Kokio viešojo sektoriaus nusipelnė XXI a. Lietuva?

Jeigu kas nors paklaustų, kokia kryptimi šiandien juda Lietuvos viešojo sektoriaus politika tikriausiai reikėtų atsakyti, jog ji nejuda, o stovi. Kadenciją baigianti Vyriausybė ketverius metus šioje srityje nerodė didelių ambicijų, tačiau nepaisant to, turime eiti į priekį. Šiame straipsnyje aptariu, kokiais principais ir kokia viešojo valdymo doktrina turėtume vystyti mūsų valstybės tarnybą ir viešąjį sektorių ateityje.

Ką šiandien turime?

Valstybės tarnybos departamento (VTD) duomenimis, 2016 m. valstybės ir savivaldybių institucijose buvo numatyta beveik 58 tūkstančiai pareigybių, iš kurių 93 % buvo užimtos. Tai reiškia, jog šiandien Lietuvoje yra tūkstančiu pareigybių daugiau, nei 2012-aisiais.

Pav. nr. 1.

Akivaizdu, kad Vyriausybei politiškai nesiimant lyderystės viešojo sektoriaus politikoje susidaro visos sąlygos savaiminiam biurokratijos augimui. Kaimyninių valstybių pavyzdžiai taip pat sufleruoja, kad Lietuvai reikia lieknesnio viešojo sektoriaus, tačiau pareigybių ir darbuotojų skaičiaus mažinimas nėra tikslas savaime. Kokiais principais turime valdyti viešąjį sektorių?

1. Atvirumas ir skaidrumas

2015 m. pabaigos Eurobarometro duomenimis, Vyriausybės veikla nepasitiki net 59 proc. Lietuvos gyventojų, tai yra antra nemėgstamiausia institucija Lietuvoje po Seimo, kuriuo nepasitiki net 75 proc. gyventojų. Nepasitikėjimas Vyriausybe ir jos veikla yra nulemtas ne tik mūsų nelaimingos sovietinės praeities, bet ir atvirumo, skaidrumo, geresnio paslaugų teikimo stokos.

Taigi viešųjų įstaigų veikla pirmiausiai turi būti orientuota į klientą. Teikiamos paslaugos turi būti greitos, o aptarnavimas mandagus. Tam nebūtina keisti didelių įstatymų – reikia supaprastinti įstaigų vidines procedūras, išplėsti elektroninių paslaugų erdvę ir kokybę, plačiau pritaikyti elektroninį parašą. Tai kelias, kuriuo šiuo metu eina Vilniaus miesto savivaldybė.

Kitas Vilniuje proveržį pasiekęs faktorius – atviri duomenys. Valstybės institucijų valdomi duomenys turi būti atviri ir prieinami visuomenei, verslui, nevyriausybinėms organizacijoms, žiniasklaidai. Nors Lietuva jau pasistūmėjo atvirų duomenų srityje, turime įgyvendinti ambicingesnę ir vieningą duomenų atvėrimo strategiją, Lietuva turi tapti tarptautinėje bendruomenėje pripažįstamu atvirų duomenų pavyzdžiu.

Platus elektroninių paslaugų taikymas ir atviri duomenys sąlygos didesnį skaidrumą, tačiau taip pat valstybės tarnyboje turime taikyti nulinės tolerancijos korupcijai principą. Viešojo sektoriaus darbuotojai ne tik turi žinoti, kur kreiptis, norint pranešti apie korupciją, dar daugiau – turime garantuoti anonimiškumą ir apsaugą tiems viešojo sektoriaus darbuotojams, kurie išdrįsta prabilti.

2. Efektyvumas ir lankstumas

Viešojo administravimo įstaigos turi dirbti efektyviai, o dėmesys pirmiausiai turi būti skiriamas rezultatams, ne procesams. Reikalinga peržiūrėti persidengiančias funkcijas, dalį agentūrų pertvarkyti jas sujungiant arba kai kurių funkcijas priskiriant kitoms.

