Kas gali išgelbėti Graikiją ir įkvėpti Lietuvą?

Graikiją sukrėtusi ekonominė krizė atkreipė visos Europos dėmesį į tai, kuo ir kaip gyvena ši pietų Europos valstybė. Pasirodo, ten ne tik jūra ir saulė, Sokratas ir Aristotelis, „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“, bet ir didelės visuomenę ir valstybę krečiančios problemos. Apskritai Graikijos pavyzdys sutirština problemas, kurios daugiau ar mažiau pasireiškia visur Europoje.

Nerangus biurokratinis aparatas, reformoms besipriešinanti visuomenė, radikalių politinių jėgų iškilimas, korupcija, nuolat patarinėjantys „kaip tvarkytis“ užsieniečiai  – štai kuo šiandien gyva Graikija.

Per pastaruosius du metus Graikijoje viešėjau 4 kartus darbo ir atostogų reikalais. Graži gamta, tačiau šalis nestokoja iššūkių.
Per pastaruosius dvejus metus Graikijoje viešėjau 4 kartus darbo ir atostogų reikalais. Graži gamta, tačiau šalis nestokoja iššūkių.

Pastaraisiais metais apstu įvairių rašinių apie šios šalies problemas, tačiau mažai diskutuojama apie idėjas, iš kur šalis galėtų pasisemti jėgų atgimti. Toliau tekste pristatau tai, kas galėtų išgelbėti Graikiją ir turėtų įkvėpti Lietuvą sėkmei.

Pirmiausiai Graikijos stiprybė yra vietos bendruomenės ir jų susitelkimas. Čia žmonės labiau linkę rūpintis vieni kitais, o jaunimas linkęs labiau įsitraukti. Dažnai vietos bendruomenės (ir netgi oficialūs savivaldybių pareigūnai) nežino centrinės valdžios brėžiamų programų, jos visiškai jų nedomina ir negana to – prastai veikia.

Antra, Graikijoje iš politikų yra tikimasi gerokai per daug, o patys graikai per mažai tiki savimi, savo asmenine iniciatyva. Tai, kad žmonės gausiai renkasi į protestus, kurie ilgainiui virsta riaušėmis, jokiu būdu nereiškia, kad šalyje klesti pilietiškumas ar pilietinis dalyvavimas. Dažniausiai šiuose protestuose reikalaujama lakoniškų ir bendrų dalykų, pavyzdžiui, „geresnio gyvenimo“. Taigi politikai nėra pajėgūs išspręsti visų žmonių problemų, tai paprasčiausiai yra neįmanoma. Tačiau jie gali sukurti nuoseklius rėmus ir sąžiningas taisykles, kuriomis remiantis žmonės patys veiktų.

Politikai gali užtikrinti politikos (policy) vieningumą, nuoseklumą. Jie gali ir turi užkirsti kelią persidengiančioms, viena kitą dubliuojančios valstybės programoms, kurių šalyje gausu. Galiausiai jie tikrai gali sumažinti biurokratiją – užsiimti ne tik fasadiniais ministerijų sujungimais, bet ir realiais pokyčiais jų viduje.

Taigi politikai gali sudaryti teisingas ir sąžiningas taisykles, paskatas iniciatyvai, tačiau kiekvienas žmogus individualiai turėtų stengtis išspręsti jį supančias problemas.

Trečia, Graikijoje iš tiesų yra nemažai iniciatyvių žmonių, kurie nebijo imtis atsakomybės ir veikti. Pavyzdžiui, tai – savanoriai, nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, verslininkai, ūkininkai. Tačiau tokių žmonių galėtų būti kur kas daugiau, jeigu centrinė biurokratija nebūtų ,,užlaužusi“ kūrybingumo ir iniciatyvos. Nesumanią šalies reguliavimo politiką išduoda daugybė sričių, šiame tekste pateikiu jaunimo nedarbo ir korupcijos pavyzdžius.

