Institucijos išleido šliužą iš butelio, ar pažabos jį piliečiai?

Artėjantį sekmadienį vyks balsavimas referendume, kurio nuostatos labiausiai žinomos, kaip uždrausiančios parduoti žemę užsieniečiams. Šis referendumas nuo pat iniciatyvos pradžios yra labai painus ir kreivas. Šiame straipsnyje aptariu to priežastis ir pasekmes bei apie ką turėtų susimąstyti politikos ir teisės tyrinėtojai.

Tačiau iš pat pradžių užbėgdama viskam už akių noriu pasakyti, kad šiuo komentaru nekvestionuoju to, ar piliečiai surinko reikalingus parašus referendumui. Nelieka jokio pasirinkimo, kaip tik pasitikėti VRK nuomone, kad parašai buvo surinkti sąžiningai ir tinkamai, todėl referendumo iniciatoriai turi pagrįstų lūkesčių, kad referendumas būtų surengtas.

Referendumo turinys – trys viename

 Daugeliui neaiškumų kelia pamatinė šio referendumo idėja – ko šis referendumas siekia. Ir iš tiesų, nors jis labiausiai žinomas, kaip siekiantis uždrausti žemės pardavimą užsieniečiams, iš tikrųjų siekia bent kelių pakankamai skirtingų tikslų.

Taigi šiuo referendumu norima pakeisti LR Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnius. Pirma, siekiama sumažinti referendumo inicijavimui reikalingų parašų surinkimo skaičių – nuo dabar galiojančių 300 tūkstančių iki 100 tūkstančių parašų. Akivaizdu, kad tai neturi nieko bendro su žemės pardavimu užsieniečiams, čia yra keičiama galimybė piliečiams inicijuoti referendumus.

Antra, siekiama, kad valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai būtų sprendžiami tik referendumu. Tai reiškia, kad jeigu turite žemės ir norite atlikti tam tikrus kasinėjimus, gali tekti skelbti referendumą. Žinoma, šį pasiūlymą reikėtų sieti su 2013 m. vykusiomis skalūnų žvalgybos ir gavybos batalijomis, tačiau akivaizdu, kad tai taip pat turi mažai ką bendro su žemės pardavimu užsieniečiams.

Galiausiai trečia – siekiama įtvirtinti, kad ,,žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei”. Taigi kalbama ne tik apie žemės ūkio paskirties žemę (ką dabar bando reguliuoti vadinamasis ,,saugiklių” įstatymas), bet ir apskritai visą Lietuvos teritoriją.

Ypač neteisingai ši nuostata atrodo, jeigu kalbėsime apie dabar egzistuojančią nuosavybę – jei tinkamai suprantu referendumo iniciatorių siekius, juridiniai asmenys, dabar turintys žemės nuosavybės Lietuvoje, turės viską parduoti (atiduoti?) valstybei. Būtent formuluotė „Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei“ iš esmės reiškia, kad referendumo pasekmės paliestų ne tik užsienio subjektus, bet ir visus juridinius asmenis, veikiančius Lietuvoje. Tai yra, visos įmonės ir kiti juridiniai asmenys negalės turėti žemės nuosavybės. Tokiu būdu yra grubiai pažeidžiama asmens teisė į nuosavybę.

Dar balandžio mėnesį Prezidentės pasirašytas „saugiklių“ įstatymas pakankamai susiaurino asmenų, galinčių įsigyti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje charakteristikas. Šiuo referendumu siekiama dar labiau susiaurinti galinčių įsigyti žemę ratą, taigi Lietuvoje ilgainiui įsitvirtins keli stambūs žemvaldžiai, kuriems ir priklausys visa Lietuvos teritorijoje esanti žemė.

