Rinkimai – gera proga prisiminti Žaliojo tilto skulptūras

Prieš keletą metų aš buvau iš tų, kurie sakė, kad greičiausiai su Žaliojo tilto skulptūromis nieko nereikia daryti. Dabar truputį kitaip. Jos praktiškai yra avarinės būklės. Jas nukelti, suremontuoti ir po to vėl pastatyti būtų visiška nesąmonė. Jeigu jos genda, lai keliauja į Grūto Parką.

Kiekvieną kartą, kai einu pro jas, mąstau: ar neprispaus manęs darbininkas & valstietė? Simboliška, jeigu liberalei tiesiogine prasme ant galvos užkristų komunizmas.

Tikrai gerbiu TS-LKD aktyvistus, dalį jų gerai pažįstu ir palaikau, tačiau šis staigus susirūpinimas Žaliojo tilto skulptūromis dabar atrodo šiek tiek veidmainiškai. Juk TS-LKD merai valdė miestą daugybę metų, turėjome taip pat jų dominuojamą Vyriausybę. Bet skulptūros stovėjo. Nereikia visų šunų karti ant dabartinių valdančiųjų dėl šių skulptūrų.

Savanorystė veža!

Šiandien tarptautinė savanorių diena. Aktyviai savanorystei nevyriausybinėse organizacijose paskyriau bent 4 savo jaunystės metus (apskritai – 7). Tai buvo patys geriausi metai, nes tada įgijau drąsos, susiradau geriausius draugus, sutikau didelius autoritetus, susipažinau su šimtais įdomių žmonių Lietuvoje ir užsienyje, patekau į keisčiausias ir netikėčiausias situacijas savo gyvenime.

Savanorystė Compilation
Nuotraukos iš 2008-2011 m. veiklos Lietuvos liberaliame jaunime

Be savanorystės mano gyvenimas dabar tikrai nebūtų toks, koks yra. Ir taip yra dėl šių organizacijų:

Jeigu svarstote, ar verta savanoriauti, galiu pasakyti, kad tai yra geriausia investicija, ką galite padaryti DABAR PAT!

Visus savanorius su Jūsų diena! Be the change you wish to see in the world!

LLJ stovykla
Lietuvos liberalaus jaunimo vasaros stovkla, 2011 m., Rubikiai

gimtadienis
Lietuvos liberalaus jaunimo gimtadienis, 2011 m., Klaipėda

lijot
LiJOT projektas “BeYoung“ 2010 m., Vilnius

LLJVM2011.jpg
Lietuvos liberalaus jaunimo vasaros mokykla 2011, Bikuškio dvaras

Kas gali išgelbėti Graikiją ir įkvėpti Lietuvą?

Graikiją sukrėtusi ekonominė krizė atkreipė visos Europos dėmesį į tai, kuo ir kaip gyvena ši pietų Europos valstybė. Pasirodo, ten ne tik jūra ir saulė, Sokratas ir Aristotelis, „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“, bet ir didelės visuomenę ir valstybę krečiančios problemos. Apskritai Graikijos pavyzdys sutirština problemas, kurios daugiau ar mažiau pasireiškia visur Europoje.

Nerangus biurokratinis aparatas, reformoms besipriešinanti visuomenė, radikalių politinių jėgų iškilimas, korupcija, nuolat patarinėjantys „kaip tvarkytis“ užsieniečiai  – štai kuo šiandien gyva Graikija.

Per pastaruosius du metus Graikijoje viešėjau 4 kartus darbo ir atostogų reikalais. Graži gamta, tačiau šalis nestokoja iššūkių.
Per pastaruosius dvejus metus Graikijoje viešėjau 4 kartus darbo ir atostogų reikalais. Graži gamta, tačiau šalis nestokoja iššūkių.

Pastaraisiais metais apstu įvairių rašinių apie šios šalies problemas, tačiau mažai diskutuojama apie idėjas, iš kur šalis galėtų pasisemti jėgų atgimti. Toliau tekste pristatau tai, kas galėtų išgelbėti Graikiją ir turėtų įkvėpti Lietuvą sėkmei.

Pirmiausiai Graikijos stiprybė yra vietos bendruomenės ir jų susitelkimas. Čia žmonės labiau linkę rūpintis vieni kitais, o jaunimas linkęs labiau įsitraukti. Dažnai vietos bendruomenės (ir netgi oficialūs savivaldybių pareigūnai) nežino centrinės valdžios brėžiamų programų, jos visiškai jų nedomina ir negana to – prastai veikia.