Tai, kad Graikijoje aktualus jaunimo nedarbas, tikriausiai žinoma visame pasaulyje. Šioje šalyje jis visada buvo labai didelis: 1983-2008 m. jis svyravo apie 22-25 proc., o kartais beveik dvigubai juos viršydavo. Žinoma, krizės metais nedirbančių jaunų žmonių skaičius pasiekė neregėtas aukštumas, tačiau svarbu turėti omenyje tai, kad šis reiškinys Graikijoje toli gražu nėra naujiena. Mažai kas ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl Graikijoje jaunimas nedirba, pastebi, kad minimalus darbo užmokestis jaunimui nuo nedarbo išmokos skiriasi vos 20 eurų.

Jaunimo nedarbas
Jaunimo nedarbas ES 2013 m. Graikijoje darbo neranda 61.5 % jaunų žmonių

Politinės programos turi gerų ketinimų, tačiau, deja, labai dažnai jos neatitinka realybės ir stumia žmones į korupcines praktikas arba paprasčiau kalbant – skatina juos susitarti neformaliai, slepiant sandorius ir mokesčius. Remiantis „Transparency International“ 2013 m. korupcijos suvokimo indekso duomenimis, Graikija pagal korupcijos suvokimą buvo 80 pasaulyje ir pati paskutinė ES. Tai reiškia – žemiau už visas dažnai „prastesnėmis“ laikomas ES naujokes.

Taigi Graikijos politikai turi surasti drąsos reformoms, kurios išlaikytų aiškias taisykles, tačiau labiau leistų skleistis asmeninei ir bendruomeninei iniciatyvai. Tuo tarpu Graikijos žmonės iš savęs turėtų reikalauti daugiau ambicijų ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Akivaizdu, kad dalis Graikiją krečiančių problemų yra bent truputį būdingos ir Lietuvai. Vis dėlto mes neretai esame per kritiški sau, nematome savo potencialo, mums dažnai atrodo, kad yra gerai visur, kur mūsų nėra. Iš tikrųjų tai netiesa.

Lietuva yra ambicingesnė, verslesnė, išmanesnė ir geriau valdoma už daugybę pasaulio ir Europos šalių. Mes, kaip ir graikai, turėtume labiau patikėti savimi ir savo jėgomis, o mūsų politikai turėtų koncentruotis ne ties ribojimais, draudimais ir varžymais, bet ties sąžiningų žaidimo taisyklių nustatymu, efektyvia vadyba ir paskatomis iniciatyvai.

Trumpai apie tai, kodėl kalasi progresinių mokesčių daigai

Jau keletą dienų Lietuvoje aptarinėjame naują (o gal seną, tik užmirštą) temą – progresinių mokesčių įvedimą. Lietuvos liberalus jaunimas šiuo klausimu išplatino poziciją ir savo veiksmais sieks atkreipti ne tik politikų dėmesį, bet ir telks bendraminčius, informuos visuomenę. Savo ruožtu aš dalinuosi naujai kilusiomis mintimis.

Dar prieš paskutinius Seimo rinkimus viešojoje erdvėje gausiai sukosi socialdemokratų pažadai įvesti progresinius mokesčius. Ačiū jiems, kad to nepadarė savo praėjusioje kadencijoje, kai tam turėjo visus galios svertus. Neįtraukė progresinių mokesčių į savo programą ir šiandieninė dešiniųjų Vyriausybė, gausiai keiksnojama dėl netinkamų priemonių krizei įveikti. Vis dėlto praėjus daugiau nei pusei kadencijos laiko, tuo pat metu tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų stovyklose vienas kitas balsas prabilo apie reikiamybę įsivesti progresinius mokesčius. Ėmė – prabilo ir po akimirksnio, balandžio 1d., (simboliška, tiesa) jau galėjome pamatyti balsavimo už GPM įstatymo pakeitimų įtraukimą į darbotvarkę rezultatus.

Ką siūloma pakeisti? Anot pakeitimų autorių, reikėtų pakeisti gyventojų gaunamų pajamų apmokestinamą dalį: metinių pajamų dalis, neviršijanti 48 tūkst. litų, apmokestinama 15 proc. tarifu, metinių pajamų dalis, viršijanti 48  tūkst. litų, bet neviršijanti 120 tūkst. litų apmokestinama 33 proc. tarifu, metinių pajamų dalis, viršijanti 120 tūkst. litų apmokestinama 40 proc. tarifu.