Geras pavyzdys yra verslo priežiūros institucijų pertvarka. Pradėta 2009 m. ji buvo viena iš nedaugelio dešiniųjų vyriausybės iniciatyvų, kurią A. Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė planavo tęsti. Dar daugiau – priežiūros institucijų konsolidavimas tapo viena prioritetinių šios Vyriausybės 2012-2016 m. programos priemonių.

Deja, ,,skaičiuojant viščiukus“ 2016-aisiais dideliais darbais pasigirti negalima. Nors, kai kuriose srityse funkcijų peržiūra ir perdavimas iš tiesų įvyko, jokio ryškesnio konsolidavimo, institucijų sujungimo ir biurokratijos ,,sulieknėjimo“ mes nepamatėme.

Kai kuriose srityse netgi įvyko priešingai – pavyzdžiui, įstatymu buvo įtvirtintas miškų urėdijų skaičius (42 urėdijos), taip užveriant kelią bet kokiam konsolidavimui šioje srityje. O juk už miškus yra atsakinga ne tik Generalinė urėdija, bet ir Miškų departamentas prie Aplinkos ministerijos, Miškų institutas ir Valstybinė miškų tarnyba.

Valstybės institucijų sąranga turi būti lanksti, tam, kad greitai galėtų būti pertvarkyta siekiant atitikti nūdienos realijas. Viešojo sektoriaus įstaigų ir valstybės tarnybos pirmiausiai reikia Lietuvos gyventojams, ne politinėms partijoms, interesų grupėms ar anksčiau sutvertai infrastruktūrai.

3. Patrauklesnė vieta dirbti

Viešasis sektorius turi tapti patrauklesne vieta dirbti. Neretai gerą potencialą turintys profesionalai nesiryžta dalyvauti konkursuose į valstybės tarnybą, nes mano, kad jiems arba nepasiseks įveikti kriterijų, arba viskas jau iš anksto nuspręsta.  Valstybės tarnybai reikia atsinaujinimo.

Geras pavyzdys yra ,,Kurk Lietuvai“ programa, kuri viešojo sektoriaus patirties suteikia užsienyje ir Lietuvoje išsilavinimą įgijusiems jauniems profesionalams. Tokio viešojo sektoriaus atsinaujinimo pavyzdžių Lietuvoje reikia daugiau.

Konkursai turi tapti skaidresni, o kriterijai turi labiau atitikti tikrovę. Pavyzdžiui, galbūt ne visose srityse yra būtinai reikalingas aukštasis universitetinis išsilavinimas? Galbūt kai kur galima atsižvelgti ne tik į formalų išsilavinimą ar darbo santykių patirtį, bet ir į savanorišką veiklą? Tai aspektai, į kuriuos privataus sektoriaus darbdaviai jau seniai atsižvelgia. Valstybės tarnybai ne ką mažiau reikalingi įvairaus profilio ir patirties specialistai, taigi tai yra klausimai, į kuriuos skelbiant konkursus institucijose reikia atsakyti pirmiausiai.

Be to, viešojo sektoriaus darbuotojai turi nuolat tobulėti, reikalinga stiprinti ne tik administracinius, bet ir ekspertinius darbuotojų gebėjimus. Tokiu būdu šie taptų savo srities ekspertais, galinčiais politikams pateikti analize, tyrimais, kitų valstybių, įstaigų patirtimi grįstas politikos įgyvendinimo alternatyvas ir pasiūlymus.  

Viešojo valdymo doktrinos. Kuri tinkamiausia Lietuvai?

Per 26 Nepriklausomybės metus Lietuvoje skirtingais laikotarpiais kelią skynėsi praktiškai visos viešojo administravimo doktrinos: tiek tradicinio viešojo administravimo, tiek Naujosios viešosios vadybos (NVV), tiek ir sena gera partinė viešojo valdymo praktika.