Antra, Graikijoje iš politikų yra tikimasi gerokai per daug, o patys graikai per mažai tiki savimi, savo asmenine iniciatyva. Tai, kad žmonės gausiai renkasi į protestus, kurie ilgainiui virsta riaušėmis, jokiu būdu nereiškia, kad šalyje klesti pilietiškumas ar pilietinis dalyvavimas. Dažniausiai šiuose protestuose reikalaujama lakoniškų ir bendrų dalykų, pavyzdžiui, „geresnio gyvenimo“. Taigi politikai nėra pajėgūs išspręsti visų žmonių problemų, tai paprasčiausiai yra neįmanoma. Tačiau jie gali sukurti nuoseklius rėmus ir sąžiningas taisykles, kuriomis remiantis žmonės patys veiktų.

Politikai gali užtikrinti politikos (policy) vieningumą, nuoseklumą. Jie gali ir turi užkirsti kelią persidengiančioms, viena kitą dubliuojančios valstybės programoms, kurių šalyje gausu. Galiausiai jie tikrai gali sumažinti biurokratiją – užsiimti ne tik fasadiniais ministerijų sujungimais, bet ir realiais pokyčiais jų viduje.

Taigi politikai gali sudaryti teisingas ir sąžiningas taisykles, paskatas iniciatyvai, tačiau kiekvienas žmogus individualiai turėtų stengtis išspręsti jį supančias problemas.

Trečia, Graikijoje iš tiesų yra nemažai iniciatyvių žmonių, kurie nebijo imtis atsakomybės ir veikti. Pavyzdžiui, tai – savanoriai, nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, verslininkai, ūkininkai. Tačiau tokių žmonių galėtų būti kur kas daugiau, jeigu centrinė biurokratija nebūtų ,,užlaužusi“ kūrybingumo ir iniciatyvos. Nesumanią šalies reguliavimo politiką išduoda daugybė sričių, šiame tekste pateikiu jaunimo nedarbo ir korupcijos pavyzdžius.

Tai, kad Graikijoje aktualus jaunimo nedarbas, tikriausiai žinoma visame pasaulyje. Šioje šalyje jis visada buvo labai didelis: 1983-2008 m. jis svyravo apie 22-25 proc., o kartais beveik dvigubai juos viršydavo. Žinoma, krizės metais nedirbančių jaunų žmonių skaičius pasiekė neregėtas aukštumas, tačiau svarbu turėti omenyje tai, kad šis reiškinys Graikijoje toli gražu nėra naujiena. Mažai kas ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl Graikijoje jaunimas nedirba, pastebi, kad minimalus darbo užmokestis jaunimui nuo nedarbo išmokos skiriasi vos 20 eurų.

Jaunimo nedarbas
Jaunimo nedarbas ES 2013 m. Graikijoje darbo neranda 61.5 % jaunų žmonių

Politinės programos turi gerų ketinimų, tačiau, deja, labai dažnai jos neatitinka realybės ir stumia žmones į korupcines praktikas arba paprasčiau kalbant – skatina juos susitarti neformaliai, slepiant sandorius ir mokesčius. Remiantis „Transparency International“ 2013 m. korupcijos suvokimo indekso duomenimis, Graikija pagal korupcijos suvokimą buvo 80 pasaulyje ir pati paskutinė ES. Tai reiškia – žemiau už visas dažnai „prastesnėmis“ laikomas ES naujokes.

Taigi Graikijos politikai turi surasti drąsos reformoms, kurios išlaikytų aiškias taisykles, tačiau labiau leistų skleistis asmeninei ir bendruomeninei iniciatyvai. Tuo tarpu Graikijos žmonės iš savęs turėtų reikalauti daugiau ambicijų ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Akivaizdu, kad dalis Graikiją krečiančių problemų yra bent truputį būdingos ir Lietuvai. Vis dėlto mes neretai esame per kritiški sau, nematome savo potencialo, mums dažnai atrodo, kad yra gerai visur, kur mūsų nėra. Iš tikrųjų tai netiesa.

Lietuva yra ambicingesnė, verslesnė, išmanesnė ir geriau valdoma už daugybę pasaulio ir Europos šalių. Mes, kaip ir graikai, turėtume labiau patikėti savimi ir savo jėgomis, o mūsų politikai turėtų koncentruotis ne ties ribojimais, draudimais ir varžymais, bet ties sąžiningų žaidimo taisyklių nustatymu, efektyvia vadyba ir paskatomis iniciatyvai.

5 priežastys, kodėl Vilniui reikalinga „Saulėlydžio komisija“

sunsetPastaruoju metu daug diskutuojama apie Vilniaus miesto valdymą bei jo problemas. Veiklos optimizavimas, taupymas, skaidrumas – pagrindinės kryptys, kuriomis siūloma tobulinti Vilniaus miesto valdymą. Tačiau nepamirškime miesto atvirumo ekspertams ir visuomenei – šiandien labiau nei bet kada Vilniaus miestui reikalinga sava viešojo valdymo tobulinimo komisija.