Šiuo atveju taip apmokestinamos būtų šios pajamos: darbo ir joms prilygintos pajamos, pajamos iš paskirstyto pelno, individualios veiklos pajamos, verslo liudijimai, pajamos nuo nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos, palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, palūkanos už vertybinius popierius, 8000 Lt viršijančios pajamos, gautos paveldėjus turtą ne iš giminaičių, įvairios pajamos, kurių kilmė europinė, pajamos iš loterijų ir dar daugybė kitokių pajamų (visą sąrašą galite rasti 17-ame dokumento straipsnyje).

Kas iš to? Čia ir atsiskleidžia šiokia tokia problemėlė – naudos nėra niekam. Panagrinėkime, dabar egzistuojančią GMP sistemą. Šiuo metu asmenims, kuriems yra nebetaikomas NPD (neapmokestinamas pajamų dydis), yra taikomas 15 proc. GMP tarifas. Tai reiškia, jog visiems, nesvarbu, ar jie uždirba 3 000 Lt, ar 10 000 Lt yra taikomas tas pats 15 proc. tarifas. Akivaizdu, jog ir dabartinėmis sąlygomis daugiau uždirbantys asmenys sumoka daugiau mokesčių nei mažiau uždirbantys asmenys.

Negana to, Lietuvoje yra taikomas NPD. Mažiausias pajamas per metus gaunantiems asmenims jis yra taikomas skirtingu tarifu. Tai reiškia, kad itin mažai uždirbančių asmenų pajamos yra kur kas mažiau apmokestintos, nei tų, kurie uždirba daugiau. Pvz. Finansų ministerijos teikiamuose pavyzdžiuose atsispindi, jog gyventojų, kurie per mėnesį gauna 800 litų, pajamos įvertinus taikomą NPD (470 litų), yra apmokestinamos 6,2 proc. tarifu, o gaunančių 3500 litų/mėn – 15 proc. tarifu (NPD šiam pajamų dydžiui nebetaikomas) Papildomas NPD taikomas ir tėvams, auginantiems vaikus. Daugiau pavyzdžių yra Finansų ministerijos parengtoje apžvalgoje.

Kokios išvados? Taigi tarkime, kad progresinių mokesčių tikslas yra pagerinti gyvenimą mažiau uždirbantiems. Iš to, kas aptarta, matome, kad įstatymas to tikrai nepadarytų. Antra, progresiniai mokesčiai uždeda daugiau naštos daugiau uždirbantiems. Kodėl visiems nėra gerai, jeigu taip apsunkinamos sąlygos daugiau uždirbantiems? a) Mažėja motyvacija sukurti didesnį produktą (kuriuo viena ar kita forma gali pasinadoti visi) b) Mokestis skatina veiklą perkelti į kitas netolimas šalis, kur sąlygos laisvesnės (Estija, Latvija). Jeigu verslininkas ketino steigti įmonę (o kartu ir darbo vietas Lietuvoje), jis esant progresiniam mokesčiui, savo verslą kels į netolimą, tačiau progresinių mokesčių nesuvaržytą šalį ir ten kurs darbo vietas. c) Mokestis skatina nuo valstybės slėpti realias pajamas – didinti šešėlinę ekonomiką. d) Didesnių mokesčių surinkimas automatiškai nereiškia geresnio gyvenimo. Daugelis mūsų yra girdėję apie valstybinio aparato neefektyvumą administruojant svetimus (mūsų) pinigus, jų švaistymą ir neteisėtą panaudojimą.

Kodėl kalasi minėtieji daigai? Žinia, 2012 m. rudenį įvyks Seimo rinkimai. Būkime pasiruošę, vis dažniau viešojoje erdvėje pasirodys visiškai nepagrįstų įstatymų pasiūlymų, kurių tam tikrais kampais pateiktos idėjos galėtų paveikti neįsigilinusį rinkėją. Nebūkime naivūs – sudarytas nuvarytos valstybės įvaizdis naudingas pirmiausiai opozicijai. Būkime atidūs – dešinieji prarasti galios taip pat nenori, todėl vienu ar kitu momentu mūsų dešinė (nesusiderinusi tarpusavyje) truktels į centrą, o gal net ir kairiau – reikia juk susirinkti porą neužkabintų simpatikų. Nekeliu klausimo, ar čia elgiamasi išmintingai, taip tiesiog elgiamasi.