Tradicinio viešojo administravimo strategija yra būdinga kontinentinės Europos valstybėms, kuriose ji susiformavo. NVV modelis sėkmingiausiai įgyvendintas anglosaksų kraštuose, to sėkmę didele dalimi lemia tenykštė politinė sistema.

Lietuvoje būta bandymų taikyti tiek vieną, tiek kitą požiūrį, vienas ryškesnių pavyzdžių buvo paskutinės A. Kubiliaus vyriausybės bandymas įdiegti nemažai NVV bruožų. Kaip bebūtų, turime pripažinti, kad didesnio proveržio pasiekti nepavyko niekam, o šiandieninės vyriausybės požiūrį į valstybės tarnybą galima lakyti tiesiog ,,stovinčio vandens“ strategija.

Atsižvelgiant į mūsų šalies specifiką, realiausia derinti tradicinio viešojo administravimo strategiją su NVV modeliu ir iš esmės įgyvendinti naujojo viešojo administravimo (arba post-NVV) praktiką.

Tokiu būdu galima palikti jau egzistuojantį specialų (karjeros) valstybės tarnybos statusą, kuris padeda užtikrinti politikos įgyvendinimo tęstinumą. Vis dėlto ženklią dalį pareigybių prasminga transformuoti į lankstesnę kontraktinę postų sistemą. Ne visos specializuotos agentūros pateisino savo vaidmenį, todėl dalį jų iš tiesų reikia apjungti. Post-NVV praktika viešajam sektoriui ir valstybės tarnybai leistų veikti lanksčiau ir neišpūstų valstybės aparato ilguoju laikotarpiu.

Reklama

Trys svarbiausi pokyčiai Vilniaus miesto kontroliuojamų įmonių valdyme

Narystė Tarptautinėje ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (liet. EBPO, angl. OECD) yra didžiausia Lietuvos siekiamybė nuo įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą. ,,Turtingųjų klubu“ dar vadinamos EBPO narėse taikomos gerosios viešojo valdymo praktikos Lietuvoje jau kurį laiką skinasi kelią – šiemet Lietuva pakviesta pradėti derybas dėl narystės. Šioje Vilniaus miesto tarybos kadencijoje EBPO rekomendacijomis grįsti gero valdymo principai pasieks ir Vilniaus miesto savivaldybės valdomas įmones (SVĮ). Šiame straipsnyje trumpai aptariu, kodėl yra reikalinga valdymo reforma ir kas konkrečiai keisis.

Trys priežastys, kodėl reikalinga reforma

Pirmoji priežastis, kodėl reikalinga reforma, yra nuoseklaus ir visaapimančio požiūrio į įmonių valdymą stoka. Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė kontroliuoja penkiolika įmonių, kurių valdymas nėra nuoseklus ir jam trūksta vieningos sistemos. Remiantis naująja tvarka, savivaldybės kontroliuojamos įmonės bus suskirstytos į tris grupes, atsižvelgiant į joms keliamus tikslus: komercinės (1), komercinės, vykdančios visuomeninius įsipareigojimus (2), ir nekomercinės (3) įmonės. Taigi įgyvendinus naują tvarką bus aiškiai apibrėžta, ko yra tikimasi iš įmonių, bus identifikuoti lūkesčiai ir rezultatai, nustatytos atsakomybės, ir – ypatingai svarbu – bus užtikrintas viešumas.

Antra priežastis, kodėl reikalingi pokyčiai, yra prastėjantys įmonių rezultatai. Valstybės valdomų įmonių koordinavimo centro duomenimis, Vilniaus SVĮ įmonių portfelio rezultatai neblizga: nuosavo kapitalo grąža 2010–2013 metais buvo neigiama, pavyzdžiui, 2013 metais ji siekė -0,72 proc. Be to, labiausiai per 2013 metus krito būtent Vilniaus miesto SVĮ portfelio veiklos rezultatas – jis sumažėjo nuo 431 tūkst. litų veiklos pelno 2012-aisiais iki 5,4 mln. litų veiklos nuostolių 2013-aisiais.

