Kas gali išgelbėti Graikiją ir įkvėpti Lietuvą?

Graikiją sukrėtusi ekonominė krizė atkreipė visos Europos dėmesį į tai, kuo ir kaip gyvena ši pietų Europos valstybė. Pasirodo, ten ne tik jūra ir saulė, Sokratas ir Aristotelis, „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“, bet ir didelės visuomenę ir valstybę krečiančios problemos. Apskritai Graikijos pavyzdys sutirština problemas, kurios daugiau ar mažiau pasireiškia visur Europoje.

Nerangus biurokratinis aparatas, reformoms besipriešinanti visuomenė, radikalių politinių jėgų iškilimas, korupcija, nuolat patarinėjantys „kaip tvarkytis“ užsieniečiai  – štai kuo šiandien gyva Graikija.

Per pastaruosius du metus Graikijoje viešėjau 4 kartus darbo ir atostogų reikalais. Graži gamta, tačiau šalis nestokoja iššūkių.
Per pastaruosius dvejus metus Graikijoje viešėjau 4 kartus darbo ir atostogų reikalais. Graži gamta, tačiau šalis nestokoja iššūkių.

Pastaraisiais metais apstu įvairių rašinių apie šios šalies problemas, tačiau mažai diskutuojama apie idėjas, iš kur šalis galėtų pasisemti jėgų atgimti. Toliau tekste pristatau tai, kas galėtų išgelbėti Graikiją ir turėtų įkvėpti Lietuvą sėkmei.

Pirmiausiai Graikijos stiprybė yra vietos bendruomenės ir jų susitelkimas. Čia žmonės labiau linkę rūpintis vieni kitais, o jaunimas linkęs labiau įsitraukti. Dažnai vietos bendruomenės (ir netgi oficialūs savivaldybių pareigūnai) nežino centrinės valdžios brėžiamų programų, jos visiškai jų nedomina ir negana to – prastai veikia.

Antra, Graikijoje iš politikų yra tikimasi gerokai per daug, o patys graikai per mažai tiki savimi, savo asmenine iniciatyva. Tai, kad žmonės gausiai renkasi į protestus, kurie ilgainiui virsta riaušėmis, jokiu būdu nereiškia, kad šalyje klesti pilietiškumas ar pilietinis dalyvavimas. Dažniausiai šiuose protestuose reikalaujama lakoniškų ir bendrų dalykų, pavyzdžiui, „geresnio gyvenimo“. Taigi politikai nėra pajėgūs išspręsti visų žmonių problemų, tai paprasčiausiai yra neįmanoma. Tačiau jie gali sukurti nuoseklius rėmus ir sąžiningas taisykles, kuriomis remiantis žmonės patys veiktų.

Politikai gali užtikrinti politikos (policy) vieningumą, nuoseklumą. Jie gali ir turi užkirsti kelią persidengiančioms, viena kitą dubliuojančios valstybės programoms, kurių šalyje gausu. Galiausiai jie tikrai gali sumažinti biurokratiją – užsiimti ne tik fasadiniais ministerijų sujungimais, bet ir realiais pokyčiais jų viduje.

Taigi politikai gali sudaryti teisingas ir sąžiningas taisykles, paskatas iniciatyvai, tačiau kiekvienas žmogus individualiai turėtų stengtis išspręsti jį supančias problemas.

Trečia, Graikijoje iš tiesų yra nemažai iniciatyvių žmonių, kurie nebijo imtis atsakomybės ir veikti. Pavyzdžiui, tai – savanoriai, nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, verslininkai, ūkininkai. Tačiau tokių žmonių galėtų būti kur kas daugiau, jeigu centrinė biurokratija nebūtų ,,užlaužusi“ kūrybingumo ir iniciatyvos. Nesumanią šalies reguliavimo politiką išduoda daugybė sričių, šiame tekste pateikiu jaunimo nedarbo ir korupcijos pavyzdžius.

Tai, kad Graikijoje aktualus jaunimo nedarbas, tikriausiai žinoma visame pasaulyje. Šioje šalyje jis visada buvo labai didelis: 1983-2008 m. jis svyravo apie 22-25 proc., o kartais beveik dvigubai juos viršydavo. Žinoma, krizės metais nedirbančių jaunų žmonių skaičius pasiekė neregėtas aukštumas, tačiau svarbu turėti omenyje tai, kad šis reiškinys Graikijoje toli gražu nėra naujiena. Mažai kas ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl Graikijoje jaunimas nedirba, pastebi, kad minimalus darbo užmokestis jaunimui nuo nedarbo išmokos skiriasi vos 20 eurų.