Pastaraisiais metais Lietuvoje ypač daug kalbama apie investicijas, kurių pritraukimui iš užsienio netgi turime atskirą nacionaliniu mastu veikiančią agentūrą. Priėmus siūlomas referendumo nuostatas, tą pačią dieną Lietuva taps viena nepatraukliausių šalių tiek užsienio, tiek ir vietos investuotojams. Visi Lietuvos siekiai tapti modernia Vidurio ir Rytų Europos regiono lydere sugrius, kaip kortų namelis.

Kokia Konstitucija, kokie įsipareigojimai?

Kaip minėjau pradžioje, parašai surinkti, taigi to kvestionuoti nebereikėtų. Tačiau visai kitas klausimas – ar pačioje iniciatyvos pradžioje įvertinę referendumo formuluotes VRK apskritai turėjo teisę paleisti šį džiną (o galbūt tiksliau šliužą) iš butelio?

Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendime buvo rašoma: „Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis; referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai; taip pat negali būti daromos Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu jų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.“

Stodama į Europos Sąjungą Lietuva pripažino pagrindines ES idėjas, viena kurių – laisvas kapitalo judėjimas. Taigi Lietuva ilgainiui įsipareigojo pripažinti šį principą bei panaikinti draudimą parduoti žemę ES piliečiams. Remiantis minėtu Konstitucinio Teismo sprendimu, akivaizdu, kad šiuo referendumu siūlomos Konstitucijos pataisos negali būti daromos, nes jais paneigiami Lietuvos narystės ES įsipareigojimai, o taip pat ir mano jau minėta asmens teisė į nuosavybę.

Tikėtina, kad dėl tokio įsipareigojimų nevykdymo – ko iš principo ir siekia šio referendumo trečiasis tikslas – Lietuvai būtų skiriamos baudos, kurios atsispindėtų ir Lietuvos ūkininkų dabar gaunamose išmokose.

Du paradoksai arba kaip elgtis sekmadienį?

Šis referendumas yra painus, tačiau tuo pat metu ir pakankamai gudrus. Daugybė žmonių Lietuvoje pritaria nuostatai, kad reikia mažinti reikalingų parašų referendumui surengti skaičių iki 100 tūkstančių. Taigi, atrodo, jie turėtų pritarti referendumo nuostatoms. Tačiau juk antrasis ir trečiasis referendumo tikslai prieštarauja ne tik pagrindiniam šalies įstatymui ir įsipareigojimams, bet ir sveikam protui.

Referendumo iniciatoriai visus, kas pasisako prieš referendumą, apšaukia Lietuvos priešais. Tačiau būtent jų iniciatyva labiausiai supriešina Lietuvą ir turėtų nedovanotinai neigiamų pasekmių. Sekmadienį Lietuvoje susidursime su dviem paradoksaliais aspektais.

Pirmasis paradoksas yra skirtas politikos tyrinėtojams: pilietiškumas šį savaitgalį turėtų pasireikšti būtent pilietiniu neveikimu – kai gero norėdami piliečiai turi ignoruoti referendumo iniciatyvą, kaip prieštaraujančią šalies įstatymams ir įsipareigojimams.

Antrasis paradoksas skirtas teisės tyrinėtojams: visi žino, kad iš ne teisės teisė negali kilti, tačiau, kaip aiškinti tai, kai pasinaudodami Konstitucijos garantuojama teise 300 tūkstančių šalies piliečių stengsis pagimdyti ne teisę?

Šie paradoksai gali būti vis aktualesni, ypač žvelgiant į pasikartojančią Europos istoriją, kai antidemokratiškai nusiteikusios jėgos kyla demokratinių institutų pagalba.

Visa ši istorija turėtų būti gera pamoka VRK bei valdantiesiems, nenorėjusiems prisiimti atsakomybės ir atsainiai išleidusiems džiną iš butelio, kainuosiantį bene 15 milijonų litų. Galbūt piliečiai ir ištaisys šį institucijų veiklos broką savo pilietiniu neveikimu, tačiau ar institucijos ko nors iš to pasimokys?

