į šiandien susidariusią situaciją eurozonoje; pranešimus taip pat skaitė Europos ekonomikos ir finansų komisaras Olli Rehn, LSE profesorius Iain Begg ir kiti europinės ekonomikos ekspertai.

Kadangi absoliučią daugumą pranešėjų sudarė ne akademikai ar vienoje srityje besispecializuojantys ekspertai, o politikai, spekuliatyvių kalbų ir abstrakčių pasvarstymų nebuvo išvengta. Be abejonės, atsivželgiant į susidariusią situaciją buvo daug kalbama apie Graikijos krizę, situaciją Ispanijoje ir kitose šalyse. Bene visi kalbėtojai sutiko, kad Europos valstybės per daug gerai gyveno praeityje ir per mažai svarstė apie galimas nesolidarumo ir taisyklių nesilaikymo pasekmes. Kai kurie pranešėjai visai pagrįstai minėjo, jog eurozonos žlugimas galėtų atsiliepti visos Sąjungos politiniam stabilumui ir idėjai apskritai. Įdomi pasirodė Švedijos europarlamentaro Olle Schmidt pozicija. Politikas pasirodė esąs didžiulis eurozonos šalininkas ir netgi krizės akivaizdoje, kai euras faktiškai nebeatrodo stabilumo garantas, išsakė turintis viltį, jog Švedija prisijungs prie zonos ir tai padarys kuo greičiau (na, atsižvelgiant į nuotaikas pačioje šalyje, tokios kalbos atrodo superoptimistinės).

Mūsų kaimynė (o kartais ir pačių susikurta konkurentė) Estija vieno pranešėjo buvo pavadinta the best student in a class, kas galbūt iš pirmo žvilgsnio pamalonina valstybę; vis dėlto giliau pamąsčius įsijungimas į eurozoną, šiandien krečiamą krizės, pažangiai valstybei užkrauna nemenką naštą. Pranešimuose buvo paminėta ir Lietuva, štai Airijos europarlamentarė Marian Harkin kalbėjo apie įsijungimo į eurozoną kriterijų lankstumą ir paminėjo Lietuvos pavyzdį, kai 2007m. mūsų vidutinė metinė infliacija buvo tik per plauką didesnė nei numatyta Mastrichto sutartyje.

Apskritai Vasaros akademijos formatas nebuvo varginantis, faktiškai kiekvieną dieną klausėmės pranešėjų, turėjome progą užduoti jiems klausimų, su jais padiskutuoti. Akademiją uždarė dalyvių bendra diskusija, kurioje praktiškai eilinį kartą išryškėjo dvi liberaliai mąstančių stovyklos: dešinieji ir kairieji.