Jaunimo nedarbas
Jaunimo nedarbas ES 2013 m. Graikijoje darbo neranda 61.5 % jaunų žmonių

Politinės programos turi gerų ketinimų, tačiau, deja, labai dažnai jos neatitinka realybės ir stumia žmones į korupcines praktikas arba paprasčiau kalbant – skatina juos susitarti neformaliai, slepiant sandorius ir mokesčius. Remiantis „Transparency International“ 2013 m. korupcijos suvokimo indekso duomenimis, Graikija pagal korupcijos suvokimą buvo 80 pasaulyje ir pati paskutinė ES. Tai reiškia – žemiau už visas dažnai „prastesnėmis“ laikomas ES naujokes.

Taigi Graikijos politikai turi surasti drąsos reformoms, kurios išlaikytų aiškias taisykles, tačiau labiau leistų skleistis asmeninei ir bendruomeninei iniciatyvai. Tuo tarpu Graikijos žmonės iš savęs turėtų reikalauti daugiau ambicijų ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Akivaizdu, kad dalis Graikiją krečiančių problemų yra bent truputį būdingos ir Lietuvai. Vis dėlto mes neretai esame per kritiški sau, nematome savo potencialo, mums dažnai atrodo, kad yra gerai visur, kur mūsų nėra. Iš tikrųjų tai netiesa.

Lietuva yra ambicingesnė, verslesnė, išmanesnė ir geriau valdoma už daugybę pasaulio ir Europos šalių. Mes, kaip ir graikai, turėtume labiau patikėti savimi ir savo jėgomis, o mūsų politikai turėtų koncentruotis ne ties ribojimais, draudimais ir varžymais, bet ties sąžiningų žaidimo taisyklių nustatymu, efektyvia vadyba ir paskatomis iniciatyvai.

Reklama

Kaip jums tai patinka?

Įrašas tiems, kurie domisi mūsų didžiosios kaimynės politika ir planais jaunimo klausimais.

Šiandien svarstant Europos Tarybos ir Rusijos federacijos bendradarbiavimą jaunimo klausimais 2013 m. veiksmų plane (be tikrai šaunių iniciatyvų) pasirodė ir “Naše“ organizuojama “Seliger“ stovykla, ir intriguojantis projektas, skirtas Baltijos šalių jaunimui Baltic Artek, organizuojamas Kaliningrade rusų (!) kalba apie Rusijos, Europos Sąjungos, ypač Baltijos šalių, bendradarbiavimą ir ateitį. Daugiau info rasite http://en.baltartek.ru/ – kiek pavyko sužinoti šių metų stovyklose lietuviams buvo numatytos 3 vietos :-).

Įdomu tai, kad šie 2 renginiai yra finansuojami ir organizuojami išimtinai Rusijos institucijų, o Europos Tarybos prašoma suteikti “institutional and educational support“.

Visoms veikloms (jų 2013 m. numatyta 10) Rusija skiria 943.000 eurų paramą, iš jų šioms 2 veikloms skirta net 550.000 eurų. Taigi, atrodo, tai prioritetas.

Nėra aišku, kuriuos prioritetus ir ET uždavinius projektai atitinka, tačiau jie lengva ranka atsirado veiksmų plano juodraštyje, kurį šiandien turėjome patvirtinti tolesniam sekretoriatų derinimui.

Ką pavyko padaryti? Tolesnį derinimą perims ne tik sekretoriatas, neturintis atstovavimo mandato, o Jungtinės tarybos jaunimui valdyba. Seksiu šitą reikalą toliau.

Jaunimo teisės

Atėjus gegužei – ir, aišku, neįtikėtinu greičiu besiartinant baigiamojo darbo universitete deadline’ui, netikėtai “atsirado“ laiko pasidalinti keletu minčių temomis, su kuriomis pastaruoju metu tenka turėti šiek tiek reikalų. Taigi šis įrašas apie jaunimo teises.

Paneuropiniu mastu tai labai dažnai linksniuojamas terminas bei įvairiausiuose susitikimuse gvildenama tema. Taigi, kas yra jaunimo teisės ir kaip jas galima užtikrinti?