Vaikystės pamokos R. J. Dagiui

Ne veltui vaikystėje sakydavo: nespjaudykit iš balkonų, nes patys bijosite po jais vaikščioti. Neseniai Delfi pasirodė didžiausio socialisto, o tiksliau – socialkonservatoriaus – R. J. Dagio baimė, pasireiškianti ne kam kitam, o socialistams.
 
Straipsnis yra klasikinis “išgąsdinkime – mobilizuokime“ variantas, tipinis kraštutinumais grįstas požiūris “juoda vs. balta“. 
 
Negalime taip žiūrėti į ES, turime būti racionalesni. ES veikia bendra rinka, prekių, kapitalo, švietimo mainai. Galbūt galiausiai turėsime bendrą energetikos rinką. ES visada buvo pirmiausiai ekonominė bendrija, o ne socialinės inžinerijos mašina.
 
Patys neužsiimkime socialine inžinerija ir kiti negąsdins. 
 
Beje, šiek tiek apie gerbiamą kairiųjų prisibijantį “konservatorių“:
1989–1999 m. Lietuvos socialdemokratų partijos narys, Vilniaus skyriaus pirmininkas, 1989–1999 m. LSDP tarybos narys, 1991–1999 m. LSDP pirmininko pavaduotojas.1999–2001 m. partijos „Socialdemokratija 2000“ vienas organizatorių ir pirmininkas, nuo 2002 m. Tėvynės sąjungos narys. 
 

Po kuriais Europos jaunimo forumo siūlymais pasirašau?

ImageŠiandien pasirašiau simbolinį įsipareigojimą Europos jaunimo forumo organizuojamoje kampanijoje Love Youth Future. Sako, dažniausiai matai, tai ką nori matyti. Taigi ir aš galbūt kai kur įžvelgiau kitaip, liberaliau (dešiniąja prasme), nei autorių intencijos.

Hayekas yra rašęs apie specifines vietos ir laiko žinias, kurių centrinė valdžia neturi. Būtent todėl jaunimo ir pilietinės visuomenės įsitraukimas apskritai yra svarbus. Tiesa, yra daug perspektyvų ir kol kas, deja, laimi kairioji, bet tai jokių būdu neturėtų reikšti, kad sistema gali būti uždara nuo jaunimo įsitraukimo.

Kaip bebūtų, pristatau, po kuo pasirašiau, nors galbūt būtų įdomu pakalbėti ir po kuo nepasirašiau. Neverčiau į LT kalbą pavadinimų, tad atleiskite už dvikalbį įrašą.

MORE YOUTH RIGHTS.
Pavadinimas nėra tikslus, nes jo išplėstinėje versijoje nėra kalbama apie daugiau ir naujų jaunimo teisių. Priešingai, tai tos pačios žmogaus teisės, jokių papildomų atributų. Pasirašiau, nes palaikau žmogaus teises, kaip mūsų individualios autonomijos ir privačios nuosavybės – visomis prasmėmis – garantą. 

STRONGER YOUTH.
Pasirašiau, nes jaunimo organizacijas ir jaunimo savanorišką veiklą laikau puikiu galimybių lauku įvairiopam ugdymuisi. ES lygmeniu taip pat. Pati patyriau šios veiklos galimybes.

INVOLVING YOUTH CIVIL SOCIETY.
Pasirašiau, nes Europos jaunimo forumo vardu yra prašoma įtraukti jaunimą į ES delegacijas Jungtinių Tautų ir kituose globaliuose bei europiniuose susitikimuose. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos LiJOT atstovai taip pat turėtų galimybę įsitraukti.

FREE MOVEMENT FOR YOUTH.
Pasirašiau, nes pasisakau už laisvą judėjimą ir bendrą rinką apskritai, o jaunimui ir jaunimo veikloms taip pat. Tai svarbu ne tik ES viduje, bet ir ES kaimynėms, bendradarbiavimui su šių šalių jaunimu, ypač kalbant apie egzistuojančius vizų ir administracinius barjerus. 