Nacionaliniu lygiu Viešojo valdymo tobulinimo komisija veikia prie Vyriausybės, anksčiau ji vadinta „Saulėlydžio komisija“. Tai nuolat veikianti išorės ekspertų ir valstybės administracijos atstovų grupė, kuri teikia rekomendacijas dėl biurokratijos mažinimo ir efektyvesnio valstybės valdymo. Spaudžiant milijardą jau perkopusioms miesto skoloms, panašų biurokratijos saulėlydžio modelį būtų galima pritaikyti ir Vilniaus miesto lygmeniu. Toliau pateikiu penkias priežastis, kodėl mano aptariama komisija Vilniui yra reikalinga.

Pirma, „Saulėlydžio komisijos“ veikla padėtų politikams įvertinti susidariusią situaciją miesto administracijoje bei jai pavaldžiose įstaigose, identifikuotų neefektyviausiai veikiančias sritis bei tas sritis, kuriose galima sutaupyti ir sumažinti savivaldybės išlaidas.

Antra, komisija suformuotų nuoseklų požiūrį, apibrėžiantį, kuria kryptimi galėtų judėti reformos. Tai būtų visapusiškas požiūris, nes komisijos veikloje dalyvautų tiek administracijos darbuotojai, tiek išoriniai ekspertai, tarp jų – akademikai bei savivaldybės paslaugų vartotojai, pavyzdžiui, verslas, nevyriausybinės organizacijos.

Trečia, įsteigus tokią komisiją Vilniaus miesto valdymas taptų atviras ekspertams ir visuomenei. Tai reiškia, kad atsirastų galimybė nuodugniai susipažinti su egzistuojančia situacija miesto administracijoje ir jai pavaldžiose įmonėse bei įstaigose. Šiuo metu kone kiekvienas yra girdėjęs apie miesto problemas, tačiau su realiais duomenimis retas kuris yra susipažinęs.

Ketvirta, komisijai periodiškai rengiant savo posėdžius ir nuosekliai planuojant veiklą, savivaldos aparatas turėtų progą į savo veiklą pažvelgti iš esmės, įsivertinti savo funkcijas, pažvelgti į savo darbą iš šalies – ką galime pakeisti, kad dirbtume geriau ir efektyviau?

Penkta, „Saulėlydžio komisija“ būtų neutralus forumas, kuriame įvairios pusės galėtų diskutuoti dėl žiniomis grįstų reformų. Kitaip tariant, komisijos veikla pirmiausiai vadovautųsi vadybiniais, o ne politiniais principais. Vilniaus miesto tarybos bei mero veikla, žinoma, yra politinė, tačiau į viešųjų paslaugų administravimą ne pro šalį būtų pažvelgti iš vadybinės perspektyvos. Sutarimas ir susitelkimas – to dažnai trūksta tiek nacionalinėje politinėje padangėje, tiek ir vietos lygmenyje. Taigi tokia išorinė struktūra padėtų diskutuoti ir siekti sutarimo neutralioje arenoje.

Prie Vyriausybės veikiančios „Saulėlydžio komisijos“ pavyzdys parodė, kad tokia komisija negali išspręsti visų problemų, jeigu tam trūksta sutarimo ir politinės valios. Tai yra patariamoji struktūra, kuri negali priimti realių sprendimų, nes pastarieji yra mūsų renkamų politikų žinioje. Vis dėlto komisija gali įnešti naujo ekspertinėmis žiniomis grįsto požiūrio, kuris reikalingas kiekvienam teigiamų pokyčių siekiančiam politikui. Atviras požiūris į miesto valdymą bei politinė valia gali išvesti miestą iš akligatvio.

Dar viena Žmonių gelbėjimo organizacija (ŽGO)

Gimtasis kraštas

Liūdnai pagarsėjęs referendumininkas P. Šliužas kuria partiją ,,Gimtasis kraštas“. Man jis ir jo ,,chebra“ primena vieną Nacionalinio dramos teatro spektaklį ,,Demokratija“. Ten savo laiptinės reikalų nesugebanti išspręsti kaimynų kompanija, vedina tinginiaujančio pamišėlio, įsteigia partiją – ,,Žmonių gelbėjimo organizaciją“ (ŽGO). Dabar suprantu, kad tas spektaklis yra būtent apie P. Šliužą.

Ši kompanija nė nemirktelėjusi demokratijos instrumentų pagalba ją sugriautų. Vien ko verti P. Šliužo pasakymai, kad jis iššaudys visus, kas parduos žemę užsieniečiams

Tiesa, prieš skandalingąjį referendumą buvau dviejose TV laidose, kuriose dalyvavo P. Šliužas. Per reklamas dalį su P. Šliužu atėjusių garbaus amžiaus ponių netgi įtikinau, kad negalima nurodinėti žmonėms, kaip elgtis su savo privačia nuosavybe. Jos šnibždėjo: ,,bet mergaitė tikrai teisingai sako“.

Tai reiškia, kad turime vilties žmonėms parodyti sveiko proto, o ne populizmo kelią. Reikia tik geriau įvaldyti Sokrato dialogo metodą :).