Klausimas gana keblus, o bent dalį atsakymų turintieji yra pasiskirstę į dvi stovyklas:

1-oji. Jaunimo teisių kodifikavimo mylėtojai. Jų požiūriu, jaunimo teisės yra visos žmogaus teisės, o taip pat ir įvairiausios išvestinės jauniems žmonėms aktualios teisės (pvz. teisė į būstą, į nemokamą mokslą, finansinę autonomiją ir kt.) Įrankis, galintis jas užtikrinti – Jaunimo teisių konvencija (vaiko teisių konvencijos atitikmuo). Europos dokumentuose mintys apie jaunimo teisių konvenciją sklando nuo 1978 m. Šios stovyklos atstovai mato teises per pozityvių teisių prizmę (kas yra pozityvios ir negatyvios teisės galima pasiskaityti čia).

2-oji. Jaunimo teisių kodifikavimo skeptikai. Šios stovyklos atstovai labiau mėgsta vartoti ne jaunimo teisių terminą, bet “priėjimo prie teisių“ sąvoką – angl. access to youth rights (lietuviškas vertinys nelabai vykęs). Šio požiūrio atstovai jaunimo teises suvokia, kaip negatyvias teises – mano, jog egzistuoja įvairių (dažnai iš valstybės kylančių) trukdžių, jaunimui naudotis savomis teisėmis. Šie žmonės mano, jog jaunimo teisių konvencija nėra reikalinga, nes egzistuojantys žmogaus ir vaiko teisių apsaugos dokumentai yra tinkami šioms teisėms apsaugoti.

Tiek vieni, tiek kiti, be abejo, turi savo teisinių argumentų, kuriais vadovaujasi diskutuodami. Tokia požiūrių priešprieša pačių jaunimo atstovų tarpe dažnai palikdavo nuošalyje realias jaunų žmonių Europoje problemas ir koncentruodavosi ties diskusinės kovos lauku. Vis dėlto šiandien galima pasidžiaugti, kad bent jau vienoje institucijoje – Europos Tarybos Patarėjų Taryboje – jaunimas sutarė, kad metas sudėti ginklus ir pirmuose žingsniuose dirbti dėl to, kad  su jaunimu susijusių klausimų tematika būtų kuo plačiau žinoma, suprantama ir nelietuviškai kalbant – mainstream’inama. O jaunimo teisių klausimas profesionaliau nagrinėjamas, pasitelkiant į pagalbą Žmogaus teisių teismą ir kitus svarbius veikėjus.

Įdomu tai, kad nei viena, nei kita barikadų pusė neturi vienintelio ir galutinio atsakymo, kokios teisės konkrečiai yra jaunimo teisės. Galima suprasti, kad jos neretai iškyla netikėčiausiose situacijose, tačiau jau dabar matyti nemažai valstybių intervencijos reikalaujančių balsų.

Apie iniciatyvas Europos Tarybos viduje

Trumpai pasakysiu, kad kalba eina ne apie ES organus, o apie Europos Tarybą – Council of Europe. Štai gerb. Europos liaudies partijos atstovas Europos Taryboje Luca Volonte savo viename pranešime atkreipė dėmesį į tai, kad jaunimą itin palietė atėjusi ekonominė krizė. Jis išsakė būtinybę šalims imtis pozityvių veiksmų jaunimo teisėms užtikrinti, pvz. visuotinai didinti minimalų atlyginimą arba jį įvesti ten, kur jo nėra.

Šis ponas, be abejonės, patektų į pirmąją jaunimo teisių požiūrio stovyklą. Tačiau, taip ir lieka neaišku, kodėl, jo nuomone, minimalus atlyginimas didintų jaunimo įsidarbinimą, o ne atvirkščiai – gilintų nedarbą. Vokietijoje neegzistuojant minimaliai algai, jaunimo nedarbas yra mažiausias Europoje. Tačiau L.Volonte išskiria šią šalį ir toliau beria – Vokietija privalo įsivesti minimalų atlyginimą jaunimui! Paprieštarauti šiam politikui nėra sunku -vien šis filmukas išdėsto, kodėl ypač jauniems žmonėms tai gali pakenkti. Tačiau grįžkime prie jaunimo teisių.

Apie “jaunimo teisių“ sąvoką Lietuvoje

Lietuvoje jaunimo teisių diskursas dar neįsiplieskė, nors Jaunimo politikos pagrindių įstatyme yra įtraukta jaunimo teisių sąvoka.  Mūsų šalyje didelio susipriešinimo jaunimo teisių klausimais nėra – ir nežinau, gerai tai, ar blogai. Viena vertus, nėra varginančių ginčų ir egzistuoja pakankamai stipri jaunimo politika, kita vertus – nesusitvarkome su vaiko teisėmis Garliavoje ir turime didelį jaunų žmonių savižudybių skaičių.