A STRONGER AND MORE INCLUSIVE DEMOCRACY.
Pasirašiau, nes manau, kad demokratiniuose procesuose galėtų dalyvauti daugiau jaunimo. Konkrečiai – Europos jaunimo forumas siūlo mažinti balsavimo amžių nuo 16 metų kai kuriuose rinkimuose. Iš esmės tam pritarčiau, tačiau prieš ryžtantis tokiems sprendimams, galima būtų atlikti pilotinius rinkimus, pavyzdžiui, tam tikrose savivaldybėse. Pamenu, save 16-os, būtų buvę nuostabu turėti balsavimo teisę, bent kai kuriuose rinkimuose.

A BALANCED BUDGET FOCUSED ON GROWTH.
Pasirašiau, nes šiame pasižadėjime matau subalansuotą biudžetą – daugiau fiskalinės disciplinos, jokių skolų, ir gyvenimo ateities kartų sąskaita.

http://www.loveyouthfuture.eu/

„Jaunimo garantija“: kas ji ir kodėl ji nieko negarantuos nei Lietuvai, nei Europai?

Pastarosiomis savaitėmis tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų įvyko nemažai susitikimų ir renginių, skirtų Europos jaunimo užimtumo temai. Kaip įprasta, tokius įvykius lydėjo skambūs pranešimai ir daug žadantys pareiškimai.

Prancūzijos Prezidento F.Hollande’o iniciatyva surengtos Europos jaunimo užimtumo konferencijos metu Vokietijos kanclerė A.Merkel jaunimo nedarbą įvardijo didžiausia šiandieninės Europos problema. Mūsų šalies vadovė D.Grybauskaitė pridūrė, kad „jaunimas turi tapti ne prarastąja, o atrastąja karta“. Galiausiai Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė A.Pabedinskienė pažymėjo, kad būtina „kuo skubiau įgyvendinti jaunimo garantijas ir didinti jaunimo socialinę įtrauktį“.

Taigi, atrodo, jaunimo nedarbo problemos sprendimui tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra didelis politinis palaikymas.

Jaunimo nedarbas – ne naujas fenomenas

Youngsters shout slogans Oficialios statistikos duomenimis, kai kuriose ES valstybėse (Graikijoje, Ispanijoje, Kroatijoje) šiuo metu darbo neturi daugiau nei 50 proc. jaunų žmonių. Lietuvoje šiuo metu jaunimo nedarbas siekia apie 21 proc.

Vis dėlto jaunimo užimtumo klausimai toli gražu nėra naujas reiškinys. Eurostato duomenimis, iki 2008 m. pabaigos ES jaunimo nedarbo rodikliai maždaug du kartus viršydavo visos populiacijos nedarbo rodiklius. Remiantis Graikijos Darbo, socialinės apsaugos ir gerovės ministerijos duomenimis, jaunų žmonių nuo 15 iki 25 m. amžiaus nedarbo rodikliai 1983-2008 m. Graikijoje visada svyravo apie 22-25 proc., o kartais beveik dvigubai juos viršydavo.

Štai 2004 m. Lietuvoje jaunimo nedarbo rodikliai taip pat svyravo tarp 20-23 proc. Tiesa, 2005-2007 m. jaunimo nedarbas šalyje nuosekliai mažėjo, tačiau kriziniais 2009-2012 m. pradėjo mušti rekordus, retkarčiais siekdamas net 30 proc.

Taigi netgi atmetus krizinius nedarbo šuolius, jaunimas apskritai mažiau dalyvauja darbo rinkoje, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis.