Trečias veiksnys yra nepriklausomo, ekspertinio požiūrio poreikis. Nors įmonių politizacija yra būdinga ne tik savivaldos lygmenyje ir toli gražu ne tik Lietuvoje, vis dėlto siekiant geriausių įmonių veiklos rezultatų bei kokybiškiausių paslaugų miestiečiams, Vilniaus įmonių valdyme privalo atsirasti daugiau nepriklausomo ir pirmiausiai profesionalumu, o ne partiniu lojalumu grįsto požiūrio.

Trys svarbiausi pokyčiai

Naujoje savivaldybės kontroliuojamų įmonių valdysenoje atsiras trys nauji elementai – Turto valdymo centras (1), Turto valdymo ekspertų darbo grupė (2) ir nepriklausomos įmonių valdybos, kurių narių atranką užtikrins Atrankos komitetas (3). Šių trijų elementų visuma užtikrins, kad būtų išspręstos šiuo metu egzistuojančios įmonių valdymo problemos.

Turto valdymo centras (1) bus sudarytas iš šiuo metu savivaldybės administracijoje jau egzistuojančių resursų. Tai bus pagrindinis darinys, kuris analizuos ir apibendrins kontroliuojamų įmonių duomenis, ataskaitų rinkinius, audito išvadas, kitą informaciją. Kitaip tariant, ši struktūra užtikrins vieningą duomenų apie įmones kaupimą, sisteminimą ir analizę.  

Turto valdymo ekspertų darbo grupė (2) bus sudaryta iš septynių visuomeniniais pagrindais veikiančių narių. Jiems keliami nepriekaištingos reputacijos, aukštos kompetencijos, vadovavimo patirties ir kiti reikalavimai. Ši darbo grupė teiks rekomendacijas dėl įmonių tikslų formavimo, įgyvendinimo, pertvarkymo, siektinų nuosavo kapitalo, skolos rodiklių nustatymo ir kitų klausimų. Taigi tai bus išorinis su administracija ir politikais nesusijęs darinys, kuris padės nustatyti bendrą įmonių valdymo trajektoriją.

Vienas pagrindinių reformos uždavinių – įmonių valdybose turi atsirasti 2/3 nepriklausomų narių, tai reiškia – ne savivaldybės administracijos ar kitaip su savivaldybe susijusių pareigūnų. Tai užtikrinti padės Atrankos komitetas (3), kuris bus sudarytas iš aukštos kompetencijos ekspertų, turinčių didelę darbo privačiame sektoriuje patirtį bei žinių darbuotojų atrankos, personalo valdymo, strateginio planavimo, srityse. Jis prisidės atrenkant tinkamiausius narius į valdybas. Kiekvienas pretendentas į įmonės valdybą privalės atitikti nepriekaištingos reputacijos kriterijus, taip pat turės pasižymėti kompetencija finansų, strateginio planavimo, valdymo bei kitose srityse.

Įgyvendinus tokį aiškesnį valdymo modelį taps lengviau užtikrinti viešumą. Jau tapo įprasta, kad kiekvienais metais Valstybės valdomų įmonių koordinavimo centras visuomenei pateikia metines valstybės valdomų įmonių ataskaitas. Analogiškos ataskaitos visuomenei taps Vilniaus miesto reguliaria praktika.

Belieka priminti, kad SVĮ rezultatų gerinimas, jų valdymo skaidrumas ir viešumas, nepriklausomos valdybos – tai buvo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkiminiai pažadai, kurių įgyvendinimą pradėjome iškart inicijavę šią valdysenos pertvarką.