Grįžtant prie mokesčių. Kai pinigai tampa visų – jie tampa niekieno. Tai reiškia, kad mažai ką bendro su sąžine turintys kai kurie valdininkai nardo svetimuose turtuose dažnai nebaudžiami. Kas, jeigu ne pats žmogus geriausiai žino, kaip panaudoti savo pinigus? Valstybė? Butkevičius? Na jau ne!

Įspūdžiai iš ALDE Vasaros akademijos 2010

Praėjusią savaitę drauge su kolega iš Lietuvos liberalaus jaunimo Juliumi dalyvavome ALDE Vasaros akademijoje, kuri šiemet buvo skirta euro tematikai. Renginys organizuotas pasitelkiant dvi europines jaunimo sąjungas – Europos liberalų jaunimą (LYMEC), kuriam priklauso ir LLJ, bei Jaunuosius Europos demokratus (YDE). Šiais metais Briuselyje vykusioje Akademijoje viešėjo daugybė ALDE frakcijos europarlamentarų, kurie pristatė savo požiūrį į šiandien susidariusią situaciją eurozonoje; pranešimus taip pat skaitė Europos ekonomikos ir finansų komisaras Olli Rehn, LSE profesorius Iain Begg ir kiti europinės ekonomikos ekspertai.

Kadangi absoliučią daugumą pranešėjų sudarė ne akademikai ar vienoje srityje besispecializuojantys ekspertai, o politikai, spekuliatyvių kalbų ir abstrakčių pasvarstymų nebuvo išvengta. Be abejonės, atsivželgiant į susidariusią situaciją buvo daug kalbama apie Graikijos krizę, situaciją Ispanijoje ir kitose šalyse. Bene visi kalbėtojai sutiko, kad Europos valstybės per daug gerai gyveno praeityje ir per mažai svarstė apie galimas nesolidarumo ir taisyklių nesilaikymo pasekmes. Kai kurie pranešėjai visai pagrįstai minėjo, jog eurozonos žlugimas galėtų atsiliepti visos Sąjungos politiniam stabilumui ir idėjai apskritai. Įdomi pasirodė Švedijos europarlamentaro Olle Schmidt pozicija. Politikas pasirodė esąs didžiulis eurozonos šalininkas ir netgi krizės akivaizdoje, kai euras faktiškai nebeatrodo stabilumo garantas, išsakė turintis viltį, jog Švedija prisijungs prie zonos ir tai padarys kuo greičiau (na, atsižvelgiant į nuotaikas pačioje šalyje, tokios kalbos atrodo superoptimistinės).

Mūsų kaimynė (o kartais ir pačių susikurta konkurentė) Estija vieno pranešėjo buvo pavadinta the best student in a class, kas galbūt iš pirmo žvilgsnio pamalonina valstybę; vis dėlto giliau pamąsčius įsijungimas į eurozoną, šiandien krečiamą krizės, pažangiai valstybei užkrauna nemenką naštą. Pranešimuose buvo paminėta ir Lietuva, štai Airijos europarlamentarė Marian Harkin kalbėjo apie įsijungimo į eurozoną kriterijų lankstumą ir paminėjo Lietuvos pavyzdį, kai 2007m. mūsų vidutinė metinė infliacija buvo tik per plauką didesnė nei numatyta Mastrichto sutartyje.

Apskritai Vasaros akademijos formatas nebuvo varginantis, faktiškai kiekvieną dieną klausėmės pranešėjų, turėjome progą užduoti jiems klausimų, su jais padiskutuoti. Akademiją uždarė dalyvių bendra diskusija, kurioje praktiškai eilinį kartą išryškėjo dvi liberaliai mąstančių stovyklos: dešinieji ir kairieji.