„Jaunimo garantija“ nieko negarantuos, o Vyriausybė darbo vietų nesukurs

Kalbėdami apie galimus jaunimo nedarbo problemos sprendimus vis dažniau pradedame girdėti apie „Jaunimo garantiją“. Europos Komisija „Jaunimo garantiją“ apibūdina, kaip naują požiūrį sprendžiant jaunų žmonių (iki 25 m.) nedarbo problemas. Jos esmė – per 4 mėnesius baigus formalią švietimo įstaigą ar tapus bedarbiu valstybė jaunam asmeniui turi garantuoti „geros kokybės pasiūlymą“. Pastarasis byloja apie darbo, stažuotės, kitokios praktikos ar mokslo pasiūlymą, kuris būtų pritaikytas kiekvieno jauno žmogaus poreikiams.

Nors teigiama, kad kiekviena valstybė narė yra kviečiama „Jaunimo garantijos“ priemones įgyvendinti remiantis unikalia šalies situacija, dažnai postuluojamas principas „nei vienas jaunas žmogus neturi būti paliktas“ sufleruoja, kad „Jaunimo garantija“ iš esmės byloja apie universalų principą: daugiau aktyvių darbo rinkos priemonių ir daugiau valstybės „globos“.

Iš esmės „Jaunimo garantija“ yra socialinių garantijų rinkinys, skirtas jauniems žmonėms. Nors tai nauja iniciatyva, panašios „garantijos“ jau buvo ar yra įgyvendinamos. Tai įvairios darbuotojų perkvalifikavimo ir profesinių mokymų schemos, pirmojo darbo užmokesčio subsidijos.

Tačiau tokių priemonių veiksmingumas yra kvestionuotinas. Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito ataskaitos duomenimis, po valstybės organizuojamų mokymų įsidarbinti pavyksta tik 1 iš 3 dalyvių. Tuo tarpu dalinio darbo užmokesčio kompensavimo schema negarantuoja ženklaus užimtumo didėjimo, ji trumpalaikė ir netvari, jai pasibaigus darbdavys turi sukti galvą, kaip išlaikyti darbuotoją ir mokėti nemažas socialinio draudimo įmokas.

Ir vis dėlto anksčiau aptartos priemonės yra konkretesnės nei „Jaunimo garantija“: valstybės užtikrinamas darbo, stažuotės, kitokios praktikos ar mokslo pasiūlymas. Neįmanoma suvokti, kokiu būdu valstybė gebėtų ir išgalėtų kiekvienam baigusiam švietimo įstaigą ar iškritusiam iš darbo rinkos užtikrinti tolesnį jo gyvenimo kelią.

Nerealistiniai planai tuo nesibaigia – kadencijos pradžioje ministrė A.Pabedinskienė teigė, kad iki 2020 m. ketina sukurti 150 tūkstančių naujų darbo vietų. Tai naivu, nes SADM darbo vietų nekuria, tai daro verslas. O šis tai daro vieninteliu atveju – kai tai daryti iš tiesų apsimoka.

Taigi siūlomos „garantijos“ bei šiuo metu jau įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos priemonės iš esmės yra kosmetinės, realiai nekuriančios darbo vietų ir nesprendžiančios esminių darbo rinkos problemų.

Svarbiausia – nuoseklumas ir verslų išgyvenimo klausimas

Eurostato duomenimis, Lietuva yra viena pirmųjų ES pagal naujai įkurtų verslų skaičių. Vis dėlto rodikliai taip pat atskleidžia, kad Lietuvos įmonių „išgyvenimo rodiklis“ yra vienas žemiausių ES, t.y. daugybė įkurtų verslų nutraukia veiklą, miršta.

Nors pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviai investavome į naujų verslų steigimo programas, antraeiliu dalyku laikėme įmonių išgyvenimo klausimus, niekas iki šiol nenagrinėja įmonių žlugimo priežasčių. Būtent žlungantys verslai gilina nedarbo problemas.

Valstybė turi turėti nuoseklų, visaapimantį, ilgalaikį požiūrį ne tik į užimtumą ir socialinę politiką, bet ir į verslo aplinką. Pritaikius šiuo metu siūlomas trumpalaikes užimtumo didinimo priemones pokyčiai nebus pasiekti, jei verslas (ypač pradedantis) susidurs su dideliais darbo vietų kūrimo kaštais, o ekonomika trypčios vietoje.