5 priežastys, kodėl Vilniui reikalinga „Saulėlydžio komisija“

sunsetPastaruoju metu daug diskutuojama apie Vilniaus miesto valdymą bei jo problemas. Veiklos optimizavimas, taupymas, skaidrumas – pagrindinės kryptys, kuriomis siūloma tobulinti Vilniaus miesto valdymą. Tačiau nepamirškime miesto atvirumo ekspertams ir visuomenei – šiandien labiau nei bet kada Vilniaus miestui reikalinga sava viešojo valdymo tobulinimo komisija.

Nacionaliniu lygiu Viešojo valdymo tobulinimo komisija veikia prie Vyriausybės, anksčiau ji vadinta „Saulėlydžio komisija“. Tai nuolat veikianti išorės ekspertų ir valstybės administracijos atstovų grupė, kuri teikia rekomendacijas dėl biurokratijos mažinimo ir efektyvesnio valstybės valdymo. Spaudžiant milijardą jau perkopusioms miesto skoloms, panašų biurokratijos saulėlydžio modelį būtų galima pritaikyti ir Vilniaus miesto lygmeniu. Toliau pateikiu penkias priežastis, kodėl mano aptariama komisija Vilniui yra reikalinga.

Pirma, „Saulėlydžio komisijos“ veikla padėtų politikams įvertinti susidariusią situaciją miesto administracijoje bei jai pavaldžiose įstaigose, identifikuotų neefektyviausiai veikiančias sritis bei tas sritis, kuriose galima sutaupyti ir sumažinti savivaldybės išlaidas.

Antra, komisija suformuotų nuoseklų požiūrį, apibrėžiantį, kuria kryptimi galėtų judėti reformos. Tai būtų visapusiškas požiūris, nes komisijos veikloje dalyvautų tiek administracijos darbuotojai, tiek išoriniai ekspertai, tarp jų – akademikai bei savivaldybės paslaugų vartotojai, pavyzdžiui, verslas, nevyriausybinės organizacijos.

Trečia, įsteigus tokią komisiją Vilniaus miesto valdymas taptų atviras ekspertams ir visuomenei. Tai reiškia, kad atsirastų galimybė nuodugniai susipažinti su egzistuojančia situacija miesto administracijoje ir jai pavaldžiose įmonėse bei įstaigose. Šiuo metu kone kiekvienas yra girdėjęs apie miesto problemas, tačiau su realiais duomenimis retas kuris yra susipažinęs.

Ketvirta, komisijai periodiškai rengiant savo posėdžius ir nuosekliai planuojant veiklą, savivaldos aparatas turėtų progą į savo veiklą pažvelgti iš esmės, įsivertinti savo funkcijas, pažvelgti į savo darbą iš šalies – ką galime pakeisti, kad dirbtume geriau ir efektyviau?

Penkta, „Saulėlydžio komisija“ būtų neutralus forumas, kuriame įvairios pusės galėtų diskutuoti dėl žiniomis grįstų reformų. Kitaip tariant, komisijos veikla pirmiausiai vadovautųsi vadybiniais, o ne politiniais principais. Vilniaus miesto tarybos bei mero veikla, žinoma, yra politinė, tačiau į viešųjų paslaugų administravimą ne pro šalį būtų pažvelgti iš vadybinės perspektyvos. Sutarimas ir susitelkimas – to dažnai trūksta tiek nacionalinėje politinėje padangėje, tiek ir vietos lygmenyje. Taigi tokia išorinė struktūra padėtų diskutuoti ir siekti sutarimo neutralioje arenoje.

Prie Vyriausybės veikiančios „Saulėlydžio komisijos“ pavyzdys parodė, kad tokia komisija negali išspręsti visų problemų, jeigu tam trūksta sutarimo ir politinės valios. Tai yra patariamoji struktūra, kuri negali priimti realių sprendimų, nes pastarieji yra mūsų renkamų politikų žinioje. Vis dėlto komisija gali įnešti naujo ekspertinėmis žiniomis grįsto požiūrio, kuris reikalingas kiekvienam teigiamų pokyčių siekiančiam politikui. Atviras požiūris į miesto valdymą bei politinė valia gali išvesti miestą iš akligatvio.