Be to, Europos vyriausybės taip pat turėtų atsižvelgti į šalyse egzistuojančias paskatas nedirbti, jas mažinti ir didinti paskatas dirbti. Štai jaunimo nedarbu garsėjančioje Graikijoje minimali alga jaunimui siekia 400 eurų, o mėnesinė nedarbo išmoka yra 380 eurų. Jeigu suskaičiuotume, kiek papildomai kainuoja darbinė veikla, pavyzdžiui, dienos pietų išlaidos ar reprezentatyvi apranga, suprasime, kad Graikijoje jaunimui dirbti tiesiog neapsimoka. Taigi daugiau nei pusė jaunų žmonių čia nedirba ne tik todėl, kad yra nekvalifikuoti, negabūs, ar jiems trūksta valstybės pagalbos.

Apskritai dalyvaudami europinėse užimtumo skatinimo diskusijose turime išlikti kritiški. Minėtoje Europos jaunimo užimtumo konferencijoje Prancūzija priekaištavo Vokietijai, jog ši valstybės mastu nenustatinėdama minimalios algos daugybei jaunų žmonių leidžia sukurti „mini-darbo“ vietas, kurios neturi lygiavertės socialinės apsaugos ir taip sukelia nesąžiningą konkurenciją ES viduje. Tokios kalbos yra kiršinančios ir klaidinančios: būtent dėl lankstesnių galimybių įsidarbinti Vokietijoje jaunimo nedarbas yra mažiausias ES.

Taigi šiuo metu Lietuvoje ir Europoje siūlomos priemonės viso labo sukuria jaunimo, kaip globotinių, ir valstybės, kaip globėjos, vaidmenį. Tačiau Lietuvos jaunimas yra per daug savarankiškas, verslus ir gabus, kad su juo būtų elgiamasi, kaip su bejėgiu globotiniu. Kuo anksčiau suprasime, kad šiame pasaulyje ištekliai yra riboti, tuo greičiau pamiršime sovietiniais laikais dvelkiančias valstybės praktikas ir tapsime klestinčia visuomene.

Europos Sąjunga. Juoda vs. balta

Pamenu, kaip 2003 m. mokykloje rengėme referendumą dėl įstojimo į ES. Pagrindinės mokyklos (5-8 klasių) moksleivių balsavimo rezultatai buvo praktiškai tokie pat, kaip dalyvavusių tikrame referendume – virš 90 proc. “už“.

Matyt, ne man vienai ES narystė ir ES reikalai tada atrodė, kaip didžiausias įdomumas ir siekiamybė. Tačiau nepaisant didelio eurooptizmo ES narystės pradžioje, šiandien Lietuvoje į ES žiūrime iš dviejų kraštutinumų perspektyvos.

Vieni išliko dideli ES fanai, federalistai, nuolat akcentuojantys „europietiškas vertybes“ ir tai, kaip Lietuvoje jų nėra, kokie mes dar „nesubrendę“, „nepriaugę Vakarų lygio“. Antri gi keiksnoja ES ir sako, jog mums primetamos psiaudovertybės, pažeidžiamas mūsų savarankiškumas, ir kad ES „liberalizmas“ mus visus pražudys. Čia, turiu pasakyti, „liberalizmo“ terminas vartojamas nepelnytai ir netiksliai.

Europos Sąjunga vietomis yra itin kairysis projektas, tačiau tokiais dalykais, kaip bendra rinka ar laisvas judėjimas, gali džiaugtis visi  – taip pat ir dešinieji :).

10 metų narystės ES – nemažas laiko tarpas, per kurį užauga vaikai. Galbūt ir mums jau reikėtų šiek tiek paaugti bei ieškoti sveikesnio ir racionalesnio požiūrio į ES reikalus? Pasaulis nėra vien juodas  ar baltas.